2019-02-14 Nr. AB-4253-3-61-3-02115-2016-1 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-295-756/2019

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02115-2016-1

Procesinio sprendimo kategorija 7.9

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2019 m. vasario 14 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audrius Bakaveckas, Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Skirgailės Žalimienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjų M. O. (M. O.), P. S. A. (P. S. A.), B. M. J. (B. M. J.), B. A. N. (B. A. N.), A. M. T. (A. M. T.), T. K. (T. K.), I. K. (I. K.), L. K. K. (L. K. K.), P. P. D. (P. P. D.), D. T. (D. T.), B. M. (B. M.), M. S. (M. S.) ir uždarosios akcinės bendrovės „Darbo ekspresas“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. kovo 20 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjų M. O. (M. O.), P. S. A. (P. S. A.), B. M. J. (B. M. J.), B. A. N. (B. A. N.), A. M. T. (A. M. T.), T. K. (T. K.), I. K. (I. K.), L. K. K. (L. K. K.), P. P. D. (P. P. D.), D. T. (D. T.), B. M. (B. M.), M. S. (M. S.) ir uždarosios akcinės bendrovės „Darbo ekspresas“ skundą atsakovams Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Užsienio išmokų tarnybai ir Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (tretieji suinteresuoti asmenys – Valstybinė darbo inspekcija prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos ir Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos) dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjai M. O. (M. O.), P. S. A. (P. S. A.), B. M. J. (B. M. J. ), B. A. N. (B. A. N.), A. M. T. (A. M. T.), T. K. (T. K.), I. K. (I. K.), L. K. K. (L. K. K.), P. P. D. (P. P. D.), D. T. (D. T.), B. M. (B. M.), M. S. (M. S.) ir uždaroji akcinė bendrovė (toliau – ir UAB) „Darbo ekspresas“ (toliau – ir pareiškėjai) kreipėsi į teismą su skundu, prašė:

1.1. Panaikinti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir Valdyba) Užsienio išmokų tarnybos (toliau – ir Tarnyba) 2016 m. vasario 17 d. sprendimus Nr. SPRE-256, Nr. SPRE-257, Nr. SPRE-265, Nr. SPRE-266, Nr. SPRE-267, Nr. SPRE-268 ir Nr. SPRE-269, 2016 m. vasario 23 d. sprendimus Nr. SPRE-296 ir Nr. SPRE-298, 2016 m. vasario 24 d. sprendimus Nr. SPRE-301, Nr. SPRE-303 ir Nr. SPRE-305, kuriais pareiškėjams atsisakyta išduoti A1 pažymėjimus;

1.2. Panaikinti Valdybos 2016 m. balandžio 21 d. sprendimus Nr. (1.45)I-2388, Nr. (1.45)I-2389, Nr. (1.45)I-2390, Nr. (1.45)I-2399, Nr. (1.45)I-2401, Nr. (1.45)I-2402 ir Nr. (1.45)I-2403, 2016 m. balandžio 28 d. sprendimus Nr. (1.45)I-2549, Nr. (1.45)I-2550, Nr. (1.45)I-2574, Nr. (1.45)I-2583 ir Nr. (1.45)I-2588;

1.3. Įpareigoti Tarnybą išduoti A1 pažymėjimus:

1.3.1. M. O. nuo 2013 m. gruodžio 1 d. iki 2014 m. balandžio 30 d.;

1.3.2. P. S. A. nuo 2014 m. sausio 1 d. iki 2015 m. lapkričio 30 d.;

1.3.3. B. M. J. nuo 2014 m. sausio 1 d. iki 2016 m. vasario 1 d.;

1.3.4. B. A. N. nuo 2014 m. sausio 1 d. iki 2016 m. vasario 1 d.;

1.3.5. A. M. T. nuo 2014 m. vasario 1 d. iki 2015 m. lapkričio 30 d.;

1.3.6. T. K. nuo 2014 m. balandžio 1 d. iki 2015 m. lapkričio 30 d.;

1.3.7. I. K. nuo 2014 m. balandžio 1 d. iki 2015 m. lapkričio 30 d.;

1.3.8. L. K. K. nuo 2013 m. gruodžio 1 d. iki 2014 m. liepos 31 d.;

1.3.9. P. P. D. nuo 2014 m. vasario 1 d. iki 2016 m. vasario 1 d.;

1.3.10. D. T. nuo 2014 m. vasario 1 d. iki 2015 m. spalio 1 d.;

1.3.11. B. M. nuo 2013 m. gruodžio 1 d. iki 2015 m. balandžio 30 d.;

1.3.12. M. S. nuo 2014 m. vasario 1 d. iki 2015 m. lapkričio 30 d.

2. Skunde pareiškėjai nurodė, kad atsakovai neobjektyviai vertina duomenis, faktinę situaciją ir aplinkybes, neteisingai aiškina bei taiko Europos Sąjungos ir Lietuvos Respublikos materialiosios teisės normas, neatsižvelgia į teisės normų tarpusavio ryšį, nepaiso sisteminio teisės normų aiškinimo taisyklių, dėl to priėmė neteisėtus ir nepagrįstus sprendimus. Pareiškėjų teigimu, nurodytais laikotarpiais jie dirbo UAB „Darbo ekspresas“, Lietuvos teritorijoje. Lietuvoje darbuotojai pagal darbo sutartį gaudavo atlyginimą, sutartą darbo sutartyje.

Tuo pačiu metu pareiškėjai vykdė savarankišką veiklą Lenkijoje. Pareiškėjams Lenkijos kompetentinga įstaiga nustatė Lietuvos Respublikos socialinio draudimo taikytiną teisę atitinkamais laikotarpiais, kuriais jie ir prašo išduoti pažymėjimus A1. Pareiškėjai pagal darbo sutartis per mėnesį dirbo po 2 dienas, po 8 val., iš viso per mėnesį darbuotojai dirbo 16 val. Pasak pareiškėjų, skundžiami Tarnybos ir Valdybos sprendimai nėra pagrįsti objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, todėl neatitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies reikalavimų.

Nei Tarnyba, nei Valdyba neatsiuntė Valstybinės darbo inspekcijos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir VDI) išvadų. Be to, paskutinis UAB „Darbo ekspresas“ patikrinimas vyko 2015 metų gruodžio mėnesį, kai visi darbuotojai iš Lenkijos atostogavo. 2016 m. sausio 9 d. pareiškėjai, kaip įprasta pagal grafiką, atvyko į Vilnių. Transportą jiems visada organizuodavo bei apmokėdavo UAB „Darbo ekspresas“, dažniausiai darbuotojai vykdavo autobusu, visi kartu iš Lenkijos ir atgal, išskyrus direktorių. Praktiškai pareiškėjai dirbo Alytuje arba Vilniuje.

