2022-01-05 Nr. AB-492-2-68-3-26501-2020-7 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-22-261/2022

Teisminio proceso Nr. 2-68-3-26501-2020-7

Procesinio sprendimo kategorija 41

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2022 m. sausio 5 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Gagio (pranešėjas), Romano Klišausko ir Gintaro Kryževičiaus (kolegijos pirmininkas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2021 m. vasario 23 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos L. S. skundą atsakovui Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijai, trečiajam suinteresuotam asmeniui Lietuvos Respublikos ekonomikos ir inovacijų ministerijai dėl kompensacijos už nepanaudotas atostogas priteisimo.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. 1. Pareiškėja L. S. (toliau – ir pareiškėja) kreipėsi su skundu, kurį vėliau patikslino, į teismą, prašydama įpareigoti Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministeriją (toliau – ir atsakovas, Ministerija arba ŽŪM) pareiškėjai išmokėti 12 366, 97 Eur (neatskaičius mokesčių) kompensaciją už nepanaudotas kasmetines atostogas bei priteisti iš atsakovo 11 934 Eur dydžio netesybas.

2. Pareiškėja skunde nurodė:

2.1. Ministerija pareiškėjos atleidimo dieną neatsiskaitė su ja ir toliau atsisako atsiskaityti motyvuodama tuo, kad Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymas (toliau – ir VTĮ) nustato visišką atsiskaitymą su darbuotoju jo perkėlimo iš pareigų, tik laimėjusiu konkursą kitoje įstaigoje, atveju, tačiau ne tuomet, kai perkeliama iš pareigų į kitą įstaigą paties darbuotojo prašymu, suderinus su priimančiąja institucija priėmimą/perkėlimą. Ministerija neteisėtai atsisako vadovautis tiek VTĮ 6 straipsnio 1 dalimi, tiek ir Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau – ir DK) 127 straipsnio 6 dalimi, nenurodydama teisinių pagrindų, naudodamasi VTĮ spraga, kas savo ruožtu vertintina kaip piktnaudžiavimas padėtimi, įvertinant ir tai, kad tiek pati pareiškėją priimanti institucija Ekonomikos ir inovacijų ministerija (toliau – ir EIM) atkreipė atsakovo dėmesį į tai, kad pareiškėjos teisiniai santykiai su įstaiga pasibaigia, primenant ŽŪM prievolę visiškai atsiskaityti su pareiškėja sumokant kompensaciją už uždirbtas atostogas, jog lėšos yra suplanuotos ŽŪM ir EIM jos nėra perkeliamos, taip pat ir tai, kad atsakovas nesivadovavo Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir VRM) ir Valstybės tarnybos departamento (toliau – ir VTD) pateiktais išaiškinimais, kaip viešojo administravimo institucijoms tinkamai atsiskaityti su valstybės tarnautojais, kurie tarnybinio kaitumo būdu yra perkeliami į kitą įstaigą ne konkurso būdu. Taigi, valstybės tarnybos politiką formuojanti ir šią politiką įgyvendinanti institucijos pateikė sisteminį VTĮ ir DK teisės normų aiškinimą valstybės institucijoms, tokiu būdu užpildant naujos redakcijos VTĮ spragą, tačiau ŽŪM atsisako vadovautis teisės aktais ir atsiskaityti su pareiškėja, išmokant kompensaciją už nepanaudotas atostogas, nesant pagrįstų teisinių motyvų.

2.2. EIM 2020 m. kovo 20 d. raštu Nr. (3.17-12)-3-1046 „Dėl L. S. kompensacijos už nepanaudotas atostogas“ kreipėsi į ŽŪM ministrą, kad ministerija išmokėtų kompensaciją už nepanaudotas atostogas, tokiu būdu įvykdant darbdavio pareigą atsiskaityti su darbuotoju jo atleidimo dieną. EIM rašte nurodė, kad vadovaujantis VRM pateiktu išaiškinimu dėl Lietuvos Respublikos Valstybės tarnybos įstatymo 48 straipsnio 5 dalies taikymo, EIM neperima karjeros valstybės tarnautojos L. S. nepanaudotų kasmetinių atostogų likučio, bei prašė atsižvelgiant į pareiškėjos Žemės ūkio ministerijos Žemės ūkio sektoriaus finansų valdymo grupės vyresniosios patarėjos 2020 m. vasario 24 d. prašymą „Dėl kompensacijos už nepanaudotas atostogas“, išmokėti kompensaciją už nepanaudotas atostogas. ŽŪM 2020 m. balandžio 6 d. raštu Nr. 3IN-331 (8.1 E ) „Dėl kompensacijos už nepanaudotas kasmetines atostogas“ atsakydama į EIM prašymą atsiskaityti su pareiškėja išmokant kompensaciją už nepanaudotas atostogas, nurodė, kad įvertinusi tiek VTD rekomendaciją, tiek ir VRM rekomendaciją, kurioje nurodoma tik menama teisinė galimybė, o ne teisinė prievolė atsiskaityti su darbuotoja, neišmokės kompensacijos už nepanaudotas atostogas.

2.3. ŽŪM atsakyme EIM pacituojant VTD išaiškinimo dalį, nenurodoma, kad VTD tame pačiame išaiškinime pateikia nuorodą į VRM išaiškinimą, kuriame pateikiamas sisteminis DK ir VTĮ nuostatų aiškinimas. Pareiškėjos vertinimu, tai, kad VTD išaiškinime nurodoma, kad „iki 2019 m. sausio 1 d. galiojusio VTĮ 41 straipsnio 5 dalyje buvo nustatyta, kad šio įstatymo 44 straipsnio 1, 2 dalyse nurodytais pagrindais atleidžiamam, pagal 18 straipsnio 2 dalį (perkėlimas laimėjus konkursą) ar 20 straipsnį (kaitumas) perkeliamam į kitą valstybės ar savivaldybės instituciją ar įstaigą valstybės tarnautojui jo atleidimo (perkėlimo) iš pareigų dieną išmokamos visos jam priklausančios pinigų sumos“, ir tai, kad „naujos redakcijos VTĮ 48 straipsnio 5 dalis nenustato teisinio pagrindo atsiskaityti už nepanaudotas atostogas valstybės tarnautoją perkeliant į kitą įstaigą tarnybinio kaitumo būdu, priešingai, nei kad buvo nustatyta iki 2019 m. sausio 1 d. galiojusioje redakcijoje”, savaime nepaneigia įstaigos pareigos visiškai atsiskaityti su valstybės tarnybos teisinius santykius įstaigoje baigiančiu valstybės tarnautoju.

VTD, nurodžiusi aukščiau pateiktas faktines aplinkybes, tose pačiose rekomendacijose nukreipia į VRM pateiktą išaiškinimą, tačiau atsakovas to nenurodo. VRM pažymi, kad „VTĮ 48 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad VTĮ 51 straipsnio 1 dalyje nurodytais pagrindais atleidžiamam, perkeliamam laimėjus konkursą į kitas valstybės tarnautojo pareigas į kitą valstybės ar savivaldybės instituciją ar įstaigą valstybės tarnautojui jo atleidimo (perkėlimo) iš pareigų dieną išmokamos visos jam priklausančios pinigų sumos, išskyrus šio straipsnio 1 dalyje nurodytą išeitinę išmoką, mokamą politinio (asmeninio) pasitikėjimo valstybės tarnautojams, ir šio straipsnio 2 dalyje nurodytą išeitinę išmoką.

