2017-12-06 Nr. AB-22669-3-61-3-03441-2016-4 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinės byla Nr

Administracinė byla Nr. A-2314-602/2017

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03441-2016-4

Procesinio sprendimo kategorija 20.5

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2017 m. gruodžio 6 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas), Veslavos Ruskan (pranešėja) ir Arūno Sutkevičiaus,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo E. A. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. rugsėjo 29 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo E. A. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. 1. Pareiškėjas E. A. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu (b. l. 1–6), prašydamas priteisti jam iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – ir Lukiškių TI-K), 17 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

2. Pareiškėjas nurodė, kad nuo 2010 m. lapkričio 15 d. iki 2012 m. kovo 21 d. buvo kalinamas Lukiškių TI-K nežmoniškomis, kankinančiomis, žmogaus orumą žeminančiomis, antisanitarinėmis, teisės aktų reikalavimų neatitinkančiomis sąlygomis. Paaiškino, kad buvo laikomas perpildytose kamerose, kuriose buvo drėgna, trūko oro ir apšvietimo, nuo sienų, lubų byrėjo tinkas, buvo įsiveisęs pelėsis. Taip pat teigė, kad kamerose trūko inventoriaus, lovos buvo pasenusios, sanitarinis mazgas buvo netinkamai įrengtas, iš jo sklido smarvė, nebuvo išduodamos higienos ir valymo priemonės, neišduodamas minkštasis inventorius, nesuteikiamas arba laiku nesuteikiamas maitinimas, maitinimas vykdomas antisanitarinėmis sąlygomis, nusiprausti po šiltu dušu buvo galima tik kartą per savaitę 15 min., gyvenamojoje aplinkoje buvo asbesto. Pareiškėjas pažymėjo, kad dėl kalinimo perpildytose kamerose neturėjo galimybės judėti, pasimankštinti, jį kankino galvos skausmai, nuolatos kildavo konfliktai ir ginčai. Remdamasis nurodytomis aplinkybėmis, pareiškėjas tvirtino, kad dėl tokių netinkamų laikymo sąlygų patyrė nepatogumus, psichologinį išsekimą, dvasinį sukrėtimą, tapo agresyvus, dirglus ir uždaras, nemoka bendrauti su aplinkiniais, prarado pasitikėjimą savimi, jį kankina nemiga, sutriko jo sveikata, nusilpo imuninė sistema, atsirado baimė aplinkai ir žmonėms, t. y. jis patyrė neturtinę žalą.

3. Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Lukiškių TI-K atsiliepime į pareiškėjo skundą (b. l. 11–20) prašė jį atmesti kaip nepagrįstą bei priteisti iš pareiškėjo 1,50 Eur išlaidų, susijusių su bylos nagrinėjimu, atlyginimą.

4. Lukiškių TI-K, visų pirma, atkreipė dėmesį į tai, kad pareiškėjas į teismą dėl neturtinės žalos, kildinamos iš netinkamų laikymo sąlygų, atlyginimo kreipėsi už laikotarpį nuo 2010 m. lapkričio 15 d. iki 2012 m. kovo 21 d., o skundą teismui surašė tik 2016 m. rugpjūčio 26 d. Tuo tarpu Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 1.125 straipsnio 8 dalyje reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo nustatytas sutrumpintas 3 metų ieškinio senaties terminas. Atsižvelgęs į minėtas aplinkybes, Lukiškių TI-K prašė pareiškėjo reikalavimui dėl neturtinės žalos atlyginimo taikyti 3 metų ieškinio senaties terminą. Atsiliepime į pareiškėjo skundą Lukiškių TI-K taip pat akcentavo kamerų įrengimo atitikimą teisės aktų reikalavimams ir pareiškėjo laikymo sąlygas bei pabrėžė, jog nagrinėjamu atveju pareiškėjas neįrodė būtinųjų valstybės civilinės atsakomybės sąlygų. Be to, vadovaudamasis Dokumentų parengimo išlaidų atlyginimo tvarka, patvirtinta Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2000 m. rugsėjo 1 d. nutarimu Nr. 1039, bei Statistikos departamento prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2012 m. gruodžio 12 d. informaciniu pranešimu Nr. 29 „Dėl dokumentų kopijų parengimo išlaidų indeksavimo“, Lukiškių TI-K nurodė, kad, vykdydamas teismo nutartį dėl su ginču susijusios medžiagos pateikimo, patyrė 1,50 Eur išlaidas, kurias prašė priteisti iš pareiškėjo.

