2013-04-16 Nr. AB-1221-3-62-3-00160-2012-6 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. A520-679/2013

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-00160-2012-6

Procesinio sprendimo kategorija 16.4

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2013 m. balandžio 16 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (kolegijos pirmininkas), Dainiaus Raižio ir Dalios Višinskienės (pranešėja),

rašytinio proceso ir apeliacine tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos E. C. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2012 m. spalio 30 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos E. C. skundą atsakovui Marijampolės apskrities vyriausiajam policijos komisariatui dėl įsakymo panaikinimo bei įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėja E. C. (toliau – ir pareiškėja) kreipėsi į teismą su skundu prašydama panaikinti 2012 m. sausio 31 d. Marijampolės apskrities vyriausiojo policijos komisariato (toliau – ir atsakovas, Marijampolės apskrities VPK) viršininko įsakymą Nr. 63-TE-34 „Dėl vyresniosios policininkės E. C. atleidimo iš vidaus tarnybos“ (toliau – ir Įsakymas); grąžinti ją į tarnybą ir priteisti iš atsakovo vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką.

Pareiškėja skunde nurodė, kad Įsakymu ji už policijos pareigūno vardo pažeminimą atleista iš vidaus tarnybos. Įsakymas buvo parengtas atsižvelgus į atlikto tarnybinio patikrinimo rezultatus, kurio išvadoje konstatuojama, kad ji neteisėtai Vidaus reikalų informacinės sistemos centriniame duomenų banke (toliau – ir VRIS CDB) rinkdama duomenis apie R. J., nurodydama melagingus VRIS CDB užklausų, susijusių su R. J., pagrindus, vykdama vienu automobiliu su jai žinomai nuteistu ir policijos ieškomu asmeniu, prašydama policijos pareigūnų nevykdyti jiems pagal įstatymą priklausančių pareigų, t. y. nesulaikyti ieškomo asmens ir perduoti melagingą informaciją Marijampolės apskrities VPK budėtojui, parodė savo, kaip policijos pareigūnės, nepagarbą Lietuvos Respublikos įstatymams, nesilaikė Etikos kodekso 3, 5 straipsniuose įtvirtintų etikos ir tarpusavio bendravimo principų, pažeidė Etikos kodekso 14.3 ir 14.4 punktų reikalavimus bei padarė nusižengimą, žeminantį pareigūno vardą. Teigė, jog Įsakymas yra neteisėtas, priimtas neatsižvelgus į faktines aplinkybes.

Paaiškino, kad teismo nutartis dėl R. J. nubaudimo buvo gauta 2010 m. spalio mėnesį, tačiau šio fakto ji neprisimena, taip pat ji neprisimena, ar 2010 m. spalio mėnesį bendravo su R. J., iškviestu į komisariatą. Nurodė, jog vėliau 2010 m. spalio 13 d. ji patikrino VRIS CDB minėto asmens teistumą, duomenis apie vairuotojo pažymėjimą, t. y., ar jis nėra sulaikytas kur nors kitame policijos komisariate. Teigė, kad 2011 m. sausio 17 d. R. J. patikrinimas galėjo vykti bendra tvarka, kaip ir visų kitų asmenų, prieš kuriuos yra priimti teismo nuosprendžiai, nutartys. Analogiškas patikrinimas galėjo vykti ir 2011 m. rugpjūčio 22 d. Paaiškino, jog vėliau 2011 m. spalio mėnesio – lapkričio mėnesio laikotarpiu jos vadovas G. A. paprašė iš duomenų bazės išimti duomenis apie R. J. teistumą. Šį nurodymą ji įvykdė – VRIS CDB atspausdino pažymą apie R. J. teistumą. Po kiek laiko, galbūt 2011 m. lapkričio 6 d., į ją kreipėsi kažkuris iš vadovų – G. A. ar vyriausiasis specialistas M. M., ir nurodė patikrinti, ar yra paskelbta R. J. paieška. Teigė, jog, kadangi nurodymas buvo duotas darbo dienos bei savaitės pabaigoje, todėl ji atėjo į darbą savaitgalį ir nurodymą įvykdė. Po kiek laiko jai buvo nurodyta vėl patikrinti šio asmens teistumą ir tai ji galėjo atlikti 2011 m. lapkričio 22 d. Nurodė, jog 2011 m. gruodžio 31 d. apie 18 val. kartu su draugu D. A. vyko švęsti Naujųjų metų. D. A. pakeliui paėmė vyriškį (kaip vėliau paaiškėjo, policijos ieškomą asmenį R. J.) bei moterį. Važiuojant Kauno g. už Statoil degalinės juos sustabdė policijos pareigūnų ekipažas. Policijos pareigūnas T. M. iškart paklausė, ar automobilyje yra ieškomas asmuo R. J.. Paaiškino, jog, kadangi ji nežinojo D. A. draugo pavardės, supratusi, kad galbūt važiavo automobilyje su policijos ieškomu asmeniu, paprašė T. M., kad nesakytų niekam apie tai, jog ji važiavo su ieškomu asmeniu. Bijojo, jog jai kils dėl to neigiamos pasekmės. Teigė, jog šis prašymas buvo išreikštas ne siekiant nuslėpti R. J.. Pažymėjo, kad jokio tarnybinio nusižengimo ji nepadarė, atlikdama patikrinimus vykdė savo tiesiogines funkcijas, numatytas pareiginiuose nuostatuose.