Atsižvelgdami į tai, kad perkeliant valstybės tarnautoją į kitas valstybės tarnautojo pareigas kitoje įstaigoje tarnybinio kaitumo būdu (VTĮ 26 str.) teisiniai santykiai su įstaiga pasibaigia, o VTĮ iš esmės numato atsiskaitymo už nepanaudotas atostogas atsiskaitymo galimybę, manome, kad pagal VTĮ 6 straipsnio 1 dalį galėtų būti taikomos Darbo kodekso 127 straipsnio 6 dalies nuostatos (kasmetines atostogas pakeisti pinigine kompensacija draudžiama, išskyrus darbo santykių pasibaigimą, kai darbuotojui sumokama kompensacija už nepanaudotas visos trukmės kasmetines atostogas ar jų dalį, su šio straipsnio 5 dalyje nustatytais apribojimais).“

2.4. ŽŪM neturėjo teisinio pagrindo tik iš dalies atsiskaityti su valstybės tarnautoja pasibaigiant jos darbo ŽŪM teisiniams santykiams ir neišmokėti kompensacijos už nepanaudotas atostogas dirbant ŽŪM. Toks atsakovo neveikimas, atsisakymas visiškai atsiskaityti yra nepagrįstas ir neteisėtas. ŽŪM atsisakymas sumokėti kompensaciją už nepanaudotas atostogas pasibaigus valstybės tarnybos teisiniams santykiams su įstaiga, faktiškai paneigia pareiškėjos teises į socialines garantijas, o tai sudaro prielaidas Konstitucijoje įtvirtintų teisinės valstybės, teisėtų lūkesčių, teisės į teisingą atlygį, lygiateisiškumo principų pažeidimams. ŽŪM piktnaudžiaudama VTĮ spraga vengia vykdyti įstatymines prievoles pareiškėjai, tokiais veiksmais apribodama pareiškėjos teisę gauti jai dirbant įstaigoje už nepanaudotas atostogas priskaičiuotiną kompensaciją.

2.5. Pareiškėja kritiškai vertino atsakovo argumentą, kad atsižvelgdamas į savo praktiką, t. y. „valstybės tarnautoją pagal VTĮ 26 straipsnio 1 dalį (tarnybinis kaitumas į kitas lygiavertes ar žemesnes pareigas toje pačioje ar kitoje valstybės ar savivaldybės institucijoje ar įstaigoje) perkeliant į kitą instituciją ar įstaigą, jo nepanaudotų atostogų likutis yra perkeliamas ir kompensacija už nepanaudotas kasmetines atostogas neišmokama“ pareiškėjai nemokės kompensacijos už nepanaudotas kasmetines atostogas. VTĮ 26 straipsnis nenumato atostogų likučio perkėlimo perkeliant valstybės tarnautoją tarnybinio kaitumo būdu į kitą instituciją ar įstaigą. VTD rekomendacijose, kuriomis vadovaujasi atsakovas, taip pat nėra nurodoma/rekomenduojama valstybės institucijoms kompensacijos už nepanaudotas atostogas nemokėti perkeliant valstybės tarnautoją į kitą įstaigą, o prievolę išmokėti priklausančias sumas pakeisti į atostogų likučio perkėlimą. Akivaizdu, kad tokie atsakovo veiksmai neatitinka gero administravimo principo. Atsakovas nesilaiko valstybės institucijai keliamos pareigos dirbti rūpestingai ir veikti taip, kad būtų laikomasi visų teisės aktų nuostatų. Formaliai ir biurokratiškai vykdomos viešojo administravimo funkcijos vertinamu atveju nesiderina su gero administravimo principu. Pareiškėjos duomenimis, priešingai nei nurodo atsakovas, ŽŪM veikloje yra atvejų kuomet valstybės tarnautojams, galiojant naujos redakcijos VTĮ t. y. nuo 2019 m. sausio 1 d., perkeliamiems iš ŽŪM pagal VTĮ 26 straipsnio 1 dalį į kitas lygiavertes ar žemesnes pareigas kitoje valstybės ar savivaldybės institucijoje ar įstaigoje buvo išmokamos kompensacijos už nepanaudotas kasmetines atostogas. Vertinamoje situacijoje nebuvo objektyvių pagrindų nenumatyti VTĮ visiško atsiskaitymo su valstybės tarnautojais, kurių teisiniai santykiai su įstaiga pasibaigia perkeliant juos į kitą valstybės ar savivaldybės instituciją ar įstaigą ar numatyti kitokį atsiskaitymo reglamentavimą nei kuris įstatyme numatytas valstybės tarnautojams perkeliamiems į kitą valstybės ar savivaldybės instituciją ar įstaigą laimėjus konkursą.

Nagrinėjamu atveju, pareiškėjos darbo santykiams pasibaigus 2020 m. vasario 26 d., atsakovas turėjo su pareiškėja atsiskaityti ne vėliau kaip 2020 m. vasario 26 d., o pažeidęs šią pareigą privalo mokėti netesybas už uždelstą atsiskaityti su pareiškėja daugiau laikotarpį, neviršijant įstatyme nustatyto maksimalaus galimo 6 mėn. laikotarpio (vėluojama atsiskaityti su pareiškėja daugiau kaip 8 mėn.) – t. y. 1 989 Eur/mėn (suma atskaičius mokesčius) x 6 mėn = 11 934 Eur (atskaičius mokesčius).

3. Atsakovas ŽŪM atsiliepime į pareiškėjos skundą su juo nesutiko, prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

4. Atsiliepime į pareiškėjos skundą nurodė:

4.1. Pareiškėja 2020 m. vasario 10 d. pateikė prašymą priimti ją į EIM Europos Sąjungos investicijų koordinavimo departamento Finansinių priemonių skyriaus vedėjo pareigas, perkeliant tarnybinio kaitumo būdu iš ŽŪM Žemės ūkio sektoriaus finansų valdymo grupės vyresniojo patarėjo pareigų. ŽŪM kanclerio 2020 m. vasario 19 d. potvarkiu Nr. 4P-75 „Dėl L. S. perkėlimo tarnybinio kaitumo būdu“ pareiškėja buvo perkelta į EIM Europos Sąjungos investicijų koordinavimo departamento Finansinių priemonių skyriaus vedėjo pareigas, pažymint, kad jos nepanaudotų kasmetinių atostogų likutis – 62 kalendorinės dienos ir 32,71 darbo dienos. Išmokėti kompensaciją už nepanaudotas atostogas ministerija neturėjo teisinio pagrindo, nes pareiškėjos perkėlimo kaitumo būdu į EIM dieną galiojo VTĮ 48 straipsnio 5 dalies nuostata, kad VTĮ 51 straipsnio 1 dalyje nurodytais pagrindais atleidžiamam, perkeliamam laimėjus konkursą į kitas valstybės tarnautojo pareigas į kitą valstybės ar savivaldybės instituciją ar įstaigą valstybės tarnautojui jo atleidimo (perkėlimo) iš pareigų dieną išmokamos visos jam priklausančios pinigų sumos, išskyrus šio straipsnio 1 dalyje nurodytą išeitinę išmoką, mokamą politinio (asmeninio) pasitikėjimo valstybės tarnautojams, ir šio straipsnio 2 dalyje nurodytą išeitinę išmoką.

4.2. Pareiškėjos cituojamame Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos rašte „Dėl kompensacijos už nepanaudotas kasmetines atostogas“ nurodyta, kad atsižvelgiant į tai, jog perkeliant valstybės tarnautoją į kitas valstybės tarnautojo pareigas kitoje įstaigoje tarnybinio kaitumo būdu (VTĮ 26 straipsnis), teisiniai santykiai su įstaiga pasibaigia, o Valstybės tarnybos įstatymas iš esmės numato atsiskaitymo už nepanaudotas atostogas galimybę, manoma, kad pagal VTĮ 6 straipsnio 1 dalį galėtų būti taikomos DK 127 straipsnio 6 dalies nuostatos (kasmetines atostogas pakeisti pinigine kompensacija draudžiama, išskyrus darbo santykių pasibaigimą, kai darbuotojui sumokama kompensacija už nepanaudotas visos trukmės kasmetines atostogas ar jų dalį, su šio straipsnio 5 dalyje nustatytais apribojimais). Atkreiptinas dėmesys, kad viešojo administravimo subjekto nuomonė dėl teisės normos išaiškinimo nėra teisės norma, kuria turi vadovautis kitas viešojo administravimo subjektas, juolab, kad minėtame išaiškinime vartojamas žodžių junginys „galėtų būti“ nusako viešojo administravimo subjekto netikrumą, abejonę dėl savo rekomendacijų atitikties teisės normai. Teisės aiškinimas yra viena iš teismo, kaip įstatymo įgaliotos teisės taikymo institucijos, kompetencijos sudedamųjų dalių, būtina prielaida įgyvendinti pagrindinę teismo funkciją – vykdyti teisingumą.

