2016-06-13 Nr. AB-12415-3-61-3-04165-2014-6 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-876-556/2016

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-04165-2014-6

Procesinio sprendimo kategorija 15.2.3.2; 21

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. birželio 13 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ramūno Gadliausko, Dainiaus Raižio (kolegijos pirmininkas) ir Arūno Sutkevičiaus (pranešėjas),

teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo M. Č. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. gegužės 29 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo M. Č. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, dėl neturtinės žalos priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Pareiškėjas M. Č. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu (b. l. 1–5), prašydamas iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – ir Lukiškių TI-K), priteisti jam 15 000 Lt žalos neturtinei žalai atlyginti.

Pareiškėjas paaiškino, kad laikotarpiu nuo 2012 m. spalio mėn. iki 2013 m. vasario mėn. įskaitytinai buvo laikomas Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime. Kamerose, kuriose buvo laikomas, plotas vienam asmeniui neatitiko teisės aktuose nustatyto minimalaus 3,6 kv. m kameros ploto, taip pat nebuvo kėdės, stalas mažas, neįrengtos spintelės maistui ir kitoms reikmėms susidėti. Laikymas tokiomis sąlygomis pareiškėjui sukėlė nepatogumus, jis negalėjo normaliai judėti. Nurodė, kad padaryti pažeidimai negali būti vertinami kaip trumpalaikiai, kadangi pareiškėjo teisės buvo pažeidžiamos nuolat (nepailginant pasivaikščiojimų gryname ore, nesuteikiant galimybės sportuoti). Pažymėjo, kad jam buvo tyčia ir sąmoningai sudarytos netinkamos sąlygos ilgą laiką varžant jo teises, todėl pareiškėjas patyrė stresą, dvasinius ir emocinius išgyvenimus, nepatogumus, taip pat pablogėjo sveikata. Pareiškėjas patirtą žalą taip pat grindė Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) ir Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) suformuota praktika tokio pobūdžio bylose. Dėl Lukiškių TI-K neteisėtų veiksmų patyrė neturtinę žalą, kurią vertina 15 000 Lt.

Atsakovas Lukiškių tardymo izoliatorius-kalėjimas atsiliepimu į pareiškėjo skundą (b. l. 9–13) prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Atsakovas paaiškino, kad pareiškėjas į Lukiškių TI-K atvyko 2012 m. spalio 3 d. ir 2013 m. sausio 16 d. išvyko į Pravieniškių pataisos namus-atvirąją koloniją. Nuo 2010 m. balandžio 11 d. įsigaliojo nauja Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 patvirtinta Lietuvos higienos norma HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir HN 76:2010), kurioje minimali gyvenamojo ploto norma kamerose laikomiems asmenims nebuvo nustatyta. Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d.

įsakymu Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ (toliau – ir Įsakymas Nr. V-124) buvo nustatytas reikalavimas, kad vienam asmeniui, laikomam kameroje, turi tekti ne mažiau kaip 3,6 kv. m ploto. Atkreipė dėmesį, kad 2012 m. spalio 4 d., 2012 m. spalio 10 d., 2012 m. spalio 12 d., 2012 m. spalio 30 d. ryte, nuo 2013 m. sausio 2 d. iki 2013 m. sausio 15 d. vienam asmeniui tenkantis plotas kameroje pilnai atitiko nustatytus reikalavimus.

Pažymėjo, kad Lukiškių TI-K administracija stengiasi kiek įmanoma mažinti neigiamą laikymo sąlygų poveikį, sudarydama galimybes naudotis pasivaikščiojimo kiemelyje teise, pasinaudoti sporto kiemeliu, biblioteka, koplyčia, kamerose įrengta kabeline televizija, socialinės reabilitacijos specialistų teikiama pagalba bei programomis. Lukiškių TI-K yra specifinė įstaiga, nes apjungia ir tardymo izoliatorių, ir kalėjimą. Maksimalus leistinas Lukiškių TI-K laikomų asmenų skaičius yra – 954. Tačiau šis skaičius nuolat viršijamas.

Lukiškių TI-K yra pataisos įstaiga, atliekanti teismų nutarčių, sprendimų vykdymo funkcijas, užtikrinant įstatymų ar kitų teisės aktų nustatytas laikymo sąlygas nuteistiesiems bei suimtiesiems, todėl negali daryti įtakos suimtųjų ir nuteistųjų atvykstančiųjų bei esančių įstaigoje skaičiui. Skirstant atvykusius asmenis į kameras, yra laikomasi Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo (toliau – ir Suėmimo vykdymo įstatymas) 10 straipsnyje nustatytų suimtųjų izoliavimo ir Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (toliau – ir BVK) 70 straipsnyje numatytų nuteistųjų atskiro arba izoliuoto laikymo pataisos įstaigose reikalavimų.