Atsakovas Marijampolės apskrities vyriausiasis policijos komisariatas atsiliepimu prašė pareiškėjos skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Paaiškino, kad pareiškėja neteisėtai VRIS CDB rinkdama duomenis apie R. J., nurodydama melagingus VRIS CDB užklausų, susijusių su R. J., pagrindus, vykdama vienu automobiliu su jai žinomai nuteistu ir policijos ieškomu asmeniu, prašydama policijos pareigūnų nevykdyti jiems pagal įstatymą priklausančių pareigų, t. y. nesulaikyti ieškomo asmens ir perduoti melagingą informaciją Marijampolės apskrities VPK budėtojui, parodė savo, kaip policijos pareigūnės, nepagarbą Lietuvos Respublikos įstatymams, nesilaikė Lietuvos policijos generalinio komisaro 2004 m. liepos 16 d. įsakymu Nr. V-347 patvirtinto Lietuvos policijos pareigūnų etikos kodekso (toliau – ir Etikos kodeksas) 3, 5 straipsniuose įtvirtintų etikos ir tarpusavio bendravimo principų, pažeidė Etikos kodekso 14.3 ir 14.4 punktų reikalavimus bei padarė nusižengimą, žeminantį pareigūno vardą. Nurodė, jog pareigūnės veiksmai akivaizdžiai prieštarauja Lietuvos Respublikos vidaus tarnybos statuto (toliau – ir Vidaus tarnybos statutas, Statutas) 3 straipsnio 9 dalyje ir Lietuvos Respublikos policijos veiklos įstatymo (toliau – ir Policijos veiklos įstatymas) 5, 18 straipsnių, 21 straipsnio 1 dalies 2 punkte numatytiems policijos sistemos įstaigų ir pareigūno tikslams bei uždaviniams.

II. Kauno apygardos administracinis teismas 2012 m. spalio 30 d. sprendimu skundą atmetė.

Teismas, sistemiškai vertindamas Vidaus tarnybos statuto 53 straipsnio 1 dalies 7 punkto, 3 straipsnio 9 dalies, Policijos veiklos įstatymo 5, 21, 22 straipsnių, Etikos kodekso 3, 5, 14.3, 14.4 punktų nuostatas, darė išvadą, kad policijos pareigūnas turi taip atlikti savo tarnybą, kad tiek tarnybos, tiek ne tarnybos metu būtų užtikrinti Policijos veiklos įstatymo 5 straipsnyje keliami uždaviniai. Nustatė, jog bylos įrodymų visetas patvirtina, kad pareiškėja nesilaikė anksčiau aptarto teisinio reguliavimo.

Teismas nustatė, kad bylos duomenys neginčijamai patvirtina, jog pareiškėjai apie paskelbtą R. J. paiešką buvo žinoma, tačiau toliau su juo bendravo, 2011 m. gruodžio 31 d. vyko su juo vienu automobiliu, apie ieškomo asmens buvimo vietą neinformavo policijos pareigūnų, prašė policijos pareigūnų T. M. ir V. J. nevykdyti savo pareigų, paleisti ieškomą asmenį ir suteikti klaidingą informaciją Marijampolės apskrities VPK budėtojui.

Teismas pareiškėjos nurodytą aplinkybę, kad ji nepažinojo R. J., vertino kaip neatitinkančią tikrovės, liudytojų R. J., D. A., S. J. parodymus, kad E. C. nebuvo pažįstama su R. J., pareigūnų neprašė paleisti R. J., teismas atmetė.

Konstatavo, jog pareiškėjos veiksmai – neteisėtas VRIS CDB rinkimas duomenų apie R. J., nurodymas melagingų VRIS CDB užklausų, susijusių su R. J., pagrindų, vykimas vienu automobiliu su jai žinomai nuteistu ir policijos ieškomu asmeniu, prašymas policijos pareigūnų nevykdyti jiems pagal įstatymą priklausančių pareigų, t. y. nesulaikyti ieškomo asmens ir perduoti melagingą informaciją Marijampolės apskrities VPK budėtojui – akivaizdžiai nesuderinami su jos statuso teisiniu reglamentavimu, taip pat ir su visuomenėje galiojančiomis moralės nuostatomis bei visuomenės teisėtais lūkesčiais, kurių visuomenė tikisi iš policijos pareigūnų.

