2018-11-21 Nr. AB-21071-3-61-3-01784-2017-3 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. eA-2544-575/2018

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01784-2017-3

Procesinio sprendimo kategorijos: 1.2.2; 1.2.3; 20.2.3.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2018 m. lapkričio 21 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Dirvono, Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Veslavos Ruskan,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos ūkio ministerijos, apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. rugpjūčio 18 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos L. A. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos ūkio ministerijos, tretiesiems suinteresuotiems asmenims Valstybiniam turizmo departamentui prie Lietuvos Respublikos ūkio ministerijos, bankrutavusiai uždarajai akcinei bendrovei „Freshtravel“ dėl turtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėja padavė skundą, kuriuo prašė: 1) iš atsakovo Lietuvos valstybės priteisti 880,29 Eur turtinei žalai atlyginti; 2) nuo bylos iškėlimo iki visiško teismo sprendimo įvykdymo priteisti 5 proc. metinių palūkanų nuo priteistos sumos. Pareiškėja taip pat prašė pripažinti, kad Lietuvos valstybė netinkamai perkėlė į nacionalinę teisę 1990 m. birželio 13 d. Europos Tarybos direktyvos Nr. 90/314/EEB dėl kelionių, atostogų ir organizuotų išvykų paketų (toliau – ir Direktyva) 7 straipsnio nuostatas ir neužtikrino, kad kelionių organizatorius ir (arba) kelionių pardavimo agentas, kuris yra sutarties šalis, pateiktų pakankamas garantijas, kad įmokėti pinigai bus grąžinti arba vartotojas nemokumo atveju bus repatrijuotas.

2. Pareiškėja paaiškino, kad ji 2014 m. spalio 16 d. per internetinį portalą www.beta.lt iš UAB „Cherry Media LT“ įsigijo kuponus ir 2014 m. spalio 17 d. su kelionių organizatoriumi BUAB „Freshtravel“ sudarė turizmo paslaugų teikimo sutartį Nr. PT003529 dėl kelionės į Fuerteventurą. Sutartyje kelionės išvykimo data buvo numatyta 2014 m. gruodžio 20 d. Už kelionę pareiškėja sumokėjo 3 198 Lt (926,20 Eur), tačiau kelionė neįvyko, BUAB „Freshtravel“ tapus nemokiai. Valstybiniam turizmo departamentui prie Lietuvos Respublikos ūkio ministerijos (toliau – ir Valstybinis turizmo departamentas) pareiškėja 2014 m. lapkričio 16 d. pateikė prašymą dėl pinigų grąžinimo už neįvykusią kelionę. Pagal Valstybinio turizmo departamento 2015 m. rugsėjo 15 d. nurodymą jai buvo grąžinta 45,91 Eur suma. Liko negrąžinta 3 039,48 Lt (880,29 Eur) suma.

3. Pareiškėja pažymėjo, kad Lietuvos Respublikos turizmo įstatymo 8 straipsnio 7 dalyje (įstatymo redakcija, galiojusi iki 2014 m. lapkričio 1 d.) numatytos prievolių įvykdymo užtikrinimo priemonės (įvykdymo užtikrinimo suma ne mažesnė kaip 5 proc. kelionių agentūros ar kelionių agento praėjusių kalendorinių metų metinių įplaukų) buvo nepakankamos. Nacionaliniais teisės aktais nustatytas teisinis reguliavimas (Turizmo įstatymo 8 str. 7 d.) nagrinėjamu atveju neužtikrino Direktyvos 7 straipsnyje įtvirtinto visiško turisto patirtų nuostolių atlyginimo principo, kelionių organizatoriui tapus nemokiam, t. y. neužtikrino turisto (šiuo atveju – pareiškėjos) teisių apsaugos. Tai patvirtina, kad Lietuvos valstybė, kaip Europos Sąjungos valstybė narė, šiuo atveju neįvykdė Direktyvoje nustatytos pareigos, o tai sudaro pagrindą išvadai, jog buvo padarytas Europos Sąjungos teisės pažeidimas, už kurį valstybei kyla atsakomybė.

