2018-03-28 Nr. AB-6330-3-61-3-01517-2016-6 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-1304-525/2018

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01517-2016-6

Procesinio sprendimo kategorija 7.9

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2018 m. kovo 28 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Ramūno Gadliausko ir Dalios Višinskienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. J. S. (W. J. S.) apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. vasario 10 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo V. J. S. skundą atsakovei Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Užsienio išmokų tarnybai, trečiasis suinteresuotas asmuo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos, dėl sprendimų panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas V. J. S. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu (b. l. 1–4), kuriame prašė: 1) panaikinti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Užsienio išmokų tarnybos (toliau – ir Tarnyba) 2016 m. sausio 18 d. sprendimą Nr. SPRE-102 (toliau – ir Tarnybos Sprendimas); 2) Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir VSDFV) 2016 m. kovo 25 d. sprendimą Nr. (1.45)1-1561 (toliau – ir VSDFV Sprendimas).

2. Pareiškėjas paaiškino, kad Tarnybos Sprendime jam buvo nustatyta, jog jo darbo sutarties su UAB „Martenas“ galiojimo laikotarpiu (nuo 2014-11-01 iki 2015-09-01) turi būti taikomi Lenkijos Respublikos socialinio draudimo teisės aktai. Tarnybos Sprendimą apskundė išankstine ginčų nagrinėjimo tvarka VSDFV, kuri jo skundą atmetė, motyvuodama, jog Tarnyba, įvertinusi turimus duomenis, tinkamai nustatė, kad pareiškėjui negali būti taikoma Europos Parlamento ir Tarybos 2004 m. balandžio 29 d. reglamento (EB) Nr. 883/2004 „Dėl socialinės apsaugos sistemų koordinavimo“ (toliau – ir Reglamentas Nr. 883/2004) 13 straipsnio 3 dalis.

3. Pareiškėjas nurodė, kad skundžiamas Tarnybos Sprendimas priimtas remiantis dviem Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos (toliau – ir Inspekcija) 2015 m. atliktais UAB „Martenas“ veiklos patikrinimais, tuo tarpu skundžiamas VSDFV Sprendimas grindžiamas tik vienu Inspekcijos patikrinimu. Tarnyba ir VSDFV tik abstrakčiai rėmėsi minėtais patikrinimais, nepateikė pačių patikrinimų aktų, sprendimuose jų nedetalizavo, todėl skundžiami Tarnybos ir VSDFV Sprendimai neatitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 8 straipsnio 1 dalies reikalavimų.

4. Pareiškėjas pažymėjo, kad ginčijamuose Tarnybos ir VSDFV Sprendimuose nurodyta, jog, remiantis Inspekcijos išvadomis, darytina išvada, jog pareiškėjas tik formaliai draudžiamas valstybiniu socialiniu draudimu, jokių realių funkcijų neatliko, o įmonė realiai jokios veiklos nevykdė. Su tokia išvada nesutiko, nes UAB „Martenas“ nėra likviduota, veikia ir sąžiningai vykdo veiklą. Tai patvirtina ir aplinkybė, jog nėra nutraukta su juo sudaryta darbo sutartis, kurios pagrindu jis, kaip Lietuvos Respublikos mokesčių mokėtojas, turi teisę į socialines išmokas. Ši išvada grindžiama ne tik nurodytomis aplinkybėmis, bet ir Europos Sąjungos socialinės apsaugos sistemos koordinavimo principais, o būtent draudimo taikyti kelių valstybių socialinio ir sveikatos draudimo teisės aktus, lygių galimybių, įgytų teisių išsaugojimo bei socialinio draudimo laikotarpių sumavimo principais.

5. Pareiškėjas nurodė, kad darbo laikotarpiu už jį buvo mokami visi mokesčiai, jis buvo įtrauktas į apdraustųjų valstybiniu socialiniu draudimu registrą, o priimant skundžiamus Tarnybos ir VSDFV Sprendimus, patikrinimas dėl jo darbinės veiklos nebuvo atliktas. Be to, skundžiamuose Tarnybos ir VSDFV Sprendimuose nėra pateikta jokių argumentų, pagrindžiančių aplinkybę, jog jis nedirbo Lietuvos Respublikoje pagal darbo sutartį, nebuvo draudžiamas valstybiniu socialiniu draudimu. Priešingai, skundžiamuose Tarnybos ir VSDFV Sprendimuose ir yra nurodoma, kad dirbo ir buvo draudžiamas valstybinių socialiniu draudimu Lietuvos Respublikoje.

6. Pareiškėjas atkreipė dėmesį, jog Reglamento Nr. 883/2004 13 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad asmeniui, kuris paprastai dirba pagal darbo sutartį ar savarankiškai keliose valstybėse narėse, taikomi tos valstybės narės, kurioje jis dirba pagal darbo sutartį, teisės aktai, arba, jeigu tokia veikla jis verčiasi dviejose ar daugiau valstybių narių, taikomi teisės aktai, nustatyti pagal šio straipsnio 1 d. nuostatas. Nors skundžiamuose Tarnybos ir VSDFV Sprendimuose nurodoma ši Reglamento nuostata, tačiau ja nesivadovaujama. Reglamentas yra tiesioginio taikymo bei vykdymo aktas, o Reglamento 13 straipsnio 3 dalyje yra suformuluota aiški ir nedviprasmiška taisyklė, kurios valstybės narės socialinės apsaugos įstatymai turi būti taikomi, jei asmuo dirba pagal darbo sutartį vienoje valstybėje, o kitoje verčiasi individualia veikla.

7. Pareiškėjas pažymėjo, jog atsižvelgiant į tai, kad jo darbo sutartis sudaryta su Lietuvos Respublikoje įsteigta ir veikiančia UAB „Martenas“ ir nėra nutraukta, jam, vadovaujantis aukščiau paminėtais principais bei Reglamentu Nr. 883/2004, taikytini Lietuvos Respublikos socialinio draudimo teisės aktai. Kadangi skundžiamuose Tarnybos ir VSDFV Sprendimuose yra padarytos priešingos išvados, jie turi būti pripažinti neteisėtais ir naikintinais.

8. Atsakovas Tarnyba atsiliepime į skundą (b. l. 21–24) prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.

9. Tarnyba nurodė, kad 2015 m. spalio 13 d. gavo Lenkijos kompetentingos įstaigos (Zakład Ubezpieczeń Społecznych Oddział w Krakowie) raštą Nr. 180000/511/345/2014, kuriuo informuota, kad pareiškėjui laikotarpiais nuo 2014 m. lapkričio 1 d. iki 2015 m. vasario 28 d., nuo 2015 m. balandžio 1 d. iki 2015 m. liepos 30 d., vadovaujantis Reglamento Nr. 883/2004 13 straipsnio 3 dalimi, taikytini Lietuvos Respublikos socialinio draudimo teisės aktai. Tarnyba 2015 m. lapkričio 9 d. raštu Nr. (7.16) S2-28582 „Dėl papildomų dokumentų pateikimo“ kreipėsi į Lenkijos kompetentingą įstaigą bei pareiškėją, prašydama pateikti papildomus dokumentus, būtinus sprendimo dėl taikytinos teisės nustatymo priėmimui. Tarnyba 2015 m. lapkričio 11 d. raštu Nr. (7.2) S2-39116 „Dėl UAB „Almand“, UAB „Ceramicoil“, UAB „Martenas“, UAB „Darbo ekspresas“ ir UAB „Imperianas“ veiklos“ kreipėsi į Inspekciją, prašydama patikrinti minėtas įmones dėl galimai fiktyvios veiklos ir dėl šių įmonių darbuotojų faktinio darbo Lietuvos Respublikoje. Inspekcija 2015 m. gruodžio 14 d. raštu Nr. SD-25-15309 „Dėl informacijos pateikimo“ informavo Tarnybą, kad, atlikus patikrinimus, nustatyta, kad faktiškai UAB „Almand“, UAB „Ceramicoil“, UAB „Imperianas“, UAB „Darbo ekspresas“, UAB „Martenas“ įmonių darbuotojai (Lenkijos Respublikos piliečiai) Lietuvos Respublikoje jokių darbo funkcijų neatlieka, o pačios įmonės Lietuvos Respublikoje realiai jokios veiklos nevykdo, įmonės darbuotojai formaliai draudžiami socialiniu draudimu Lietuvos Respublikoje. Lietuvos Respublikos apdraustųjų valstybiniu socialiniu draudimu ir valstybinio socialinio draudimo išmokų gavėjų registro (toliau – ir Registras) duomenimis, pareiškėjas buvo draudžiamas valstybiniu socialiniu draudimu Lietuvos Respublikoje kaip UAB „Martenas“ darbuotojas laikotarpiais nuo 2014 m. lapkričio 1 d. iki 2015 m. vasario 28 d., nuo 2015 m. balandžio 1 d. iki 2015 m. rugsėjo 1 d.