Dėl šių aplinkybių kai kurios kameros gali būti perpildytos ir vienam asmeniui tenkantis gyvenamosios patalpos plotas ne visada siekia teisės aktuose nustatytos ribos. Esant tokiai situacijai, tardymo izoliatoriaus administracija stengiasi, kad suimtieji ir nuteistieji, kurių laikymo sąlygos ne visiškai atitinka nustatytus reikalavimus, tokiomis sąlygomis būtų laikomi kuo trumpesnį laiką ir atsiradus galimybei perkeliami į laisvesnes kameras. Kiekvienam kameroje laikomam asmeniui skiriama atskira lova, švarus patalynės komplektas, taip pat kitas teisės aktuose nustatytas inventorius.

Įstaigos administracija nuolat reikalauja iš suimtųjų ir nuteistųjų, kad jie palaikytų tvarką kamerose, todėl už kamerų valymą ir tvarką atsakingi patys nuteistieji bei suimtieji. Reikalingas inventorius (t. y. šluota, samtis, šiukšliadėžė, kibiras) yra išduodami į kameras. Taip pat išduodama soda, skirta kameroms, kriauklėms ir unitazams valyti. Už administracijos reikalavimų nevykdymą yra skiriamos nuobaudos. Siekiant palaikyti švarą kamerose, Lukiškių TI-K buvo sudaręs paslaugų teikimo sutartį su UAB „Kenkėjų kontrolės tarnyba“, kuri kiekvienais metais buvo pratęsiama.

Vykdytojai nuolat atlikdavo vabzdžių ir graužikų naikinimo darbus, patalpų priežiūrą bei profilaktinius patikrinimus. Nuo 2013 m. gruodžio 30 d. Lukiškių TI-K sudarė paslaugų teikimo sutartį su uždarąja akcine bendrove (toliau – ir UAB) „Dezinfa“, kuri taip pat atlieka minėtus darbus, patalpų priežiūrą ir profilaktinius patikrinimus. Dėl kamerų remonto nurodė, kad kamerų remontas Lukiškių TI-K atliekamas pagal iš anksto sudarytą planą, pagal esamus materialinius, finansinius ir darbo resursus, o taip pat gavus tam skirtas lėšas iš valstybės biudžeto.

Suimtieji patys piktybiškai niokoja valstybės turtą, gadina elektros instaliaciją ir pan. Kameroje pagal Lietuvos higienos normas yra įrengtas sanitarinis mazgas, įrengta šalto vandens tiekimo sistema, tualetas nuo likusio kameros ploto yra atskirtas ne mažesne kaip 1,5 metro aukščio sienele. Toks sanitarinio mazgo įrengimas atitinka HN 76:2010 reikalavimus. Lukiškių TI-K kamerose langai vėdinimui yra pritaikyti, kameros vėdinamos natūraliu būdu per langus ir tai atitinka nustatytus reikalavimus. Atkreipė dėmesį, kad pareiškėjo buvimo Lukiškių TI-K laikotarpiu dalis laikymo sąlygų atitiko teisės aktų reikalavimus.

Nukrypimas nuo įprastinių sąlygų nebuvo ilgalaikis, todėl nėra pagrindo pareiškėjui atlyginti neturtinę žalą. Taip pat nurodė, kad, sprendžiant pareiškėjo reikalavimų pagrįstumo klausimą, nepakanka nustatyti, jog Lukiškių TI-K pareigūnai (deliktinę atsakomybę reglamentuojančių normų taikymo prasme) neteisėtai veikė arba neveikė, bet taip pat būtina nustatyti, ar toks veikimas arba neveikimas tiesiogiai turėjo įtakos atsirasti pareiškėjo nurodytai žalai. Civilinė atsakomybė gali būti taikoma tik tuo atveju, jeigu yra nustatytas žalos padarymo faktas.

Žala yra vienas iš civilinės atsakomybės atsiradimo pagrindų, kurio neįrodžius civilinės atsakomybės santykiai neatsiranda, nes nėra delikto. Šiuo atveju nėra būtinos Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnyje nustatytos valstybės civilinės atsakomybės už žalą, atsiradusią dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, sąlygos.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. gegužės 29 d. sprendimu (b. l. 48–53) pareiškėjo skundą patenkino iš dalies. Teismas priteisė pareiškėjui iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, 630 Eur neturtinę žalą. Kitą skundo dalį atmetė kaip nepagrįstą.