Teismas vadovavosi Vidaus tarnybos statuto 2 straipsnio 7 dalimi, vidaus reikalų ministro 2003 m. rugpjūčio 27 d. įsakymu Nr. 1V-308 patvirtintos Tarnybinių patikrinimų atlikimo bei tarnybinių nuobaudų skyrimo ir panaikinimo tvarkos (toliau – ir Tvarka) 4.3 punktu. Įvertinęs pareiškėjos atliktus teisės aktams prieštaraujančius veiksmus, darė išvadą, jog vidaus tarnybos autoritetas, kompromitavimas buvo akivaizdūs ir realūs, todėl atsakovas turėjo pakankamą pagrindą pareiškėjos veiksmus kvalifikuoti kaip pareigūno vardo pažeminimą ir atleisti iš vidaus tarnybos.

Teismas, ištyręs byloje esančius įrodymus, patikrinęs tarnybinio nusižengimo tyrimo procedūros atitikimą Tvarkai, konstatavo, kad tarnybinis patikrinimas yra išsamus, atliktas nepažeidžiant Tvarkoje numatytų procedūrų ir terminų bei nekaltumo prezumpcijos. Darė išvadą, jog pareiškėja, pažeminusi pareigūno vardą, Įsakymu pagrįstai ir teisėtai atleista iš vidaus tarnybos pagal Vidaus tarnybos statuto 53 straipsnio 1 dalies 7 punktą, todėl pagrindo naikinti ginčijamą Įsakymą nėra, taip pat nėra pagrindo grąžinti pareiškėją į ankstesnes pareigas bei priteisti vidutinį darbo užmokestį už visą priverstinės pravaikštos laiką.

III. Pareiškėja E. C. apeliaciniu skundu prašo panaikinti 2012 m. spalio 30 d. Kauno apygardos administracinio teismo sprendimą ir skundą patenkinti.

Apeliaciniame skunde nurodo, jog teismo sprendime nurodytos faktinės aplinkybės iš esmės neatitinka byloje ištirtų įrodymų. Mano, kad teismas pareiškėjos skundą ištyrė paviršutiniškai, visiškai nesuvokdamas jos reikalavimų, tinkamai neįvertino bylos medžiagos. Kadangi teismas aptarė įrodymus, kurie iš viso nebuvo tirti skundo nagrinėjimo metu, tai yra pagrindas sprendimui naikinti. Atkreipia dėmesį į tai, kad teismas visiškai nevertino pareiškėjos parodymų, duotų teismo posėdžio metu. Daro išvadą, kad teismas bylą išsprendė neobjektyviai, iš esmės neanalizuodamas visų įrodymų.

Tos aplinkybės, kurios nurodytos skundžiamame sprendime, teisme tirtos nebuvo. Pareiškėja teigia, jog bylą nagrinėjant Kauno apygardos administraciniame teisme atsakovo atstovas pripažino faktą, kad nėra jokių įrodymų, jog pareiškėja pažinojo R. J.. Mano, kad, tiriant jos skundą, buvo būtina iškviesti ir apklausti teismo posėdyje atsakovo atstovus, kurie yra tiesiogiai atsakingi už kompiuterines duomenų bazes, kad patvirtintų ar paneigtų faktą, prie kokių duomenų bazių ji turėjo prisijungimą. Teigia, jog visą laiką savo tarnybą atliko taip, kad tiek tarnybos, tiek ne tarnybos metu būtų užtikrinti Policijos veiklos įstatymo 5 straipsnyje keliami reikalavimai.

Nurodo, jog neprašė nei T. M., nei V. J., kad jie paleistų R. J.. Mano, kad jos skundas tenkintinas vien dėl to, kad liudytojai D. A., R. J., J., T. M. bei V. J. patvirtino faktą, kad jų pokalbį girdėjo visi nurodyti asmenys. Teigia, jog teismas privalėjo sprendime aptarti visus įrodymus, ištirtus bylą nagrinėjant teisme, o ne vadovautis tik tais įrodymais, kurie yra nepalankūs pareiškėjai, o jos skundą patvirtinančių įrodymų iš viso nevertino. Nurodo, jog liudytojų T. M., V. J. parodymai vertintini kritiškai. Neigia faktą, kad iki 2011 m. gruodžio 31 d.

žinojo, jog asmeniui, kuris vyko kartu su ja viename automobilyje, buvo paskelbta paieška, pareiškėja nežinojo, kokie asmenys be jos ir D. A. yra automobilyje. Tvirtina, kad savarankiškai jokių duomenų apie R. J. niekada nerinko, šie duomenys buvo tikrinami tik tada, kai jai tai liepdavo asmenys, kuriems ji buvo pavaldi. Nurodo, jog teismas privalėjo atkreipti dėmesį į tas aplinkybes, kad darbo dienomis ir darbo valandomis nebuvo jokios objektyvios galimybės atlikti visą darbą, nes tuo metu pareiškėja viena atliko trijų asmenų darbą.

