2013-08-22 Nr. AB-4312-3-61-3-00922-2010-9 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. A756-1066/2013

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00922-2010-9

Procesinio sprendimo kategorija: 6.6.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2013 m. rugpjūčio 22 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas), Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (pranešėja) ir Virgilijaus Valančiaus,

teismo posėdyje apeliacine tvarka rašytinio proceso būdu išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. gruodžio 27 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo V. U. skundą atsakovams Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos Vyriausybės, ir Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijai (trečiasis suinteresuotas asmuo Sveikatos priežiūros tarnyba prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos) dėl neišmokėtos valstybinės pensijos dalies priteisimo.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. Pareiškėjas V. U. su skundu, kurį patikslino (b. l. 1–8, 119) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas: 1) panaikinti atsakovo Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Vidaus reikalų ministerija, VRM) 2010 m. kovo 20 d. sprendimą Nr. 1D-2045-(2) kaip neteisėtą ir nepagrįstą; 2) priteisti iš atsakovų visą neišmokėtą valstybinės pareigūnų pensijos dalį nuo 2010 m. sausio 1 d. iki teismo sprendimo įsigaliojimo dienos.

Nurodė, kad Vidaus reikalų ministerijos 2007 m. liepos 16 d. sprendimu Nr. 11SP-2016 jam nuo 2007 m. birželio 30 d. buvo paskirta 967,05 Lt pareigūnų valstybinė pensija. 2010 m. vasario 26 d. bei 2010 m. kovo 20 d. VRM išmokėjo sumažintą – 381,46 Lt, pareigūnų valstybinę pensiją. Pareiškėjas 2010 m. kovo 1 d. kreipėsi į VRM, prašydamas išmokėti trūkstamą pensijos dalį, tačiau 2010 m. kovo 24 d. gavo atsakymą – 2010 m. kovo 20 d. sprendimą Nr. lD-2045-(2), kad pensijos dalis jam nebus grąžinta. Lietuvos Respublikos Seimas 2009 m. gruodžio 9 d. priėmė Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinąjį įstatymą (toliau – ir Laikinasis įstatymas), įsigaliojusį (su tam tikromis išimtimis) 2010 m. sausio 1 d., kurio 4 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas mokėtų pareigūnų valstybinių pensijų dydžio sumažinimas, o 5 straipsnio 1 dalyje įstatymų leidėjas mokamą pareigūno valstybinės pensijos dydį susiejo su tam tikrų pajamų turėjimu ir dar kartą įtvirtino jos sumažinimą.

Pareiškėjo manymu, šiuo teisiniu reguliavimu pažeidžiami iš Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – ir Konstitucija) 23, 52 straipsnių kylantys imperatyvai. Pareiškėjas remiasi Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo (toliau – ir Konstitucinis Teismas) 2002 m. balandžio 23 d., 2003 m. liepos 4 d., 2003 m. gruodžio 3 d., 2004 m. gruodžio 13 d., 2007 m. spalio 22 d. nutarimais ir teigia, jog teisė reikalauti mokėti pagal Konstitucijoje ir įstatymuose nustatytas pensinio aprūpinimo išmokas kyla iš Konstitucijos 52 straipsnio, o pagal Konstitucijos 23 straipsnį yra ginami šios teisės turtiniai aspektai.

Asmens nuosavybės teisė taip pat yra ginama tarptautinės teisės aktais. Europos Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos, garantuojant kai kurias kitas teises ir laisves, be tų, kurios joje nurodytos, pirmojo protokolo (toliau - ir EŽTK pirmasis protokolas) 1 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad kiekvienas fizinis ar juridinis asmuo turi teisę disponuoti savo nuosavybe, kad iš nieko negali būti atimta jo nuosavybė. Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisprudencijoje EŽTK pirmojo protokolo 1 straipsnyje nustatytos kiekvieno fizinio ar juridinio asmens teisės disponuoti savo nuosavybe, gynyba taikoma ne tik valstybių civiliniuose įstatymuose nurodytiems nuosavybės teisės objektams, bet ir teisei į pensiją, atsiradusiai dėl darbo.

