5f2eb2ce-6e73-44c7-8d58-cbf69e2bd407 · Å iaulių apygardos teismas

                                                                                                                                                                                                                                     Civilinė byla Nr. 2A-724-210/2014                                                                           Teisminio proceso Nr. 2-70-3-00006-2014-5                                                             Procesinio sprendimo kategorija 21.4.1.4.;121.21. (S)                                                                               ŠIAULIŲ APYGARDOS TEISMAS N U T A R T I S LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU 2014 m. gruodžio 9 d.Å iauliai Å iaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iÅ¡ kolegijos pirmininko ir pranešėjo Vytauto Kursevičiaus, teisėjų Laisvės Aleknavičienės, Danutės Burbulienės, teismo posėdyje, apeliacine raÅ¡ytinio proceso tvarka, iÅ¡nagrinėjo civilinę bylÄ pagal ieÅ¡kovo V.

K. apeliacinį skundÄ dėl Å iaulių apylinkės teismo 2014 m. liepos 17 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje Nr. 2-6-901/2014, pagal ieÅ¡kovo V. K. ieÅ¡kinį atsakovams R. L., G. S., R. L., A. M. dėl sandorių pripažinimo apsimestiniais ir jų Å¡alių pakeitimo, ir           n u s t a t ė:                                                                    I.

Ginčo esmė IeÅ¡kovas V. K. ieÅ¡kiniu kreipėsi į Å iaulių apylinkės teismÄ praÅ¡ydamas pripažinti negaliojančia 2007-03-15 Å iaulių miesto 5-ojo notaro biuro notarės S. J. tvirtintÄ sutartį Nr. 2152 dalyje dėl pirkėjo V. K. ir pirkėju nustatyti R. L., pripažinti negaliojančia 2007-07-11 Å iaulių miesto 5-ojo notaro biuro notarės S. J. tvirtintÄ sutartį Nr. 7684 dalyje dėl pardavėjo V. K. ir pardavėju nustatyti R. L..IeÅ¡kovas nurodė, kad 2007 metų vasario mėnesį rinkoje pastebėjo skelbimÄ apie buto, esančio (duomenys neskelbtini), pardavimÄ , susisiekė su atsakovu R.

L. ir paklausė, ar atsakovas nenorėtų įsigyti minėto buto perpardavimui. IeÅ¡kovas tvirtina, jog jis, nors ir surado informacijÄ apie buto pardavimÄ , apžiÅ«rėjo jį, davė pardavėjams avansÄ , tačiau jis nebuvo suinteresuotas ir neplanavo įsigyti minėto buto, o vykdė atsakovo R. L. pavedimÄ ir siekė gauti užmokestį iÅ¡ atsakovo R. L. už tarpininkavimÄ . Tai, kad ieÅ¡kovas nebuvo minimo buto savininku patvirtina aplinkybė, kad ne jis sumokėjo už minėtÄ turtÄ 125000 Lt atsakovams G.

S. ir R. L., todėl 2007-03-15 sandoris yra apsimestinis ir dalyje dėl pirkėjo turi bÅ«ti koreguojamas, pirkėju nurodant atsakovÄ R. L.. Nurodo, jog po buto įsigijimo 2007-03-15 ieÅ¡kovas turtu nesirÅ«pino, mokesčių nemokėjo, rinkoje apie jo pardavimÄ neskelbė, todėl 2007-07-11 sandoryje ieÅ¡kovas taip pat nebuvo tikroji sandorio Å¡alis. Teigia, kad Valstybinės mokesčių inspekcijos priimti mokestiniai aktai, kuriais buvo nustatytos ieÅ¡kovo mokestinės nepriemokos valstybei, leidžia vertinti, jog ieÅ¡kovas negalėjo įsigyti minimo turto, nes jis tokių pinigų neturėjo, vadinasi ir negalėjo bÅ«ti byloje minimų sandorių Å¡alimi.

Atsakovas R. L. su ieÅ¡kiniu nesutiko ir prašė jį atmesti. Nurodė, kad su ieÅ¡kovu bendravo nekilnojamojo turto prekybos srityje, dažnai praneÅ¡davo vienas kitam apie pelningus objektus, dalindavosi informacija apie pokyčius rinkoje, skolindavo ieÅ¡kovui pinigų nekilnojamo turto objektams įgyti pasiraÅ¡ydami paskolos raÅ¡telius. Ginčo sandoriuose, kuriuos patvirtino notaras, kaip Å¡alis atsakovas R. L. nedalyvavo, todėl tikslios sandorių sudarymo aplinkybės jam nėra žinomos. Tvirtina, jog ieÅ¡kovas veikė savarankiÅ¡kai, pats spręsdavo už kokiÄ kainÄ turtÄ pirkti, parduoti, pats pasiraÅ¡ydavo sutartis.

Atsakovė A. M. su ieÅ¡kiniu nesutiko. Nurodė, jog su ieÅ¡kovu 2007-07-11 sudarė, o Å iaulių miesto 5-ojo notaro biuro notarė S. J. patvirtino, nekilnojamojo turto pirkimo-pardavimo sutartį Nr. 7684, kuria atsakovė iÅ¡ ieÅ¡kovo įsigijo butÄ , esantį (duomenys neskelbtini). Apie ankstesnę minėto buto ieÅ¡kinyje ieÅ¡kovo ginčijamÄ pirkimo-pardavimo sutartį bei ieÅ¡kovo ir atsakovo R. L. santykius jai nebuvo žinoma. Pažymi, kad ginčijamos 2007-07-11 sutarties tekstas yra aiÅ¡kus ir vienareikÅ¡mis: pardavėjas yra ieÅ¡kovas, joje nėra jokių užuominų apie galimÄ ieÅ¡kovo veikimÄ kito asmens vardu ir interesais.