Alytuje pagrindinis parkavimas buvo stovėjimo aikštelėje prie dviejų prekybos centrų IKI ir RIMI, Vilniuje pareiškėjai skrajutes platino arčiau prekybos centrų, mikroautobusas darbuotojus veždavo į kelias vietas. Visi darbuotojai dažniausiai dirbo šeštadieniais, gal kartą tai buvo sekmadienis, tačiau tai visada buvo savaitgalis. Tai buvo patogu, kadangi darbo dienomis pareiškėjai galėjo užsiimti savo veikla. UAB „Darbo ekspresas“ skrajutėse, kurias platino darbuotojai, buvo patalpinta informacija ne tik apie UAB „Darbo ekspresas“, bet ir kitų Lenkijos įmonių pasiūlymai, buvo nurodyti šių įmonių kontaktai, kad suinteresuotas asmuo galėtų tiesiogiai susisiekti su Lenkijos įmone.

Apie tai, kad UAB „Darbo ekspresas“ darbuotojai 2016 m. sausio 9 d. (šeštadienį) atvyksta dirbti į Vilnių, UAB „Darbo ekspresas“ raštu informavo ir VDI, tačiau gavo atsakymą, kad tai nebeaktualu. Pareiškėjai pažymėjo, kad Tarnybos prašyme atlikti įmonės patikrinimą buvo nurodyta, kokio atsakymo iš VDI tikisi pati Tarnyba, tačiau Valdyba šį faktą ignoravo. Lieka neaišku, nuo kurios datos VDI nustatė, kad pareiškėjai realiai nedirba UAB „Darbo ekspresas“, o įmonė Lietuvoje veiklos nevykdo, nes įmonė buvo tikrinama 2014 metais ir tokia išvada nebuvo padaryta.

Įmonė ne tik turi sąskaitą banke, savo internetinį puslapį, apyvartą, bet ir darbina Lietuvos Respublikos piliečius, kurie dirba Lietuvoje ir nėra komandiruojami. UAB „Darbo ekspresas“ mokėjo darbuotojų socialinio draudimo bei sveikatos draudimo įmokas ir jokių įsiskolinimų neturi, o darbuotojai nesinaudojo nei socialiniu draudimu, nei sveikatos draudimu. Nėra jokio pagrindo teigti, kad įmonė Lietuvoje veiklos nevykdė, o darbuotojai iš Lenkijos buvo darbinami fiktyviai. Kadangi 2014 metais nebuvo konstatuotas faktas, kad darbuotojai veiklos nevykdo, nėra pagrindo šiam laikotarpiui neišduoti Al pažymėjimų.

Europos Sąjungos teisės aktuose nėra reglamentuojama, kad darbuotojai dirbdami kitoje Europos Sąjungos valstybėje turėtų rinkti įrodymus apie tai, kad jie realiai vykdo savo darbą, tokios nuostatos nėra ir Lietuvoje galiojančiuose teisės aktuose. Nėra teisės nuostatos, kurioje būtų apibrėžta, kokie įrodymai turi įrodomąją vertę dėl to, kad asmuo realiai dirba savo darbą.

3. Atsakovas Tarnyba atsiliepime į pareiškėjų skundą prašė jį atmesti.

4. Tarnyba atsiliepime nurodė, kad VDI atliko UAB „Darbo ekspresas“ veiklos patikrinimą, po kurio padarė išvadą, kad minėtos įmonės darbuotojai formaliai draudžiami socialiniu draudimu Lietuvos Respublikoje, tačiau realiai jokių funkcijų neatlieka (jų darbinės veiklos įforminimas yra fiktyvus), minėta įmonė realiai veiklos Lietuvoje nevykdo. Pareiškėjai yra sudarę fiktyvias darbo sutartis su UAB „Darbo ekspresas“ (šioje įmonėje įdarbinta daug Lenkijos piliečių, vykdančių individualią veiklą Lenkijoje), pagal kurias realiai darbo nevykdo, o sudarytomis darbo sutartimis siekia išvengti socialinio draudimo įmokų mokėjimo Lenkijoje nuo pajamų, gautų iš Lenkijoje vykdomos savarankiškos veiklos. VDI 2016 m. gegužės 31 d. raštu Nr. SD-25-6918 „Dėl informacijos pateikimo“ Tarnybą informavo, kad atliko UAB „Darbo ekspresas“ patikrinimą. Patikrinimo metu UAB „Darbo ekspresas“ buveinės adresu – (duomenys neskelbtini), ir žinomos veiklos vykdymo adresu – (duomenys neskelbtini), taip pat įmonės buhalterinę apskaitą tvarkančiai įmonei elektroniniu paštu buvo išsiųstas nurodymas pateikti paaiškinimą dėl UAB „Darbo ekspresas“ darbuotojų darbo funkcijų, kuriuose miestuose darbuotojai atliko darbo sutartyse sulygtas darbo funkcijas nuo 2016 metų sausio iki 2016 metų balandžio, bei pateikti darbo sutartis, darbo grafikus, darbo laiko apskaitos žiniaraščius ir atsiskaitymo lapelius nuo 2015 metų gruodžio iki 2016 metų birželio. Minėti nurodymai, siųsti paštu, neįteikti. Pagal buhalterinės apskaitos paslaugų teikimo sutartį Nr. 40 UAB „Darbo ekspresas“ buhalterinę apskaitą tvarkanti M. L. 2016 m. gegužės 18 d. elektroniniu paštu pateikė tik darbo užmokesčio priskaičiavimo žiniaraščius, atsiskaitymo lapelius, darbo grafikus, vieno darbuotojo darbo sutartį ir nuotraukas, kuriose užfiksuoti neidentifikuoti asmenys. VDI pakartotinai padarė išvadą, kad faktiškai UAB „Darbo ekspresas“ darbuotojai Lietuvos Respublikoje veiklos nevykdė, įmonės darbuotojai formaliai draudžiami socialiniu draudimu Lietuvos Respublikoje, tačiau realiai jokių funkcijų ar / ir darbo neatlieka.

