2015-12-21 Nr. AB-25080-3-64-3-02782-2014-2 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. A-1727-858/2015

Teisminio proceso Nr. 3-64-3-02782-2014-2

Procesinio sprendimo kategorija 15.2.3.2.; 21. (S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. gruodžio 21 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Irmanto Jarukaičio (pranešėjas), Romano Klišausko (kolegijos pirmininkas) ir Skirgailės Žalimienės, teismo posėdyje apeliacine tvarka rašytinio proceso būdu išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. M. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apygardos administracinio teismo 2014 m. gruodžio 29 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo V. M. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Šiaulių tardymo izoliatoriaus, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas V. M. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į Šiaulių apygardos administracinį teismą su skundu (b. l. 2-3), prašydamas priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus (toliau – ir Šiaulių TI), 80 000 Lt neturtinės žalos atlyginimo.

Pareiškėjas nurodė, kad jis Šiaulių TI buvo kalinamas nuo 2008 m. kovo mėn. iki 2010 m. balandžio mėn. ir nuo 2011 m. birželio mėn. iki 2011 m. rugsėjo mėn., nesilaikant nustatyto vienam asmeniui skirto gyvenamojo ploto normos, nes kamerose buvo po 6–9 asmenis. Kalint tokiomis sąlygomis pareiškėjas patyrė dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, emocinį sukrėtimą, depresiją, pažeminimą, galimybių sumažėjimą. Nurodė, kad kamerose tualetai neatitinka standartų ir higienos normų, o pasivaikščiojimo kiemeliai yra per maži, į dušą vedama vieną kartą per savaitę, nėra galimybės reguliuoti vandens temperatūrą, dušo patalpoje yra 8 dušo rageliai, duše nėra pertvarų, todėl nėra privatumo.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Šiaulių tardymo izoliatoriaus, atsiliepime į pareiškėjo skundą (b. l. 13-15) prašė taikyti ieškinio senaties terminą, pareiškėjo skundą dėl neturtinės žalos atlyginimo atmesti kaip nepagrįstą.

II. Šiaulių apygardos administracinis teismas 2014 m. gruodžio 29 d. sprendimu (b. l. 100-102) pareiškėjo V. M. skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, jog byloje yra pateikta Šiaulių TI 2014 m. gruodžio 3 d. pažyma Nr. 69/06-5910 „Dėl V. M. laikymo Šiaulių tardymo izoliatoriuje“, iš kurios matyti, kad pareiškėjas į Šiaulių TI atvyko 2008 m. kovo 27 d. ir laikytas periodiškai iki 2011 m. rugpjūčio 19 d. Sprendžiant šioje byloje, ar atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių TI, neveikimas (pozityvios pareigos nevykdydamas) laikytinas neteisėtais valdžios institucijos veiksmais Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio prasme turi būti atsižvelgiama į atsakovo pareikštą prašymą taikyti ieškinio senaties terminą.

Teismas pažymėjo, jog ieškinio senatis – tai įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises pareikšdamas ieškinį. Ieškinio senaties terminus, jų skaičiavimo ir taikymo tvarką reglamentuojančios teisės normos yra imperatyvaus pobūdžio. Rėmėsi CK 1.127 straipsniu ir nurodė, jog ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos; teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Atsižvelgęs į minėtas teisės aktų nuostatas ir į tai, kad pareiškėjas prašomą priteisti neturtinę žalą kildina iš teisės aktų reikalavimų neatitinkančių jo laikymo Šiaulių TI sąlygų, t. y. įvertinęs pareiškėjo nurodomų pažeidimų pobūdį, teismas sprendė, jog pareiškėjas apie savo teisių pažeidimus turėjo žinoti ir suvokti tuo metu, kai šie pažeidimai pasireiškė, todėl nuo šio momento ir skaičiuotinas senaties terminas. Pabrėžė, jog pareiškėjas nepateikė įrodymų, jog pažeidimų metu jis nežinojo ir negalėjo žinoti apie savo teisių pažeidimus.

