2017-06-13 Nr. AB-12166-3-61-3-05853-2015-2 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. A-905-556/2017

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-05853-2015-2

Procesinio sprendimo kategorija 20.2.3.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2017 m. birželio 13 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas), Veslavos Ruskan ir Arūno Sutkevičiaus (pranešėjas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. J. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. kovo 10 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. J. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas A. J. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi su skundu (b. l. 1–3) į teismą, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – ir atsakovas, Lukiškių TI-K), po 30 Eur už kiekvieną parą, praleistą Lukiškių TI-K, neturtinės žalos atlyginimo.

Skunde pareiškėjas nurodė, kad nuo 2015 m. birželio 29 d. iki skundo padavimo teismui dienos Lukiškių TI-K jis buvo kalinamas nuolat perpildytose kamerose. Pažymėjo, kad Kameros buvo antisanitarinės būklės, jose kaupėsi drėgmė, sienos apaugusios grybeliu, visur knibždėjo tarakonai ir blakės, kamerose buvo įrengti per maži stalai. Dėl prasto kamerų apšvietimo blogėjo regėjimas, tualetas buvo neatitvertas nuo bendros patalpos, todėl nuolat sklido nemalonūs kvapai, kurie sukėlė pykinimą, virškinimo sutrikimus. Už lango esantys sarginiai šunys nuolat lodavo ir staugdavo, pareiškėjas nurodė, kad negalėjo pailsėti ir jautėsi nusilpęs, irzlus, kartais net agresyvus. Dėl tokių kalinimo sąlygų pareiškėjas patyrė dvasinius išgyvenimus, sumažėjo jo savivertė, pašlijo sveikata, suprastėjo emocinė būklė. Papildomai nurodė, kad vadovavosi 2010 m. gegužės 11 d. Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus įsakymu Nr. V–124 (toliau – ir Įsakymas V–124), Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.250 straipsniu, Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) praktika.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo atsiliepimu į skundą (b. l. 8–14) prašė atmesti skundą kaip nepagrįstą, taip pat priteisti 1,56 Eur bylinėjimosi išlaidų.

Nurodė, vadovavosi 2010 m. balandžio 11 d. Lietuvos higienos norma HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir Higienos norma), pažymėjo, jog Lukiškių TI-K administracija stengėsi kiek įmanoma mažinti neigiamą laikymo sąlygų poveikį, sudarydama galimybes naudotis pasivaikščiojimo kiemelyje teise, pasinaudoti sporto kiemeliu, biblioteka, koplyčia, kamerose įrengta kabeline televizija, naudotis socialinės reabilitacijos specialistų teikiama pagalba bei programomis. Paaiškino, Lukiškių TI-K administracija negalėjo daryti įtakos suimtųjų, nuteistųjų atvykstančiųjų bei esančių įstaigoje, skaičiui, o jų nepriimti į įstaigą neturi teisinio pagrindo, nes priešingu atveju nebus vykdomos teismų nutartys ir sprendimai. Skirstant atvykusius asmenis į kameras buvo laikomasi Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo 10 straipsniu bei Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo įstatymo 70 straipsniu, įtvirtintų suimtųjų izoliavimo reikalavimų. Stengėsi, kad suimtieji ir nuteistieji, kurių laikymo sąlygos ne visiškai atitinka nustatytus reikalavimus, tokiomis sąlygomis būtų laikomi kuo trumpesnį laiką. Pažymėjo, kiekvienam kameroje laikomam asmeniui buvo skiriama atskira lova, švarus patalynės komplektas, bei kitas teisės aktų numatytas inventorius. Nurodė, Lukiškių TI-K administracija nuolat reikalavo iš suimtųjų ir nuteistųjų, kad jie palaikytų tvarką kamerose, todėl už kamerų valymą ir tvarką atsakingi patys esantys nuteistieji ir suimtieji, jiems išduodamas visas švaros palaikymui reikalingas inventorius. Lukiškių TI-K nuolat organizavo profilaktinis aplinkos kenksmingumo pašalinimas (dezinfekcija, dezinsekcija, deratizacija) bei atliekama visuomenės sveikatos priežiūra, nuo 2013 m. gruodžio 30 d. sudarė sutartį su UAB „Dezinfa“, kuri vykdo vabzdžių ir graužikų naikinimo darbus, patalpų priežiūrą bei profilaktinius patikrinimus, o nuo 2015 m. sudarė paslaugų teikimo sutartį su UAB „Kenkėjų kontrolės tarnyba“. Kamerų remontas Lukiškių TI-K buvo atliekamas pagal iš anksto sudarytą planą pagal esamus materialinius, finansinius ir darbo resursus, gavus tam skirtas lėšas iš valstybės biudžeto.