Lietuvos Respublikos Seimas, kaip valstybės institucija, veikianti valstybės vardu, galėjo ir privalėjo suvokti, kad neturi teisės be svarbių priežasčių įstatymu apriboti nuosavybės teisę į valstybinę pensiją. Lietuvos valstybei nustačius nurodytą ydingą teisinį reguliavimą ir dėl VRM neteisėtų veiksmų, buvo pažeisti pareiškėjo teisėti lūkesčiai, nes jis negavo dalies teisėtai įgytos pareigūnų valstybinės pensijos, t. y. pajamų, kurias būtų gavęs, jei neteisėtas valstybės teisinis reguliavimas nebūtų buvęs nustatytas.

Atsakovai Lietuvos valstybė, atstovaujama Lietuvos Respublikos Vyriausybės, kuriai atstovauja Vidaus reikalų ministerija, ir Vidaus reikalų ministerija su pareiškėjo skundu nesutiko ir atsiliepime į skundą (b. l. 15) prašė atmesti jį kaip nepagrįstą.

Nurodė, kad VRM pensiją pareiškėjui išmokėjo vadovaudamasi galiojančiais teisės aktais. Nenustačius pensijos išmokų sumažinimo kompensavimo mechanizmo, VRM neturėjo teisinio pagrindo tenkinti pareiškėjo prašymą išmokėti pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemoką, todėl 2010 m. kovo 20 d. VRM sprendimas Nr. lD-2045-(2) yra teisėtas ir pagrįstas, priimtas vadovaujantis galiojančiais teisės aktais.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Sveikatos priežiūros tarnyba prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Sveikatos priežiūros tarnyba) su pareiškėjo skundu nesutiko ir atsiliepime į skundą (b. l. 113–114) prašė atmesti jį kaip nepagrįstą.

Nurodė, kad pareiškėjui VRM 2007 m. liepos 16 d. sprendimu Nr. 11SP-2016 nuo 2007 m. birželio 30 d. buvo paskirta 967,05 Lt pensija už tarnybą. Pagal 2010 m. sausio 1 d. įsigaliojusio Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį paskirtos ir Lietuvos Respublikos valstybinių pensijų įstatymo (toliau – ir Valstybinių pensijų įstatymas) 3 straipsnio 3 dalyje nustatyta tvarka apribotos valstybinės pensijos (pareigūnų ir karių – kartu su mokamu valstybinės socialinio draudimo bazinės pensijos dydžio priedu) perskaičiuojamos taikant tam tikrą koeficientą, apskaičiuotą pagal Laikinojo įstatymo 1 priede nurodytą formulę. Pagal šią formulę pareiškėjui paskirtos pensijos perskaičiavimo koeficientas yra 0,8416. Pritaikius šį koeficientą, Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies pagrindu, pareiškėjo pensijos dydis buvo perskaičiuotas ir nustatytas 813,87 Lt pensijos dydis (967,05 x 0,8416 = 813,87). Kadangi 2010 m. sausio mėnesį pareiškėjas turėjo ir draudžiamųjų pajamų, vadovaujantis Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalimi, pagal šio įstatymo 2 priede nurodytą formulę, jo pensijos skaičiavimui buvo pritaikytas ir 0,4194 koeficientas, todėl už 2010 m. sausio mėnesį pareiškėjui buvo išmokėta 341,34 Lt dydžio pensija (813,87 x 0,4194 = 341,34). VRM 2010 m. kovo 20 d. sprendimas Nr. lD-2045-(2) yra teisėtas ir pagrįstas, priimtas vadovaujantis galiojančiais teisės aktais.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2012 m. gruodžio 27 d. sprendimu (b. l. 126–130) pareiškėjo V. U. skundą tenkino iš dalies: priteisė pareiškėjui iš atsakovo Lietuvos valstybės 14 589,49 Lt, kitoje dalyje pareiškėjo skundą atmetė.

Teismas konstatavo, kad bylos ginčo dalykas yra pareiškėjui paskirtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dydžio ribojimo nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2012 m. gruodžio 31 d. teisėtumas.