Teismas nurodė, jog CK 1.125 straipsnio 8 dalis nustato sutrumpintą trejų metų ieškinio senaties terminą reikalavimams dėl žalos atlyginimo. Įvertinęs minėtas aplinkybes ir tai, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjas į teismą kreipėsi tik 2014 m. lapkričio 13 d., tačiau nepateikė duomenų, patvirtinančių, jog jo nurodomų pažeidimų metu jis nežinojo ir negalėjo žinoti apie galimą jo teisių pažeidimą, teismas sprendė, kad pareiškėjas visą ginčo laikotarpį žinojo (turėjo žinoti) apie jo atžvilgiu galimai atliekamus pažeidimus, todėl pareiškėjas praleido senaties terminą reikalavimui dėl neturtinės žalos priteisimo iki 2011 m. rugpjūčio 19 d. Atsakovas, atstovaujamas Šiaulių TI, prašė taikyti ieškinio senatį, todėl, konstatavus, jog pareiškėjas iki ieškinio senaties termino pabaigos reikalavimui dėl neturtinės žalos priteisimo už laikotarpį iki 2011 m. rugpjūčio 19 d. nustatyta tvarka į teismą nesikreipė, pareiškėjo reikalavimui atlyginti neturtinę žalą už minėtą laikotarpį buvo pagrindas taikyti ieškinio senaties terminą.

Teismas pažymėjo, jog ieškinio senaties termino pabaiga iki pareiškiant ieškinį yra pagrindas atmesti ieškinį, pasibaigus ieškinio senaties terminui asmuo praranda teisę į priverstinį pažeistų teisių gynimą teismine tvarka (CK 1.131 str. 1 d.). Dėl to tuo atveju, kai atsakovas reikalauja taikyti ieškinio senatį, tik teismui išsprendus šį klausimą ir nustačius, kad ieškinio senaties terminas nepraleistas arba praleistas dėl svarbių priežasčių, todėl atnaujintinas, ieškinio reikalavimai nagrinėjami iš esmės, t. y. tikrinamas jų teisėtumas ir pagrįstumas (CK 1.131 str. 2 d.). Teismas pažymėjo, jog, remiantis CK 1.131 straipsnio 2 dalimi, jeigu teismas pripažįsta, kad ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties, pažeistoji teisė turi būti ginama, o praleistas ieškinio senaties terminas atnaujinamas. Akcentavo, jog pareiškėjas skunde neprašė atnaujinti praleisto termino skundui paduoti, nenurodė svarbių termino praleidimo priežasčių, todėl teismas praleisto termino atnaujinimo klausimo ir nesprendė. Teismas atkreipė dėmesį, jog tai, kad pareiškėjo laisvė yra apribota, negali pateisinti trejų metų (CK 1.125 str. 8 d.) ieškinio senaties termino nesilaikymo, o pagal praleistas terminas kreiptis į teismą negali būti pateisinamas remiantis tariamu teisės norminių aktų turinio nežinojimu. Atsižvelgdamas į tai, teismas pripažino, jog nagrinėjamu atveju nėra pagrindo atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą pareiškėjo reikalavimui dėl neturtinės žalos priteisimo už laikotarpį iki 2011 m. rugpjūčio 19 d.

III. Pareiškėjas V. M. apeliaciniu skundu (b. l. 104) prašo Šiaulių apygardos administracinio teismo 2014 m. gruodžio 29 d. sprendimą panaikinti ir jo skundą tenkinti.