5. Atsakovas Valdyba atsiliepime į pareiškėjų skundą prašė jį atmesti.

6. Valdyba išdėstė argumentus, iš esmės analogiškus nurodytiems Tarnybos atsiliepime į pareiškėjų skundą. Taip pat pažymėjo, kad skundžiamuose Tarnybos ir Valdybos sprendimuose nėra pasisakyta dėl UAB „Darbo ekspresas“ teisių ir pareigų, todėl ji neturi teisinio suinteresuotumo bylos baigtimi ir neturi būti ginčo šalimi šioje byloje. Tarnyba ir Valdyba savo sprendimuose vadovaujasi VDI išvadomis, kurios nėra apskųstos.

7. Trečiasis suinteresuotas asmuo VDI atsiliepime į pareiškėjų skundą prašė jį atmesti.

8. VDI nurodė, kad pareiškėjų pateikti duomenys neatitinka tikrovės, yra formalūs ir nepatvirtinti jokiais objektyviais įrodymais. Išvados dėl UAB „Darbo ekspresas“ buvo padarytos įvertinus VDI Vilniaus teritorinio skyriaus pareigūnų atliktus tyrimus, siekiant pagal kompetenciją atlikti UAB „Darbo ekspresas“ patikrinimus, t. y. ne tik įvertinti / pamatyti dokumentus, bet ir apklausti darbuotojus, patikrinti jų darbo vietas ir įvertinti darbo sąlygų saugumą. VDI Vilniaus teritorinio skyriaus pareigūnai 2013–2016 metų laikotarpiu atliko penkis UAB „Darbo ekspresas“ patikrinimus, kurių metu UAB „Darbo ekspresas“ registracijos adresu rasti nepavyko. Į veiklos vykdymo adresu – (duomenys neskelbtini), esančias patalpas patekti taip pat nepavyko. Tyrimų metu įmonės buveinės adresu ir elektroniniais adresais (info@darbo-ekspresas.lt, (duomenys neskelbtini)@gmail.com) buvo siunčiami nurodymai pateikti tyrimui reikalingus dokumentus. VDI nustatytais terminais dokumentus elektroniniu paštu teikė M. L., kuri paaiškino, kad su UAB „Darbo ekspresas“ 2014 m. gegužės 11 d. yra sudariusi buhalterinės apskaitos paslaugų teikimo sutartį bei pateikė su darbo santykiais susijusius dokumentus – darbo laiko apskaitos žiniaraščius, darbo grafikus, darbo užmokesčio priskaičiavimo žiniaraščius, darbo sutartis su darbuotojais, darbo tvarkos taisykles. Dėl papildomos informacijos gavimo įmonės direktoriui buvo siųsti (paštu ir el. paštu) VDI nurodymai atvykti į VDI Vilniaus teritorinį skyrių ir pateikti paaiškinimus dėl darbuotojų darbo vietos ir jų funkcijų atlikimo Lietuvoje, tačiau nei bendrovės direktorius, nei kiti įmonės atstovai į VDI nebuvo atvykę bei reikalaujamų paaiškinimų nepateikė. 2016 m. gegužės 23 d. M. L. elektroniniu paštu VDI informavo, kad UAB „Darbo ekspresas“ nevykdo veiklos nuo kovo mėnesio. Todėl Valdybos sprendimai atsisakyti išduoti pareiškėjams A1 pažymėjimus yra pagrįsti ir paliktini galioti.

9. Trečiasis suinteresuotas asmuo Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir VMI) atsiliepime į pareiškėjų skundą nurodė, kad UAB „Darbo ekspresas“ 2014–2015 metais teikė deklaracijas ir moka mokesčius. VMI teismo prašė pašalinti ją iš trečiųjų suinteresuotų asmenų, kadangi VMI veiksmai nėra skundžiami ir bylos išsprendimas neturės įtakos jos teisėms ar pareigoms.

II. 10. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017 m. kovo 20 d. sprendimu pareiškėjų skundą atmetė.

11. Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad į bylą yra pateikti VDI atsiliepimą patvirtinantys dokumentai: UAB „Darbo ekspresas“ 2016 m. gegužės 24 d. Patikrinimo aktas Nr. SD-1-6681, Tarnybos 2015 m. lapkričio 11 d. raštas VDI, VDI Vilniaus skyriaus 2015 m. lapkričio 24 d. nurodymas UAB „Darbo ekspresas“, 2015 m. lapkričio 23 d. nurodymas ir kt.; taip pat byloje yra Valdybos 2015 m. gruodžio 14 d. raštas Tarnybai, 2016 m. gegužės 31 d. raštas, VDI Vilniaus teritorinio skyriaus 2016 m. vasario 19 d. raštas UAB „Darbo ekspresas“, Tarnybos 2015 m. sausio 26 d. raštas VDI, VDI 2015 m. vasario 27 d. raštas Tarnybai, kita medžiaga, susijusi su UAB „Darbo ekspresas“ veikla, tokia kaip darbo laiko apskaitos žiniaraščiai ir kita.

Pirmosios instancijos teismo vertinimu, visa ši medžiaga leidžia sutikti su Tarnybos išvada, kad UAB „Darbo ekspresas“ įdarbinti darbuotojai pagal darbo sutartis pasamdyti atlikti reklamos ir marketingo vadybininkų pareigas, faktiškai jokio darbo nedirbo, o dokumentai buvo tvarkomi, mokesčiai mokamai tik tam, kad jiems būtų taikoma Lietuvos socialinio draudimo teisė. Faktiškai bendrovėje galėjo dirbti tik direktorius ir buhalterės paslaugas pagal sutartį (individualią veiklą vykdanti) teikianti darbuotoja, iš kurios ir buvo gauta didesnė dalis informacijos apie bendrovę.

Pareiškėjų teikiami įrodymai, taip pat dalis kitų įrodymų (nuotraukos ir pan.) neįrodo darbo atlikimo, kaip jo neįrodo ir pateiktos vidaus Darbo tvarkos taisyklės. UAB „Darbo ekspresas“ iš šiai bendrovei teikiamų VDI nurodymų turėjo suprasti, kad VDI siekia patikrinti darbuotojų realiai atliekamą darbą, tačiau iki bylos nagrinėjimo teisme nepateikti jokie įrodymai, kurie patvirtintų, jog UAB „Darbo ekspresas“ turėjo kokių nors kitų Lenkijos įmonių ar kitų įmonių užsakymų, kuriuos vykdyti Lietuvoje reikėjo samdyti tokį didelį kiekį darbuotojų iš Lenkijos, dėl kurių apsimokėtų tuos darbuotojus išeiginėmis dienomis darbdavio sąskaita (kaip teigia pareiškėjai) vežioti iš gana tolimų Lenkijos teritorijų ir atgal (tik vienai dienai) ir pan.

