2013-12-23 Nr. AB-10625-3-61-3-01516-2013-2 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. A143-2834/2013

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01516-2013-2

Procesinio sprendimo kategorija 28, 1.3. (S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2013 m. gruodžio 23 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus, Anatolijaus Baranovo (pranešėjas), Stasio Gagio, Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas) ir Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės,

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Vitlita diagnostika“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. rugsėjo 18 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Vitlita diagnostika“ skundą atsakovui Lietuvos Respublikos energetikos ministerijai, Lietuvos valstybei, atstovaujamai Energetikos ministerijos, trečiajam suinteresuotam asmeniui Valstybinei kainų ir energetikos kontrolės komisijai, dėl leidimo panaikinimo, įpareigojimo atlikti veiksmus.

Išplėstinė teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Uždaroji akcinė bendrovė „Vitlita diagnostika“ (toliau – ir UAB „Vitlita diagnostika“, pareiškėjas) su skundu (b. l. 1-5) kreipėsi į teismą, prašydama:

1. panaikinti Lietuvos Respublikos energetikos ministerijos (toliau – ir Energetikos ministerija, atsakovas) 2013 m. kovo 26 d. išduoto leidimo gaminti elektros energiją Nr. LG-0989 (toliau – ir Leidimas) dalį, kuria nustatyta, kad elektrinėje pagaminta elektros energija prekiaujama teisės aktų, galiojančių elektros energijos gamybos metu, nustatyta tvarka;

2. įpareigoti Energetikos ministeriją Leidime nustatyti, kad elektrinėje pagamintos elektros energijos fiksuotų tarifų didžiausi galimi dydžiai yra nustatomi teisės aktų, galiojusių leidimo plėsti elektros energijos pajėgumą išdavimo metu, nustatyta tvarka ir sąlygomis.

Grįsdamas savo reikalavimus, pareiškėjas pirmiausia nurodė, jog atsakovas nesilaikė Atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymo (toliau – ir AIEĮ) 16 straipsnio 6 dalies ir Veiklos elektros energetikos sektoriuje leidimų išdavimo taisyklių, patvirtintų ūkio ministro 2001 m. gruodžio 18 d. įsakymu Nr. 380 (toliau – ir Taisyklės), V dalies 34 punkto reikalavimų. Vadovaujantis šiomis teisės normomis, Energetikos ministerija per 30 dienų nuo reikiamų dokumentų gavimo privalo išduoti įmonei pareiškėjai leidimą plėtoti elektros energijos gamybos iš atsinaujinančių energijos išteklių pajėgumus arba pateikti motyvuotą rašytinį atsisakymą išduoti leidimą. Nepaisant to, leidimas plėsti elektros energijos pajėgumą Nr. LP-3309 (toliau – ir Leidimas plėsti pajėgumą) pareiškėjui išduotas tik 2012 m. lapkričio 5 d. (b. l. 14). Leidimo plėsti pajėgumą išdavimo pagrindas yra Energetikos įstatymo (toliau – ir EĮ) (Žin., 2000, Nr. 66-1984; 2012, Nr. 17-752) 16 ir 21 straipsniai, AIEĮ (Žin., 2011, Nr. 62-2936) ir Taisyklės (Žin., 2001, Nr. 110-4010; 2009, Nr. 63-2522).

Dėl tokio atsakovo uždelsimo pareiškėjo įgaliotas atstovas (UAB „Solet Technics“) prašymą dėl leidimo gaminti elektros energiją išdavimo (toliau – ir Prašymas) Energetikos ministerijai pateikė tik 2013 m. vasario 26 d. Atsakovas, tenkindamas šį Prašymą, 2013 m. kovo 26 d. išdavė Leidimą (b. l. 15). Pareiškėjas jį atsiėmė 2013 m. balandžio 8 d. Leidime nurodoma, kad jo išdavimo pagrindas – EĮ (Žin., 2000, Nr. 66-1984; 2012, Nr. 17-752) 16 straipsnis, AIEĮ (Žin., 2011, Nr. 62-2936; 2013, Nr. 12-560), Taisyklės (Žin., 2001, Nr. 110-4010; 2009, Nr. 63-2522) ir Leidimas plėsti pajėgumą. Leidimo dalyje „Leidimu reguliuojamos veiklos sąlygos“ nustatyta, kad elektrinėje pagaminta elektros energija prekiaujama teisės aktų, galiojančių elektros energijos gamybos metu, nustatyta tvarka ir sąlygomis.

Pareiškėjo nuomone, minėta leidimo dalis – ta apimtimi, kuria nustatyta, kad elektrinėje pagaminta elektros energija prekiaujama teisės aktų, galiojančių elektros energijos gamybos metu, nustatyta tvarka ir sąlygomis – akivaizdžiai neteisėta, todėl turėtų būti panaikinta. Ši Leidimo dalis pažeidžia pareiškėjo teisėtus lūkesčius, teises bei teisėtus interesus. Atsakovas Leidime turėjo nustatyti, jog elektrinėje pagamintos elektros energijos fiksuotų tarifų didžiausi galimi dydžiai yra nustatomi teisės aktų, galiojusių leidimų plėsti elektros energijos gamybos pajėgumą išdavimo metu, nustatyta tvarka ir sąlygomis.

Pareiškėjo vertinimu, priimdamas ginčijamą leidimo dalį, pareiškėjas taip pat pažeidė Viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 3 straipsnio 1 punkte įtvirtintą įstatymų viršenybės principą ir šio įstatymo 8 straipsnio 1 dalį.

Pagal AIEĮ 20 straipsnio 7 dalies redakciją, galiojusią iki 2013 m. vasario 1 d. (Žin., 2011, Nr. 62-2936; toliau – ir 2011 m. gegužės 12 d. AIEĮ redakcija), peržiūrėti fiksuoti tarifai ir fiksuotų tarifų didžiausi galimi dydžiai taikomi tik gamintojams, kurių elektrinėms leidimas plėtoti elektros energijos gamybos iš atsinaujinančių energijos išteklių pajėgumus išduotas po šių tarifų pakeitimo dienos. Nuo 2013 m. vasario 1 d. įsigaliojusi nauja AIEĮ 20 straipsnio 6 dalies redakcija (Žin., 2013, Nr. 12-560; toliau – ir 2013 m. sausio 17 d. AIEĮ redakcija) įtvirtina, jog peržiūrėti fiksuotų tarifų didžiausi galimi dydžiai taikomi tik gamintojams, kurių elektrinėms leidimas gaminti elektros energiją išduotas po šių tarifų įsigaliojimo dienos. Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjui Leidimas plėsti pajėgumą išduotas galiojant senajai AIEĮ redakcijai (2012 m. lapkričio 5 d.), pareiškėjo pagaminta elektros energija turi būti prekiaujama teisės aktų, galiojusių šio leidimo išdavimo metu, sąlygomis ir tvarka. Atsakovui Leidime įtvirtinus ginčijamą nuostatą, iš esmės pažeisti pareiškėjo teisėti lūkesčiai, teisės ir teisėti interesai, kadangi Leidimo plėsti pajėgumą išdavimo metu galiojo 1,80 Lt / kWh dydžio elektros energijos supirkimo tarifas, o Leidimo išdavimo metu – 1,60 Lt / kWh dydžio elektros energijos supirkimo tarifas (b. l. 17).

Be to, atsakovas, priimdamas ginčijamą Leidimo dalį, turėjo vadovautis bendruoju teisės principu – lex retro non agit. Aiškindamas šio principo turinį, pareiškėjas rėmėsi Konstitucinio Teismo 2001 m. sausio 11 d. nutarimu. Apibendrindamas konstatavo, kad įstatymai taikomi tiems faktams ir pasekmėms, kurios atsiranda po šių įstatymų įsigaliojimo. Atsižvelgiant į tai, kad Leidimas plėsti pajėgumą pareiškėjui buvo išduotas, galiojant senajai AIEĮ redakcijai, atsakovas visiškai nepagrįstai Leidime įtvirtino, jog elektrinėje pagaminta elektros energija prekiaujama teisės aktų, galiojančių elektros energijos gamybos metu, nustatyta tvarka ir sąlygomis. Atkreipė dėmesį, kad Leidimas išduotas Leidimo plėsti pajėgumą pagrindu. Atsižvelgiant į tai, ginčijama Leidimo dalis turi būti panaikinta, vadovaujantis Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 89 straipsnio 1 dalies 1 ir 3 punktų pagrindu.

Taip pat buvo pažeisti pareiškėjo teisėti lūkesčiai, kadangi pareiškėjas priėmė sprendimą vykdyti elektros energijos gamybos saulės fotovoltinėje elektrinėje veiklą, į ją investuoti bei kreiptis leidimo plėsti elektros energijos gamybos pajėgumą ir leidimo gaminti elektros energiją išdavimo, vadovaudamasis tuo metu galiojusiais teisės aktais, tarp jų – 2011 m. gegužės 12 d. AIEĮ redakcija. Toliau aiškindamas teisėtų lūkesčių apsaugos, teisinio tikrumo ir teisinio saugumo principų turinį, pareiškėjas rėmėsi Konstitucinio Teismo 2004 m. gruodžio 13 d., 2003 m. kovo 4 d. nutarimuose suformuota doktrina.

Atsakovas Energetikos ministerija atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė jį atmesti kaip nepagrįstą (b. l. 25-30).

