5ef187a8-e4c3-4143-aa7b-1c06b64f9fd4 · Vilniaus apygardos administracinis teismas

Administracinė byla Nr. I-8570-473/2014Proceso Nr. 3-61-3-03007-2014-0                   Procesinio sprendimo kategorija 28, 74(S) VILNIAUS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMASS P R E N D I M A SLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU 2014 m. rugsėjo 11 d.Vilnius Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iÅ¡ kolegijos pirmininkės ir pranešėjos Violetos Balčytienės, teisėjų Margaritos Stambrauskaitės ir Liudmilos Zaborovskos, dalyvaujant pareiÅ¡kėjos uždarosios akcinės bendrovės „(duomenys neskelbtini)“ atstovui advokatui Rimantui Simaičiui, atsakovės Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos atstovams Povilui Kazlauskui ir Ramunei Zailskienei, vieÅ¡ame teismo posėdyje iÅ¡nagrinėjo administracinę bylÄ pagal pareiÅ¡kėjos uždarosios akcinės bendrovės „(duomenys neskelbtini)“ skundÄ atsakovei Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijai dėl nutarimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus ir n u s t a t ė: pareiÅ¡kėja kreipėsi į teismÄ su skundu, kuriuo praÅ¡o 1) panaikinti Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos 2014-05-06 nutarimÄ Nr. (duomenys neskelbtini);

2) įpareigoti Valstybinę kainų ir energetikos kontrolės komisijÄ (toliau – ir Komisija) laikantis bÅ«tinųjų karÅ¡to vandens tiekimo veiklos sÄ naudų padengimo principo, iÅ¡ naujo įvertinti leistinas karÅ¡to vandens netektis daugiabučių namų tinkluose ir pagal jas nustatyti faktinę situacijÄ atitinkantį planuojamo realizuoti karÅ¡to vandens kiekį;

3) atsižvelgiant į ankstesnį reikalavimÄ , nustatyti atitinkamai pakeistas UAB „(duomenys neskelbtini)“ karÅ¡to vandens kainų dedamÄ sias, įvertinant ir iki Å¡io įpareigojimo įvykdymo dėl netinkamai nustatytų karÅ¡to vandens kainų dedamųjų UAB „(duomenys neskelbtini)“ patirtas, tačiau nepadengtas bÅ«tinÄ sias sÄ naudas. Skunde (b. l. 1-23) nurodė ir teismo posėdyje atstovas paaiÅ¡kino, kad Komisijos Å ilumos skyrius 2014-04-28 pateikė pažymÄ Nr. (duomenys neskelbtini), kurioje, apskaičiuodamas planuojamÄ realizuoti karÅ¡to vandens kiekį, taikė 5 proc. karÅ¡to vandens netektis daugiabučių namų tinkluose, susidarančias dėl karÅ¡to vandens apskaitos prietaisų paklaidų, kas neatitiko pareiÅ¡kėjo nurodyto faktinio karÅ¡to vandens netekčių dydžio – 13 proc.

Skundžiamu nutarimu pritaikytas 5 proc. leistinas karšto vandens netekties dydis, kuris numatytas 2009-07-21 Komisijos nutarimu Nr. (duomenys neskelbtini)patvirtintoje Karšto vandens kainų nustatymo metodikoje (toliau – ir Metodika), nors, pagal Metodikos 39 p., šis 5 proc. ribojimas taikomas tik tuo atveju, kai nuotolinio duomenų nuskaitymo ir perdavimo sistema jau yra įrengta, o, kai ji nėra įrengta, taikomos faktinės netektys. Remiantis Civilinio kodekso 4.76 str. ir susiklosčiusia teismų praktika, karšto vandens netektys, susidariusios vartotojams priklausančiuose tinkluose turi būti kompensuojamos pareiškėjai taikant jų faktinį dydį, išskyrus, kai pateikiami įrodymai, kad jos susidarė ne dėl vartotojų kaltės. Faktinės karšto vandens netektys atsiranda objektyviai, dėl priežasčių, nepriklausančių nuo karšto vandens tiekėjo.

Vartotojams faktiÅ¡kai realizuotas karÅ¡to vandens lygis ir nurodytos netektys iÅ¡liks per visÄ skundžiamo nutarimo laikotarpį, t. y., per 2014 metus, kadangi Å¡iuo metu dauguma pareiÅ¡kėjo Vilniaus miesto vartotojų dar neturi karÅ¡to vandens tiekėjo įrengtų metrologiÅ¡kai patikrintų apskaitos prietaisų, o pareiÅ¡kėja per tokį trumpÄ laikÄ objektyviai negalėtų įdiegti naujų metrologiÅ¡kai patikrintų karÅ¡to vandens apskaitos prietaisų su nuotolinio duomenų nuskaitymo sistemomis, kas leistų sumažinti karÅ¡to vandens netektis iki 5 proc.