10. Tarnyba, atsižvelgdama į nustatytas faktines aplinkybes, nurodė, kad pareiškėjas savo teiginius grindžia jam naudingomis teisės aktų normomis, neatsižvelgia į teisės aktuose išdėstytų teisės normų tarpusavio ryšį, nepaiso sisteminio, loginio ir lingvistinio teisės normų aiškinimo taisyklių. Pažymėjo, kad pareiškėjo nurodoma Reglamento Nr. 883/2004 13 straipsnio 3 dalis taikoma tik tada, kai asmuo realiai dirba pagal darbo sutartį Lietuvos Respublikoje. Nustatant taikytiną teisę šio straipsnio pagrindu nepakanka tik formaliai pasirašyti darbo sutartį vienoje valstybėje narėje ir kartu vykdyti savarankišką veiklą kitoje valstybėje narėje, t. y. asmuo privalo faktiškai dirbti pagal darbo sutartį vienoje valstybėje ir šis darbas neturi būti nedidelės apimties. Pareiškėjas tik formaliai yra įdarbintas UAB „Martenas“ ir jokių funkcijų realiai neatlieka.

11. Tarnyba atkreipė dėmesį, kad Europos Sąjungos (toliau – ir ES) socialinės apsaugos reglamentai ne harmonizuoja, o koordinuoja ES valstybių narių socialinės apsaugos sistemas, t. y. jie nepakeičia skirtingų nacionalinių sistemų viena bendra ES sistema, o nustato bendruosius principus, todėl ES valstybėms narėms paliekama teisė nacionaliniuose teisės aktuose pačioms nustatyti tam tikras šių principų įgyvendinimo nuostatas. Pagrindinis socialinės apsaugos sistemų koordinavimo reglamentų tikslas – užtikrinti asmenų, persikeliančių į ES, socialines teises. Nagrinėjamu atveju taikytini reglamentai nesiekia sudaryti sąlygų išvengti socialinio draudimo įmokų mokėjimo ar paskatinti socialinį dempingą.

12. Trečiasis suinteresuotas asmuo VSDFV atsiliepime (b. l. 47–54) prašė teismo pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

13. VSDFV paaiškino, kad, atsižvelgiant į Inspekcijos atliktą UAB „Martenas“ veiklos patikrinimą, buvo padaryta išvada, kad pareiškėjas yra sudaręs fiktyvią darbo sutartį su UAB „Martenas“ (šioje įmonėje yra/buvo įdarbinta daug Lenkijos piliečių, vykdančių individualią veiklą Lenkijoje), pagal kurią realiai darbo nevykdė, o sudaryta darbo sutartimi tik siekė išvengti socialinio draudimo įmokų mokėjimo Lenkijos Respublikoje nuo pajamų, gautų iš Lenkijos Respublikoje vykdomos savarankiškos veiklos. VSDFV nuomone, Tarnyba, įvertinusi turimus duomenis, tinkamai nustatė, kad pareiškėjui negali būti taikoma Reglamento Nr. 883/2004 13 straipsnio 3 dalis.

14. VSDFV teigė, jog faktas kad Registre yra įrašyti tam tikri duomenys, dar neįrodo, kad pareiškėjas faktiškai dirbo, nes tai tik reiškia, kad draudėjas yra pateikęs socialinio draudimo pranešimus (tačiau duomenys gali būti neteisingi ar nepagrįsti).

15. VSDFV pažymėjo, kad skundžiami Tarnybos ir VSDFV Sprendimai yra motyvuoti, pagrįsti faktinėmis aplinkybėmis ir priimti vadovaujantis teisės aktų normomis.

16. Pirmosios instancijos teismo posėdyje pareiškėjo atstovas palaikė skundą visa apimtimi ir prašė teismo pareiškėjo skundą tenkinti.

II. 17. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017 m. vasario 10 d. sprendimu pareiškėjo V. J. S. skundą atmetė (b. l. 86-92).

18. Teismas nustatė, kad byloje ginčas kilo dėl Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Užsienio išmokų tarnybos 2016 m. sausio 18 d. sprendimo Nr. SPRE-102 ir Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos 2016 m. kovo 25 d. sprendimo Nr. (1.45)1-1561 teisėtumo ir pagrįstumo. Teismas sprendė, kad nagrinėjamas ginčas iš esmės kilęs dėl teisės aktų, taikytinų asmenims, laisvai judantiems ES, kai jie pagal darbo sutartį dirba vienoje ES valstybėje narėje ir užsiima savarankiška veikla kitoje ES valstybėje narėje, nustatymo.

19. Teismas iš bylos duomenų nustatė, kad Inspekcija 2015 m. kovo 9 d. atliko UAB „Martenas“ darbo teisės patikrinimą Nr. TA 0625 – 0007, kurio metu buvo pateiktos rekomendacijos užtikrinti, kad darbo užmokestis būtų mokamas, nepažeidžiant darbo sutartyje sulygtų darbo užmokesčio mokėjimo terminų, ir kad darbo sutartyse sulygtos sąlygos neprieštarautų imperatyvioms įstatymų nuostatoms (b. l. 57–60). Tarnyboje 2015 m. spalio 13 d. gautas 2015 m. rugsėjo 30 d. Lenkijos kompetentingos įstaigos (Zakład Ubezpieczeń Społecznych Oddział w Krakowie) raštas Nr. 180000/511/345/2014, kuriame nustatyta, kad pareiškėjui laikotarpiais nuo 2014 m. lapkričio 1 d. iki 2015 m. vasario 28 d., nuo 2015 m. balandžio 1 d. iki 2015 m. liepos 30 d. taikytini Lietuvos Respublikos socialinio draudimo teisės aktai, remiantis Reglamento Nr. 883/2004 13 straipsnio 3 dalimi, ir kad pareiškėjo darbas negali būti vertinamas kaip nedidelės apimties veikla (b. l. 37–40).

Tarnyba 2015 m. lapkričio 9 d. raštu Nr. (7.16)S2-38582 „Dėl papildomų dokumentų pateikimo“ prašė pateikti papildomus dokumentus, siekiant nustatyti, ar pareiškėjas faktiškai dirba pagal darbo sutartį Lietuvos Respublikoje ir jo atliekamas darbas nėra nedidelės apimties, nurodė, jog, nepateikus prašomų dokumentų, taikytinos teisės nustatymo ir tai patvirtinančios pažymos išdavimo Lenkijos kompetentingai įstaigai klausimas bus sprendžiamas remiantis turimais duomenimis (b. l. 34–36). Tarnyba 2015 m. lapkričio 11 d. raštu Nr. (7.2)S2-39116 kreipėsi į Inspekciją, prašydama Inspekcijos patikrinti UAB „Martenas“ dėl galimai fiktyvios veiklos ir dėl jos darbuotojų faktinio darbo Lietuvos Respublikoje (b. l. 41–43).

