2018-01-17 Nr. AB-1373-3-62-3-00629-2016-0 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-146-552/2018

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-00629-2016-0

Procesinio sprendimo kategorijos: 20.2.3.2; 37.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2018 m. sausio 17 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus, Ramūno Gadliausko (pranešėjas) ir Dainiaus Raižio (kolegijos pirmininkas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo J. J. (J. J.) apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2016 m. birželio 27 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo J. J. (J. J.) skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Alytaus pataisos namų, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas J. J. (toliau – ir pareiškėjas) 2016 m. balandžio 19 d. teismui pateikė skundą, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės (toliau – ir atsakovas), atstovaujamos Alytaus pataisos namų (toliau – ir Alytaus PN), 40 000 Eur neturtinei žalai atlyginti už laikotarpį nuo 2015 m. gruodžio 31 d. iki 2016 m. kovo 26 d.

2. Pareiškėjas teigė, kad Alytaus PN baudos izoliatoriaus kamerose Nr. 4, Nr. 12, Nr. 19 ir Nr. 17 jam nepakako ploto. Žiemą buvo šalta ir drėgna, tekdavo nuo sienų valyti vandenį, miegoti su rūbais ir kepure, užsiklojus antklode. Kamerose netvarkinga, ant sienų buvo pelėsis, neužtikrintas natūralus ir dirbtinis apšvietimas, langai išdaužti arba suskilę, neužsidarė, langų rankenėlės arba išimtos, arba išlaužtos. Pareigūnai, kratos metu ieškodami slėptuvių, viską išlaužydavo. Kamerose nebuvo džiovyklų rūbams, kibirų skalbimui. Į pasivaikščiojimą galėjo eiti tik 1 valandą per dieną, tačiau tokia trukmė prieštaravo Europos komiteto prieš kankinimą ir kitokį žiaurų nežmonišką ar žeminantį elgesį ir baudimą Antrosios bendrosios ataskaitos (CPT/Inf(92)3) nuostatoms. Į kiemą tekdavo eiti nuo 7.00 val. iki 8.00 val. ryto, žiemą tai tamsus paros metas, pasivaikščiojimas trukdavo 45-50 minučių, tai vykdavo kasdien.

3. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Alytaus pataisos namų, atsiliepimu į pareiškėjo skundą prašė jį atmesti.

4. Atsakovas paaiškino, kad pareiškėjas Alytaus PN nuo 2015 m. gruodžio 31 d. iki 2016 m. kovo 26 d. (imtinai) bausmę atliko baudos izoliatoriaus kamerose Nr. 4, Nr. 12, Nr. 19 ir Nr. 17. Alytaus visuomenės sveikatos centras, atlikęs Alytaus PN patalpų patikrinimą, Lietuvos higienos normos HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“, patvirtintos 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 (toliau – ir Higienos norma HN 134:2015), pažeidimų nenustatė, pareiškėjas į Alytaus visuomenės sveikatos centrą dėl netinkamų gyvenimo sąlygų nesikreipė.

II. 5. Kauno apygardos administracinis teismas 2016 m. birželio 27 d. sprendimu pareiškėjo J. J. skundą tenkino iš dalies ir pripažino, kad jo teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas bausmės atlikimo sąlygas buvo pažeista, bet atmetė jo reikalavimą neturtinę žalą atlyginti pinigais.

6. Teismas pažymėjo, kad Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 patvirtintose Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklėse (toliau – ir Taisyklės) nustatytas minimalus vienam asmeniui turintis tekti gyvenamųjų patalpų plotas, kuris negali būti mažesnis nei 3,1 kv. m. pataisos įstaigų bendrabučių tipo patalpose ir nei 3,6 kv. m. pataisos įstaigų kamerų tipo patalpose (111.1 ir 111.2 p.). Nustatyta, kad pareiškėjui tekęs plotas baudos izoliatoriaus kamerose visada viršijo minimalų 3,6 kv. m plotą.