Atsakovas paaiškino, jog pareiškėjas Energetikos ministerijai Prašymą pateikė 2012 m. liepos 26 d. 2012 m. rugsėjo 24 d. pateikė papildomus dokumentus. Įvertinus pareiškėjo pateiktus dokumentus, 2012 m. lapkričio 5 d. jam išduotas Leidimas plėsti pajėgumą. Pareiškėjas nei minėto leidimo, nei atsakovo veiksmų ar neveikimo, išduodant šį leidimą, neskundė. Leidime plėsti pajėgumą taip pat buvo nurodyta, kad „elektrinėje pagaminta energija prekiaujama teisės aktų, galiojančių elektros energijos gamybos metu, nustatyta tvarka ir sąlygomis“. Taigi pareiškėjui buvo suteikta informacija, kad savo elektrinėje pagaminta energija jis galės prekiauti teisės aktų, galiojančių elektros energijos gamybos metu, o ne leidimo plėtrai išdavimo metu, nustatyta tvarka ir sąlygomis.

Nesutikdama su pareiškėjo keliamu reikalavimu, Energetikos ministerija pažymėjo, kad jis prieštarauja galiojančiam teisiniam reguliavimui. Pagal 2011 m. gegužės 12 d., 2012 m. birželio 21 d. redakcijos, 2013 m. sausio 17 d. AIEĮ redakcijos 3 straipsnio 2 dalį, atsinaujinančių išteklių naudojimas skatinamas taikant nustatytą paramos schemą, kurią sudaro skatinimo priemonės. Pagal 2013 m. sausio 17 d. AIEĮ 20 straipsnio 6 dalies redakciją, Valstybinė kainų ir energetikos kontrolės komisija (toliau – ir VKEKK) ne dažniau kaip kas ketvirtį įvertina elektros energijos gamybos iš skirtingų atsinaujinančių energijos išteklių plėtrą, atsižvelgdama į faktinį per praėjusius kalendorinius metus pagamintą elektros energijos kiekį, veikiančių elektrinių įrengtųjų galių sumą ir statomų elektrinių numatytų įrengti galių sumą. Atsižvelgiant į elektros energijos gamybos iš skirtingų atsinaujinančių energijos išteklių plėtrą ir šios plėtros atitiktį Nacionaliniame atsinaujinančių išteklių energijos naudojimo plėtros veiksmų plane nustatytiems tikslams ir uždaviniams, peržiūrimi fiksuoto tarifo didžiausi galimi dydžiai. Peržiūrėti fiksuotų tarifų didžiausi galimi dydžiai taikomi tik gamintojams, kurių elektrinėms leidimas gaminti elektros energiją išduotas po šių tarifų įsigaliojimo dienos. Atsakovas yra viešojo administravimo subjektas, todėl privalo vadovautis Lietuvos Respublikos įstatymais, reglamentuojančiais jo veiklą. Viešojo administravimo subjektui leidžiama tik tai, kas numatyta jo veiklą reglamentuojančiuose teisės aktuose. Priešingi atsakovo veiksmai negalimi.

Toliau atsakovas išsamiai pasisakė dėl pasikeitusio teisinio reguliavimo. Pasak atsakovo, Lietuvos Respublikos Seimas, įvertinęs susiklosčiusią situaciją atsinaujinančios energetikos sektoriuje, kuomet galimų įrengti mažųjų saulės šviesos energijos elektrinių suminė įrengtoji galia (įvertinant Energetikos ministerijai pateiktus prašymus dėl leidimų šių elektrinių plėtrai) artėjo prie 500 MW ir galėjo sąlygoti papildomą kasmetinį viešuosius interesus atitinkančių paslaugų (toliau – ir VAIP) lėšų poreikį, viršijantį 400 mln. Lt, Atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymo 2, 11, 13, 14, 16, 20, 21 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymu (Žin., 2013, Nr. 12-560) (toliau – ir Pakeitimo įstatymas) pakeitė AIEĮ 13 straipsnio 3 dalį. Joje numatė, kad saulės šviesos energijos elektrinių, prijungtų prie elektros tinklų, įrengtoji suminė galia iki 2020 m. turi būti padidinta iki 10 MW, neįskaitant mažųjų elektrinių, kurių įrengtoji galia ne didesnė kaip 30 kW, kurioms leidimai plėtoti elektros energijos gamybos pajėgumus išduoti pagal prašymus, pateiktus iki 2012 m. gruodžio 31 d. Pasiekus 10 MW saulės šviesos energijos elektrinių įrengtąją galią, Vyriausybė turi parengti ir patvirtinti tolesnės saulės šviesos energijos elektrinių plėtros tvarkos aprašą, atsižvelgdama į Lietuvos Respublikos įsipareigojimus dėl aplinkos taršos mažinimo, energijos tiekimo saugumo ir patikimumo užtikrinimo bei vartotojų teisių ir teisėtų interesų apsaugos reikalavimus. Atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymo 2, 11, 13, 14, 16, 20, 21 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymo įgyvendinimo įstatymo (toliau – ir Įgyvendinimo įstatymas) rengėjų nuomone, buvo būtina imtis priemonių, kurios padėtų užtikrinti viešojo intereso apsaugą, ir išvengti elektros energijos kainų didėjimo. Atkreiptinas dėmesys, kad EEĮ 14 straipsnio 2 dalis numato, jog energijos gamybos iš atsinaujinančių energijos išteklių skatinimas būtų taikomas atsižvelgiant į ekonominio pagrįstumo, mažiausių sąnaudų ir poveikio elektros energijos kainai galutiniams vartotojams kriterijus.

Atsakovas rėmėsi konstituciniais teisinės valstybės ir teisingumo principais, jų turinį aiškino remdamasis Konstitucinio Teismo 1995 m. gruodžio 22 d., 2002 m. spalio 23 d. nutarimais.

Atsakovas akcentavo, kad viešojo intereso, kaip valstybės pripažinto ir teisės ginamo visuomeninio intereso, įgyvendinimas yra viena svarbiausių pačios visuomenės egzistavimo ir raidos sąlygų. Viešasis interesas yra dinamiškas, kintantis, dėl to valstybė gali, o tam tikrais atvejais ir turi, keisti (plėsti, siaurinti, kitaip koreguoti) ūkinės veiklos reguliavimą (Konstitucinio Teismo 1997 m. gegužės 6 d., 2005 m. gegužės 13 d., 2006 m. rugsėjo 21 d., 2005 m. liepos 8 d., 2007 m. gegužės 15 d. nutarimai).

Atsakovo vertinimu, pagal Konstituciją Seimas ir Vyriausybė turi labai plačią diskreciją formuoti ir vykdyti valstybės ekonominę politiką bei teisės aktais atitinkamai reguliuoti ūkinę veiklą. Tuo atveju, jei visi elektrinių projektai, kuriems išduoti leidimai arba pateikti prašymai juos išduoti, būtų įgyvendinti, šiose elektrinėse pagamintą elektros energiją superkant VKEKK nustatytu tarifu, ženkliai padidėtų elektros energijos kaina vartotojams. Tai paliestų ne tik fizinius asmenis, vartojančius elektros energiją savo ūkiniams poreikiams, bet ir įmones, kurių gaminamos produkcijos bei teikiamų paslaugų kainai, taigi ir konkurencingumui, didžiulę įtaką turi elektros energijos kaina.

Atsakovas atkreipė dėmesį į Konstitucijos 46 straipsnio 3 dalį ir jos aiškinimą Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje, valstybės priedermę siekti bendros tautos gerovės (žr. 2008 m. birželio 30 d., 1997 m. vasario 13 d., 2005 m. gegužės 13 d., 1999 m. spalio 6 d., 2000 m. spalio 18 d., 2002 m. balandžio 9 d., 2004 m. sausio 26 d., 2006 m. kovo 30 d. nutarimus).

Pasisakydamas dėl lex retro non agit principo, atsakovas pažymėjo, kad šis principas – tai reikalavimas, keliamas teisės norminiams aktams. Juose įtvirtintos teisės normos negali būti taikomos juridiniams faktams ir teisinėms pasekmėms, įvykusioms dar iki šio akto įsigaliojimo. Šiuo principu siekiama užtikrinti teisinio reguliavimo bei asmenų teisinio statuso aiškumą, stabilumą. Subjektai turi žinoti, kokio elgesio iš jų turi būti tikimasi, reikalaujama. Jie turi būti tikri, kad už teisės aktus atitinkantį elgesį jiems nebus taikomos teisinio poveikio priemonės vėliau pasikeitusio teisinio reguliavimo pagrindu. Minėtas principas išvedamas iš Konstitucijos 7 straipsnio 2 dalies nuostatos. Jis taip pat sietinas su Konstitucijos preambulėje įtvirtintu teisinės valstybės principu. Principas lex retro non agit yra konstitucinis. Jis laikomas bendruoju teisės principu, taikomu visose teisės sistemos posistemėse (teisės šakose).

Vis dėlto, nors Lietuvos Respublikoje teisiniu reglamentavimu įstatymų leidėjui nėra tiesiogiai suteikta (tačiau nėra ir tiesiogiai uždrausta) teisė leisti grįžtamąją galią turinčius teisės aktus, tiek teisės teorijoje, tiek ir praktikoje tokia teisė pripažįstama. Reikalavimas, kad įstatymas neturėtų grįžtamosios galios, nėra absoliutus. Ribojimai galimi tais atvejais, kai kitų teisės principų saugomos vertybės įgyja prioritetą lex retro non agit atžvilgiu. Konkuruojant keliems teisės principams, taigi ir sveriant kelis teisinius gėrius, svarbu nepamiršti, kad vieno iš jų ribojimas turi būti proporcingas kito svarbai.