Apeliaciniame skunde nurodoma, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai apribojo nagrinėtiną laikotarpį iki trejų metų ir taikė ieškinio senaties terminą. Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnis nenumato ieškinio senaties termino šio straipsnio pažeidimui konstatuoti. Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) išaiškinimai, kuriuose yra išaiškinti europietiški kalinimo sąlygų standartai, tapo pareiškėjui žinomi neseniai. 2014 metais į Šiaulių TI buvo atvykusi Lietuvos Respublikos Prezidentė D. G. ir paskelbė per žiniasklaidą, kad kiekvienas suimtasis, nuteistasis turi teisę prisiteisti patirtą žalą dėl nežmoniškų kalinimo sąlygų Šiaulių TI. Remiasi Konvencijos 2, 3 straipsniais ir pažymi, jog juose yra numatytos absoliučios teisės ir jų pažeidimui nėra numatyti ieškinio senaties terminai, todėl jų negali nustatyti ir nacionalinė teisė.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Šiaulių tardymo izoliatoriaus, atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą (b. l. 108-110) prašo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Atsiliepime į apeliacinį skundą nurodoma, jog apeliacinis skundas yra grindžiamas bylos nagrinėjimo metu nustatytų aplinkybių subjektyviu interpretavimu. Atsakovo nuomone, pirmosios instancijos teismo sprendimas yra teisėtas, pagrįstas, teismas pagrįstai taikė ieškinio senaties terminą. Šiuo atveju pareiškėjas nepateikė duomenų, kurie patvirtintų, kad jis nežinojo apie jo tariamą teisių pažeidimą, nepagrįstai ilgai, manydamas, kad jo teisės yra pažeidžiamos, negynė savo teisėtų interesų. Asmuo, periodiškai kalintas įstaigoje, elgdamasis apdairiai, protingai, galėjo ir turėjo realią galimybę išsiaiškinti dėl savo neva pažeistų teisių ar netinkamų laikymo sąlygų.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Nagrinėjamoje administracinėje byloje ginčas kilo dėl pareiškėjo V. M. prašomos priteisti 80 000 Lt (23 169,60 Eur) neturtinės žalos atlyginimo dėl netinkamų kalinimo sąlygų Šiaulių tardymo izoliatoriuje 2008 m. kovo mėn. – 2010 m. balandžio mėn., 2011 m. birželio mėn. – 2011 m. rugsėjo mėn. laikotarpiais.

Pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs administracinę bylą, pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą, iš esmės taikęs ieškinio senaties terminą ir nurodęs, kad nėra pagrindo jo atnaujinti.

Pareiškėjas pateiktu apeliaciniu skundu su tokiu priimtu pirmosios instancijos teismo sprendimu nesutinka, iš esmės pažymėdamas, kad teismas netinkamai aiškino ir taikė ieškinio senatį reglamentuojantį teisinį reguliavimą.

Teisėjų kolegija pažymi, kad pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodo, jog teismas netinkamai taikė ieškinio senatį reglamentuojančias nuostatas ir ginčas apeliacinės instancijos teisme iš esmės kyla dėl jos taikymo. Pareiškėjo teigimu, Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnio nuostatos nenumato senaties terminų šio straipsnio pažeidimui konstatuoti, tuo tarpu tokia Lietuvos teisė ir joje įtvirtinta ieškinio senatis prieštarauja Konvencijai, Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktikai ir atitinkamai negali būti taikoma (b. l. 104)

Kiek tai susiję su ieškinio senaties taikymu ir pirmiau nurodytais pareiškėjo argumentais, teisėjų kolegija visų pirma pažymi, jog Konvencijos priėmimu buvo siekta garantuoti susitariančių valstybių kiekvienam jų jurisdikcijoje esančiam žmogui teises bei laisves, apibrėžtas šios Konvencijos pirmame skyriuje (Konvencijos 1 str.). EŽTT yra nurodęs, kad teisių apsaugos sistema, numatyta Konvencijoje, yra grindžiama subsidiarumo principu, pasireiškiančiu tuo, jog pirmiausiai pareiga užtikrinti žmogaus teises, jų laikymąsi tenka nacionalinėms valstybės institucijoms (žr. EŽTT 1968 m. liepos 23 d. sprendimą Belgian Linguistic). Konvencijos 10 straipsnio 2 dalis palieka susitariančioms valstybėms vertinimo nuožiūros laisvę ir ji yra suteikta ne tik nacionaliniam įstatymų leidėjui, nes teisių ar laisvių apribojimas turi būti numatytas įstatymo, bet ir nacionalinės teisės interpretavimo ir taikymo organams (tarp jų ir teismams). Šiame kontekste pastebėtina ir tai, kad EŽTT yra įkurtas siekiant įvertinti aukštųjų susitariančių šalių Konvencijoje ir jų protokoluose prisiimtų įsipareigojimų laikymąsi (Konvencijos 19 str.) (žr. EŽTT 1976 m. gruodžio 7 d. sprendimą Handyside prieš Jungtinę Karalystę, 2007 m. gruodžio 4 d. sprendimą Dickson prieš Jungtinę Karalystę). EŽTT 1976 m. gruodžio 7 d. sprendime byloje Handyside prieš Jungtinę Karalystę taip pat pastebėjo, kad jo užduotis nėra pakeisti ir užimti kompetentingo nacionalinio teismo padėties, bet įvertinti, kaip buvo pasinaudota suteikta vertinimo nuožiūros laisve, padarytų pažeidimų buvimą, neužtikrinimą asmens teisių. Taigi EŽTT nėra kita teismo instancija, kuriai būtų pavesta persvarstyti nacionalinių teismų priimtus sprendimus (žr. EŽTT 1994 m. lapkričio 24 d. sprendimą Kemmache prieš Prancūziją), nes pirminė atsakomybė už Konvencijos nuostatų efektyvų įgyvendinimą ir taikymą tenka nacionalinėms institucijoms, o pareiškimų į EŽTT sistema yra tik subsidiari nacionalinėms žmogaus teisių apsaugos sistemoms ir pirmiausiai yra vadovaujamasi vidaus teise (žr. EŽTT 2006 m. kovo 29 d. sprendimą Cocchiarella prieš Italiją).