Atsakovas vadovavosi Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2009-07-10 įsakymu Nr. V-176 „Dėl tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių patvirtinimo“ III skirsniu ir nurodė, kad visose kamerose įrengtos taburetės (suoliukai), stalai, lentynos, pažymėjo, kad kamerų plotas buvo mažas, todėl ne visada įmanoma įrengti daugiau papildomų spintelių, lentynų ar kitų baldų. Nurodė, kad sanitarinio mazgo įrengimas atitinko galiojančių teisės aktų reikalavimus, visose Lukiškių TI-K kamerose langai pritaikyti vėdinimui ir atsidaro, kameros aprūpintos tvarkymo inventoriumi, o suimtieji privalo tvarkyti kameras, kuriose gyvena. Pažymėjo, kad pareiškėjas savo skundą grindė abstrakčiais argumentais, reiškė nusiskundimus bendro pobūdžio, todėl nebuvo konkretumo. Pareiškėjo patirti nepatogumai buvo labiausiai sietini su jo paties elgesiu, kas lėmė patekimą į laisvės atėmimo vietą.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2016 m. kovo 10 d. sprendimu (b. l. 53–56) pareiškėjo A. J. skundą tenkino iš dalies.

Teismas vadovavosi CK 6.271 straipsnio 1 dalimi, 6.250 straipsnio 1 ir 2 dalimis ir pažymėjo, kad atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva.

Nagrinėjamu atveju pareiškėjas neturtinę žalą kildino iš to, kad bausmės atlikimo įstaigoje jam nebuvo užtikrinta minimali gyvenamojo ploto norma, teismas nurodė, kad aktualus yra Konvencijos 3 straipsnis, kuris nustato, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas. EŽTT savo jurisprudencijoje ne kartą yra išaiškinęs, kad Konvencija įpareigoja valstybę užtikrinti, jog asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė.

Valstybė turi garantuoti, kad kalinami asmenys būtų laikomi sąlygomis, kurios užtikrina, kad jų orumas būtų gerbiamas, o bausmių vykdymo būdai ir metodai nesukeltų šiems asmenims didesnių ir intensyvesnių išgyvenimų už tuos, kurie yra neišvengiami asmeniui būnant kalinamu (žr., pvz., EŽTT 2000 m. spalio 26 d. sprendimą byloje Kudła prieš Lenkiją, pareiškimo Nr. 30210/96, 2001 m. liepos 24 d. sprendimą byloje Valašinas prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 44558/98 ir kt.). Pagal EŽTT suformuotą praktiką tam, kad netinkamas elgesys patektų į Konvencijos 3 str. reguliavimo sritį, jis turi pasiekti minimalų žiaurumo lygį.

Šio minimalaus žiaurumo lygio vertinimas yra reliatyvus; jis priklauso nuo visų bylos aplinkybių, tokių kaip elgesio trukmė, jo fizinis ir psichinis poveikis ir tam tikrais atvejais nukentėjusiojo lytis, amžius bei jo sveikatos būklė. Be to, spręsdamas, ar elgesys pagal Konvencijos 3 straipsnio, yra žeminantis orumą, teismas atsižvelgia į tai, ar jo tikslas yra pažeminti asmenį ir ar tai neigiamai paveikė asmenį su Konvencijos 3 straipsniu nesuderinamu būdu (žr., pvz., EŽTT 2001 m. balandžio 21 dsprendimą byloje Peers prieš Graikiją, pareiškimo Nr. 28524/95).

Tačiau netgi tokio tikslo nebuvimas nepadaro neįmanoma, kad bus pripažintas Konvencijos 3 straipsnio pažeidimas. EŽTT savo praktikoje taip pat yra ne kartą nurodęs, jog kameros erdvės trūkumas yra labai reikšmingas faktorius sprendžiant, ar taikomos sulaikymo sąlygos buvo „žeminančios“ Konvencijos 3 straipsnio požiūriu, o ypač mažas kalinimo metu asmeniui tenkantis plotas ir gana ilgas kalinimo laikas gali būti savaime pakankamas pagrindas pripažinti Konvencijos 3 straipsnio pažeidimą (žr., pvz., EŽTT 2005 m. balandžio 7 d. sprendimą byloje Karalevičius prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 53254/99; 2008 m. gruodžio 14 d. sprendimą byloje Dorokhov prieš Rusiją, pareiškimo Nr. 66802/01; 2012 m. sausio 10 d. sprendimą byloje Ananyev ir kiti prieš Rusiją).

