2019-02-13 Nr. AB-4207-3-61-3-01950-2018-9 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-3277-822/2019

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01950-2018-9

Procesinio sprendimo kategorija 9.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2019 m. vasario 13 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ryčio Krasausko, Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (kolegijos pirmininkė) ir Skirgailės Žalimienės (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjų M. B., O. B. ir jų nepilnamečio vaiko A. B. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. lapkričio 29 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjų M. B. (M. B.), O. B. (O. B.) ir jų nepilnamečio vaiko A. B. (A. B.) skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. 1. Pareiškėjai su skundu (b. l. 1–5) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydami panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Migarcijos separtamentas) 2018 m. gegužės 25 d. sprendimą Nr. (15/6-7)20PR-6 „Dėl prieglobsčio prašytojų perdavimo Švedijos Karalystei“ (toliau – ir Sprendimas) ir įpareigoti Migracijos departamentą nagrinėti pareiškėjų prašymus suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje iš esmės.

2. Pareiškėjai nurodė, kad vadovaujantis 2013 m. birželio 26 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentu Nr. 604/2013, kuriuo išdėstomi valstybės narės, atsakingos už trečiosios šalies piliečio arba asmens be pilietybės vienoje iš valstybių narių pateikto tarptautinės apsaugos prašymo nagrinėjimą, nustatymo kriterijai ir mechanizmai (toliau – ir Reglamentas) bei Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, Europos Sąjungos valstybės narės turi teisę nagrinėti prieglobsčio prašymą ir tuo atveju, kai yra nustatoma, kad už prieglobsčio prašymo nagrinėjimą yra atsakinga kita valstybė narė. Pareiškėjai teigė, jog tokiu atveju prieglobsčio prašytojas turi teisę prašyti, kad valstybė narė pasinaudotų plačia jai suteikta diskrecijos teise ir priimtų nagrinėti prieglobsčio prašytojo prašymą iš esmės.

3. Pareiškėjų vertinimu, Migracijos departamentas, gavęs jų prašymą, neįvertino jų situacijos ir nenagrinėjo galimybės taikyti diskrecinę išlygą, todėl manytina, kad atsakovas neišsamiai išnagrinėjo pateiktą prašymą. Pabrėžė, kad pirminės apklausos metu pareiškėja M. B. minėjo, kad Lietuvos Respublikoje gyvena jos tėvas, todėl ji nenorinti būti išskirta su savo šeima ir perduota kitai Europos Sąjungos valstybei narei.

4. Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime į pareiškėjų skundą prašė jį atmesti.

5. Atsakovas nurodė, kad pareiškėjai 2018 m. balandžio 25 d. Migracijos departamentui pateikė prašymą suteikti jiems prieglobstį Lietuvos Respublikoje. Atlikus tyrimą ir įvertinus gautą informaciją „Eurodac“ duomenų bazėje, nustatė, kad yra pagrindas nenagrinėti pareiškėjų prašymo suteikti prieglobstį iš esmės, nes už prašymo nagrinėjimą gali būti atsakinga kita Europos Sąjungos valstybė narė (Švedijos Karalystė). Atsižvelgęs į tai, Migracijos departamentas,vadovaudamasis Lietuvos Respublikos įstatymo dėl užsieniečių teisinės padėties (toliau – ir Įstatymo) 74 straipsnio 1 dalimi, 75, 136 ir 138 straipsniai priėmė ginčijamą Sprendimą ir nusprendė perduoti pareiškėjus Švedijai.

6. Migracijos departamentas be kita ko nurodė, kad Reglamentas nenustato pareigos valstybei narei pasinaudoti jai suteikta diskrecijos teise išnagrinėti prašymą dėl prieglobsčio suteikimo, kai ta valstybė narė nėra atsakinga už tokio prašymo nagrinėjimą. Nurodė, kad pareiškėjos kaip tėvas įvardijamas asmuo Lietuvos Respublikos gyventojų registre nebuvo rastas, o M. B. prašyme pažymėjo, kad jos tėvas mirė 2016 m. sausio 29 d. Kitų priežasčių, dėl kurių Lietuvos Respublika turėtų prisiimti atsakomybę nagrinėti prašymą pareiškėjai nenurodė, todėl Migracijos departamente buvo priimtas pagrįstas sprendimas perduoti pareiškėjus Švedijos Karalystei.

II. 7. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2018 m. lapkričio 29 d. sprendimu pareiškėjų M. B., O. B. ir jų nepilnamečio vaiko A. B. skundą atmetė.