Atsakovei nekilo klausimas dėl minėto buto pirkimo-pardavimo sutarties Å¡alies, nes ieÅ¡kovas elgėsi, kaip pardavėjas, ji prieÅ¡ sandorio patvirtinimÄ bÅ«tent ieÅ¡kovui sumokėjo grynais 25 000 Lt, o 100 000 Lt pervedė bÅ«tent į jo asmeninę sÄ skaitÄ . Sandorį patvirtino notaras, o tai vienareikÅ¡miÅ¡kai reiÅ¡kia, kad 2007-07-11 sutarties sudarymo metu ieÅ¡kovas (pardavėjas) visiÅ¡kai suprato, kokiÄ sutartį sudaro ir visiÅ¡kai suvokė tokios sutarties teisinius padarinius. Atsakovas G.

S. su ieškiniu sutiko nurodydamas, kad pardavimo metu už jo buto, esančio (duomenys neskelbtini), dalį mokėjo ne ieškovas V. K., su kuriuo buvo pasirašyta avansinė sutartis, o atsakovas R. L..Atsakovė R. L. su ieškiniu sutiko nurodydama, kad pardavimo metu už jos buto, esančio (duomenys neskelbtini), dalį mokėjo ne ieškovas V. K., su kuriuo buvo pasirašyta avansinė sutartis, o atsakovas R. L.. Trečiasis asmuo notarė S. J. su ieškovo V. K. pareikštu ieškiniu nesutiko, prašė jį atmesti.

                           II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė Å iaulių apylinkės teismas 2014 m. liepos 17 d. sprendimu ieÅ¡kinį atmetė.Priteisė iÅ¡ ieÅ¡kovo V. K. atsakovei A. M. 605,85 Lt bylinėjimosi iÅ¡laidų. Priteisė iÅ¡ ieÅ¡kovo V. K. valstybei 76,43 Lt bylinėjimosi iÅ¡laidų.IÅ¡ byloje esančių įrodymų teismas sprendė, kad ieÅ¡kovas iki 2013 m. - 2014 m. laikė save sÄ Å¾ininga ir tikrÄ ja sandorių Å¡alimi, t.y. iki tol kol buvo pradėtas Mokesčių inspekcijos jo veiklos tyrimas.

IeÅ¡kovo teigimu Mokesčių inspekcija nurodė, kad jis tokių sumų sandoriams negalėjo turėti, tačiau Å¡ių savo teiginių ieÅ¡kovas niekuo nepagrindė, teikdamas paaiÅ¡kinimus pripažino, kad 2007 m. jis vertėsi individualia veikla, turėjo patentÄ verstis nekilnojamo turto pirkimu-pardavimu, tarpininkavimu, be to, neginčijo, kad trÅ«kstamų pinigų sandoriams skolindavosi iÅ¡ R. L.. Todėl teismas laikė, kad buto, esančio (duomenys neskelbtini), įsigijimui savo ar skolintų pinigų ieÅ¡kovas galėjo turėti.

Teismas vertino, kad ieÅ¡kovas neįrodė, jog sudaryti sandoriai apsimestiniai ir kad jis negali bÅ«ti laikomas tikrÄ ja sandorių Å¡alimi, nes pateikti įrodymai teismui patvirtino, kad pats ieÅ¡kovas apžiÅ«rėjo perkamÄ butÄ , derėjosi dėl Å¡io buto pirkimo-pardavimo kainos, ieÅ¡kovas taip pat neįrodė, kad kas kitas, be jo, gavo buto mokesčių knygeles, raktus. Parduodant butÄ A. M. bÅ«tent ieÅ¡kovui V. K., o ne R. L., perdavė grynais avansÄ bei į ieÅ¡kovo banko sÄ skaitÄ pervedė likusius pinigus už šį butÄ , kad pinigai buvo pervesti atsakovui R.

L., įrodymų nepateikta.Nors ieškovo ir atsakovų R. L. bei R. L. parodymai iš dalies paneigia notaro 2007-03-15 patvirtintoje sutartyje nurodytas aplinkybes dėl pinigų sumokėjimo, t.y. kad šiuos pinigus asmeniškai buto pardavėjams sumokėjo ieškovas, nes atsakovas R. L. pripažino, jog jis davė (ar skolino) pinigus (ar dalį pinigų, kurių tikslaus dydžio neįvardina) ieškovui, tačiau teismas laikė, kad neįrodyta ta aplinkybė, kad jis tai darė kaip tikroji sandorių šalis, kuri siekė įgyti teises ir pareigas pagal sandorius, tai, teismo nuomone, atsakovas atliko tik bendradarbiaudamas su ieškovu.