Teismas byloje pateiktais rašytiniais įrodymais nustatė, kad pareiškėjas į Lukiškių TI-K atvyko 2012 m. spalio 3 d. ir buvo uždarytas į kamerą Nr. 114, kurios plotas – 7,31 kv. m, kurioje vakare buvo 3 asmenys (asmeniui teko 2,43 kv. m ploto), 2012 m. spalio 4 d. perkeltas į kamerą Nr. 127, kurios plotas – 7,94 kv. m, kurioje ryte buvo 1, vakare – 3 asmenys (asmeniui teko 2,64 kv. m), nuo 2012 m. spalio 5 d. iki 2012 m. spalio 9 d., 2012 m. spalio 11 d., nuo 2012 m. spalio 13 d. iki 2012 m. spalio 17 d., nuo 2012 m. spalio 19 d. iki 2012 m. spalio 29 d., nuo 2012 m. lapkričio 29 d. iki 2013 m. sausio 1 d. ryte ir vakare buvo 3 asmenys (asmeniui teko 2,64 kv. m), 2012 m. spalio 10 d., 2012 m. spalio 12 d. ir 2012 m. spalio 30 d. kameroje ryte buvo 2, vakare – 3 asmenys (asmeniui teko 2,64 kv. m), 2012 m. spalio 18 d. ir 2012 m. spalio 31 d. kameroje ryte buvo 3, vakare – 4 asmenys (asmeniui teko 1,98 kv. m), nuo 2012 m. lapkričio 1 d. iki 2012 m. lapkričio 27 d. kameroje ryte ir vakare buvo 4 asmenys (asmeniui teko 1,98 kv. m), 2012 m. lapkričio 28 d. kameroje ryte buvo 4, vakare – 3 asmenys (asmeniui teko 1,98 kv. m), 2013 m. sausio 2 d. perkeltas į kamerą Nr. 386, kurios plotas – 26,81 kv. m, kurioje ryte buvo 1, vakare buvo 2 asmenys (asmeniui teko 13,40 kv. m), 2013 m. sausio 3 d. kameroje ryte buvo 2, vakare – 2 asmenys (asmeniui teko 13,40 kv. m), 2013 m. sausio 4 d. kameroje ryte buvo 2, vakare – 3 asmenys (asmeniui teko 8,93 kv. m), 2013 m. sausio 5 d. kameroje ryte buvo 3, vakare – 4 asmenys (asmeniui teko 6,70 kv. m), nuo 2013 m. sausio 6 d. iki 2013 m. sausio 8 d. kameroje ryte ir vakare buvo 4 asmenys (asmeniui teko 6,70 kv. m), 2013 m. sausio 9 d. kameroje ryte buvo 4, vakare – 3 asmenys (asmeniui teko 6,70 kv. m), 2013 m. sausio 10 d. ir nuo 2013 m. sausio 13 d. iki 2013 m. sausio 15 d. kameroje ryte ir vakare buvo 3 asmenys (asmeniui teko 8,93 kv. m), 2013 m. sausio 11 d. kameroje ryte buvo 3, vakare – 2 asmenys (asmeniui teko 8,93 kv. m), 2013 m. sausio 12 d. kameroje ryte buvo 2, vakare – 3 asmenys (asmeniui teko 8,93 kv. m), 2013 m. sausio 16 d. pareiškėjas išvyko į Pravieniškių pataisos namus-atvirąją koloniją.

Teismas konstatavo, kad pareiškėjas savo reikalavimą priteisti jam neturtinę žalą grindė netinkamomis jo laikymo Lukiškių TI-K sąlygomis, t. y., kad per laikotarpį nuo 2012 m. spalio mėn. iki 2013 m. vasario mėn. jam nebuvo užtikrintas teisės aktų nustatytas minimalus plotas kamerose, kuriose kiekvienam asmeniui nebuvo kėdės, per mažas stalas, neįrengta spintelė maistui ir daiktams susidėti. Teismas vadovavosi Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 42 straipsnio 1 dalimi, CK 6.271 straipsnio 1 dalimi ir konstatavo, kad valstybės civilinė atsakomybė atsiranda esant trims būtinoms sąlygoms:

1) neteisėtiems veiksmams (CK 6.246 str.);

2) priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos (CK 6. 247 str.);

3) teisės pažeidimu padarytai žalai (CK 6.249 str.). Neteisėtumo CK 6.271 straipsnio prasme konstatavimui reikia nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba, nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo, kiekvienu atveju yra būtina nustatyti kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmens, teigiančio, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, atžvilgiu, taip pat tai, ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų.

Teismas taip pat vadovavosi CK 6.250 straipsnio 1, 2 dalimis, HN 76:2010 6, 19 punktais, Įsakymo Nr. V-124, galiojančio nuo 2010 m. gegužės 14 d., 1.3.1 punktu, kuris nustato, kad iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009–2017 metų plane, patvirtintame Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009 m. rugsėjo 30 d. nutarimu Nr. 1248, numatytų priemonių įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3.6 kv. m (išskyrus Kauno nepilnamečių tardymo izoliatorių-pataisos namus), BVK 7 straipsnio 1 dalimi.

Teismas nurodė, kad pataisos įstaigose administracijos turi pareigą užtikrinti, jog asmenys jose būtų laikomi sveikatai nekenksmingomis sąlygomis. Byloje pateikti įrodymai patvirtina, kad pareiškėjo kalinimo Lukiškių TI-K laikotarpiu, išskyrus laikotarpį nuo 2013 m. sausio 2 d. iki 2013 m. sausio 15 d., kai kameros plotas atitiko nustatytus teisės aktų reikalavimus, taip pat 2013 m. sausio 16 d., kai pareiškėjas išvyko į Pravieniškių pataisos namus-atvirąją koloniją, nebuvo tinkamai užtikrinta jo teisė į kalinimą kamerose, kuriose jam tenkantis kameros plotas būtų ne mažesnis, nei Įsakymu Nr. V-124 nustatyto dydžio (3.6 kv. m), t. y.