8. Teismas nustatė, kad 2018 m. balandžio 26 d. Ukrainos piliečio O. B. ir M. B. pirštų atspaudai įlieti į Eurodac sistemą, nurodytas identifikacinis kodas. Atsižvelgęs į tai, atsakovas, vadovaudamasis Reglamento nuostatomis, priėmė sprendimus, kuriais buvo nuspręsta nenagrinėti pareiškėjų prašymų suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje iš esmės, kadangi, atlikus patikrinimą Eurodac duomenų bazėje ir nustačius užsieniečio pirštų antspaudų sutapimus su pirštų antspaudais, pateiktais Švedijoje, už jų prašymų dėl prieglobsčio suteikimo nagrinėjimą iš esmės gali būti atsakinga kita ES valstybė narė. Taip pat buvo nuspręsta nustatyti ES valstybę narę, atsakingą už pareiškėjų prašymų dėl prieglobsčio suteikimo nagrinėjimą. Migracijos departamentas 2018 m. gegužės 23 d. gavo Švedijos Karalystės Dublino reglamento įgyvendinimo padalinio atsakymą, kuriame nurodyta, kad vadovaudamasi Reglamento (ES) Nr. 604/2013 18 straipsnio 1 dalies d punktu, Švedijos Karalystė prisiima atsakomybę už pareiškėjų prieglobsčio prašymo nagrinėjimą ir sutinka atsiimti pareiškėjus. Taip pat, remiantis bylos duomenimis, buvo nustatyta, kad pirminės apklausos metu pareiškėjas nurodė, kad Lietuvoje nėra šeimos narių ar giminaičių, o pareiškėja nurodė, kad jos tėvas K. G. mirė 2016 m. sausio 29 d. ir kol kas dar nerado Lietuvoje savo giminaičių iš tėvo pusės.

9. Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad Migracijos departamentas turi teisę, bet ne pareigą pasinaudoti Reglamente įtvirtinta diskrecine išlygą, gavęs pareiškėjo prašymą dėl prieglobsčio suteikimo. Migracijos departamentas, įvertino pareiškėjų situaciją, tačiau nenustatė pagrindų pateiktą prašymą nagrinėti iš esmės. Be to, asmens noras, kad jo prašymas būtu nagrinėjamas vienoje ar kitoje valstybėje narėje nėra pagrindas taikyti diskrecinę išlygą. Todėl neturint jokio pagrindo abejoti Švedijos Karalystės kompetentingumu prieglobsčio teisės srityje ir siekiant harmonizuoti Europos prieglobsčio sistemą, vykdyti įsipareigojimus pagal tarptautinės, Europos Sąjungos bei Lietuvos Respublikos teisės aktus, Migracijos departamentas pagrįstai nusprendė perduoti pareiškėjus Švedijos Karalystei.

10. Teismas konstatavo, kad ginčijamas Sprendimas yra tinkamai pagrįstas tiek objektyviomis aplinkybėmis, tiek aktualiomis teisės aktų normomis, priimtas nepažeidžiant pagrindinių procedūrų, todėl nėra pagrindo jo naikinti.

III. 11. Pareiškėjai apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. lapkričio 29 d. sprendimą ir priimti naują – jų skundą tenkinti.

12. Pareiškėjai apeliacinį skundą grindžia analogiškais argumentais kaip ir skundą pirmosios instancijos teismui. Papildomai nurodo, kad nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendime padarytomis išvadomis, mano, kad jis neįvertino, jog atsakovo Sprendimas nebuvo motyvuotas, neįvertinus duomenų apie pareiškėjos M. B. tėvą K. G., Prano, gimusį 1945 m. sausio 1 d., gyvenusį Spraudės kaime, Rietavo rajone. Pareiškėjų nuomone, Migracijos departamento atliktas tyrimas buvo formalus, neišsiaiškinus visų aplinkybių, netinkamai pritaikius teisės normas.

13. Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime į pareiškėjų apeliacinį skundą prašo jį atmesti.

14. Atsakovo atsiliepimas grindžiamas iš esmės tokiais pačiais argumentais kaip ir atsiliepimas pirmosios instancijos teismui. Atsakovas papildomai nurodo, kad teismo sprendimas priimtas išsamiai ir objektyviai išnagrinėjus visus byloje pateiktus duomenis, padarius nustatytomis aplinkybėmis pagrįstas išvadas.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

IV. 15. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl atsakovo Migracijos departamento 2018 m. gegužės 25 d. sprendimo Nr. (15/6-7)20PR-7 „Dėl prieglobsčio prašytojų perdavimo Švedijos Karalystei“, kuriuo nuspręsta perduoti pareiškėjus į Švedijos Karalystę.