4. Atsakovo atstovas Lietuvos Respublikos ūkio ministerija (toliau – ir Ministerija) atsiliepimu prašė pareiškėjos skundą atmesti kaip nepagrįstą.

5. Ministerija nurodė, kad pareiškėja, teigdama jog valstybė į nacionalinę teisę, t. y. Turizmo įstatymą, neteisingai perkėlė Direktyvos 7 straipsnio nuostatas ir neužtikrino visiško turisto patirtų nuostolių atlyginimo, kelionių organizatoriui tapus nemokiam, siekia įrodyti, kad Turizmo įstatyme nustatytas reglamentavimas buvo ekonomiškai ir politiškai netikslingas ir prašo teismo šį tikslingumą įvertinti, nors tai daryti teismui draudžia Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 3 straipsnio 2 dalyje nustatytas reglamentavimas. Tuo pačiu pareiškėja kvestionuoja ir Lietuvos Respublikos Seimo veiksmus priimant minėtą įstatymą ir siekia, kad teismas ištirtų Lietuvos Respublikos Seimo veiklą priimant Turizmo įstatymą, nors ABTĮ 18 straipsnio 2 dalyje, be kita ko, nustatyta, jog administracinių teismų kompetencijai nepriskiriama tirti Lietuvos Respublikos Seimo, taip pat jo narių veiklos.

6. Atsakovo atstovas pažymėjo ir tai, kad teisės aktai nesuteikia teismui įgaliojimų spręsti ir vertinti, ar valstybė, kaip Europos Sąjungos narė, tinkamai įvykdė pareigas pagal Europos Sąjungos sutartis (įskaitant dėl Europos Sąjungos direktyvų vykdymo), todėl pareiškėjos nurodyta aplinkybė, jog Lietuvos valstybė, kaip Europos Sąjungos narė, neįvykdė nustatytos pareigos visiškai apsaugoti turisto teises, negali būti laikoma teisėtu pagrindu tenkinti pareiškėjos skundą.

7. Ministerijos teigimu, nagrinėjamu atveju nėra jokio pagrindo išvadai, kad Lietuvos valstybė, kaip Europos Sąjungos narė, neįvykdė Direktyvoje nustatytos pareigos užtikrinti visišką turisto patirtų nuostolių atlyginimą, tokiu būdu padarydama Europos Sąjungos teisės pažeidimą, už kurį valstybei galėtų kilti atsakomybė ir galėtų būti pareiškėjos naudai priteisiamas turtinės žalos atlyginimas. Todėl, Ūkio ministerijos nuomone, nėra jokio pagrindo priteisti iš atsakovo pareiškėjai patirtos turtinės žalos, atsiradusios dėl kelionių organizatoriaus nemokumo, atlyginimą ir procesines palūkanas. Be to, pareiškėjos pateikti įrodymai net nepagrindžia skundo reikalavimo, t. y., kad pareiškėja realiai patyrė jos nurodomus nuostolius.

8. Trečiasis suinteresuotas asmuo Valstybinis turizmo departamentas atsiliepimu prašė pareiškėjos skundą atmesti kaip nepagrįstą.

9. Valstybinis turizmo departamentas paaiškino, kad kelionių organizatorius, būdamas atsakingu verslo subjektu, gali ir privalo pats įvertinti galimą veiklos riziką ir turistų turtinius interesus užtikrinti pasirinkdamas tinkamo dydžio prievolių įvykdymo užtikrinimo sumą. Ši suma turi būti apskaičiuojama taip, kad, vadovaujantis Turizmo įstatymo 8 straipsniu, kelionės organizatoriaus nemokumo ar bankroto atveju būtų galima užtikrinti turisto grąžinimą į pradinę jo išvykimo vietą bei už organizuotą turistinę kelionę turisto sumokėtų pinigų grąžinimą turistui, jei dar neprasidėjus organizuotai turistinei kelionei paaiškėja, kad kelionių organizatorius negalės pradėti vykdyti turizmo paslaugų teikimo sutarties. Pareiškėja žalos atlyginimo turi reikalauti ne iš valstybės, o iš kelionių organizatoriaus, reikšdama kreditorinius reikalavimus bankroto byloje.