PareiÅ¡kėja, kaip karÅ¡to vandens tiekėja, tinkamai vykdo savo pareigas, inter alia, įrengia, prižiÅ«ri ir atlieka patikrÄ karÅ¡to vandens apskaitos prietaisus daugiabučio namo butuose ir kitose patalpose. Nuo 2010-05-01 pradėjusi karÅ¡to vandens tiekimo veiklÄ yra gausiai įdiegusi jai priklausančių apskaitos prietaisų su nuotoline nuskaitymo įranga ir be jos. Atsižvelgiant į ginčo santykių teisinį reguliavimÄ , karÅ¡to vandens kainos turi bÅ«ti grindžiamos tiekėjo bÅ«tinomis sÄ naudomis.

Skundžiamame Komisijos nutarime taikomos ne faktinės, o 5 proc. netektys, remiantis prielaida, kad Vilniaus miesto savivaldybės teritorijoje esančiuose butuose jau yra įrengti karšto vandens tiekėjui priklausantys metrologiškai patikrinti atsiskaitomieji karšto vandens apskaitos prietaisai su nuotolinio duomenų nuskaitymo įranga, tačiau ši prielaida neatitinka tikrovės. Daugumoje vartotojų butų karšto vandens apskaitos prietaisai yra nusidėvėję, metrologiškai nepatikrinti arba iš viso nėra įrengti.

Todėl Komisija priėmė skundžiamÄ nutarimÄ pažeisdama vieÅ¡ojo administravimo objektyvumo principÄ , reikalavimÄ administracinius aktus grįsti faktais. Nustatant karÅ¡to vandens netektis turėjo bÅ«ti vadovaujamasi pareiÅ¡kėjos pateiktais dokumentais (vandens tiekėjo sÄ skaitomis, atspindinčiomis namų įvaduose parduodamÄ geriamÄ jį vandenį bei gyventojų butuose deklaruoto ar kitais bÅ«dais priskirto (jiems parduoto) karÅ¡to vandens kiekių suma). PareiÅ¡kėja dar nėra pilnai įrengusi nuotolinės karÅ¡to vandens parodymų nuskaitymo ir perdavimo sistemos ir, taikant 5 proc. netekčių normatyvÄ jai nėra kompensuojamos visos nuotolinės įrangos nusidėvėjimo ir palÅ«kanų sÄ naudos, o kitiems karÅ¡to vandens tiekėjams, kurie nėra įsirengę nuotolinės nuskaitymo sistemos, taikomas didesnis (10 proc.) netekčių normatyvas, todėl Å«kio subjektai atsiduria nelygioje padėtyje.

Dėl to kad nėra numatytas pereinamasis laikotarpis, kol pas visus vartotojus bus pilnai įrengtos numatytos sistemos, yra pažeidžiamas teisės principas lex non cogit ad impossibilia, pagal kurį įstatymu negali bÅ«ti reikalaujama neįmanomo, kadangi, pagal numatytÄ reguliavimÄ , nepaliekama galimybė per protingÄ laikotarpį visuose daugiabučių namų butuose atlikti karÅ¡to vandens skaitiklių keitimÄ bei nuotolinės duomenų nuskaitymo ir perdavimo sistemos įrengimÄ . Ginčijamu nutarimu buvo nepagrįstai sumažintos karÅ¡to vandens tiekimo sÄ naudos – dalies vartotojams patiekto vandens kiekis yra ženkliai didesnis už vartotojų apskaitytÄ jiems parduodamÄ vandens kiekį.

Å is skirtumas yra didesnis nei 5 proc., todėl tiekiant karÅ¡tÄ vandenį pareiÅ¡kėja patirs nuostolį. Be to, planuojant įrengti nuotolinę duomenų nuskaitymo ir perdavimo sistemÄ Ä¯ karÅ¡to vandens kainos sÄ naudas neleidžiama įtraukti darbo užmokesčio sÄ naudų. Skundu praÅ¡o skirti byloje teismo ekspertizę, pavedant jÄ atlikti uždarajai akcinei bendrovei „(duomenys neskelbtini)“, pateikiant klausimus dėl karÅ¡to vandens tiekimo veiklos atsiperkamumo, pelningumo ar nuostolingumo, dėl atitinkamų galimybių aptarnauti susijusiÄ paskolÄ , atsižvelgiant į nustatytas karÅ¡to vandens netektis.