16. Teisėjų kolegija, prieš nagrinėdama apeliacinio skundo argumentus, pažymi, kad šiuo atveju ginčo teisinius santykius reguliuoja Lietuvos Respublikos įstatymas dėl užsieniečių teisinės padėties ir Europos Parlamento ir Tarybos 2013 m. birželio 26 d. reglamentas (ES) Nr. 604/2013, taip pat Užsieniečių prašymų suteikti prieglobstį nagrinėjimo, sprendimų priėmimo ir jų vykdymo tvarkos aprašas, patvirtintas Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2016 m. vasario 24 d. įsakymu Nr. 1V-131 (toliau – ir Tvarkos aprašas).

17. Įstatymo 72 straipsnio 1 dalis numato, jog Migracijos departamentas, išnagrinėjęs jam pateiktus dokumentus bei įrodymus, per 48 valandas nuo prašymo suteikti prieglobstį pateikimo momento priima sprendimą dėl valstybės, atsakingos už prašymo suteikti prieglobstį nagrinėjimą, nustatymo. Priėmus sprendimą, kad už prašymo suteikti prieglobstį nagrinėjimą yra atsakinga Lietuvos Respublika, šis prašymas nagrinėjamas iš esmės (Įstatymo 72 str. 3 d.). Migracijos departamentas atlieka tyrimą, siekdamas nustatyti valstybę, atsakingą už prašymo suteikti prieglobstį nagrinėjimą. Atlikdamas šį tyrimą, Migracijos departamentas bendradarbiauja su Europos Sąjungos valstybių narių kompetentingomis institucijomis, prireikus teikia joms reikalingą informaciją (Įstatymo 73 str. 1 d.). Priėmus sprendimą, kad už prašymo suteikti prieglobstį nagrinėjimą yra atsakinga kita Europos Sąjungos valstybė narė, prieglobsčio prašytojo prašymas suteikti prieglobstį iš esmės nenagrinėjamas (Įstatymo 73 str. 2 d.). Mechanizmai ir kriterijai, kurių pagrindu nustatoma konkreti Europos Sąjungos valstybė narė, atsakinga už trečiosios šalies piliečio vienoje iš valstybių narių pateikto prieglobsčio prašymo nagrinėjimą, yra įtvirtinti Reglamente.

18. Reglamento 3 straipsnio 1 dalis numato, kad valstybės narės nagrinėja kiekvieną trečiosios šalies piliečio arba asmens be pilietybės, bet kurios iš jų teritorijoje, įskaitant pasienį arba tranzito zonas, prašančio tarptautinės apsaugos, prašymą. Prašymą nagrinėja viena valstybė narė, būtent ta, kuri yra atsakinga pagal III skyriuje nustatytus kriterijus. Jei remiantis šiame reglamente išvardytais kriterijais negalima nustatyti jokios atsakingos valstybės narės, už jo nagrinėjimą yra atsakinga pirmoji valstybė narė, kuriai buvo pateiktas tarptautinės apsaugos prašymas.

19. Reglamento 17 straipsnio 1 dalyje yra įtvirtinta diskrecinė išlyga, numatanti, kad kiekviena valstybė narė nukrypdama nuo 3 straipsnio 1 dalies gali nuspręsti nagrinėti trečiosios šalies piliečio arba asmens be pilietybės jai pateiktą tarptautinės apsaugos prašymą net tada, kai ji pagal šiame reglamente nustatytus kriterijus neatsako už tokį nagrinėjimą. Iš esmės tokią galimybę numato ir Tvarkos aprašo 73 punktas, nustatantis, kad net nustačius, jog kita ES valstybė narė yra atsakinga už prašymo suteikti prieglobstį, pateikto Lietuvos Respublikoje, nagrinėjimą, Migracijos departamentas gali nuspręsti nagrinėti gautą prašymą suteikti prieglobstį iš esmės remdamasis diskrecine išlyga, nustatyta Reglamento 17 straipsnio 1 dalyje.

20. Šios bylos kontekste svarbus ir Reglamento 18 straipsnio 1 dalies d punktas, kuris nustato, kad pagal šį Reglamentą atsakinga valstybė narė įpareigojama 23, 24, 25 ir 29 straipsniuose nustatytomis sąlygomis atsiimti trečiosios šalies pilietį arba asmenį be pilietybės, kurio prašymas buvo atmestas ir kuris paprašė apsaugos kitoje valstybėje narėje arba kuris be teisę gyventi šalyje patvirtinančio dokumento yra kitoje valstybėje narėje.