II. 10. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017 m. rugpjūčio 18 d. sprendimu pareiškėjos skundą tenkino – priteisė pareiškėjai iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos ūkio ministerijos, 880,29 Eur turtinei žalai atlyginti bei 5 proc. metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos – 2017 m. birželio 7 d.

11. Teismas nustatė, kad pareiškėjos ir BUAB „Freshtravel“ 2014 m. spalio 17 d. sudarė turizmo paslaugų teikimo sutartį Nr. PT003529 kelionei į Fuerteventurą. Pareiškėja mokėjimo nurodymu 2014 m. spalio 16 d. į UAB „Cherry Media Lt“ sąskaitą pervedė 3 198,00 Lt sumą. Ergo Insurance SE Lietuvos filialas 2015 m. rugsėjo 9 d. į pareiškėjos sąskaitą pervedė 45,91 Eur sumą, nurodydamas, kad tai yra draudimo išmoka dėl BUAB „Freshtravel“ neįvykdytų įsipareigojimų.

12. Teismas pažymėjo, kad byloje nustatytos faktinės aplinkybės patvirtina, jog pareiškėja su kelionės organizatoriumi BUAB „Freshtravel“ sudarė turizmo paslaugų sutartį. Kelionių organizatorius tapo nemokus ir dėl to kelionės nesuorganizavo. Pareiškėjai buvo grąžinta ne visa už įsigytą kelionės paketą sumokėta suma, ji patyrė nuostolių.

13. Teismas pabrėžė, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2017 m. gegužės 9 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. eA-990-502/2017 konstatavo, kad Europos Sąjungos teisė suteikia teisę gauti žalos atlyginimą, jei tenkinamos trys sąlygos: 1) pažeista teisės norma buvo siekiama suteikti asmenims teisių; 2) pažeidimas yra pakankamai akivaizdus; 3) yra tiesioginis priežastinis ryšys tarp nustatytos valstybei pareigos pažeidimo ir nukentėjusių asmenų patirtos žalos. Minėtoje byloje Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas konstatavo visų trijų valstybės atsakomybės už žalą pažeidus Europos Sąjungos teisę kilimo sąlygų buvimą ir nurodė, kad nacionaliniais teisės aktais šiuo atveju nebuvo užtikrintas Direktyvos garantuojamas turisto teisių į visišką pinigų, sumokėtų už kelionę, grąžinimas kelionės organizatoriaus nemokumo atveju, dėl to pareiškėjai patyrė turtinę žalą – tiesioginius nuostolius, kuriuos valstybė turi atlyginti.

14. Teismo vertinimu, nagrinėjamoje administracinėje byloje, kurioje ginčui aktualios faktinės aplinkybės yra iš esmės analogiškos, taip pat yra teisinis pagrindas daryti išvadą, kad nacionaliniais teisės aktais akivaizdžiai nebuvo užtikrinta Direktyvos garantuojama turisto (šiuo atveju – pareiškėjos) teisių į visišką pinigų, sumokėtų už kelionę, grąžinimą kelionės organizatoriaus nemokumo atveju, apsauga. Todėl pareiškėja patyrė nuostolių, kuriuos valstybė turi atlyginti.