Inspekcija 2015 m. gruodžio 14 d. raštu Nr. SD-25-15309 informavo Tarnybą, kad Inspekcijos pareigūnai inicijavo neplaninius patikrinimus UAB „Martenas“ (b. l. 44–47). Rašte nurodyta, kad, atliekant UAB „Martenas“ tyrimą, nustatyta, kad visi darbuotojai gyvena Lenkijos Respublikoje, darbo sutartyse nenurodyta darbo vieta, kai kurių darbo sutarčių pakeitimuose nėra darbuotojų parašų, pagal pateiktus darbo grafikus ir darbo laiko apskaitos žiniaraščius bendrovės darbuotojai 2015 m. rugsėjo 7 d. ir 28 d. dirbo po 8 darbo valandas, 2015 m. spalio 6 d. ir 23 d.

– po 8 darbo valandas, 2015 lapkričio 10 d. ir 23 d. – po 8 darbo valandas, 2015 m. gruodžio 1 d. ir 4 d. – po 8 darbo valandas, darbuotojai du kartus per mėnesį į Lietuvos Respubliką atvyksta autobusu ir vykdo reklamos agento darbo funkcijas direktorės nurodytame mieste. Pateiktuose dokumentuose nėra nurodyta, ar darbuotojai jau yra dirbę tą mėnesį ar atostogauja, todėl inspektoriams patikrinti darbuotojus darbo vietose yra neįmanoma. Rašte Inspekcija padarė išvadą, kad UAB „Martenas“ darbuotojai Lietuvos Respublikoje nevykdo veiklos, neatlieka jokių funkcijų.

Pareiškėjas Tarnybai pateikė 2015 m. gruodžio 22 d. prašymą „Išduoti pažymą apie Lietuvos Respublikos socialinio draudimo teisės aktų taikymą asmeniui, vienu metu dirbančiam pagal darbo sutartį ir/ar užsiimančiam savarankiška veikla Lietuvos ir užsienio valstybėje“ Nr. PREU101LT-25533 (b. l. 28–31). Įvertinusi visą turimą informaciją, Tarnyba priėmė skundžiamą sprendimą, kuriame nurodė, kad, nustatant taikytiną teisę pagal Reglamento Nr. 883/2004 13 straipsnio 3 dalį, nepakanka tik formaliai pasirašyti darbo sutartį vienoje valstybėje narėje ir kartu vykdyti savarankišką veiklą kitoje valstybėje narėje.

Vadovaujantis 2015 m. atliktais patikrinimais dėl UAB „Martenas“ veiklos Lietuvos Respublikoje, kurių metu buvo nustatyta, kad įmonės darbuotojai faktiškai nevykdo veiklos, yra tik formaliai draudžiami socialiniu draudimu Lietuvos Respublikoje, o pati įmonė Lietuvos Respublikoje realiai jokios veiklos nevykdo, buvo nuspręsta atsisakyti išduoti pareiškėjui A1 pažymėjimą ir nustatyta, kad pareiškėjui darbo sutarčių su UAB „Martenas“ galiojimo laikotarpiu turi būti taikomi Lenkijos Respublikos socialinio draudimo teisės aktai (b. l. 9–10, 26–27).

Pareiškėjas nesutiko su Tarnybos Sprendimu, todėl pateikė 2016 m. vasario 4 d. skundą (b. l. 64–65) VSDFV. VSDFV, išnagrinėjusi pareiškėjo skundą dėl Tarnybos Sprendimo, nurodė, kad, remiantis Inspekcijos atlikto UAB „Martenas“ veiklos patikrinimo išvadomis, jog nors minėtos įmonės darbuotojai formaliai draudžiami socialiniu draudimu, tačiau realiai jokių funkcijų neatlieka (jų darbinės veiklos įforminimas yra fiktyvus), nustatyta, kad tarp pareiškėjo ir UAB „Martenas“ yra sudaryta fiktyvi darbo sutartis, pagal kurią pareiškėjas realiai darbo nevykdo, o sudaryta darbo sutartimi tik siekia išvengti socialinio draudimo įmokų nuo pajamų, gautų iš Lenkijoje vykdomos savarankiškos veiklos, mokėjimo Lenkijoje.

Įvertinusi turimus duomenimis, VSDFV nusprendė, kad Tarnyba priėmė teisingą ir pagrįstą sprendimą, nustatydama, kad pareiškėjui negali būti taikoma Reglamento Nr. 883/2004 13 straipsnio 3 dalis (b. l. 11–12, 55–56).

20. Teismas nurodė, kad ginčo teisinius santykius reglamentuoja Reglamentas Nr. 883/2004, Europos Parlamento ir Tarybos 2009 m. rugsėjo 16 d. reglamentas (EB) Nr. 987/2009, nustatantis Reglamento (EB) Nr. 883/2004 įgyvendinimo tvarką (toliau – ir Reglamentas Nr. 987/2009) bei Europos Parlamento ir Tarybos 2012 m. gegužės 22 d. reglamentas (ES) Nr. 465/2012, kuriuo iš dalies keičiamas Reglamentas Nr. 883/2004 ir Reglamentas (EB) Nr. 987/2009. Šie Reglamentai yra skirti koordinuoti ES valstybių narių socialinės apsaugos sistemas, kad visiems ES laisvai judantiems asmenims socialinė apsauga būtų taikoma pagal tuos pačius bendruosius principus. Minėtais ES teisės aktais modernizuojamos valstybių narių nacionalinių socialinės apsaugos sistemų koordinavimo taisyklės, nurodant įgyvendinimo priemones ir procedūras. Todėl teismas sutiko su Tarnybos pozicija, kad minėti ES teisės aktai siekia nepakeisti nacionalinių teisės aktų, o tik nustatyti bendrus principus, koordinuoti ES valstybių narių socialinės apsaugos sistemas, stengiantis išlaikyti kiekvienos valstybės narės nacionalinės teisinės sistemos reguliavimo savitumą.

21. Teismas pažymėjo, kad Reglamento Nr. 883/2004 II antraštinės dalies 11 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad asmenims, kuriems taikomas Reglamentas Nr. 883/2004, taikomi vienos valstybės narės teisės aktai. Pagal Reglamento Nr. 883/2004 13 straipsnio 3 dalį asmeniui, kuris paprastai dirba pagal darbo sutartį ar savarankiškai keliose valstybėse narėse, taikomi tos valstybės narės, kurioje jis dirba pagal darbo sutartį, teisės aktai arba, jeigu tokia veikla jis verčiasi dviejose ar daugiau valstybių narių, taikomi teisės aktai, nustatyti pagal Reglamento Nr. 883/2004 13 straipsnio 1 dalies nuostatas.

22. Teismas iš pareiškėjo Tarnybai pateikto 2015 m. gruodžio 22 d. prašymo (b. l. 28–31) nustatė, kad pareiškėjas Lenkijoje užsiima savarankiška veikla (dirba taksi įmonėje), o iš Tarnybai Lenkijos kompetentingos įstaigos pateikto 2015 m. rugsėjo 30 d. rašto (b. l. 39–40), kad pareiškėjas ginčui aktualiais laikotarpiais nuo 2014 m. lapkričio 1 d. iki 2015 m. vasario 28 d., nuo 2015 m. balandžio 1 d. iki 2015 m. liepos 30 d. be samdomo darbo UAB „Martenas“ Lietuvoje taip pat vykdė individualią veiklą Lenkijoje, laikotarpiu nuo 2015 m. kovo 1 d. iki 2015 m. kovo 31 d. vykdė tik individualią veiklą Lenkijoje.

23. Teismas iš bylos duomenų nustatė, kad pareiškėjas gyvena Lenkijos Respublikoje, Krokuvos mieste. Iš byloje pateiktos darbo sutarties sprendė, kad pareiškėjas įsipareigojo UAB „Martenas“ dirbti reklamos agentu ne visą darbo laiką pagal grafiką už 1 000 Lt mėnesinį darbo užmokestį (b. l. 32–33).

