2013-05-09 Nr. AB-1622-3-61-3-02538-2010-4 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A442-308/2013

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02538-2010-4

Procesinio sprendimo kategorija 15.2.3.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2013 m. gegužės 9 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimės Baltrūnaitės, Anatolijaus Baranovo (kolegijos pirmininkas) ir Dainiaus Raižio (pranešėjas), teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. spalio 31 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo S. R. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, trečiajam suinteresuotam asmeniui A. B. dėl sprendimo panaikinimo ir turtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Pareiškėjas S. R. kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos (toliau – ir Teisingumo ministerija), 210 247 Lt negautų pajamų ir panaikinti Teisingumo ministerijos 2010 m. liepos 29 d. raštą Nr. (1.23)7R-6666.

Skunde pareiškėjas paaiškino, kad teisingumo ministras 2007 m. rugsėjo 28 d. įsakymu Nr. 7P-80 „Dėl antstolio S. R. įgaliojimų pasibaigimo“ nuo 2007 m. spalio 1 d. atleido jį iš antstolio pareigų, o 2007 m. spalio 2 d. įsakymu Nr. 7P-107 „Dėl vykdomųjų bylų ir kitų dokumentų, neišmokėtų išieškotų piniginių lėšų ar turto, perimto, bet neperduoto išieškotojui, antstolio archyvo perdavimo pasibaigus antstolio S. R. įgaliojimams“ paskyrė antstolį A. B. perimti jo darbo funkcijas. Vykdydamas šį įsakymą, pareiškėjas 2007 m. spalio 24 d. antstoliui A.

B. perdavė visas nebaigtas vykdyti vykdomąsias bylas. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – ir LVAT) 2007 m. lapkričio 19 d. nutartimi pritaikė reikalavimo užtikrinimo priemonę ir sustabdė teisingumo ministro 2007 m. rugsėjo 28 d. įsakymo Nr. 7P-80, o Vilniaus apygardos administracinis teismas 2008 m. spalio 11 d. nutartimi – teisingumo ministro 2007 m. spalio 2 d. įsakymo Nr. 7P-107 vykdymą iki teismo sprendimo byloje įsiteisėjimo. Nors minėtų įsakymų galiojimas buvo sustabdytas, Teisingumo ministerija nepriėmė teisės akto, įpareigojančio grąžinti perduotas vykdomąsias bylas pareiškėjui, o priešingai 2007 m. gruodžio 29 d. raštu Nr. (1.16)-7R-30 nurodė, kad vykdomosios bylos, perduotos antstoliui A.

B., nebus grąžintos. LVAT 2008 m. rugsėjo 15 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A525-1996/2008 paliko galioti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2008 m. vasario 19 d. sprendimą, kuriuo buvo panaikinti teisingumo ministro 2007 m. rugsėjo 28 d. įsakymas Nr. 7P-80 ir 2007 m. spalio 2 d. įsakymas Nr. 7P-107. Teisingumo ministras 2008 m. rugsėjo 22 d. įsakymu Nr. 7P-77 pripažino netekusiais galios 2007 m. rugsėjo 28 d. įsakymą Nr. 7P-80 ir 2007 m. spalio 2 d. įsakymą Nr. 7P-107. Panaikinus minėtus įsakymus, pareiškėjas 2008 m. rugsėjo 22 d. grąžintas į antstolio pareigas.

Atsižvelgdamas į tai, kad teismo sprendimu buvo konstatuota, jog teisingumo ministras jį iš antstolio pareigų atleido neteisėtai, kreipėsi į Teisingumo ministeriją dėl negautų pajamų atlyginimo, tačiau 2010 m. liepos 29 d. raštu Nr. (1.23) 7R-6666 prašymas buvo atmestas. Pareiškėjo teigimu, Vilniaus apygardos administracinio teismo 2008 m. vasario 19 d. sprendimas patvirtina Teisingumo ministerijos veiksmų neteisėtumo faktą, todėl Lietuvos valstybė privalo atlyginti patirtus nuostolius. Teisingumo ministerija privalėjo imtis, bet nesiėmė veiksmų, kuriais būtų užtikrinta, jog perduotos vykdomosios bylos ir kiti dokumentai būtų grąžinti jas iki įsakymo galiojimo sustabdymo vykdžiusiam antstoliui, todėl per 2007 m. spalio 24 d.

– 2008 m. spalio 27 d. laikotarpį pareiškėjo galimybė užsiimti antstolio veikla buvo apribota neteisėtai. Nuo 2007 m. spalio 1 d. iki 2007 m. lapkričio 19 d. pareiškėjas negalėjo vykdyti antstolio pareigų, nes buvo iš jų atleistas. Nuo 2007 m. lapkričio 19 d. LVAT pritaikius reikalavimo užtikrinimo priemones, pareiškėjas įgijo teisę užsiimti profesine veikla, tačiau antstolio funkcijų vykdymas buvo labai apsunkintas, nes kitam antstoliui buvo perduotos visos vykdomosios bylos. Dėl šios priežasties reikėjo iš esmės iš naujo pradėti vykdyti savo veiklą, be to, pareiškėjas prarado didžiąją dalį savo klientų bei jų pasitikėjimą.