Teigia, jog neatliko jokių tyčinių veiksmų, kurie galėtų būti pripažinti kaip pareigūno vardo pažeminimas. Pareiškėjai neaišku, kokių įrodymų pagrindu teismas padarė išvadą, kad tarnybinis patikrinimas prieš ją yra atliktas nepažeidžiant Tvarkoje numatytų procedūrų bei nekaltumo prezumpcijos. Pažymi, jog teismas visiškai neatkreipė dėmesio į tas aplinkybes, kad pareiškėjos materialinė padėtis yra labai bloga. Mano, jog teismas turėjo aptarti ir tas aplinkybes, ar tikrai buvo pagrindas konstatuoti, kad pareiškėja pažemino pareigūno vardą, ar nebuvo kitos galimybės išspręsti šį ginčą, neatleidžiant jos iš tarnybos.

Atsakovas Marijampolės apskrities vyriausiasis policijos komisariatas atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo jį atmesti kaip nepagrįstą, Kauno apygardos administracinio teismo 2012 m. spalio 30 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Atsiliepime į apeliacinį skundą išdėsto analogiškus argumentus kaip ir atsiliepime į skundą.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

IV. Apeliacinis skundas netenkintinas.

Nagrinėjamos bylos ginčo dalykas – atsakovo Marijampolės apskrities vyriausiojo policijos komisariato viršininko įsakymo Nr. 63-TE-34, kuriuo pareiškėja (vyresnioji policininkė) E. C. atleista iš Marijampolės apskrities VPK Kelių policijos skyriaus analizės ir administracinės veiklos grupės vyresniosios patrulės pareigų pagal Vidaus tarnybos statuto 53 straipsnio 1 dalies 7 punktą, teisėtumas ir pagrįstumas.

Vidaus tarnybos statuto 53 straipsnio 1 dalies 7 punktas nustato, kad pareigūnas atleidžiamas iš vidaus tarnybos, jei savo poelgiu pažemino pareigūno vardą. Vidaus tarnybos statuto 2 straipsnio 7 dalyje yra pateiktas sąvokos „Pareigūno vardo pažeminimas” išaiškinimas. Pagal šią teisės normą pareigūno vardo pažeminimas – tai kaltas pareigūno veikimas ar neveikimas, susijęs ar nesusijęs su tarnybinių pareigų atlikimu, tačiau akivaizdžiai žeminantis vidaus tarnybos sistemos autoritetą, griaunantis pasitikėjimą vidaus reikalų įstaiga arba ją kompromituojantis. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, aiškindamas Vidaus tarnybos statuto 2 straipsnio 7 punktą, yra nurodęs, kad ne kiekvienas kaltas pareigūno veikimas ar neveikimas sudaro pagrindą jį atleisti iš tarnybos pagal Vidaus tarnybos statuto 53 straipsnio 1 dalies 7 punktą, jei nėra nustatomos minėtos pasekmės – akivaizdus vidaus tarnybos sistemos autoriteto žeminimas, pasitikėjimo vidaus reikalų įstaiga griovimas arba jos kompromitavimas. Reikalavimas nustatyti akivaizdų vidaus tarnybos sistemos autoriteto žeminimą, pasitikėjimo vidaus reikalų įstaiga griovimą arba jos kompromitavimą yra vertinamojo pobūdžio bei sietinas su visuomenėje galiojančių įprastinių moralės nuostatų ir teisėtų lūkesčių, kurių visuomenė tikisi iš pareigūnų, požiūriu. Todėl šios pasekmės gali būti nustatytos, atsižvelgiant į pareigūno padaryto pažeidimo pobūdį, jo kaltės formą, pažeidimo padarymo aplinkybes, pažeidimu sukeltas pasekmes ir kt. bei į tai, ar pareigūno padaryta veika akivaizdžiai kertasi su visuomenėje galiojančiomis moralės nuostatomis bei visuomenės teisėtais lūkesčiais, kurių visuomenė tikisi iš pareigūnų (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo bylos Nr. A11-129/2004; Nr. A8-489/2007; Nr. A438-1561/2008; Nr. A438-1110/2010; kt.).

Pabrėžtina, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra pažymėjęs, jog pareigūno vardo pažeminimas yra savarankiškas ir pakankamas pagrindas atleisti pareigūną iš vidaus tarnybos. Pareigūno vardo pažeminimas, kai pareigūno kaltas veikimas ar neveikimas yra nesusijęs su tarnybinių pareigų atlikimu, visais atvejais nesudaro tarnybinio nusižengimo, Vidaus tarnybos statute apibūdinamo kaip Statuto ir kitų teisės aktų nustatytos vidaus tarnybos tvarkos pažeidimas ar pareigūno pareigų neatlikimas arba netinkamas atlikimas, padarytas priešingais teisei kaltais pareigūno veiksmais ar neveikimu, sudėties, pareigūno vardo pažeminimas nėra laikomas tarnybiniu nusižengimu, o atleidimas šiuo pagrindu nėra tarnybinė nuobauda (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2005 m. vasario 8 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A7-165/2005; kt.).