Lukiškių TI-K neveikė taip, kaip pagal įstatymus turėjo veikti, ir dėl to yra pagrindas konstatuoti, jog pareiškėjui kilo atitinkamos pasekmės. Aplinkybė, jog asmuo tam tikrą laiko tarpą buvo laikomas nepriimtinomis sąlygomis, nesilaikant teisės aktų reikalavimų, administracinių teismų praktikoje pripažįstama pagrindu atlyginti neturtinę žalą. Tai, kad asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis sąlygomis, patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje, yra konstatuota tiek LVAT praktikoje (administracinė byla Nr. A143-1966/2008, Nr. A502-913/2011 ir kt.), tiek EŽTT praktikoje (2008 m. lapkričio 18 d. sprendimas byloje Savenkovas prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 871/02)).

Nagrinėjamoje byloje, atsižvelgiant į nustatytas aplinkybes, susijusias su pareiškėjo kalinimo, kurio metu jis buvo laikomas Lukiškių TI-K, sąlygomis, teismo manymu, pareiškėjo skunde nurodyti teiginiai, kad kalinamas tokiomis sąlygomis patyrė nepatogumus, papildomą diskomfortą, yra įrodyti.

Teismas pažymėjo, kad pagal Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V-176 patvirtintų Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių (toliau – ir Taisyklės), nustatančių tardymo izoliatorių, tardymo izoliatorių gyvenamųjų, pasimatymų patalpų, pasivaikščiojimo gryname ore kiemų įrengimo ir eksploatavimo reikalavimus, 14 punkte nustatyta, jog kameroje turi būti langas, užtikrinantis natūralios dienos šviesos patekimą. Lango angoje įstatomos metalinės grotos.

Lango stiklas gali būti aptrauktas metaliniu tinklu arba apsaugine plėvele; išorinės ir vidinės metalinės durys. Duryse gali būti įrengiama stebėjimo akutė ar langelis ir užsklendžiamas langelis maistui, knygoms ir kitiems daiktams perduoti. Langelio durys turi atsidaryti tiktai į koridoriaus pusę ir gali būti rakinamos. Vidinėse ir išorinėse duryse įtaisomi mechaniniai arba elektromechaniniai užraktai, kad jų negalėtų atsklęsti kameroje laikomi asmenys. Vidinių durų konstrukcija turi būti iš skersinių metalo juostų ir įstatomų į jas strypų.

Išorinės ir vidinės durys turi atsidaryti tiktai į koridoriaus pusę, išorinėms durims įrengiamas atidarymo ribotuvas. Išorinių durų užraktas gali būti montuojamas į sieną; dieninis ir naktinis elektros apšvietimas. Kamerose gali būti įrengiami elektros instaliacijos kištukiniai lizdai. Elektros laidai montuojami paslėptuoju būdu, įmontuojami kameros sienose ir lubose po tinku. Koridoriuje prie kameros įmontuojami elektros jungikliai; vidinio ryšio sistema (pasikalbėjimo moduliai ir radijas, mobiliojo ryšio telefonų aptikimas, aliarminis iškvietimas); sanitarinio mazgo patalpa.

Ši patalpa turi būti atitverta nuo likusio kameros ploto ne žemesne kaip 1,5 metro aukščio pertvara ir padengta lengvai valoma, drėgmei ir dezinfekcijos medžiagoms atsparia danga. Esant galimybių, sanitarinis mazgas turi būti visiškai izoliuotas nuo likusio kameros ploto. Kameroje įrengiamas praustuvas; pritvirtintos prie grindų metalinės lovos kiekvienam suimtajam, stalas ir taburetės (suoliukai), po lova gali būti įrengiama dėžė asmeniniams daiktams sudėti; viena spintelė arba sieninė lentyna dviem suimtiesiems knygoms ir daiktams susidėti; spintelė arba lentyna maisto produktams laikyti; viršutinių drabužių pakaba; natūralus arba mechaninis vėdinimas; patalpos šildymo įranga.

Byloje pateikti įrodymai patvirtina, kad Lukiškių TI-K kamerų įrengimas atitinka teisės aktų ir Lietuvos higienos normų reikalavimus. Kamerose, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, yra sanitarinio mazgo patalpa su klozetu, 1 stalas, 2 kėdės, 1 lentyna maisto produktams laikyti, viršutinių drabužių pakabos, patalpos vėdinamos per langą (b. l. 28), todėl pareiškėjo skundo argumentai, kad kamerose nebuvo kėdžių, neįrengtos spintelės ir kt., yra nepagrįsti. Byloje esantys duomenys taip pat patvirtina, kad Lukiškių TI-K sudariusi paslaugų teikimo sutartis su UAB „Vilniaus profilaktinės dezinfekcijos stotis“ (nuo 2012 m. gegužės 28 d.

– UAB „Kenkėjų kontrolės tarnyba“), kurios, kaip matyti iš sutarties sąlygų, įsipareigojusios atlikti patalpų priežiūrą bei einamuosius profilaktinius patikrinimus 1 kartą per mėnesį.