24. Teismas nurodė, kad išvada dėl pareiškėjui A1 pažymėjimo neišdavimo buvo priimta, atsakovui įvertinus surinktą medžiagą apie UAB „Martenas“, kurioje buvo įdarbintas pareiškėjas, ekonominę veiklą. Teismas pažymėjo, kad atsakovas rėmėsi Valstybinės darbo inspekcijos atlikto patikrinimo medžiaga, įforminta 2015 m. kovo 9 d. ir 2015 m. gruodžio 14 d. informaciniuose raštuose (b. l. 57–60, 61–63). Patikrinimo metu, kuris buvo atliktas pagal atsakovo 2015 m. lapkričio 11 d. prašymą, buvo nustatyta, kad UAB „Martenas“ realiai nevykdo veiklos Lietuvos Respublikoje, darbuotojai Lietuvos Respublikoje jokių darbo funkcijų neatlieka. Tokią išvadą Valstybinė darbo inspekcija priėmė patikrinimo metu nustačiusi, kad bendrovės buveinės nurodytu adresu (duomenys neskelbtini) rasti nepavyko, su bendrovės direktore susisiekti taip pat nepavyko. Valstybinei darbo inspekcijai buvo pateiktos darbuotojų darbo sutartys, kuriose nurodytas tik bendrovės buveinės adresas, tačiau darbuotojų darbo vieta nenurodyta. Buvo paaiškinta, kad darbuotojai (Lenkijos piliečiai) į Lietuvą iš Lenkijos pagal grafiką autobusu atvyksta du kartus per mėnesį ir reklamos agento funkcijas vykdo bendrovės direktorės nurodytame mieste. Galimybė susitikti su darbuotojais pareigūnams nebuvo sudaryta, nes atliekamo patikrinimo metu darbuotojai paslaugas teikė Kaune, o ne Vilniuje. Atliekant patikrinimą, Valstybinės darbo inspekcijos pareigūnams taip pat buvo nurodyta, kad darbuotojai tą mėnesį jau dirbo dvi dienas po 8 valandas, o kitą mėnesį į Lietuvą atvyks tik vienas darbuotojas. Valstybinė darbo inspekcija 2015 m. gruodžio 14 d. rašte Nr. SD-25-15309 nurodė, kad, kai bendrovės administracija pateikia dokumentus, darbo grafikuose paprastai jau būna nurodyta, kad tą mėnesį darbuotojai jau yra dirbę arba atostogauja, todėl įdarbintų asmenų darbo vietų inspektoriams patikrinti nepavyko atlikus du patikrinimus per tuos pačius metus. Valstybinė darbo inspekcija tokias schemas įvardino kaip besikartojančias ir leidžiančias teigti, kad bendrovės darbuotojai socialiniu draudimu Lietuvos Respublikoje draudžiami tik formaliai (jų darbinės veiklos įforminimas yra fiktyvus) (b. l. 61–63). Pareiškėjui šių faktinių aplinkybių nepaneigus, buvo priimti šioje byloje ginčijami sprendimai.

25. Teismas akcentavo, kad Tarnyba A1 pažymėjimo darbo sutarties su UAB „Martenas“ laikotarpiu pareiškėjui neišdavė, įvertinusi Valstybinės darbo inspekcijos pateiktą medžiagą apie tai, kad faktiškai UAB „Martenas“ darbuotojai veiklos nevykdo ir įmonės darbuotojai (Lenkijos piliečiai) socialiniu draudimu draudžiami tik formaliai, todėl nusprendė, kad nėra pagrindo ginčo laikotarpiu pareiškėjo atžvilgiu taikyti Reglamento Nr. 883/2004 13 straipsnio 3 dalį.

26. Teismas, pasisakydamas dėl pareiškėjo nurodytu argumentų, jog UAB „Martenas“ šiai dienai nėra likviduota, su juo sudaryta darbo sutartis nėra panaikinta, todėl atsakovas neturėjo pagrindo remtis Valstybinės darbo inspekcijos išvadomis, kad pareiškėjas tik formaliai draudžiamas valstybiniu socialiniu draudimu, pažymėjo, kad tai, kad bendrovė nėra likviduota ir su pareiškėju darbo sutartis nenutraukta, nagrinėjamu atveju nėra reikšminga. Akcentavo, kad A1 pažymėjimai išduodami tik tuo pagrindu, jei asmuo Lietuvos Respublikoje dirba pagal darbo sutartį ir užsiima savarankiška veikla kitoje valstybėje narėje. Pareiškėjo vykdoma veikla pagal darbo sutartį neturi kelti abejonių pažymėjimą išduodančiai institucijai dėl asmens vykdomo darbo Lietuvoje realumo, nes A1 pažymėjimo išdavimo pagrindas ir yra būtent asmens (ne bendrovės) realiai atliekamas darbas Lietuvos Respublikoje. Teismas nurodė, kad pareiškėjas iš esmės remiasi darbo sutarčių sudarymo faktu, Registro duomenimis, iš kurių matyti, kad jis yra draudžiamas valstybiniu socialiniu draudimu Lietuvos Respublikoje kaip UAB „Martenas“ darbuotojas, tačiau įrodymų, paneigiančių Inspekcijos atliktų patikrinimų metu konstatuotas aplinkybes ir patvirtinančių realų, o ne faktinį darbą Lietuvos Respublikoje, nepateikė. Teismas pažymėjo, kad atliekama darbinė veikla turi būti reali ir neabejotina, tuo tarpu pareiškėjui neįrodžius, kad jis ginčo laikotarpiu bendrovėje dirbo realiai (byloje nėra duomenų, kokią konkrečią veiklą jis kaip reklamos agentas vykdė, kokioje teritorijoje jis dirbo ir pan.), taip pat nepateikus aiškių įrodymų apie jo veiklą Lenkijoje, Tarnybai nebuvo galimybės nustatyti pareiškėjo Lenkijoje vykdomos veiklos apimties, todėl nebuvo pagrindo nesivadovauti Valstybinės darbo inspekcijos pateikta medžiaga.

27. Teismas, pasisakydamas dėl pareiškėjo nurodyto argumento, kad skundžiami sprendimai neatitiko VAĮ 8 straipsnio reikalavimų, nes juose nėra pateikta jokių argumentų, pagrindžiančių aplinkybę, jog pareiškėjas nedirbo Lietuvoje pagal darbo sutartį ir nebuvo draudžiamas valstybiniu socialiniu draudimu, vadovaudamasis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) išaiškinimais 2014 m. gegužės 8 d. nutartyje Nr. A-822-132/2014 nurodė, kad Tarnyba, priimdama sprendimą, rėmėsi Valstybinės darbo inspekcijos pateikta medžiaga. Valstybinė darbo inspekcija nustatė, kad UAB „Martenas“ realiai nevykdo veiklos Lietuvoje, darbuotojai Lietuvos Respublikoje jokių darbo funkcijų neatlieka. Abejoti valdžios institucijos pateiktais duomenimis Tarnybai nebuvo pagrindo, tuo tarpu pareiškėjas jokių įrodomąją galią turinčių dokumentų, leidžiančių daryti priešingą išvadą, nepateikė. Tarnyba sprendimą priėmė pagal turimą medžiagą. Teismas atkreipė dėmesį, kad Tarnybos sprendime aiškiai nurodyta, kokiu pagrindu pareiškėjui buvo atsisakyta išduoti A1 pažymėjimą, iš esmės analogiška argumentacija išdėstyta ir VSDFV sprendime. Skundžiamuose sprendimuose nurodytas nustatytų faktinių aplinkybių pagrindas, išdėstytas teisinis pagrindas, todėl, teismo vertinimu, teigti, kad skundžiami sprendimai neatitinka VAĮ 8 straipsnio nuostatų, nėra teisinio pagrindo.