Nagrinėjamu atveju atsakovas, 2012 m. sausio 2 d. gavęs Marijampolės apskrities VPK Kelių policijos skyriaus patrulio T. M. tarnybinį pranešimą, pavedė atlikti tarnybinį patikrinimą. Šiame tarnybiniame pranešime buvo nurodyta, kad 2011 m. gruodžio 31 d. apie 18.40 val. buvo gautas nurodymas sulaikyti automobilį BMW X5 ir sulaikyti juo vykstantį R. J.. Šis automobilis buvo sustabdytas Marijampolėje prie Kauno g. 160 namo. Iš automobilio išlipo pareiškėja ir paklausė, kodėl pareigūnai sustabdė automobilį. Paaiškinus, kad gautas nurodymas sulaikyti R. J., pareiškėja pradėjo prašyti, kad patruliai paleistų automobilį, o budėtojui praneštų, jog automobilyje R. J. nėra. Atsisakius paleisti R. J., pareiškėja iš sulaikyto automobilio pasiėmė rankinę ir nuėjo, o R. J. buvo perduotas kriminalinės policijos pareigūnams.

Tarnybinio patikrinimo metu nustatyta, kad apie R. J. nuteisimą realia laisvės atėmimo bausme pareiškėjai tapo žinoma 2010 m. spalio 8 d. Marijampolės apskrities VPK KPS gavus Marijampolės rajono apylinkės teismo patvarkymą ir nuosprendį, su R. J. pareiškėja asmeniškai bendravo 2010 m. spalio 13 d., pastarajam atvykus į Marijampolės apskrities VPK KPS, taip pat padarė atžymas VRIS CDB dėl vairuotojo pažymėjimo. 2011 m. sausio 17 d., 2011 m. rugpjūčio 22 d., 2011 m. spalio 4 d., 2011 m. lapkričio 6 d. (poilsio dieną), 2011 m. lapkričio 23 d., 2011 m. gruodžio 6 d., neturėdama teisėto pagrindo ir nurodydama melagingas priežastis (neegzistuojančius ATP tyrimus, su R. J. nesusijusios administracinės medžiagos numerius), atlikinėjo su R. J. susijusias užklausas VRIS CDB.

Tarnybinio patikrinimo išvadoje Nr. 64-IS-8, kuri yra sudėtinė Įsakymo dalis, nurodyta, kad pareiškėja, neteisėtai VRIS CDB rinkdama duomenis apie R. J., nurodydama melagingus VRIS CDB užklausų, susijusių su R. J., pagrindus, vykdama vienu automobiliu su jai žinomai nuteistu ir policijos paieškomu asmeniu, prašydama policijos pareigūnų nevykdyti jiems pagal įstatymą priklausančių pareigų, t. y. nesulaikyti paieškomo asmens ir perduoti melagingą informaciją Marijampolės apskrities VPK budėtojui, parodė savo, kaip policijos pareigūnės, nepagarbą Lietuvos Respublikos įstatymams, nesilaikė Etikos kodekso 3, 5 straipsniuose įtvirtintų etikos ir tarpusavio bendravimo principų, pažeidė Etikos kodekso 14.3 ir 14.4 punktų reikalavimus, pažemino pareigūno vardą. Taip pat išvadoje konstatuota, jog pareiškėjos, kaip policijos pareigūnės, elgesys griauna pareigūnų tarpusavio pasitikėjimą, akivaizdžiai žemina policijos, kaip institucijos, turinčios tiesioginę pareigą išaiškinti teisės pažeidimus, užtikrinti teisės aktų reikalavimų laikymąsi, autoritetą, griauna pasitikėjimą ja visuomenėje, prieštarauja Vidaus tarnybos statuto 3 straipsnio 9 daliai ir Policijos veiklos įstatymo 5 straipsnio, 18 straipsnio, 21 straipsnio 1 dalies 2 punkte numatytiems policijos sistemos įstaigų ir pareigūno tikslams ir uždaviniams.

Pareiškėja skundu (b. l. 4-7) ginčijo Įsakymą tuo pagrindu, kad ji R. J. asmeniškai nepažinojo, ji vykdė asmenų, iš jų ir R. J., patikrą VRIS CDB, nes buvo gavusi vadovo nurodymą bei vykdydama jai pavestas funkcijas. Taip pat pareiškėja skunde nurodė, kad ji nežinojo, jog automobilyje kartu važiuoja su R. J., o pareigūno T. M. prašė, jog jis niekam nesakytų, kad ji važiavo su paieškomu asmeniu, bijodama, jog jai už tai gali būti neigiamos pasekmės, t. y. jos prašymas buvo išreikštas ne siekiant nuslėpti R. J., o kad nebūtų ji pati nubausta dėl vykimo su paieškomu asmeniu. Pareiškėja teigė, kad ji suprato, jog vyksta kartu su paieškomu asmeniu, kai automobilis buvo sustabdytas ir ji vairuotojo D. A. paklausė: „kas čia darosi, ar čia yra paieškomas asmuo“, jis atsakė, jog ji išsikviestų taksi ir išvažiuotų.

Pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs pareiškėjos ir atsakovo nurodytas faktines ir teisines aplinkybes, kuriomis pareiškėja grindė skundą, o atsakovas grindė atsikirtimus, byloje proceso šalių pateiktus įrodymus, nustatė, kad atsakovas pagrįstai ir teisėtai atleido pareiškėją, kuri buvo statutinė valstybės tarnautoja, iš vidaus tarnybos tuo pagrindu, jog atliko tarnybinio patikrinimo išvadoje nurodytus neteisėtus veiksmus, kuriais pažemino pareigūno vardą. Pirmosios instancijos teismas nepripažino pagrįstais pareiškėjos motyvų, jog ji atsakovo nurodytų neteisėtų veiksmų neatliko, ir konstatavo, jog pareiškėjos motyvai akivaizdžiai prieštarauja faktinėms bylos aplinkybėms. Pareiškėja apeliaciniu skundu nesutinka su pirmosios instancijos teismo nustatytomis aplinkybėmis, kurių pagrindu nustatyta, jog ji atliko atsakovo nurodytus neteisėtus veiksmus. Pareiškėja apeliacinį skundą iš esmės grindžia tuo, kad pirmosios instancijos teismas neanalizavo visų įrodymų, t. y. nevertino jos skundo argumentus patvirtinančių įrodymų, kurie buvo ištirti teismo posėdžiuose, sprendime neaptarti liudytojų D. A., R. J., S. J. parodymai, sprendimas parašytas, remiantis jos skundu ir tarnybinio patikrinimo medžiaga. Pareiškėja kategoriškai nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad pareiškėja pažinojo R. J., kuris buvo paieškomas.

Vertinant pareiškėjos apeliacinio skundo argumentus, susijusius su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu, pabrėžtina, kad Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 86 straipsnio 2 dalis numato, jog priimdamas sprendimą, administracinis teismas įvertina ištirtus teismo posėdyje įrodymus, konstatuoja, kurios aplinkybės, turinčios bylai esminės reikšmės, yra nustatytos ir kurios nenustatytos, kuris įstatymas turi būti taikomas šioje byloje ir ar skundas (prašymas) yra tenkintinas. ABTĮ 57 straipsnio 6 dalyje nustatyta, kad jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, o teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaujantis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais.

Pažymėtina, kad bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį įsitikinimą. Teismo įsitikinimas turi būti pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja. Teismas turi įvertinti įrodymų įrodomąją reikšmę ir iš jų visumos daryti išvadą apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą. Įrodymų patikimumą patvirtina faktinių duomenų (informacijos), gautų iš keleto įrodinėjimo priemonių, tapatumas. Sprendžiant vieno ar kito įrodymo patikimumo klausimą, labai svarbu išsiaiškinti, ar nėra prieštaravimų tarp faktinių duomenų, gautų iš tos pačios ar skirtingų įrodinėjimo priemonių. Vertinant keletą įrodymų, lemia ne tik kiekvieno jų patikimumas, bet ir įrodomųjų duomenų tarpusavio santykis – ar nėra prieštaravimų tarp jų, ar šalutiniai duomenys patvirtina pagrindinius, ar pakankami yra tiesioginiai įrodymai, ar nuoseklūs šalutiniai įrodomieji faktai ir t. t. Įrodymų tyrimo ir vertinimo procese būtina išspręsti prieštaravimus, kai iš skirtingų byloje pateiktų įrodinėjimo priemonių gaunama prieštaringa informacija.

Be to, būtina pažymėti, kad pagal bendrąją įrodinėjimo pareigos paskirstymo tarp bylos šalių taisyklę, kiekviena šalis turi įrodyti tas aplinkybes, kuriomis ji remiasi, teikdama savo reikalavimus bei atsikirtimus, t. y. įrodymus pateikia proceso šalys ir kiti proceso dalyviai (ABTĮ 57 straipsnio 4 dalis).

Teisėjų kolegija, įvertinusi proceso šalių pateiktus įrodymus, apeliacinio skundo, atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentus, susijusius su bylos faktinėmis ir teisinėmis aplinkybėmis, daro išvadą, kad nėra faktinio ir teisinio pagrindo nustatyti, jog pirmosios instancijos teismas pažeidė įrodymų vertinimo taisykles ir byloje esančių įrodymų pagrindu neteisingai nustatė aplinkybes, kurios turi bylai esminės reikšmės. Taip pat nėra pagrindo nustatyti, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai kvalifikavo bylos faktus.