II. 5. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2016 m. rugsėjo 29 d. sprendimu (b. l. 57–60) pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

6. Teismas pažymėjo, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjas prašo priteisti jam neturtinę žalą, patirtą dėl netinkamų laikymo sąlygų Lukiškių TI-K laikotarpiu nuo 2010 m. lapkričio 15 d. iki 2012 m. kovo 21 d., o skundą teismui pareiškėjas pateikė 2016 m. rugpjūčio 23 d. Tuo tarpu Lukiškių TI-K pareiškėjo reikalavimui prašo taikyti CK 1.125 straipsnio 8 dalyje numatytą 3 metų ieškinio senaties terminą. Atsižvelgęs į tai, teismas nurodė, kad pagal CK 1.127 straipsnio 1 dalį ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos. Teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Tai įvertinęs, teismas konstatavo, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjas skundą teismui pateikė praleidęs ieškinio senaties terminą. Šiame kontekste teismas pabrėžė, kad CK 1.131 straipsnio 2 dalyje numatyta, jog tuo atveju, jeigu teismas pripažįsta, kad ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties, pažeistoji teisė turi būti ginama, o praleistas ieškinio senaties terminas atnaujinamas. Tačiau teismas atkreipė dėmesį į tai, kad pareiškėjas nepateikė įrodymų dėl ieškinio senaties termino atnaujinimui svarbių aplinkybių egzistavimo. Kartu nurodė, kad administracinių teismų praktikoje teisinių žinių trūkumas ar netinkamas įstatymo nuostatų suvokimas patys savaime įprastai nėra laikomi aplinkybėmis, sudarančiomis pagrindą pripažinti, jog terminas skundui paduoti praleistas dėl svarbių, nuo pareiškėjo valios nepriklausiusių priežasčių. Todėl, įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes, teismas sprendė, kad byloje nėra pagrindo atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą pareiškėjo reikalavimams, o pareiškėjo skundui taikytinas CK 1.125 straipsnio 8 dalyje numatytas 3 metų senaties terminas. Tuo tarpu, pritaikius ieškinio senaties terminą, skundas dėl žalos, patirtos seniau negu 3 metus iki skundo padavimo, atmetamas kaip nepagrįstas. Taigi, atsižvelgęs į tai, kad pareiškėjas skundą teismui padavė praleidęs ieškinio senaties terminą, o teismas nenustatė pagrindo šį terminą atnaujinti, teismas pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą (CK 1.131 str. 1 d.).

7. Pasisakydamas dėl Lukiškių TI-K prašymo priteisti iš pareiškėjo 1,50 Eur išlaidų, susijusių su bylos nagrinėjimu, atlyginimą, teismas akcentavo, kad Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2000 m. rugsėjo 1 d. nutarimu Nr. 1039 patvirtintos Dokumentų parengimo išlaidų atlyginimo tvarkos 1 ir 2 punktuose nustatyta, jog ši tvarka reglamentuoja oficialių rašytinių, grafinių, garsinių regimųjų, kompiuterinės informacijos dokumentų kopijų parengimo išlaidų atlyginimą, kai pareiškėjų pageidavimu valstybės ir savivaldybių įstaigos parengia oficialių dokumentų kopijas, nes nėra galimybės susipažinti su šių dokumentų originalais. Pareiškėjas, pageidaujantis gauti oficialaus dokumento kopiją, turi pateikti įstaigai atitinkamą prašymą pagal Lietuvos Respublikos teisės gauti informaciją iš valstybės ir savivaldybių įstaigų įstatymo 6 straipsnio nuostatas. Tačiau nagrinėjamu atveju Lukiškių TI-K su ginču susijusią medžiagą teikė vykdydamas ne pareiškėjo prašymą, o teismo nurodymą, šie dokumentai reikalingi teismui nagrinėjant bylą, todėl tvarka, kuria remiasi atsakovas, pagrįsdamas turėtas bylinėjimosi išlaidas, šiuo atveju netaikytina. Atsižvelgęs į nurodytas aplinkybes, teismas netenkino Lukiškių TI-K prašymo priteisti patirtas išlaidas.