Nepateikta jokių atliktų darbų ataskaitų su dalintų skrajučių ar kitos reklaminės medžiagos pavyzdžiais, todėl darbuotojų įforminimas, mokesčių už juos mokėjimas socialinio draudimo įstaigai, kitų mokesčių mokėjimas, pagrįstai pripažintas visiškai formaliu, kurio tikslas buvo ne kokio nors ekonomiškai prasmingo darbo atlikimas, o siekis pasinaudoti Lietuvos socialinio draudimo teise ir nemokėti mokesčių Lenkijoje, dempinguojant mokesčius Lietuvoje (mokant mažus atlyginimus už nedidelį valandų skaičių).

12. Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad Tarnybos išvada, jog pareiškėjams negali būti taikoma 2004 m. balandžio 29 d. Europos Parlamento ir Tarybos Reglamento (EB) Nr. 883/2004 dėl socialinės apsaugos sistemų koordinavimo (toliau – ir Reglamentas Nr. 883/2004) 13 straipsnio 3 dalis, yra pagrįsta. Pareiškėjų teikiami įrodymai, neva patvirtinantys, jog jie atvykdavo į Lietuvą per mėnesį vienai dienai dirbti po 8 val., šio fakto nepatvirtina. Juo labiau, kad pareiškėjų nurodomą darbinę veiklą, jeigu ji būtų reali, įrodyti nebūtų jokių sunkumų (turėtų egzistuoti užsakymai, jų vykdymo ataskaitos, sutartys dėl apmokėjimų už atitinkamą darbą, apmokėjimus už atliktą darbą patvirtinantys dokumentai ir kt.). Todėl teismas padarė išvadą, kad pareiškėjų teiginiai apie tai, jog atsakovas neteisingai supranta Europos Sąjungos teisę, vadovaujasi netinkama VDI pateikta medžiaga, kuria neįrodomas fiktyvus darbas, neįvertina jų argumentų, nepasitvirtino.

13. Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad Reglamento Nr. 883/2004 ir 2009 m. rugsėjo 16 d. Europos parlamento ir Tarybos reglamento (EB) Nr. 987/2009 nustatančio Reglamento (EB) Nr. 883/2004 dėl socialinės apsaugos sistemų koordinavimo įgyvendinimo tvarką (toliau – ir Reglamentas Nr. 987/2009) nuostatos Lietuvos Respublikoje turi būti įgyvendinamos laikantis nacionalinių teisės aktų, atsižvelgiant į nurodytuose reglamentuose nurodytus jų įgyvendinimo tikslus. Šiuo konkrečiu atveju netgi nereikia taikyti Lietuvos teisės aktų, nes ir minėtus reglamentus taikant tiesiogiai, negali būti formaliai sukurta situacija prilyginta darbui pagal darbo sutartis Lietuvoje. Pareiškėjų situacija pasirenkant taikytiną teisę formaliai atitinka Reglamento Nr. 883/2004 13 straipsnio 3 dalį, pagal kurią asmeniui, kuris paprastai dirba pagal darbo sutartį ir savarankiškai keliose valstybėse narėse, taikomi tos valstybės narės, kurioje jis dirba pagal darbo sutartį, teisės aktai, tačiau pareiškėjai klysta manydami, kad parenkant taikytiną socialinio draudimo teisę, pakanka bet kokios formalios darbo sutarties, kitų su darbo teise susijusių dokumentų (darbo laiko apskaitos žiniaraščių ir pan.), o įvertinti šios darbo sutarties vykdymo realumo socialinio draudimo įstaiga teisės neturi. Nagrinėjamo klausimo sprendimo procedūrų reguliavimas rodo, kad viena valstybės kompetentinga įstaiga nustatyti kitos valstybės jurisdikcijos savo nuožiūra neturi kompetencijos, todėl pareiškėjų argumentas, kad nagrinėjamu atveju Lenkijos kompetentinga įstaiga yra nustačiusi, jog taikytina Lietuvos socialinio draudimo teisė, o Lietuvos socialinio draudimo įstaigos prieštaravimų nepareiškė, nėra reikšmingas.

14. Pirmosios instancijos teismo vertinimu, A1 pažymėjimų išdavimo klausimas yra tinkamai išspręstas skundžiamais sprendimais, kuriuose nurodytas jų faktinis ir teisinis priėmimo pagrindas. Įvertinus skundžiamų sprendimų turinį, nėra pagrindo spręsti, kad jie neatitinka Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio nuostatų. Nustačius, kad skundžiami sprendimai yra teisėti ir pagrįsti, nėra pagrindo tenkinti pareiškėjų reikalavimus dėl įpareigojimo išduoti A1 pažymėjimus.

15. Pirmosios instancijos teismas taip pat atkreipė dėmesį, kad UAB „Darbo ekspresas“ skunde nepaaiškino, kokią įtaką jo teisėms, teisėtiems interesams ar pareigoms turi skundžiami sprendimai, kurie daro įtaką tik pareiškėjų (fizinių asmenų) teisėms. Šis pareiškėjas nepateikė duomenų, kokią įtaką A1 pažymėjimų nesuteikimas padarė bendrovės veiklai, darbdavio teisėms ar pareigoms. Teismo vertinimu, tokių pažymėjimų neišdavimas bendrovės veiklai, jeigu ji faktiškai būtų vykdoma, įtakos padaryti negalėjo. Kadangi skundžiami sprendimai nedarė įtakos UAB „Darbo ekspresas“ teisėms ar įstatymo saugomiems interesams, nesukėlė jam jokių teisinių pasekmių, šio pareiškėjo skundas negali būti tenkinamas. UAB „Darbo ekspresas“ pagal šioje byloje pareikštą reikalavimą neturi materialinio teisinio intereso, o teisės aktais pareiškėjui nesuteikta teisė ginti viešąjį interesą ar kitų asmenų teises ar interesus.