Be to, byloje nėra įrodymų, kad ieÅ¡kovas gavęs pinigus už parduotÄ butÄ , juos bÅ«tų perdavęs atsakovui R. L.. Galiausiai teismas sprendė, byloje aiÅ¡kiai įrodyta tiek banko sÄ skaitos iÅ¡raÅ¡u, tiek pardavimo sutartimi, tiek ieÅ¡kovo ir A. M. paaiÅ¡kinimais, kad parduodant butÄ , esantį (duomenys neskelbtini), visus pinigus už butÄ gavo bÅ«tent ieÅ¡kovas. Kad Å¡ie pinigai perduoti R. L. byloje duomenų nėra. Be to, visi proceso dalyviai nuo sandorių sudarymo 2007 m. iki pat ieÅ¡kovo ieÅ¡kinio padavimo teismui 2014 m. minėto buto pirkėju ir pardavėju laikė bÅ«tent ieÅ¡kovÄ , o ne R.

L.. Tokia jų valia buvo sandorių sudarymo metu, todėl pagal byloje esančius įrodymus tikrÄ ja sandorių Å¡alimi teismas laikė ieÅ¡kovÄ .                               III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundÄ argumentai Apeliaciniu skundu IeÅ¡kovas V. K. praÅ¡o prijungti prie bylos AB “Šiaulių energija“ dokumentus, panaikinti Å iaulių apylinkės teismo 2014 m. liepos 17 d. sprendimÄ ir priimti naujÄ sprendimÄ â€“ ieÅ¡kovo ieÅ¡kinį patenkinti bei priteisti bylinėjimosi iÅ¡laidas.

Apeliacinis skundas grindžiamas Å¡iais argumentais:1. Apeliantas nurodo, kad teismas nepasinaudojo savo teise kiekvienÄ situacijÄ vertinti individuliai, samprotauti, suteikti vienai ar kitai faktinei aplinkybei didesnę įrodomÄ jÄ reikÅ¡mę, nei kitoms, taip atskleisdamas bylos esmę. Teismas visiÅ¡kai nemotyvuotai laikė Å¡alių nurodytas faktines aplinkybes neįrodytomis, sprendimÄ grindė prielaidomis grįstomis iÅ¡vadomis.2. Apelianto įsitikinimu, Å¡ios bylos esmė, kas sumokėjo 125 000 Lt už butÄ pardavėjams.

PačiÄ pirkimo-pardavimo sutartį apeliantas laiko reikÅ¡mingesniu įrodymu dėl visiÅ¡ko atsiskaitymo pagal sandorį, bet ne dėl to, „koks tiksliai asmuo“ sumokėjo pinigus. Apelianto vertinimu, visų aptartų įrodymų daugiau nei pakanka padaryti iÅ¡vadai, jog pardavėjams už butÄ 125 000 Lt sumokėjo bÅ«tent R. L.. Esant įrodymams apie tai, kad R. L. įmokėjo arba pervedė pinigus į buto pardavėjų sÄ skaitÄ , tokie įrodymai neabejotinai bÅ«tų pateikti į bylÄ .

Tačiau R. L. žmonėms padavė grynuosius pinigus, kuriuos jie patys padavė banko darbuotojui, ir patikrinus jų tikrumÄ , jie bÅ«davo pervedami į asmenines sÄ skaitas. Apelianto įsitikinimu, teismas taikė dvigubus įrodymų pakankamumo standartus, t.y. jeigu teismas mokestinio patikrinimo fakto nelaiko įrodytu dėl to, kad byloje nėra tai patvirtinančių dokumentų, tačiau to paties mokestinio patikrinimo faktu naudojasi darydamas prieÅ¡ingas iÅ¡vadas.

3. Teismas turėjo visas sÄ lygas ir netgi privalėjo nustatyti, kad už butÄ 125 000 Lt pardavėjam sumokėjo bÅ«tent R. L.. O jeigu ir ne, tai privalėjo atskleisti buvusį teisinį santykį, t.y. pasisakyti, ar tai buvo paskola ir kokia jos suma, ar dovana, ar tarpininkavimas už užmokestį ir pan. Tai, kad R. L. neapžiÅ«rinėjo buto, nesiderėjo dėl jo kainos, nepasiraÅ¡inėjo pirkimo-pardavimo sutarties, dar nereiÅ¡kia, jog nesant kasacinio teismo praktikoje aptariamų sÄ lygų, jis negali bÅ«ti pripažintas tikrÄ jÄ sandorio Å¡alimi.

BÅ«tent pinigų sumos dydis bei jos sumokėjimas turto pardavėjams yra esminė aplinkybė, kuri leidžia spręsti apie tikrÄ jį turto pirkėjÄ ir jo valiÄ tapti turto savininku.4. Apelianto manymu, visos pinigų sumos už turtÄ sumokėjimo faktas yra aiÅ¡kus įrodymas, kad R. L. norėjo nupirkti butÄ , jo valia įsigyti turtÄ yra aiÅ¡ki ir pagrįsta jo paties veiksmais. Na, o ieÅ¡kovas siekė ne nuosavybės teisų į turtÄ , bet premijos, nes neturėjo tam pinigų, o kadangi nebuvo turto savininku, tai negalėjo jo ir parduoti.5.

Apeliantas teikia įrodymus apie tai, jog R. L. valdė butÄ nuo pat jo nupirkimo iki pat perpardavimo A. M., nes jis mokėjo mokesčius už bute sunaudotÄ Å¡ilumos energijÄ .Atsiliepimu į apeliacinį skundÄ atsakovas R. L. praÅ¡o apeliacinį skundÄ atmesti. Atsiliepimas grindžiamas Å¡iais argumentais:Atsakovas nurodo, kad niekada nebuvo ginčijamų sandorių Å¡alis, su atsakovais ginčijamų sutarčių nesudarinėjo. IeÅ¡kovo pareiga įrodyti, jog buvo sudaryta apsimestinė sutartis, nes CPK 178 straipsnyje įtvirtinta Å¡alių procesinė pareiga įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus.