15. Teismas pažymėjo, kad Ministerijos argumentas, jog pareiškėjos reikalavimas dėl neįvykusios kelionės patirtų nuostolių atlyginimo pirmiausia turi būti išnagrinėtas bankroto byloje, yra nepagrįstas, kadangi būtent valstybei narei kyla pareiga nustatyti priemones, kurios užtikrintų Direktyvos tikslų įgyvendinimą, ir atlyginti žalą už Direktyvos neįgyvendinimą.

16. Teismas pabrėžė, kad Ergo Insurance SE Lietuvos filialui išmokėjus draudimo išmoką dėl BUAB „Freshtravel“ neįvykdytų įsipareigojimų, buvo pripažinta, kad 2014 m. spalio 17 d. paslaugų teikimo sutartis Nr. PT003529 tarp pareiškėjos ir BUAB „Freshtravel“ buvo realiai sudaryta, o draudimo išmoka pervesta į paslaugos užsakovės sąskaitą. Teismui nekilo abejonių, jog pareiškėja 2014 m. spalio 16 d. pervedė 3 198 Lt sumą į UAB „Cherry Media Lt“ sąskaitą kelionių organizatoriaus BUAB „Freshtravel“ naudai už internetiniame portale www.beta.lt pareiškėjos užsakytą kelionę į Fuerteventurą.

17. Teismas, įvertinęs sumą, sumokėtą už kelionę, ir išmokėtos kompensacijos dydį, darė išvadą, kad pareiškėjai nebuvo grąžinta didžioji dalis patirtų išlaidų už įsigytą kelionės paketą. Liko negrąžinta 880,29 Eur suma. Tokią pačią sumą pareiškėja nurodė ir skundo aprašomojoje dalyje, tačiau formuluodama reikalavimą teismui dėl žalos atlyginimo nurodė mažesnę sumą – 870,09 Eur. Tai teismas vertino kaip rašymo apsirikimą ir darė išvadą, kad pareiškėja siekia prisiteisti 880,29 Eur dydžio žalos atlyginimą. Konstatavus faktą, kad Lietuvos valstybėje nustatytas teisinis reguliavimas aptariamu atveju neužtikrino Direktyvos tikslų, susijusių su turistų teisių apsauga kelionės organizatoriaus nemokumo atveju, teismas turėjo pagrindą šią sumą kaip turtinės žalos atlyginimą priteisti pareiškėjai.

18. Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.2. straipsnyje, 6.37 straipsnio 2 dalyje ir 6.210 straipsnio 1 dalyje įtvirtintomis nuostatomis bei Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, pareiškėjai iš atsakovo priteisė 5 proc. dydžio metinės palūkanos už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos – 2017 m. birželio 7 d.

19. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjos reikalavimas pripažinti, jog Lietuvos valstybė netinkamai perkėlė į nacionalinę teisę Direktyvos 7 straipsnio nuostatas ir neužtikrino, kad kelionių organizatorius ir (arba) kelionių pardavimo agentas, kuris yra sutarties šalis, pateiktų pakankamas garantijas, kad įmokėti pinigai bus grąžinti arba vartotojas nemokumo atveju bus repatrijuotas, dėl ko ji patyrė turtinę žalą, yra išvestinis reikalavimas ir neatsiejamai susijęs su pareiškėjos reikalavimu dėl turtinės žalos atlyginimo priteisimo. Todėl teismas atskirai dėl šio reikalavimo nepasisakė.

III. 20. Atsakovo atstovas Ministerija padavė apeliacinį skundą, kuriuo prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjos skundą atmesti kaip nepagrįstą.