Pagal byloje pateiktus dokumentus nustatyta, kad Vidaus reikalų ministerijos 2007 m. liepos 16 d. sprendimu Nr. 11SP-2016 nuo 2007 m. birželio 30 d. pareiškėjui paskaičiuota ir mokama 967,05 Lt pensija (b. l. 25). 2010 m. sausio 1 d. dienai pareiškėjas turėjo draudžiamų pajamų, todėl vadovaujantis Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalimi bei šio įstatymo 5 straipsnio 1 dalimi 2010 m. sausio 1 d. jo gauta pensija buvo mažinama atsižvelgiant į gaunamų draudžiamų pajamų dydžius (b. l. 118). Pareiškėjas VRM pateikė 2010 m. kovo 1 d. prašymą dėl valstybinės pensijos nepriemokos išmokėjimo ir jam paskirto dydžio pensijos tolimesnio mokėjimo (b. l. 42). Atsakovas VRM, atsakydamas į šį pareiškėjo prašymą, 2010 m. kovo 20 d. sprendimu Nr. 1D-2045-(2), nurodė, kad pensija jam yra paskaičiuota vadovaujantis Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies ir 5 straipsnio 1 dalies nustatyta tvarka, todėl nėra pagrindo pareiškėjo prašymą tenkinti (b. l. 42).

2009 m gruodžio 9 d. priimtas Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinasis įstatymas Nr. XI-537, kuris, išskyrus jo 16 straipsnį, įsigaliojo 2010 m. sausio 1 d. Lietuvos Respublikos Seimas 2011 m. gruodžio 20 d. priėmė Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymą, įsigaliojusį 2011 m. gruodžio 28 d., kuriuo asmenims, kuriems valstybinės pensijos paskirtos ir mokamos pagal Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymą, Laikinojo įstatymo nuostatų galiojimas pratęstas iki 2012 m. gruodžio 31 d.

Konstitucinis Teismas 2012 m. vasario 6 d. nutarime, vertindamas Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį (2009 m. gruodžio 9 d. redakcija) tiek, kiek joje nustatytas valstybinių pensijų perskaičiavimas, atitiktį Konstitucijos 23, 29, 52 straipsniams, konstituciniam teisinės valstybės principui, pažymėjo, kad pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį perskaičiuojant asmeniui paskirtą valstybinę pensiją, taip pat kelių valstybinių pensijų arba valstybinių pensijų ir rentų, valstybinių socialinio draudimo našlių pensijų bendrą sumą, tiek tais atvejais, kai ši išmoka (išmokų suma) apribota Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalyje nustatyta tvarka, tiek tais atvejais, kai ji neapribota, atsižvelgiant į minėtų tam asmeniui paskirtų išmokų dydį, gauta išmoka (išmokų suma) pagal nustatytą formulę gali būti mažinama ne daugiau nei 20 procentų. Konstitucinio Teismo vertinimu, Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalis tiek, kiek joje nustatytas valstybinių pensijų perskaičiavimas, neprieštarauja Konstitucijai, tačiau taip pat nurodė, kad Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1, 2 dalyse (2009 m. gruodžio 9 d., 2010 m. vasario 11 d. ir 2010 m. spalio 26 d. redakcijos) nustatytu teisiniu reguliavimu buvo sukurta tokia teisinė situacija, kad asmeniui teko rinktis, ar dirbti tam tikrą darbą arba užsiimti tam tikru verslu ir gauti daugiau sumažintą valstybinę pensiją, ar nedirbti jokio darbo ir neužsiimti jokiu verslu ir gauti tokią valstybinę pensiją, kokia mokama visiems nedirbantiems ir jokiu verslu neužsiimantiems valstybinių pensijų gavėjams, tokiu būdu suvaržė Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą jų teisę laisvai pasirinkti darbą arba užsiimti tam tikru verslu, nes įgyvendinus šią jų teisę jiems paskirta valstybinė pensija vien dėl to, kad jie dirbo tam tikrą darbą ar užsiėmė tam tikru verslu, buvo mažinama daugiau nei nedirbantiems ir jokiu verslu neužsiimantiems valstybinių pensijų gavėjams. Konstitucinis Teismas konstatavo, kad Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalis (2010 m. spalio 26 d. redakcija) tiek, kiek joje nustatytas sumažintų valstybinių pensijų mokėjimas jų gavėjams, kurie po pensijos paskyrimo turi pajamų, nuo kurių skaičiuojamos ir mokamos privalomosios valstybinio socialinio pensijų draudimo įmokos, prieštarauja Konstitucijos 48 straipsnio 1 daliai.

Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimas leidinyje „Valstybės žinios“ buvo paskelbtas 2012 m. rugsėjo 21 d. Pagal Konstitucijos 107 straipsnį numatyta, kad Lietuvos Respublikos įstatymas (ar jo dalis) arba kitas Seimo aktas (ar jo dalis), Respublikos Prezidento aktas, Vyriausybės aktas (ar jo dalis) negali būti taikomi nuo tos dienos, kai oficialiai paskelbiamas Konstitucinio Teismo nutarimas, kad atitinkamas aktas (ar jo dalis) prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai. Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnyje nustatyta, kad Konstitucinio Teismo priimti nutarimai turi įstatymo galią ir yra privalomi visoms valdžios institucijoms, teismams, visoms įmonėms, įstaigoms bei organizacijoms, pareigūnams ir piliečiams. Visos valstybės institucijos bei jų pareigūnai privalo panaikinti savo priimtus poįstatyminius aktus ar jų nuostatas, kurie pagrįsti pripažintu nekonstituciniu teisės aktu. Neturi būti vykdomi sprendimai, pagrįsti teisės aktais, kurie pripažinti prieštaraujančiais Konstitucijai ar įstatymams, jeigu tokie sprendimai nebuvo įvykdyti iki atitinkamo Konstitucinio Teismo nutarimo įsigaliojimo.

Pareiškėjas nagrinėjamoje byloje reiškė reikalavimus dėl valstybinės pensijos nepriemokos, susidariusios nuo 2010 m. sausio 1 d., taikant Laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymo nuostatas. Pirmosios instancijos teismas įvertino, jog aplinkybė, kad sumažintos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos mokėjimo pareiškėjui metu, dar nebuvo priimtas Konstitucinio Teismo nutarimas dėl priedų ir priemokų dydžio ribojimo taikymą nustatančių teisės aktų pripažinimo prieštaraujančiais Konstitucijai, nepaneigia jo teisės į neišmokėtos pensijos priteisimą.

Nustatyta, kad vadovaujantis Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalimi ir pritaikius pensijos perskaičiavimo koeficientą, nustatytą pagal šio įstatymo 1 priede esančią formulę, pareiškėjo gaunama pareigūnų pensija buvo sumažinta iki 813,87 Lt, kuri, atsižvelgus į tai, kad 2010 m. jis turėjo draudžiamų pajamų, Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalies pagrindu, pagal šio įstatymo 2 priede nurodytą formulę apskaičiavus pensijai taikytiną koeficientą, buvo dar kartą sumažinta ir 2010 m. sausio mėnesį pareiškėjui išmokėta 381,46 Lt pensija (b. l. 113). Kaip matyti iš Sveikatos priežiūros tarnybos pateiktos 2012 m. spalio 22 d. pažymos Nr. 11D (P) – 4919 dėl 2010-2012 m. pareiškėjo gautos pensijos dydžio, Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalies pagrindu 2010 m. sausio mėn. – 2012 m. rugpjūčio mėn. laikotarpiu jam nebuvo išmokėta 14 589,49 Lt (26 043,84 – 11 454,35 = 14 589,49) pareigūnų pensijos dalis (b. l. 118).

Pirmosios instancijos teismo nuomone, vadovaujantis Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalies pagrindu, pripažintu prieštaraujančiu Konstitucijai, pareiškėjui, kaip dirbančiam pensininkui, paskirtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dydis buvo sumažintas nepagrįstai. Kadangi ši pensijos dalis iki Konstitucinio Teismo nutarimo įsigaliojimo buvo neišmokėta ne dėl atsakovo VRM kaltės, nes VRM priimdamas sprendimus taikė galiojusius teisės aktus, kurie vėliau įsigaliojusiu Konstitucinio Teismo nutarimu (2012 m. rugsėjo 21 d.) buvo pripažinti prieštaraujančiais Konstitucijai, neišmokėta pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalis – 14 589,49 Lt, priteisiama pareiškėjui iš Lietuvos valstybės, kuri turi užtikrinti, kad priimamais įstatymais nebūtų pažeidžiamos asmens konstitucinės teisės, tuo pačiu ir pareiškėjo, kaip dirbančio pensininko asmens teisių lygiateisiškumas, dirbančių ir nedirbančių pensininkų nediskriminavimas, užtikrinant Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą jų teisę laisvai pasirinkti darbą arba užsiimti tam tikru verslu.