Atkreipia dėmesį į tai, kad ieÅ¡kovas ginčija pirkimo pardavimo sandorius, kuriuos patvirtino notarai, o pirkimo-pardavimo sutartyse Å¡alimi įvardintas ieÅ¡kovas. IeÅ¡kovas yra pripažinęs, kad 2007 m. vykdė individualiÄ veiklÄ , turėjo patentÄ nekilnojamojo turto pirkimui-pardavimui, tarpininkavimui, rado skelbimÄ apie buto pardavimÄ , kad jam kaina pasirodė tinkama, kad susisiekė su buto savininkais, tarėsi dėl susitikimo, apžiÅ«rėjo butÄ , derėjosi su pardavėjais dėl kainos, kad padavė kelių tÅ«kstančių avansÄ .

IeÅ¡kovas jokio raÅ¡tiÅ¡ko įgaliojimo atsakovui R. L. nėra iÅ¡davęs, tarpininkavimo sutarties nėra. Nei pardavėjams, nei atsakovams, nei sandorius tvirtinusiam notarui nenurodė, kad veikia atsakovo vardu. Apeliantas nepateikė duomenų, kad gautas lėšas už parduotÄ butÄ perdavė atsakovui. Kadangi ieÅ¡kovas veikė savarankiÅ¡kai, tikslios sandorių sudarymo aplinkybės nėra žinomos, nes juose nedalyvavo. IeÅ¡kovas iki 2013 metų laikė save sÄ Å¾ininga ir tikrÄ ja sandorių Å¡alimi, kol nebuvo pradėtas jo veiklos tyrimas.Atsiliepimu į apeliacinį skundÄ atsakovė A.

M. praÅ¡o apeliacinį skundÄ atmesti ir palikti galioti Å iaulių apylinkės teismo 2014 m. liepos 17 d. sprendimÄ . Atsiliepimas grindžiamas Å¡iais argumentais:Apeliaciniame skunde iÅ¡ esmės ginčijama tik teismo sprendimo dalis, kuria atmestas ieÅ¡kovo V. K. reikalavimas pripažinti 2007-03-15 nekilnojamojo turto pirkimo-pardavimo sutartį Nr. 2152 negaliojančia ir pirkėju nustatyti atsakovÄ R. L.. Kadangi Å¡ios sutarties Å¡alimi A. M. nėra, ir nepateikiami argumentai dėl teismo sprendimo dalies, kurioje vertintas nekilnojamojo turto pirkimo-pardavimo sutarties Nr. 7684 galiojimas, teikiami sutrumpinti argumentai, nurodant, kad teismas visapusiÅ¡kai ir tinkamai įvertino įrodymus, tinkamai aiÅ¡kino sudarytas pirkimo-pardavimo sutartis ir atskleidė tikrÄ jÄ Å¡alių valiÄ , tinkamai taikė materialias ir procesines teisės normas ir dėl to priėmė pagrįstÄ ir teisėtÄ teismo sprendimÄ .

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir iÅ¡vados                    Apeliacinis skundas atmestinas. Apeliacinio proceso paskirtis, laikantis CPK 320 str. įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimÄ tiek jo teisėtumo, tiek jo pagrįstumo aspektu. Tai atliekama nagrinėjant ir faktinę, ir teisinę bylos puses, tai yra, tiriant byloje surinktus įrodymus, taip pat ir priimtus CPK 314 str. tvarka, patikrinama, ar pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes ir ar teisingai nustatytoms faktinėms aplinkybėms taikė materialinės teisės normas.

Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas taip pat patikrina, ar nėra CPK 329 str. nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Å i byla nagrinėjama apeliacinio skundo ribose. Apeliacinės instancijos teismas nenustatė absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 329 str. 2 d.). Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisės aiÅ¡kinimo ir taikymo praktikoje ne kartÄ pažymėta, kad sandoris, sudarytas ne su tikrÄ ja sandorio Å¡alimi, bet su jos statytiniu, yra apsimestinis.

Tokį sandorį sudariusių Å¡alių valia, iÅ¡reikÅ¡ta iÅ¡orine forma, neatitinka Å¡alių tikrųjų ketinimų, nes jo sudarymo metu buvo ketinimas sudaryti sandorį, pridengiantį tikrÄ jÄ sandorio Å¡alį. Teisės ir pareigos pagal tokį sandorį atsiranda kitam asmeniui – tikrajai sandorio Å¡aliai (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. gruodžio 22 d. nutartį, priimtÄ civilinėje byloje R. D. v. O. D., bylos Nr. 3K-3-653/2006; 2009 m. birželio 15 d. nutartį, priimtÄ civilinėje byloje V.