21. Ministerija apeliacinį skundą grindžia šiais argumentais:

1. pirmosios instancijos teismas netinkamai motyvavo sprendimą. Skundžiamame teismo sprendime nėra motyvų, kuriais remiantis būtų galima konstatuoti, kad nagrinėjamu atveju yra sąlygos civilinei atsakomybei kilti;

2. teismas, motyvuodamas sprendimą, pažeidė imperatyvias ABTĮ ir Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo nuostatas: 1) pažeisdamas ABTĮ nustatytus draudimus, įvertino Turizmo įstatymą politinio ir ekonominio tikslingumo požiūriu bei Lietuvos Respublikos Seimo veiklą priimant šį įstatymą; 2) pažeidė išimtinę Europos Komisijos ir Europos Sąjungos Teisingumo Teismo kompetenciją spręsti klausimus dėl Europos Sąjungos sutarčių pažeidimų;

3. teismas turtinės žalos atlyginimą pareiškėjos naudai priteisė, byloje nesant tinkamų įrodymų apie turtinės žalos patyrimo faktą. Ministerijos teigimu, byloje pateikta tarp pareiškėjos ir kelionių organizatoriaus BUAB „Freshtravel“ 2014 m. spalio 17 d. sudaryta turizmo paslaugų teikimo sutartis Nr. PT003529 nėra pasirašyta, tačiau teismas sprendė, jog ši paslaugų sutartis tarp šalių buvo realiai sudaryta;

4. teismas, pažeisdamas ABTĮ 80 straipsnio 2 dalyje nustatytą reglamentavimą, peržengė pareiškėjos skundo ribas. Nagrinėjamu atveju, nors pareiškėja skundu prašė iš valstybės priteisti 870,09 Eur turtinės žalos atlyginimą, tačiau teismas, peržengdamas skundo ribas, pareiškėjai priteisė 880,29 Eur.

5. pareiškėja turi teisę reikalauti padarytos žalos atlyginimo iš žalą padariusių asmenų – BUAB „Freshtravel“.

22. Pareiškėja atsiliepimu prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą, o atsakovo atstovo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą. Taip pat prašo priteisti bylinėjimosi išlaidas.

23. Pareiškėja atsiliepimą grindžia šiais argumentais:

1. pirmosios instancijos teismo sprendimas yra tinkamai motyvuotas ir pagrįstas, todėl yra teisėtas ir turi būti paliktas nepakeistas;

2. teismas, motyvuodamas sprendimą, nepažeidė jokių imperatyvių ABTĮ ir Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo nuostatų;

3. teismas visiškai pagrįstai priteisė pareiškėjai turtinės žalos atlyginimą ir pagrįstai vertino, kad nagrinėjamu atveju yra valstybės atsakomybei kilti būtinų sąlygų visuma;

4. byloje yra pakankamai tinkamų įrodymų apie turtinės žalos patyrimo faktą, todėl teismas pagrįstai priteisė turtinės žalos atlyginimą;

5. teismas neperžengė pareiškėjos skundo ribų, o pagrįstai vertino pareiškėjos skunde nurodytą reikalaujamą sumą kaip rašymo apsirikimą ir padarė tinkamą išvadą, kad pareiškėja siekia prisiteisti 880,29 Eur dydžio žalos atlyginimą;

6. Ministerijos argumentas, kad pareiškėjos reikalavimas atlyginti turtinę žalą turi būti sprendžiamas BUAB „Freshtravel“ bankroto byloje, o ne reikalaujant pinigų iš Lietuvos valstybės, yra visiškai nepagrįstas.

24. Trečiasis suinteresuotas asmuo Valstybinis turizmo departamentas atsiliepimu prašo tenkinti atsakovo atstovo apeliacinį skundą.

25. Valstybinis turizmo departamentas pažymi, kad su apeliaciniu skundu sutinka. Pabrėžia, kad visi ginčui reikšmingi argumentai yra ir išdėstyti jo atsiliepime į pareiškėjos skundą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 26. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl turtinės žalos, atsiradusios dėl Lietuvos valstybės netinkamo 1990 m birželio 13 d. Tarybos direktyvos Nr. 90/314/EEB dėl kelionių, atostogų ir organizuotų išvykų paketų nuostatų, susijusių su turisto nuostolių, patirtų dėl kelionių organizatoriaus nemokumo, kompensavimo sąlygų, perkėlimo į nacionalinės teisės aktus, atlyginimo.