Pirmosios instancijos teismas, remdamasis liudytojų G. A. ir M. M. parodymais, nustatė, kad 2011 m. lapkričio pabaigoje pareiškėjai buvo duotas vienkartinis nurodymas patikrinti, ar į duomenų bazes įvesta informacija apie R. J. skirtą sankciją – teisės vairuoti transporto priemonę atėmimą, o daugiau jokių pavedimų, susijusių su R. J., pareiškėjai nebuvo duota. Remiantis liudytojos A. Č. parodymais, nustatyta, kad pareiškėja asmeniškai buvo pažįstama su R. J.. Iš liudytojų G. A., M. M., A. Č. parodymų nustatyta, kad Marijampolės apskrities VPK KPS Analizės ir administracinės veiklos grupėje funkcijos vykdomos darbo dienomis ir darbo valandomis, darbo krūvis normalus, dirbo trys darbuotojos, pavedimų dirbti savaitgaliais pareiškėjai nebuvo duota. Liudytojai T. M., V. J. parodė, kad 2011 m. gruodžio 31 d., jiems sustabdžius automobilį BMW X5 Marijampolėje prie Kauno g. 160 namo, iš automobilio išlipo pareiškėja ir paklausė, kodėl pareigūnai sustabdė automobilį. Paaiškinus, kad gautas nurodymas sulaikyti R. J., pareiškėja pradėjo prašyti, kad patruliai paleistų automobilį, o budėtojui praneštų, jog automobilyje R. J. nėra. Atsisakius paleisti R. J., pareiškėja iš sulaikyto automobilio pasiėmė rankinę ir nuėjo. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs šių liudytojų parodymus, tarnybinio patikrinimo metu surinktą medžiagą, nustatė, kad pareiškėjos paaiškinime bei teismo posėdyje nurodytos aplinkybės, jog ji nepažinojo R. J., vertintinos kaip neatitinkančios tikrovės. Pirmosios instancijos teismas, nustatęs, kad pareiškėja su paieškomu asmeniu asmeniškai bendravo, peržiūrėjo jo nuotraukas VRIS CDB 2011 m. rugpjūčio 22 d., neteisėtai VRIS CDB rinko apie šį asmenį duomenis, sustabdyta policijos pareigūnų prašė paieškomą asmenį paleisti ir pranešti klaidinančią informaciją budėtojui, darė išvadą, kad pareiškėja atliko neteisėtus veiksmus.

Pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas taip pat pasisakė ir dėl liudytojų R. J., D. A., S. J. parodymų, t. y. pirmosios instancijos teismas atmetė šių liudytojų parodymus, nurodydamas, kad D. A. yra pareiškėjos draugas, kuris taip pat draugavo su R. J. ir jo žmona. Šių liudytojų parodymus teismas įvertino kaip bandymą padėti pareiškėjai palengvinti savo padėtį ir išvengti atsakomybės. Taigi pirmosios instancijos teismas įvertino pareiškėjos paaiškinimus, liudytojų parodymus, šiuos įrodymus įvertino kartu su kitais įrodymais ir iš įrodymų visumos nustatė faktus. Pažymėtina, kad teismas turi vertinti ne kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą.

Pareiškėja apeliaciniame skunde akcentuoja aplinkybę, kad ji neprašė nei T. M., nei V. J., jog jie paleistų R. J., remiasi liudytojų R. J., D. A., S. J. parodymais. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad pareiškėja prašė patrulių, jog jie paleistų automobilį, budėtojui praneštų, jog automobilyje nėra R. J.. Pažymėtina, kad pati pareiškėja paaiškinime dėl tarnybinio nusižengimo yra nurodžiusi, jog ji prašė, kad T. M. nesakytų apie tą atvejį. Skunde taip pat pareiškėja nurodė šią aplinkybę, tačiau liudytoja S. J. parodė, kad pareiškėja pareigūnų nieko neprašė, o liudytojas R. J. parodė, kad nepamena, ar šalia vairuotojo sėdėjusi keleivė bendravo su pareigūnais. Byloje nėra jokių įrodymų, kurių pagrindu būtų galima nustatyti, kad A. Č. pirmosios instancijos teismui melagingai nurodė, jog pareiškėja buvo pažįstama su R. J., kad teismui buvo pateikti neteisingi duomenys apie pareiškėjos neteisėtai vykdytas užklausas, susijusias su R. J..