4.3. Ministerija, perkeldama pareiškėją pagal VTĮ 26 straipsnio 1 dalį (tarnybinis kaitumas į kitas lygiavertes ar žemesnes pareigas toje pačioje ar kitoje valstybės ar savivaldybės institucijoje ar įstaigoje) į kitą instituciją (Ekonomikos ir inovacijų ministeriją), jos nepanaudotų atostogų likutį perkėlė ir pareigos išmokėti kompensaciją už nepanaudotas kasmetines atostogas neturėjo. Toks ministerijos veiksmas pareiškėjos padėties iš esmės nepablogino, ją pablogino EIM nepagrįstas atsisakymas priimti pareiškėjos nepanaudotas kasmetines atostogas.

Savo atsisakymą (Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos 2020 m. kovo 10 d. raštas Nr. 3IN-234 (8.1 E) „Dėl kompensacijos už nepanaudotas atostogas) pareiškėjai mokėti kompensaciją už nepanaudotas kasmetines atostogas ministerija grindė nuosekliai vadovaudamasi galiojančiomis teisės normomis, t. y. aiškiai suformulavo, kodėl pareiškėjai negali būti mokama kompensacija už nepanaudotas atostogas. Savo pozicijos Ministerija laikėsi ir rašte EIM (2020 m. balandžio 6 d. Nr. 3IN-331 (8.1 E) „Dėl kompensacijos už nepanaudotas atostogas“), t. y. dar kartą galiojančiais teisės aktais pagrindė savo poziciją.

Viešojo administravimo subjekto pareiga laikytis galiojančių viešojo administravimo subjekto veiklą reglamentuojančių teisės aktų jokiu būdu negali būti laikoma, anot pareiškėjos, „neveikimu“, „piktnaudžiavimu“ ir kt., nes Ministerija pagal kompetenciją nėra įgaliota interpretuoti teisės normą, jos pareiga ją taikyti / vykdyti. VTĮ 48 straipsnio 5 dalyje aiškiai ir nedviprasmiškai suformuluota nuostata, kokiais atvejais valstybės tarnautojui išmokamos visos jam priklausančios išmokos, taigi Ministerija neturėjo nei pareigos, nei teisės išmokėti pareiškėjai kompensaciją už nepanaudotas atostogas, kaip perkeltai tarnybinio kaitumo būdu į kitą ministeriją karjeros valstybės tarnautojai.

EIM, nepriimdama pareiškėjos kasmetinių atostogų likučio, vadovavosi ne galiojančia teisės norma, o jau minėtu Vidaus reikalų ministerijos rašte „Dėl kompensacijos už nepanaudotas kasmetines atostogas“ pateiktu išaiškinimu, kuris nėra teisės norma ir negali būti imperatyvu, nes Vidaus reikalų ministerija nėra teisės normų aiškinimo subjektas. Ministerijos nuomone, būtent EIM, atsisakydama priimti pareiškėjos kasmetinių atostogų likutį, pažeidė pareiškėjos teises ir teisėtus lūkesčius.

4.4. Pareiškėjos siekis prisiteisti netesybas yra nepagrįstas, kadangi jos karjeros valstybės tarnautojo statusas nepakito; siekdama įsidarbinti EIM, ji neturėjo pareigos nutraukti (ir nenutraukė) darbo santykių valstybės tarnyboje ar laimėti konkursą, nes pradėjo eiti karjeros valstybės tarnautojo pareigas kitoje institucijoje, vadovaudamasi Valstybės tarnybos įstatymo 26 straipsnio 1 dalimi. Kadangi Ministerija, vadovaudamasi pirmiau nurodytomis teisės aktų normomis, neturėjo nei pareigos, nei teisės pareiškėjai išmokėti kompensaciją už nepanaudotas kasmetines atostogas, jai nekyla pareiga išmokėti netesybas.

5. Trečiasis suinteresuotas asmuo EIM atsiliepime prašo pareiškėjos skundą patenkinti.

6. EIM atsiliepime į pareiškėjos skundą nurodė:

6.1. Perkeliant valstybės tarnautoją į kitas valstybės tarnautojo pareigas kitoje įstaigoje tarnybinio kaitumo būdu (VTl 26 straipsnis) teisiniai santykiai su įstaiga pasibaigia, o VTĮ iš esmės numato atsiskaitymo už nepanaudotas atostogas atsiskaitymo galimybę, pagal VTĮ 6 straipsnio 1 dalį, taikomos DK 127 straipsnio 6 dalies nuostatos.

6.2. Atsakovo motyvai pareiškėjai neišmokėti kompensacijos už nepanaudotas atostogas, be kita ko, atsakovo finansiniai motyvai dėl nenoro patirti išlaidas, nurodyti atsakovo 2020 m. balandžio 6 d. rašte Nr. 3IN-331(8.1 E ) „Dėl kompensacijos už nepanaudotas kasmetines atostogas“ – „<...> Taip pat atkreipia dėmesį į tai, kad ministerija priima valstybės tarnautojus, perkeliamus iš kitų institucijų ar įstaigų tarnybinio kaitumo būdu (VTĮ 26 str.) su visomis jų nepanaudotomis kasmetinėmis atostogomis, todėl ministerijai tektų neproporcingai didelės išlaidos.<...>“, prieštarauja tiek įstatyminėms (VTĮ ir DK) normoms, tiek teisingumo, protingumo, sąžiningumo ir kitiems teisės principams, tuo nepagrįstai suvaržant pareiškėjos teises į socialines garantijas ir neužtikrinant socialinio teisingumo.

6.3. Skunde nurodoma kompensacija už nepanaudotas atostogas susikaupė pareiškėjai buvus teisiniuose santykiuose su atsakovu, todėl nėra pagrindo finansines atsakovo prievoles dėl nepanaudotų atostogų kompensavimo pareiškėjai perkelti Ministerijai (perimant nepanaudotų kasmetinių atostogų likutį iš atsakovės ir pareiškėjai išmokant atostogų išmokas). Ministerija 2020 m. kovo 20 d. rašte Nr. (3.17-12)-3-1049 „Dėl L. S. kompensacijos už nepanaudotas atostogas“ atsižvelgė į pareiškėjos 2020 m. vasario 24 d. prašymą „Dėl kompensacijos už nepanaudotas atostogas“ atsakovui, todėl atsakovo atsiliepimo teiginiai, kad Ministerija savo raštu pažeidė pareiškėjos interesus, yra nepagrįsti jokiais objektyviais faktais. Priešingai, Ministerija, 2020 m. kovo 20 d. rašte atsižvelgdama į pareiškėjos prašymą, veikė išimtinai pareiškėjos interesais. Pati pareiškėja neteikė Ministerijai prašymų.

II. 7. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2021 m. vasario 23 d. sprendimu pareiškėjos skundą patenkino, priteisė pareiškėjai iš atsakovo 12 366, 97 Eur kompensaciją už nepanaudotas kasmetines atostogas bei 11 934 Eur netesybų.

8. Pirmosios instancijos teismas nustatė:

8.1. Ginčas byloje kilo dėl Ministerijos įpareigojimo išmokėti pareiškėjai 12 366,97 Eur kompensaciją už nepanaudotas kasmetines atostogas ją perkeliant tarnybinio kaitumo būdu į EIM. Taip pat pagrindo priteisti 11 934 Eur netesybas.