7. Teismas akcentavo, jog Alytaus PN baudos izoliatoriaus kamerose, tarp jų ir kameroje Nr. 4, patikrinimų metu nustatyta, kad kamerų dirbtinė apšvieta, oro temperatūra, santykinė oro drėgmė, oro judėjimo greitis atitiko Higienos normos 134:2015 reikalavimus (Alytaus visuomenės sveikatos centro 2016 m. sausio 29 d. patikrinimo aktas Nr. PA-5). Higienos norma 134:2015 nereglamentavo natūralios apšvietos koeficiento dydžio gyvenamosiose patalpose, todėl nebuvo pagrindo išvadai, kad natūralus apšvietimas neatitiko reikalavimų. Alytaus visuomenės sveikatos centras, 2015 m. gruodžio 8 d. Alytaus PN atlikęs periodinę sveikatos saugos kontrolę, Higienos normos 134:2015 reikalavimų pažeidimų taip pat nenustatė, bei konstatavo, kad patalpoms, kurias valė patys juose laikomi asmenys, skiriamos valymo priemonės (šepetys grindims, šluostė, šiukšlių semtuvėlis, kibiras, valikliai). Ant gyvenamųjų ir bendro naudojimo patalpų sienų, lubų nebuvo vizualiai matomų pelėsių. Siekiant užtikrinti švarą, Alytaus PN kiekvienos savaitės ketvirtadienį organizuojamos sanitarinės dienos (Alytaus PN direktoriaus 2015 m. lapkričio 17 d. įsakymas Nr. 1-313). Nuteistiesiems sudarytos sąlygos skalbti ir džiovinti asmeninius apatinius ir viršutinius drabužius. Alytaus PN direktoriaus 2015 m. balandžio 30 d. įsakymu Nr. 1-104 patvirtintas Nuteistųjų asmeninių apatinių drabužių skalbimo ir viršutinių drabužių skalbimo bei cheminio valymo tvarkos aprašas. Alytaus visuomenės sveikatos centrui neužfiksavus kalinimo sąlygų Alytaus PN pažeidimų ir teismui nenustačius, jog pats pareiškėjas ginčui aktualiu laikotarpiu būtų kreipęsis į atitinkamas įstaigas, nebuvo pagrindo konstatuoti, jog atsakovas pažeidė teisės aktų reikalavimus dėl pareiškėjo nurodytų trūkumų baudos izoliatoriaus kamerose.

8. Teismas pabrėžė, jog Europos komiteto prieš kankinimą ir kitokį žiaurų, nežmonišką ar žeminantį elgesį ir baudimą Antrojoje bendrojoje ataskaitoje [CPT/Inf (92)3] rekomenduojamas 8 ir daugiau valandų laikotarpis taikytinas kalinamų asmenų buvimui už kameros ribų, o ne laiko praleidimui lauke, todėl pareiškėjo argumentai dėl teisės į 8 valandų buvimą lauke atmesti. Tačiau pareiškėjo nurodytoms aplinkybėms, jog jam tekdavo eiti į kiemą 7.00 val. ryto, žiemą tokiu metu būdavo tamsu, realus pasivaikščiojimo laikas buvo tik 45-50 minučių, prieštaraujančių argumentų ar įrodymų atsakovas nepateikė, todėl konstatuota, kad Alytaus PN pareiškėjui neužtikrino 1 valandos pasivaikščiojimo gryname ore dienos metu.

9. Teismas atkreipė dėmesį į tai, jog pareiškėjas nenurodė kreipęsis psichologo pagalbos ar dėl su kalinimo sąlygomis susijusių sveikatos sutrikimų. Nebuvo pagrindo tvirtinti, kad pareiškėjas dėl netinkamų kalinimo sąlygų Alytaus PN patyrė kankinimą Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnio prasme. Tačiau pareiškėjas galėjo patirti papildomų neigiamų išgyvenimų ir fizinių nepatogumų, kurių jis nebūtų patyręs, jei būtų buvęs kalinamas teisės aktų nustatytomis sąlygomis. Teismas nusprendė, kad buvo pagrindas nepriteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimo pinigais ir apsiriboti jo teisės į teisės aktuose nustatytų bausmės atlikimo sąlygų pažeidimo pripažinimu kaip pakankama satisfakcija už jo teisių pažeidimą.

III. 10. Pareiškėjas J. J. apeliaciniu skundu prašo Kauno apygardos administracinio teismo 2016 m. birželio 27 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – jo skundą tenkinti visiškai.