27. Pirmosios instancijos teismas tenkino pareiškėjos skundą ir priteisė jai turtinės žalos atlyginimą. Atsakovo atstovas Lietuvos Respublikos ūkio ministerija, padavusi apeliacinį skundą, nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu, nurodo, kad skundžiamas teismo sprendimas yra neteisėtas ir nepagrįstas.

28. Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalį teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Pažymėtina, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundų ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

29. Teisėjų kolegija pirmiausiai pažymi, kad teismo pareiga motyvuoti priimtą sprendimą nėra suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną apeliacinio skundo argumentą, o, atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją (pareiškimo Nr. 20772/92), 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus (pareiškimo Nr. 16034/90); Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. liepos 1 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-3707-575/2016).

30. Pabrėžtina ir tai, kad yra suformuota aktuali nuosekli Lietuvos vyriausiojo administracinio praktika analogiško pobūdžio bylose, kuriose apeliacinės instancijos teismas yra pateikęs išsamius ir detalius išaiškinimus, kodėl asmenims analogiškais atvejais kaip ir šioje byloje iš Lietuvos valstybės yra priteisiamas jų patirtos žalos atlyginimas, kompensuojantis visus pagrįstus patirtus nuostolius kelionių organizatoriui neįvykdžius savo civilinio pobūdžio prievolinių įsipareigojimų pagal turizmo paslaugų teikimo sutartis jam tapus nemokiam (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. spalio 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2691-602/2018, 2018 m. rugpjūčio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1841-629/2018, 2017 m. gegužės 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-990-502/2017).

31. Šiuo aspektu pažymėtina, kad Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių sukurtų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose. Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 15 straipsnio 1 dalį vienodą administracinių teismų praktiką aiškinant ir taikant įstatymus bei kitus teisės aktus formuoja Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas.

32. Įvertinusi bylos duomenis ir skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas pareiškėjos skundą, remdamasis aktualia Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo ir Europos Sąjungos Teisingumo Teismo praktika, teisingai įvertino byloje surinktus duomenis ir sprendime detaliai išdėstė pareiškėjos skundo pagrįstumą patvirtinančius motyvus. Todėl teisėjų kolegija pirmosios instancijos teismo nustatytų aplinkybių ir išdėstytų išsamių motyvų nebekartoja ir pasisako tik dėl bylos esmės ir apelianto akcentuojamų argumentų.

33. Nagrinėjamu atveju susidarė situacija, kad kelionių organizatoriui tapus nemokiam, jo organizuota kelionė neįvyko, o pareiškėja gavo tik dalį už kelionę sumokėtų pinigų, kadangi nacionaliniais teisės aktais nustatytos prievolių įvykdymo užtikrinimo priemonės buvo nepakankamos. Kitaip tariant, nacionaliniais teisės aktais nustatytas teisinis reguliavimas aptariamu atveju neužtikrino Direktyvos 7 straipsnyje įtvirtinto visiško turisto patirtų nuostolių atlyginimo kelionių organizatoriui tapus nemokiam, t. y. neužtikrino turisto (šiuo atveju – pareiškėjos) teisių apsaugos. Taigi teismas pagrįstai pripažino, kad Lietuvos valstybė šiuo atveju netinkamai perkėlė ir įgyvendino Direktyvos 7 straipsnį.

34. Nekartodama pirmosios instancijos teismo išdėstytų detalių argumentų, kurie pagrįsti bylai aktualia Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo ir Europos Sąjungos Teisingumo Teismo praktika, teisėjų kolegija pripažįsta, kad pirmosios instancijos teismas turėjo pareigą aktualias nacionalinių teisės aktų nuostatas aiškinti ir šį ginčą išspręsti, atsižvelgdamas į Direktyvos 7 straipsnio nuostatas bei tikslus, tam, kad būtų užtikrintas visiškas Europos Sąjungos teisės veiksmingumas, ir šią pareigą įvykdė. Todėl vertintini kaip nepagrįsti apelianto argumentai, kad teismas, motyvuodamas sprendimą, pažeidė ABTĮ reikalavimus, įvertindamas Turizmo įstatymą politinio ir ekonominio tikslingumo požiūriu ir Lietuvos Respublikos Seimo veiklą priimant šį įstatymą, taip pat pažeidė išimtinę Europos Komisijos ir Europos Sąjungos Teisingumo Teismo kompetenciją spręsti klausimus dėl Europos Sąjungos sutarčių pažeidimų.