R. v. M. B., bylos Nr. 3K-3-228/2009). Pareiga įrodyti aplinkybę, kad faktiÅ¡kai sandorį sudarė kitas asmuo nei tas, kuris nurodytas kaip sandorio Å¡alis, turi asmuo, ginčijantis sandorį kaip apsimestinį. Kai kyla ginčas dėl sandorio pripažinimo apsimestiniu, teismas, vadovaudamasis sutarčių aiÅ¡kinimo taisyklėmis (CK 6.193 straipsnis), turi aiÅ¡kintis tikruosius sandorio Å¡alių ketinimus, tikslus, atsižvelgti į sandorio sudarymo aplinkybes, Å¡alių tarpusavio santykius, kitas svarbias aplinkybes, kurios padėtų nustatyti, ar sandorį sudariusių Å¡alių valia iÅ¡ tikrųjų atitiko jų valios iÅ¡orinę iÅ¡raiÅ¡kÄ , ar buvo siekiama kitų tikslų, kurių sandoryje užfiksuota Å¡alių valia neatitinka, o prieÅ¡ingai – juos pridengia (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. sausio 28 d. nutartis, priimta civilinėje byloje V.

B. v. S. B., bylos Nr. 3K-3-26/2011). Be to, kasacinis teismas yra iÅ¡aiÅ¡kinęs, kad kai tos pačios Å¡alys vienu metu arba per trumpÄ laikotarpį sudaro kelis sandorius, susijusius su jų teisėmis ir pareigomis, tuo pačiu dalyku, Å¡ie sandoriai aiÅ¡kintini ne izoliuotai, o kartu, t. y. vadovaujantis sisteminio aiÅ¡kinimo principu, nes tik taip gali bÅ«ti atskleista tikroji Å¡alių valia (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. rugsėjo 28 d. nutartis, priimta civilinėje byloje E. M. ir kt. v.

G. S. ir kt., bylos Nr. 3K-7-288/2009; 2010 m. lapkričio 2 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Miaras“ v. A. D. individuali įmonė, bylos Nr. 3K-7-409/2010). Dėl įrodymų vertinimo aspekto Nagrinėjamu atveju kilo ginčas dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo, kuriuo ieškovo reikalavimas pripažinti dvi buto pirkimo-pardavimo sutartis negaliojančiomis dalyje dėl netinkamo pirkėjo nurodymo atmestas, teisėtumo ir pagrįstumo.CPK 178 straipsnyje įtvirtinta šalių procesinė pareiga įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus, todėl ieškovo pareiga įrodyti, jog buvo sudaryta apsimestinė sutartis.Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs apeliaciniame skunde nurodytas aplinkybes, byloje surinktus įrodymus, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas, tinkamai įvertinęs įrodymus ir nustatęs teisiškai reikšmingas aplinkybes, tinkamai pritaikęs materialinės ir procesinės teisės normas, pagrįstai ieškovo reikalavimo netenkino.

Teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamu atveju keisti ar naikinti pirmosios instancijos teismo priimtÄ sprendimÄ nėra pagrindo.Apeliacinis skundas grindžiamas argumentu, kad pirmosios instancijos teismas nepasinaudojo teise kiekvienÄ situacijÄ vertinti individuliai, samprotauti, suteikti vienai ar kitai faktinei aplinkybei didesnę įrodomÄ jÄ reikÅ¡mę, nei kitoms, taip atskleisdamas bylos esmę. Apelianto įsitikinimu teismas visiÅ¡kai nemotyvuotai laikė Å¡alių nurodytas faktines aplinkybes neįrodytomis, o sprendimÄ grindė prielaidomis grįstomis iÅ¡vadomis.IÅ¡ apeliacinio skundo turinio matyti, kad apeliantas nenurodė konkrečių pirmosios instancijos teismo padarytų teisės normų pažeidimų vertinant įrodymus, o nesutikdamas su teismo pateiktu įrodymų vertinimu, tiesiog pareiÅ¡kė savo nuomonę dėl tų pačių įrodymų vertinimo ir siekia, kad jais remiantis bÅ«tų padarytos kitokios iÅ¡vados, nei padarė teismas.

Kolegijos vertinimu tai, kad pirmosios instancijos teismas, įvertinęs byloje esančius įrodymus, padarė kitokias iÅ¡vadas, nei tikėjosi atsakovas, nesuponuoja iÅ¡vados, jog skundžiamas sprendimas yra nepagristas, ar to, kad teismas nevisapusiÅ¡kai įvertino bylos aplinkybes. Paties apelianto pripažinta, jog nėra pagrindo teigti, kad pirmosios instancijos teismas nesivadovavo ar nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamos teismų praktikos apsimestinių sandorių ginčijimo kontekste. Remiantis iÅ¡dėstytu, teisėjų kolegija apelianto argumentÄ dėl netinkamo įrodymų vertinimo, laiko nepagrįstu.

Ginčo esmės aspektai IeÅ¡kovas praÅ¡o tikrÄ ja sandorių Å¡alimi pripažinti atsakovÄ R. L., todėl teisėjų kolegija vadovaujasi sutarčių aiÅ¡kinimo taisyklėmis. Sprendžiant butų pirkimo-pardavimo sandorių galiojimÄ subjektų atžvilgiu, svarbu nustatyti teisiÅ¡kai reikÅ¡mingas iki sutartinių santykių, sutarties sudarymo, sutarties vykdymo, turto įgyto pagal ginčijamus sandorius savininkų pasikeitimo ir kitas aplinkybes. Apelianto įsitikinimu, Å¡ios bylos esmė, kas sumokėjo 125 000 Lt už butÄ pardavėjams.