III. 16. Pareiškėjai M. O., P. S. A., B. M. J., B. A. N., A. M. T., T. K., I. K., L. K. K., P. P. D., D. T., B. M., M. S. ir UAB „Darbo ekspresas“ apeliaciniame skunde prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą:

16.1. Panaikinti Tarnybos 2016 m. vasario 17 d. sprendimus Nr. SPRE-256, Nr. SPRE-257, Nr. SPRE-265, Nr. SPRE-266, Nr. SPRE-267, Nr. SPRE-268 ir Nr. SPRE-269, 2016 m. vasario 23 d. sprendimus Nr. SPRE-296 ir Nr. SPRE-298, 2016 m. vasario 24 d. sprendimus Nr. SPRE-301, Nr. SPRE-303 ir Nr. SPRE-305, kuriais pareiškėjams atsisakyta išduoti A1 pažymėjimus;

16.2. Panaikinti Valdybos 2016 m. balandžio 21 d. sprendimus Nr. (1.45)I-2388, Nr. (1.45)I-2389, Nr. (1.45)I-2390, Nr. (1.45)I-2399, Nr. (1.45)I-2401, Nr. (1.45)I-2402 ir Nr. (1.45)I-2403, 2016 m. balandžio 28 d. sprendimus Nr. (1.45)I-2549, Nr. (1.45)I-2550, Nr. (1.45)I-2574, Nr. (1.45)I-2583 ir Nr. (1.45)I-2588;

16.3. Konstatuoti, kad byloje yra pakankamai įrodymų, kad apeliantai realiai vykdė savo darbą Lietuvoje dirbdami UAB „Darbo ekspresas“ ir įpareigoti Tarnybą išduoti jiems A1 pažymėjimus arba perduoti Tarnybai iš naujo spręsti klausimą dėl šių pažymėjimų išdavimo;

16.4. Pripažinti, kad pareiškėjų M. O., L. K. K., B. M., P. S. A., A. M. T., T. K., I. K., D. T. ir M. S. VDI patikrinimai, kuriais vadovaujasi Tarnyba, atsisakydama išduoti jiems A1 pažymėjimus, neturi įtakos, ir įpareigoti Tarnybą išduoti apeliantams A1 pažymėjimus arba perduoti Tarnybai iš naujo spręsti klausimą dėl šių pažymėjimų išdavimo.

17. Apeliaciniame skunde pareiškėjai palaiko skunde pirmosios instancijos teismui išdėstytą poziciją, papildomai nurodo, kad:

17.1. VDI buvo informuota, jog UAB „Darbo ekspresas“ darbuotojai dirba savaitgaliais, o tai reiškia, kad darbo dienomis jų Lietuvoje nėra. Nepaisant to, VDI patikrinimus atliko darbo dienomis ir darbo valandomis, o pirmosios instancijos teismas šių aplinkybių nevertino. Be to, 2016 metų gegužės mėnesį darbuotojai savo funkcijų jau nebeatlikinėjo, nes buvo nutraukę darbo santykius, o pati įmonė nuo 2016 metų kovo mėnesio veiklos nebevykdė.

17.2. Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijoje 2015 m. rugsėjo 15 d. įvyko susitikimas, kuriame dalyvavo Tarnybos ir VDI atstovai ir kuriame buvo aptarti UAB „Darbo ekspresas“ patikrinimų rezultatai. Atsižvelgiant į Tarnybos prašymus atlikti pakartotinius šios įmonės patikrinimus, matyti, kad iš VDI yra tikimasi konkrečių rezultatų, t. y. konkretaus atsakymo, kad Tarnyba galėtų vykdyti tai, kas jau iš anksto buvo suderinta 2015 m. rugsėjo 15 d. susitikime ir jau sutarta su atitinkamomis Lenkijos įstaigomis. VDI atstovas teismo posėdyje negalėjo atsakyti, ar minėtas susitikimas buvo protokoluojamas, nors tokie susitikimai turi būti protokoluojami. VDI atstovė teismo posėdyje taip pat negalėjo paaiškinti, kas konkrečiai šiame susitikime buvo aptarta, VDI atstovės atsakymai į pareiškėjo klausimus buvo teikiami teismo pagalba ir sufleravimu.

17.3. Tarnyba nepateikė kompetentingos Lenkijos įstaigos rašto, kuriame būtų nurodyta, kad ji pakeitė savo nuomonę dėl pareiškėjams nustatyto Lietuvos Respublikos socialinio draudimo teisės aktų taikymo. VDI nenustatė teisinio pagrindo ir neturi objektyvių įrodymų, leidžiančių patvirtinti arba paneigti faktą dėl UAB „Darbo ekspresas“ fiktyvios veiklos ir jos darbuotojų faktinio darbo Lietuvos Respublikoje.

17.4. Būtent gyvenamosios vietos įstaiga nustato taikytiną teisę, o Tarnyba per du mėnesius gali tik pateikti prieštaravimą. Jeigu įstaigų nuomonės nesutampa, jos pagal Reglamento Nr. 987/2009 6 straipsnio bei 16 straipsnio 4 dalį turi kreiptis į Administracinę komisiją. Taigi Tarnyba neturi teisinio pagrindo savarankiškai nustatyti, kurios valstybės socialinio draudimo teisės aktai turi būti taikomi pareiškėjams.

17.5. UAB „Darbo ekspresas“ patikrinimas baigtas tik 2015 m. gruodžio 18 d., tačiau jau 2015 m. gruodžio 14 d. VDI parašė savo išvadas Tarnybai.

17.6. Prie prašymų išduoti A1 pažymėjimus pareiškėjai pateikė Lenkijos mokesčių įstaigos pažymas apie savo pajamas, tačiau Tarnyba jų nevertino. Pirmosios instancijos teismas vertino tik atsakovų pateiktus dokumentus ir visiškai nepasisakė dėl pareiškėjų pateiktų įrodymų. Teismas buvo aktyvus tik renkant įrodymus, galinčius patvirtinti atsakovų teiginius. Žinodamas, kokių dokumentų trūksta byloje, teismas privalėjo dėl to kreiptis į pareiškėjus, tačiau to nepadarė. Be to, pirmosios instancijos teismas netenkino posėdyje pareiškėjų išreikšto prašymo skirti papildomo laiko pristatyti su Lenkijos įmonėmis dėl jų reklamos teikimo Lietuvos Respublikos teritorijoje sudarytas sutartis, todėl pareiškėjai jas teikia su apeliaciniu skundu.

17.7. VDI atlikto 2015 metų gruodžio patikrinimo metu UAB „Darbo ekspresas“ dirbo tik B. M. J., B. A. N. ir P. P. D., kurie dirbti baigė 2016 m. vasario 1 d. Kiti pareiškėjai dirbti nustojo 2015 m. lapkričio 30 d.