Pareiškėjos apeliaciniame skunde nurodytos aplinkybės, kurių, pareiškėjos teigimu, neišaiškino, nenustatė, neaptarė pirmosios instancijos teismas, nesudaro pagrindo konstatuoti, kad sprendimas yra nepagrįstas ir turi būti panaikintas. Teismo pareiga pagrįsti priimtą sprendimą neturi būti suprantama, kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (žr. Van de Hurk v. Netherlands judgment of 19 April 1994, Series A n. 288, p. 20, par. 61; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. balandžio 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P602-8/2012; kt.). Pareigos nurodyti priimto sprendimo motyvus apimtis gali skirtis priklausomai nuo sprendimo pobūdžio ir turi būti analizuojama konkrečių bylos aplinkybių kontekste (žr. Ruiz Torija v. Spain and Hiro Balani v. Spain, judgments of 9 December 1994, Series A. Nos 303 – A and 303 – B, p. 12, par. 29, ir p. 29-30, par. 27; Higgins and Others v. France judgment of 19 February 1998, Reports of Judgments and Decisions 1998-I, p. 60, par. 42). Pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas dėl neišsamios motyvacijos gali būti panaikintas, kai dėl to neteisingai buvo išspręsta byla. Be to, ABTĮ nuostatos nereikalauja, kad sprendime būtų nurodyti visi pateikti įrodymai, perteiktas šių įrodymų turinys.

Iš pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvuojamosios dalies matyti, kad pirmosios instancijos teismas atsakė į pagrindinius (esminius) bylos faktinius ir teisinius aspektus, tinkamai išnagrinėjo pareiškėjos skunde nurodytas aplinkybes, kurios sudarė skundo pagrindą ir kurių pagrindu buvo pareikštas reikalavimas. Pažymėtina, kad ABTĮ 5 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad kiekvienas suinteresuotas subjektas turi teisę įstatymų nustatyta tvarka kreiptis į teismą, kad būtų apginta pažeista ar ginčijama jo teisė arba įstatymų saugomas interesas. Pabrėžtina, jog teisė kreiptis į teismą teisminės gynybos turi būti realizuojama laikantis procesiniuose įstatymuose nustatytos kreipimosi į teismą tvarkos, kurią įtvirtina ABTĮ nuostatos (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. birželio 29 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS556-466/2012). Privataus asmens kreipimosi į administracinį teismą, kad būtų išspręstas administracinis ginčas, forma yra skundas (ABTĮ 2 straipsnio 20 punktas), kuris turi atitikti ABTĮ 23 ir 24 straipsnių reikalavimus. ABTĮ 23 straipsnio 2 dalyje yra numatyti reikalavimai administraciniam teismui paduodamo skundo turiniui. Pagal šiuos reikalavimus skundas turi būti suformuluotas konkrečiai, tiksliai ir aiškiai. Pagal ABTĮ 23 straipsnio 2 dalies 6 ir 7 punktus, kiekviename skunde pareiškėjas privalo nurodyti savo skundo elementus (skundo sudedamosios dalys) – skundo dalyką (pareiškėjo reikalavimas) ir pagrindą (aplinkybės, kuriomis pareiškėjas grindžia savo reikalavimą, ir šias aplinkybes patvirtinantys įrodymai).

Taigi asmens, kuris kreipiasi į teismą, suformuluotas skundo pagrindas ir dalykas apsprendžia ginčijamo teisinio santykio ribas, o kartu ir ribas, pagal kurias teismas turi nagrinėti bylą bei sudaro pagrindą įstatymo nustatytu ir to asmens pasirinktu būdu apginti pažeistas teises (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. gruodžio 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-2932/2012), todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai nagrinėjo ir vertino pareiškėjos skunde nurodytas aplinkybes. Be to, pirmosios instancijos teismas pagrįstai nagrinėjo tarnybinio patikrinimo medžiagą, sprendė, ar tarnybinio patikrinimo išvados yra pagrįstos įrodymais, teisėtos, nes tarnybinio patikrinimo išvada yra sudėtinė Įsakymo dalis.

Teisėjų kolegija, įvertinusi Policijos veiklos įstatymo 5, 21 straipsniuose nustatytus policijos uždavinius, policijos pareigūnų pareigas, Etikos kodekso 3, 5, 14.3, 14.4 punktų nuostatas, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė, jog pareiškėja, būdama policijos pareigūnė, nesilaikė šių teisės normų reikalavimų, atlikdama atsakovo tarnybinio patikrinimo metu nustatytas neteisėtas veikas, akivaizdžiai pažemino pareigūno vardą, diskreditavo instituciją, todėl atsakovas turėjo teisėtą pagrindą atleisti pareiškėją iš tarnybos Vidaus tarnybos statuto 53 straipsnio 1 dalies 7 punkte numatytu pagrindu.

Apibendrindama išdėstytus argumentus teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje nustatytas aplinkybes ir surinktų įrodymų visumą, teisingai pritaikė ginčo teisinius santykius reglamentuojančias teisės normas, nenukrypo nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos, priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą (ABTĮ 81, 86 straipsniai), todėl pareiškėjos apeliacinis skundas jame nurodytais motyvais netenkinamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

n u t a r i a :

pareiškėjos E. C. apeliacinį skundą atmesti. Kauno apygardos administracinio teismo 2012 m. spalio 30 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimutis Alechnavičius

Dainius Raižys

Dalia Višinskienė