11. Pareiškėjo nuomone, teismas netinkamai apskaičiavo jam tekusį kamerų plotą, nes neatsižvelgė į jose įrengtus sanitarinius mazgus, baldus (pareiškėjas prašo iš Alytaus PN išreikalauti duomenis apie baldų ir sanitarinio mazgo matmenis). Pareiškėjui apie 120 dienų nebuvo visiškai užtikrinta teisė 1 valandą pasivaikščioti lauke, tai pakenkė jo sveikatai (sergant lėtiniu bronchitu, hepatitu C, ŽIV yra būtinas grynas oras). Pareiškėjas teigia dėl kalinimo tokiomis sąlygomis patyręs ne tik nepatogumus, kankinimą, garbės ir orumo pažeminimą, bet ir žalą sveikatai, todėl jam nepakanka, kad buvo pripažintas jo teisių pažeidimas, jis nejautė jokio to poveikio. Pareiškėjo patirta žala gali būti atlyginta tik kompensacija, kuria kartu būtų ir nubaustas atsakovas.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 12. Byla nagrinėjama vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo redakcija, galiojusia iki 2016 m. liepos 1 d. (1999 m. sausio 14 d. įstatymo Nr. VIII-1029 redakcija), kadangi byla pirmosios instancijos teisme buvo išnagrinėta iki 2016 m. liepos 1 d. (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymo 7 str. 1 d., 8 str. 1–3 d.).

13. Nagrinėjamu atveju ginčas kilo dėl neturtinės žalos, padarytos tinkamų kalinimo sąlygų Alytaus PN neužtikrinimu pareiškėjui, atlyginimo.

14. Teisėjų kolegija pažymi, jog Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams (neveikimui), žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Neteisėtumo CK 6.271 straipsnio prasme konstatavimui privalu nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba, nors ir vykdė šias funkcijas, veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai.

15. Pareiškėjas neturtinę žalą kildina pirmiausiai iš to, kad jis buvo laikytas neužtikrinant teisės aktuose numatyto minimalaus gyvenamojo ploto, turinčio tekti vienam asmeniui. Taisyklių 111.2 punkte nustatyta, kad pataisos įstaigų kamerų tipo patalpose plotas vienam asmeniui turi būti ne mažesnis kaip 3,6 kv. m. Teisėjų kolegija atmeta apeliacinio skundo argumentus dėl minimalios ploto normos skaičiavimo atsižvelgiant į baldų ir sanitarinio mazgo užimamą plotą. Akcentuotina, kad Europos Žmogaus Teisų Teismas yra pažymėjęs, jog sprendžiant, ar konkrečiu atveju kilo Konvencijos 3 straipsnio pažeidimo prezumpcija, t. y. ar vienam asmeniui teko mažiau nei 3 kv. m gyvenamojo ploto, iš bendro kameros ploto turėtų būti atimtas kameroje esančio sanitarinio mazgo plotas, bet plotas, užstatytas baldais, yra įskaičiuotinas į bendrą kameros plotą (žr., pvz., 2016 m. spalio 20 d. sprendimą byloje Muršic prieš Kroatiją (pareiškimo Nr. 7334/13)). Tai atitinka Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką panašaus pobūdžio bylose (žr., pvz., 2017 m. kovo 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1351-624/2017, 2017 m. kovo 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-702-756/2017). Nacionaliniai teisės aktai neįtvirtina reikalavimo vertinant, ar vienam asmeniui buvo užtikrinta minimali ploto norma – 3,6 kv. m, – neįskaičiuoti kameroje esančio sanitarinio mazgo ir kitų įrenginių užimamo ploto. Tačiau, nustačius teisės aktuose įtvirtinto minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti ploto reikalavimo pažeidimą ir vėliau sprendžiant dėl neturtinės žalos atlyginimo bei vertinant asmeniui realiai tekusį asmeninės erdvės plotą, atsižvelgiama į plotą, skirtą baldams ir kitiems įrenginiams (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2012 m. gegužės 31 d. sprendimą byloje Grzywaczewski prieš Lenkiją (pareiškimo Nr. 18364/06), Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. lapkričio 18 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A261-1798/2013, 2016 m. birželio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1686-502/2016).