III. 8. Pareiškėjas E. A. pateikė apeliacinį skundą (b. l. 67–69), prašydamas panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. rugsėjo 29 d. sprendimą ir išnagrinėti bylą iš esmės bei priteisti jam iš atsakovo 17 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą. Pareiškėjas pažymi, kad tuo atveju, jeigu prievolei vykdyti yra nustatytas terminas, tai iš tokios prievolės atsirandančio reikalavimo ieškinio senaties terminas prasideda pasibaigus prievolės įvykdymo terminui, todėl nagrinėjamu atveju senaties termino skaičiavimas turėtų prasidėti tik pasibaigus laisvės atėmimo bausmės laikotarpiui. Be to, remdamasis CK 1.134 straipsniu, pareiškėjas nurodo, kad ieškinio senatis netaikoma iš asmeninių neturtinių teisių pažeidimų atsirandantiems reikalavimams, išskyrus įstatymų numatytus atvejus.

9. Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Lukiškių TI-K atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą (b. l. 72–75, 77–80) prašo jį atmesti kaip nepagrįstą ir palikti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. rugsėjo 29 d. sprendimą nepakeistą.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

IV. 10. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl žalos, kurią pareiškėjas kildina iš to, kad nuo 2010 m. lapkričio 15 d. iki 2012 m. kovo 21 d. jis buvo laikomas Lukiškių TI-K neužtikrinant jam tinkamų laikymo sąlygų, atlyginimo priteisimo.

11. Kiek tai susiję su ieškinio senaties taikymu, teisėjų kolegija, pirmiausia, pažymi, jog Žmogaus teisų ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija (toliau – ir Konvencija) yra tarptautinė sutartis, sukurianti pareigas jos dalyvėms, t. y. šiuo metu ją ratifikavusioms valstybėms. Valstybės, ratifikuodamos Konvenciją, automatiškai prisiima įsipareigojimus pagal Konvencijos 1 straipsnį: garantuoti, kad jų vidaus teisė atitinka Konvencijos nuostatas, Konvencijos dalyvės turi nepažeisti joje ginamų ir saugomų teisių bei laisvių. Lietuva yra šios Konvencijos dalyvė, ratifikavusi ją 1995 m. balandžio 27 d. įstatymu, todėl prisiimti įsipareigojimai suponuoja tai, kad teisinis reguliavimas, asmens suteikiamos teisės turi būti aiškinamos atsižvelgiant į tarptautinius Lietuvos valstybės įsipareigojimus, kuriuos ji prisiėmė ratifikavusi Konvenciją. Naudojantis Konvencija siekiama įgyvendinti ir laikytis jos reikalavimų, taip siekiama ne siaurinti, o užtikrinti, garantuoti žmogaus teisių apsaugos garantijas, nes svarbiausias Konvencijos tikslas vis dėlto yra apginti asmenis ir užtikrinti jų laisves. Konvencijoje taip pat yra akcentuojama, kad jos priėmimu buvo siekta garantuoti susitariančių valstybių kiekvienam jų jurisdikcijoje esančiam žmogui teises bei laisves, apibrėžtas šios Konvencijos pirmame skyriuje (Konvencijos 1 str.).