Remdamasis Europos Sąjungos Teisingumo Teismo praktika, atsakovas pažymėjo, jog teisinio tikrumo principas iš esmės draudžia nustatyti, kad Bendrijos teisės aktas pradeda galioti anksčiau nei jis buvo paskelbtas, tačiau išimtiniais atvejais ši taisyklė gali būti netaikoma, jei to reikalauja siekiamas tikslas ir yra tinkamai atsižvelgta į suinteresuotų asmenų teisėtus lūkesčius (žr. Teisingumo Teismo 2004 m. liepos 15 d. sprendimą Willy Gerekens ir Association agricole pour la promotion de la commercialisation laitière Procola prieš Liuksemburgo Didžiąją Hercogystę byloje C-459/02; 1991 m. vasario 21 d. sprendimą Zuckerfabrik Süderdithmarschen ir Zuckerfabrik Soest sujungtose bylose C‑143/88 ir C‑92/89; 2001 m. lapkričio 22 d. sprendimą Nyderlandai prieš Tarybą byloje C‑110/97). Atgaline data galiojantys nacionalinės teisės aktai nepažeidžia teisinio tikrumo principo, jei galiojimas atgal yra būtinas tikslui pasiekti ir yra tinkamai atsižvelgta į suinteresuotų asmenų teisėtus lūkesčius (žr. 2004 m. liepos 15 d. sprendimą Willy Gerekens ir Association agricole pour la promotion de la commercialisation laitière Procola prieš Liuksemburgo Didžiąją Hercogystę byloje C-459/02). Bet kuris ūkio subjektas, kuriam institucija sukėlė pagrįstų vilčių, gali remtis teisėtų lūkesčių principu. Kita vertus, jei apdairus ir išmanantis prekybininkas galėjo numatyti, jog Bendrijos priemonės priėmimas gali paveikti jo interesus, jis negali remtis šiuo principu priėmus tą priemonę. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, ieškovai pagrindinėje byloje turėjo pakankamai informacijos, kad galėtų numatyti ir atsižvelgti į besitęsiantį perteklių rinkoje, palaipsniui sumažinamą kompensaciją ir Komisijos pasiūlymus dėl 1991 m. lapkričio 11 d. reglamento bei priemonių, kurios nurodytos reglamentuose Nr. 816/92 ir 1560/93 (žr. 1997 m. balandžio 15 d. sprendimą byloje The Irish Farmers Association ir kiti prieš Minister for Agriculture, Food and Forestry, Ireland ir Attorney General byloje C-22/94).

Atsakovas atkreipė dėmesį, kad Pakeitimo įstatymo, kaip ir 2011 m. gegužės 12 d. AIEĮ redakcijos, tikslas buvo užtikrinti darnią atsinaujinančių energijos išteklių naudojimo plėtrą, atsižvelgiant į vartotojų teisių ir teisėtų interesų į atsinaujinančių išteklių prieinamumą, tinkamumą ir pakankamumą apsaugos užtikrinimo principus (AIEĮ 1 str. 2 d.). Dėl 2012 m. spalio-gruodžio mėnesiais atsakovui pateiktų apie 16 tūkstančių prašymų plėtoti elektros energijos gamybos pajėgumus, statant ne didesnės kaip 30 kW galios saulės elektrines, susidarė situacija, kuomet galimų įrengti mažųjų saulės šviesos energijos elektrinių suminė įrengtoji galia artėjo prie 500 MW, tokiu būdu viršijant suminę įrengtąją galią, nustatytą 2011 m. gegužės 12 d. AIEĮ redakcijos 13 straipsnio 3 dalies 2 punkte, apie 50 kartų. Iki Pakeitimo įstatymo priėmimo atsakovas turėjo apie 10 000 neišnagrinėtų prašymų išduoti leidimus plėtoti elektros energijos gamybos pajėgumus. Tokia susidariusi situacija galėjo sąlygoti papildomą kasmetinį viešuosius interesus atitinkančių paslaugų lėšų poreikį, viršijantį 400 milijonų litų, kuris būtų surinktas iš kitų elektros energijos vartotojų, kaip tai nustato anksčiau paminėti teisės aktai.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Valstybinė kainų ir energetikos kontrolės komisija atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė jį nagrinėti teismo nuožiūra (b. l. 61-63).

VKEKK, apibendrinusi teisės aktų nuostatas (Elektros energetikos įstatymo (toliau – ir EEĮ) 16 str. 1 d. 1 p., 3 d., EĮ 20 str. 3 d., ABTĮ 3 str. 1 d., 1 str. 1 d., 2 str. 16 d., 2 str. 1 d., VAĮ 2 str. 8, 9, 11, 14, 15 d.), pažymėjo, kad gamybos leidimai yra individualūs administraciniai teisės aktai, kuriuose išreikšta viešojo administravimo subjekto, šiuo atveju – Energetikos ministerijos, valia dėl pareiškėjo subjektinių teisių realizavimo. Taigi tarp pareiškėjo ir atsakovo yra kilę administraciniai teisiniai santykiai.

VKEKK tvirtina fiksuotų tarifų didžiausius galimus dydžius, nustato jų diferencijuojamus dydžius, kontroliuoja kaip jie taikomi (EĮ 8 str. 9 d. 2 p., AIEĮ 11 str. 2 p.). Komisija ne dažniau kaip kas ketvirtį įvertina elektros energijos gamybos iš skirtingų atsinaujinančių energijos išteklių plėtrą, atsižvelgdama į faktinį per praėjusius kalendorinius metus pagamintą elektros energijos kiekį, veikiančių elektrinių įrengtųjų galių sumą ir statomų elektrinių numatytų įrengti galių sumą (AIEĮ 20 str. 6 d. (Žin., 2011, Nr. 62-2936, 2013, Nr. 12-560). Šis plėtros įvertinimas, iki tarifų nustatymo, įgalina atsižvelgti į rinkos plėtros tendencijas bei priimti atitinkamus sprendimus AIEĮ 13 straipsnio 3 dalyje numatytiems uždaviniams ir šio įstatymo 1 straipsnyje įtvirtintiems tikslams dėl naujausių ir efektyvių technologijų plėtros užtikrinant gamintojų ir vartotojų interesų pusiausvyrą, pasiekti.

Trečiasis suinteresuotas asmuo pastebėjo, jog nuo 2013 m. vasario 1 d. įsigaliojus Pakeitimo įstatymui ir Įgyvendinimo įstatymui, buvo pakeista fiksuotų tarifų taikymo tvarka, numatant, jog nekintančios skatinimo priemonės taikomos 12 metų laikotarpiu nuo leidimo gaminti elektros energiją išdavimo dienos. Atkreiptinas dėmesys, jog įsigaliojus AIEĮ (Žin., 2011, Nr. 62-2936; 2013, Nr. 12-560) pakeitimams bei nesant aiškaus reglamentavimo tarifų taikymo klausimais, VKEKK 2013 m. vasario 13 d. raštu Nr. R2-431 kreipėsi į atsakovą (b. l. 64). VKEKK prašė išaiškinti, kuriuo momentu – plėtros leidimo ar gamybos leidimo išdavimo – galiojantys fiksuoti tarifai turėtų būti taikomi gamintojams, kurie iki 2012 m. gruodžio 31 d. gavo plėtros leidimus, tačiau dar neturi leidimo gaminti. Atsakovas į trečiojo suinteresuoto asmens kreipimąsi atsakė 2013 m. vasario 28 d. raštu Nr. (8.3-10)3-817 (toliau – ir 2013 m. vasario 26 d. Raštas) (b. l. 65).

Apibendrindama VKEKK nurodė, kad fiksuoti tarifai gamintojams, kurių elektrinių įrengtoji galia ne didesnė nei 30 kW, užfiksuojami nuo leidimo gaminti išdavimo dienos, o ne nuo plėtros leidimo dienos. Jokių išimčių gamintojams, gavusiems leidimus plėtrai skirtingu laiku, nei AIEĮ, nei Pakeitimo ir Įgyvendinimo įstatymai nenumato. Remiantis AIEĮ 20 straipsnio 6 ir 7 dalimis, 12 metų laikotarpiu taikomas tas fiksuoto tarifo dydis, kuris galiojo leidimo gaminti elektros energiją išdavimo dieną.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas (toliau – ir Teismas) 2013 m. rugsėjo 18 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą (b. l. 72-77).

Pasak Teismo, nagrinėjamu atveju susidarė tokia situacija, kad pareiškėjui Leidimas plėtoti pajėgumą buvo išduotas remiantis teisiniu reglamentavimu, galiojusiu iki 2013 m. vasario 1 d., o Leidimas gaminti elektros energiją – pagal pakeistą saulės energetikos plėtros reglamentavimą, galiojantį nuo 2013 m. vasario 1 d. Įsigaliojus AIEĮ pataisoms, nuo 2013 m. vasario 1 d. skatinimo kvotų paskirstymas buvo sustabdytas, nes, kaip nurodė Energetikos ministerija 2013 m. vasario 28 d. Rašte, suminė elektrinių galia viršijo įstatyme nurodytus 10 MW. Atsižvelgęs į faktines bylos aplinkybes, jog dėl leidimo gaminti elektros energiją pareiškėjas kreipėsi 2013 m. vasario 26 d., šis leidimas jam buvo išduotas 2013 m. kovo 26 d., Teismas konstatavo, jog atsakovas pagrįstai vadovavosi leidimo gaminti elektros energiją išdavimo metu galiojusiomis įstatyminėmis nuostatomis ir Leidime nustatė, kad elektrinėje pagaminta elektros energija prekiaujama teisės aktų, galiojančių elektros energijos gamybos metu, nustatyta tvarka ir sąlygomis.