16. Vertinant reikalavimą pagrįsti, kad buvo laikomasi minimalios ploto normos, pastebėtina, jog, pareiškėjui įvykdžius pareigą nurodyti reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes, įrodinėjimo našta dėl kalinimo sąlygų atitikties teisės aktų reikalavimams (veiksmų teisėtumo) tenka institucijai, kurios veiksmų neteisėtumu skundžiamasi (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2012 m. sausio 10 d. sprendimą Ananyev ir kiti prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 42525/07), Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. rugsėjo 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1251/2013, 2015 m. spalio 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1218-858/2015). Atitinkamai šiuo atveju įrodinėjimo našta, kad Alytaus PN pareiškėjui buvo užtikrintas nurodytas vienam asmeniui turintis tekti plotas, tenka atsakovui.

17. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad visą ginčo laikotarpį (nuo 2015 m. gruodžio 31 d. iki 2016 m. kovo 26 d.) pareiškėjui buvo užtikrinta minimali ploto norma. Teisėjų kolegija, patikrinusi bylos duomenis (perkėlimų lentelė, b. l. 13; miegamųjų duomenys iš kompiuterinės sistemos „ĮSKAITA Alytaus pataisos namai“, b. l. 14), su šia nustatyta aplinkybe sutinka. Pareiškėjas apeliaciniame skunde neišreiškė nesutikimo, kad, skaičiuojant pagal bendrą kamerų plotą, minimalus gyvenamasis plotas bausmės izoliatoriaus kamerose Nr. 4, Nr. 12, Nr. 17 ir Nr. 19 jam buvo užtikrintas. Konstatuotina, jog ginčo laikotarpiu Alytaus PN nepažeidė pareiškėjo subjektinės teisės būti laikomam sąlygomis, kai jam tektų ne mažiau nei 3,6 kv. m kameros ploto.

18. Pirmosios instancijos teismas nustatė pareiškėjo teisių pažeidimą tuo aspektu, kad jo pasivaikščiojimai buvo organizuojami ne dienos metu. Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo įstatymo 103 straipsnyje įtvirtinta nuteistųjų teisė pasivaikščioti gryname ore. Šio straipsnio 2 punkte, be kita ko, numatyta, kad nuteistųjų pasivaikščiojimas vyksta dienos metu. Teisės aktai nepateikia sąvokos „dienos metu“ apibrėžimo. Teismo vertinimu, ši teisės nuostata įtvirtina draudimą bausmių vykdymo įstaigos administracijai organizuoti kalinamų asmenų pasivaikščiojimą miegui skirtu laiku. Pareiškėjas savo teisių pažeidimą siejo ne su tuo, kad pasivaikščiojimų organizavimas nuo 7.00 val. iki 8.00 val. trukdė jo poilsio laiką, neatitiko teisės aktų nustatyta tvarka patvirtintos dienotvarkės, o su tuo, kad žiemos periodu pasivaikščiojimai vykdavo dar neišaušus. Pastebėtina, jog jokie teisės aktai neįtvirtina draudimo pasivaikščiojimą organizuoti iki pakylant saulei, jeigu tokia galimybė yra numatyta nuteistųjų dienotvarkėje. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai konstatavo pareiškėjo teisės pasivaikščioti gryname ore pažeidimą šiuo aspektu.

19. Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o, atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus (pareiškimo Nr. 16034/90); 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją (pareiškimo Nr. 20772/92); Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011, 2016 m. liepos 1 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-3707-575/2016). Patikrinusi bylą Administracinių bylų teisenos įstatymo 136 straipsnyje nustatyta tvarka, teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis dėl kitų pareiškėjo pretenzijų. Pareiškėjas aplinkybių arba argumentų, sudarančių pagrindą pirmosios instancijos teismo nustatytas aplinkybes vertinti iš naujo, nepateikė, todėl teisėjų kolegija dėl jų plačiau nepasisakys.