Pareiškėjo reikalavimo panaikinti atsakovo VRM 2010 m. kovo 20 d. sprendimą Nr. 1D-2045-(2), kuriuo atsisakyta tenkinti jo prašymą mokėti jam paskirtą pensiją bei išmokėti pensijos nepriemoką, teismas netenkino, nes atsakovas ginčijamą sprendimą priėmė vadovaujantis galiojančiais teisės aktais, jie neteko galios tik po Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimo įsigaliojimo dienos (2012 m. rugsėjo 21 d.). Teismui pripažinus, kad pareiškėjui pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dydis antrą kartą buvo sumažintas nepagrįstai ir iš valstybės priteisus 14 589,49 Lt dydžio nepriemoką, ginčijamo VRM 2010 m. kovo 20 d. sprendimo Nr. 1D-2045-(2) panaikinimas nesukeltų pareiškėjui jokių teisinių pasekmių. Atsižvelgdamas į išdėstytą, pirmosios instancijos teismas pareiškėjo reikalavimo šioje dalyje netenkino.

III. Atsakovas Vidaus reikalų ministerija apeliaciniu skundu (b. l. 133–134) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. gruodžio 27 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – V. U. skundą atmesti.

VRM neginčija pirmosios instancijos teismo nurodyto pensijos nepriemokos dydžio, tačiau nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu, nes teismas neatsižvelgė į tai, kad Konstitucinio Teismo 2011 m. vasario 6 d. nutarimas galioja tik į ateitį. Šį argumentą pagrindžia Konstitucinio Teismo išaiškinimas, pateiktas 2011 m. spalio 25 d. nutarime dėl Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio atitikties Konstitucijai. Pagal minėtą Konstitucinio Teismo išaiškinimą, įstatymų leidėjas galėjo numatyti, kad įstatymas, kuriuo pagal Konstitucinio Teismo 2011 m. vasario 6 d. nutarimą buvo taisoma Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalis (2012 m. birželio 30 d. įstatymas Nr. XI-2195) galiotų retroaktyviai, tačiau įstatymų leidėjas to nepadarė. Dėl šių priežasčių ginčijamas sprendimas vertintinas pagal jo priėmimo ir vykdymo metu galiojusią teisę – VRM sprendimai dėl pareiškėjo pensijos atitiko tiek iki Konstitucinio Teismo nutarimo, tiek ir po jo buvusį teisinį reguliavimą.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Sveikatos priežiūros tarnyba 2013 m. sausio 22 d. raštu Nr. 11PP(P)-726 (b. l. 140) prisidėjo prie atsakovo pateikto apeliacinio skundo.

Pareiškėjas V. U. su apeliaciniu skundu nesutinka ir atsiliepimu į apeliacinį skundą (b. l. 142–143) prašo jį atmesti.

Mano, kad VRM nepateikė jokių teisiškai pagrįstų argumentų, kuriais vadovaujantis pirmosios instancijos teismo sprendimas gali būti nevykdomas.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

IV. Apeliacinis skundas atmestinas.

Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl pareiškėjui V. U. paskirtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dydžio ribojimo.

Byloje nustatyta, kad Vidaus reikalų ministerijos 2007 m. liepos 16 d. sprendimu Nr. 11SP-2013 nuo 2007 m. birželio 30 d. neterminuotai pareiškėjui buvo paskirta 967,05 Lt dydžio pareigūnų ir karių valstybinė pensija už tarnybą (b. l. 25). 2010 m. sausio 1 d. įsigaliojus Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinajam įstatymui (Žin., 2009, Nr. 152-6820), vadovaujantis šio įstatymo 4 straipsnio 1 dalies ir 5 straipsnio 1 dalies nuostatomis, buvo perskaičiuotas ir sumažintas pareiškėjui mokamos pareigūnų ir karių pensijos dydis. 2010 m. kovo 1 d. pareiškėjas kreipėsi į Vidaus reikalų ministeriją, prašydamas išmokėti dėl valstybinės pensijos sumažinimo susidariusią nepriemoką ir toliau mokėti 967,05 Lt valstybinę pensiją (b. l. 41), tačiau Vidaus reikalų ministerija 2010 m. kovo 20 d. sprendimu, įformintu raštu Nr. 1D-2045-(2) (b. l. 11–12), atsisakė tenkinti šį pareiškėjo prašymą ir grąžinti neišmokėtą pensijos dalį. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2012 m. gruodžio 27 d. sprendimu pareiškėjo V. U. skundą tenkino iš dalies: priteisė pareiškėjui iš Lietuvos valstybės 14 589,49 Lt dydžio nepriemoką, kitoje dalyje pareiškėjo skundo netenkino.