12. Atkreiptinas dėmesys, kad Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT) yra nurodęs, jog teisių apsaugos sistema, numatyta Konvencijoje, yra grindžiama subsidiarumo principu, pasireiškiančiu tuo, kad pirmiausiai pareiga užtikrinti žmogaus teises, jų laikymąsi tenka nacionalinėms valstybės institucijoms (žr. EŽTT 1968 m. liepos 23 d. sprendimą Belgian Linguistic). Konvencijos 10 straipsnio 2 dalis palieka susitariančioms valstybėms vertinimo nuožiūros laisvę ir ji yra suteikta ne tik nacionaliniam įstatymų leidėjui, nes teisių ar laisvių apribojimas turi būti numatytas įstatymo, bet ir nacionalinės teisės interpretavimo ir taikymo organams (tarp jų ir teismams). Šiame kontekste pastebėtina ir tai, kad Europos Žmogaus Teisių Teismas yra įkurtas siekiant įvertinti aukštųjų susitariančių šalių Konvencijoje ir jų protokoluose prisiimtų įsipareigojimų laikymąsi (Konvencijos 19 str.) (žr. EŽTT 1976 m. gruodžio 7 d. sprendimą Handyside prieš Jungtinę Karalystę, 2007 m. gruodžio 4 d. sprendimą Dickson prieš Jungtinę Karalystę). Europos Žmogaus Teisių Teismas 1976 m. gruodžio 7 d. sprendime byloje Handyside prieš Jungtinę Karalystę taip pat pastebėjo, kad jo užduotis nėra pakeisti ir užimti kompetentingo nacionalinio teismo padėties, bet įvertinti, kaip buvo pasinaudota suteikta vertinimo nuožiūros laisve, padarytų pažeidimų buvimą, neužtikrinimą asmens teisių. Taigi, Europos Žmogaus Teisių Teismas nėra kita teismo instancija, kuriai būtų pavesta persvarstyti nacionalinių teismų priimtus sprendimus (žr. EŽTT 1994 m. lapkričio 24 d. sprendimą Kemmache prieš Prancūziją), nes pirminė atsakomybė už Konvencijos nuostatų įgyvendinimą ir taikymą tenka nacionalinėms institucijoms, o pareiškimų į Europos Žmogaus Teisių Teismą sistema yra tik subsidiari nacionalinėms žmogaus teisių apsaugos sistemoms ir pirmiausiai yra vadovaujamasi vidaus teise (žr. EŽTT 2006 m. kovo 29 d. sprendimą Cocchiarella prieš Italiją).

13. Taip pat pažymėtina, jog Europos Žmogaus Teisių Teismas yra nurodęs, kad teisė kreiptis į teismą nėra absoliuti, tam tikri apribojimai gali būti nustatyti, nes ir pačios teisės kreiptis į teismą įtvirtinimas reikalauja tam tikro valstybės nacionalinio reguliavimo įtvirtinimo. Taigi, šiuo aspektu susitariančios valstybės turi vertinimo laisvę, tik svarbu, kad įtvirtintais ribojimais nebūtų paneigiama ar nepagrįstai ribojama pati teisė kreiptis į teismą (žr. EŽTT 1975 m. vasario 21 d. sprendimą Golder prieš Jungtinę Karalystę, p. 38). Nacionalinių valstybių numatyti ribojimai bus nesuderinami su Konvencijos 6 straipsniu, numatančiu teisę į teisingą bylos nagrinėjimą, jeigu jie nebus įtvirtinti siekiant teisėto tikslo, jeigu priemonės bus neproporcingos siekiant numatytų tikslų (žr. EŽTT 1985 m. gegužės 28 d. sprendimą Ashingdane prieš Jungtinę Karalystę, p. 57, 1995 m. gruodžio 4 d. sprendimą Bellet prieš Prancūziją, p. 41, 31). Europos Žmogaus Teisių Teismas yra nurodęs, kad tarp tokių nustatytų ribojimų gali būti priskiriama ir ieškinio senatis. Šis teismas yra pastebėjęs, jog neturtinės žalos atlyginimo bylose įtvirtinta ieškinio senatis yra bendras susitariančių valstybių nacionalinės teisės bruožas. Toks senaties įtvirtinimas užtikrina teisinį stabilumą, baigtumą, saugo šalis nuo nepagrįstai laiko aspektu pateiktų reikalavimų, kuriuos praėjus daug laiko gali būti sunku paneigti, įrodymams tapus nepatikimais laikui bėgant (žr. EŽTT 1996 m. spalio 22 d. sprendimą Stubbings ir kiti prieš Jungtinę Karalystę, p. 51–52). Kita vertus, Europos Žmogaus Teisių Teismas tik išskirtiniais atvejais yra suabejojęs nustatytu ieškinio senaties terminu.