8.2. Pareiškėja 2020 m. vasario 10 d. Energetikos ministrui, laikinai einančiam ekonomikos ir inovacijų ministro pareigas, pateikė prašymą priimti į EIM Europos Sąjungos investicijų koordinavimo departamento Finansinių priemonių skyriaus vedėjo pareigas, perkeliant tarnybinio kaitumo būdu iš Ministerijos Žemės ūkio sektoriaus finansų valdymo grupės vyresniosios patarėjos pareigų.

8.3. Ministerijos kancleris 2020 m. vasario 19 d. Potvarkio Nr. 4P-75 „Dėl L. S. perkėlimo tarnybinio kaitumo būdu“ (toliau – ir Potvarkis) 1 punktu perkėlė pareiškėją 2020 m. vasario 27 d. iš ŽŪM Žemės ūkio sektoriaus finansų valdymo grupės vyresniojo patarėjo (karjeros valstybės tarnautojo) pareigų (pareiginės algos koeficientas 15,05) į EIM Europos Sąjungos investicijų koordinavimo departamento Finansinių priemonių skyriaus vedėjo (karjeros valstybės tarnautojo) pareigas (toliau – ir Pareigos), išmokant visas jai priklausančias pinigų sumas ir kompensaciją už 2 nepanaudotas mokamas poilsio dienas. Pagal Potvarkio 2 punktą, pažymėta, kad pareiškėjos tarnybos Lietuvos valstybei stažas 2020 m. vasario 26 d. – 13 metų 8 mėnesiai 26 dienos, nepanaudotų kasmetinių atostogų likutis – 62 kalendorinės dienos ir 32,71 darbo dienos. Pareiškėja 2020 m. vasario 24 d. su prašymu kreipėsi į Ministerijos kanclerį, nurodydama, jog atsižvelgiant į tai, kad nuo 2020 m. vasario 27 d. yra perkeliama į EIM Pareigas bei remiantis VRM pateiktu išaiškinimu dėl VTĮ 48 straipsnio 5 dalies taikymo, prašė išmokėti kompensaciją už nepanaudotas atostogas.

8.4. Ministerija 2020 m. raštu „Dėl kompensacijos už nepanaudotas kasmetines atostogas“ informavo pareiškėją, kad remiantis jos minimu Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos išaiškinimu, nurodyta, kad atsižvelgiant į tai, jog perkeliant valstybės tarnautoją į kitas valstybės tarnautojo pareigas kitoje įstaigoje tarnybinio kaitumo būdu (VTĮ 26 str.), teisiniai santykiai su įstaiga pasibaigia, o VTĮ iš esmės numato atsiskaitymo už nepanaudotas atostogas atsiskaitymo galimybę, manoma, kad pagal VTĮ 6 straipsnio 1 dalį galėtų būti taikomos Darbo kodekso 127 straipsnio 6 dalies nuostatos (kasmetines atostogas pakeisti pinigine kompensacija draudžiama, išskyrus darbo santykių pasibaigimą, kai darbuotojui sumokama kompensacija už nepanaudotas visos trukmės kasmetines atostogas ar jų dalį, su šio straipsnio 5 dalyje nustatytais apribojimais). Ministerijoje taikoma praktika, kai valstybės tarnautoją pagal VTĮ 26 straipsnio 1 dalį (tarnybinis kaitumas į kitas lygiavertes ar žemesnes pareigas toje pačioje ar kitoje valstybės ar savivaldybės institucijoje ar įstaigoje) perkeliant į kitą instituciją ar įstaigą, jo nepanaudotų atostogų likutis yra perkeliamas ir kompensacija už nepanaudotas kasmetines atostogas neišmokama.

8.5. Lietuvos Respublikos ekonomikos ir inovacijų ministras 2020 m. vasario 27 d. įsakymo Nr. 12- „Dėl L. S. perkėlimo tarnybinio kaitumo būdu į laisvas karjeros valstybės tarnautojo pareigas“ (toliau – ir Įsakymas) 1 punktu priėmė nuo 2020 m. vasario 27 d. Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos Žemės ūkio sektoriaus finansų valdymo grupės vyresniąją patarėją L. S. į Lietuvos Respublikos ekonomikos ir inovacijų ministerijos Europos Sąjungos investicijų koordinavimo departamento Finansinių priemonių skyriaus vedėjo pareigas. Pagal šio Įsakymo 2 punktą, nustatyta Lietuvos Respublikos ekonomikos ir inovacijų ministerijos Europos Sąjungos investicijų koordinavimo departamento Finansinių priemonių skyriaus vedėjai L. S.: 2.1. 15,05 pareiginės algos koeficientą; 2.2. už tarnybos Lietuvos valstybei stažą (tarnybos Lietuvos valstybei stažas 2020 m. vasario 27 d. yra 13 metų 8 mėnesiai 27 dienos): 2.2.1. 13 procentų pareiginės algos dydžio priedą iki 2020 m. gegužės 30 d.; 2.2.2. 14 procentų pareiginės algos dydžio priedą nuo 2020 m. gegužės 31 d.

8.6. EIM 2020 m. kovo mėn. raštu Nr. (3.17-12)-3- „Dėl L. S. kompensacijos už nepanaudotas atostogas“ informavo Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministrą, kad vadovaujantis Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos pateiktu išaiškinimu dėl Lietuvos Respublikos Valstybės tarnybos įstatymo 48 straipsnio 5 dalies taikymo, Lietuvos Respublikos ekonomikos ir inovacijų ministerija neperima karjeros valstybės tarnautojos L. S. nepanaudotų kasmetinių atostogų likučio. Atsižvelgiant į Žemės ūkio ministerijos Žemės ūkio sektoriaus finansų valdymo grupės vyresniosios patarėjos L. S. 2020 m. vasario 24 d. prašymą „Dėl kompensacijos už nepanaudotas atostogas“, prašė pareiškėjai išmokėti kompensaciją už nepanaudotas atostogas.

8.7. Ministerija raštu „Dėl kompensacijos už nepanaudotas kasmetines atostogas“ informavo EIM, kad VTD nuomone, VTĮ 48 straipsnio 5 dalis nenustato teisinio pagrindo atsiskaityti už nepanaudotas atostogas valstybės tarnautoją perkeliant į kitą įstaigą tarnybinio kaitumo būdu, priešingai, nei kad buvo nustatyta iki 2019 m. sausio 1 d. galiojusioje redakcijoje. Įvertinus tiek VTD rekomendaciją, tiek ir VRM rekomendaciją, kurioje nurodoma tik menama teisinė galimybė, o ne teisinė prievolė, bei į Ministerijoje taikomą praktiką, kai valstybės tarnautoją pagal VTĮ 26 straipsnio 1 dalį (tarnybinis kaitumas į kitas lygiavertes ar žemesnes pareigas toje pačioje ar kitoje valstybės ar savivaldybės institucijoje ar įstaigoje) perkeliant į kitą instituciją ar įstaigą, jo nepanaudotų atostogų likutis yra perkeliamas ir kompensacija už nepanaudotas kasmetines atostogas neišmokama, todėl pareiškėjai nebus išmokėta kompensacija už nepanaudotas kasmetines atostogas. Taip pat atkreipė dėmesį į tai, kad Ministerija priima valstybės tarnautojus, perkeliamus iš kitų institucijų ar įstaigų tarnybinio kaitumo būdu (VTĮ 26 straipsnis) su visomis jų nepanaudotomis kasmetinėmis atostogomis, todėl Ministerijai tektų neproporcingai didelės išlaidos.