Vertinant S. R. patirtus nuostolius (negautas pajamas), būtina nustatyti, kiek tokių pajamų tikėtinai jis būtų gavęs, jei būtų dirbęs įprastinėmis sąlygomis. Šiam apskaičiavimui svarbūs du laikotarpiai, t. y.: nuo 2007 m. spalio 1 d. iki 2007 m. lapkričio 19 d. ir nuo 2007 m. lapkričio 19 d. iki 2008 m. rugsėjo 22 d. Pareiškėjas, dirbdamas įprastinėmis sąlygomis, būtų turėjęs galimybę gauti pajamų iš jau pradėtų ir vykdomų bylų ir iš naujai užvedamų bylų. Dėl to, kad jo kontoroje pradėtos vykdomosios bylos buvo perduotos kitai antstolio kontorai, negautos pajamos tiek pirmuoju, tiek antruoju laikotarpiu yra skaičiuojamos atsižvelgus į perėmusio bylas antstolio A.

B. gautas vykdymo išlaidas, t. y. 231 626,47 Lt. Negautos pajamos iš naujai pradedamų vykdomųjų bylų pirmuoju laikotarpiu skaičiuotinos atsižvelgus į S. R. gautas pajamas tik iš naujai užvestų vykdomųjų bylų 2007 m. lapkričio – 2008 m. rugpjūčio mėnesiais imtinai, t. y. gautos pajamos iš naujai užvedamų bylų per nurodomą laikotarpį dalijamos iš viso laikotarpio dienų skaičiaus ir dauginamos iš dienų skaičiaus, kai pareiškėjas negalėjo vykdyti antstolio veiklos ir priimti naujų vykdomųjų bylų (100 048 / 304 x 50 = 16 455 Lt).

Taigi pareiškėjas, nedirbdamas prarado galimybę gauti naujus vykdomuosius dokumentus ir atitinkamai gauti 16 455 Lt pajamų. Pajamos iš naujai užvedamų bylų antruoju laikotarpiu yra 116 223 Lt. Taigi iš viso jis, dirbdamas įprastinėmis sąlygomis, per laikotarpį nuo 2007 m. spalio 1 d. iki 2008 m. rugsėjo 22 d. būtų gavęs apie 364 304,47 Lt. Pagal teismų praktiką negautos pajamos yra suprantamos kaip grynasis pelnas, iš bendrų 364 304,47 Lt gautinų pajamų per ginčijamą laikotarpį turi būti atimamos antstolio realiai gautos pajamos, kontoros sąnaudos ir mokesčiai.

Nuo 2007 m. lapkričio 19 d. iki 2008 m. rugsėjo 22 d. vykdė veiklą bei gavo pajamų iš naujų vykdomųjų bylų, todėl ši dalis neturi būti skaičiuojama kaip negautos pajamos. Antstolio kontoros išlaikymo sąnaudos (mokesčiai, atlyginimai darbuotojams, kontoros išlaikymo išlaidos ir kt.) visą ginčo laikotarpį buvo dengiamos iš jo pajamų, gaunamų pagal naujai užvestas vykdomąsias bylas, todėl atitinkamai tą laikotarpį mažėjo grynasis pelnas. Ginčo laikotarpiu pas pareiškėją dirbo mažesnis skaičius darbuotojų, todėl turi būti atsižvelgta į tai, jog dėl neteisėtų atsakovo veiksmų jis patyrė ir tiesioginių nuostolių, išmokėdamas atleidžiamiems darbuotojams trijų mėnesių išeitines išmokas bei išmokas už nepanaudotas atostogas (9 160,86 Lt).

Pareiškėjas pažymėjo, kad šių sumų neįskaičiuoja į negautas pajamas, tačiau taip pat nemažina išlaidų, skaičiuotinų darbuotojams išlaikyti, nes du darbuotojus išlaikė iš gautų pajamų. Apskaičiuojant jo negautas pajamas, reikšmės turi tik vykdymo išlaidos, kurios buvo gautos antstolio A. B. jam perduotose vykdomosiose bylose, ir negautos pajamos iš naujai gautinų vykdomųjų bylų, kurias, tikėtina, būtų gavęs nuo 2007 m. spalio 1 d. iki 2007 m. lapkričio 19 d., kai iš viso nevykdė antstolio veiklos, t. y. negautos pajamos sudaro 248 091,47 Lt.