Atsižvelgęs į Konstitucinio Teismo jurisprudenciją dėl lex retro non agit principo (2007 m. lapkričio 29 d. nutarimas), pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad atsakovas neturėjo pagrindo leidime įtvirtinti nuostatos, kad elektros energijos supirkimui turi būti taikomi tarifai pagal leidimo plėtoti elektros energiją išdavimo datą, t. y. Energetikos ministerija neturėjo įstatyminio pagrindo vadovautis teisinio santykio atsiradimo metu negaliojusiomis teisės normomis. Šis teisės aktų aiškinimas nepažeidžia principo lex retro non agit, nes su Leidimo gavimo procesu susiję teisiniai santykiai iki 2013 m. vasario 26 d. nebuvo susiformavę, todėl negalima tvirtinti, kad nauju teisiniu reguliavimu įsiterpiama į susiformavusius teisinius santykius.

Teismas atkreipė dėmesį, kad išimčių tiems gamintojams, kurie leidimus plėsti elektros energiją gavo galiojant ankstesniam teisiniam reglamentavimui, teisės aktai nenumato.

Teismas taip pat neįžvelgė atsakovo neteisėto veikimo ar neveikimo išduodant pareiškėjui Leidimą plėsti pajėgumą. Konstatavęs, jog Leidimo plėsti pajėgumą išdavimo terminas praleistas nežymiai, Teismas padarė išvadą, jog toks praleidimas niekaip negalėjo daryti įtakos tam, kad pareiškėjas tik 2013 m. vasario 26 d. pateikė atsakovui Prašymą. Be to, pareiškėjas Energetikos ministerijos, kaip viešojo administravimo subjekto, veiksmų ar neveikimo išduodant Leidimą plėsti pajėgumą neskundė.

Teismas taip pat nesutiko su tuo, jog buvo pažeisti pareiškėjo teisėti lūkesčiai, nes jis priėmė sprendimą vykdyti elektros energijos gamybos saulės fotovoltinėje elektrinėje veiklą, į ją investuoti, vadovaudamasis ankstesne AIEĮ redakcija, t. y. tikėdamasis, jog jo pagaminta elektros energijos supirkimo kaina neturėtų kisti 12 metų. Grįsdamas savo poziciją, Teismas pabrėžė, kad verslininkai veikia savo rizika, todėl nuostoliai dėl normalios ūkinės gamybinės rizikos tenka pačiai įmonei. Tuo tarpu elektros energijos vartotojas įstatymo turi būti ginamas papildomai, nes pastarasis yra silpnesnioji sandorio šalis. Taigi, įstatymų leidėjas, gindamas silpnesnę sandorio šalį, pakeitė AIEĮ nuostatas. Pareiškėjas yra juridinis asmuo, kuris, pasirinkęs tokį verslo modelį (gaminti elektros energiją), turi elgtis apdairiai ir rūpestingai bei įvertinti verslo riziką, taip pat ir elektros energijos kainų pasikeitimus. Teismas nesutiko su pareiškėjo argumentais dėl teisėtų lūkesčių pažeidimo ir dėl Leidime plėsti pajėgumą nurodytos sąlygos, kad elektrinėje pagaminta elektros energija prekiaujama teisės aktų, galiojančių elektros energijos gamybos metu, nustatyta tvarka ir sąlygomis. Pareiškėjas, jau gavęs šį leidimą, negalėjo pagrįstai tikėtis, kad turėdamas leidimą gaminti elektros energiją, elektrinėje pagaminta elektros energija galės prekiauti teisės aktų, galiojusių leidimo plėsti elektros energijos gamybos pajėgumą išdavimo metu nustatyta tvarka ir sąlygomis. Tuo remdamasis teismas atmetė pareiškėjo argumentus dėl teisėtų lūkesčių pažeidimo.

III. Pareiškėjas UAB „Vitlita diagnostika“ pateikė apeliacinį skundą, prašydamas panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. rugsėjo 18 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – patenkinti pareiškėjo skundą (b. l. 83-87).

Pareiškėjas pateiktame apeliaciniame skunde akcentuoja, kad atsakovas negalėjo pareiškėjo atžvilgiu taikyti 2013 m. vasario 1 d. AIEĮ redakcijos. Grįsdamas savo poziciją, pareiškėjas pakartoja skunde pirmosios instancijos teismui nurodytus argumentus.

Pareiškėjas, vadovaudamasis AIEĮ 20 straipsnio 7 dalimi, galiojusia iki 2013 m. vasario 1 d., ir atsižvelgdamas į aplinkybę, jog Leidimą plėsti pajėgumą gavo galiojant 2011 m. gegužės 12 d. AIEĮ redakcijai, taip pat pažymi, kad jo elektrinėje pagaminta elektros energija turi būti prekiaujama teisės aktų, galiojusių šio leidimo išdavimo metu, nustatyta tvarka ir sąlygomis, tai yra tada, kai buvo išduotas Leidimas plėsti pajėgumą. Pareiškėjo vertinimu, kadangi elektros energijos tarifo dydis pagal 2011 m. gegužės 12 d. AIEĮ redakciją priklausė nuo leidimo plėsti elektros energijos pajėgumą išdavimo momento, atsakovas, išdavęs Leidimą plėsti pajėgumą, turėjo taikyti pareiškėjui tuos tarifus, kurie galiojo šio leidimo išdavimo dieną, o pasikeitus teisiniam reguliavimui – atitinkamai tai pažymėti Leidime. Šį aiškinimą pareiškėjas grindžia principu lex retro non agit.

Pareiškėjas papildomai paaiškina, jog Teismas neatsižvelgė į tą faktą, jog elektros energijos tarifų, taikomų elektros gamintojams iš atsinaujinančių energijos išteklių, dydžių nustatymo ir fiksavimo tvarka iki 2013 m. vasario 1 d. skyrėsi. Iki 2013 m. vasario 1 d. galiojusi AIEĮ 20 straipsnio 7 ir 8 dalių redakcija numatė, kad gamintojams nuo leidimo gaminti elektros energiją išdavimo 12 metų bus taikomos AIEĮ numatytos nekintančios skatinimo priemonės – elektros energijos tarifai, galioję leidimo plėsti elektros energijos gamybos pajėgumus išdavimo dieną. Taigi AIEĮ 20 straipsnio 7 dalyje buvo numatyta lengvatos – elektros energijos tarifo dydis, o šio straipsnio 8 dalyje – momentas, nuo kada 20 straipsnio 7 dalyje numatytas lengvatos dydis turėjo būti taikomas. Nuo 2013 m. vasario 1 d. įsigaliojus naujai AIEĮ 20 straipsnio 7 dalies redakcijai, numatytų nekintančių skatinimo priemonių taikymas gamintojams bei jiems taikomi fiksuoto elektros energijos tarifo dydžiai buvo susieti su leidimo gaminti elektros energiją išdavimo diena, tai yra lengvatos – elektros energijos tarifo – dydžio nustatymo momentas taip pat buvo susietas su leidimu gaminti elektros energiją išdavimo diena. Tai reiškė, jog po 2013 m. vasario 1 d. suteikti leidimai plėsti elektros energijos gamybos iš atsinaujinančių energijos išteklių pajėgumus juos gavusiems asmenims nebesukeldavo jokių teisinių pasekmių (lengvatų prasme). Tuo tarpu pareiškėjui Leidime turėjo būti taikomi Leidimo plėsti gamybą išdavimo momentu galioję tarifai, nes pareiškėjui išduotas Leidimas plėsti pajėgumą jam sukėlė teisines pasekmes, tai yra suteikė teisę gamybos momentu (nuo Leidimo išdavimo dienos) vadovautis 2012 m. lapkričio 5 d. galiojusiais tarifais.

Pareiškėjas, atmesdamas Teismo vertinimą, pabrėžia, kad jo teisėti lūkesčiai buvo pažeisti. Kadangi pareiškėjui Leidimas plėsti pajėgumą sukėlė teisines pasekmes – suteikė teisę gamybos metu vadovautis 2012 m. lapkričio 5 d. galiojusiais elektros energijos tarifais, atsakovo šioje byloje ginčijami veiksmai pažeidė jo teisėtus lūkesčius. Grįsdamas savo poziciją, pareiškėjas pakartoja skunde pirmosios instancijos teismui nurodytus argumentus.

Pareiškėjas nesutinka su Teismo vertinimu, kad atsakovo pavėlavimas išduoti Leidimą plėsti pajėgumą laikytinas nežymiu. Pareiškėjo nuomone, šis pažeidimas esminis, nes pareiškėjas laiku negavęs Leidimo plėsti pajėgumą, negalėjo rengti dokumentų Leidimui gauti.