9. Teismas, remdamasis VTĮ įtvirtintomis ginčui aktualiomis nuostatomis bei Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo (toliau – ir Konstitucinis Teismas) praktika, nurodė, kad Konstitucinis Teismas, aiškindamas konstitucinį teisinės valstybės principą, ne kartą yra konstatvęs, kad konstitucinis teisinės valstybės principas - universalus principas, kuriuo yra grindžiama visa Lietuvos teisės sistema ir pati Konstitucija, kad konstitucinis teisinės valstybės principas aiškintinas neatsiejamai nuo Konstitucijos preambulėje skelbiamo atviros, teisingos, darnios pilietinės visuomenės ir teisinės valstybės siekio, kad minėto konstitucinio principo turinys atsiskleidžia įvairiose Konstitucijos nuostatose. Šio principo esmė - teisės viešpatavimas. Viešojo administravimo subjektų veiksmai, atlikti viršijus įstatyminių įgalinimų (kompetencijos) ribas (ultra vires), yra pagrindas tokius veiksmus laikyti neteisėtais. Viešąjį administravimą vykdančių subjektų veikloje bendroji pareiga elgtis rūpestingai ir atidžiai negali būti priešpastatoma pareigai laikytis šią veiklą reglamentuojančių įstatymų reikalavimų ir juos vykdyti. Ar viešosios teisės subjektas elgėsi pakankamai rūpestingai ir atidžiai, turi būti vertinama pagal tai, kaip tiksliai jis laikėsi jo veiklą reglamentuojančių įstatymų reikalavimų. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje ne kartą yra pabrėžęs būtinybę viešojo administravimo subjektams laikytis įstatymų viršenybės principo, nurodydamas, kad viešojo administravimo subjektų kompetencija turi būti nustatyta įstatymu, veikla vykdoma tik jiems priskirtos kompetencijos ribose, o bet kokie viešojo administravimo subjektų veiksmai ar sprendimai, priimti viršijant nustatytą kompetenciją, pripažįstami neteisėtais.

10. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad nagrinėjamu atveju pareiškėja kelia ginčą dėl to, jog ją tarnybinio kaitumo būdo 2020 m. vasario 27 d. perkėlus iš Ministerijos Žemės ūkio sektoriaus finansų valdymo grupės vyresniojo patarėjo pareigų į EIM Pareigas, jai nebuvo išmokėta kompensacija už nepanaudotas atostogas. Potvarkio 2 punktu nustatyta, kad pareiškėjos nepanaudotų kasmetinių atostogų likutis yra 62 kalendorinės dienos ir 32,71 darbo dienos. Pareiškėja šio Potvarkiu nustatyto nepanaudotų kasmetinių atostogų dydžio neginčija.

11. Teismas išaiškino, jog VTĮ 41 straipsnio 5 dalyje nustatyta pareiga perkeliamam valstybės tarnautojui sumokėti visas jam priklausančias išmokas, tačiau šiuo metu galiojanti VTĮ 48 straipsnio 5 dalies nuostata neišskiria prievolės perkeliamam valstybės tarnautojui tarnybinio kaitumo būdu išmokėti piniginę kompensaciją už nepanaudotas kasmetines atostogas. Taip pat šiuo metu galiojanti VTĮ 48 straipsnio 5 dalies nuostata nustato pareigą institucijai atsiskaityti su buvusiu valstybės tarnautoju jo atleidimo iš pareigų dieną. Kadangi pareiškėja buvo perkelta į EIM Pareigas 2020 m. vasario 27 d., todėl taikytinos VTĮ 48 straipsnio 5 dalies nuostatos. VTD 2019 m. lapkričio 4 d. Rekomendacijose „Dėl valstybės tarnautojo perkėlimo tarnybinio kaitumo būdu į kitas karjeros valstybės tarnautojo pareigas“ Nr. 27L-1600 (toliau – ir Rekomendacijos) nustatyta, kad remiantis Vidaus reikalų ministerijos išaiškinimu, atsižvelgdami į tai, kad perkeliant valstybės tarnautoją į kitas valstybės tarnautojo pareigas kitoje įstaigoje tarnybinio kaitumo būdu (VTĮ 26 str.) teisiniai santykiai su įstaiga pasibaigia, o VTĮ iš esmės numato atsiskaitymo už nepanaudotas atostogas atsiskaitymo galimybę, manytina, kad pagal VTĮ 6 straipsnio 1 dalį galėtų būti taikomos Darbo kodekso 127 straipsnio 6 dalies nuostatos (kasmetines atostogas pakeisti pinigine kompensacija draudžiama, išskyrus darbo santykių pasibaigimą, kai darbuotojui sumokama kompensacija už nepanaudotas visos trukmės kasmetines atostogas ar jų dalį, su šio straipsnio 5 dalyje nustatytais apribojimais). Taigi teismas priėjo prie išvados, kad VTĮ 48 straipsnio 5 dalyje nors ir nėra tiesiogiai reglamentuota tai, jog perkeliamam tarnybinio kaitumo būdu valstybės tarnautojui turi būti išmokama kompensacija paskutinę valstybės tarnautojo darbo dieną, tačiau įvertinus tai, kad valstybės tarnautojo teisiniai santykiai su perkeliančia įstaiga pasibaigia, todėl teismo vertinimu, tikslinga laikyti, jog perkeliančioji įstaiga privalo atsiskaityti su valstybės tarnautoju, tame tarpe ir atsiskaityti su juo už perkeliančioje įstaigoje sukauptas bei nepanaudotas kasmetines atostogas, nors darbo santykiai valstybės tarnautojui nenutrūksta.

12. Teismas, įvertinęs byloje nustatytas faktines aplinkybes bei galiojantį teisinį reguliavimą, sutiko su atsakovu, jog VTĮ nuostatose nėra aiškiai reglamentuota, ar jis turi teisę paskutinę valstybės tarnautojos darbo dieną išmokėti jai kompensaciją už nepanaudotas atostogas, tačiau sistemiškai aiškinant VTĮ 48 straipsnio 5 dalies nuostatas, nėra pagrindo pripažinti, jog tokia pareiga nėra reglamentuota, nors ir tiesiogiai nenurodyta. Atsižvelgęs į tai, teismas konstatavo, kad pareiškėja turėjo teisę 2020 m. vasario 26 d. gauti kompensaciją už Potvarkio 2 punktu nustatytas nepanaudotų kasmetinių atostogų dienas, kurias sudaro 62 kalendorinės dienos ir 32,71 darbo dienos.

13. Pirmosios instancijos teismas vadovaudamasis DK 146 straipsnio 2 dalimi bei 147 straipsnio 2 dalimi, įvertinęs, jog nagrinėjamu atveju Ministerija delsė atsiskaityti su pareiškėja bei išmokėti jai kompensaciją už nepanaudotas kasmetines atostogas, nutrūkus jos darbo santykiams su Ministerija, sprendė, jog yra pagrindas priteisti netesybas. Nustatęs, jog netesybos gali būti priteistos už 6 mėnesių laikotarpį (DK 147 straipsnio 2 dalis), taip pat tai, kad netesybos apskaičiuojamos laikotarpiu nuo 2020 m. vasario 26 d. iki 2020 m. rugpjūčio 26 d., pareiškėjai iš atsakovo priteisė 11 934 Eur (atskaičius mokesčius) netesybų.

III. 14. Atsakovas ŽŪM teismui pateikė apeliacinį skundą, prašydamas panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjos skundą atmesti.

15. Atsakovas apeliacinį skundą grindžia šiais argumentais:

15.1. Institucijų išaiškinimas dėl teisės normos taikymo jokiu būdu nėra sisteminis teisės atų aiškinimas. Teisės aiškinimas yra teismo, nagrinėjančio bylą, kurioje turi būti taikomas atitinkamas teisės aktas, prerogatyva. Pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, vadovavosi ne galiojančia teisės norma, o viešojo administravimo subjekto pateikta nuomone.