Remiantis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika apskaičiuota nuostolių atlyginimo suma (žalos negautų pajamų forma atlyginimas) negali būti vertinama mokestinių prievolių valstybei vykdymo požiūriu. Pagal Lietuvos Respublikos gyventojų pajamų mokesčio įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 31 punktą, teismui priėmus sprendimą priteisti pareiškėjui negautas pajamas, šis turės mokėti gyventojų pajamų mokestį nuo priteistos sumos. Dėl šios priežasties iš 248 091,47 Lt negautų pajamų turi būti atskaitomas tik 18 procentų pridėtinės vertės mokestis, t. y. 37 844,46 Lt. Taigi iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Teisingumo ministerijos, pareiškėjui turi būti priteista 210 247 Lt negautų pajamų.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Teisingumo ministerijos, su pareiškėjo skundu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

Atsiliepime paaiškino, kad LVAT 2007 m. lapkričio 19 d. nutartis dėl reikalavimo užtikrinimo priemonės paskyrimo buvo privaloma vykdyti visiems asmenims, įstaigoms ir organizacijoms, todėl Teisingumo ministerija negali būti atsakinga už Lietuvos antstolių rūmų ir valstybės įmonės (toliau – ir VĮ) Teisinės informacijos centro veiksmus. Vykdomųjų bylų perdavimą remdamiesi teisingumo ministro 2007 m. rugsėjo 28 d. įsakymu Nr. 7P-80 ir 2007 m. spalio 2 d. įsakymu Nr. 7P-107 organizavo Lietuvos antstolių rūmai. Nei pareiškėjas, nei Lietuvos antstolių rūmai nesiėmė iniciatyvos įvykdyti LVAT 2008 m. sausio 11 d. nutartį (apsiribojo tik susirašinėjimu, o teisinių priemonių neišnaudojo).

Byloje nepateikta įrodymų, kad Teisingumo ministerija privalėjo keisti ginčijamą teisės aktą arba priimti naują tuo atveju, kai teismas sustabdė ginčijamo įsakymo vykdymą. Šiuo atveju reikėtų taikyti Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir Civilinio proceso kodeksas) 149 straipsnį, pagal kurį ieškovas turi teisę išieškoti iš kaltų asmenų nuostolius, atsiradusius dėl teismo nutarties dėl laikinųjų apsaugos priemonių nevykdymo. Atsakovas pažymėjo, kad pareiškėjas, skaičiuodamas negautas pajamas, iš bendros vykdymo išlaidų sumos neatima tų vykdymo išlaidų, kurias antstolis A.

B. gavo už savo atliktus vykdymo veiksmus jam perduotose vykdomosiose bylose. Tai kelia abejonių, ar pareiškėjas tikrai gautų tiek pat vykdymo išlaidų, kiek ir trečiasis suinteresuotas asmuo. Duomenys, kuriais pareiškėjas rėmėsi apskaičiuodamas negautas pajamas laikotarpiu nuo 2007 m. lapkričio 19 d. iki 2008 m. rugsėjo 22 d., negali būti laikomi patikimais ir leistinais įrodymais. Be to, į bylą nėra pateikta duomenų, kad šios vykdymo išlaidos yra iš tikrųjų priteistos, sumokėtos ir gautos. Tarp pareiškėjo nurodomų atsakovo neteisėtų veiksmų nėra tiesioginio priežastinio ryšio su pareiškėjo nurodoma žala, todėl reikalavimas dėl žalos atlyginimo nepagrįstas.

Apskaičiuojant pridėtinės vertės mokestį (toliau – ir PVM) iš antstolio gautų pajamų nėra atskaičiuoti mokesčiai (gyventojų pajamų mokestis, socialinio draudimo įmokos, mokestis Lietuvos antstolių rūmams ir kt.), išlaidos kontorai išlaikyti, todėl pateikti apskaičiavimai yra neobjektyvūs. Objektyvesni duomenys apie negautas pajamas būtų matomi iš gyventojų pajamų mokesčių deklaracijų, kadangi PVM mokamas prieš apskaičiuojant GPM. Negautų pajamų apskaičiavimas pagal ankstesnio laikotarpio pajamas neužtikrina jų realumo, kadangi antstolio kaip savarankiškai individualiai dirbančio asmens gaunamos vykdymo išlaidos priklauso nuo daugelio aplinkybių: bendros ekonominės situacijos, vykdomųjų bylų eigos, išieškomo turto rūšies ir vertės, antstolio darbo organizavimo ir t. t.

Dalį vykdymo veiksmų, kurie buvo atlikti iki vykdomųjų bylų perdavimo, išieškotas iš skolininko vykdymo išlaidas kaip nepagrįstą praturtėjimą turėtų grąžinti perimantysis antstolis, kuris, tęsdamas vykdymo veiksmus, išieškojo minėtas vykdymo išlaidas iš skolininko, tačiau pareiškėjas visą reikalavimą reiškia tik atsakovo atstovui. LVAT 2008 m. rugsėjo 15 d. nutartyje konstatavo, kad pareiškėjas nuo jo priklausančius veiksmus, teikdamas prašymą dėl diplomo pripažinimo, atliko pakankami operatyviai, tačiau kvalifikacinis egzaminas buvo išlaikytas tik 2007 m. spalio 12 d., o švietimo ir mokslo ministro įsakymas dėl diplomo pripažinimo priimtas 2007 m. lapkričio 6 d.