Atsakovas Energetikos ministerija atsiliepime į apeliacinį skundą nurodo, kad su juo nesutinka, prašo jo netenkinti (b. l. 95-102).

Atsiliepimą į apeliacinį skundą atsakovas grindžia iš esmės tais pačiais argumentais kaip ir atsiliepimą, pateiktą pirmosios instancijos teismui.

Papildomai paaiškina, jog Pakeitimo įstatymo projekto aiškinamajame rašte Nr. 13-64-01 Energetikos ministerija nurodė, kad iki 2012 m. gruodžio mėnesio ji yra išdavusi daugiau nei 5000 leidimų plėtoti ne didesnės kaip 30 kW galios saulės šviesos energijos elektrines, o pagal šiuos leidimus galimų pastatyti elektrinių suminė galia viršija 200 MW. Įstatymo projekto rengėjų nuomone, tokia atsinaujinančios energetikos plėtra nėra darni ir ateityje gali lemti ženklų elektros energijos tarifo vartotojams didėjimą (100 MW suminės galios veikiančių saulės elektrinių elektros energijos tarifą visiems vartotojams gali padidinti 1 ct / kWh).

Dėl 2012 m. atsakovui pateiktų apie 16 tūkstančių prašymų plėtoti elektros energijos gamybos pajėgumus, statant ne didesnės kaip 30 kW galios saulės elektrines, susidarė situacija kuomet galimų įrengti mažųjų saulės šviesos energijos elektrinių suminė įrengtoji galia artėjo prie 500 MW, tokiu būdu viršijant suminę įrengtąją galią, nustatytą AIEĮ (redakcija iki 2013 m. vasario 1 d.) 13 straipsnio 3 dalies 2 punkte, apie 50 kartų. Tokia susidariusi situacija galėjo sąlygoti papildomą kasmetinį viešuosius interesus atitinkančių paslaugų lėšų poreikį, viršijantį 400 milijonų litų, kuris būtų surinktas iš kitų elektros energijos vartotojų. Elektros energijos gamyba naudojant atsinaujinančius energetikos išteklius ir jos balansavimas yra kompensuojamas VIAP lėšomis. Tai nustatyta Vyriausybės 2012 m. liepos 18 d. nutarimu Nr. 916 „Dėl viešuosius interesus atitinkančių paslaugų elektros energetikos sektoriuje teikimo tvarkos aprašo patvirtinimo“. Šios lėšos, vadovaujantis Vyriausybės 2012 m. rugsėjo 19 d. nutarimu Nr. 1157 „Dėl viešuosius interesus atitinkančių paslaugų elektros energetikos sektoriuje lėšų administravimo tvarkos aprašo patvirtinimo“, yra surenkamos iš kitų elektros energijos vartotojų.

Atsakovas atkreipė dėmesį, jog įstatymų leidėjas neturėjo galimybės numatyti tokios situacijos.

Atsižvelgęs į Energetikos ministerijos tinklalapyje 2013 m. gegužės 30 d. paskelbtą Išduotų (galiojančių) leidimų veiklai elektros energetikos sektoriuje skaičių (prieiga per internetą: http://www.enmin.lt/lt/services/paslaugos/leidimai/Isduotu_leidimu_skaicius1305.pdf), pažymėjo, kad 2013 m. gegužės 30 d. AIEĮ (redakcija, galiojusi iki 2013 m. vasario 1 d.) 13 straipsnio 3 dalies 2 punkte įtvirtintas tikslas jau buvo viršytas daugiau nei 5 kartus. Dėl šios aplinkybės, vertinant pagal tarifą, nustatytą VKEKK 2012 m. vasario 6 d. nutarimu Nr. 03-23 „Dėl elektros energijos ir biodujų, pagamintų naudojant atsinaujinančius energijos išteklius, tarifų nustatymo 2012 metams“, elektros kaina vartotojams papildomai galėjo padidėti apie 0,5 ct už 1 kWh. 2013 m. spalio mėnesį saulės elektrinių įrengtoji suminė galia, asmenims realizuojant iki 2012 m. gruodžio 31 d. pradėtus projektus, siekia apie 69 MW. Tai reiškia, jog AIEĮ tikslas viršytas 7 kartus.

Be to, atsakovo teigimu, Seimui priėmus Pakeitimo įstatymą, saulės elektrinių veikla nebuvo apribota. Nustatyta tik tai, jog VKEKK ne dažniau kaip kas ketvirtį įvertina elektros energijos gamybos iš skirtingų atsinaujinančių energijos išteklių plėtrą, atsižvelgdama į faktinį per praėjusius kalendorinius metus pagamintą elektros energijos kiekį, veikiančių elektrinių įrengtųjų galių sumą ir statomų elektrinių numatytų įrengti galių sumą. Atsižvelgiant į elektros energijos gamybos iš skirtingų atsinaujinančių energijos išteklių plėtrą ir šios plėtros atitiktį Nacionaliniame atsinaujinančių išteklių energijos naudojimo plėtros veiksmų plane nustatytiems tikslams ir uždaviniams, peržiūrimi fiksuoto tarifo didžiausi galimi dydžiai. Peržiūrėti fiksuotų tarifų didžiausi galimi dydžiai taikomi tik gamintojams, kurių elektrinėms leidimas gaminti elektros energiją išduotas po šių tarifų įsigaliojimo dienos. Tokiu būdu buvo pasiektas kompromisas. Atsakovo nuomone, Pakeitimo įstatymu VKEKK suteikta galimybė greičiau reaguoti į sparčiai kintančius įrangos kaštus ir atitinkamai perskaičiuoti fiksuotų tarifų didžiausius galimus dydžius. Seimas Pakeitimo įstatymu proporcingai ir adekvačiai siekė bendros tautos gerovės, gynė elektros energijos vartotojus, užkirsdamas kelią elektros energijos kainos nepagrįstam ir neteisingam didinimui. Pakeitimo įstatymu nėra nustatomos ar keičiamos nuostatos dėl superkamos elektros energijos, pagamintos iš atsinaujinančių energijos išteklių, šaltinių, tarifų. Todėl negalima tvirtinti, kad dėl Seimo tiesioginių veiksmų pareiškėjas galimai patyrė ar patirs nuostolių.

Atsakovo vertinimu, elektros gamybos skatinimas iš atsinaujinančių energetikos išteklių, siekiant didinti Lietuvos Respublikos energetinį nepriklausomumą bei skatinti „švaresnės“ energijos gamybą, yra viešasis interesas AIEĮ kontekste. Viešuoju interesu taip pat pripažintina galimybė fiziniams asmenims, vartojantiems elektros energiją savo ūkiniams poreikiams, įmonėms, gaminančioms produkciją ar teikiančioms paslaugas, mokėti teisingą, pagrįstą elektros energijos kainą. Atsižvelgiant į AIEĮ (redakcija, galiojusi iki 2013 m. vasario 1 d.) 13 straipsnio 3 dalies 2 punkte nustatytus rodiklius iki kiek gali būti didinama saulės šviesos energijos elektrinių įrengtoji suminė galia, Pakeitimo įstatymas laikytinas proporcinga priemone nustatant pusiausvyrą tarp šių interesų.

Pasisakydamas dėl apeliaciniame skunde išdėstytų argumentų, atsakovas akcentavo EEĮ 17 straipsnio 2 dalį. Pagal šią dalį leidimas išduodamas arba rašytinis motyvuotas atsisakymas išduoti leidimą pateikiamas pareiškėjui ne vėliau kaip per 30 kalendorinių dienų nuo Licencijavimo taisyklėse ir Veiklos elektros energetikos sektoriuje leidimų išdavimo taisyklėse nustatyta tvarka pateikto prašymo bei visų reikalingų ir tinkamai įformintų dokumentų registravimo licencijas ar leidimus išduodančioje institucijoje dienos. Jeigu į tinkamai pateiktą prašymą išduoti leidimą neatsakoma per šioje dalyje nurodytą terminą, laikoma, kad yra priimtas teigiamas sprendimas dėl licencijos ar leidimo išdavimo. Atsižvelgdamas į tai, atsakovas akcentavo, jog pareiškėjas nepagrįstai teigia, kad neva negavęs įstatymų nustatytu laiku Leidimo plėsti pajėgumą, negalėjo rengti dokumentų Leidimui gauti.

Pasak atsakovo, šioje byloje ginčijama veiklos sąlyga yra bendra teisinė nuostata, kuri įtraukta į visus, iki Pakeitimo įstatymo įsigaliojimo Energetikos ministerijos išduotus leidimus gaminti elektros energiją.

Atsakovas taip pat daro prielaidą, jog Energetikos ministerijai šiuo atveju viršijus savo kompetenciją bei atlikus kitokius veiksmus (pvz., į Leidimą įrašius pareiškėjo pageidaujamą nuostatą) negu to reikalauja teisės aktai, būtų pažeisti bendrieji viešojoje teisėje veikiantys teisinio reguliavimo principai. Viešojo administravimo subjekto priimto administracinio akto teisėtumo klausimas turi būti sprendžiamas taikant įgalinimų ribų (intra vires / ultra vires) kriterijų. Viešojoje teisėje veikiantys įstatymo viršenybės ir teisinio apibrėžtumo principai lemia tai, kad visi viešojo administravimo subjektai turi tik tokius įgalinimus, kurie jiems suteikti konkrečiomis teisės aktų nuostatomis. Plečiamas valdymo institucijų kompetencijos aiškinimas nėra galimas. Administracinis aktas, priimtas viešojo administravimo subjektui viršijus savo įstatyminės kompetencijos ribas (ultra vires) yra besąlygiškai neteisėtas ir naikintinas (ABTĮ 89 str. 2 d.) (žr. Vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. lapkričio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A14-1052/2007). Energetikos ministerijai nėra suteikta kompetencija priimti sprendimą dėl elektros energijos supirkimo tarifo dydžio. Teisės akto, kuris pagrįstų tokią Energetikos ministerijos kompetenciją, nenurodė ir pareiškėjas.