15.2. VTĮ 48 straipsnio 5 dalis nustato pareigą institucijai atsiskaityti su buvusiu valstybės tarnautoju jo atleidimo iš pareigų dieną. Paminėtoje teisės normoje teikiama nuoroda į konkrečius atleidimo pagrindus, kurie įvardyti VTĮ 51 straipsnio 1 dalyje. Pareiškėja nagrinėjamu atveju nebuvo atleista, ji buvo perkelta kaitumo būdu į tapačias pareigas, todėl Ministerijai negalėjo kilti pareiga atsiskaityti su pareiškėja VTĮ 48 straipsnio 5 dalyje numatytais pagrindais, taip pat negalėjo būti taikoma DK 146 straipsnio 2 dalis. Ministerija nepablogino pareiškėjos padėties, nepažeidė pareiškėjos teisių, o būtent EIM nemotyvuotu sprendimu pažeidė pareiškėjos teises, atsisakydama įskaityti jos nepanaudotas atostogas.

15.3. Pirmosios instancijos teismas neišsamiai išanalizavo bylai reikšmingas aplinkybes, todėl padarė nepagrįstas išvadas. Ministerija, neišmokėdama pareiškėjai kompensacijos už nepanaudotas atostogas, priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, jį pagrindė faktiniais ir teisiniais argumentais.

15.4. Papildydama apeliacinio skundo argumentus, Ministerija nurodė, kad esant tokiai neapibrėžtai situacijai, kai tuo pačiu klausimu institucijos pasisako skirtingai, Ministerija vadovaujasi galiojančiais teisės aktais, kai tuo tarpu tiek pirmosios instancijos teismas, tiek ir pareiškėja skundą argumentuoja sau palankia linkme, vadovaudamasi viešojo administravimo subjekto pateikta nuomone, bet ne įstatymu.

16. Pareiškėja L. S. atsiliepime į atsakovo apeliacinį skundą prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą, o atsakovo apeliacinį skundą atmesti.

17. Atsiliepimą į apeliacinį skundą grindžia šiais argumentais:

17.1. Atsakovas neigia pareigą atsiskaityti su pareiškėja, formaliai remdamasis VTĮ 48 straipsnio 5 dalies nuostata, t. y. neatsižvelgdamas į tai, kad VTĮ 6 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog „Darbo santykius ir socialines garantijas reglamentuojantys įstatymai ir kiti teisės aktai valstybės tarnautojams taikomi tiek, kiek jų statuso ir socialinių garantijų nereglamentuoja šis įstatymas“, bei į tai, kad DK 127 straipsnio 6 dalyje nustatyta, kad „Kasmetines atostogas pakeisti pinigine kompensacija draudžiama, išskyrus darbo santykių pasibaigimą, kai darbuotojui sumokama kompensacija už nepanaudotas visos trukmės kasmetines atostogas ar jų dalį, <...>.“, atsisakė visiškai atsiskaityti su pareiškėja jos darbo santykių su atsakovu pasibaigimo dieną, t. y. išmokėti kompensaciją už nepanaudotas kasmetines atostogas. Atsakovo pozicija ir argumentacija nėra nuosekli, prieštarauja atsakovo faktiškai atliktiems veiksmams.

17.2. Atsakovas elgėsi nesąžiningai, nes pagal priimtą ŽŪM kanclerio potvarkį, kuriame nurodoma, kad perkeliant pareiškėją atsakovas išmoka visas jai priklausančias pinigų sumas bei kompensaciją už dvi nepanaudotas mokamas poilsio dienas, faktiškai buvo atsiskaityta su pareiškėja tik iš dalies, sumokant darbo užmokestį ir kompensaciją už dvi nepanaudotas mokamas poilsio dienas, atsisakant išmokėti visą likusią kompensaciją už nepanaudotų apmokamų poilsio dienų likutį, sukauptų dirbant ŽŪM – kurį sudaro 62 kalendorinės dienos ir 32.71 darbo diena.

17.3. Apeliaciniame skunde atsakovas pažymi, kad VTĮ 48 straipsnio 5 dalyje aiškiai ir nedviprasmiškai suformuluota nuostata, kokiais atvejais valstybės tarnautojui išmokamos visos jam priklausančios išmokos, tačiau akivaizdu, kad atsakovo veiksmai patvirtina, priešinga, kad atsakovas valstybės tarnybos teisinius santykius įstaigoje su pareiškėja laikė nutrauktais ir vykdė tiek VTĮ, tiek DK nustatytą pareigą darbdaviui visiškai atsiskaityti su tarnautoju/darbuotoju jo paskutinę tarnybos/darbo įstaigoje dieną.

17.4. Ministerijos atsisakymas sumokėti kompensaciją už nepanaudotas atostogas pasibaigus valstybės tarnybos teisiniams santykiams su įstaiga, faktiškai paneigia pareiškėjos teises į socialines garantijas, o tai sudaro prielaidas Konstitucijoje įtvirtintų teisinės valstybės, teisėtų lūkesčių, teisės į teisingą atlygį, lygiateisiškumo principų pažeidimams. Piktnaudžiaudama neaiškiu VTĮ reglamentavimu Ministerija vengia vykdyti įstatymines pareigas ir visiškai atsiskaityti su pareiškėja, tokiais veiksmais apribodama pareiškėjos teisę gauti jai už nepanaudotas atostogas prikaičiuotiną kompensaciją. Akivaizdu, kad tokie atsakovo veiksmai neatitinka gero administravimo principo. Atsakovas nesilaiko valstybės institucijai keliamos pareigos dirbti rūpestingai ir veikti taip, kad būtų laikomasi visų teisės aktų nuostatų. Formaliai ir biurokratiškai vykdomos viešojo administravimo funkcijos vertinamu atveju nesiderina su gero administravimo principu.

17.5. Atsakovas nepagrįstai nurodo, kad VRM nuomonė paneigia VTD išsakytą poziciją. Nagrinėjamu atveju akivaizdu, kad VTD apžvelgė galiojantį teisinį reglamentavimą, o VRM pateikė nuomonę dėl VTĮ ir DK nuostatų santykio ir taikymo valstybės tarnautojų perkėlimo tarnybinio kaitumo būdu atveju, tam kad būtų užtikrintos valstybės tarnautojų teisės ir lygiavertis vertinimas. Tai, kad nuoroda į VRM išaiškinimą negalioja nepaneigia jos aktualumo, nereiškia jos prieštaravimo VTD pozicijai. Todėl tai, kad VRM tinklalapyje, pasak atsakovo, nėra pateiktos informacijos, nesudaro pagrindo atsakovo išvadoms, be to, minėta informacija yra oficialiai pateikta VTD rekomendacijose.

17.6. Pirmosios instancijos teismo atliktas sisteminis VTĮ ir DK nuostatų vertinimas sudarė pagrindą teismui spręsti, jog nors VTĮ nuostatose nėra aiškiai reglamentuojama, ar atsakovas turi teisę paskutinę valstybės tarnautojo darbo dieną išmokėti kompensaciją už nepanaudotas atostogas, tačiau sistemiškai aiškinant paminėtas nuostatas, nėra pagrindo pripažinti, jog tokia pareiga nėra reglamentuota, nors ir tiesiogiai nėra nurodoma. Pirmosios instancijos teismo išvadų ir sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą patvirtina ir paties atsakovo veiksmai priimant ŽŪM kanclerio potvarkį dėl pareiškėjos perkėlimo, jame pažymint atsiskaitymą su pareiškėja.

18. Trečiasis suinteresuotas asmuo EIM atsiliepime į atsakovo apeliacinį skundą prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti.

19. Atsiliepimą į apeliacinį skundą grindžia šiais argumentais:

19.1. VTĮ numato atsiskaitymo už nepanaudotas atostogas galimybę, o pagal VTĮ 6 straipsnio 1 dalį taikomos DK 127 straipsnio 6 dalies nuostatos.