Tai reiškia, kad ne dėl atsakovo atstovo veiksmų pareiškėjas laiku neįgijo išsilavinimą patvirtinančio dokumento.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2012 m. spalio 31 d. sprendimu bylą dalyje dėl reikalavimo panaikinti Teisingumo ministerijos 2010 m. liepos 29 d. raštą Nr. (1.23)7R-6666 nutraukė, o likusią pareiškėjo S. R. skundo dalį tenkino iš dalies – priteisė pareiškėjui iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Teisingumo ministerijos, 147 081,72 Lt turtinei žalai atlyginti.

Teismas nurodė, kad reikalavimo panaikinti Teisingumo ministerijos 2010 m. liepos 29 d. raštą Nr. (1.23)7R-6666 pareiškėjas atsisakė 2011 m. kovo 21 d. pateikdamas prašymą. Aplinkybę, kad atsisako reikalavimo, patvirtino ir 2012 m. spalio 15 d. posėdyje, todėl vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 52 straipsniu ir 101 straipsnio 3 punktu bylą šioje dalyje nutraukė.

Teismas padarė išvadą, kad Vilniaus apygardos administraciniam teismui 2008 m. vasario 19 d. sprendimu, kurį LVAT 2008 m. rugsėjo 15 d. nutartimi paliko nepakeistą, pripažinus, kad pareiškėjas iš antstolio pareigų buvo atleistas nepagrįstai, yra pagrindas konstatuoti Teisingumo ministerijos neteisėtus veiksmus ir minėtu sprendimu, kuris šioje byloje turi prejudicinę galią, turi būti vadovaujamasi sprendžiant, ar dėl neteisėtų veiksmų pareiškėjui buvo padaryta turtinė žala. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir Civilinis kodeksas, CK) 6.246, 6.247 ir 6.249 straipsniu, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika negautos pajamos yra asmens tikėtinos gauti lėšos, kurios negautos dėl atsakovo neteisėtų veiksmų, sutrukdžiusių ieškovo veiklą, iš kurios buvo numatyta jas realiai gauti.

Negautas pajamas kaip nuostolius apibūdina tokie požymiai: pagrįstas tikėtinumas jas gauti, jeigu pažeidimo nebūtų, ir pajamos suprantant kaip sumą, kurią sudarytų lėšos, kuriomis asmuo praturtėtų iš teisėtos veiklos. Negautos pajamos reiškia negautą pelną, t. y. tai, kuo būtų pagerėjusi nukentėjusiojo turtinė padėtis. Dėl to apskaičiuojant negautas pajamas turi būti atimamos išlaidos, kurių būtų turėjęs nukentėjusysis. Šiuo atveju pareiškėjas, jei nebūtų buvę priimti neteisėti ir nepagrįsti teisingumo ministro įsakymai, būtų galėjęs dirbti antstoliu ir gauti pajamų.

Bylos medžiaga patvirtina, kad pareiškėjas ėmėsi teisinių priemonių ir aktyvių veiksmų, kad sustabdytų įsakymų galiojimą ir taip užkirstų kelią žalai atsirasti, tačiau jam nepavyko. Nors LVAT 2007 m. lapkričio 19 d. nutartimi pritaikė reikalavimo užtikrinimo priemonę ir sustabdė teisingumo ministro 2007 m. rugsėjo 28 d. įsakymo Nr. 7P-80 galiojimą, o Vilniaus apygardos administracinis teismas 2008 m. sausio 11 d. nutartimi sustabdė 2007 m. spalio 2 d. įsakymo Nr. 7P-107 galiojimą, tačiau realiai bylos, kurios buvo perduotos A.

B., pareiškėjui nebuvo grąžintos. Tai padaryta tik teismui panaikinus minėtus įsakymus. Aplinkybę, kad LVAT pritaikius reikalavimo užtikrinimo priemones vykdomosios bylos nebuvo atgal perduotos pareiškėjui, lėmė ne jo veiksmai (neveikimas), o Teisingumo ministerijos neveikimas. Atsakovas, nors ir buvo pritaikytos reikalavimo užtikrinimo priemonės, nesiėmė jokių aktyvių veiksmų, kad neatsirastų sunkiai atitaisoma žala. Atsižvelgus į LVAT 2007 m. lapkričio 19 d. nutarties motyvus pripažinta, kad pareiškėjas pagrįstai reikalauja žalos atlyginimo, kadangi atleidus jį iš antstolio pareigų ir perdavus vykdomąsias bylas A.

B., jis nebeturėjo galimybės gauti pajamų iš vykdytų bylų. LVAT nurodė, jog iš esmės neįmanoma tiksliai apskaičiuoti ir kompensuoti turtinę žalą, kurią patyrė pareiškėjas.