Atsakovas papildomai pažymi, kad pareiškėjo prašymas panaikinti ginčijamą Leidime nurodytą veiklos sąlygą, pripažintinas kaip nesukeliantis teisinių pasekmių. Atsakovas remiasi Vyriausiojo administracinio teismo praktika dėl teisės aktų, nesukeliančių teisinių pasekmių, vertinimo (2004 m. sausio 27 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A7-121/2004; 2007 m. kovo 13 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A14-261/2007; 2008 m. rugsėjo 25 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS525-540/2008; 2009 m. liepos 10 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS146-391/2009; 2010 m. balandžio 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS822-172/2010; 2010 m. spalio 22 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS143-560/2010).

Dėl principo lex retro non agit taikymo atsakovas pakartoja atsiliepime į skundą pirmosios instancijos teismui nurodytus argumentus. Papildomai pažymi, jog ne tik baudžiamojoje ar administracinėje teisėje, bet ir kitose teisės šakose atgalinio veikimo galią turinčio teisės akto priėmimas būtų galimas, jei tai nurodyta pačiame įstatyme ir jei toks teisės aktas teisės subjektams nepablogintų teisinės padėties (Konstitucinio Teismo 1998 m. kovo 25 d. nutarimas). Taip pat pateikia nuorodą į Konstitucinio Teismo 2007 m. lapkričio 29 d. nutarimą.

Atsakovo vertinimu, šiuo atveju egzistuoja bendrasis interesas taikyti principo lex retro non agit išimtį. Nuo 2012 m. vasaros viešai platinama informacija (pvz., „Saulės elektrinių bumas“, „Saulės elektrinės dygsta kaip grybai“; „Saulės jėgainių statybos karštinė“ ir kt.) leido numatyti nepamatuotą saulės energetikos plėtrą, besitęsiantį perteklių saulės energetikos sektoriuje, būsimą reglamentavimo pakeitimą. Pakeitimo įstatymas buvo būtinas pasiekti AIEĮ tikslus. Vadovaujantis Teisingumo Teismo suformuota ir valstybėms narėms privaloma praktika, bendrasis interesas reikalavo priimti Pakeitimo įstatymą. Pareiškėjas negalėjo remtis teisėtų lūkesčių apsaugos principu. Principas lex retro non agit netaikytinas.

Atsakovas 2013 m. gruodžio 2 d. pateikė prašymą dėl papildomų įrodymų pateikimo. Atsakovas prašo prijungti prie administracinės bylos VKEKK Dujų ir elektros departamento elektros skyriaus 2013 m. spalio 10 d. pažymą Nr. O5-358 „Dėl viešuosius interesus atitinkančių paslaugų lėšų ir kainų 2014 metais nustatymo“. Pasak atsakovo, šia pažyma 2014 metams nustatytos VIAP lėšos. Jos patvirtina, kad Seimas, priimdamas Pakeitimo įstatymą, pasielgė pagrįstai, jo veiksmai nelaikytini neproporcingais.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Valstybinė kainų ir energetikos kontrolės komisija atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo jį nagrinėti teismo nuožiūra (b. l. 107-109). Atsiliepime į apeliacinį skundą pakartoja pirmosios instancijos teismui nurodytus argumentus.

Išplėstinė teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Šioje byloje ginčas kilo dėl pareiškėjui išduoto leidimo gaminti elektros energiją turinio teisėtumo ir pagrįstumo.

Pareiškėjas kreipėsi į teismą, prašydamas panaikinti 2013 m. kovo 26 d. Leidimo gaminti elektros energiją Nr. LG-0989 dalį, kuria nustatyta, kad „elektrinėje pagaminta elektros energija prekiaujama teisės aktų, galiojančių elektros energijos gamybos metu, nustatyta tvarka“, bei prašydamas įpareigoti Energetikos ministeriją Leidime nustatyti, kad „elektrinėje pagamintos elektros energijos fiksuotų tarifų didžiausi galimi dydžiai yra nustatomi teisės aktų, galiojusių leidimo plėsti elektros energijos pajėgumą išdavimo metu, nustatyta tvarka ir sąlygomis“. Pareiškėjas savo reikalavimą iš esmės grindė teisėtų lūkesčių apsaugos, teisinio tikrumo ir teisinio saugumo principų bei principo lex retro non agit pažeidimais. Šiuos pažeidimus pareiškėjas siejo su Leidime pritaikytu pasikeitusiu teisiniu reguliavimu atsinaujinančių išteklių energetikos skatinimo srityje.

Vertinant pareiškėjo keliamo reikalavimo pagrįstumą, aktualios šios faktinės aplinkybės: 2012 m. liepos 26 d. pareiškėjas pateikė prašymą gauti leidimą plėtoti elektros energijos pajėgumus (b. l. 49). Papildomus dokumentus prie Prašymo pridėjo 2012 m. rugsėjo 24 d. (b. l. 43). Energetikos ministerija 2012 m. lapkričio 5 d. pareiškėjui išdavė Leidimą plėsti elektros energijos gamybos pajėgumą Nr. LP-3309 (b. l. 14). 2013 m. vasario 22 d. Valstybinė energetikos inspekcija išdavė pažymą, kad pareiškėjo saulės elektrinė sumontuota, išbandyta ir atitinka projekto, norminių teisės aktų reikalavimus bei gali būti naudojama pagal paskirtį (b. l. 41). 2013 m. vasario 26 d. pareiškėjas pateikė prašymą gauti leidimą gaminti elektros energiją (b. l. 32). Leidimas jam buvo išduotas 2013 m. kovo 26 d. (b. l. 15).

Šioje byloje svarbu, kad pareiškėjas buvo vienas iš subjektų, kuriems taikomos atsinaujinančių energijos išteklių naudojimo skatinimo priemonės. Į skatinimo priemonių sąrašą pateko ir fiksuoto tarifo taikymas bei energijos iš atsinaujinančių energijos išteklių supirkimas (AIEĮ 3 str. 2 d. 1, 2 p.). Nuo 2013 m. vasario 1 d. įsigaliojus Atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymo 2, 11, 13, 14, 16, 20, 21 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymui, pasikeitė fiksuoto tarifo, už kurį iš elektros energijos gamintojų dvylikos metų laikotarpiu superkama energija, nustatymo momentas. Iki 2013 m. vasario 1 d. galiojęs teisinis reguliavimas fiksuoto tarifo, taikomo konkrečiam ūkio subjektui, nustatymo momentą siejo su leidimo plėtoti elektros energijos gamybą išdavimo šiam subjektui diena (žr. AIEĮ 20 str. 7 d. (2011 m. gegužės 12 d. įstatymo Nr. XI-1375 redakcija). Būtent galiojant tokiam reguliavimui pareiškėjui buvo išduotas Leidimas plėsti pajėgumus. Tuo tarpu nuo 2013 m. vasario 1 d. įsigaliojęs teisinis reguliavimas fiksuoto tarifo, taikomo konkrečiam ūkio subjektui, nustatymo momentą susiejo su leidimo gaminti elektros energiją išdavimo šiam subjektui diena (žr. AIEĮ 20 str. 6 d. (2013 m. sausio 17 d. įstatymo Nr. XII-169 redakcija). Taigi pareiškėjas prašymą gauti leidimą gaminti elektros energiją pateikė ir Leidimą gavo jau galiojant naujajam teisiniam reglamentavimui.

Įstatymų leidėjas ūkio subjektams, kurie leidimą plėtoti elektros energijos gamybos pajėgumus gavo galiojant ankstesniam teisiniam reguliavimui (AIEĮ 20 str. 7 d. (2011 m. gegužės 12 d. įstatymo Nr. XI-1375 redakcijai), jokių išimčių dėl naujo teisinio reguliavimo taikymo, išleisdamas Pakeitimo įstatymą ir Įgyvendinimo įstatymą, neįtvirtino. Taigi, kaip patvirtino atsakovas ir trečiasis suinteresuotas asmuo, naujasis fiksuoto tarifo nustatymo momentas (AIEĮ 20 str. 6 d.) buvo taikomas net ir tiems ūkio subjektams, kurie leidimą plėtoti elektros energijos gamybos pajėgumus gavo iki 2013 m. vasario 1 d. (b. l. 63, 65).

Pareiškėjas ginčą iš esmės kelia dėl to, jog naujasis teisinis reguliavimas bei Leidime įtvirtinta ginčijama nuostata suponuoja mažesnių elektros energijos supirkimo tarifų nei jis tikėjosi, pradėdamas vykdyti veiklą elektros energetikos sektoriuje, taikymą.