20. Iš apeliacinio skundo turinio matyti, jog, pareiškėjo nuomone, jo kalinimo sąlygos pažeidė Konvencijos 3 straipsnį. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo atžvilgiu Konvencijos 3 straipsnio pažeidimo nenustatė. Konvencijos 3 straipsnis nustato, jog niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas. Konvencija įpareigoja valstybę užtikrinti, jog asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2000 m. spalio 26 d. sprendimą Kudła prieš Lenkiją (pareiškimo Nr. 30210/96), 2001 m. liepos 24 d. sprendimą Valašinas prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 44558/98)). 2016 m. spalio 20 d. sprendime byloje Muršić prieš Kroatiją (pareiškimo Nr. 7334/13) Europos Žmogaus Teisių Teismas pabrėžia, kad bendroje gyvenamojoje erdvėje kaliniui turi būti užtikrintas 3 kv. m plotas (neįskaičiuojant sanitarinio mazgo užimamo ploto) ir tai yra minimalus vienam asmeniui tenkančio ploto bendroje gyvenamojoje erdvėje standartas pagal Konvencijos 3 straipsnį. Tais atvejais, kai vienam kaliniui tenkantis plotas yra mažesnis nei 3 kv. m, vienam asmeniui tenkančio ploto trūkumas laikytinas tokiu dideliu, kad galima preziumuoti Konvencijos 3 straipsnio pažeidimą. Tačiau šio pažeidimo prezumpciją galima nuginčyti nurodant veiksnius, atitinkamai galėjusius kompensuoti ploto trūkumą. 3 straipsnio pažeidimo prezumpciją paprastai galima nuginčyti tuo atveju, kai vienu metu egzistavo tokie veiksniai: 1) minimalaus 3 kv. m vienam asmeniui tekusio ploto trūkumas buvo trumpais atsitiktiniais (netęstiniais) laikotarpiais ir nedidelis; 2) vienam asmeniui tekusio ploto trūkumą kompensavo pakankama judėjimo laisvė bei atitinkama veikla už kameros ribų; 3) asmuo buvo kalinamas, apskritai vertinant, tinkamoje laisvės atėmimo vietoje, kur nebuvo jokių kitų jo ar jos kalinimo sąlygas bloginančių aplinkybių.

21. Nagrinėjamu atveju pareiškėjui visą ginčo laikotarpį buvo užtikrinta 3,6 kv. m minimali ploto norma. Teismui nepateikti duomenys apie Alytaus PN baudos izoliatoriaus kamerose įrengtų sanitarinių mazgų plotą, tačiau, atsižvelgiant į vienam asmeniui šiose kamerose tekusį plotą ir bendrą kamerų plotą, nėra pagrindo išvadai, jog šiose kamerose įrengtų sanitarinių mazgų plotas buvo toks didelis, kad, jį atskaičius, pareiškėjui būtų tekę mažiau nei 3 kv. m gyvenamojo ploto. Pareiškėjo nusiskundimai dėl kitų sąlygų kamerose buvo pagrįstai atmesti, tačiau nustatyta, jog galimybė pasivaikščioti gryname ore jam buvo sudaryta tik 45-50 min. (nuo 7.10-7.15 val. iki 8 val.). Duomenų, kad dėl netinkamų kalinimo sąlygų būtų kilusi žala pareiškėjo fizinei ar psichinei sveikatai, byloje nepateikta. Be to, nenustatyta, kad atsakovas sąmoningai būtų siekęs pažeisti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, išskyręs jį iš kitų lygiaverčių subjektų. Įvertinusi šias aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, jog šie laikymo sąlygų reikalavimų pažeidimai nesudarė prielaidų pareiškėjui patirti tokius neigiamus išgyvenimus, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį ir būtų nesuderinamas su Konvencijos 3 straipsniu.

22. Neturtinė žala CK 6.250 straipsnio 1 dalyje yra apibrėžta kaip asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Įrodinėjant neturtinę žalą, ypatingą reikšmę įgyja įrodomieji faktai, t. y. tokie faktai, kurie yra pagrindas logine seka daryti išvadą, jog egzistuoja kitas – materialiojo teisinio pobūdžio – faktas (nagrinėjamu atveju – neturtinės žalos padarymo faktas). Taigi įrodžius faktus, kurie neabejotinai turėtų sąlygoti neigiamą poveikį nukentėjusiam asmeniui (neigiamus fizinius ar dvasinius išgyvenimus), gali būti konstatuotas ir neturtinės žalos padarymo faktas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 16 d. išplėstinės teisėjų kolegijos sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008, Europos Žmogaus Teisių Teismo 2008 m. lapkričio 18 d. sprendimą byloje Savenkovas prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 871/02). Teisėjų kolegija pažymi, kad pareiškėjas buvo kalintas jam nevisiškai užtikrinant teisę 1 valandą pasivaikščioti gryname ore. Pripažintina, kad tokios aplinkybės galėjo jam sukelti diskomfortą ir kitus neigiamus išgyvenimus. Atsižvelgusi į tai, teisėjų kolegija sprendžia, kad nagrinėjamoje byloje egzistuoja visos valstybės civilinės atsakomybės sąlygos: neteisėti institucijos veiksmai – tinkamų kalinimo sąlygų neužtikrinimas, žala – pareiškėjas dėl to patyrė nepatogumų ir diskomfortą, tiesioginis priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir patirtos žalos (CK 6.271 str.).