28. Teismas pažymėjo, kad LVAT yra išaiškinęs, jog Reglamento Nr. 883/2004 13 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta bendroji taisyklė negali būti taikoma formaliai, nesigilinant į jos paskirtį, turinį ir Reglamente Nr. 987/2009 nustatytas taikymo taisykles (LVAT 2016 m. rugsėjo 26 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1330-552/2016). Tarnybos ir VSDFV Sprendimuose pagrįstai ir tinkamai buvo remtasi Valstybinės darbo inspekcijos atliktų patikrinimų rezultatais, todėl teismas kritiškai vertino pareiškėjo teiginį, kad Tarnyba ir VSDFV tik nurodė, bet nedetalizavo priimtuose sprendimuose Valstybinės darbo inspekcijos atliktų tyrimų išvadų.

29. Teismas, įvertinęs bylos rašytinius įrodymus, teisinį reglamentavimą, darė išvadą, kad Tarnyba surinko pakankamai duomenų ir juos patvirtinančių įrodymų, kuriais remdamasi tinkamai ir pagrįstai nustatė, kad pareiškėjui Reglamento Nr. 883/2004 13 straipsnio 3 dalis negali būti taikytina. Teismas sprendė, kad Tarnyba pagrįstai nustatė, jog darbo sutarties su UAB „Martenas“ galiojimo laikotarpiu pareiškėjui turi būti taikomi Lenkijos Respublikos socialinio draudimo teisės aktai. Tarnybos ir VSDFV Sprendimai yra teisėti ir pagrįsti, todėl pareiškėjo skundą teismą atmetė.

III. 30. Pareiškėjas V. J. S. apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. vasario 10 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – skundą tenkinti (b. l. 94-98).

31. Pareiškėjas teigia, kad teismo sprendimas šališkas, priimtas netinkamai įvertinus šalių pateiktus dokumentus, nepagrįstai perkėlus įrodinėjimo naštą jam, kaip silpnesniajai šaliai. Teismas netinkamai taikė materialiosios ir proceso teisės normas, todėl pažeidė Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 10 straipsnį, 56 straipsnio 6 dalį, 146, 147 straipsnius, 56 straipsnio 6 dalį.

32. Pareiškėjas akcentuoja Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išaiškinimus 2012 m. liepos 20 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A520-2294/2012 ir pažymi, kad esminė individualaus administracinio akto pagrįstumo sąlyga - juridinių faktų visetas, būtinas ir pakankamas teisės normai taikyti.

33. Pareiškėjas vertina, kad teismas netinkamai vertino ir sprendė dėl Tarnybos ir VSDFV Sprendimų teisėtumo ir pagrįstumo. Teismas neįvertino: 1) ar ginčijami sprendimai pagrįsti objektyviais duomenimis (sprendime nurodomų statybinės darbo inspekcijos 2015 m. patikrinimų duomenys yra nepagrįstos prielaidos, todėl Tarnybos ir VSDFV argumentacija yra nekonkreti, nepagrįsta objektyviais faktais); 2) ar motyvuoti (iš sprendimo turinio nėra aišku ar Tarnyba laikėsi Reglamento Nr. 987/2009, Reglamento Nr. 883/2004 procedūrų, neargumentuota, kas lėmė priešingo nei Lenkijos Respublikos kompetentingos įstaigos sprendimo priėmimą, kodėl sprendimas priimamas praleidus Reglamente Nr. 987/2009 nustatytą dviejų mėnesių terminą ir pan.); 3) ar sprendimo turinys aiškus ir pakankamas (sprendime nurodomi tik du faktai, t. y., kad pareiškėjas dirbo ir buvo draudžiamas kaip UAB „Martenas“ darbuotojas); 4) ar Tarnybos sprendimas nėra dviprasmiškas (teigiama, jog pareiškėjas dirbo, o vėliau nurodoma, jog UAB „Martenas“ darbuotojai, t. y. ne pareiškėjas, bet apskritai darbuotojai, įdarbinti fiktyviai).

34. Pareiškėjas teigia, kad teismas turėjo spręsti, jog Tarnyba, priimdama sprendimą taikyti Lenkijos Respublikos teisės aktus ir taip pakeitusi (apribojusi) jo teises, turėjo papildomai argumentuoti tokio sprendimo priėmimo priežastis, t. y. pagrįsti kokios pasikeitusios aplinkybės darė įtaką priešingo nei Lenkijos Respublikos kompetentingos įstaigos sprendimo priėmimą. Pareiškėjo teigimu, iš ginčijamo sprendimo šių aplinkybių suprasti nėra galimybės. Pareiškėjas mano, jog pirmosios instancijos teismas bylai reikšmingų aplinkybių neįvertino, dėl jų nepasisakė, visapusiškai nenagrinėjo ginčijamo Tarnybos Sprendimo atitikties VAĮ 8 straipsnio 1 daliai, todėl priėmė neteisėtą ir nepagrįstą sprendimą.

35. Pareiškėjas pažymi, kad pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išaiškinimus įrodyti aplinkybes, pagrindžiančias faktinį pagrindą priimti asmens teises ir laisves bet kokiu būdu ribojantį administracinį aktą, privalo įrodyti viešojo administravimo subjektas. Tarnyba priėmė ginčijamą sprendimą, kuriuo apribotos pareiškėjo teises. O tai reiškia, kad konkrečiu atveju įrodinėjimo našta tenka atsakovui, kuriam, be kita ko, tenka pareiga paneigti Lietuvos Respublikos civiliniame kodekse nustatytą sąžiningumą prezumpciją.

36. Pareiškėjas teigia, kad į bylą nebuvo pateikti jokie kompetentingų institucijų priimti sprendimai UAB „Martenas“ ir / ar jo darbuotojų atžvilgiu, 2015 m. patikrinimo aktai ar protokolai, t. y. byloje nėra jokių objektyvių duomenų, patvirtinančių, jog įmonė veiklos nevykdė, darbuotojai nedirbo. Inspekcijos 2015 m. gruodžio 14 d. rašte nurodomos tik patikrinimą atlikusių asmenų prielaidos. UAB „Martenas“ atžvilgiu iki ar po 2015 m. Inspekcijos patikrinimo jokie instituciniai sprendimai nebuvo nepriimti.

37. Pareiškėjas pažymi, kad įstatymų nustatyta tvarka nėra nuginčyta jo darbo sutartis, UAB „Martenas“ sąžiningai vykdyta veikla bei apdraustųjų valstybiniu socialiniu draudimu registro duomenys apie mokėtas valstybinio socialinio draudimo įmokas. VSDFV negrąžina jam socialinio draudimo įmokų, o tai, pareiškėjo vertinimu, reiškia, kad jis Lietuvos Respublikos teritorijoje dirbo.

38. Pareiškėjas nurodo, kad Tarnyba, vadovaudamasi VSDFV direktoriaus 2010 m. birželio 8 d. įsakymu Nr. V-253 patvirtinto Europos Sąjungos socialinės apsaugos sistemų koordinavimo reglamentų nuostatų, susijusių su taikytinos teisės nustatymu, įgyvendinimo tvarkos aprašo (toliau – ir Aprašas) 27 punktu laikotarpyje nuo 2010 m. iki 2015 m. kitiems UAB „Martenas“ darbuotojams išdavė A1 pažymėjimus. Tačiau net ir turėdama Lenkijos kompetentingos įstaigos raštą, kuriuo pareiškėjui nustatytas Lietuvos socialinio draudimo teisės aktų taikymas, pareiškėjui minėtą pažymėjimą išduoti atsisakė. Pareiškėjas mano, kad tai, jog kitiems įmonėms darbuotojams buvo išduoti A1 pažymėjimai patvirtina jo darbo pagal darbo sutartį faktą Lietuvos Respublikoje, kas yra pagrindas išduoti jam A1 pažymėjimą. Tačiau teismas šios aplinkybės neįvertino ir nepagrįstai teigė, kad pareiškėjo pateikti duomenis yra nepakankami, todėl pažeidė ABTĮ 56 straipsnio 6 dalį. Be to, teismas neatsižvelgė į tai, kad atsakovui buvo pateikti visi būtini ir Aprašo 27 punkte nurodyti dokumentai A1 pažymėjimui gauti.