19.2. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad nors iš esmės VTĮ 48 straipsnio 5 dalyje ir nėra tiesiogiai reglamentuojama tai, jog perkeliamam tarnybinio kaitumo būdu valstybės tarnautojui turi būti išmokama kompensacija paskutinę valstybės tarnautojo darbo dieną, tačiau įvertinus tai, kad valstybės tarnautojo teisiniai santykiai su perkeliančia įstaiga pasibaigia, todėl tikslinga laikyti, jog perkeliančioji įstaiga privalo atsiskaityti su valstybės tarnautoju, tame tarpe ir atsiskaityti už įstaigoje sukauptas bei nepanaudotas kasmetines atostogas, nors valstybės tarnybos santykiai su valstybės tarnautoju nenutrūksta.

19.3. EIM atsakovui adresuotame rašte atsižvelgė į pareiškėjos atsakovui pateiktą prašymą dėl kompensacijos už nepanaudotas atostogas, todėl atsakovo apeliacinio skundo argumentai, kad EIM pablogino pareiškėjos padėtį yra nepagrįsti jokiais objektyviais duomenimis. Priešingai, EIM atsižvelgdama į pareiškėjos prašymą, veikė išimtinai pareiškėjos interesais.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

IV. 20. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Ministerijos įpareigojimo išmokėti pareiškėjai 12 366,97 Eur kompensaciją už nepanaudotas kasmetines atostogas ją perkeliant tarnybinio kaitumo būdu dirbti kitoje įstaigoje bei pagrindo priteisti 11 934 Eur netesybas, teisėtumo ir pagrįstumo.

21. Pirmosios instancijos teismas nustatęs, kad Ministerija vengė ir delsė atsiskaityti su pareiškėja bei išmokėti jai kompensaciją už nepanaudotas kasmetines atostogas nutrūkus jos darbo santykiams su Ministerija, konstatavo, kad yra tiek faktinis, tiek teisinis pagrindas pareiškėjai iš atsakovo priteisti jos prašomą priteisti kompensacijos sumą už nepanaudotas kasmetines atostogas bei netesybas, todėl pareiškėjos skundą patenkino.

22. Atsakovas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, apeliaciniame skunde nurodo, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, iš esmės rėmėsi ne teisės aktų nuostatomis, o viešojo administravimo subjekto pateikta nuomone, nors teisės aiškinimas yra teismo, nagrinėjančio bylą, kurioje turi būti taikomas atitinkamas teisės aktas, prerogatyva. Kadangi pareiškėja nagrinėjamu atveju nebuvo atleista, o perkelta tarnybinio kaitumo būdu į lygiavertes pareigas, Ministerijai negalėjo kilti pareiga atsiskaityti su pareiškėja VTĮ 48 straipsnio 5 dalyje numatytais pagrindais, taip pat negalėjo būti taikoma DK 146 straipsnio 2 dalis. Atsakovas teigia nepabloginęs pareiškėjos padėties, nepažeidęs jos teisių, o būtent EIM nemotyvuotu sprendimu pažeidė pareiškėjos teises, atsisakydama įskaityti jos nepanaudotas kasmetines atostogas. Todėl atsakovas laikosi pozicijos, jog pirmosios instancijos teismas neišsamiai išanalizavo bylai reikšmingas aplinkybes, dėl ko priėjo prie nepagrįstų išvadų, nes Ministerijos atsisakymas išmokėti kompensaciją už nepanaudotas kasmetines atostogas yra pagrįstas ir teisėtas.

23. Pagal ABTĮ 140 straipsnio 1 dalį teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos atsakovo apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

24. Vadovaujantis ABTĮ 142 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik tuomet, jeigu teismas pripažino, kad tai būtina. Taigi apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo pagrįstumo ir teisėtumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007; 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013).

25. Kai yra pagrindas pripažinti, kad priimdamas skundžiamą sprendimą, pirmosios instancijos teismas rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir teisminio bylos nagrinėjimo metu patikrintais įrodymais, sprendime nuosekliai ir išsamiai išdėstė, kuriais įrodymais grindžiamos teismo išvados, o kurie įrodymai atmetami, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, nekartodama pirmosios instancijos teismo nustatytų aplinkybių, pasisako tik dėl atsakovo apeliaciniame skunde nurodytų argumentų (žr., pvz., LVAT 2017 m. balandžio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1301-502/2017).

26. Teisėjų kolegija, pasisakydama dėl atsakovo apeliacinio skundo argumentų, susijusių su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymu vertinimu, pažymi, kad ABTĮ 56 straipsnio 7 dalyje įtvirtinta įrodymų vertinimo taisyklė, kurioje nustatyta, jog jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios; teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Pažymėtina, kad įstatymo nustatytas įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas teismo vidiniu įsitikinimu, kurį lemia visapusiškas, išsamus ir objektyvus bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimas, ginčui spręsti taikytinos įstatymų normos, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijai. Įstatymas reikalauja, kad teismas, įvertinęs ištirtus teismo posėdyje įrodymus, sprendime konstatuotų, kurios aplinkybės, turinčios bylai esminės reikšmės, yra nustatytos ir kurios nenustatytos, kuris įstatymas turi būti taikomas šioje byloje ir ar skundas (prašymas) yra tenkintinas (ABTĮ 86 str. 2 d.).

27. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į paminėtas nuostatas, apeliacinio skundo ribose patikrinusi pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neturi pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo išvadomis. Priimdamas skundžiamą sprendimą, pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė bylos faktines aplinkybes, teisingai taikė ginčo teisinius santykius reguliuojančias teisės normas, nepažeidė įrodymų vertinimo taisyklių, sprendime išdėstė argumentus, dėl kurių yra pagrindas priteisti pareiškėjai jos prašomą kompensaciją už nepanaudotas kasmetines atostogas bei netesybas. Vien tai, kad atsakovas įrodymus galbūt vertina kitaip ir nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis, nesudaro teisinio pagrindo konstatuoti, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė įrodymų vertinimą reglamentuojančias proceso teisės normas. Nagrinėjamu atveju atsakovas nepateikė jokių minėtus duomenis ir jų pagrindu pirmosios instancijos teismo nustatytas faktines aplinkybes bei padarytas išvadas paneigiančių įrodymų. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimo argumentais, todėl papildomai jų nekartoja.

28. Atsakovas apeliaciniame skunde nurodo, jog pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, iš esmės rėmėsi ne teisės aktų nuostatomis, o viešojo administravimo subjekto pateikta nuomone dėl teisės aiškinimo, nors pareiga aiškinti teisę yra teismo, nagrinėjančio bylą, prerogatyva.

29. Teisėjų kolegija su šiuo atsakovo apeliacinio skundo argumentu nesutinka. Pažymi, jog iš skundžiamo teismo sprendimo turinio matyti, jog teismas, priimdamas ir grįsdamas sprendimą, rėmėsi ne tik viešojo administravimo subjekto pateikta nuomone dėl teisės normų aiškinimo ginčytinu klausimu, bet ir išsamiai sprendime išdėstė Valstybės tarnybos įstatymo ir Darbo kodekso nuostatas, pateikė šių nuostatų sisteminį aiškinimą prieidamas prie išvados, jog nors nors teisės aktuose nėra tiesiogiai reglamentuota tai, jog perkeliamam tarnybinio kaitumo būdu valstybės tarnautojui turi būti išmokama kompensacija paskutinę tarnautojo darbo dieną, tačiau įvertinęs tai, kad teisiniai santykiai su perkeliančia įstaiga pasibaigia, vertino, jog tikslinga laikyti, jog būtent perkeliančioji įstaiga privalo atsiskaityti su tarnautoju, įskaitant ir atsiskaitymą už sukauptas, bet nepanaudotas kasmetines atostogas. Teismas, priimdamas sprendimą, be kita ko, rėmėsi ir pateiktomis rekomendacijomis, ir nors jos nėra privalomos teismui, tačiau grįsdamas teismo sprendimą tam tikru klausimu teismas gali pasinaudoti rekomendacijose pateiktu išaiškinimu papildomai. Šiuo atveju nėra taip, kaip teigia atsakovas, jog sprendimas buvo priimtas išimtinai remiantis tik viešojo administravimo subjekto nuomone, jis buvo priimtas įvertinus ir susisteminus visumą byloje esančių įrodymų, teisinį reguliavimą bei faktines bylos aplinkybes, todėl atsakovo teiginiai, kad teismo sprendimas grindžiamas išimtinai tik nuomone, yra nepagrįsti ir atmestini.