Teismui nusprendus, kad pareiÅ¡kėjos atžvilgiu buvo pagrįstai taikyta Metodikos 39 p. nuostata, numatanti karÅ¡to vandens netekčių ribÄ , praÅ¡o kreiptis į Lietuvos vyriausiÄ jį administracinį teismÄ su praÅ¡ymu iÅ¡tirti, ar Metodikos 39 punktas neprieÅ¡tarauja Energetikos įstatymo 19 straipsnio 2 daliai, Å ilumos Å«kio įstatymo 32 straipsnio 2 daliai, Civilinio kodekso 4.76 str., VieÅ¡ojo administravimo įstatymo 3 ir 8 str., teisinės valstybės principui, o tuo pačiu – ir teisėtumo, teisėtų lÅ«kesčių bei teisinio tikrumo principams.

Tai, kad Metodikoje nėra numatytas bÅ«das apskaičiuoti leistinas karÅ¡to vandens netektis tuo atveju, kai daugiabučiuose namuose dar nėra įrengtos karÅ¡to vandens tiekėjui priklausančios ir metrologiÅ¡kai patikrintos apskaitos sistemos, traktuotina kaip legislatyvinė omisija, dėl to pažeidžiamos minėtos teisės aktų nuostatos bei teisėtų lÅ«kesčių principas. Atsakovė Valstybinė kainų ir energetikos kontrolės komisija atsiliepimu į skundÄ (b. l. 71-84) praÅ¡o pareiÅ¡kėjos skundÄ atmesti kaip nepagrįstÄ .

Atsiliepime nurodė ir atstovai teismo posėdyje paaiÅ¡kino, kad pareiÅ¡kėja nepagrįstai teigia, kad Komisija, apskaičiuodama planuojamÄ realizuoti karÅ¡to vandens kiekį, neteisėtai pritaikė 5 proc. dydžio leistinas karÅ¡to vandens netektis daugiabučių namų tinkluose. PareiÅ¡kėja klaidingai interpretuoja bÅ«tinųjų sÄ naudų susigrÄ Å¾inimo principÄ , pagal tai, kaip jis yra apibrėžtas Å ilumos Å«kio 19 str. 2 d., 8 str. 15 d., 32 str. 2 d., be to, pareiÅ¡kėja neatsižvelgia į mažiausių sÄ naudų principÄ , kuris įtvirtintas Å ilumos Å«kio įstatymo 1 str. 2 d., Metodikos 3.2 p. Priimdama skundžiamÄ aktÄ Komisija tinkamai prioretizavo Å¡iuos principus, tinkamai nustatė leistinas karÅ¡to vandens netektis.

PareiÅ¡kėjos teiginys, kad Metodikoje numatytos 5 ir 10 proc. netektys taikytinos tik atvejams, kada vartotojų butuose yra įrengti pareiÅ¡kėjui priklausantys metrologiÅ¡kai patikrinti karÅ¡to vandens apskaitos prietaisai, yra nepagrįstas – pagal ginčo santykių teisinį reglamentavimÄ , Å¡i aplinkybė yra reikÅ¡minga tik sprendžiant mokesčio už karÅ¡to vandens apskaitos prietaisų aptarnavimÄ klausimÄ . PareiÅ¡kėja nurodo, kad Å¡iuo metu vartotojų butuose įrengti apskaitos prietaisai yra nusidėvėję, metrologiÅ¡kai nepatikrinti, tačiau pareiÅ¡kėja pati jų duomenimis vadovaujasi ir jais remdamasi siÅ«lo nustatyti faktines karÅ¡to vandens dedamÄ sias.

Be to, Å ilumos Å«kio įstatyme nustatyta pareiÅ¡kėjos prievolė daugiabučių namų butuose įrengti karÅ¡to vandens apskaitos prietaisus, todėl, jei Å¡ie prietaisai nusidėvėję, reiÅ¡kia, kad pareiÅ¡kėja, kaip karÅ¡to vandens tiekėja, nevykdo teisės aktuose nustatytų savo pareigų. Atitinkamai, Å¡ios priežastys negali bÅ«ti pagrindu įskaičiuoti į karÅ¡to vandens kainÄ faktines (13 proc.) karÅ¡to vandens netektis. PrieÅ¡ingu atveju vartotojai mokėtų didesnę karÅ¡to vandens kainÄ dėl įmonės neefektyviai vykdomos karÅ¡to vandens tiekimo veiklos ir bÅ«tų pažeistas mažiausių sÄ naudų principas.