2012 m. rugpjūčio 27 d. surašytame ekspertizės akte Nr. 11-2624 (toliau – ir Ekspertizės aktas) padaryta išvada, kad S. R. negautos pajamos (vykdymo išlaidos be patirtų sąnaudų, PVM ir pajamų mokesčio) 2007 m. spalio 2 d. – 2008 m. rugsėjo 22 d. laikotarpiu iš perduotų antstoliui A. B. 8 610 vykdomųjų bylų galėjo būti 117 865,60 Lt, jei S. R. dirbtų panašiu intensyvumu ir jo veiksmai būtų panašiai efektyvūs, o veiklos sąnaudos ir aplinka būtų panašūs kaip ir antstolio A. B.. Antstolio S. R. negautos pajamos neatskaičius gyventojų pajamų mokesčio (atskaičius PVM) – 147 081,72 Lt. Pagal Lietuvos Respublikos gyventojų pajamų mokesčio įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 31 punktą, neapmokestinamosios pajamos yra sumos turtinei žalai, išskyrus negautas pajamas, atlyginti, teismų priteistos sumos neturtinei žalai atlyginti, taip pat išlaidų, susijusių su socialine, medicinine ir profesine reabilitacija, atlyginimas pagal Lietuvos Respublikos darbuotojų saugos ir sveikatos įstatymo nuostatas. Tai reiškia, kad teismo priteistina negautų pajamų suma turi būti neatskaičius GPM. Pagal CK 6.249 straipsnio 1 dalį, teismui suteikiama teisė nustatyti nuostolių dydį. Nagrinėjamoje byloje neįmanoma visiškai tiksliai nustatyti pareiškėjo patirtų nuostolių (tai, kaip minėta, konstatavo ir LVAT), todėl vadovaujantis Ekspertizės aktu S. R. negautos pajamos (vykdymo išlaidos be patirtų sąnaudų, PVM, bet su GPM) 2007 m. spalio 2 d. – 2008 m. rugsėjo 22 d. laikotarpiu iš perduotų antstoliui A. B. 8 610 vykdomųjų bylų yra 147 081,72 Lt. Taigi dėl Teisingumo ministerijos neteisėtų veiksmų (įsakymų dėl atleidimo ir dėl bylų perdavimo kitam antstoliui) pareiškėjas negavo apie 147 081,72 Lt pajamų, kurias, nesant šių įsakymų, jis būtų gavęs.

III. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Teisingumo ministerijos, pateikė apeliacinį skundą, kuriuo prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. spalio 31 d. sprendimo dalį, kuria tenkintas pareiškėjo skundas, ir šia apimtimi pareiškėjo skundą atmesti.

Apeliacinis skundas grindžiamas tokiais pačiais argumentais kaip ir atsakovo atsiliepimas į pareiškėjo skundą:

1. Vykdomųjų bylų perdavimą vadovaujantis teisingumo ministro 2007 m. rugsėjo 28 d. įsakymu Nr. 7P-80 ir 2007 m. spalio 2 d. įsakymu Nr. 7P-107 vykdė Lietuvos antstolių rūmai (Vykdomųjų bylų ir kitų dokumentų, neišmokėtų išieškotų piniginių lėšų ar turto, perimto bet neperduoto išieškotojui, antstolio archyvo perdavimo pasibaigus antstolio įgaliojimams tvarkos, patvirtintos teisingumo ministro 2002 m. liepos 8 d. įsakymu Nr. 202 (toliau –ir Tvarka), 5 p.), todėl Teisingumo ministerija neturėjo pareigos įsiterpti į šią procedūrą.

2. Pagal ABTĮ 71 straipsnio 2 dalies 3 punktą ginčijamo teisės akto galiojimo laikinas sustabdymas reiškia, kad nei vienas asmuo negali vykdyti ginčijamo teisės akto iki tol, kol bus baigtas nagrinėti ginčas teisme. Vadovaujantis ABTĮ 71 straipsnio 6 dalimi, jeigu pažeidžiami draudimai, nurodyti ABTĮ 71 straipsnio 2 dalyje, kaltiems asmenims teismo nutartimi skiriama iki 1 000 Lt bauda.

3. Tiek pareiškėjas, tiek Lietuvos antstolių rūmai nesiėmė iniciatyvos įvykdyti Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. sausio 11 d. nutartį.

4. Nėra priežastinio ryšio tarp teismo nurodytų neteisėtų veiksmų (panaikintų įsakymų) ir pareiškėjo patirtos žalos.

5. Ekspertizės akte nurodyta, kad S. R. pajamos neatskaičius gyventojų pajamų mokesčio (atskaičius PVM) galėtų būti 147 081,72 Lt, jeigu antstolis S. R. dirbtų panašiu intensyvumu ir jo veiksmai būtų panašiai intensyvūs kaip ir antstolio A. B.. Tačiau byloje nėra jokių duomenų, jog ir vienas, ir kitas antstolis buvo pasirengęs gauti vienodo dydžio vykdymo išlaidas, todėl ekspertizės išvada, padaryta vadovaujantis šia prielaida, yra netiksli.

6. Pareiškėjui siejant žalos atsiradimą su panaikintais aktais atsakovu byloje turėtų būti Teisingumo ministerija, kadangi pagal Lietuvos Respublikos antstolių įstatymo 2 straipsnį teisingumo ministras vykdo darbdavio funkcijas, t. y. skiria antstolius į pareigas ir iš jų atleidžia.

Pareiškėjas S. R. atsiliepime prašo atsakovo apeliacinį skundą atmesti ir Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimą palikti nepakeistą, taip pat reikalauja priteisti iš apelianto patirtas bylinėjimosi išlaidas.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Byloje yra kilęs ginčas dėl žalos atlyginimo, kuri, pareiškėjo nuomone, yra jam padaryta dėl neteisėtų Teisingumo ministerijos aktų.