Kaip nuosekliai pažymima Konstitucinio Teismo doktrinoje, teisėtų lūkesčių apsauga, teisinis tikrumas ir teisinis saugumas yra neatsiejami teisinės valstybės principo elementai. Šių principų paskirtis – laiduoti asmens pasitikėjimą savo valstybe ir teise. Neužtikrinus teisėtų lūkesčių apsaugos, teisinio tikrumo ir teisinio saugumo, nebūtų užtikrintas asmens pasitikėjimas valstybe ir teise. Šie teisiniai principai suponuoja valstybės pareigą užtikrinti teisinio reguliavimo tikrumą ir stabilumą, apsaugoti asmenų teises, gerbti teisėtus interesus ir teisėtus lūkesčius.

Jie siejasi su visų valstybės institucijų pareiga vykdyti prisiimtus įsipareigojimus asmeniui. Įstatymais nustačius asmenims tam tikrą teisę, tos teisės suteikimo pagrindus, sąlygas ir tvarką, valstybei kyla pareiga santykiuose laikytis teisėtų lūkesčių apsaugos ir teisinio tikrumo konstitucinių principų. Šie principai taip pat reiškia įgytų teisių apsaugą, t. y. asmenys turi teisę pagrįstai tikėtis, kad jų pagal galiojančius teisės aktus įgytos teisės bus išlaikytos nustatytą laiką ir galės būti realiai įgyvendinamos.

Be to, pagal šiuos principus teisinį reguliavimą galima keisti tik laikantis iš anksto nustatytos tvarkos ir nepažeidžiant Konstitucijos principų bei normų, būtina inter alia laikytis principo lex retro non agit, teisinio reguliavimo pataisomis negalima paneigti asmens teisėtų interesų ir teisėtų lūkesčių (šiais aspektais žr., pvz., Konstitucinio Teismo 2001 m. liepos 12 d, 2002 m. balandžio 23 d., 2002 m. lapkričio 25 d., 2003 m. sausio 24 d., 2003 m. kovo 4 d., 2003 m. liepos 4 d., 2003 m. gruodžio 3 d., 2004 m. gruodžio 13 d., 2005 m. gegužės 13 d., 2007 m. liepos 5 d., 2008 m. vasario 20 d., 2008 m. gruodžio 24 d., 2011 m. gruodžio 22 d., 2013 m. vasario 15 d. nutarimus;

Konstitucinio Teismo 2010 m. liepos 2 d. sprendimą). Pagal principą lex retro non agit teisės aktų galia yra nukreipta į ateitį ir neleidžiamas teisės aktų galiojimas atgaline tvarka, nebent būtų palengvinama teisės subjektų padėtis, kartu nepakenkiant kitiems teisės subjektams (lex benignor retro agit). Nei įstatymu, nei poįstatyminiais aktais negalima nustatyti tokio teisinio reguliavimo, kuris įsiterptų į jau pasibaigusius teisinius santykius. Toks reguliavimas, kuris galėtų pakeisti teisės normas, kai reguliuojami santykiai jau yra užbaigti, sudarytų prielaidas paneigti asmenų teisėtus lūkesčius, teisinį tikrumą ir teisinį saugumą, konstitucinį teisingumo principą (žr.

Konstitucinio Teismo 2007 m. lapkričio 29 d., 2011 m. spalio 25 d. nutarimus).

Šios konstitucinės jurisprudencijos kontekste atkreiptinas dėmesys, jog įstatymų leidėjas, jau priimdamas pirminės redakcijos Atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymą, akcentavo, kad šiuo įstatymu siekia užtikrinti palankesnes sąlygas subjektams pradėti ir plėtoti ūkinę veiklą (gaminti energiją iš atsinaujinančių išteklių, imtis iniciatyvos plėsti esamus pajėgumus, projektuoti ir statyti naujas jėgaines ir pan.); remti privačias investicijas į atsinaujinančių energijos išteklių eksploatavimą; skatinti smulkaus verslo vystymąsi atsinaujinančių energijos išteklių energetikos srityje, namų ūkių siekius statyti elektrines ir naudoti energiją, pagamintą iš atsinaujinančių energijos išteklių (žr. 2010 m. vasario 18 d. Atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymo projekto aiškinamąjį raštą Nr. XIP-1749). Šie deklaruoti tikslai buvo įgyvendinti Atsinaujinančių išteklių energetikos įstatyme įtvirtinus tokias skatinimo priemones kaip fiksuotas tarifas bei energijos iš atsinaujinančių energijos išteklių supirkimas, itin aktualias elektrinėms, kurių įrengtoji galia yra ne didesnė kaip 30 kW.

Elektros energija, pagaminta elektrinėse, kurių įrengtoji galia yra ne didesnė kaip 30 kW, superkama už nustatytą fiksuotą tarifą vadovaujantis Vyriausybės nustatyta tvarka ir sąlygomis (AIEĮ 20 str. 1 d. (2011 m. gegužės 12 d. įstatymo Nr. XI-1375 redakcija). Šis tarifas taikomas 12 metų laikotarpiu nuo leidimo gaminti elektros energiją išdavimo dienos (žr. AIEĮ 20 str. 8 d. (2011 m. gegužės 12 d. įstatymo Nr. XI-1375 redakcija). Fiksuotus tarifus nustato ir peržiūri Valstybinė kainų ir energetikos kontrolės komisija. Peržiūrėti fiksuoti tarifai ir fiksuotų tarifų didžiausi galimi dydžiai taikomi tik gamintojams, kurių elektrinėms leidimas plėtoti elektros energijos gamybos iš atsinaujinančių energijos išteklių pajėgumus išduotas po šių tarifų pakeitimo dienos (AIEĮ 20 str. 7 d. (2011 m. gegužės 12 d. įstatymo Nr. XI-1375 redakcija). Gamintojas – tai asmuo, eksploatuojantis atsinaujinančių išteklių energijos gamybos įrenginį, turintis atitinkamą leidimą verstis šia veikla arba ketinantis plėtoti energijos iš atsinaujinančių energijos išteklių gamybą (AIEĮ 2 str. 25 d.).

Loginiu, lingvistiniu ir sisteminiu teisės aiškinimo metodais įvertinus minėtas teisės normas, darytina išvada, kad pagal AIEĮ redakciją, galiojusią iki 2013 m. vasario 1 d., tik tiems gamintojams, kurių elektrinėms leidimas plėtoti elektros energijos gamybos iš atsinaujinančių energijos išteklių pajėgumus išduotas po šių tarifų pakeitimo dienos, buvo galima taikyti peržiūrėtus tarifus. Vadinasi, iki 2013 m. vasario 1 d. gamintojai, kurių elektrinėms leidimas plėtoti elektros energijos gamybos iš atsinaujinančių energijos išteklių pajėgumus išduotas iki šių tarifų pakeitimo dienos, galėjo pagrįstai tikėtis ir įgijo teisę reikalauti, kad jei per protingą terminą pradės gaminti elektros energiją (įgyvendinę gautą leidimą plėtoti elektros energijos gamybos pajėgumus ir gavę leidimą gaminti elektros energiją), peržiūrėti (nauji) tarifai jiems nebus taikomi, o bus taikomi minėto leidimo plėtoti elektros energijos pajėgumus išdavimo metu galioję tarifai. Toks reguliavimas, be kita ko, leido ir garantavo gamintojams, gavusiems leidimą plėtoti pajėgumus, jį įgyvendinti, atliekant atitinkamas investicijas į elektrinės statybą, nesibaiminant, kad dėl vėlesnių teisinio reguliavimo pakeitimų (pvz., tarifų pakeitimo), jų pradėtos ir jau atliktos investicijos faktiškai neatsipirks ir jie patirs reikšmingų nuostolių. Pirmiau aptartą teisę bei teisėtą lūkestį į jos įgyvendinimą įgijo ir pareiškėjas, kadangi bylos duomenys patvirtina, jog jis minėtas sąlygas išpildė. Ši pareiškėjo teisė sietina su jo nuosavybės teise, nes bylos duomenys akivaizdžiai rodo, kad gavęs leidimą plėtoti elektros energijos gamybos pajėgumus, pareiškėjas atliko investicijas ir sukūrė nuosavybės teisės objektą, iš kurio naudojimo tikėjosi gauti atitinkamų, iš anksto įstatymo garantuotų pajamų (Konstitucijos 23 str.; Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 1 prot. 1 str.). Vadinasi, minėtos teisės turtiniai aspektai gali būti ginami pagal Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23 straipsnį.

Pagal Konstituciją riboti asmens teises ir laisves galima, jei yra laikomasi šių sąlygų – tai daroma įstatymu, ribojimai yra būtini demokratinėje visuomenėje siekiant apsaugoti kitų asmenų teises bei laisves ir Konstitucijoje įtvirtintas vertybes, taip pat konstituciškai svarbius tikslus, ribojimais nėra paneigiama teisių ir laisvių prigimtis bei jų esmė; yra laikomasi konstitucinio proporcingumo principo (žr., pvz., Konstitucinio Teismo 2004 m. sausio 26 d., 2005 m. gegužės 13 d. nutarimus).