35. Nagrinėjamoje byloje pagrįstai nustatyta, kad nacionaliniais teisės aktais šiuo atveju nebuvo užtikrintas Direktyvos garantuojamas turisto teisių į visišką pinigų, sumokėtų už kelionę, grąžinimas kelionės organizatoriaus nemokumo atveju, dėl to pareiškėja patyrė turtinę žalą, kurią valstybė pagal suformuotą Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką analogiško pobūdžio bylose turi atlyginti.

36. Teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismui, kad nėra pagrindo išvadai, jog byloje nėra įrodymų, patvirtinančių žalos padarymo faktą, t. y. aplinkybę, kad pareiškėja sumokėjo pinigus už kelionę, į kurią dėl BUAB „Freshtravel“ nemokumo neišvyko. Tai, kad 2014 m. spalio 17 d. turizmo paslaugų teikimo sutartis Nr. PT003529 (I t., b. l. 6–8) nebuvo šalių pasirašyta, nagrinėjamu atveju nereiškia, kad šalys nesusitarė dėl turizmo paslaugos teikimo (dėl kelionės į Fuerteventurą), kadangi pareiškėja bankiniu pavedimu pervedė 3 198 Lt sumą pagal įsigytą kuponą Beta.lt svetainėje turizmo paslaugai gauti (I t., b. l. 9). Tai, kad minėta suma buvo pervesta už BUAB „Freshtravel“ pareiškėjai turėtą suorganizuoti kelionę, teisėjų kolegija neturi pagrindo abejoti. Tai patvirtina ir Ergo Insurance SE Lietuvos filialo išmokėta draudimo išmoka pareiškėjai dėl BUAB „Freshtravel“ neįvykdytų įsipareigojimų šiuo atveju (I t., b. l. 10).

37. Teisėjų kolegija taip pat nesutinka su apelianto argumentu, kad pirmosios instancijos teismas peržengė apeliacinio skundo ribas, kadangi akivaizdu, jog pareiškėja suformuluodama skundo reikalavimą tiesiog padarė rašymo apsirikimo klaidą, t. y. vietoj prašomos priteisti 880,29 Eur sumos nurodė 870,09 Eur sumą.

38. Teisėjų kolegija vertina kaip nepagrįstą ir apelianto argumentą, kad pareiškėjos reikalavimas atlyginti turtinę žalą turi būti sprendžiamas BUAB „Freshtravel“ bankroto byloje, kadangi būtent Lietuvos valstybei, kaip Europos Sąjungos narei, šiuo atveju kilo pareiga nustatyti priemones, kurios užtikrintų Direktyvos tikslų įgyvendinimą, o to nepadariusi turi atlyginti žalą už Direktyvos neįgyvendinimą, t. y. atlyginti pareiškėjos patirtus nuostolius.

39. Taigi teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai pareiškėjai priteisė turtinės žalos atlyginimą, atitinkantį negrąžintą dalį patirtų išlaidų dėl pareiškėjos įsigyto kelionės paketo iš BUAB „Freshtravel“. Civilinė atsakomybė yra turtinė prievolė, todėl pirmosios instancijos teismas, konstatavęs sąlygas atsakovo deliktinei atsakomybei kilti, priteisęs turtinės žalos atlyginimą, pagrįstai taikė ir Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.37 straipsnio 2 dalies, nustatančios, kad skolininkas privalo mokėti įstatymų nustatyto dydžio palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, nuostatas ir priteisė pareiškėjai iš atsakovo 5 proc. dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

40. Pareiškėja atsiliepime suformulavo prašymą priteisti išlaidas, patirtas bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme.