17.8. Pareiškėjai nepažeidė jokių teisės aktų, neslėpė jokios informacijos. Nagrinėjamu atveju vienintelis Tarnybos tikslas yra atsikratyti Lenkijos piliečių, kurie Lietuvoje dirba pagal darbo sutartį ne visu etatu, nes jie moka per mažus sveikatos draudimo mokesčius.

17.9. A1 pažymėjimus atsisakyta išduoti dėl to, kad UAB „Darbo ekspresas“ tariamai nevykdo veiklos, todėl tokie Tarnybos sprendimai yra susiję su įmonės veikla, jos geru vardu, reputacija, bendradarbiavimu su esamais klientais ar naujų verslo sandorių reklamos srityje sudarymu.

18. Atsakovas Tarnyba atsiliepime į pareiškėjų apeliacinį skundą palaiko pirmosios instancijos teismui teiktame atsiliepime į pareiškėjų skundą išdėstytą poziciją, apeliacinį skundą prašo atmesti. Pažymi, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertinęs byloje esančius įrodymus ir duomenis priėmė pagrįstą ir teisingą sprendimą. Byloje pateikti duomenys leido teismui daryti pagrįstą išvadą, kad UAB „Darbo ekspresas“ jokios veiklos Lietuvoje nevykdė, o šioje įmonėje įdarbinti Lenkijos Respublikos piliečiai niekada faktiškai Lietuvos Respublikos teritorijoje nedirbo. Priimdama skundžiamus sprendimus, kuriais atsisakė išduoti pareiškėjams A1 pažymėjimus, Tarnyba išreiškė prieštaravimą kompetentingos Lenkijos įstaigos sprendimui pareiškėjams laikinai taikyti Lietuvos Respublikos socialinio draudimo teisę. Nagrinėjamu atveju ginčas dėl pareiškėjams taikytino socialinio draudimo teisės tarp Lietuvos Respublikos ir Lenkijos Respublikos įstaigų nekilo, kadangi kompetentinga Lenkijos įstaiga prieštaravimų Tarnybai neišreiškė. Apeliantai nepateikė paaiškinimų, kokius argumentus turėtų pagrįsti ar kokią informaciją galėtų suteikti jų papildomai pateikti dokumentai, todėl Tarnyba prašo šių dokumentų apeliacinėje instancijoje nevertinti.

19. Atsakovas Valdyba atsiliepime į pareiškėjų apeliacinį skundą palaiko pirmosios instancijos teismui teiktame atsiliepime į pareiškėjų skundą išdėstytą poziciją, apeliacinį skundą prašo atmesti.

20. Trečiasis suinteresuotas asmuo VDI atsiliepime į pareiškėjų apeliacinį skundą palaiko pirmosios instancijos teismui teiktame atsiliepime į pareiškėjų skundą išdėstytą poziciją, apeliacinį skundą prašo atmesti.

21. Trečiasis suinteresuotas asmuo VMI atsiliepime į pareiškėjų apeliacinį skundą prašo bylą spręsti teismo nuožiūra bei pašalinti VMI iš trečiųjų suinteresuotų asmenų.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 22. Ginčas šioje byloje kilo dėl Tarnybos sprendimų, kuriais atsisakyta pareiškėjams M. O., P. S. A., B. M. J., B. A. N., A. M. T., T. K., I. K., L. K. K., P. P. D., D. T., B. M. ir M. S. jų nurodytais laikotarpiais išduoti A1 pažymėjimus, taip pat Valdybos sprendimų, kuriais minėti Tarnybos sprendimai palikti nepakeisti, teisėtumo ir pagrįstumo.

23. Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalį teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų.

24. Apeliacinio teismo teisėjų kolegija pažymi, jog Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) praktikoje ne kartą pažymėta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją; LVAT 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011 ir kt.). Taip pat akcentuotina, jog vadovaujantis ABTĮ 138 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik tuomet, jeigu teismas pripažino, jog tai būtina. Taigi apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., LVAT 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007, 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013 ir kt.). Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija, patikrinusi bylą teisės taikymo ir įrodymų vertinimo aspektu, iš esmės sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis. Priimdamas ginčijamą sprendimą, pirmosios instancijos teismas rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir teisminio bylos nagrinėjimo metu patikrintais įrodymais, sprendime nuosekliai ir išsamiai išdėstė, kuriais įrodymais grindžiamos teismo išvados, o kurie įrodymai atmetami, visapusiškai ir objektyviai išanalizavo bei įvertino teismo posėdyje ištirtus įrodymus.

25. Apeliaciniame skunde nėra jokių argumentų, kurių pagrindu reikėtų pirmosios instancijos teismo ištirtus įrodymus vertinti iš naujo, keisti ar naikinti ginčijamą sprendimą. Apeliantai su apeliaciniu skundu pateikė skrajutę (lankstinuką), UAB „Darbo ekspresas“ sutarčių dėl reklamos kopijas (38 vnt.), balansų ir darbinės atskaitomybės lapus, tačiau neišreiškė prašymo pridėti šiuos dokumentus prie bylos, nenurodė ir kokias konkrečiai aplinkybes jais pageidauja įrodinėti. Todėl apeliacinės instancijos teisėjų kolegija minėtų dokumentų nevertina ir dėl jų plačiau nepasisako. Be to, dalis UAB „Darbo ekspresas“ sutarčių dėl reklamos į bylą jau buvo pateikta.

26. Vertintina, jog naujų reikšmingų aplinkybių, kurių nebūtų įvertinęs pirmosios instancijos teismas, pareiškėjai iš esmės nenurodė. Todėl apeliacinės instancijos teismas, iš esmės sutikdamas su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu bei teisės taikymu, pritaria žemesnės instancijos teismo sprendimo motyvams ir jų nebekartoja. Pirmosios instancijos teismo nustatytas faktines aplinkybes ir padarytas išvadas patvirtina byloje esantys objektyvūs rašytiniai įrodymai, kuriuos paneigiančių duomenų pareiškėjai nepateikė.