14. Taigi, atsižvelgusi į nurodytus argumentus, teisėjų kolegija pabrėžia, jog Konvencija nereglamentuoja neturtinės žalos atlyginimo priteisimo ir ieškinio senaties klausimų, o pats Europos Žmogaus Teisių Teismas suteikia nacionalinėms valstybėms nuožiūros laisvę nustatyti, kokių priemonių ketinama imtis norint užtikrinti efektyvų naudojimąsi konkrečia teise ar laisve ir tai lemia inter alia nacionalinės teisės vertinimą ir taikymą. Atitinkamai, teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas nagrinėjamu atveju pagrįstai rėmėsi ieškinio senatimi, nes, kaip matyti, Europos Žmogaus Teisių Teismas pats pripažįsta, jog savaime nacionalinėje teisėje įtvirtinta senatis nepažeidžia teisės kreiptis į teismą (Konvencijos 6 str.), šis teismas pripažįsta tokios senaties įtvirtinimo nacionalinėje teisėje galimumą, jeigu yra laikomasi pirmiau numatytų reikalavimų. Todėl ieškinio senaties terminai iš principo yra pateisinamas teisės kreiptis į teismą apribojimas (žr. EŽTT 2009 m. birželio 7 d. sprendimą Stagno prieš Belgiją). Įvertinus minėtas aplinkybes, sprendžiant dėl ieškinio senaties buvimo, jos taikymo sąlygų gali ir turi būti taikoma nacionalinė teisė, juolab kad ji numato ir galimybę praleistą ieškinio senaties terminą atnaujinti.

15. Nagrinėjamos administracinės bylos kontekste pažymėtina, jog Lietuvos Respublikoje neturtinės žalos atlyginimą dėl neteisėtų valstybės veiksmų reglamentuoja CK 6.271 bei 6.250 straipsniai. Tuo tarpu Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – ir LVAT) savo jurisprudencijoje yra ne kartą nurodęs, jog nagrinėjant administracinius ginčus dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtais veiksmais padarytos žalos atlyginimo, taikytinos ne tik CK normos, reglamentuojančios deliktinę atsakomybę, bet ir šio kodekso normos, reglamentuojančios ieškinio senatį (žr., pvz., LVAT 2007 m. kovo 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A6-317/2007, 2010 m. birželio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A525-850/2010, 2011 m. balandžio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-150/2011 ir kt.). Ieškinio senatis – tai įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises pareikšdamas ieškinį. Ieškinio senaties terminus, jų skaičiavimo ir taikymo tvarką reglamentuojančios teisės normos yra imperatyvaus pobūdžio. Tikslus ieškinio senatį reglamentuojančių teisės normų aiškinimas ir taikymas yra itin reikšmingas, nes ieškinio senaties termino pasibaigimas reiškia asmens galimybių apginti savo teises per teismą ribojimą, kitaip tariant, teisės į priverstinį savo teisių įgyvendinimą praradimą, kuomet ginčo šalis reikalauja taikyti ieškinio senaties terminą (žr., pvz., LVAT 2011 m. balandžio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-150/2011, 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-3116/2011).

16. Remiantis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo (2000 m. liepos 18 d. įstatymo Nr. VIII-1864 redakcija) 10 straipsniu, CK nustatyti ieškinio senaties terminai taikomi, jeigu ieškinio senaties terminas prasidėjo įsigaliojus šiam kodeksui, taip pat jei reikalavimams pareikšti ieškinio senaties terminai, numatyti pagal galiojusius įstatymus, nepasibaigė iki šio kodekso įsigaliojimo. Šiame kontekste pabrėžtina, kad pareiškėjas savo reikalavimą dėl žalos atlyginimo sieja su laikotarpiu nuo 2010 m. lapkričio 15 d. iki 2012 m. kovo 21 d.

17. Atitinkamai ginčui aktualiu laikotarpiu galiojusio CK 1.127 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, jog ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos; teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Remiantis CK 1.127 straipsnio 5 dalimi, tuo atveju, jeigu pažeidimas yra tęstinis, t. y. jis vyksta kiekvieną dieną, ieškinio senaties terminas ieškiniams dėl veiksmų ar neveikimo, atliktų tą dieną, prasideda tą kiekvieną dieną. Taigi, atsižvelgus į minėtas teisės aktų nuostatas ir į tai, kad pareiškėjas prašomą priteisti žalą kildina iš teisės aktų reikalavimų neatitinkančių jo laikymo Lukiškių TI-K sąlygų, t. y.