PareiÅ¡kėjos teiginiai, kad karÅ¡to vandens netektys, kaip ir geriamojo vandens netektys, turi bÅ«ti padengiamos bendrojo naudojimo objektų savininkų, yra teisiÅ¡kai nepagrįsti. Nors karÅ¡tas vanduo yra geriamojo vandens ir Å¡ilumos bendras galutinis produktas, tačiau pagal teisinį reglamentavimÄ , tai skirtingos paslaugų teikimo veiklos, o, kaip buvo minėta, už netektis daugiabučiame name, pagal Å ilumos Å«kio įstatymÄ , yra atsakingas karÅ¡to vandens tiekėjas. Pagal MetodikÄ , faktinės netektys gali bÅ«ti įskaičiuotos tik, kai jos yra mažesnės negu leistinos (10 ar 5 proc.).

PareiÅ¡kėja projekte, į kurį atsižvelgus buvo parengtas skundžiamas aktas, numatė įrengti nuotolinę duomenų nuskaitymo ir perdavimo sistemÄ , todėl skunde klaidingai nurodė, kad į karÅ¡to vandens kainos pastoviÄ jÄ dedamÄ jÄ neįskaičiuotos minėtos sistemos nusidėvėjimo ir palÅ«kanų sÄ naudos. Administraciniai teismai yra ne kartÄ nagrinėję iÅ¡ esmės analogiÅ¡kas bylas ir jose pareiÅ¡kėjų skundai buvo atmetami. PareiÅ¡kėjos praÅ¡ymas atlikti ekspertizę yra susijęs su ekonominių klausimų vertinimu.

Tokie klausimai, pagal Administracinių bylų teisenos įstatymÄ , nepriskirtini nagrinėti administracinių teismų kompetencijai. Atsižvelgiant į tai, kas iÅ¡dėstyta, Konstitucinio Teismo ir administracinių teismų praktikÄ , Metodikoje pateiktas ginčo santykių reguliavimas neatitinka legislatyvinės omisijos požymių ir pareiÅ¡kėjos praÅ¡ymas kreiptis į Lietuvos vyriausiÄ jį administracinį teismÄ dėl Metodikos atitikimo aukÅ¡tesnės galios aktus neturi pagrindo.              Bylos faktinės aplinkybės, teisinis reglamentavimas ir teismo iÅ¡vadosByloje ginčas kilo dėl Valstybinės kainų ir energetikos komisijos 2014-05-06 nutarimo Nr. (duomenys neskelbtini) (b. l. 88), kuriuo Komisija, iÅ¡nagrinėjusi UAB „(duomenys neskelbtini)“ 2014-02-03 pateiktÄ karÅ¡to vandens kainos dedamųjų nustatymo projektÄ (b. l. 25-39), vadovaudamasi Å ilumos Å«kio įstatymu ir Metodika, nustatė pareiÅ¡kėjai karÅ¡to vandens kainÄ (karÅ¡to vandens kainos dedamÄ sias).

PareiÅ¡kėja iÅ¡ esmės ginčija Komisijos pritaikytas 5 proc. leistinas karÅ¡to vandens netektis. Bendruosius energetikos veiklos Lietuvos Respublikoje tikslus, taip pat energetikos sektoriaus valstybinio valdymo, reguliavimo, priežiÅ«ros ir kontrolės teisinius pagrindus, visuomeninių santykių vykdant energetikos veiklÄ bendruosius kriterijus, sÄ lygas ir reikalavimus, pagrindines valstybės energetikos politikos kryptis reglamentuoja Lietuvos Respublikos energetikos įstatymas (toliau – ir Energetikos įstatymas), o atskirų energetikos sektorių veiklos teisinius pagrindus ir visuomeninių santykių ypatumus nustato kiti įstatymai (Energetikos įstatymo 1 str. 1, 2 d.).

