2019-09-18 Nr. AB-17821-3-64-3-01762-2017-2 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinės byla Nr

Administracinė byla Nr. A-1360-756/2019

Teisminio proceso Nr. 3-64-3-01762-2017-2

Procesinio sprendimo kategorija 20.5.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2019 m. rugsėjo 18 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko, Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Mildos Vainienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo E. N. apeliacinį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmų 2018 m. vasario 15 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo E. N. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Šiaulių tardymo izoliatoriaus, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas E. N. (toliau – pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus (toliau – ir Šiaulių TI), 8 000 Eur neturtinę žalą.

2. Pareiškėjas nurodė, kad Šiaulių TI buvo laikomas nuo 2017 m. gegužės 5 d. iki 2017 m. spalio 12 d. pažeidžiant teisės aktų reikalavimus. Šiaulių TI pareiškėjui teko mažiau kameros ploto, nei numatyta teisės aktuose, dėl to tarp kalinamų asmenų kildavo konfliktai. Patalpos, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, neatitiko higienos normų reikalavimų. Kamerose buvo tamsu, drėgna, šalta, trūko oro. Gyvenamosiose kamerose nebuvo užtikrinamas natūralus apšvietimas, tai labai pakenkė pareiškėjo akims. Rūkantys ir nerūkantys asmenys buvo laikomi kartu. Atvykus ar išvykstant etapu, darant asmens apžiūras – tai daroma antisanitarinėmis sąlygomis (šalta, purvina), esant žemai temperatūrai būdavo verčiamas nusirengti, daiktus dėti į nešvarias dėžes. Dėl netinkamų kalinimo sąlygų pareiškėjas patyrė dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, dvasinius, emocinius sukrėtimus, emocinę depresiją, pažeminimą, galimybių sumažėjimą.

3. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Šiaulių TI, atsiliepime į skundą prašė jį atmesti.

4. Šiaulių TI nurodė, kad pagal Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ (toliau – ir Įsakymas) 1.3 punktą vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m. Taip pat nurodė, jog pareiškėjas Šiaulių TI buvo kalinamas kamerose, kuriose jam teko nuo 3,63 kv. m iki 9,24 kv. m. Kameroje laikomų asmenų skaičius per parą nuolat kinta. Be to, pasivaikščiojimo laiku (1 val. kiekvieną dieną), medicininių apžiūrų metu, prausimosi metu pareiškėjas nebūdavo gyvenamojoje kameroje, kas rodo, jog asmens buvimas kamerose nebuvo nepertraukiamas. Kameroje Nr. 28 dirbtinė apšvieta, oro temperatūra, santykinė oro drėgmė atitiko reikalavimus, galimybė vėdinti patalpas sudaryta. Kameroje Nr. 24 dirbtinė apšvieta tinkama. Kameroje Nr. 63 dirbtinė apšvieta per žema. Kitos kameros, pareiškėjo laikymo Šiaulių TI metu, tikrintos nebuvo. Patalpos, kuriose buvo laikomas pareiškėjas įrengtos pagal higienos normų reikalavimus, o kitos pareiškėjo nurodomos aplinkybės dėl sąlygų Šiaulių TI yra nepagrįstos. Pareiškėjas skundą grindžia abstrakčiais argumentais, reiškia bendro pobūdžio nusiskundimus, nepateikia jokių duomenų, kurie leistų konstatuoti patirtą neturtinę žalą, susijusią su laikymo Šiaulių TI sąlygomis. Nebuvo neigiamo veikimo, nukreipto išimtinai prieš pareiškėją, pareiškėjo laikymas teisės aktų neatitinkančiomis sąlygomis buvo su pertraukomis ir tik periodinis, neigiamas veikimas buvo mažareikšmis ir nesukėlęs ilgalaikių neigiamų pasekmių.

II. 5. Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmai 2018 m. vasario 15 d. sprendimu pareiškėjo E. N. skundą patenkino iš dalies, t. y. pripažino, kad pareiškėjo teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas kalinimo sąlygas buvo pažeista, o reikalavimą dėl 8 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmetė kaip nepagrįstą.