Kiek tai susiję su pačiu ieškinio senaties terminu, pažymėtina, jog EŽTT yra nurodęs, kad teisė kreiptis į teismą nėra absoliuti, tam tikri apribojimai gali būti nustatyti, nes ir pačios teisės kreiptis į teismą įtvirtinimas reikalauja tam tikro valstybės nacionalinio reguliavimo įtvirtinimo. Taigi šiuo aspektu susitariančios valstybės turi vertinimo laisvę, tik svarbu, kad įtvirtintais ribojimais nebūtų paneigiama ar nepagrįstai ribojama pati teisė kreiptis į teismą (žr. EŽTT 1975 m. vasario 21 d. sprendimą Golder prieš Jungtinę Karalystę, p. 38). Nacionalinių valstybių numatyti ribojimai bus nesuderinami su Konvencijos 6 straipsniu, numatančiu teisę į teisingą bylos nagrinėjimą, jeigu jie nebus įtvirtinti siekiant teisėto tikslo, jeigu priemonės bus neproporcingos siekiant numatytų tikslų (žr. EŽTT 1985 m. gegužės 28 d. sprendimą Ashingdane prieš Jungtinę Karalystę, p. 57, 1995 m. gruodžio 4 d. sprendimą Bellet prieš Prancūziją, p. 41, 31).

EŽTT yra nurodęs, kad tarp tokių nustatytų ribojimų gali būti priskiriama ir ieškinio senatis. Šis teismas yra pastebėjęs, jog neturtinės žalos atlyginimo bylose įtvirtinta ieškinio senatis yra bendras susitariančių valstybių nacionalinės teisės bruožas. Toks senaties įtvirtinimas užtikrina teisinį stabilumą, baigtumą, saugo šalis nuo nepagrįstai laiko aspektu pateiktų reikalavimų, kuriuos praėjus daug laiko gali būti sunku paneigti, įrodymams tapus nepatikimais laikui bėgant (žr. EŽTT 1996 m. spalio 22 d. sprendimą Stubbings ir kiti prieš Jungtinę Karalystę, p. 51-52). Kita vertus, EŽTT tik išskirtiniais atvejais yra suabejojęs nustatytu ieškinio senaties terminu, kaip pavyzdys gali būti pateikiamas atvejis, kai atlikus mokslinius tyrimus buvo nustatyta, kad ligos, sukeltos asbesto, pasireiškia tik praėjus daug laiko ir asmuo negali įtarti ir sužinoti apie tai, kad dėl tam tikrų veiksmų jo teisės yra pažeidžiamos ir atitinkamai EŽTT vertino, ar tokiu reguliavimu yra pažeidžiamas Konvencijos 6 straipsnis, nes pati išskirtinė situacija implikavo, kad asmuo objektyviai apie teisių pažeidimą galėjo sužinoti vėliau (žr. EŽTT 2014 m. kovo 11 d. sprendimą Howald Moor ir kiti prieš Šveicariją).

Taigi atsižvelgusi į nurodytus išaiškinimus teisėjų kolegija nesutinka su pareiškėjo vertinimu, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai rėmėsi ieškinio senatimi, nes, kaip matyti, EŽTT pats pripažįsta, jog savaime nacionalinėje teisėje įtvirtinta senatis nepažeidžia teisės kreiptis į teismą (Konvencijos 6 str.), šis teismas pripažįsta tokios senaties įtvirtinimo nacionalinėje teisėje galimumą, jeigu yra laikomasi pirmiau numatytų reikalavimų. Taigi sprendžiant dėl ieškinio senaties buvimo, jos taikymo sąlygų gali ir turi būti taikoma nacionalinė teisė, juolab, kad ji numato galimybę praleistą ieškinio senaties terminą atnaujinti.