PačiÄ pirkimo-pardavimo sutartį apeliantas laiko reikÅ¡mingesniu įrodymu dėl visiÅ¡ko atsiskaitymo pagal sandorį, bet ne dėl to, „koks tiksliai asmuo“ sumokėjo pinigus. Tačiau teisėjų kolegijos vertinimu pats apeliantas prieÅ¡tarauja sau. Nors ieÅ¡kovo ir atsakovų G. S. bei R. L. parodymai, kad už buto pardavimÄ su jais atsiskaitė atsakovas R. L., iÅ¡ dalies paneigia notaro 2007-03-15 patvirtintoje sutartyje nurodytas aplinkybes dėl pinigų sumokėjimo, t.y. kad Å¡iuos pinigus asmeniÅ¡kai buto pardavėjams sumokėjo ieÅ¡kovas, tačiau byloje ieÅ¡kovas neginčija 2007-03-15 nekilnojamojo daikto pirkimo-pardavimo sutarties 3 punkto, kuris bÅ«tent patvirtina, kad buto pardavėjai G.

S. ir R. L. lygiomis dalimis, bÅ«tent iÅ¡ buto pirkėjo V. K. gavo 125 000 Lt sumÄ . Å ios bylos kontekste akcentuotina tai, kad ieÅ¡kovas V. K. ginčija pirkimo pardavimo sandorius, kuriuos patvirtino notarė. Tačiau Å¡iuo atveju pažymėtina, kad Civilinių teisinių santykių teisėtumÄ užtikrina valstybės paskirtas notaras, jeigu nėra nustatomas įstatymo pažeidimas atliekant tokius veiksmus, todėl notaro patvirtinti sandoriai ir sandorių sÄ lygos yra bÅ«tent tokios, kokios nurodytos sutartyje ir jos atitinka tikrÄ jÄ Å¡alių valiÄ , nes sandorio Å¡alims yra iÅ¡aiÅ¡kintos atliekamų notarinių veiksmų prasmė ir pasekmės. To neginčija nei V.

K., nei buto pardavėjai G. S. ar R. L.. Todėl Å¡iuo atveju, buto pardavėjų parodymai dėl atsiskaitymo, negali paneigti raÅ¡ytinės pirkimo-pardavimo sutarties sÄ lygų, turinio bei iÅ¡reikÅ¡tos jų valios. Todėl visiÅ¡kai pagrįstai apeliantas pačiÄ pirkimo-pardavimo sutartį laiko reikÅ¡mingesniu įrodymu dėl visiÅ¡ko atsiskaitymo pagal sandorį ir Å¡io atsiskaitymo aplinkybių.Byloje tiek paties ieÅ¡kovo, tiek atsakovo R. L. pripažinta, kad jie kartu bendradarbiavo nekilnojamojo turto prekybos srityje, dalindavosi informacija apie pelningus objektus.

Atsakovas R. L. neneigia, kad bÅ«davo, jog jis skolindavo pinigus ieÅ¡kovui objektų pirkimui. Å ioje nagrinėjamoje byloje įrodyta, kad ieÅ¡kovas V. K. pats apžiÅ«rėjo perkamÄ butÄ , derėjosi dėl Å¡io buto pirkimo-pardavimo kainos. Å iuo atveju ieÅ¡kovas neįrodė, kad atsakovas R. L. bÅ«tų iÅ¡davęs jam raÅ¡tiÅ¡kÄ Ä¯galiojimÄ atlikti veiksmus jo vardu, byloje nėra ir tarpininkavimo sutarties. Taip pat svarbu ir tai jog ir paties sandorio metu nei pardavėjams, nei atsakovams, nei sandorius tvirtinusiam notarui, ieÅ¡kovas nenurodė, kad veikia atsakovo vardu.

Atsižvelgiant į tai, apeliacinės instancijos teismas visiÅ¡kai sutinka su pirmosios instancijos teismo iÅ¡vada, kad neįrodyta ta aplinkybė, jog Å¡iame sandoryje ne ieÅ¡kovas V. K., bet atsakovas R. L. veikė kaip tikroji sandorių Å¡alis, kuri siekė įgyti teises ir pareigas pagal sandorius. Teismas visiÅ¡kai pagrįstai vertino tai, kad galimai atsakovas ieÅ¡kovo nurodomus veiksmus galėjo atlikti tik bendradarbiaudamas su ieÅ¡kovu. Apelianto nurodomas argumentas, kad R. L. buto pardavėjams galimai paduodami grynieji pinigai, kuriuos jie patys padavė banko darbuotojui, ir patikrinus jų tikrumÄ , jie bÅ«davo pervedami į jų asmenines sÄ skaitas, iÅ¡ esmės tik patvirtintų bendradarbiavimo su ieÅ¡kovu faktÄ , bet negali paneigti atsiskaitymo, nurodyto notaro patvirtintoje sutartyje, fakto ir tikrosios, raÅ¡ytinėje ir notaro patvirtintoje sutartyje nurodytos sandorio Å¡alies.

Vertinant 125 000 Lt pinigų sumokėjimo faktÄ , teisėjų kolegija nesutinka su apelianto argumentu, kad pirmosios instancijos teismas privalėjo kvalifikuoti teisinį santykį, iÅ¡reikÅ¡damas savo pozicijÄ , ar tai buvo paskola, ar dovana, ar tarpininkavimas už užmokestį ir pan. BÅ«tent pinigų sumos dydis bei jos sumokėjimo turto pardavėjams faktas nurodytas notaro patvirtintoje pirkimo-pardavimo sutartyje yra esminė aplinkybė, kuri leidžia spręsti apie apeliantÄ , kaip tikrÄ jį turto pirkėjÄ ir jo valiÄ tapti turto savininku.