Pagal Lietuvos Respublikos Å¡ilumos Å«kio įstatymo (toliau – ir Å ilumos Å«kio įstatymas) 1 str. 1 d., Å¡ilumos Å«kio valstybinį valdymÄ , Å¡ilumos Å«kio subjektų veiklÄ , jų santykius su Å¡ilumos vartotojais, tarpusavio ryÅ¡ius ir atsakomybę reglamentuoja Å ilumos Å«kio įstatymas. Energetikos įstatymo 8 str. 1 d. nustatyta, kad energetikos srityje veikiančių subjektų veiklÄ reguliuoja ir valstybinę energetikos priežiÅ«rÄ atlieka Komisija. Komisijos nuostatų, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. lapkričio 7 d. nutarimu Nr. 1747, 1 punkte nustatyta, kad Komisija yra įstaiga, reguliuojanti energetikos, geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo paslaugų teikimo srityse veikiančių subjektų veiklÄ ir atliekanti valstybinę energetikos priežiÅ«rÄ .

Å ilumos Å«kio įstatymo 2 str. 2 d. nustatyta, kad apsirÅ«pinimo karÅ¡tu vandeniu bÅ«das – centralizuotai paruoÅ¡to karÅ¡to vandens pirkimas iÅ¡ karÅ¡to vandens tiekėjo arba Å¡ilumos karÅ¡tam vandeniui ruoÅ¡ti pirkimas iÅ¡ Å¡ilumos tiekėjo, o geriamojo vandens karÅ¡tam vandeniui ruoÅ¡ti pirkimas iÅ¡ geriamojo vandens tiekėjo, arba individualus karÅ¡to vandens ruoÅ¡imas jo vartojimo vietoje, naudojant kitus energijos Å¡altinius (dujas, elektrÄ , kietÄ jį kurÄ ) geriamajam vandeniui paÅ¡ildyti iki higienos normomis nustatytos temperatÅ«ros.

Šilumos ūkio įstatymo 1 straipsnio 2 dalyje įtvirtinti šio įstatymo tikslai:

1) mažiausiomis sÄ naudomis užtikrinti patikimÄ ir kokybiÅ¡kÄ Å¡ilumos tiekimÄ Å¡ilumos vartotojams;

2) Å¡ilumos Å«kyje įteisinti pagrįstÄ konkurencijÄ ;

3) ginti šilumos vartotojų teises ir teisėtus interesus;

4) didinti Å¡ilumos gamybos, perdavimo ir vartojimo efektyvumÄ ;

5) gaminant Å¡ilumÄ , plačiau naudoti vietinį kurÄ , biokurÄ ir atsinaujinančiuosius energijos iÅ¡teklius;

6) mažinti Å¡ilumos energetikos neigiamÄ poveikį aplinkai. Pagal Metodikos 3.2 punktÄ , karÅ¡to vandens kainos grindžiamos nediskriminavimo, bÅ«tinųjų sÄ naudų susigrÄ Å¾inimo, stabilumo, kryžminio subsidijavimo draudimo principais ir sudaro prielaidas įgyvendinti vienÄ iÅ¡ tikslų – mažiausiomis sÄ naudomis užtikrinti ilgalaikį, patikimÄ bei kokybiÅ¡kÄ karÅ¡to vandens tiekimÄ vartotojams. Konkretaus bÅ«do pasirinkimas priskiriamas teisės aktÄ priimančio vieÅ¡ojo administravimo subjekto kompetencijai, tačiau siekdamas įstatyme nurodytų tikslų vieÅ¡ojo administravimo subjektas yra saistomas bendrųjų vieÅ¡ojo administravimo principų (teisėtumo, proporcingumo, draudimo diskriminuoti ir kt.).Tarp įvairių teisės aktais siekiamų tikslų turi egzistuoti pusiausvyra, vieno tikslo negalima nepagrįstai iÅ¡kelti paneigiant kitÄ .

Jeigu susiduriama su konkrečių tikslų tarpusavio konkurencija, kuriam tikslui suteikti prioritetÄ pasirenka teisės aktÄ priimantis vieÅ¡ojo administravimo subjektas, tačiau tai turi bÅ«ti daroma kuo mažiau įtakojant likusių tikslų įgyvendinimÄ . Å is prioritetų nustatymas patenka į ekonominio ir politinio tikslingumo kategorijÄ , kurios administraciniai teismai nevertina (Administracinių bylų teisenos įstatymo 3 str. 2 d.). Administracinių teismų kompetencija tokiu atveju apsiriboja tikrinimu, ar įgyvendindamas ekonominę ir politinę diskrecijÄ vieÅ¡ojo administravimo subjektas nepažeidė teisės principų ir normų (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. rugpjūčio 2 d. nutartis administracinėje byloje Nr. I444-12/2007, 2011 m. balandžio 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A444-1359/2011).