Nagrinėjamos administracinės bylos kontekste pažymėtina, jog pareiškėjas prašomą priteisti neturtinę žalą siejo su neteisėtais valdžios institucijų veiksmais ir Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio 1 dalis nustato, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Neteisėtumo CK 6.271 straipsnio prasme konstatavimui reikia nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo (CK 6.271 str. prasme), kiekvienu atveju yra būtina nustatyti, kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmens, teigiančio, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, atžvilgiu, taip pat tai, ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų.

Ginčui aktualiu laikotarpiu galiojęs Lietuvos nacionalinis reguliavimas numato, kad nagrinėjant tokius administracinius ginčus dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtais veiksmais ar neveikimu padarytos žalos atlyginimo, taikytinos ne tik pirmiau minėtas CK 6.271 straipsnis, bet ir šio kodekso normos, reglamentuojančios ieškinio senatį (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. kovo 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-6-317/2007, 2010 m. birželio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-525-850/2010, 2011 m. balandžio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-556-150/2011).

Tai yra susiję su tuo, kad ieškinio senatis – tai įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises pareikšdamas ieškinį. Ieškinio senaties terminus, jų skaičiavimo ir taikymo tvarką reglamentuojančios teisės normos yra imperatyvaus pobūdžio. Tikslus ieškinio senatį reglamentuojančių teisės normų aiškinimas ir taikymas yra itin reikšmingas, nes ieškinio senaties termino pasibaigimas reiškia asmens galimybių apginti savo teises per teismą ribojimą, kitaip tariant, teisės į priverstinį savo teisių įgyvendinimą praradimą, kuomet ginčo šalis reikalauja taikyti ieškinio senaties terminą (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. balandžio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-556-150/2011).

Įstatymas, nustatydamas laiko tarpą, per kurį valstybė garantuoja pažeistos teisės gynimą, siekia ne tik užtikrinti subjektinės teisės realumą, bet ir sukurti stabilius teisinius santykius, todėl nustato ilgesnį ar trumpesnį ieškinio senaties terminą. Šis ne tik skatina nukentėjusiąją šalį operatyviai reaguoti į savo teisės pažeidimą, bet ir suteikia garantiją kitai teisinio santykio šaliai, kad po tam tikro įstatyme numatyto laikotarpio jos įgytos teisės negalės būti ginčijamos. Jeigu asmuo, žinodamas arba turėdamas žinoti apie savo teisės pažeidimą (CK 1.127 str. 1 d.), į šį pažeidimą per visą ieškinio senaties termino eigą nereaguoja ir nereiškia skundo, tai kita teisinio santykio šalis turi teisę pagrįstai tikėtis, kad toks asmuo arba apskritai atsisako savo teisės, arba nemano, jog jo teisė yra pažeista. Nurodyti išaiškinimai iš esmės dera ir su EŽTT pateiktu vertinimu. Taigi, taikant normas, reguliuojančias ieškinio senatį, būtina atsižvelgti ir į abiejų teisinio santykio šalių interesus, ir į ieškinio senaties instituto normų tikslus.

Pažymėtina, kad CK 1.125 straipsnio 8 dalis nustato sutrumpintą trejų metų ieškinio senaties terminą taikomą reikalavimams dėl žalos atlyginimo. Pagal CK 1.127 straipsnio 1 dalį ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, o teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. To paties straipsnio 5 dalis nustato, jeigu pažeidimas yra tęstinis, t. y. jis vyksta kiekvieną dieną, ieškinio senaties terminas ieškiniams dėl veiksmų ar neveikimo, atliktų tą dieną, prasideda tą kiekvieną dieną. Ieškinio senatį pagal CK 1.126 straipsnio 2 dalį teismas taiko tik tuo atveju, kai ginčo šalis reikalauja. Ieškinio senaties termino pabaiga iki pareiškiant ieškinį yra pagrindas atmesti ieškinį (CK 1.131 str. 1 d.).