Å iuo atveju ieÅ¡kovas neįrodė atsakovo R. L. valios ir įgaliojimo sudaryti sandorius jo interesais, nepateikė jokių raÅ¡ytinių įrodymų, patvirtinančių, kad gautus pinigus už parduotus butus apeliantas perdavė atsakovui R. L.. Teisėjų kolegijos vertinimu, visų aptartų įrodymų daugiau nei pakanka padaryti iÅ¡vadai, jog pardavėjams už butÄ 125 000 Lt sumokėjo bÅ«tent pats apeliantas. IÅ¡ apeliacinio skundo turinio matyti, kad apeliantas iÅ¡ esmės nenurodo skundžiamo teismo argumentų pagal 2007-07-11 ginčijamÄ sandorį pakeičiant Å¡alis, tačiau teisėjų kolegija trumpai pateikia argumentus dėl Å¡io sandorio pripažinimo apsimestiniu teisėtumo ir kitų aspektų.

Byloje paties ieÅ¡kovo pripažįsta, kad buto pirkėja, tai yra atsakovė A. M., su juo derėjosi dėl Å¡io buto įsigijimo, kad ji sandorio sudarymo dienÄ jam grynais davė 25 000 Lt avansÄ , o vėliau bankiniu pavedimu į jo sÄ skaitÄ pervedė likusius 100 000 Lt. Vėlgi, ieÅ¡kovas neginčija 2007-07-11 nekilnojamojo daikto pirkimo-pardavimo sutarties punkto dėl įvykdyto atsiskaitymo. RaÅ¡ytinių įrodymų, kad Å¡iuos pinigus pervedė R. L., ieÅ¡kovas teismui nepateikė. Atsakovei A. M. nekilo jokių abejonių, kad buto pardavėjas yra V.

K.. Tiek iÅ¡ banko sÄ skaitos iÅ¡raÅ¡o, tiek iÅ¡ pirkimo-pardavimo sutarties, tiek iÅ¡ Å¡alių paaiÅ¡kinimų, apeliacinės instancijos teismui akivaizdu, kad parduodant butÄ , esantį (duomenys neskelbtini), visus pinigus už jį gavo bÅ«tent ieÅ¡kovas. Akcentuotina tai, kad esminis elementas vertinant apsimestinius sandorius yra Å¡alių tikroji valia, bei atsiskaitymai pagal sandorius. Nagrinėjamos bylos atveju, piniginių lėšų pervedimai ieÅ¡kovui, leidžia daryti iÅ¡vadÄ , kad tikroji Å¡alių valia, visgi, atsispindi notarės patvirtintuose sandoriuose ir nepatvirtina buvus kitokiai Å¡alių valiai.

Pažymėtina, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje laikomasi pozicijos, jog esminę reikÅ¡mę turi Å¡alių susitarimo pasiekimas, o ne formalÅ«s dalykai. Atsižvelgiant į iÅ¡dėstytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad byloje apeliantas neįrodė, kad atsakovas R. L. ginčijamais pirkimo-pardavimo sandoriais įgijo savininko teises į nuosavybės objektus, o juos perpardavus, gavo apmokėjimÄ už turtÄ . Remiantis tuo kas iÅ¡dėstyta, visi esantys byloje įrodymai, teisėjų kolegijai leidžia teigti, kad nebuvo sudaryti apsimestiniai sandoriai.Apeliantas nepagrįstai laiko, kad teismas taikė dvigubus įrodymų pakankamumo standartus, t.y. jeigu teismas mokestinio patikrinimo fakto nelaiko įrodytu dėl to, kad byloje nėra tai patvirtinančių dokumentų, tačiau to paties mokestinio patikrinimo faktu naudojasi darydamas prieÅ¡ingas iÅ¡vadas.

Visų pirma, pažymėtina tai, kad apeliantas nenurodo jokios kitos galimos priežasties, kodėl tik dabar ginčija 2007 metais sudarytus nekilnojamojo turto pirkimo-pardavimo sandorius. Antra, visus septynis metus, ieÅ¡kovas save laikė sÄ Å¾ininga ir tikrÄ jÄ Å¡ių sandorių Å¡alimi. Trečia, tik Mokesčių inspekcijai pradėjus ieÅ¡kovo individualios veiklos tyrimÄ , be Å¡ių ginčijamų dviejų sandorių, teisme ieÅ¡kovas ginčijo dar Å¡eÅ¡is, siekdamas įrodyti, kad bÅ«tent atsakovas R.

L. apmokėjo už perkamÄ nekilnojamÄ jį turtÄ . Tačiau teismas sprendimu ieÅ¡kinį atmetė, byla nagrinėta apeliacinėje instancijoje ir teismo sprendimas yra įsiteisėjęs. Minimoje byloje ieÅ¡kovas yra nurodęs, kad tokius ieÅ¡kinius pareiÅ¡kė dėl to, kad Mokesčių inspekcija tikrino jo individualiÄ veiklÄ ir nustatė, jog valstybei turi sumokėti apie 330 000 Lt, nes nepagrindė iÅ¡ kur gavo pinigus. Atsižvelgiant į tai, pirmosios instancijos teismas teisėtai pripažino, kad Å¡ių savo teiginių ieÅ¡kovas niekuo nepagrindė ir neįrodė, jokio Mokesčių inspekcijos raÅ¡to ar nutarimo teismui nepateikė.