Byloje analizuojamas ribojimas pagrįstas teisėtu tikslu – viešuoju interesu, konstitucine vertybe apsaugoti (ginti) vartotojų teises ir teisėtus interesus (Konstitucijos 46 str. 5 d.). Kaip matyti iš Pakeitimo įstatymo parengiamosios medžiagos, AIEĮ nuostatų pakeitimais siekta užkirsti kelią ženkliam elektros energijos tarifo vartotojams didėjimui. Kaip nurodoma Pakeitimo įstatymo ir Įgyvendinimo įstatymo aiškinamuosiuose raštuose, nuo 2011 m. gegužės 24 d. elektrinėms iki 30 kW buvo išduoti 5199 leidimai plėsti elektros energijos gamybos pajėgumus, kurių suminė įrengtoji galia buvo lygi 151 MW. Suminei saulės elektrinių galiai pasiekus 10 MW, elektros energijos tarifas vartotojams padidėtų 0,12 ct / kWh, pasiekus 100 MW – jis padidėtų iki 1,2 ct / kWh, pasiekus 200 MW – siektų net 2,4 ct / kWh ir t. t. Duomenų, kurie paneigtų tokį ženklų elektros energijos tarifo vartotojams padidėjimą, byloje nėra.

Be to, pažymėtina, jog valstybė reguliuoja ūkinę veiklą taip, kad ji tarnautų bendrai tautos gerovei (Konstitucijos 46 str. 3 d.). Ūkinės veiklos reguliavimas priskirtinas plačiai įstatymų leidėjo diskrecijai (veikimo laisvei). Bendros tautos gerovės turinys ir atitinkamai ją užtikrinantis valstybinis reguliavimas, atsižvelgiant į ekonomikos ir socialinio gyvenimo įvairovę bei dinamiškumą, negali būti visą laiką vienodas, jis gali kisti. Reguliuojant ūkinę veiklą, taip pat būtina laikytis asmens ir visuomenės interesų derinimo principų (šiais aspektais žr., pvz., Konstitucinio Teismo 2005 m. gegužės 13 d., 2006 m. gegužės 31 d., 2008 m. gruodžio 4 d. nutarimus).

Taip pat reikia įvertinti ir tai, jog šioje byloje yra analizuojamas specifinės valstybės srities – skatinimo priemonių (tam tikros formos paramos) energetikos sektoriuje skyrimo – teisinis reguliavimas. Šios priemonės iš esmės finansuojamos paskirstant viešuosius interesus atitinkančių paslaugų lėšas. Išplėstinės teisėjų kolegijos vertinimu, toks šios srities pobūdis, be kita ko, suponuoja itin plačią įstatymų leidėjo diskreciją ją reguliuoti, ypač atsižvelgiant į visuomeninių santykių, viešųjų interesų pokyčius (žr., pvz., mutatis mutandis Europos Sąjungos Teisingumo Teismo 2009 m. birželio 4 d. sprendimą byloje Nr. C-241/07).

Visa tai lemia, jog Atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymu siektas tikslas skatinti atsinaujinančių išteklių naudojimą negali būti suvokiamas kaip išskirtinis, visais atvejais nusveriantis kitus viešuosius interesus, inter alia vartotojų teisių apsaugą ir jų lūkesčius, socialinio teisingumo imperatyvą, darnią visuomenės ir verslo plėtrą. Priešingai, jis turi būti įgyvendintas neviršijant to, kas yra būtina šiam tikslui pasiekti, derinant asmens ir visuomenės interesus, nepažeidžiant bendros tautos gerovės. Tad ūkio subjektai, kurių ekonominė veikla per se yra susijusi su rizikos elementu, negali turėti teisėtų lūkesčių, kad teisės aktų leidėjui, naudojantis savo diskrecija, esama situacija apskritai išliks nepakitusi ir kad įstatymų leidėjas nepriims tokių teisės aktų pakeitimų, kurie gali sukelti asmeniui neigiamų (pvz., finansinių) padarinių. Kita vertus, tokie pakeitimai negali būti neadekvatūs siekiamiems tikslams, paneigti įgytų teisių esmę, pažeisti proporcingumo principą.

Todėl, atsižvelgiant į individualias bylos aplinkybes, kiekvienu konkrečiu atveju būtina įvertinti, ar atitinkami pakeitimai nepaneigė įgytos teisės esmės, ar jie atitiko proporcingumo principą. Proporcingumo principas reiškia, kad įstatyme numatytos priemonės turi atitikti teisėtus ir visuomenei svarbius tikslus, kad šios priemonės turi būti būtinos minėtiems tikslams pasiekti ir neturi varžyti asmens teisių ir laisvių akivaizdžiai labiau negu reikia šiems tikslams pasiekti (žr., pvz., Konstitucinio Teismo 2012 m. birželio 29 d. nutarimą). Be to, išplėstinės teisėjų kolegijos nuomone, įgytos teisės esmė negali būti laikoma paneigta, jei jos egzistavimas net ir po atliktų jos turinį lemiančių pakeitimų išlieka prasmingas, teisės turėtojas pakankamai reikšminga ir adekvačia apimtimi gali įgyvendinti atitinkama subjektine teise garantuotus interesus.

Šioje byloje nustatytų aplinkybių kontekste svarbu, jog skatinimo sistemos priemonių taikymas pareiškėjo atžvilgiu nebuvo visiškai panaikintas. Nustatytas fiksuotas tarifas jam taikomas dvylikos metų laikotarpiu (AIEĮ 20 str. 6, 7 d.). Byloje taip pat nėra duomenų ir pareiškėjas neakcentavo, kad jo pastatytos saulės elektrinės tolesnis eksploatavimas iš esmės yra praradęs ekonominę prasmę (pvz., akivaizdžiai nuostolingas) ir negali net minimaliai užtikrinti intereso, kurio jis siekė įgydamas leidimą plėtoti elektros energijos gamybos pajėgumus, t. y. kurti ir plėtoti verslą, gauti pajamų bei pelno iš valstybės skatinamos ekonominės veiklos. Taigi nėra jokių konkrečių duomenų, kurie leistų daryti akivaizdžią išvadą, kad buvo paneigta pareiškėjo, remiantis iki 2013 m. vasario 1 d. galiojusia AIEĮ redakcija, įgytų teisių esmė, pažeistas proporcingumo principas, iškreipta konkuruojančių vertybių pusiausvyra, neužtikrintas teisingas jų balansas. Atsižvelgiant į šios bylos faktines aplinkybes ir prieitą išvadą, išplėstinės teisėjų kolegijos vertinimu, taip pat nėra pagrindo taikyti Administracinių bylų teisenos įstatymo 4 straipsnio 2 dalį ir kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą.

Pažymėtina ir tai, jog AIEĮ 20 straipsnio 6 dalis (2013 m. sausio 17 d. įstatymo Nr. XII-169 redakcija) pareiškėjui faktiškai pradėta taikyti tik gavus leidimą gaminti elektros energiją. Leidimą pareiškėjas gavo jau įsigaliojus Pakeitimo įstatymui. Todėl nėra teisinio pagrindo teigti, jog minėta norma veikia retrospektyviai.

Pareiškėjas taip pat teigė, jog pavėluotas Leidimo plėsti pajėgumus išdavimas užkirto kelią gauti leidimą gaminti elektros energiją iki Pakeitimo įstatymo įsigaliojimo. Vadovaujantis Elektros energetikos įstatymo 17 straipsnio 2 dalimi, leidimas išduodamas arba rašytinis motyvuotas atsisakymas išduoti leidimą pateikiamas pareiškėjui ne vėliau kaip per 30 kalendorinių dienų nuo Veiklos elektros energetikos sektoriuje leidimų išdavimo taisyklėse nustatyta tvarka pateikto prašymo bei visų reikalingų ir tinkamai įformintų dokumentų registravimo leidimus išduodančioje institucijoje dienos. Jeigu į tinkamai pateiktą prašymą išduoti leidimą neatsakoma per šioje dalyje nurodytą terminą, laikoma, kad yra priimtas teigiamas sprendimas dėl leidimo išdavimo (taip pat šiuo aspektu žr. Energetikos įstatymo 21 str. 2 d.). Iš šios normos išplaukia, jog viešojo administravimo subjektui nustatyta tvarka neišdavus nustatytos formos leidimo plėtoti elektros energijos gamybos pajėgumus teisės aktuose nurodytu terminu, minėtos teisės normos pagrindu įmonė pareiškėja įgyja teisę pradėti įrengti naujus elektros energijos gamybos iš atsinaujinančių energijos išteklių pajėgumus naujoje vietoje, laikydamasi teisės aktuose numatytų reikalavimų (2013 m. gruodžio 11 d. išplėstinės teisėjų kolegijos nutartis administracinėje byloje Nr. A525-2648/2013). Byloje nėra jokių duomenų, kurie patvirtintų pareiškėjo iniciatyvas vystyti elektrinės projektavimo darbus, kurioms kelią būtų užkirtęs būtent raštu įforminto Leidimo plėsti pajėgumus neturėjimas. Atsižvelgdama į visa tai, išplėstinė teisėjų kolegija pareiškėjo argumentą atmeta kaip nepagrįstą.

Apibendrindama išplėstinė teisėjų kolegija konstatuoja, jog ginčijama Leidimo dalis yra teisėta ir pagrįsta. Taigi pirmosios instancijos teismas, nors ir nurodydamas iš dalies kitus argumentus bei motyvus, iš esmės priėmė teisingą sprendimą, todėl jo naikinti nėra teisinio pagrindo.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, išplėstinė teisėjų kolegija

n u t a r i a

Pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Vitlita diagnostika“ apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. rugsėjo 18 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimutis Alechnavičius

Anatolijus Baranovas

Stasys Gagys

Ričardas Piličiauskas

Vaida Urmonaitė-Maculevičienė