įvertinus pareiškėjo nurodomų pažeidimų pobūdį, dėl šių pažeidimų, pareiškėjo teigimu, patirtus neigiamus išgyvenimus, akivaizdu, jog pareiškėjas apie savo teisių pažeidimus turėjo žinoti ir suvokti tuo metu, kai šie pažeidimai pasireiškė, todėl būtent nuo šio momento, o ne nuo laisvės atėmimo bausmės pabaigos, kaip apeliaciniame skunde teigia pareiškėjas, ir skaičiuotinas senaties terminas (žr., pvz., LVAT 2013 m. sausio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A444-343/2013, 2013 m. gegužės 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-307/2013 ir kt.).

Šiuo aspektu atkreiptinas dėmesys į tai, kad pagal vyraujančią nuoseklią Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką analogiško pobūdžio bylose nagrinėjamu atveju taikytina būtent CK 1.125 straipsnio 8 dalis, kuri nustato sutrumpintą 3 metų ieškinio senaties terminą reikalavimams dėl žalos atlyginimo. Taigi, įvertinusi minėtas aplinkybes ir tai, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjas į teismą kreipėsi tik 2016 m. rugpjūčio 23 d. (pagal spaudą ant voko, b. l. 8), tačiau iš esmės nepateikė jokių objektyvių duomenų, patvirtinančių, jog jo nurodomų pažeidimų metu jis nežinojo ir negalėjo žinoti apie galimą jo teisių pažeidimą, teisėjų kolegija sprendžia, kad pareiškėjas visą ginčo laikotarpį žinojo (turėjo žinoti) apie jo atžvilgiu galbūt atliekamus pažeidimus.

Todėl teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog pareiškėjas praleido senaties terminą reikalavimui dėl neturtinės žalos priteisimo už nurodytą laikotarpį. Byloje taip pat nustatyta, kad atsakovas, atstovaujamas Lukiškių TI-K, prašė taikyti ieškinio senatį, todėl, konstatavęs, jog pareiškėjas iki ieškinio senaties termino pabaigos nustatyta tvarka į teismą nesikreipė, pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, kad pareiškėjo reikalavimui atlyginti neturtinę žalą už minėtą laikotarpį yra pagrindas taikyti ieškinio senaties terminą.

18. Dėl pareiškėjo apeliacinio skundo teiginio, kad pagal CK 1.134 straipsnį ieškinio senatis netaikoma iš asmeninių neturtinių teisių pažeidimų atsirandantiems reikalavimams, išskyrus įstatymų numatytus atvejus, pabrėžtina, jog iš įvardinto teisinio reguliavimo matyti, kad ieškinio senatis netaikoma, be kita ko, tik tais atvejais, kai reiškiamas neturtinio pobūdžio reikalavimas. Tačiau reiškiamam turtiniam reikalavimui, tame tarpe – atlyginti neturtinę žalą, ieškinio senatis yra taikoma. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, jog ieškinio senatis netaikoma būtent reikalavimams dėl asmeninių neturtinių teisių, kurios neturi ekonominio turinio, gynimo, išskyrus įstatymų nustatytas išimtis (CK 1.115 str., 1.134 str. 1 p.), tuo tarpu iš asmeninių neturtinių teisių pažeidimų atsirandantiems reikalavimams atlyginti tiek turtinę, tiek ir neturtinę žalą taikoma ieškinio senatis (CK 1.125 str. 8 d., 1.134 str. 1 p.) (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. sausio 2 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-7-2/2008, 2010 m. gruodžio 10 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-516/2010). Atitinkamai nagrinėjamu atveju pareiškėjas siekia neturtinės žalos atlyginimo, todėl darytina išvada, jog nagrinėjamam ginčui ieškinio senatis pagal minėtą reguliavimą yra taikoma.