Administracinėje byloje nustatyta, kad pareiškėjas skundu siekia, jog jam būtų priteistas neturtinės žalos atlyginimas už kalinimą netinkamomis sąlygomis, kuris vyko 2008 m. kovo mėn. – 2010 m. balandžio mėn., 2011 m. birželio mėn. – 2011 m. rugsėjo mėn. laikotarpiais (b. l. 2-3), skundą teismui pareiškėjas pateikė 2014 m. lapkričio 17 d. (b. l. 4). Atsižvelgiant į nurodyto teisės pažeidimo pobūdį darytina išvada, kad pareiškėjas visą jo nurodytą laikotarpį žinojo arba turėjo žinoti apie tai, kad jam neužtikrinama teisė į minimalų kameros plotą vienam asmeniui, jis buvo laikomas galimai antisanitarinėmis sąlygomis, pažeidžiant higienos normų reikalavimus, kad galimai kamerose esantys tualetai neatitinka standartų ir higienos normų, o pasivaikščiojimo kiemeliai yra per maži, į dušą vedama vieną kartą per savaitę, nėra galimybės reguliuoti vandens temperatūrą, dušo patalpoje yra 8 dušo rageliai, duše nėra pertvarų, todėl nėra privatumo (b. l. 2-3), tačiau, kaip minėta, skundą pareiškėjas teismui pateikė tik 2014 m. lapkričio 17 d. (b. l. 4). Pagal CK 1.126 straipsnio 2 dalies nuostatas ieškinio senatį teismas taiko tik tuo atveju, kai ginčo šalis reikalauja. Pažymėtina, jog šioje byloje atsakovu yra Lietuvos valstybė ir ieškinio senatį prašė taikyti atsakovo atstovas Šiaulių tardymo izoliatorius (b. l. 13-15), todėl, teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai taikė ginčo nagrinėjimui ieškinio senatį.

Kita vertus, pastebėtina ir tai, kad CK 1.131 straipsnio 2 dalyje yra numatyta, jeigu teismas pripažįsta, kad ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties, pažeistoji teisė turi būti ginama, o praleistas ieškinio senaties terminas atnaujinamas. Pastebėtina, kad klausimą, ar ieškinio senatis gali būti atnaujinama, teismas gali spręsti ir savo iniciatyva (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. rugsėjo 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-146-1090/2013). Iš pirmosios instancijos teismo sprendimo turinio matyti, jog nors ir teismas nurodė, kad jis praleisto ieškinio senaties termino atnaujinimo klausimo nuspręs, vis dėlto teismas pažymėjo, jog tai, kad pareiškėjo laisvė yra apribota, negali pateisinti trejų metų (CK 1.125 str. 8 d.) ieškinio senaties termino nesilaikymo, be to, praleistas terminas kreiptis į teismą negali būti pateisinamas remiantis tariamu teisės norminių aktų turinio nežinojimu. Atsižvelgdamas į tai, teismas pripažino, jog nagrinėjamu atveju nėra pagrindo atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą. Taigi, kaip matyti, nepaisant priimto teismo sprendimo argumentavimo ydingumo, pirmosios instancijos teismas klausimą dėl ieškinio senaties termino atnaujinimo vis dėlto sprendė (b. l. 100-102). Atitinkamai, šiuo atveju vertintina, ar pagrįstai pirmosios instancijos teismas nurodė, jog nėra pagrindo atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą.

Kiek tai būtų susiję su ieškinio senaties termino atnaujinimu, teisėjų kolegija pabrėžia, kad teisės normose, reglamentuojančiose ieškinio senatį, nenustatyta kriterijų, pagal kuriuos būtų galima spręsti, kokios šio termino praleidimo priežastys pripažintinos svarbiomis. Tai vertinamoji sąvoka, kurios turinys atskleidžiamas vertinant kiekvienos konkrečios situacijos aplinkybes. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje aiškinama, kad klausimą, ar konkrečios ieškinio senaties termino praleidimo priežastys yra svarbios ir sudaro pagrindą jį atnaujinti, teismas turi spręsti vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, atsižvelgdamas į ieškinio senaties termino trukmę (bendrasis ar sutrumpintas), ginčo esmę, šalių elgesį, ieškinio senaties teisinio instituto esmę ir paskirtį bei į kitas reikšmingas bylos aplinkybes (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. rugsėjo 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-822-1037/2009). Tam, kad ieškinio senaties terminas būtų atnaujinamas, pareiškėjas turi įvardinti objektyvias priežastis bei pateikti įrodymų, pagrindžiančių ieškinio senaties termino atnaujinimą (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gruodžio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-502-2364/2013). Analogiškos pozicijos, kad ieškinio senaties termino praleidimo priežasčių svarbos vertinimas yra fakto klausimas, kuris sprendžiamas pagal teismui šalių pateiktus įrodymus, laikomasi ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. spalio 25 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-7-327/2005, 2006 m. kovo 20 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-200/2006, 2008 m. liepos 17 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-398/2008).

Pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodo, kad EŽTT išaiškinimai, kuriuose yra išaiškinti europietiški kalinimo sąlygų standartai, tapo jam žinomi neseniai (b. l. 104). Tačiau šios pareiškėjo įvardintos aplinkybės, vertintinos kaip subjektyvios, nesudarančios pagrindo atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą. Be to, pats pareiškėjas pripažįsta, jog jis iki šiol su šiais EŽTT išaiškinimais yra susipažinęs tik iš nuogirdų (b. l. 104).

Šiame kontekste pažymėtina, jog pareiškėjas neturtinę žalą, patirtus neteisėtus veiksmus iš esmės grindžia Lietuvos higienos normų, CK ir kitų Lietuvos teisės aktų atitinkamais straipsniais, juose įtvirtintų reikalavimų nesilaikymu, todėl EŽTT išaiškinimų, kurie aiškina Konvencijos 3 straipsnio taikymą, pareiškėjui ir nereikėjo (b. l. 2-3). Atitinkamai, šiuo atveju nėra pagrindo spręsti, kad, nesant pareiškėjui žinomų EŽTT nutarimų, išaiškinimų, jis negalėjo kreiptis į teismą, taip įgyvendinant teisę į teisminę gynybą. Šiame kontekste svarbu yra tai, kad Konvencija yra viešai paskelbtas teisės aktas, be to, analogiškos nuostatos Konvencijos 3 straipsnyje garantuojamoms teisėms yra numatytos ir Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – ir Konstitucija) 21 straipsnyje, kuri taip pat yra viešai paskelbtas teisės aktas, su kuriuo gali susipažinti visi subjektai. Be to, lietuvių kalba yra tinkamai paskelbti Lietuvos Respublikos teisės aktai, reglamentuojantys konkrečias kardomojo kalinimo sąlygas, taip pat CK, reglamentuojantis neturtinės žalos atlyginimo bei ieškinio senaties klausimus. Be to, pats pareiškėjas pripažįsta, jog jis iki šiol su jam aktualiais EŽTT išaiškinimais yra susipažinęs tik iš nuogirdų (b. l. 104). Teisėjų kolegija taip pat pastebi, jog pareiškėjas, siekdamas gauti kvalifikuotą teisinę pagalbą dėl neturtinės žalos atlyginimo ir neturėdamas lėšų savarankiškai susirasti advokatą, galėjo teisės aktų nustatyta tvarka kreiptis į valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybą dėl nemokamos teisinės pagalbos teikimo. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad pareiškėjas ir skunde pirmosios instancijos teismui (b. l. 2-3), ir apeliaciniame skunde (b. l. 104) nurodo, jog dėl jo pažeistų teisių jis jautė didelį dvasinį diskomfortą, o Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje laikosi nuoseklios pozicijos, kad, jei pareiškėjas jautė tokį diskomfortą, jis turėjo suvokti, jog jo teisės gali būti pažeidžiamos ir kreiptis dėl galimo jo teisių pažeidimo, informacijos dėl gynybos gavimo (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. lapkričio 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-442-1096/2014).