Lietuvos Respublikos energetikos įstatymo 19 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad energetikos sektoriuje kainos yra sutartinės ir valstybės reguliuojamos. Kainos reguliuojamos tvirtinant paslaugų ar energijos kainas, nustatant jų virÅ¡utines ribas ar kainų reguliavimo tvarkÄ . Valstybės reguliuojamų kainų reguliavimo principai nustatomi Å¡iame įstatyme ir atskirus energetikos sektorius reglamentuojančiuose įstatymuose. Å ilumos Å«kio įstatymo 8 str. 9 d. 2 p. nustatyta, kad Komisija tvirtina valstybės reguliuojamų kainų nustatymo metodikas, nustato valstybės reguliuojamas kainas ir kainų virÅ¡utines ribas.

Komisijai yra suteikti tam tikri įgaliojimai valstybės reguliuojamų kainų srityje, inter alia, įgaliojimai reguliuojant kainas Å¡ilumos Å«kyje ir Komisija turi diskrecijos teisę tvirtinant KarÅ¡to vandens kainų nustatymo metodikÄ , o tuo pačiu ir nustatant atitinkamÄ vidutinę svertinę kapitalo kainÄ , taikomÄ skaičiuojant karÅ¡to vandens kainas. To paties įstatymo 16 str. 4 dalyje numatyta, kad karÅ¡to vandens tiekėjas arba Å¡io įstatymo 15 str. 2 dalimi nustatytu atveju esamas tiekėjas įrengia vartotojo bute ar kitose patalpose karÅ¡to vandens apskaitos prietaisus tiekimo-vartojimo ribos vietoje.

Å ių apskaitos prietaisų įrengimo, priežiÅ«ros ir patikros sÄ naudos įtraukiamos į karÅ¡to vandens apskaitos prietaisų aptarnavimo mokestį. Å ių apskaitos prietaisų rodmenys naudojami atsiskaityti su karÅ¡to vandens tiekėjais už karÅ¡tam vandeniui paruoÅ¡ti suvartotÄ geriamojo vandens kiekį, taip pat Å¡ilumos kiekiui, suvartotam su karÅ¡tu vandeniu, paskirstyti buitiniams Å¡ilumos vartotojams. Taigi turint omenyje Å¡iÄ pareiÅ¡kėjos pareigÄ bei minimalių sÄ naudų siekį, teismo Metodikos 39 punkte nustatytinos leistinos 5 proc. ir 10 proc. karÅ¡to vandens netektys daugiabučių namų tinkluose reiÅ¡kia, kad karÅ¡to vandens tiekėjas, norėdamas susigrÄ Å¾inti bÅ«tinÄ sias karÅ¡to vandens tiekimo veiklos sÄ naudas, privalo vykdyti veiklÄ efektyviai ir pasiekti leistinas karÅ¡to vandens netektis.Atsižvelgiant į ginčo santykių teisinį reguliavimÄ , teismo vertinimu, pareiÅ¡kėja nepagrįstai teigia, kad Metodikos 39 punkte numatytos 5 ir 10 proc. leistinos karÅ¡to vandens netekčių ribos taikytinos tik, kai vartotojų butuose jau yra įrengti karÅ¡to vandens tiekėjui priklausantys metrologiÅ¡kai patikrinti apskaitos prietaisai, o tų savivaldybių teritorijoje, kuriose esančių butų gyventojai apskaito karÅ¡tÄ vandenį savo pačių įsirengtais, nusidėvėjusiais, metrologiÅ¡kai nepatikrintais apskaitos prietaisais arba tokių prietaisų iÅ¡ viso neegzistuoja, karÅ¡to vandens kainų skaičiavimuose turi bÅ«ti taikomas faktinis netekčių dydis.

Metodikos 39 punkto pirmajame sakinyje expressis verbis nenurodyta, kad jis taikomas tik tais atvejais, kai apskaitos prietaisai metrologiÅ¡kai patikrinti. Å iuo aspektu pažymėtina, kad Komisija turi teisę, atsižvelgdama į Å ilumos Å«kio įstatyme įtvirtintus reguliavimo tikslus (be kita ko, užtikrinti paslaugų tiekimÄ mažiausiomis sÄ naudomis, ginti vartotojų teises, skatinti konkurencijÄ ) nustatyti valstybės reguliuojamų karÅ¡to vandens kainų nustatymo metodikas, taip pat nustatyti kainų dedamÄ sias bei reguliuojamų kainų virÅ¡utines ribas.