27. Pasisakydama dėl apeliaciniame skunde išdėstytų argumentų, teisėjų kolegija pažymi, jog nagrinėjamas ginčas kilo dėl socialinės apsaugos sistemos taikytinų teisės aktų nustatymo asmenims laisvai judant Europos Bendrijoje, kai asmuo pagal darbo sutartį dirba vienoje Europos Sąjungos valstybėje narėje ir užsiima savarankiška veikla kitoje Europos Sąjungos valstybėje narėje. Ginčo teisinius santykius reglamentuoja Reglamentas Nr. 883/2004, 2009 m. rugsėjo 16 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentas (EB) Nr. 987/2009, nustatantis Reglamento (EB) Nr. 883/2004 dėl socialinės apsaugos sistemų koordinavimo įgyvendinimo tvarką (toliau – ir Reglamentas Nr. 987/2009) ir Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos direktoriaus 2010 m. birželio 8 d. įsakymu Nr. V-253 patvirtintų Europos Sąjungos socialinės apsaugos sistemų koordinavimo reglamentų nuostatų, susijusių su taikytinos teisės nustatymu, įgyvendinimo tvarkos aprašas (toliau – ir Aprašas).

28. Pagal Reglamento Nr. 883/2004 13 straipsnio 3 dalies nuostatas, sprendžiant klausimą dėl taikytinos teisės tuo atveju, kai asmuo dirba pagal darbo sutartį ir savarankiškai keliose valstybėse, svarbus ne darbo sutarties tam tikroje valstybėje narėje sudarymo, bet darbo toje valstybėje narėje pagal darbo sutartį faktas, ką patvirtina ir Reglamento Nr. 987/2009 14 straipsnio 5 b dalis, nurodanti, jog siekiant nustatyti taikytinus teisės aktus pagal Reglamento Nr. 883/2004 13 straipsnį, neatsižvelgiama į nedidelės apimties veiklą.

29. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra nurodęs, kad Reglamento Nr. 987/2009 14 straipsnis skirtas Reglamento (EB) Nr. 883/2004 12 ir 13 straipsniams patikslinti. Reglamente Nr. 987/2009 iki Reglamentu Nr. 465/2012 padarytų pakeitimų nebuvo nuostatų, tikslinančių Reglamento Nr. 883/2004 13 straipsnio 3 dalies taikymą. Reglamento Nr. 465/2012 2 straipsniu Reglamento Nr. 987/2009 14 straipsnis buvo iš dalies pakeistas, be kita ko, į šio straipsnio 5 dalį įterpiant 5 b dalį, kurioje nustatyta, kad siekiant nustatyti taikytinus teisės aktus pagal pagrindinio reglamento 13 straipsnį, neatsižvelgiama į nedidelės apimties veiklą. Reglamento Nr. 987/2009 16 straipsnis taikomas visiems atvejams pagal šį reglamentą. Iš šio Reglamento Nr. 987/2009 pakeitimo matyti, kad sprendžiant dėl taikytinų teisės aktų nustatymo „nedidelės apimties veiklos“ kriterijus taikomas visam Reglamento Nr. 883/2004 13 straipsniui, taigi ir nagrinėjamam ginčui aktualiai Reglamento Nr. 883/2004 II antraštinės dalies 13 straipsnio 3 daliai (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. spalio 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1893-146/2015).

30. Tačiau Reglamento (EB) Nr. 883 13 straipsnio 3 dalies sąlyga taikoma tik tada, kai asmuo realiai dirba pagal darbo sutartį Lietuvos Respublikoje, tačiau negali būti taikoma, kai asmuo vien tik formaliai yra sudaręs darbo sutartį. Pareiškėjų sudarytų darbo sutarčių turinys tik patvirtina, kad jie buvo įdarbinti UAB „Darbo ekspresas“ reklamos ir marketingo vadybininkais neterminuotai, ir, pareiškėjų teigimu, jie dirbo įvairiais laikotarpiais nuo 2013 m. gruodžio 1 d. iki 2016 m. vasario 1 d., po ko kreipėsi į Tarnybą su prašymais išduoti A1 pažymėjimus apie Lietuvos Respublikos socialinio draudimo teisės aktų taikymą.

Darbo sutartyse nurodyta, kad pareiškėjams nustatyta 16 valandų per mėnesį (pagal grafiką) darbo trukmė, mokant 150 – 400 Lt atlyginimą. Netgi pripažįstant, kad pareiškėjai į darbo vietą (Vilniuje ir Alytuje) buvo atvežami nemokamai, t. y. darbdavio sąskaita (ką tvirtino pareiškėjai, pateikę vežimą neva patvirtinančias PVM sąskaitas faktūras), sulygtas darbo užmokestis, 16 val. darbo laikas per mėnesį, nustatytas pareiškėjams, ekonomiškai iš esmės nėra pateisinamas. Nėra jokios ekonominės logikos, kad darbuotojai, gyvenantys įvairiose Lenkijos vietovėse vyktų apie 800 km ir kelionėje užtruktų tris kartus ilgiau nei bendrovėje aptartas 8 val. darbo laikas.

Pateiktose PVM sąskaitose faktūrose netgi nenurodyta kokia transporto priemonė buvo naudojama, ne visose nurodytos tokios paslaugos teikimo datos, be to šie dokumentai iš viso nepatvirtina, kad pervežami buvo UAB „Darbo ekspresas“ darbuotojai. Šie bei pirmosios instancijos teismo sprendime aptarti įrodymai, jų vertinimas suponuoja pagrįstą išvadą, kad UAB „Darbo ekspresas“ darbuotojai (pareiškėjai) Lietuvos Respublikoje realiai veiklos nevykdė, o tik formaliai sudarė darbo sutartis ir buvo draudžiami socialiniu draudimu.

Teismo išvadų nepaneigia nei į bylą pareiškėjų pateiktos neinformatyvaus pobūdžio nuotraukos, kuriose žiemą nufotografuoti prie automobilių ar (ir) pastatų su skrajutėmis pozuojantys neindividualizuoti asmenys, nei UAB „Darbo ekspresas“ sutartys su įvairiais Lenkijos juridiniais ar fiziniais asmenimis dėl reklamos, kadangi byloje nėra jokių objektyvių duomenų apie šiose sutartyse bendrovės nustatytų funkcijų realų įvykdymą, taigi ir pareiškėjų, dirbusių UAB „Darbo ekspresas“ konkrečią veiklą (pvz., konkretaus užsakovo firmos ženklo patalpinimą laikraštyje ir interneto puslapyje, reklamuojamo artikulo interneto serviso rėmuose ir pan., vykdytojo ataskaitas apie atliktą darbą, užsakovo ir vykdytojo tarpusavio atsiskaitymus ir kt.).