6. Teismas nurodė, kad pagal Įsakymo 1.3.1 punktą vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m. Pareiškėjas bylai aktualiu laikotarpiu nuo 2017 m. gegužės 5 d. iki 2017 m. spalio 12 d. Šiaulių TI buvo laikomas kamerose: Nr. 28 (plotas 17,62 kv. m.), Nr. 47 (plotas 18,74 kv. m.), Nr. 21 (plotas 18,72 kv. m.), Nr. 45 (plotas 18,47 kv. m.), Nr. 87 (plotas 19,6 kv. m.), Nr. 63 (plotas 18,16 kv. m.), Nr. 15 (plotas 18,85 kv. m.), Nr. 24 (plotas 18,85 kv. m.), sąlygomis, nepažeidžiančiomis teisės aktų, t. y. vienam asmeniui, laikomam kameroje, teko ne mažiau kaip 3,6 kv. m. ploto.

7. Įsakyme nėra nurodyta, jog apskaičiuojant asmeniui tenkantį kameros plotą, iš bendro ploto turėtų būti atimtas sanitariniu mazgu ar baldais užstatytas plotas ir konstatavo, kad netgi atsižvelgiant į mažiausią pareiškėjui tekusį plotą, išskaičiavus sanitarinio mazgo plotą, minimalus 3 kv. m standartas būtų išlaikytas ir nebūtų galima konstatuoti, kad sanitarinio mazgo užimamas plotas akivaizdžiai ribotų galimybę normaliai judėti kameroje.

8. Teismas aptarė aktualias Lietuvos higienos normos HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“, patvirtintos 2015 m. rugpjūčio 3 d. Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro įsakymu Nr. V-908 (toliau – ir HN 134:2015) nuostatas ir iš byloje esančių Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie Sveikatos apsaugos ministerijos Šiaulių departamento patikrinimo aktų nustatė, kad kameroje Nr. 24 higienos normos pažeidimų nenustatyta. 2017 m. rugpjūčio 8 d. kameroje Nr. 63 nustatytas HN 134:2015 14 punkto pažeidimas (per maža dirbtinė apšvieta), kitų higienos normos pažeidimų, nenustatyta. 2017 m. balandžio 25 d. kameroje Nr. 28 ir kratos atlikimo patalpoje higienos normų pažeidimų nenustatyta. Bylai aktualiu laikotarpiu, kitose patalpose, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, nebuvo atlikti sąlygų atitikimo higienos reikalavimams patikrinimai, taip pat byloje nėra jokių kitų objektyvių duomenų apie kitų patalpų, kuriose buvo laikomas pareiškėjas atitikimą higienos normų reikalavimams. Pareiškėjas dėl skunde nurodytų netinkamų kalinimo sąlygų (kamerų ir kitų patalpų atitikimo higienos reikalavimams), bylai aktualiu laikotarpiu, į Šiaulių TI administraciją su skundais nesikreipė, byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas su skundais būtų kreipęsis į kitas kompetentingas institucijas dėl netinkamų kalinimo sąlygų. Teismas, įvertinęs pareiškėjo nurodytas aplinkybes, atsakovo atstovo atsiliepime nurodytas aplinkybes, Šiaulių visuomenės sveikatos centro nustatytas aplinkybes, konstatavo, kad pareiškėjas buvo laikomas kameroje Nr. 63, kuri neatitiko higienos normų reikalavimų, t. y. Šiaulių TI neveikė taip, kaip pagal įstatymus ši institucija ar jos darbuotojai privalėjo veikti, bet neįrodyta, jog kitos patalpos (išskyrus nustatytus pažeidimus), kuriose pareiškėjas buvo laikomas, neatitiko higienos normų reikalavimų.

9. Teismas pareiškėjo argumentų dėl rūkančiųjų laikymo kartu su nerūkančiais asmenimis nelaikė pakankamai aiškiais ir detalizuotais, kadangi pareiškėjas teismui nenurodė, kuo pasireiškė jo teisių pažeidimas, pareiškėjas dėl jo teisių pažeidimo laikant kartu su rūkančiais asmenimis, Šiaulių TI administracijai skundų nepateikė, todėl teismas šiuos pareiškėjo skundo teiginius atmetė kaip nepagrįstus.