30. Atsakovas laikosi pozicijos, jog pareiškėja nagrinėjamu atveju nebuvo atleista, o perkelta tarnybinio kaitumo būdu į lygiavertes pareigas, todėl Ministerijai negalėjo kilti pareiga atsiskaityti su pareiškėja VTĮ 48 straipsnio 5 dalyje numatytais pagrindais, taip pat negalėjo būti taikoma DK 146 straipsnio 2 dalis.

31. Valstybės tarnybos įstatymo 48 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad šio įstatymo 51 straipsnio 1 dalies 18 punkte nurodytu pagrindu atleidžiamam iš pareigų įstaigos vadovui (išskyrus įstaigos vadovą, priimamą į pareigas politinio (asmeninio) pasitikėjimo pagrindu) ir karjeros valstybės tarnautojui gali būti mokama kompensacija, kuri yra ne didesnė negu šio straipsnio 2 dalyje nurodyta išeitinė išmoka ir kuri išmokama tokiam valstybės tarnautojui jo atleidimo iš pareigų dieną.

32. Pagal VTĮ 51 straipsnio 1 dalies 18 punktą, valstybės tarnautojas atleidžiamas iš pareigų, kai sudaromas šalių susitarimas dėl įstaigos vadovo (išskyrus įstaigos vadovą, priimamą į pareigas politinio (asmeninio) pasitikėjimo pagrindu) ar karjeros valstybės tarnautojo atleidimo iš pareigų. VTĮ 41 straipsnio 5 dalyje šio Įstatymo 44 straipsnio 1, 2 dalyse nurodytais pagrindais atleidžiamam, pagal 18 straipsnio 2 dalį ar 20 straipsnį perkeliamam į kitą valstybės ar savivaldybės instituciją ar įstaigą valstybės tarnautojui jo atleidimo (perkėlimo) iš pareigų dieną išmokamos visos jam priklausančios pinigų sumos, išskyrus šio straipsnio 1 dalyje nurodytą išeitinę išmoką, mokamą politinio (asmeninio) pasitikėjimo valstybės tarnautojams, ir šio straipsnio 2 dalyje nurodytą išeitinę išmoką. DK 127 straipsnio 6 dalyje nustatyta, kad kasmetines atostogas pakeisti pinigine kompensacija draudžiama, išskyrus darbo santykių pasibaigimą, kai darbuotojui sumokama kompensacija už nepanaudotas visos trukmės kasmetines atostogas ar jų dalį, su šio straipsnio 5 dalyje nustatytais apribojimais.

33. DK 146 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad, darbo sutarčiai pasibaigus, visos darbuotojo su darbo santykiais susijusios išmokos išmokamos, kai nutraukiama darbo sutartis su darbuotoju, bet ne vėliau kaip iki darbo santykių pabaigos, nebent šalys susitaria, kad su darbuotoju bus atsiskaityta ne vėliau kaip per dešimt darbo dienų. Darbo užmokesčio ar su juo susijusių išmokų dalis, neviršijanti darbuotojo vieno mėnesio vidutinio darbo užmokesčio dydžio, visais atvejais turi būti sumokama ne vėliau kaip darbo santykių pasibaigimo dieną, nebent atleidimo metu buvo susitarta kitaip.

34. Pirmosios instancijos teismas, vertindamas šiuos atsakovo argumentus skundžiamame sprendime pažymėjo, jog VTĮ 41 straipsnio 5 dalis nustatė pareigą perkeliamam valstybės tarnautojui sumokėti visas jam priklausančias išmokas, tačiau šiuo metu galiojanti VTĮ 48 straipsnio 5 dalies nuostata neišskiria prievolės perkeliamam valstybės tarnautojui tarnybinio kaitumo būdu išmokėti piniginę kompensaciją už nepanaudotas kasmetines atostogas. Taip pat šiuo metu galiojanti VTĮ 48 straipsnio 5 dalies nuostata nustato pareigą institucijai atsiskaityti su buvusiu valstybės tarnautoju jo atleidimo iš pareigų dieną. Teismas, vadovaudamasis VTD 2019 m. lapkričio 4 d. rekomendacijomis „Dėl valstybės tarnautojo perkėlimo tarnybinio kaitumo būdu į kitas karjeros valstybės tarnautojo pareigas“, sprendė, kad perkeliant valstybės tarnautoją į kitas valstybės tarnautojo pareigas kitoje įstaigoje tarnybinio kaitumo būdu (VTĮ 26 str.) teisiniai santykiai su įstaiga pasibaigia, o VTĮ iš esmės numato atsiskaitymo už nepanaudotas atostogas atsiskaitymo galimybę, todėl šiuo atveju galėtų būti taikomos VTĮ 6 straipsnio 1 dalies ir Darbo kodekso 127 straipsnio 6 dalies nuostatos. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai skundžiamu sprendimu konstatavo, kad nors ir nėra tiesiogiai reglamentuojama Ministerijos pareiga išmokėti pareiškėjai kompensaciją už nepanaudotas kasmetines atostogas, tačiau įvertinus tai, kad valstybės tarnautojo teisiniai santykiai su perkeliančia įstaiga pasibaigia, ir kad sistemiškai aiškinant teisės aktų nuostatas, tikslinga pripažinti, jog perkeliančioji įstaiga privalo atsiskaityti su valstybės tarnautoju. Taigi nors pareiškėja šiuo atveju, kaip teigia atsakovas ir nebuvo atleista, o tik perkelta tarnybinio kaitumo būdu, tačiau ši aplinkybė procesinės baigties niekaip neįtakoja, nes faktiškai valstybės tarnautojo teisiniai santykiai pasibaigia su perkeliančia įstaiga, ir iš sisteminio teisinio reguliavimo aiškinimo akivaizdu, jog pareiškėja turėjo teisę gauti kompensaciją už Potvarkio 2 punktu nustatytas nepanaudotų kasmetinių atostogų dienas, kurias sudaro 62 kalendorinės dienos ir 32,71 darbo dienos ir jas privalėjo išmokėti perkeliančioji, bet ne priimančioji institucija.

35. Teisėjų kolegija sutinka su pareiškėjos atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentais, kad Ministerijos atsisakymas sumokėti kompensaciją už nepanaudotas kasmetines atostogas pasibaigus valstybės tarnybos teisiniams santykiams su įstaiga, paneigia pareiškėjos teises į socialines garantijas ir sudaro prielaidas Konstitucijoje įtvirtintų teisinės valstybės, teisėtų lūkesčių, teisės į teisingą atlygį ir lygiateisiškumo principų pažeidimams. Piktnaudžiaudama neaiškiu VTĮ reglamentavimu Ministerija vengia vykdyti jai įstatymais nustatytas pareigas ir tokie Ministerijos veiksmai nesiderina su gero administravimo principu. Pirmosios instancijos teismo atliktas sisteminis paminėtų nuostatų vertinimas sudarė pagrindą konstatuoti, jog Ministerija pareigos atsiskaityti su pareiškėja nevykdė, tokiu būdu pažeisdama pareiškėjos teises.

36. Apibendrindama šioje nutartyje aptartas bylos faktines ir teisines aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus bei nustatė teisiškai reikšmingas aplinkybes bylai išspręsti, teisingai pritaikė ginčo santykius reglamentuojančias materialiosios teisės normas. Atsakovo apeliacinio skundo argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvadų pagrįstumo ir teisėtumo, skundžiamas sprendimas yra pagrįstas bylos faktais ir teisės aktų normomis, todėl jis paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Atsakovo Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2021 m. vasario 23 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Stasys Gagys

Romanas Klišauskas

Gintaras Kryževičius