Teismas vadovavosi Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V–124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ 1.3.1 punktu, kuriame nustatytas reikalavimas, kad vienam asmeniui, laikomam kameroje, turi tekti ne mažiau kaip 3,6 kv. m ploto.

Teismas pabrėžė, jog nagrinėjamu atveju konstatuotas ploto, tenkančio vienam asmeniui pažeidimas bei tam tikri kameroms keliamų higienos reikalavimų pažeidimai, tai, kad pareiškėjui tenkanti kameros ploto norma nuolat kito, be to, Lukiškių TI-K nurodytos aplinkybės, kad esant perpildytoms kameroms stengiamasi, jog suimtieji ir nuteistieji tokiomis sąlygomis būtų laikomi kuo trumpesnį laiką, t. y. atsiradus galimybei, perkeliami į laisvesnes kameras, rodo, kad įstaigos administracija palaipsniui, atsižvelgdama į finansinių galimybių ribas, siekia įstaigoje laikomiems asmenims užtikrinti tinkamas gyvenimo sąlygas. Teismas nenustatė, jog Lukiškių TI-K būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, o tam tikras kalinamųjų privatumo, jų judėjimo laisvės apribojimas ir su tuo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu.

Teismas pažymėjo, kad pagal EŽTT jurisprudenciją, teismo pareiga motyvuoti priimtą spendimą nėra suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną pareiškėjo argumentą, kad pareigos nurodyti priimto sprendimo motyvus apimtis gali skirtis priklausomai nuo sprendimo prigimties ir turi būti analizuojama konkrečių bylos aplinkybių kontekste (žr. pvz., EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Nr. 16034/90 Van de Hurk prieš Nyderlandus).

Teismas atsižvelgė į formuojamą Europos Žmogaus Teisių Teismo ir aktualią Lietuvos Respublikos teismų praktiką bei valstybės ekonomines darbo užmokesčio ir gyvenimo lygio sąlygas (minimalios mėnesinės algos, pensijų ir kitų socialinių išmokų dydžius, valstybės skolinius įsipareigojimus ir pan.), įvertino byloje nustatytas aplinkybes, pažeidimo mastą, šio pažeidimo trukmę ir intensyvumą bei vadovavosi sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, konstatavo, kad šiuo atveju pareiškėjo patirta dvasinė skriauda nebuvo tokia didelė, kad ją būtų galima vertinti pareiškėjo prašoma suma, o dėl nustatyto pažeidimo pareiškėjo patirtoms neigiamoms pasekmėms adekvati priteistina neturtinės žalos atlyginimo suma yra 180 Eur.

III. Pareiškėjas A. J. apeliaciniu skundu (b. l. 63–65) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. kovo 10 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – patenkinti skundą.

Nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo argumentais, pareiškėjas nurodo, kad teismas nagrinėjęs skundo reikalavimus nesilaikė ABTĮ 57 straipsnio nuostatų, kadangi reikalavimus (teiginius) galėjo patvirtinti tik duomenis kuriomis disponuoja atsakovas.

Pareiškėjas nesutinka su teismo vertinimu, kad nustatant valstybės civilinę atsakomybę už žalą, padarytą neteisėtais valstybės valdžios institucijos veiksmais, atsakomybė atsiranda esant tik visoms keturioms bendrosioms civilinės atsakomybės sąlygoms, tame tarpe – ir kaltei. Ši išvada padaryta netinkamai taikant ir aiškinant įstatymą. Pareiškėjas pabrėžia, kad, priešingai nei nurodė pirmosios instancijos teismas, šioje byloje aš neprivalėjau įrodinėti bei įrodyti konkrečių atsakovo pareigūnų kaltės.

Pareiškėjas prašo teismo atsižvelgti, kad gyvenamosiose patalpose ir kamerose kuriose buvau paskirtas, buvo užstatytas nuteistųjų lovomis ir kitais būtiniausiais reikmenimis. EŽTT savo praktikoje yra ne kartą nurodęs, jog kameros erdvės trūkumas yra labai reikšmingas faktorius, sprendžiant, ar taikomos sulaikymo sąlygos buvo žeminančios Konvencijos 3 straipsnio požiūriu, o ypač mažas kalinimo metu asmeniui tenkantis plotas ir gana ilgas kalinimo laikas gali būti savaime pakankamas pagrindas pripažinti Konvencijos 3 straipsnio pažeidimą.