41. Pagal ABTĮ 40 straipsnio 1 dalį proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos šalies savo išlaidų atlyginimą. Proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę reikalauti atlyginti jai išlaidas advokato ar advokato padėjėjo pagalbai apmokėti (ABTĮ 40 straipsnio 5 dalis). Pagal ABTĮ 41 straipsnio 1 dalį dėl išlaidų atlyginimo suinteresuota proceso šalis teismui pateikia prašymą raštu su išlaidų apskaičiavimu ir pagrindimu.

42. Kadangi šia nutartimi atsakovo atstovo apeliacinis skundas atmetamas ir pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o būtent to pareiškėja ir prašė atsiliepime į apeliacinį skundą, pripažintina, kad ši nutartis priimta pareiškėjos naudai, dėl to ji turi teisę į patirtų išlaidų atlyginimą.

43. Byloje su pareiškėjos atsiliepimu į apeliacinį skundą pateikta pareiškėjos ir advokato 2017 m. rugsėjo 21 d. sudarytą atstovavimo sutartis Nr. ATS-2017-09-21/1 (I t., b. l. 200), 2017 m. rugsėjo 22 d. advokato pareiškėjai išrašyta sąskaita-faktūra 200 Eur sumai už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą (I t., b. l. 199) ir 2017 m. rugsėjo 22 d. mokėjimo nurodymas Nr. 200 (I t., b. l. 198), kuriuo pareiškėja advokatui pervedė minėtą 200 Eur sumą. Teisėjų kolegijos vertinimu, minėti duomenys patvirtina, kad pareiškėja realiai patyrė 200 Eur dydžio išlaidas advokato darbui už parengtą atsiliepimą į apeliacinį skundą apmokėti, dėl to yra pagrindas spręsti šios sumos atlyginimo klausimą.

44. Pažymėtina, kad prašoma priteisti 200 Eur suma už advokato parengtą atsiliepimą į apeliacinį skundą neviršija Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 ir Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio (Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2015 m. kovo 19 d. įsakymo Nr. 1R-77 redakcija, galiojanti nuo 2015 m. kovo 20 d.) rekomenduojamo priteisti maksimalaus dydžio, kadangi pagal Rekomendacijų 8.11 punktą nagrinėjamu atveju galima priteisti maksimali suma už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą yra 1 090,31 Eur.

45. Teisėjų kolegijos vertinimu, atsižvelgus į apeliacinio skundo apimtį ir turinį, bylos sudėtingumą, prašoma priteisti 200 Eur suma už advokato parengtą atsiliepimą į apeliacinį skundą yra adekvati ir pagrįsta, dėl to ši suma pareiškėjai priteistina iš atsakovo.

46. Apibendrindama šioje nutartyje aptartas bylos faktines ir teisines aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus ir nustatė teisiškai reikšmingas aplinkybes bylai išspręsti, teisingai pritaikė ginčo teisinius santykius reglamentuojančias teisės normas, nenukrypo nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos. Apeliacinio skundo argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvadų pagrįstumo ir teisėtumo, pirmosios instancijos teismo sprendimas yra pagrįstas bylos faktais ir teisės aktų normomis, todėl jis paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 40 straipsnio 1 ir 5 dalimis, 41 straipsnio 2 dalimi, 137 straipsniu, 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 148 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos ūkio ministerijos, apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. rugpjūčio 18 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti pareiškėjai L. A. iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos ūkio ministerijos, 200 Eur (du šimtus eurų) išlaidoms atlyginti.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Arūnas Dirvonas

Ričardas Piličiauskas

Veslava Ruskan