Teismas nurodė, kad nustatant atlygintinos neturtinės žalos dydį turi būti taikomi kriterijai, nurodyti CK 6.250 straipsnio 2 dalyje, tarp jų ir sąžiningumo, teisingumo bei protingumo principai. Teismų praktikoje pripažįstama ir tai, kad asmens pažeista neturtinė teisė kai kuriais atvejais teismo gali būti apginta nepriteisiant neturtinės žalos atlyginimo pinigais. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti. Kaip matyti iš byloje esančių duomenų, pareiškėjas laikotarpiu nuo 2012 m. spalio 3 d. iki 2013 m. sausio 1 d. buvo laikomas Lukiškių TI-K kamerų tipo patalpose, kuriose vienam asmeniui tekdavo mažesnis nei teisės aktuose nustatytas minimalus kameros plotas (1,98 kv. m – 2,64 kv. m), t. y. iš viso 91 dieną.

Laikotarpiu nuo 2013 m. sausio 2 d. iki 2013 m. sausio 16 d. pareiškėjas buvo laikomas kameroje, kurios plotas pilnai atitiko nustatytus teisės aktų reikalavimus. Atsižvelgiant į laikotarpį, kuriuo pareiškėjui Lukiškių TI-K kamerų tipo patalpose nebuvo užtikrinamas minimalus teisės aktų nustatytas plotas, tenkantis vienam asmeniui, iš viso 91 diena, į pažeidimo mąstą, jo trukmę, formuojamą EŽTT ir aktualią Lietuvos Respublikos teismų praktiką nustatant priteisiamos neturtinės žalos dydį už analogiško pobūdžio pažeidimus, į tai, kad pareiškėjas, be skunde nurodytų aplinkybių, nenurodė ir nepateikė jokių kitų įrodymų, patvirtinančių neturtinės žalos padarymo dydį, dėl laikymo kamerose sąlygų į Lukiškių TI-K su skundais nesikreipė, dėl sveikatos sutrikimų ginčijamu laikotarpiu taip pat nesikreipė, į teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijus, pareiškėjui priteistas 630 Eur neturtinės žalos dydis laikotarpiu nuo 2012 m. spalio 3 d. iki 2013 m. sausio 1 d., t. y. už 91 kalinimo dieną kamerose, kuriose vienam asmeniui tenkantis plotas neatitiko nustatytos normos.

Atsakovo atstovo atsiliepime į skundą nurodyta aplinkybė, kad Lukiškių TI-K administracija negali daryti įtakos atvykstančiųjų skaičiui, dėl to neturėjo galimybių pareiškėją patalpinti į kamerų tipo patalpas, atitinkančias nustatytus reikalavimus, nėra svarbi, kadangi pagal CK 6.271 straipsnio 1 dalies nuostatas šios rūšies žalos atlyginimo specifika yra tokia, kad nebūtina nustatyti neteisėtus veiksmus įvykdžiusio subjekto kaltės, t. y. valstybė atsiradusią žalą atlygina visiškai, nepaisydama konkretaus valstybinės valdžios institucijos darbuotojo kaltės.

III. Pareiškėjas apeliaciniu skundu (b. l. 57–61) prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. gegužės 29 d. sprendimo dalį pakeisti – tenkinti skundą visiškai ir priteisti pareiškėjui iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių TI-K, 4 344 Eur neturtinei žalai atlyginti; priteisti turėtas bylinėjimosi išlaidas – teisinei pagalbai už apeliacinio skundo parengimą apmokėti pagal pridedamą kvitą. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1. Lukiškių TI-K buvo laikomas laikotarpiu nuo 2012 m. spalio 3 d. iki 2013 m. sausio 16 d. Kamerose, kuriose buvo laikomas, plotas vienam asmeniui neatitiko teisės aktuose nustatyto minimalaus 3,6 kv. m kameros ploto, taip pat nebuvo kėdės, stalas mažas, neįrengtos spintelės maistui ir kitoms reikmėms susidėti. Laikymas tokiomis sąlygomis jam sukėlė nepatogumus, negalėjo normaliai judėti, padaryti pažeidimai negali būti vertinami kaip trumpalaikiai, kadangi jo teisės buvo pažeidžiamos nuolat (nepailginant pasivaikščiojimų gryname ore, nesuteikiant galimybės sportuoti). Tokios sąlygos jam buvo sudarytos tyčia ir sąmoningai, ilgą laiką varžant jo teises, todėl patyrė stresą, dvasinius ir emocinius išgyvenimus, nepatogumus, taip pat pablogėjo sveikata.

2. Teismo sprendimo dalis dėl neturtinės žalos dydžio nustatymo neteisėta ir nepagrįsta, todėl keistina dėl netinkamo tiek materialinės teisės normų taikymo, tiek ir bylos duomenų pripažinimo įrodymais ir jų vertinimo. Teismas, vertindamas neturtinės žalos dydį, netinkamai atsižvelgė į aplinkybes, nes tinkamų kalinimo sąlygų neužtikrinimas pareiškėjui buvo ypatingai sunkus tiek fiziškai, tiek emociškai, patirtos neigiamos pasekmės turi negrįžtamą pobūdį, dėl netinkamo kalinimo sąlygų neteko svorio, negrįžtamai pablogėjo sveikata.