23. Vertindama pareiškėjo patirtos neturtinės žalos dydį, teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, jog pareiškėjas tvirtino dėl tinkamų kalinimo sąlygų neužtikrinimo patyręs garbės ir orumo pažeminimą, žalą sveikatai, skaudžius išgyvenimus, jautęsis kankinamas. Byloje nenustatyta ir pareiškėjas nenurodė, kad jis dėl ginčo laikotarpiu patirtų neigiamų išgyvenimų būtų kreipęsis į psichologą ar kitus sveikatos priežiūros specialistus. Alytaus PN Sveikatos priežiūros tarnybos 2016 m. vasario 8 d. pažymėjime (b. l. 43), kurį pareiškėjas pateikė su apeliaciniu skundu, nurodyta, kad pareiškėjas serga šiomis lėtinėmis ligomis: bronchitu, žalingu narkotikų vartojimu, hepatitu C, ŽIV. Iš greta minėtų ligų nurodytų žymų matyti, jog šios ligos atsirado prieš ginčo laikotarpį (nuo 2015 m. gruodžio 31 d. iki 2016 m. kovo 26 d.). Byloje nėra duomenų, iš kurių būtų galima spręsti, kad pareiškėjo sveikatos sutrikimai pasunkėjo ir kad šis pasunkėjimas kilo būtent dėl jam nevisiškai užtikrintos teisės 1 valandą pasivaikščioti gryname ore, o pats pareiškėjas nedetalizavo, kuo pasireiškė jo sveikatos pablogėjimas. Pastebėtina, jog pareiškėjui dėl jo sveikatos būklės (pagal gydytojo išvadą) nebuvo suteikta teisė kasdien ne mažiau kaip 2 valandas pasivaikščioti, kaip tai numatyta Bausmių vykdymo kodekso 145 straipsnio 1 dalyje, todėl laikytina, jog pasivaikščiojimo lauke trukmė neturėjo esminės reikšmės jo sveikatos būklei. Byloje taip pat nėra duomenų, kad pareiškėjas dėl teismui nurodytų ydingų kalinimo sąlygų būtų kreipęsis į Alytaus PN administraciją ar kitas institucijas. Taigi, nagrinėjamu atveju nėra pagrindo pripažinti, jog dėl tinkamų kalinimo sąlygų neužtikrinimo pareiškėjas patyrė sunkias neigiamas pasekmes.

24. Teisėjų kolegija daro išvadą, kad pareiškėjo patirti nepatogumai nebuvo tokie dideli, kad juos būtų galima įvertinti jo prašoma 40 000 Eur suma. Šiame kontekste pabrėžtina, kad atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva ir teismo funkcija yra patikrinti reikalavimo pagrįstumą bei, jei jis pripažįstamas pagrįstu, nuspręsti kokia suma pinigais gali būti teisinga ir protinga satisfakcija padarytai žalai atlyginti, jei asmens teisės pažeidimo pripažinimas teismo sprendimu nėra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje Meilus prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 53161/99), Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. sausio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-143/2012, 2016 m. rugpjūčio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-575-836/2016). Teisėjų kolegija konstatuoja, kad, įvertinus Alytaus PN padaryto pareiškėjo teisių pažeidimo pobūdį, mastą ir trukmę, jo patirto diskomforto dydį ir kitas byloje nustatytas aplinkybes, nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismo sprendimas pareiškėjui nepriteisti neturtinės žalos atlyginimo pinigais, o jo teisės į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas bausmės atlikimo sąlygas pažeidimo pripažinimą laikyti pakankama satisfakcija už nustatytus pažeidimus, yra teisėtas ir pagrįstas.

25. Apibendrindama išdėstytus motyvus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės tinkamai aiškino ir taikė materialiosios ir proceso teisės normas, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą. Atsižvelgiant į tai, pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo J. J. (J. J.) apeliacinį skundą atmesti.

Kauno apygardos administracinio teismo 2016 m. birželio 27 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimutis Alechnavičius

Ramūnas Gadliauskas

Dainius Raižys