39. Pareiškėjas pažymi, kad Tarnyba ir VSDFV Sprendimuose remiasi tik Inspekcijos prielaidomis, o ne nustatytais objektyviais faktais, todėl teismas nepagrįstai sprendė, jog nagrinėjamu atveju netaikytina Reglamento Nr. 883/2004 13 straipsnio 3 dalis. Pareiškėjas atkreipia dėmesį, kad Tarnyba ir VSDFV sprendimuose nurodo Reglamento Nr. 883/2004 13 straipsnio 3 dalį, tačiau ja nesivadovauja.

40. Pareiškėjas akcentuoja Reglamento Nr. 987/2009 16 straipsnį, Aprašo VI dalies 44.3 punktą, VII dalies 44 punktą ir pažymi, kad Lenkijos Respublikos kompetentingai įstaigai 2015 m. rugsėjo 30 d. laikinai nustačius Lietuvos socialinio draudimo teisę, Tarnyba nesutikimo dėl šios nustatytos teisės nepateikė. Priešingai, Tarnyba su nustatyta teise sutiko, įtraukdama pareiškėją į apdraustųjų valstybiniu socialiniu draudimu registrą. Todėl Lenkijos kompetentingos įstaigos laikinas teisės aktų nustatymas, pareiškėjo vertinimu, tapo galutiniu. Pareiškėjas mano, kad jis buvo draudžiamas Lietuvos Respublikoje teisėtai, vadovaujantis Reglamento Nr. 883/2004 ir Reglamento Nr. 987/2009 pagrindais. Todėl Tarnybai nustačius, jog jam taikytina Lenkijos socialinio draudimo teisė, priėmė nepagrįstą bei neteisėtą sprendimą, kadangi tokia teisė Tarnybai nėra suteikta nei Reglamento Nr. 987/2009, nei Aprašo. Teismas į tai neatsižvelgė, iš esmės nenagrinėjo Tarnybos Sprendimo priėmimo teisėtumo, t. y. ar buvo laiku (per dviejų mėnesių terminą) pateiktas nesutikimas Lenkijos Respublikos kompetentingai įstaigai. Tarnyba nepateikė jokių duomenų, pagrindžiančių aplinkybę, jog laikėsi Reglamento Nr. 987/2009 16 straipsnyje įtvirtintos procedūros. O teismas, nurodydamas, kad ES teisės aktai tik nustato bendruosius principus, iš esmės paneigė Reglamento Nr. 987/2009 įtvirtintas procesines normas bei jų taikymo būtinumą. Todėl sprendimas ne tik nepagrįstas, bet ir prieštaraujantis konstituciniam teisinės valstybės principui bei viešojo administravimo principams.

41. Pareiškėjas vertina, kad teismas neatsižvelgė į tai, jog Tarnyba, nesutikdama su nustatyta teise, nesikreipė į Lenkijos kompetentingą įstaigą bei nepateikė savo prieštaravimo, o tai reiškia, jog nesilaikė Reglamento Nr. 987/2009 16 straipsnio nuostatos. Tarnyba nepateikė Lenkijos kompetentingai įstaigai savo prieštaravimų, todėl ne tik paneigė pareiškėjo teisėtus lūkesčius į socialinę apsaugą valstybėje, kurioje dirbo pagal darbo sutartį (Reglamento Nr. 883/2004 13 straipsnio 3 dalis), bet ir sukūrė teisinio netikrumo būseną, nes, nesant pateiktam prieštaravimui, jam nustatytos Lietuvos Respublikos socialinio draudimo teisės taikymas yra galiojantis, t. y. jam taikytini ir Lietuvos, ir Lenkijos socialinio draudimo teisės aktai. Šią aplinkybę patvirtina ir faktas, jog Lietuvos valstybei sumokėtos valstybinio socialinio draudimo įmokos yra negrąžintos.

42. Atsakovas Tarnyba prašo pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.

43. Tarnyba apeliacinį skundą prašo atmesti pirmosios instancijos teismui nurodytais motyvais.

44. Tarnyba atsiliepime į apeliacinį skundą papildomai akcentuoja, kad Inspekcija atliko UAB „Martenas“ veiklos patikrinimą. Po patikrinimo Inspekcija padarė išvadą, kad įmonės darbuotojai formaliai draudžiami socialiniu draudimu Lietuvos Respublikoje, tačiau realiai jokių funkcijų neatlieka (jų darbinės veiklos įforminimas yra fiktyvus). Taigi įmonė realiai jokios veiklos Lietuvoje nevykdo. Todėl atsakovas daro išvadą, kad V. J. S. taip pat yra sudaręs fiktyvią darbo sutartį su UAB „Martenas“ (šioje įmonėje yra / buvo įdarbinta daug Lenkijos piliečių, vykdančių individualią veiklą Lenkijoje), pagal kurią realiai darbo nevykdo, o sudaryta darbo sutartimi tik siekia išvengti socialinio draudimo įmokų mokėjimo Lenkijos Respublikoje nuo pajamų, gautų iš Lenkijos Respublikoje vykdomos savarankiškos veiklos.

45. Tarnyba nurodo, kad vadovaujantis Reglamentu Nr. 883/2004, Reglamentu Nr. 987/2009 ir Aprašu, Tarnybos 2016 m. sausio 18 d. sprendimu Nr. SPRE-102 „Dėl taikytinų teisės aktų W. J. S. nustatymo“ V. J. S. atsisakyta išduoti A1 pažymėjimą bei nustatyta, kad darbo sutarties su UAB „Martenas“ galiojimo laikotarpiu turi būti taikomi Lenkijos Respublikos socialinio draudimo teisės aktai.

46. Tarnyba mano, kad pareiškėjas apeliaciniame skunde savo teiginius grindžia jam naudingomis teisės aktų normomis, neatsižvelgia į teisės aktuose išdėstytų teisės normų tarpusavio ryšį, nepaiso sisteminio, loginio ir lingvistinio teisės normų aiškinimo taisyklių.

47. Trečiasis suinteresuotas asmuo VSDFV prašo pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.

48. VSDFV apeliacinį skundą prašo atmesti pirmosios instancijos teismui nurodytais motyvais.

49. VSDFV atsiliepime į apeliacinį skundą papildomai nurodo, kad pareiškėjo argumentas, kad Tarnyba nepateikė Lenkijos Respublikos kompetentingai įstaigai savo prieštaravimo dėl Lietuvos Respublikos socialinio draudimo teisės nustatymo, yra nepagrįstas, nes Lenkijos Respublikos kompetentingos įstaigos 2015 m. rugsėjo 30 d. raštas Nr. 180000/511/345/2014 Tarnyboje gautas 2015 m. spalio 13 d., o Tarnyba 2015 m. lapkričio 9 d. raštu Nr. (7.16)S2-38582 kreipėsi į pareiškėją ir į Lenkijos kompetentingą įstaigą, t.y. Tarnyba pateikė savo prieštaravimą per du mėnesius.

50. Trečiasis asmuo vertina, kad teismas tinkamai įvertino faktines bylos aplinkybes ir pritaikė teisinius santykius reglamentuojančias teisės normas, todėl priėmė teisingą ir teisėtą sprendimą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 51. Byloje ginčas kilo dėl Tarnybos 2016 m. sausio 18 d. sprendimo Nr. SPRE-102, kuriuo Tarnyba nusprendė atsisakyti išduoti pareiškėjui socialinio draudimo A1 pažymėjimą ir nustatė, kad laikotarpiu nuo 2014 m. lapkričio 1 d. iki 2015 m. rugsėjo 1 d. pareiškėjui taikytini Lenkijos Respublikos socialinio draudimo teisės aktai. Pareiškėjas taip pat prašė panaikinti VSDFV 2016 m. kovo 16 d. sprendimą Nr. (1.45)I-5916, kuriuo išnagrinėtas jo skundas privaloma išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka.