3. Teismas pagrįstai konstatavo, jog pareiškėjas ilgą laiką – 91 parą, buvo laikomas Lukiškių TI-K kamerų tipo patalpose, kai Lukiškių TI-K administracija neužtikrino minimalaus vienam asmeniui tenkančio ploto kamerose. Lietuvos Respublikos kardomojo kalinimo įstatymo 5 straipsnio 3 dalyje nustatyta, jog vykdant suėmimą draudžiama žmogų kankinti, žiauriai su juo elgtis arba žeminti jo orumą. Minėto įstatymo 44 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad suimtiesiems užtikrinamos gyvenamųjų patalpų ir buities sąlygos, atitinkančios Lietuvos Respublikos higienos normas.

Iš bylos duomenų nustatyta, kad tik nuo 2013 m. sausio 2 d. iki 2013 m. sausio 16 d. kameros plotas atitiko nustatytus teisės aktų reikalavimus. Laikotarpiu nuo 2012 m. spalio 3 d. iki 2013 m. sausio 2 d. buvo laikomas kamerose, kurių plotas buvo 7,31 kv. m – 7,94 kv. m, kartu su juo kalinčių asmenų skaičius kamerose buvo nuo 2 iki 4, todėl kalinimo Lukiškių TI-K kamerose laikotarpiu tekdavo nuo 1,98 kv. m. iki 2,64 kv. m. gyvenamasis plotas, todėl 91 dieną jis nuolat buvo laikomas pažeidžiant teisės aktu nustatytą 3,6 kv. m vienam asmeniui tenkantį minimalų plotą tardymo izoliatoriaus-kalėjimo kameroje, o atskiromis dienomis kameros plotas beveik dvigubai buvo mažesnis nei teisės aktuose numatytas minimalus, be to, kamerose buvo gultai, stalas kėdės. Taigi šiose patalpose neturėjo galimybės pakankamai judėti, buvo priverstas nuolat gulėti arba sėdėti, esant psichologiniams ir fiziniams nepatogumams, kurie atsiranda dėl per mažo vienam asmeniui skiriamo (tenkančio) ploto, trukdavo oro, tarp suimtųjų nuolat kildavo konfliktines situacijos, o tokios gyvenimo sąlygos yra apgailėtinos, žeminančios asmens orumą, darančios žalą tiek psichinei, tiek fizinei sveikatai.

Be to, dėl netinkamai įrengtų sanitarinių mazgų turėjo atlikinėti gamtinius reikalus visų akivaizdoje – kas žemino jo orumą. EŽTT savo praktikoje yra ne kartą nurodęs, jog kameros erdvės trūkumas yra labai reikšmingas faktorius sprendžiant, ar taikomos sulaikymo sąlygos buvo „žeminančios“ Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnio požiūriu, o ypač mažas kalinimo metu asmeniui tenkantis plotas ir gana ilgas kalinimo laikas gali būti savaime pakankamas pagrindas pripažinti Konvencijos 3 straipsnio pažeidimą (žr., pvz., EŽTT 2005 m. balandžio 7 d. sprendimą byloje K. prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 53254/99; 2008 m. vasario 14 d. sprendimą byloje Dorokhov prieš Rusiją, pareiškimo Nr. 66802/01; 2012 m. sausio 10 d. sprendimą byloje Ananyev ir kiti prieš Rusiją).

4. Teismas nepagrįstai konstatavo, jog iš bylos duomenų nustatyta, kad kamerose, kuriose buvo laikomas, yra sanitarinio mazgo patalpa su klozetu, 1 stalas, 2 kėdės, 1 lentyna maisto produktams laikyti, viršutinių drabužių pakabos, patalpos vėdinamos per langą, todėl skundo argumentai, kad kamerose nebuvo kėdžių, neįrengtos spintelės ir kt., yra nepagrįsti. Taisyklių 14.7 punkte nurodyta, kad kameroje turi būti viena spintelė arba sieninė lentyna dviem suimtiesiems knygoms ir daiktams susidėti; 14.8. punkte nurodyta, kad kameroje taip pat turi būti spintelė arba lentyna maisto produktams laikyti, o pagal bylos duomenis kamerose, kuriose buvo kalinamas, būdavo tik viena lentyna – maistui. Iš bylos medžiagos aišku, jog kamerose žmonių buvo nuo 2 iki 4 ir tik viena lentyna, t. y. Taisyklių 14.7 punkto reikalavimai buvo ignoruojami, dėl ko, kai kameroje buvo laikomi 3–4 žmonės, kildavo konfliktai dėl naudojimosi inventoriumi, kas dar labiau blogino psichologinę atmosferą kameroje tarp suimtųjų, kildavo konfliktai.