31. Apeliacinio skundo argumentai, kad pirmosios instancijos teismas neatliko išsamaus, visapusiško įrodymų tyrimo, netinkamai įvertino ginčo šalių pateiktus dokumentus, nesuteikė pareiškėjams galimybės pateikti papildomus įrodymus nepatvirtina skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo nepagrįstumo ir neteisėtumo. Pareiškėjų teiginiai, kad nagrinėjamu atveju vienintelis Tarnybos tikslas yra atsikratyti Lenkijos piliečių, kurie Lietuvoje dirba pagal darbo sutartį ne visu etatu, nes jie moka per mažus sveikatos draudimo mokesčius, yra tik emocinio, deklaratyvaus pobūdžio, tačiau nepagrįsti jokiais įrodymais.

32. Atsakydama į apeliantų teiginius, kad nepaisant to, jog VDI buvo informuota apie UAB „Darbo ekspresas“ darbuotojų darbą tik savaitgaliais, patikrinimus atliko darbo dienomis ir darbo valandomis, o pirmosios instancijos teismas šių aplinkybių nevertino, teisėjų kolegija pažymi: visų pirma, UAB „Darbo ekspresas“ pagal byloje esančias darbo sutartis turėjo dirbti ne tik šios bylos pareiškėjai, bet ir bendrovės direktorius M. Ž. bei buhalterinę apskaitą tvarkanti M. L., tačiau nei vieno iš jų bendrovės nurodytais adresais taip pat nebuvo rasta; antra, VDI tarnautojams nebuvo pateikti visi reikalauti bendrovės dokumentai, bendrovės direktorius kviestas į VDI neatvyko ir paaiškinimų neteikė.

33. Priimdama skundžiamus sprendimus, kuriais atsisakė išduoti pareiškėjams A1 pažymėjimus, Tarnyba išreiškė prieštaravimą kompetentingos Lenkijos įstaigos sprendimui pareiškėjams laikinai taikyti Lietuvos Respublikos socialinio draudimo teisę ir apie tai informavo atitinkamą Lenkijos instituciją. Nagrinėjamu atveju ginčas dėl Tarnybos sprendimų nustatyti, kad pareiškėjams darbo sutarties su UAB „Darbo ekspresas“ galiojimo laikotarpiais turi būti taikomi Lenkijos Respublikos socialinio draudimo teisės aktai, tarp Lietuvos Respublikos ir Lenkijos Respublikos įstaigų nekilo.

34. Iš ABTĮ 56 straipsnio 6 dalies seka, kad įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu, t. y. įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų duomenų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinamas kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma. Dėl įrodymų vertinimo Lietuvos vyriausias administracinis teismas administracinėje byloje Nr. A4-1212/2006 yra konstatavęs, kad proceso šalis turi teisę teikti įrodymus, pagrindžiančius jos reikalavimus, dalyvauti juos tiriant, savaip juos interpretuoti, pareiškiant nuomonę dėl įrodymų galios, tačiau nei vienos proceso šalies pateikta įrodymų interpretacija teismui nėra privaloma (taip pat žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. rugsėjo 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-2564/2012).

35. Teisėjų kolegija, patikrinusi bylą įrodymų vertinimo ir teisės normų taikymo aspektu, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas išnagrinėjo ir įvertino visus byloje surinktus įrodymus bei šių įrodymų visumą, buvo atsakyta į pagrindinius (esminius) bylos faktinius ir teisinius aspektus, todėl nėra jokio pagrindo teigti, kad priimtas sprendimas yra nemotyvuotas ar neatitinka ABTĮ 86 bei 87 straipsnių reikalavimų.

36. Apeliacinės instancijos teisėjų kolegija pažymi, kad pirmosios instancijos teismas taip pat pagrįstai vertino, jog UAB „Darbo ekspresas“ neturi teisinio suinteresuotumo bylos baigtimi. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nuosekliai laikosi pozicijos, jog ABTĮ 5 straipsnio 1 dalies bei 22 straipsnio 1 dalies nuostatų, reguliuojančių kreipimąsi į administracinį teismą, sisteminis vertinimas leidžia teigti, kad į administracinį teismą asmuo turi teisę kreiptis tik dėl jam teisines pasekmes sukeliančių individualių teisės aktų, priimtų viešojo administravimo srityje (pvz., 2004 m. sausio 27 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A7-121/2004). Teismas turi priimti nagrinėti tik tokį reikalavimą dėl teisės akto, kuriame aiškiai bei imperatyviai suformuluotos visuomeninio santykio dalyviams privalomos elgesio taisyklės, jų teisės bei pareigos (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. vasario 26 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS261-291/2014). Nagrinėjamu atveju skundžiami sprendimai UAB „Darbo ekspresas“ teisėms ir pareigoms jokios įtakos neturi, todėl teismas visiškai pagrįstai pareiškėjo UAB „Darbo ekspresas“ atžvilgiu skundą atmetė.

37. Kartu pažymėtina, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas iš esmės analogiško pobūdžio bylose dėl A1 pažymėjimų neišdavimo yra suformavęs išsamią ir vieningą praktiką (žr., pvz., 2016 m. liepos 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1906-502/2016, 2016 m. spalio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-945-602/2016, 2018 m. kovo 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1246-525/2018 ir kt.).

38. Apibendrindama išdėstytas aplinkybes ir padarytas išvadas, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes ir tinkamai jas įvertino pagal byloje surinktų įrodymų visumą, tinkamai taikė ginčo teisinius santykius reglamentuojančias teisės normas, ir priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą, kurio naikinti ar keisti apeliaciniame skunde išdėstytais motyvais nėra teisinio pagrindo. Pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjų apeliacinis skundas atmetamas.

39. Netenkinus apeliacinio skundo reikalavimų, atmetamas ir prašymas priteisti bylinėjimosi išlaidas (ABTĮ 44 straipsnis).

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. kovo 20 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Pareiškėjų M. O. (M. O.), P. S. A. (P. S. A.), B. M. J. (B. M. J.), B. A. N. (B. A. N.), A. M. T. (A. M. T.), T. K. (T. K.), I. K. (I. K.), L. K. K. (L. K. K.), P. P. D. (P. P. D.), D. T. (D. T.), B. M. (B. M.), M. S. (M. S.) ir uždarosios akcinės bendrovės „Darbo ekspresas“ apeliacinį skundą atmesti.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Audrius Bakaveckas

Vaida Urmonaitė-Maculevičienė

Skirgailė Žalimienė