Žalos, atsiradusios dėl valstybės ir savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, atlyginimą reguliuoja CK 6.271 straipsnis, kurio pirmoji dalis nustato, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Šiame straipsnyje terminas „valdžios institucija“ reiškia bet kokį viešosios teisės subjektą (valstybės ar savivaldybės instituciją, pareigūną, valstybės tarnautoją ar kitokį šių institucijų darbuotoją ir t. t.), taip pat privatų asmenį, atliekantį valdžios funkcijas. Šiame straipsnyje vartojamas terminas „aktas“ reiškia bet kokį valdžios institucijos ar jos darbuotojų veiksmą (veikimą, neveikimą), kuris tiesiogiai daro įtakos asmenų teisėms, laisvėms ir interesams (valstybės ar savivaldybės institucijų priimami teisės ar individualūs aktai, administraciniai aktai, fiziniai aktai ir t. t., išskyrus teismo nuosprendžius, sprendimus ir nutartis). Valstybės ar savivaldybės civilinė atsakomybė pagal šį straipsnį atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti (CK 6.271 straipsnio 2- 4 dalys).

Šioje teisės normoje įtvirtinta griežtoji valstybės civilinė atsakomybė, t. y. atsakomybė be kaltės, nes kaip jau buvo minėta, dėl valdžios institucijų neteisėtų aktų atsiradusi žala atlyginama nepaisant konkretaus tarnautojo ar kito institucijos darbuotojo kaltės (CK 6.271 straipsnio 1 dalis). Tai reiškia, kad valstybės civilinei atsakomybei pagal CK 6.271 straipsnį kilti turi būti nustatytos trys civilinės atsakomybės sąlygos: neteisėti veiksmai (neveikimas), žala ir priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) bei žalos. Kai neįrodyta bent viena iš būtinųjų sąlygų, civilinė atsakomybė negali būti taikoma.

Pareiškėjas savo reikalavimą dėl žalos atlyginimo grindžia tuo, kad teisingumo ministras 2007 m. rugsėjo 28 d. įsakymu Nr.7P-80 „Dėl antstolio S. R. įgaliojimų pasibaigimo“, juo nuomone, neteisėtai jį atleido iš antstolio pareigų bei neteisėtai 2007 m. spalio 2 d. įsakymu Nr.7P-107 paskyrė kitą antstolį, kuris turėjo perimti jo nebaigtas vykdyti vykdomąsias bylas.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2008 m. vasario 19 d. sprendimu, kurį Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, išnagrinėjęs bylą apeliacine tvarka, 2008 m. rugsėjo 15 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A525-1996/2008 paliko nepakeistą, minėti įsakymai buvo panaikinti (t. 1, b.l. 8-9, 15-20).

Pirmosios instancijos teismas, spręsdamas ginčą dėl žalos atlyginimo, iš esmės atsižvelgdamas vien tik į tai, jog minėti teisingumo ministro įsakymai buvo teismo panaikinti, preziumavo teisingumo ministro veiksmų neteisėtumą.

Remiantis res judicata principu, tie faktiniai ir teisiniai aspektai, kurie buvo išnagrinėti kitame teismo sprendime, turi būti pripažįstami, ir šalis ar kitas dalyvavęs byloje asmuo kitose bylose gali remtis teismo sprendimu nustatytomis aplinkybėmis kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu – tų aplinkybių jam nereikės įrodinėti. Tačiau tai nereiškia, kad šioje nagrinėjamoje byloje teismas neturi teisės patikrinti tariamų neteisėtų veiksmų valstybės deliktinės atsakomybės kontekste. Tokia tariamų Teisingumo ministerijos neteisėtų veiksmų patikra, sprendžiant ginčą dėl žalos atlyginimo, nėra naujų faktinių aplinkybių konstatavimas, bet yra atitinkamų faktinių ir teisinių aspektų vertinimas. Tačiau Teisingumo ministerijos veiksmų neteisėtumo vertinimas civilinės atsakomybės aspektu šiuo atveju gali būti atliktas nekvestionuojant nustatytų faktų ir jų įvertinimo kitoje administracinėje byloje. Taigi aplinkybių, nustatytų Vilniaus apygardos administracinio teismo 2008 m. vasario 19 d. sprendimu ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. rugsėjo 15 d. nutartimi, teisinis vertinimas pagal CK 6.271 straipsnio nuostatas nelaikytinas šio sprendimo prejudicinės ir res judicata galios paneigimu.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje yra pažymėjęs, jog administravimo subjekto priimto administracinio akto panaikinimas teismine tvarka pats savaime nėra pagrindas konstatuoti, kad administravimo subjekto veiksmai yra neteisėti ir dėl to kyla civilinė atsakomybė pagal CK 6.271 straipsnį. Kiekvienu konkrečiu atveju turi būti atsižvelgiama į priežastis, dėl kurių administracinis aktas buvo panaikintas (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. spalio 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-1155/2009; 2011 m. birželio 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A662-2265/2011; 2010 m. gruodžio 9 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-1337/2010; 2008 m. sausio 25 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A261-116/2008; 2011 m. liepos 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A502-3034/2011).