5. Teismo priteistas 630 Eur dydžio neturtinės žalos atlyginimas nėra proporcingas nustatytų pažeidimų sukeltoms neigiamoms pasekmėms. Šioje byloje svarbią reikšmę turi tai, kad ilgą laikotarpį ir nuolat buvo ženkliai pažeista minimalaus vienam asmeniui tenkančio kameros ploto norma, nebuvo perkeltas į laisvesnes kameras, kas neabejotinai sukėlė rimtą diskomfortą ir psichologinę kančią. Toks perpildymas trukdė naudotis bet kokiu privatumu kasdieniniame gyvenime, kas savaime buvo neigiama patirtis ir sumenkino jo žmogiškąjį orumą, toks kalinimas yra nesuderinamas su Konvencijos 3 straipsniu. Laisvės atėmimo vietos administracija nesiėmė jokių veiksmų, kad užtikrinti pareiškėjui, nors laikinai, kalinimo patalpose tinkamas gyvenimo sąlygas. Atsižvelgiant į tai, kad atsakovas neveikė taip, kaip veikti privalėjo, kamerų, kuriose buvo laikomas, plotas tenkantis vienam suimtajam nesiekė net minimalaus reikalaujamo dydžio, be kita ko, buvo užstatytas suimtųjų lovomis ir kitais buitiniais reikmenimis, todėl suimtiesiems tenkantis plotas buvo itin mažas, todėl padaryta nepataisoma žala jo fizinei ir psichinei sveikatai. Įvertinus nurodytas aplinkybes, nustatytų pažeidimų mastą ir trukmę, atsižvelgus į formuojamą EŽTT ir aktualią Lietuvos Respublikos teismų praktiką bei į bendrą šalies ekonominę situaciją, pragyvenimo lygį, taip pat vadovaujantis sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, turi būti priteistas 4 344 Eur neturtinės žalos atlyginimas.

Atsakovas Lukiškių TI-K atsiliepimu į apeliacinį skundą (b. l. 66–68) prašo apeliacinį skundą atmesti.

Atsakovas nurodo, kad duomenis dėl kameros ploto normos vienam asmeniui negalima vertinti vienareikšmiškai, kadangi asmenų kamerose kaita labai didelė, dažni atvejai, kai per vieną dieną asmenų skaičius (o kartu ir vienam asmeniui tenkantis gyvenamasis plotas) kameroje kinta keletą kartų. Dėl šių priežasčių negalima objektyviai nustatyti, koks konkretus kameros plotas teko pareiškėjui atitinkamą dieną. Esant dažnai asmenų skaičiaus kameroje kaitai, tam tikromis dienomis vienam asmeniui tekusį galbūt mažesnį kameros plotą nereikėtų vertinti kaip tęstinį ir intensyvų pažeidimą, dėl kurio pareiškėjas galėtų patirti neturtinę žalą. Nagrinėjant reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo, turi būti nustatytos visos CK 6.271 straipsnyje numatytos viešosios atsakomybės sąlygos. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas savo reikalavimo dėl neturtinės žalos atlyginimo nepagrindė jokiais įrodymais, kaip to reikalauja Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 23 straipsnio 2 dalies 6 punktas. Abstraktūs teiginiai, kuriuose pažodžiui pakartotas CK pateiktas neturtinės žalos apibrėžimas, negali būti pagrindas tenkinti reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo. Pareiškėjo patirti nepatogumai labiausiai sietini su juo paties elgesiu, kas lėmė patekimą į laisvės atėmimo vietą. Pareiškėjo reikalavimas atlyginti neturtinę žalą traktuotinas kaip nesąžiningas noras pasipelnyti valstybės (visų sąžiningų mokesčių mokėtojų) sąskaita.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Šioje byloje ginčas yra kilęs dėl pareiškėjo M. Č. prašomos priteisti neturtinės žalos atlyginimo dėl netinkamų kalinimo sąlygų laikotarpiu nuo 2012 m. spalio 3 d. iki 2013 m. sausio 16 d. Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime.

Pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs administracinę bylą, pareiškėjo skundą tenkino iš dalies, priteisdamas pareiškėjui iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, 630 Eur neturtinę žalą. Kitą skundo dalį atmetė kaip nepagrįstą.

Pareiškėjas pateiktu apeliaciniu skundu iš esmės nesutinka su priteistos neturtinės žalos atlyginimo dydžiu bei su teismo išvadomis, kad Lukiškių TI-K kamerų įrengimas atitinka teisės aktų ir Lietuvos higienos normų reikalavimus. Pareiškėjo teigimu, teismas netinkamai įvertino jo argumentus dėl kamerose esančių baldų trūkumo, jų dydžio, sanitarinio mazgo įrengimo, patalpų vėdinimo per langus.

Visų pirma, teisėjų kolegija pabrėžia, jog turtinės bei neturtinės žalos, padarytos neteisėtais valstybės ar savivaldybės institucijų veiksmais, atlyginimas reglamentuojamas CK 6.271 straipsnyje, kurio 1 dalyje nustatyta kiekvieno asmens (taip pat ir valstybės bei savivaldybės valdžios institucijų) pareiga laikytis tokių elgesio taisyklių, kad savo veiksmais (veikimu, neveikimu) nepadarytų kitam asmeniui žalos. Šios pareigos nevykdymas užtraukia civilinę atsakomybę, o padaryta turtinė ir neturtinė žala turi būti visiškai atlyginama atsakingo asmens. CK 6.271 straipsnio 4 dalyje įtvirtinta, kad valstybės ir savivaldybės atsakomybė atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti. CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda tik esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad pareiškėjo skundas dėl neturtinės žalos atlyginimo galėjo būti tenkinamas nustačius neteisėtus pareiškėjo nurodytus Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo veiksmus, neturtinės žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp minėtos institucijos neteisėtų veiksmų ir atsiradusios neturtinės žalos. Nenustačius bent vienos iš minimų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei ar savivaldybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą.