Pareiškėjas pažymi, kad gyvenamosiose kamerose ne tik nebuvo užtikrintas gyvenamasis plotas bet ir nebuvo sudalyta sąlyga tinkamai priimti maistą, nes įrengtas stalas tik apie 35 cm2 bet ir prie stalo pritvirtintos siedamos vietos tik dviem asmenims. Tokiu atveju vienam ar dviem kameroje esančiam (–iems) asmeniui tenka valgyti atšalusį maistą. Pareiškėjas nurodė, kad pagal stalo matmenis nėra sudaryta sąlygą tinkamai rašyti prie stalo, tuo tarpu man kaip suimtajam, minėta sąlygą dėl rašyti, skaityti prie stalo, neužtikrina galimybes gintį mano teisės, t.y. kreiptis į instancijas, susipažinti su kaltinimais, rašyti laiškus ir t.t. ir pan. Pareiškėjas atkreipė dėmesį, kad EŽTT) nuolat pabrėžia, kad Konvencijos pažeidimas paprastai susijęs su kančia ir pažeminimu didesniu už tuos kuliuos neišvengiamai sukelia teisėtas elgesys ar bausmė. Tokie elementai dažnai būdingi asmens laisvės atėmimo priemonėms. Pagal šia nuostatą valstybė privalo užtikrinti, kad asmuo butų kalinamas tokiomis sąlygomis, kurios suderinamos su pagarba žmogaus orumui ir kad pasirinktos priemonės įgyvendinimo budais bei metodais nesukeltų nuteistajam tokios kančios ir nepatogumo, kurie pranoktų neišvengiama kančią, būdingą įkalinimui ir kad individo sveikata bei gerovė būtų tinkamai užtikrinta atsižvelgiant į faktinius įkalinimo reikalavimus (žr. Kudla v. Poland Nr. 30210/9692-94, ECHR 2000–XI).

Pareiškėjas papildomai nurodo, kad manim reikalaujama suma yra susijusi su ne tik dėl sukeltų nepatogumų bet ir padarytos žalos sveikatai, kuriai jokie pinigai negali būti prilyginami.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Pažymėtina, kad ši byla apeliacine tvarka nagrinėjama vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (1999 m. sausio 14 d. įstatymo Nr. VIII-1029 redakcija) normomis, galiojusiomis iki 2016 m. liepos 1 d., nes byla apeliacine tvarka pradėta nagrinėti iki įsigaliojo Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymas (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymo 7 str. 1 d., 8 str. 2 d.).

Nagrinėjamu atveju ginčas kilo dėl pareiškėjo patirtos neturtinės žalos, atsiradusios dėl tinkamų kalinimo sąlygų Lukiškių TI-K neužtikrinimo, atlyginimo.

Pagal bylos aplinkybes nustatyta, kad pareiškėjas A. J. kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių TI-K, po 30 Eur už kiekvieną parą, praleistą Lukiškių TI-K, neturtinės žalos atlyginimą.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2016 m. kovo 10 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino iš dalies, priteisė jam 180 Eur neturtinei žalai atlyginti, nustatęs, kad buvo pažeista pareiškėjo teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas kalinimo Lukiškių TI-K sąlygas.

Pareiškėjas pateiktu apeliaciniu skundu nesutinka su priimtu pirmosios instancijos teismo sprendimu, pažymėdamas, kad teismas išsamiai neišnagrinėjo jo nurodytų neteisėtų Lukiškių TI-K administracijos veiksmų, priteisė nepagrįstai mažą neturtinės žalos atlyginimo sumą.

Nagrinėjamos administracinės bylos kontekste pažymėtina, jog pareiškėjas prašomą priteisti neturtinę žalą siejo su tuo, kad jis nuo 2015 m. birželio 29 d. iki 2015 m. gruodžio 16 d. (b. l. 8–9) buvo laikomas Lukiškių TI-K sąlygomis, kurios neatitiko teisės aktų reikalavimų. Pareiškėjas skunde nurodė, kad tiek tai, kad jis buvo kalinamas perpildytose kamerose, tiek tai, kad kamerose buvo drėgna, sienos buvo apaugusios pelėsiu, buvo prastas kamerose apšvietimas, sanitarinis mazgas netinkamai įrengtas ir stalai per maži.

Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad pareiškėjui būnant Lukiškių TI-K iš viso 171 dieną, iš jų 142 dienas vienam asmeniui tenkantis plotas kameroje visiškai atitiko nustatytus reikalavimus, o likusią laikotarpio dalį – 29 dienas vienam asmeniui tenkantis plotas kameroje neatitiko nustatytų reikalavimų. Taigi teismas pripažino pareiškėjo nurodytą pažeidimą dėl perpildytų kamerų. Tačiau pažymėtina, kad teismas išnagrinėjo ir pareiškėjo argumentus, jog kamerose buvo tarakonų ir blakių, pasisakė, kad iš byloje esančios 2015 m. sausio 2 d. sudarytos sutarties su UAB „Kenkėjų kontrolės tarnyba“ (b. l. 36–39) matyti, jog tarnyba nuolat atlieka buitinių kenkėjų (vabzdžių ir graužikų) naikinimo darbus, patalpų priežiūrą. Be to, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija nemato pagrindo abejoti pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu, o apeliaciniame skunde pareiškėjas jokių naujų aplinkybių, susijusių su kamerų neatitikimu Higienos normos reikalavimams, iš esmės nenurodo.

Pareiškėjas skunde iš esmės rėmėsi faktu, jog Lukiškių TI-K gyvenamosios sąlygos neatitiko vienam asmeniui turinčio tekti ploto ir Higienos normos numatytų sąlygų. Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į administracinėje byloje nustatytus neteisėtus Lukiškių TI-K veiksmus, sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis, remiantis byloje esančiais Vilniaus visuomenės sveikatos centro patikrinimo aktais, jog tam tikri teisės aktų normų reikalavimų neatitikimai kai kuriose Lukiškių TI-K kamerose buvo nustatyti, tačiau jie buvo nežymūs (b. l. 17–35) ir esant galimybei pašalinami. Teismas pažymėjo, jog teisės aktų reikalavimus atitinkančių kalinimo sąlygų nesudarymas galėjo lemti pareiškėjui fizinius nepatogumus, neigiamus dvasinius išgyvenimus bei sudaro pagrindą vertinti, kad šiuo aspektu egzistuoja valstybės civilinės atsakomybės sąlygos (CK 6.271 str.). Toks aiškinimas atitinka ir nuoseklią Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, pabrėžiančią, jog asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis sąlygomis, patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. gruodžio 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A143–1966/2008, 2013 m. gruodžio 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A525–1946/2013, 2013 m. gruodžio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662–2009/2013).

Dėl pareiškėjo prašymo priteisti neturtinės žalos atlyginimą pinigais pažymėtina, kad CK 6.250 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva ir teismo funkcija yra patikrinti reikalavimo pagrįstumą bei, jei jis pripažįstamas pagrįstu, nuspręsti, kokia suma pinigais gali būti teisinga ir protinga satisfakcija padarytai žalai atlyginti, jei asmens teisės pažeidimo pripažinimas teismo sprendimu nėra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., EŽTT 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje Meilus prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 53161/99). Analogišką praktiką nuosekliai formuoja (ABTĮ (nagrinėjamai bylai aktuali redakcija, galiojusi iki 2016 m. liepos 1 d.) 13 str. 1 d., 20 str. 3 d.) ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (pvz., 2008 m. balandžio 16 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A444–619/2008, 2010 m. spalio 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146–1240/2011, 2012 m. sausio 26 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A756–143/2012, 2017 m. sausio 4 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A–1046–624/2017 ir kt.).

Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į CK 6.250 straipsnyje įtvirtintus neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijus bei į konstatuotus pareiškėjo teisių pažeidimus, atsižvelgusi į tai, kokioje kalinimo įstaigoje buvo laikomas pareiškėjas, neilgą pažeidimų trukmę, intensyvumą, į ginamų vertybių pobūdį, į pareiškėjo patirtus nepatogumus, į bendrą šalies ekonominę situaciją, pragyvenimo lygį, taip pat į kitų bylų, kuriose ginamos panašios vertybės, formuojamą praktiką dėl neturtinės žalos atlygintino dydžio, vadovaudamasi sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad šiuo atveju adekvati neturtinės žalos atlyginimo suma – 180 Eur.

Remdamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai vertino administracinės bylos aplinkybes, pareiškėjo nurodytus neteisėtus veiksmus jam siekiant patirtos neturtinės žalos atlyginimo (CK 6.271, 6.250 str.), todėl pareiškėjo apeliacinis skundas atmestinas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliktinas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo A. J. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. kovo 10 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Ričardas Piličiauskas

Veslava Ruskan

Arūnas Sutkevičius