Taigi teisėjų kolegija pažymi, kad pareiškėjas nenurodė objektyvių, nuo jo valios nepriklausiusių aplinkybių, sukliudžiusių jam laiku kreiptis į teismą ar kreiptis dėl valstybės garantuojamos teisinės pagalbos, ar kad jam nebuvo suteikta tokia pagalba (b. l. 104). Šiuo atveju pirmosios instancijos teismas pagrįstai nurodė, jog administracinėje byloje nėra duomenų, leidžiančių spręsti, kad pareiškėjas iki ieškinio senaties termino pabaigos negalėjo pats arba pasitelkdamas kitus asmenis (atstovus) kreiptis į teismą, siekdamas tinkamai apginti savo galimai pažeistas teises. Svarbu yra tai, kad pareiškėjas kreipėsi į teismą prašydamas priteisti neturtinės žalos atlyginimą, pasibaigus visam laikotarpiui, už kurį yra prašoma priteisti žalą (žr. EŽTT 2015 m. sausio 27 d. sprendimą byloje Neshkov ir kiti prieš Bulgariją), tačiau šiame kontekste vertintina, kad vien tik tai, jog pareiškėjo laisvė yra apribota, savaime negali pateisinti trejų metų (CK 1.125 str. 8 d.) ieškinio senaties termino nesilaikymo. Apeliaciniame skunde pareiškėjas taip pat nenurodė reikšmingų aplinkybių, sudarančių pagrindą kitaip vertinti ieškinio senaties taikymo, atnaujinimo klausimą, be to, nėra nustatyta, kad dėl neteisėtų veiksmų būtų padaryta žala pareiškėjo sveikatai, kuri būtų pasireiškusi vėliau, kas konkrečiu atveju galėtų sudaryti pagrindą praleistą ieškinio senaties terminą atnaujinti (žr. EŽTT 2014 m. kovo 11 d. sprendimą Howald Moor ir kiti prieš Šveicariją) (b. l. 104). Dėl nurodytų priežasčių spręstina, jog nėra pagrindo atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą, pirmosios instancijos teismas pagrįstai taikė ieškinio senatį ir atmetė šiuos pareiškėjo reikalavimus kaip nepagrįstus. Šis ieškinio senaties terminas taikytinas visiems pareiškėjo atsakovo nurodytiems neteisėtiems veiksmams ir visam pareiškėjo nurodytam laikotarpiui (b. l. 2-3).

Taigi teisėjų kolegija daro išvadą, kad pareiškėjas neįvardijo jokių objektyvių priežasčių bei nepateikė įrodymų, argumentų dėl senaties termino atnaujinimo, todėl apeliacinio skundo argumentai, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai sprendė klausimą dėl ieškinio senaties termino, atmetami kaip nepagrįsti.

Atitinkamai, teisėjų kolegija, atsižvelgusi į nurodytus argumentus, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai aiškino ieškinio senaties institutą reglamentuojančias teisės normas ir pagrįstai taikė ieškinio senatį pareiškėjo reikalavimui atlyginti neturtinę žalą 2008 m. kovo mėn. – 2010 m. balandžio mėn., 2011 m. birželio mėn. – 2011 m. rugsėjo mėn. laikotarpiais.

Šiame kontekste teisėjų kolegija taip pat pastebi, jog nors ieškinio senaties termino pasibaigimas nepanaikina asmens teisės kreiptis į teismą, prašant apginti pažeistą teisę, tačiau, ginčo šaliai pareikalavus taikyti ieškinio senatį, tai yra pagrindas atmesti ieškinį, jeigu teismas nepripažįsta, kad šis terminas praleistas dėl svarbios priežasties (CK 1.126 str. 2 d., 1.131 str. 1, 2 d.). Taigi šiuo atveju taikius ieškinio senatį ir nesant pagrindo jos atnaujinti, pirmosios instancijos teismas pagrįstai nevertino pareiškėjo nurodytų galimai neteisėtų veiksmų. Tokie pirmosios instancijos teismo veiksmai negali būti vertinami kaip nepagrįsti bei pareiškėjo teisių ar (ir) interesų pažeidimas. Be to, pažymėtina, jog ieškinio senaties termino taikymas, jo pradžia yra siejama su teisės į ieškinį atsiradimo diena. Teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą (CK 1.127 str. 1 d.), t. y. apie galimai pažeidžiamas jo teises dėl netinkamų kalinimo sąlygų ir nėra siejama su pareiškėjui skirta laisvės atėmimo bausme, jos ilgiu bei konkrečia bausmės atlikimo vieta.

Remdamasi tuo, kas nurodyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai aiškino teisės normas, reglamentuojančias ginčo teisinius santykius, jų kontekste teisingai vertino faktines bylos aplinkybes, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą. Dėl šių priežasčių pareiškėjo apeliacinis skundas atmestinas ir skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas paliktinas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

pareiškėjo V. M. apeliacinį skundą atmesti.

Šiaulių apygardos administracinio teismo 2014 m. gruodžio 29 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Irmantas Jarukaitis

Romanas Klišauskas

Skirgailė Žalimienė