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. rugsėjo 15 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A525-1996/2008 buvo nustatyta, kad pareiškėjas studijas Tarptautiniame universitete Maskvoje baigė 2007 m. birželio 22 d., jo kvalifikacija 2007 m. spalio 4 d. įvertinta Studijų kokybės vertinimo centre, 2007 m. spalio 12 d. jis išlaikė kvalifikacinį egzaminą ir 2007 m. lapkričio 6 d. Lietuvos Respublikos švietimo ir mokslo ministras įsakymu Nr.ISAK-2150 pripažino pareiškėjo Tarptautiniame universitete Maskvoje 2007 įgytą teisės bakalauro laipsnį atitinkantį kvalifikaciją, teikiamą Lietuvos Respublikoje baigus universitetines pagrindines studijas (t.1, b.l. 18-20). Teismas, panaikindamas minėtus administracinius aktus, atsižvelgdamas į teisėtų lūkesčių principą bei vadovaudamasis teisingumo ir protingumo kriterijais, plečiamai aiškino Antstolių įstatymo bei Antstolių įstatymo įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo nuostatas, savo sprendimą pagrindė ir tais juridiniais faktas, kurie atsirado po teisingumo ministro 2007 m. rugsėjo 28 d. įsakymo Nr.7P-80 ir 2007 m. spalio 2 d. įsakymo Nr.7P-107 priėmimo. Tačiau vertinant Teisingumo ministerijos veiksmų teisėtumą CK 6.271 straipsnio kontekste, teisėjų kolegijos nuomone, turi būti atsižvelgiama tik į faktinę situaciją, kuri egzistavo minėtų administracinių aktų priėmimo momentu.

Antstolių įstatymo 4 straipsnio 1 dalis (2002 m. gegužės 9 d. įstatymo Nr. IX-876 redakcija, galiojusi iki 2009 m. balandžio 1 d.) numatė, kad antstoliu gali būti skiriamas nepriekaištingos reputacijos Lietuvos Respublikos pilietis, turintis aukštąjį teisinį universitetinį išsilavinimą (vienpakopį, bakalauro, magistro).

Antstolių įstatymo įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 5 straipsnio 1 dalyje buvo nustatyta, kad teismo antstoliams, kurie buvo įrašyti į antstolių rezervą ir į Lietuvos antstolių sąrašą, Antstolių įstatymo 4 straipsnyje nustatyto išsilavinimo reikalavimas netaikomas iki 2007 m. spalio 1 d. Šio straipsnio 2 dalyje buvo įtvirtinta, kad antstolis, iki 2007 m. spalio 1 d. neįgijęs Antstolių įstatymo 4 straipsnio 1 dalyje nustatyto išsilavinimo, atleidžiamas iš antstolių.

Aukštojo mokslo įstatymo, galiojusio iki 2009 m. gegužės 12 d., 3 straipsnio 3 dalis nustatė, kad užsienio aukštosiose mokyklose įgytas aukštasis išsilavinimas pripažįstamas Lietuvos Respublikos įstatymų ir kitų teisės aktų bei Lietuvos Respublikos tarptautinių sutarčių nustatyta tvarka.

Užsienyje įgytų kvalifikacijų, suteikiančių teisę į aukštąjį mokslą, bei aukštojo mokslo kvalifikacijų vertinimo ir akademinio pripažinimo Lietuvos Respublikoje tvarką reglamentavo Užsienyje įgytų kvalifikacijų, suteikiančių teisę į aukštąjį mokslą, bei aukštojo mokslo kvalifikacijų vertinimo ir akademinio pripažinimo nuostatai (toliau – ir Nuostatai), patvirtinti Vyriausybės 2005 m. sausio 21 d. nutarimu Nr. 60, galioję iki 2012 m. balandžio 1 d. Nuostatų 22.1 punkte buvo nustatyta, kad Švietimo ir mokslo ministerija, vadovaudamasi pažyma apie užsienyje įgytos kvalifikacijos įvertinimą ir kitais pateiktais dokumentais gali priimti sprendimą pripažinti užsienyje įgytą kvalifikaciją atitinkančia tam tikrą kvalifikaciją, teikiamą Lietuvos Respublikoje.

Sprendimas dėl užsienyje įgytos kvalifikacijos pripažinimo įforminamas švietimo ir mokslo ministro įsakymu, kuris išsiunčiamas Studijų kokybės vertinimo centrui (Nuostatų 23 p.).

Kaip jau buvo minėta, valstybės viešoji atsakomybė atsiranda, jeigu valdžios institucijos ar jų darbuotojai neveikia taip, kaip pagal įstatymus jie privalėjo veikti (CK 6.271 str. 4 d.).