Apeliacinio teismo teisėjų kolegija, patikrinusi bylą (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 136 straipsnis), su tokia pirmosios instancijos teismo išvada iš esmės sutinka.

Kaip matyti iš Sveikatos priežiūros tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2012 m. spalio 22 d. pažymos „apie 2010-2012 m. pensijos dydį“ Nr. 11D(P)-4919 (b. l. 118) bei Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2010 m. kovo 20 d. rašto Nr. 1D-2045-(2), nuo 2010 m. sausio mėn. iki 2012 m. rugsėjo mėn., taikant Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį, buvo apskaičiuotas pareiškėjui paskirtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos perskaičiavimo koeficientas (K = 0,8416), kurį pritaikius pareiškėjui paskirtos valstybinės pareigūnų ir karių pensijos dydis sumažintas nuo 967,05 Lt iki 813,87 Lt (967,05Lt x 0,8416 = 813,87 Lt). Atsižvelgiant į tai, kad 2010 m. sausio – 2012 m. rugpjūčio mėnesiais (imtinai) pareiškėjas turėjo draudžiamųjų pajamų (b. l. 118), pritaikius Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalies nuostatas, pareiškėjui paskirtos ir Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalyje nustatyta tvarka sumažintos pensijos dydis apribotas dar kartą. Kadangi minėtoje Sveikatos priežiūros tarnybos 2012 m. spalio 22 d. pažymoje pateikti duomenys už laikotarpį nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2012 m. rugsėjo 1 d., teisėjų kolegija sprendžia, kad nors skunde (b. l. 1–8) V. U. iš atsakovų prašė priteisti neišmokėtos pensijos dalį už laikotarpį nuo 2010 m. sausio mėn. iki teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos, pirmosios instancijos teismas pagrįstai vertino tik pareiškėjo pensijos ribojimą, taikytą laikotarpiu nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2012 m. rugsėjo 1 d. (Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. gruodžio 27 d. sprendime (2 puslapis) nurodytas laikotarpis „nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2012 m. gruodžio 31 d.“ laikytinas rašymo apsirikimu).

Nagrinėjamoje byloje aktualus Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimas, kuriame konstatuota, jog Socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo (Žin., 2009, Nr. 152-6820) 4 straipsnio 1 dalis tiek, kiek joje nustatytas valstybinių pensijų perskaičiavimas, neprieštarauja Konstitucijai, tačiau Socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo (Žin., 2009, Nr. 152-6820; 2010 m. vasario 11 d. redakcija, Žin., 2010, Nr. 23-1070; 2010 m. spalio 26 d. redakcija, Žin., 2010, Nr. 132-6717) 5 straipsnio 1 dalis, kuri, be kita ko, buvo taikoma perskaičiuojant pareiškėjo pensijos dydį laikotarpiu nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2012 m. rugsėjo 1 d., tiek, kiek joje nustatytas sumažintų valstybinių pensijų mokėjimas jų gavėjams, kurie po pensijos paskyrimo turi pajamų, nuo kurių skaičiuojamos ir mokamos privalomosios valstybinio socialinio pensijų draudimo įmokos, prieštaravo Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „Kiekvienas žmogus gali laisvai pasirinkti darbą bei verslą“.

Vadinasi, laikotarpiu nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2012 m. rugsėjo 1 d. V. U. turėjo būti išmokėta 30 945,60 Lt paskirtos pensijos, tačiau įsigaliojus Laikinajam įstatymui ir pareiškėjo atžvilgiu pritaikius šio įstatymo 4 straipsnio 1 dalies nuostatą, pareiškėjui išmokėta suma sumažinta iki 26 043,84 Lt. Ši suma perskaičiuota ir dar kartą sumažinta vadovaujantis Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalimi, todėl pareiškėjui ginčui aktualiu laikotarpiu faktiškai išmokėta 11 454,35 Lt pareigūnų ir karių valstybinės pensijos. Kadangi Konstitucinis Teismas minėtame 2012 m. vasario 6 d. nutarime pripažino, jog Konstitucijai prieštarauja tik Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalis, Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalyje nustatytas valstybinių pensijų ribojimas taikytas pagrįstai. Teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, jog nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2012 m. rugsėjo 1 d., Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalies pagrindu sumažinus pareiškėjui paskirtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dydį, susidarė 14 589,49 Lt (26 043,84 Lt – 11 454,35 Lt = 14 589,49 Lt) nepriemoka, kuri priteisiama iš Lietuvos valstybės, turinčios užtikrinti, jog priimtais įstatymais nebūtų pažeidžiamos asmens konstitucinės teisės, taip pat ir pareiškėjo, kaip dirbančio pensininko teisė laisvai pasirinkti darbą arba užsiimti tam tikru verslu.