10. Teismas, įvertinęs pareiškėjo nurodytas aplinkybes dėl pablogėjusios sveikatos, sveikatos istoriją, padarė išvadą, kad nėra faktinio ir teisinio pagrindo pripažinti, jog pareiškėjui pablogėjo sveikata būtent dėl netinkamų kalinimo sąlygų Šiaulių TI nagrinėjamai bylai aktualiu laikotarpiu.

11. Teismas atsižvelgė į tai, kad pareiškėjas Šiaulių TI buvo kalinamas sąlygomis, kurios neatitiko teisės aktų reikalavimų, į pareiškėjo patirtus nepatogumus, kurių intensyvumas viršijo neišvengiamai kalinimui būdingus nepatogumus ir kurie žemina žmogiškąjį orumą, todėl konstatavo, kad pareiškėjas patyrė neturtinę žalą. Tačiau nagrinėjamu atveju pažeidimas nebuvo intensyvus, pareiškėjas, Šiaulių TI per ginčo laikotarpį buvo laikomas sąlygomis, atitinkančiomis teisės aktais nustatytą kameros plotą vienam asmeniui. Sąlygomis, neatitinkančiomis teisės aktų reikalavimų (per maža dirbtinė apšvieta), pareiškėjas buvo laikomas kameroje Nr. 63 iki 5 dienų. Byloje nenustatyta, jog Šiaulių TI būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, o tam tikras kalinamųjų privatumo, jų judėjimo laisvės apribojimas ir su tuo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu.

12. Teismas, įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes, pažeidimo mastą, šio pažeidimo trukmę ir intensyvumą, konstatavo, kad byloje nustatyti pažeidimai nelaikytini intensyviais ir neprilygo pagal Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnį draudžiamam elgesiui. Todėl teismas sprendė, kad nėra pagrindo priteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimą pinigais ir pažeidimo pripažinimas laikytinas pakankama bei teisinga satisfakcija už pareiškėjo patirtą skriaudą, atitinka teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijus ir pareiškėjo skundą tenkino iš dalies, pripažįstant, jog buvo pažeista pareiškėjo teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas kalinimo sąlygas, o reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmetė kaip nepagrįstą.

III. 13. Pareiškėjas E. N. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmų 2018 m. vasario 15 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – tenkinti jo skundą ir priteisti jam iš atsakovo 8 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

14. Pareiškėjas tvirtina, kad laikymo Šiaulių TI metu patyrė dvasinius išgyvenimus, kurių pasekmes jaučia iki šiol, jam sunku bendrauti su kitais asmenimis. Pareiškėjas teigia, kad dėl per mažo ploto tarp kameroje esančių asmenų kildavo konfliktai, negalėdavo pavalgyti prie stalo, nebuvo kur laikyti daiktų, kamerose nebuvo tinkamos ventiliacijos, temperatūra ir apšvietimas neatitiko reikalavimų, nebuvo užtikrintas privatumas naudojantis sanitariniu mazgu. Pareiškėjas nurodo, kad dėl netinkamų sąlygų jam pablogėjo regėjimas, o skundų nerašė bijodamas psichologinio spaudimo. Pareiškėjo manymu, jam turėjo būti priteistas neturtinės žalos atlyginimas pinigais.

15. Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Šiaulių TI atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo jį atmesti.

16. Šiaulių TI nurodo, jog pareiškėjo apeliacinis skundas grindžiamas pareiškėjo subjektyviu byloje nustatytų aplinkybių vertinimu. Atsakovas pažymi, kad byloje nustatytas vienintelis pažeidimas – netinkamas apšvietimas kameroje Nr. 63, kurioje pareiškėjas buvo laikomas 5 dienas, tai negalėjo sukelti pareiškėjui neigiamų pasekmių. Pareiškėjas nepateikė jokių pirmosios instancijos teismo nustatytas aplinkybes paneigiančių įrodymų, kurių teismas nebūtų įvertinęs. Šiaulių TI nuomone, pirmosios instancijos teismas tinkamai ištyrė ir įvertino byloje esančius įrodymus apie pareiškėjo laikymo sąlygas, tinkamai taikė teisės normas ir vadovavosi suformuota teismų praktika.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 17. Nagrinėjamoje byloje kilo ginčas dėl neturtinės žalos atlyginimo, kurią pareiškėjas E. N. kildino iš netinkamų jo laikymo sąlygų Šiaulių TI nuo 2017 m. gegužės 5 d. iki 2017 m. spalio 12 d.

18. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą tenkino iš dalies, t. y. nepriteisė jam neturtinės žalos atlyginimo pinigais, o pripažino, kad buvo pažeista pareiškėjo teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas kalinimo Šiaulių TI sąlygas, nes pareiškėjas 5 dienas buvo laikomas kameroje Nr. 63, kurioje apšvieta neatitiko nustatytų reikalavimų, pareiškėjo nusiskundimus dėl per mažo gyvenamojo ploto, buitinių parazitų buvimo, netinkamo apšvietimo, ventiliacijos, laikymo kartu su rūkančiais asmenimis atmetė kaip nepagrįstus.

19. Pareiškėjas apeliaciniame skunde laikosi pozicijos, kad jam turėtų būti priteistas neturtinės žalos atlyginimas pinigais, nes kalinimo metu nebuvo užtikrintas pakankamas gyvenamasis plotas, iš esmės pakartoja skunde išdėstytas aplinkybes, teigia, kad naudojantis sanitariniu mazgu kamerose jam nebuvo užtikrintas privatumas.

20. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Byloje nenustačius sprendimo negaliojimo pagrindų bei aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, teisėjų kolegija šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą tikrina neperžengdama apeliacinio skundo ribų.

21. Pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio 1 dalį žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Tai reiškia, kad CK 6.271 straipsnyje nustatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Tam, kad būtų konstatuotas neteisėtumas CK 6.271 straipsnio prasme, reikia nustatyti, jog valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba, nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai.

22. Teisėjų kolegija akcentuoja, kad teismo pareiga motyvuoti priimtą sprendimą nėra suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną pareiškėjo argumentą, o, atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus (pareiškimo Nr. 16034/90), 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją (pareiškimo Nr. 20772/92), Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011, 2016 m. liepos 1 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-3707-575/2016). Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013, 2017 m. birželio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1855-575/2017).

23. Pirmosios instancijos teismas, tikrindamas atsakovo atstovo veiksmų teisėtumą dėl skunde nurodytų aplinkybių, iš esmės pakankamai detaliai išanalizavo pareiškėjo laikymo Šiaulių TI sąlygas. Aiškindamasis dėl pareiškėjo nusiskundimų, teismas atliko byloje esančių įrodymų įvertinimą esminiais aspektais, t. y. ar jie patvirtina nurodytų pažeidimų buvimo faktus.

24. Teisėjų kolegija kaip nepagrįstą atmeta apeliacinio skundo argumentą, kad pareiškėjui Šiaulių TI gyvenamosiose patalpose trūko teisės aktais nustatyto ploto. Pirmosios instancijos teismas pripažino, kad pareiškėjo atžvilgiu nacionalinių teisės aktų reikalavimai, t. y. Įsakymo 1.3.1 punkto reikalavimai dėl minimalaus ploto (3,6 kv.

m) nebuvo pažeisti. Bylos duomenys patvirtina šią pirmosios instancijos teismo išvadą, nes pareiškėjui ginčui aktualiu laikotarpiu Šiaulių TI teko nuo 3,63 iki 8,81 kv. m (b. l. 42–45). Pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas pareiškėjo skundo reikalavimus dėl per mažo jam tekusio kameros ploto, sanitarinio mazgo bei baldų užimamo ploto tinkamai taikė teisės aktus ir nenukrypo nuo suformuotos teismų praktikos. Šiuo aspektu administracinių teismų praktikoje nurodyta, kad vadovaujantis EŽTT praktika (žr., pvz., 2016 m. spalio 20 d. sprendimą byloje Muršic prieš Kroatiją (pareiškimo Nr. 7334/13)), sprendžiant, ar konkrečiu atveju kilo Konvencijos 3 straipsnio pažeidimo prezumpcija, t. y. ar vienam asmeniui teko mažiau nei 3 kv. m gyvenamojo ploto, iš bendro kameros ploto turėtų būti atimtas kameroje esančio sanitarinio mazgo plotas, tačiau plotas, užstatytas baldais, yra įskaičiuotinas į bendrą kameros plotą (žr., pvz., 2017 m. kovo 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1351-624/2017, 2017 m. kovo 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-702-756/2017).