19. Kaip teisingai akcentavo pirmosios instancijos teismas, ieškinio senaties termino pabaiga iki pareiškiant ieškinį yra pagrindas atmesti ieškinį, pasibaigus ieškinio senaties terminui asmuo praranda teisę į priverstinį pažeistų teisių gynimą teismine tvarka (CK 1.131 str. 1 d.). Dėl to tuo atveju, kai atsakovas reikalauja taikyti ieškinio senatį, tik teismui išsprendus šį klausimą ir nustačius, kad ieškinio senaties terminas nepraleistas arba praleistas dėl svarbių priežasčių, todėl atnaujintinas, ieškinio reikalavimai nagrinėjami iš esmės, t. y. tikrinamas jų teisėtumas ir pagrįstumas (CK 1.131 str. 2 d.).

Remiantis CK 1.131 straipsnio 2 dalimi, jeigu teismas pripažįsta, kad ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties, pažeistoji teisė turi būti ginama, o praleistas ieškinio senaties terminas atnaujinamas. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra pažymėjęs, kad klausimą, ar konkrečios ieškinio senaties termino praleidimo priežastys yra svarbios ir sudaro pagrindą jį atnaujinti, teismas turi spręsti vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, atsižvelgdamas į ieškinio senaties termino trukmę (bendrasis ar sutrumpintas), ginčo esmę, šalių elgesį, ieškinio senaties teisinio instituto esmę ir paskirtį bei į kitas reikšmingas bylos aplinkybes (žr., pvz., LVAT 2009 m. rugsėjo 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1037/2009).

Tačiau šiuo atveju pareiškėjas aiškaus prašymo atnaujinti praleistą senaties terminą nesuformulavo ir iš esmės nenurodė jokių objektyvių šio termino praleidimo priežasčių. Apeliacinės instancijos teismas taip pat nenustatė aplinkybių, sudarančių pagrindą išvadai, jog pareiškėjas iki ieškinio senaties termino pabaigos negalėjo pats arba pasitelkdamas kitus asmenis (atstovus) kreiptis į teismą, siekdamas tinkamai apginti savo galbūt pažeistas teises. Šiuo aspektu pabrėžtina, kad patirtos neturtinės žalos atlyginimo priteisimą, kaip minėta, reglamentuoja būtent nacionalinė teisė (CK 6.271 bei 6.250 str.), kuri pareiškėjui turėjo būti žinoma.

Pareiškėjas nepateikė jokių duomenų, patvirtinančių, jog jo nurodomų pažeidimų metu jis neturėjo galimybės susipažinti su aktualiu nacionaliniu teisiniu reglamentavimu, kuris yra paskelbtas viešai. Be to, byloje nėra jokių duomenų, jog pareiškėjas ginčui aktualiu laikotarpiu ar vėliau dar iki sueinant senaties terminui (CK 1.125 str. 8 d.) būtų ėmęsis kokių nors veiksmų, siekdamas gauti informaciją, susijusią su jo kalinimo sąlygomis ir galbūt pažeistų jo teisių gynimu, kad būtų prašęs su tuo susijusios pagalbos, inter alia kvalifikuoto teisininko (advokato) ar pan., t. y. byloje nenustatyta ir pareiškėjas nepateikė jokių duomenų, kad jis anksčiau, dar nesuėjus CK 1.125 straipsnio 8 dalyje įtvirtintam ieškinio senaties terminui, būtų ėmęsis kokių nors aktyvių veiksmų, siekdamas ginti savo galbūt pažeistas teises.

Atsižvelgiant į tai, pripažintina, kad nagrinėjamu atveju, nesant įrodymų dėl ieškinio senaties termino atnaujinimui svarbių aplinkybių egzistavimo, nėra pagrindo atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą pareiškėjo reikalavimams dėl žalos priteisimo už pareiškėjo nurodytą laikotarpį, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai atmetė pareiškėjo skundą dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo už šį laikotarpį (CK 1.131 str. 1 d.).

20. Remdamasi byloje nustatytomis aplinkybėmis, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė bylos aplinkybes, tinkamai įvertino byloje esančius duomenis, nenukrypo nuo teisminės praktikos tokios kategorijos bylose, teisingai taikė teisės normas ir priėmė pagrįstą bei teisingą procesinį sprendimą, kurį keisti ar naikinti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra jokio pagrindo, todėl skundžiamas Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. rugsėjo 29 d. sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo E. A. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. rugsėjo 29 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Ričardas Piličiauskas

Veslava Ruskan

Arūnas Sutkevičius