52. Pažymėtina, kad pareiškėjas skunde klaidingai nurodė skundžiamo VSDFV sprendimo Nr. (1.45)I-5916 datą. Nustatyta, kad šis sprendimas buvo priimtas 2016 m. kovo 16 d. Šis rašymo apsirikimas aptiktas ir pirmosios instancijos teismo sprendime. Teisėjų kolegija vertina, kad šis rašymo apsirikimas nagrinėjamu atveju nekeičia sprendime nustatytų faktų, šalių teisių ir pareigų, jų turinio.

53. Ginčo teisinius santykius reglamentuoja Reglamentas Nr. 883/2004, Reglamentas Nr. 987/2009, nustatantis Reglamento Nr. 883/2004 dėl socialinės apsaugos sistemų koordinavimo įgyvendinimo tvarką bei 2012 m. gegužės 22 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentas Nr. 465/2012, kuriuo iš dalies keičiamas Reglamentas Nr. 883/2004 dėl socialinės apsaugos sistemų koordinavimo ir Reglamentas Nr. 987/2009, nustatantis Reglamento Nr. 883/2004 įgyvendinimo tvarką. Šie reglamentai yra skirti koordinuoti ES valstybių narių socialinės apsaugos sistemas, kad visiems Bendrijoje laisvai judantiems asmenims socialinė apsauga būtų taikoma pagal tuos pačius bendruosius principus.

54. VSDFV (Reglamento Nr. 883/2004 1 str. pateiktų sąvokų prasme – valstybės narės kompetentinga valdžios institucija), vadovaudamasi Reglamentu Nr. 883/2004, 2009 m. rugsėjo 16 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentu Nr. 987/2009, nustatančiu Reglamento Nr. 883/2004 dėl socialinės apsaugos sistemų koordinavimo įgyvendinimo tvarką, taip pat kitais susijusiais teisės aktais, patvirtino Reglamentu Nr. 883/2004 ir Reglamentu Nr. 987/2009 nustatytų Europos Sąjungos socialinės apsaugos sistemų koordinavimo nuostatų įgyvendinimo norminius teisės aktus, tarp jų Taikytinos teisės nustatymo tvarką, taip pat atitinkamų dokumentų formas, Prašymo išduoti pažymą apie Lietuvos Respublikos socialinio draudimo teisės aktų taikymą asmeniui, vienu metu dirbančiam pagal darbo sutartį ir / ar užsiimančiam savarankiška veikla Lietuvoje ir užsienio valstybėje, formą, kuri pildoma dėl A1 pažymėjimo išdavimo. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija administracinėje byloje Nr. A-1893-146/2015 konstatavo, kad būtent minėtas Taikytinos teisės nustatymo tvarka yra Lietuvos Respublikos kompetentingos institucijos priimtas Reglamento Nr. 883/2004 ir Reglamento Nr. 987/2009 nuostatas patikslinantis ir papildantis teisės aktas ir būtent šiuo aspektu į jį atsižvelgtina taikant minėtus reglamentus, kurių baigiamosiose dalyse, be kita ko, nurodyta, kad šie reglamentai yra privalomi visa apimtimi ir tiesiogiai taikomi visose valstybėse narėse.

55. Pareiškėjas apeliaciniu skundu nesutiko su pirmosios instancijos teismo sprendimu iš esmės dėl to, kad, jo nuomone, teismas neteisingai vertino faktines bylos aplinkybes, netinkamai ištyrė byloje pateiktus įrodymus ir pažeidė jų vertinimo taisykles.

56. Byloje nustatyta, kad Tarnyba 2016 m. sausio 18 d. Sprendimu (b. l.

9) nusprendė atsisakyti išduoti pareiškėjui socialinio draudimo A1 pažymėjimą ir nustatė, kad laikotarpiu nuo 2014 m. lapkričio 1 d. iki 2015 m. rugsėjo 1 d. jam taikytini Lenkijos Respublikos socialinio draudimo teisės aktai. Skundžiame sprendime Tarnyba nurodė, kad pagal Lietuvos Respublikos apdraustųjų valstybiniu socialiniu draudimu ir valstybinio socialinio draudimo išmokų gavėjų registro duomenis pareiškėjas buvo draudžiamas valstybiniu socialiniu draudimu Lietuvos Respublikoje, kaip UAB „Martenas“ darbuotojas, nuo 2014 m. lapkričio 1 d. iki 2015 m. vasario 28 d. ir nuo 2015 m. balandžio 1 d. iki 2015 m. rugsėjo 1 d.

Įvertinus 2015 m. Inspekcijos atliktų dviejų patikrinimų dėl UAB „Martenas“ veiklos rezultatus, Tarnyba nustatė, kad faktiškai UAB „Martenas“ darbuotojai Lietuvos Respublikoje veiklos nevykdo. Šios įmonės darbuotojai, t. y. Lenkijos Respublikos piliečiai, formaliai draudžiami socialiniu draudimu Lietuvos Respublikoje, tačiau realiai jokių funkcijų neatlieka (jų darbinės veiklos įforminimas yra fiktyvus), pati įmonė Lietuvos Respublikoje realiai jokios veiklos nevykdo. Pareiškėjas Tarnybos sprendimą apskundė VSDFV, kuri, išnagrinėjusi jo skundą privaloma išankstine ginčo nagrinėjimo ne teismo tvarka, 2016 m. kovo 16 d.

Sprendimu (b. l. 11-12) jį atmetė ir nurodė, kad Inspekcija 2015 m. gruodžio 14 d. raštu informavo, kad atliko bendrovių, įskaitant UAB „Martenas“ veiklos patikrinimą. Po patikrinimo Inspekcija padarė išvadą, kad patikrintų įmonių darbuotojai formaliai draudžiami socialiniu draudimu Lietuvos Respublikoje, tačiau realiai jokių funkcijų neatlieka (jų darbinės veiklos įforminimas yra fiktyvus). Taigi patikrintos įmonės realiai jokios veiklos Lietuvos Respublikoje nevykdo. Todėl VSDFV darė išvadą, kad pareiškėjas taip pat yra sudaręs fiktyvią darbo sutartį su UAB „Martenas“ (šioje įmonėje yra / buvo įdarbinta daug Lenkijos Respublikos piliečių, vykdančių individualią veiklą Lenkijos Respublikoje), pagal kurią realiai darbo nevykdo, o sudaryta darbo sutartimi tik siekia išvengti socialinio draudimo įmokų mokėjimo Lenkijos Respublikoje nuo pajamų, gautų iš Lenkijos Respublikoje vykdomos savarankiškos veiklos.

VSDFV nurodė, kad Inspekcija nenustatė, kad UAB „Martenas“ faktiškai vykdo veiklą Lietuvos Respublikoje, todėl šios įmonės sudarytos sutartys su Lenkijos Respublikoje savarankiškai dirbančiais asmenimis laikytinos apsimestiniais sandoriais, sudarytais, siekiant išvengti tų asmenų prievolių pagal Lenkijos Respublikos socialinio draudimo teisę vykdymo, faktinio įmokų, mokėtinų nuo pajamų iš savarankiškos veiklos Lenkijos Respublikoje, išieškojimo. VSDFV pažymėjo, kad Tarnyba, įvertinusi turimus duomenis, tinkamai nustatė, kad pareiškėjui negali būti taikoma Reglamento Nr. 883/2004 13 straipsnio 3 dalis.

Dėl šių priežasčių VSDFV sprendė, kad Tarnybos 2016 m. sausio 18 d. Sprendimas iš esmės yra teisingas ir pagrįstas.

57. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o, atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus (pareiškimo Nr. 16034/90); 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją (pareiškimo Nr. 20772/92); Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011, 2016 m. liepos 1 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-3707-575/2016). Vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 142 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik tuomet, jeigu teismas pripažino, jog tai būtina. Taigi apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007, 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013).