Nacionaliniai teisės aktai neįtvirtina reikalavimo vertinant, ar vienam asmeniui buvo užtikrinta minimalaus ploto norma – šiuo atveju 3,6 kv. m, – atsižvelgti į sanitarinio mazgo ir kitų įrenginių užimamą plotą. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje yra pažymėjęs, kad, nustačius teisės aktuose įtvirtinto minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti ploto reikalavimo pažeidimą ir sprendžiant dėl neturtinės žalos atlyginimo bei vertinant asmeniui realiai tenkantį asmeninės erdvės plotą, atsižvelgtina į plotą, skirtą baldams ir kitiems įrenginiams, tačiau tai savaime nesuponuoja, kad, nesant minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti ploto reikalavimo pažeidimo, iš kameros ploto turėtų būti atimtas kameros įrenginių užimamas plotas (žr., pvz., EŽTT 2009 m. liepos 30 d. sprendimą byloje Pitalev prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 34393/03); 2010 m. balandžio 8 d. sprendimą byloje Lutokhin prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 12008/03); 2012 m. gegužės 31 d. sprendimą byloje Grzywaczewski prieš Lenkiją (pareiškimo Nr. 18364/06), Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. lapkričio 18 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A261-1798/2013, 2016 m. birželio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1686-502/2016).

Nagrinėjamu atveju nei gyvenamojoje patalpoje esančių baldų, nei sanitarinio mazgo užimamas plotas nėra reikšmingas, nes ploto pažeidimas nėra nustatytas.

25. Teisėjų kolegija iš esmės sutinka su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis dėl pareiškėjo skunde nurodytų aplinkybių dėl kamerų atitikimo higienos normų reikalavimams, vertinimu ir jų nebekartoja. Byloje esantys Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie Sveikatos apsaugos ministerijos Šiaulių departamento patikrinimo aktai (b. l. 57–65) patvirtina, kad Šiaulių TI kamerose, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, išskyrus kamerą Nr. 63, kurioje buvo nustatytas pažeidimas dėl apšvietimo ginčui aktualiu laikotarpiu, iš esmės buvo laikomasi higienos normų reikalavimų. Aplinkybė, kad pirmosios instancijos teismas ne visus įrodymus vertino taip, kaip tai palankiau pareiškėjui, savaime nereiškia, jog pirmosios instancijos teismas įrodymus įvertino pažeisdamas ABTĮ įtvirtintas įrodymų vertinimo taisykles. Teisėjų kolegija, išanalizavusi pirmosios instancijos teismo sprendimo turinį, konstatuoja, kad buvo atsakyta į pagrindinius (esminius) bylos faktinius ir teisinius aspektus, priimtas sprendimas yra pakankamai aiškus ir detaliai motyvuotas, todėl atitinka ABTĮ 86 bei 87 straipsnių reikalavimus.

26. Teisėjų kolegija nepasisako dėl naujų, tik apeliaciniame skunde nurodytų pareiškėjo laikymo Šiaulių TI aplinkybių (t. y. dėl privatumo neužtikrinimo naudojantis sanitariniu mazgu), kurios nebuvo nurodytos pirmosios instancijos teismo priimtame nagrinėti pareiškėjo skunde ir kurių pirmosios instancijos teismas nenagrinėjo. Be to, šie pareiškėjo nusiskundimai abstraktūs, nekonkretizuoti.

27. Teisėjų kolegija vertindama, ar pirmosios instancijos teismas teisingai taikė teisės normas, reglamentuojančias neturtinės žalos atlyginimą, pažymi, kad pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Neturtinės žalos dydis teismo nustatomas pagal reikšmingų kriterijų visumą, CK 6.250 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas nebaigtinis tokių kriterijų sąrašas: žalos pasekmės, žalą padariusio asmens kaltė, jo turtinė padėtis, padarytos turtinės žalos dydis bei kitos turinčios reikšmę bylai aplinkybes, taip pat sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijai.

28. Pažymėtina, kad asmens, kuris patyrė neturtinės žalos dėl nepriimtinų kalinimo sąlygų, teisės gali būti apginamos dviem būdais – teismo sprendimu pripažįstant asmens teisių pažeidimą arba už patirtą skriaudą atlyginant pinigine kompensacija. Viena vertus, ne visais atvejais tam, jog būtų apginta pažeista neturtinė teisė, priteisiamas neturtinės žalos atlyginimas pinigais. Kita vertus, neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gruodžio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-2009/2013 ir joje nurodytą EŽTT 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje Meilus prieš Lietuvą; taip pat 2013 m. gruodžio 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1864/2013; kt.).