IÅ¡ esmės tai reiÅ¡kia, kad atsakovas turi teisę (ir pareigÄ ) vertinti, kiek Å«kio subjektų teikiamos sÄ naudos atitinka teisės aktuose nustatytus reikalavimus. Kaip minėta, Å ilumos Å«kio įstatymo 32 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad Å¡ilumos ir (ar) karÅ¡to vandens kainos grindžiamos tiekėjo bÅ«tinomis (valstybės normuojamomis) karÅ¡to vandens ruoÅ¡imo sÄ naudomis. Taigi bÅ«tinos sÄ naudos suvokiamos kaip normuojamos, reguliuojamos sÄ naudos, jų reguliavimas turi bÅ«ti orientuojamas į Å ilumos Å«kio įstatymo 1 straipsnio 2 dalyje įtvirtintų tikslų įgyvendinimÄ .

Atsižvelgiant į ginčo santykių reguliavimo tikslus, susiklosčiusiÄ teismų praktikÄ Å¡iuo atžvilgiu iÅ¡ esmės analogiÅ¡kose bylose, darytina iÅ¡vada, jog Å¡io punkto nuostatos taikytinos visais atvejais, kuomet nustatomos reguliuojamų karÅ¡to vandens kainų dedamosios. PrieÅ¡ingas aiÅ¡kinimas iÅ¡ esmės paneigtų pirmiau minėtus reguliavimo tikslus (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. liepos 31 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A858-1376-14). Atsižvelgdamas į pirmiau pateiktus argumentus teismas daro iÅ¡vadÄ , kad Metodikos 39 punkto nuostatos taikytinos ir tais atvejais, kai vartotojų butuose esantys karÅ¡to vandens apskaitos prietaisai nėra metrologiÅ¡kai patikrinti.

Pažymėtina, kad tokios nuostatos laikomasi ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojamoje praktikoje (žr., pvz., 2012 m. birželio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-1651/2012; 2013 m. kovo 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A525-447/2013).PareiÅ¡kėja byloje taip pat praÅ¡o kreiptis į Lietuvos vyriausiÄ jį administracinį teismÄ su praÅ¡ymu iÅ¡tirti Metodikos metodikos 39 punkto atitiktį Energetikos įstatymo 19 straipsnio 2 daliai, Å ilumos Å«kio įstatymo 32 straipsnio 2 daliai, Civilinio kodekso 4.76 str., VieÅ¡ojo administravimo įstatymo 3 ir 8 str., teisinės valstybės principui, o tuo pačiu – ir teisėtumo, teisėtų lÅ«kesčių bei teisinio tikrumo principams.

PraÅ¡ymÄ grindžia teiginiu, jog aptariama situacija laikytina legislatyvine omisija, t. y. teigia, kad atsakovas turi pareigÄ Metodikoje nustatyti specialiÄ teisės normÄ , reglamentuojančiÄ situacijas, kuomet dar nėra pastatyti metrologiÅ¡kai patikrinti karÅ¡to vandens skaitliukai (ar atlikta pastatytųjų metrologinė patikra), ir įtvirtinančiÄ Komisijos pareigÄ atsižvelgti į faktines netektis.Teismo vertinimu, atsižvelgiant į pirmiau pateiktus argumentus, Å¡iuo atveju nėra pagrindo teigti esant legislatyvinę omisijÄ .

Visų pirma, kaip minėta, Metodikos 39 punkto nuostatos taikytinos byloje vertinamu atveju, taigi nėra pagrindo teigti, kad byloje vertinamas atvejis nėra sureguliuotas. Kita vertus įvertinus Energetikos įstatymo ir Å ilumos Å«kio įstatymo nuostatas nėra pagrindo teigti, kad juose yra įtvirtintas imperatyvas Komisijai sureguliuoti pareiÅ¡kėjo nurodytÄ situacijÄ bÅ«tent tokiu bÅ«du, kokį nurodo pareiÅ¡kėjas, t. y. nėra įstatymuose įtvirtinto imperatyvo atsižvelgti vien į faktines netektis ir dėl to patirtas sÄ naudas neribotai įtraukti į kainų dedamÄ sias.