Sprendžiant dėl žalos pagal CK 6.271 straipsnį atlyginimo, pirmiausia turi būti įvertinama, iš kokių neteisėtų veiksmų yra kildinama prašoma priteisti žala, kokiais teisės reikalavimais vadovaudamasis atsakovas privalėjo veikti atlikdamas veiksmus, ar atsakovas pareiškėjo atžvilgiu veikė laikydamasis šių reikalavimų.

CK 6.250 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Pabrėžtina, kad atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva, todėl teismas privalo patikrinti reikalavimo pagrįstumą bei, jei jis pripažįstamas pagrįstu, nuspręsti, kokia priteistina suma gali būti teisinga.

Šiame kontekste pabrėžtina, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjas prašomą priteisti neturtinę žalą iš esmės kildino iš to, jog jis Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime buvo kalinamas neužtikrinus jam teisės aktuose numatyto minimalaus gyvenamojo ploto.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi byloje pateikta Lukiškių TI-K informacija apie laisvės atėmimo įstaigoje pareiškėjo kalinimo laiką, jo kalinimo kamerų plotą bei jose laikomų asmenų kartu su pareiškėju skaičių, konstatuoja, kad 89 paras pareiškėjas buvo kalinamas pažeidžiant Kalėjimų departamento direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymu Nr. V-124 nustatytą vienam asmeniui tenkančio minimalaus 3,6 kv. m ploto reikalavimą. Pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė, kad kameros plotas atitiko nustatytus teisės aktų reikalavimus laikotarpiu nuo 2013 m. sausio 2 d. iki 2013 m. sausio 15 d., taip pat 2013 m. sausio 16 d., kai pareiškėjas išvyko į Pravieniškių pataisos namus-atvirąją koloniją. Tačiau teismas neįvertino atsakovo pateiktos informacijos, kad ir 2012 m. spalio 4 d., 2012 m. spalio 10 d., 2012 m. spalio 12 d., 2012 m. spalio 30 d. ryte vienam asmeniui tenkantis plotas kameroje taip pat atitiko nustatytus reikalavimus.

Teisėjų kolegija, įvertinusi bylos duomenis, sutinka su pirmosios instancijos teismo sprendime konstatuota išvada, kad pareiškėjo teisės Lukiškių TI-K buvo pažeistos tik neužtikrinus jam tinkamo kalinimo ploto, o konstatuoti kitus pažeidimus, padarytus Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime pareiškėjo atžvilgiu, nėra pagrindo.

Pagal EŽTT jurisprudenciją apeliacinės instancijos teismo sprendimui motyvuoti gali būti pakankama pažymėti, jog teismas sutinka su žemesnės instancijos teismo motyvais juos tiesiog įrašant į sprendimą arba nurodant, jog su tokiais motyvais sutinkama (žr. 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Nr. 16034/90 Van de Hurk v. Netherlands, 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Nr. 20772/92 Helle v. Finland, 1999 m. sausio 21 d. sprendimą byloje Nr. 30544/96 Garcia Ruiz v. Spain). Atsižvelgdama į tai, kad pirmosios instancijos teismas sprendime išsamiai išnagrinėjo kitus pareiškėjo skunde išdėstytus nusiskundimus dėl kitų atsakovo padarytų pažeidimų, teisėjų kolegija, iš esmės sutikdama su teismo sprendimo motyvais dėl šių pareiškėjo kalinimo Lukiškių TI-K sąlygų vertinimo, tais pačiais klausimais iš naujo nepasisako.

Atsižvelgus į šioje teismo nutartyje konstatuotus neteisėtus veiksmus galima teigti, kad pareiškėjas kalėdamas nurodytomis sąlygomis, t. y. neužtikrinus jam teisės aktuose numatyto minimalaus gyvenamojo ploto, patyrė neturtinę žalą (CK CK 6.250 str. 1 d.).

Atsižvelgdama į šio pažeidimo trukmę, kolegija daro išvadą, kad nagrinėjamoje situacijoje kartu turi būti konstatuotas ir pareiškėjo atžvilgiu padarytas Konvencijos 3 straipsnio nuostatų pažeidimas.

Atsižvelgdama į nurodytus argumentus dėl CK 6.250 straipsnio (kartu ir Konvencijos 3 str.) taikymo bei į konstatuotus pareiškėjo teisių pažeidimus, kolegija sutinka su teismo padaryta išvada, kad pareiškėjui priteistina 630 Eur dydžio suma teisingumo, protingumo bei sąžiningumo kriterijų taikymo požiūriu yra adekvati jo atžvilgiu padarytam teisės pažeidimui ir šiuo požiūriu yra teisinga.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. gegužės 29 d. sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjo M. Č. apeliacinį skundą atmesti.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Ramūnas Gadliauskas

Dainius Raižys

Arūnas Sutkevičius