29. Kiekvienas žalos dėl kalinimo nepriimtinomis sąlygomis atlyginimo atvejis yra individualus ir turi būti atsižvelgta į visumą faktinių aplinkybių, esančių konkrečioje administracinėje byloje. Atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva, todėl nustatant atlygintinos neturtinės žalos dydį neturi būti vadovaujamasi bendrosiomis reikalavimo (dėl turtinės žalos atlyginimo) pagrįstumo įrodinėjimo taisyklėmis, o turi būti taikomi minėti, tik teismui adresuoti žalos dydžio nustatymo kriterijai, nurodyti CK 6.250 straipsnio 2 dalyje, tarp jų ir sąžiningumo, teisingumo bei protingumo kriterijai. Lietuvos teismai, vertindami asmenų, kalinamų teisės aktų neatitinkančiomis sąlygomis, patirtą neturtinę žalą, atsižvelgia į tai, kokioje kalinimo įstaigoje laikomas pareiškėjas; į aplinkybes, ar atsakovas sąmoningai stengėsi sukelti nepatogumus pareiškėjui; į teismų panašiose bei analogiškose bylose priteistus neturtinės žalos atlyginimo dydžius. Taigi neturtinės žalos atlyginimo teisinius pagrindus, būdo ir (ar) dydžio nustatymą lemia šios žalos prigimtis ir objektas, į kokias vertybes buvo kėsintasi ir kokiu būdu jos buvo pažeistos, į pareiškėjo kalinimo netinkamomis sąlygomis laikotarpį, ar tai iš esmės pakenkė pareiškėjo sveikatai ir kt. (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. lapkričio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2422-492/2016 ir kt.).

30. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje yra konstatavęs, jog teisės pažeidimo pripažinimas savaime yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 16 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A444-619/2008; 2010 m. spalio 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-1240/2011, 2012 m. sausio 26 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A756-143/2012). Sprendžiant dėl neturtinės žalos atlyginimo formos ir (ar) dydžio turi būti sprendžiama, ar asmens teisėms apginti pakanka tik pažeistų teisių pripažinimo, ar iš esmės žala buvo padaryta didesnė ir turi būti priteisiamas žalos atlyginimas pinigais. Neturtinė žala įvertinama pinigais, kai ją darantys veiksmai ar veiksniai yra pakankamai intensyvūs, atsižvelgiant į pakenkimo intensyvumą, trukmę ir kt.

31. Teisėjų kolegija pažymi, kad nagrinėjamu atveju byloje esantys pareiškėjo asmens sveikatos istorijos duomenys nepatvirtina, jog dėl pirmosios instancijos teismo nustatytų Šiaulių TI pažeidimų, pareiškėjo fizinė ar psichinė sveikata buvo neigiamai paveikta. Pareiškėjas į įstaigos administraciją dėl netinkamų kalinimo sąlygų su skundais ar prašymais nesikreipė (b. l. 46), nepateikė jokių objektyvių duomenų apie tai, kad su tokio pobūdžio skundais kreiptis negalėjo dėl kokių nors objektyvių priežasčių. Iš bylos duomenų ir aplinkybių negalima spręsti, kad pareiškėjo patirti nepatogumai buvo tokio pobūdžio ir intensyvumo, jog dėl jų turėtų būtų priteisiamas neturtinės žalos atlyginimas pinigais. Atsižvelgdama į tai, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad asmens teisių pažeidimo pripažinimas teismo sprendimu šiuo atveju yra pakankama ir teisinga satisfakcija pareiškėjo pažeistoms teisėms apginti, ji atitinka teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijus (CK 6.250 str.).

32. Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad nėra pagrindo tenkinti pareiškėjo apeliacinio skundo, todėl jis atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmų 2018 m. vasario 15 d. sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjo E. N. apeliacinį skundą atmesti.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Audrius Bakaveckas

Vaida Urmonaitė-Maculevičienė

Milda Vainienė