Taip pat pažymėtina, jog Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje ne kartÄ sprendė klausimÄ dėl bÅ«tinybės įvertinti Metodikos 39 punkto atitiktį aukÅ¡tesnės galios teisės aktams – akcentuodamas karÅ¡to vandens kainodaros valstybės reguliavimo aspektÄ bei atsakovo, kaip vieÅ¡ojo administravimo subjekto, vaidmenį Å¡iame reguliavime, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartÄ pateikė specialių teisės aktų, reglamentuojančių teisinius santykius dėl Å¡ios kainodaros (Energetikos ir Å ilumos Å«kio įstatymų bei Metodikos normų), aiÅ¡kinimÄ , kuriuo konstatavo, kad Metodikos 39 punkte įtvirtintos 5 ar 10 proc. ribos Å¡ių teisės aktų taikymo požiÅ«riu yra teisėtos (žr. pvz.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. birželio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-1651/2012, 2013 m. kovo 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A525-447/2013) ir konstatavo, jog teismui nekyla abejonių dėl Metodikos 39 punkto nuostatų teisėtumo. Dėl minėtų motyvų nėra pagrindo tenkinti pareiÅ¡kėjo praÅ¡ymÄ stabdyti bylÄ ir kreiptis į Lietuvos vyriausiÄ jį administracinį teismÄ dėl Metodikos 39 punkto atitikties aukÅ¡tesnės galios teisės aktų nuostatoms.

ABTÄ® 62 str. 1 dalyje nustatyta, jog, jeigu administracinėje byloje kyla klausimų, reikalaujančių specialių mokslo, meno, technikos ar amato srities žinių, teismas ar teisėjas skiria ekspertÄ arba paveda daryti ekspertizę atitinkamai ekspertės įstaigai. Teismas, įvertinęs praÅ¡yme skirti ekspertizę pateiktus klausimus, daro iÅ¡vadÄ , kad iÅ¡ esmės keliami klausimai yra susiję su ekonominio tikslingumo vertinimu. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartÄ yra pažymėjęs (pvz. administracinės bylos Nr. A444-1359/2011, Nr. A502-75/2009, Nr. A525-447/2013), kad teismas neatlieka to ekonominio tyrimo ir vertinimo, kuris įstatymų yra pavestas Komisijai, ir nepriiminėja tų sprendimų, kuriuos priimti, atlikus atitinkamÄ tyrimÄ ir vertinimÄ , įstatymu yra priskirta Komisijai.

Dėl Å¡ių priežasčių teismo funkcija, tikrinant Komisijos atliktus sudėtingus vertinimus, iÅ¡ esmės turi apsiriboti patikrinimu, ar įgyvendindama savo diskrecijÄ , Komisija nepadarė aiÅ¡kios klaidos, ar nepiktnaudžiavo įgaliojimais, ar akivaizdžiai neperžengė diskrecijos ribų. Komisija neprivalo vadovautis iÅ¡imtinai tik pareiÅ¡kėjo pateiktais duomenimis, turi teisę vertinti pateiktus duomenis, jų teisingumÄ ir pagrįstumÄ . Taigi, atsižvelgdamas į ABTÄ® 3 str. 2 dalį, LVAT formuojamÄ praktikÄ bei į tai, kad iÅ¡ esmės ekspertinis vertinimas yra susijęs su ekonominio tikslingumo vertinimu, teismas konstatuoja, kad Å¡is klausimas nepriklauso administracinių teismų kompetencijai, pareiÅ¡kėjo reikalavimų pagrįstumo įrodymui ir bylos iÅ¡nagrinėjimui specialisto iÅ¡vada nėra bÅ«tina, juo labiau kad, kaip matyti iÅ¡ formuluojamų klausimų ir pateikiamų dėl to argumentų.

Pastebėtina ir tai, kad analogiÅ¡kas pareiÅ¡kėjo ekspertiniam tyrimui keliamų klausimų vertinimas buvo pateiktas ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartyse administracinėse bylose Nr. A261-1651/2012, Nr. A525-447/2013, Nr. A858-1376-14). Atsižvelgdamas į tai, kas iÅ¡dėstyta, teismas daro iÅ¡vada, kad Komisija, neperžengdama jai suteiktos kompetencijos ribų, įvertinusi faktinių aplinkybių visumÄ , pagrįstai priėmė byloje skundžiamÄ nutarimÄ , jis yra teisėtas bei pagrįstas, todėl pareiÅ¡kėjos skundas atmestinas kaip nepagrįstas.Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85–87 str., 88 str.1 p., 127 str., teismas n u s p r e n d ė : pareiÅ¡kėjos uždarosios akcinės bendrovės „(duomenys neskelbtini)“ skundÄ atmesti kaip nepagrįstÄ .Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo apeliacine tvarka gali bÅ«ti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant apeliacinį skundÄ tiesiogiai Å¡iam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismÄ .

Teisėjai                                                               Violeta Balčytienė Margarita Stambrauskaitė Liudmila Zaborovska