21. Byloje nustatyta, kad pareiškėjai 2018 m. balandžio 25 d. pateikė prašymą suteikti jiems prieglobstį Lietuvos Respublikoje. Migracijos departamentas, atlikęs tyrimą ir atsižvelgęs į surinktą informaciją (atlikus patikrinimą Eurodac duomenų bazėje nustatytas pareiškėjų pirštų antspaudų sutapimas su pirštų antspaudais, pateiktais Švedijoje), nustatė, kad yra pagrindas nenagrinėti pareiškėjų prieglobsčio prašymo iš esmės, nes už jų prašymų nagrinėjimą iš esmės gali būti atsakinga kita ES valstybė narė. 2018 m. gegužės 23 d. Migracijos departamentas gavo Švedijos Karalystės Dublino reglamento įgyvendinimo padalinio atsakymą, kuriame buvo nurodyta, kad vadovaudamasi Reglamento 18 straipsnio 1 dalies d punktu, Švedijos Karalystė prisiima atsakomybę už pareiškėjų prieglobsčio prašymo nagrinėjimą ir sutinka atsiimti pareiškėjus. Atsižvelgęs į tai ir vadovaudamasis 74 straipsnio 1 dalimi, 75, 136 ir 138 straipsniais, priėmė ginčijamą Sprendimą ir nusprendė perduoti pareiškėjus Švedijos Karalystei. Iš skundo ir apeliacinio skundo argumentų matyti, kad pareiškėjai iš esmės neginčija, jog už jų prašymų suteikti prieglobstį nagrinėjimą yra atsakinga kita Europos Sąjungos narė – Švedijos Karalystė, tačiau jų atžvilgiu prašo taikyti Reglamente numatytą diskrecinę išlygą.

22. Kiek tai susiję su Reglamento 17 straipsnio 1 dalies aiškinimu ir taikymu, teisėjų kolegija pabrėžia, jog šioje normoje nustatoma Europos Sąjungos valstybės narės diskrecija priimti sprendimą nagrinėti asmens pateiktą prieglobsčio prašymą, taip nukrypstant nuo 3 straipsnio 1 dalies net tada, kai ji pagal šiame reglamente nustatytus kriterijus neatsako už tokį nagrinėjimą. Teisės aktuose nėra nustatyta detalesnių taisyklių ar kriterijų tokio pobūdžio sprendimui priimti. Tačiau remiantis Reglamento nuostatomis galima daryti išvadą, kad Europos Sąjungos valstybės narės turi teisę, bet ne pareigą nuspręsti nagrinėti prieglobsčio prašymą tuo atveju, jei Reglamente įtvirtintų kriterijų pagrindu nustatoma, kad už prieglobsčio prašymo nagrinėjimą yra atsakinga kita ES valstybė narė. Analogiškos pozicijos Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas laikėsi aiškindamas Europos Parlamento ir Tarybos reglamento Nr. 343/2003 3 straipsnio 2 dalies nuostatą, kuri, šį reglamentą išdėsčius nauja redakcija – priėmus šioje byloje taikytiną Reglamentą, atitinka galiojančio reglamento 17 straipsnio 1 dalį, turinį. (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. birželio 17 d. nutartį administracinėje byloje A-858-833/2010; 2016 m. liepos 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-3762-624/2016).

23. Pareiškėjai poreikį taikyti jų atžvilgiu minėtas nuostatas grindė tuo, kad Lietuvos Respublikoje gyvena pareiškėjos M. B. tėvas, o ji nenori būti išskirta su savo šeima ir būti perduota kitai ES valstybei. Teisėjų kolegija pastebi, kad pirmosios instancijos teismas sprendime aptarė šį pareiškėjos argumentą. Pareiškėjos M. B. tėvas yra miręs 2016 metais, pareiškėjai nenurodė kitų Lietuvos Respublikoje gyvenančių giminaičių, su kuriais palaiko artimus santykius ir nenurodė jokių kitų svarbių priežasčių, dėl kurių būtent Lietuva turėtų nagrinėti jos prieglobsčio prašymą. Atkreiptinas dėmesys, jog vien asmens noras, kad jo prašymas būtų nagrinėjamas vienoje ar kitoje valstybėje narė nėra pagrindas taikyti diskrecinę išlygą. Teisėjų kolegija neturi pagrindo abejoti tuo, kad Švedijos Karalystė yra kompetentinga konkrečiu atveju, o Migracijos departamentas, vadovaudamasis ginčui aktualiais teisės aktais, pagrįstai nusprendė perduoti pareiškėjus Švedijos Karalystei.

24. Dėl pirmiau nurodytų motyvų teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas, nustatęs visas ginčo išsprendimui svarbias faktines aplinkybes, tinkamai aiškinęs ir taikęs teisės aktus, priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą, todėl pareiškėjų apeliacinis skundas yra atmestinas kaip nepagrįstas ir pirmosios instancijos teismo sprendimas paliktinas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjų M. B. (M. B.), O. B. (O. B.) ir jų nepilnamečio vaiko A. B. (A. B.) apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. lapkričio 29 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Rytis Krasauskas

Vaida Urmonaitė-Maculevičienė

Skirgailė Žalimienė