Šiame kontekste būtina pažymėti, kad teismo sprendimas vykdomas pagal teismo sprendimo rezoliucinėje dalyje išdėstytą teismo nurodymą ir teismo sprendimo rezoliucinėje dalyje privalu išdėstyti patenkinto reikalavimo turinį (ABTĮ 88 str. 5 d. 1 p.), o tai turi būti padaryta itin aiškiai ir nedviprasmiškai. Teismo nurodymas, išdėstytas teismo sprendimo rezoliucinėje dalyje, neturi sudaryti byloje dalyvaujantiems asmenims galimybės skirtingai aiškinti teismo sprendimo turinį, to, kaip konkrečiai ir kokia apimtimi jis turėtų būti vykdomas (žr., pvz., 2008 m. birželio 25 d. išplėstinės teisėjų kolegijos nutartį administracinėje byloje Nr. A438-624/2008, 2011 m. birželio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-3017/2011; 2011 m. liepos 25 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A502-2301/2011). Kadangi Vyriausybė 2010 m. liepos 7 d. nutarimu Nr. 992 nustatė, kad valstybei (Vyriausybei) bylose dėl pareigūnų ir karių valstybinių pensijų, neišmokėtų pagal Socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinąjį įstatymą, priteisimo atstovauja institucijos, kurios skiria ir moka pareigūnų ir karių valstybines pensijas, pirmosios instancijos teismo sprendimo rezoliucinė dalis turi būti patikslinta, nurodant, kad susidariusi nepriemoka priteisiama iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vidaus reikalų ministerijos, taip pat nurodant laikotarpį, už kurį priteisiama neišmokėta pensijos dalis.

Dėl apeliacinio skundo argumento, jog Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimo įsigaliojimas nukeltas į 2012 m. rugsėjo 21 d., t. y. kad Konstitucinio Teismo nutarimų galia nukreipiama tik į ateitį (Konstitucijos 107 str.), apeliacinio teismo teisėjų kolegija pažymi, jog Konstitucinis Teismas 2012 m. gruodžio 19 d. sprendime yra konstatavęs, kad Konstitucijos 110 straipsnyje yra nustatyta 107 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos taisyklės išimtis: nagrinėjamoje byloje teismas negali taikyti teisės akto (jo dalies), kurį Konstitucinis Teismas, įgyvendindamas Konstitucijos 102 straipsnio 1 dalyje nustatytus įgaliojimus, pripažino prieštaraujančiu Konstitucijai. Kitaip aiškinant Konstitucijos 110 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą draudimą taikyti Konstitucijai prieštaraujantį teisės aktą (jo dalį) būtų paneigtas jos 7 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas Konstitucijos viršenybės principas ir su juo susijęs konstitucinis teisės viešpatavimo imperatyvas, taip pat kiti Konstitucijos viršenybės principo aspektai, inter alia būtų paneigtas Konstitucijos 6 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas Konstitucijos tiesioginio taikymo principas, šio straipsnio 2 dalyje įtvirtintos kiekvieno asmens teisės ginti savo teises tiesiogiai remiantis Konstitucija esmė, Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos kiekvieno asmens teisės kreiptis į teismą ginant pažeistas konstitucines teises ar laisves esmė.

Be to, kol sprendimas gali būti apskundžiamas, o skundo padavimo atveju – iki skundo išnagrinėjimo, viešojo administravimo subjekto sprendimas nėra galutinis. Kol sprendimas nėra galutinis, jis negali būti laikomas įvykdytu Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalies prasme (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2010 m. birželio 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-1735/13). Taigi pareiškėjo teisės prisiteisti nepagrįstai neišmokėtos pensijos dalį nepaneigia tai, kad valstybinė pensija buvo perskaičiuota iki Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimo įsigaliojimo dienos, t. y. iki 2012 m. rugsėjo 21 d. Atsižvelgiant į išdėstytą, apeliacinio skundo argumentas dėl Konstitucinio Teismo nutarimų galios nukreipimo tik į ateitį atmetamas.

Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, jog atsakovo Vidaus reikalų ministerijos 2010 m. kovo 20 d. sprendime Nr. 1D-2045-(2) yra pateikta informacija apie pareiškėjui mokamos pensijos dydį bei teisės aktus, kuriais remiantis, ši pensija buvo apskaičiuojama. Šiame sprendime taip pat išreikšta atsakovo valia atsisakyti mokėti pareiškėjui jo pageidaujamo dydžio pensiją bei išmokėti susidariusią nepriemoką. Pirmosios instancijos teismas, nusprendęs, jog šio Vidaus reikalų ministerijos sprendimo teisėtumas pareiškėjo V. U. teisių gynybai įtakos neturi, nes pareiškėjo teisės į pensiją bus apgintos išmokėjus jam priklausančią valstybinės pensijos nepriemoką už prašomą laikotarpį, netenkino pareiškėjo skundo dalies, kuria V. U. prašė panaikinti Vidaus reikalų ministerijos 2010 m. kovo 20 d. sprendimą Nr. 1D-2045-(2).

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad ABTĮ 88 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatyta, kad teismas, priimdamas sprendimą, gali skundžiamą aktą panaikinti visą arba jo dalį. Pagal ABTĮ 89 straipsnio 1 dalies 1 punktą, skundžiamas aktas ar jo dalis gali būti panaikinti, jeigu jis yra neteisėtas iš esmės, t. y. savo turiniu prieštarauja aukštesnės galios teisės aktams. Ši nuostata yra imperatyvi, todėl teismas, nustatęs skundžiamo akto ar jo dalies neteisėtumą, vienareikšmiškai privalo šį aktą ar jo dalį panaikinti (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. kovo 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A552-519/2013; 2013 m. balandžio 8 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A756-785/2013).

Nagrinėjamos bylos kontekste reikia pripažinti, kad remiantis teisės aktų ir jų padarinių konstitucingumo teisėtumo prezumpcija, atsakovas, priimdamas ginčijamą 2010 m. kovo 20 d. sprendimą, iš esmės neturėjo teisinio pagrindo elgtis kitaip. Tačiau, kaip 2013 m. kovo 12 d. nutartyje yra pažymėjusi išplėstinė Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija (administracinė byla Nr. A552-519/2013) teisėtumo principui prieštarautų tokia situacija, kai administracinis sprendimas, kurio priėmimo teisinis pagrindas yra aukščiausiajai teisei – Konstitucijai – prieštaraujanti įstatymo nuostata, ir kuris yra ginčijamas jam teisines pasekmes sukėlusio asmens, nebūtų pašalintas iš teisės sistemos. Atsižvelgus į tai, kad pareiškėjo teisių pažeidimas iš esmės kilo dėl Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalies taikymo, yra pagrindas panaikinti tik tą Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2010 m. kovo 20 d. sprendimo Nr. 1D-2045-(2) dalį, kuria atsisakyta pareiškėjo V. U. pensijos apskaičiavimui netaikyti Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalies nuostatų. Pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis, kuriuo buvo netenkintas pareiškėjo skundo reikalavimas dėl atsakovo 2010 m. kovo 20 d. sprendimo panaikinimo, keistina.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Atsakovo Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. gruodžio 27 d. sprendimą pakeisti ir jį išdėstyti taip:

„Priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, V. U. naudai 14 589,49 Lt (keturiolika tūkstančių penkis šimtus aštuoniasdešimt devynis litus, 49 centus) nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2012 m. rugsėjo 1 d. neišmokėtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalį.

Panaikinti Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2010 m. kovo 20 d. sprendimo Nr. 1D-2045-(2) dalį, kurioje atsisakyta V. U. pensijos apskaičiavimui ir mokėjimui netaikyti Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalies nuostatų.“

Kitą Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. gruodžio 27 d. sprendimo dalį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Artūras Drigotas Vaida Urmonaitė-Maculevičienė Virgilijus Valančius