Todėl Å¡iuo atveju, esant nurodytoms aplinkybėms, neteisus apeliantas teigdamas apie teismo taikytus dvigubo įrodymo pakankamumo standartus. Dėl naujų įrodymų pateikimo apeliacinėje instancijoje Apeliantas kartu su apeliaciniu skundu teikia įrodymus apie tai, jog R. L. valdė butÄ nuo pat jo nupirkimo iki pat perpardavimo A. M., kurie jo manymu patvirtina, kad bÅ«tent buto savininkas atsakovas mokėjo mokesčius už bute sunaudotÄ Å¡ilumos energijÄ .Teisėjų kolegija atkreipia apelianto dėmesį į CPK 314 straipsnio nuostatÄ .

Kasacinis teismas, aiÅ¡kindamas Å¡iÄ proceso teisės normÄ , yra nurodęs, kad CPK 314 straipsnyje, pakartojus nuostatÄ , jog apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti įrodymus, kurie galėjo bÅ«ti pateikti pirmosios instancijos teisme, padaroma iÅ¡lyga, jog draudimas priimti naujus įrodymus netaikomas tais atvejais, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisakė juos priimti arba kai Å¡ių įrodymų pateikimo bÅ«tinybė iÅ¡kilo vėliau; kasacinis teismas yra pažymėjęs, kad proceso reikalavimai yra nukreipti į kuo ankstesnį įrodymų byloje pateikimÄ , taip užtikrinant proceso koncentruotumo ir ekonomiÅ¡kumo principus, tačiau jie nereiÅ¡kia absoliutaus draudimo esant svarbioms priežastims pateikti įrodymus vėliau, t. y. apeliacinėje instancijoje.

Kasacinis teismas atkreipė dėmesį į tai, kad, sprendžiant naujų įrodymų priėmimo klausimÄ , Å¡ių įrodymų įrodomoji vertė nagrinėjamam byloje ginčui turi bÅ«ti esminė, t. y. nuo jų paprastai gali priklausyti bylos ginčo nagrinėjimo rezultatas. Sprendžiant dėl tokių įrodymų priėmimo vėliau, t. y. apeliacinės instancijos teisme, bÅ«tina atsižvelgti ir į tai, kad teismas ne formaliai nagrinėja ginÄÄ , bet vykdo konstitucinį imperatyvÄ â€“ vykdo teisingumÄ .

Tai lemia, kad teismo atsisakymas priimti, kad ir vėliau pateikiamÄ , bet turintį tokiÄ bylai svarbiÄ Ä¯rodomÄ jÄ reikÅ¡mę, nuo kurios priklausytų bylos iÅ¡nagrinėjimo rezultatas, įrodymÄ bÅ«tų nepateisinamas protingumo, sÄ Å¾iningumo ir teisingumo požiÅ«riu (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. birželio 21 d. nutartį, priimtÄ civilinėje byloje I. B. v. J. V., bylos Nr. 3K-3-348/213). Pažymėtina, kad jokių aplinkybių, dėl kurių Å¡is įrodymas negalėjo bÅ«ti pateiktas bylÄ nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, apeliantas nenurodo, todėl apeliantui netinkamai vykdant procesines pareigas, jis turi prisiimti ir galimas neigiamas tokių pareigų nevykdymo pasekmes, o konkrečiu atveju atsisakymÄ priimti naujus įrodymus bylÄ nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme.

Pirmiau nurodytų argumentų pagrindu apeliacinės instancijos teismas, siekdamas užtikrinti sÄ Å¾iningÄ bylinėjimÄ si ir proceso operatyvumÄ , atsisako priimti ir vertinti apelianto pateiktus naujus įrodymus.Dėl kitų apeliacinių skundų argumentų apeliacinės instancijos teismas nepasisako, nes jie neįtakoja skundžiamo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo. Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad teismo pareiga pagrįsti priimtÄ procesinį spendimÄ neturėtų bÅ«ti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvienÄ argumentÄ .

Atmesdamas apeliacinį skundÄ , apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008-03-14 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008, 2010-06-01 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010, 2010-03-16 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010).Remdamasi iÅ¡dėstytu, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas yra teisingas, naikinti jį apeliaciniame skunde nurodytais argumentais nėra pagrindo.

Teismo sprendimas paliktinas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmestinas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Dėl bylinėjimosi iÅ¡laidų apeliacinėje instancijoje priteisimo Atsakovai nepateikė įrodymų apie turėtas bylinėjimosi iÅ¡laidas už atsiliepimo į apeliacinį skundÄ suraÅ¡ymÄ , todėl atmetus ieÅ¡kovo apeliacinį skundÄ , bylinėjimosi iÅ¡laidos apeliacinėje instancijoje nepriteisiamos. Å iaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, n u t a r i a :

Å iaulių apylinkės teismo 2014 m. liepos 17 d. sprendimÄ palikti nepakeistÄ .                                                                                                                                            Kolegijos pirmininkas                                                                        Vytautas Kursevičius                                                                                                  Teisėjai                                                                                               Laisvė Aleknavičienė                                                                                                            Danutė Burbulienė