Nagrinėjamu atveju Antstolių įstatymo įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 5 straipsnis aiškiai nustatė terminą iki kada teismo antstolis, įrašytas į antstolių rezervą ir į Lietuvos antstolių sąrašą, privalėjo įsigyti aukštąjį teisinį universitetinį išsilavinimą ir įtvirtino imperatyvią taisyklę, kad antstolis iki nustatyto termino neįgijęs išsilavinimo atleidžiamas iš antstolių.

Įsiteisėjusia Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. rugsėjo 15 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A525-1996/2008 nustatyta, kad iki 2007 m. spalio 1 d. pareiškėjas neturėjo dokumento patvirtinančio, jog jo užsienyje įgyta aukštojo mokslo kvalifikacija teisės aktų nustatyta tvarka yra pripažinta Lietuvos Respublikoje, nes jo kvalifikacija nebuvo įvertinta Studijų kokybės vertinimo centre. Tai buvo padaryta 2007 m. spalio 4 d.

Pagal įstatymo viršenybės principą viešojo administravimo subjektų įgaliojimai atlikti viešąjį administravimą turi būti nustatyti teisės aktuose, o veikla turi atitikti šiame įstatyme išdėstytus teisinius pagrindus (Viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnio 1 punktas). Kadangi pareiškėjas iki 2007 m. spalio 1 d. neturėjo dokumento, patvirtinančio, jog užsienio aukštojoje mokykloje jo įgytas išsilavinimas yra pripažintas Lietuvos Respublikoje, Studijų kokybės vertinimo centre nebuvo atliktas jo įgytos kvalifikacijos vertinimas, dėl šio vertinimo nebuvo priimtas sprendimas, todėl, atsižvelgiant įstatymo viršenybės principą, Teisingumo ministerija, negalėdama plečiamai interpretuoti Antstolių įstatymo įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 5 straipsnio nuostatų, privalėjo jas įgyvendinti, t.y. atleisti pareiškėją iš antstolių. Įstatymai nesuteikė Teisingumo ministerijai diskrecijos pratęsti Antstolių įstatymo įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 5 straipsnyje nustatytą terminą. Teisingumo ministras, atsižvelgiant į minėtų administracinių aktų priėmimo dieną buvusius juridinius faktus, veikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti.

Antstolių įstatymo 12 straipsnio 5 dalis nustato, kad pasibaigus antstolio įgaliojimams, vykdomosios bylos ir kiti dokumentai, neišmokėtos išieškotos piniginės lėšos ar turtas, perimtas, bet neperduotas išieškotojui, teisingumo ministro nustatyta tvarka perduodami kitam antstoliui (antstoliams), o antstolio archyvas teisingumo ministro nustatyta tvarka perduodamas Lietuvos antstolių rūmams.

Pagal šią teisės normą, teisingumo ministrui priėmus įsakymą dėl pareiškėjo atleidimo iš antstolių, privalėjo būti priimtas ir 2007 m. spalio 2 d. įsakymas Nr.7P-107 „Dėl vykdomųjų bylų ir kitų dokumentų, neišmokėtų išieškotų piniginių lėšų ar turto, perimto bet neperduoto išieškotojui, antstolio archyvo perdavimo pasibaigus antstolio S. R. įgaliojimams“. Vertinant Teisingumo ministerijos veiksmų teisėtumą CK 6.271 straipsnio prasme, šis įsakymas negali būti vertinamas savarankiškai, nes tai yra privaloma antstolio atleidimo procedūros tąsa. Nustačius, kad nagrinėjamos bylos kontekste nėra pagrindo pripažinti Teisingumo ministerijos veiksmus atleidžiant pareiškėją iš antstolių neteisėtais, negali būti netesėtais pripažinti ir veiksmai priimant 2007 m. spalio 2 d. įsakymą Nr.7P-107.

Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija sprendžia, jog nesant pagrindo pripažinti, kad Teisingumo ministerijos veiksmai CK 6.271 straipsnio kontekste, atleidžiant pareiškėją iš antstolių bei paskiriant antstolį, perimantį vykdomąsias bylas, buvo neteisėti, atsakovui negali kilti civilinė atsakomybė.

Pirmosios instancijos teismas neteisingai aiškino ir taikė ginčo teisinius santykius reguliuojančias materialiosios teisės normas ir nepagrįstai pareiškėjo skundą tenkino iš dalies bei priteisė jam iš atsakovo 147 081,72 Lt turtinei žalai atlyginti, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas keistinas, pareiškėjo skundo reikalavimą dėl turtinės žalos atlyginimo atmetant kaip nepagrįstą.

Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo motyvais dėl administracinės bylos dalies nutraukimo. Todėl ši teismo sprendimo dalis paliktina nepakeista.

Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

apeliacinį skundą patenkinti iš dalies.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. spalio 31 d. sprendimą pakeisti ir teismo sprendimo rezoliucinę dalį išdėstyti taip:

„Nutraukti bylos dalį dėl reikalavimo panaikinti Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos 2010 m. liepos 29 d. raštą Nr.(1.23)7R-6666.

Pareiškėjo skundo reikalavimą dėl 210 247 Lt negautų pajamų priteisimo iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, atmesti kaip nepagrįstą“.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimė Baltrūnaitė

Anatolijus Baranovas

Dainius Raižys