58. Teisėjų kolegija, patikrinusi bylą teisės taikymo ir įrodymų vertinimo aspektu, iš esmės sutinka su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis ir jų papildomai nekartoja. Priimdamas ginčijamą sprendimą, pirmosios instancijos teismas rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir teisminio bylos nagrinėjimo metu patikrintais pakankamais įrodymais, sprendime nuosekliai ir išsamiai išdėstė, kuriais įrodymais grindžiamos teismo išvados, o kurie įrodymai atmetami. Teisėjų kolegija pažymi, kad pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė ir pagrįstai įvertino faktines bylos aplinkybes, vadovaudamasis ginčui aktualiomis teisės normomis, konstatavo, kad atsakovui iš surinktų duomenų, kurių nepaneigė pareiškėjas, visumos buvo pakankamas pagrindas spręsti, jog UAB „Martenas“ įdarbintas pareiškėjas faktiškai darbinės veiklos pagal sudarytas darbo sutartis Lietuvos Respublikos teritorijoje nevykdė. Be to, pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė bei pasisakė dėl skundžiamų sprendimų atitikties VAĮ 8 straipsnio 1 dalies reikalavimams. Su pirmosios instancijos teismo sprendimo išvadomis teisėjų kolegija sutinka. Jos yra pagrįstos byloje surinkta medžiaga, padarytos išsamiai įvertinus byloje nustatytas faktines aplinkybes.

59. Nagrinėjamu atveju abejoti valdžios institucijų pateiktais duomenimis nėra jokio pagrindo, tuo tarpu pareiškėjas jokių įrodomąją galią turinčių dokumentų, leidžiančių daryti priešingą išvadą nepateikė. Tuo pagrindu darytina išvada, kad pareiškėjas vien tik teigdamas, kad dėl to, kad jo darbo sutartis, sudaryta su UAB „Martenas“ yra nepanaikinta, jis buvo draudžiamas socialiniu draudimu, neįrodo, kad jis dirbo Lietuvos Respublikoje realiai ir jam turėtų būti taikytina Lietuvos socialinio draudimo teisė.

60. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodo, kad pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į tai, jog Tarnyba, priimdama sprendimą, nesilaikė Reglamento Nr. 987/2009 16 straipsnio nuostatos, t. y. nesutikdama su nustatyta teise, nesikreipė į Lenkijos Respublikos kompetentingą įstaigą bei nepateikė savo prieštaravimo. Teisėjų kolegija pažymi, kad taisyklės dėl taikytinų teisės aktų nustatymo yra aptartos Reglamento Nr. 987/2009, nustatančio Reglamento Nr. 883/2004 „Dėl socialinės apsaugos sistemų koordinavimo“ įgyvendinimo tvarką, II antraštinėje dalyje. Reglamento Nr. 987/2009 16 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad paskirta gyvenamosios vietos įstaiga nedelsdama nustato, kokie teisės aktai taikomi atitinkamam asmeniui, atsižvelgdama į pagrindinio reglamento 13 straipsnį ir į įgyvendinimo reglamento 14 straipsnį. Toks nustatymas iš pradžių yra laikinas. Ta įstaiga informuoja apie tokį laikiną nustatymą visų valstybių narių, kuriose vykdoma veikla, paskirtas įstaigas. Pagal Reglamento Nr. 987/2009 16 straipsnio 3 dalį numatytas laikinas taikomų teisės aktų nustatymas tampa galutiniu per du mėnesius nuo tada, kai atitinkamų valstybių narių kompetentingų valdžios institucijų paskirtos įstaigos apie tai informuojamos pagal 2 dalį, išskyrus atvejus, kai teisės aktai jau yra galutinai nustatyti remiantis 4 dalimi, arba bent viena iš atitinkamų įstaigų iki šio dviejų mėnesių laikotarpio pabaigos informuoja gyvenamosios vietos valstybės narės kompetentingos valdžios institucijos paskirtą įstaigą apie tai, kad ji dar negali sutikti su nustatymu arba kad ji laikosi kitos nuomonės šiuo klausimu.

61. Iš bylos medžiagos nustatyta, kad Tarnyboje buvo gautas Lenkijos kompetentingos įstaigos - Zakład Ubezpieczeń Społecznych Oddział w Krakowie, 2015 m. rugsėjo 30 d. raštas Nr. 180000/511/345/2014, kuriuo pareiškėjui laikotarpiais nuo 2014 m. lapkričio 1 d. iki 2015 m. vasario 28 d. ir nuo 2015 m. balandžio 1 d. iki 2015 m. liepos 30 d. nustatyta taikytina Lietuvos Respublikos teisė (b. l. 39-40). Tarnyba 2015 m. lapkričio 9 d. raštu Nr. (7.16) S2-38582 atsakė į Lenkijos Respublikos kompetentingos įstaigos 2015 m. rugsėjo 30 d. raštą Nr. 180000/511/345/2014, iš esmės nurodydama nesutinkanti su pastarosios nustatytu teisės aktų taikymu. Taigi Tarnyba Reglamente Nr. 987/2009 16 straipsnio 3 dalyje nustatyto dviejų mėnesių termino informuoti, jog laikosi kitos nuomonės taikytinos teisės pareiškėjui nustatymo klausimu, nepažeidė, todėl Lenkijos Respublikos kompetentingos įstaigos pateikta nuomonė dėl taikytinos teisės taikymo nelaikytina galutine. Atsižvelgiant į nustatytą, konstatuojama, kad Tarnybos 2016 m. sausio 18 d. sprendimas Nr. SPRE-102 VAĮ priimtas nepažeidžiant pareiškėjo apeliaciniame skunde akcentuojamo procedūrinio reikalavimo.

62. Jokių kitų aplinkybių, kurių nebūtų įvertinęs pirmosios instancijos teismas, pareiškėjas iš esmės nenurodė, taip pat nepateikė teisiškai pagrįstų argumentų, suteikiančių pagrindą pirmosios instancijos nustatytas aplinkybes vertinti kitaip.

63. Nagrinėdama ir vertindama apeliacinio skundo argumentus, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai įvertino byloje pateiktus įrodymus, buvo pažeista pareiškėjo teisė į nešališką ir teisingą teismą, teisėjų kolegija akcentuoja, kad ABTĮ 56 straipsnio 6 dalis įtvirtina, jog teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Taigi, konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes, turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Iš Administracinių bylų teisenos įstatymo 56 straipsnio 6 dalies taip pat seka, kad įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu. Vidinis įsitikinimas – tai ne išankstinis įsitikinimas, nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinamas kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma. Dėl įrodymų vertinimo Lietuvos vyriausias administracinis teismas administracinėje byloje Nr. A4-1212/2006 yra konstatavęs, kad proceso šalis turi teisę teikti įrodymus, pagrindžiančius jos reikalavimus, dalyvauti juos tiriant, savaip juos interpretuoti, pareiškiant nuomonę dėl įrodymų galios (ABTĮ 52 str. 2 d. ir 56 str. 4 d.). ABTĮ 56 straipsnio 6 dalyje suformuluotos įrodymų vertinimo taisyklės, kurių esmė yra ta, kad bylos įrodymus teismas vertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Taigi, nei vienos proceso šalies pateikta įrodymų interpretacija teismui nėra privaloma (taip pat žr., pvz., LVAT 2012 m. rugsėjo 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-2564/2012).

64. Deklaratyvūs apeliacinio skundo argumentai, kad pirmosios instancijos teismas neatliko išsamaus, visapusiško įrodymų tyrimo, netinkamai įvertino ginčo šalių pateiktus dokumentus, nepatvirtina skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo nepagrįstumo ir neteisėtumo. Pareiškėjas tik abstrakčiai teigia, kad pirmosios instancijos teismas nesiaiškino, nenustatė bylai svarbių aplinkybių, tačiau nenurodo, kokios būtent aplinkybės, turinčios reikšmės bylai teisingai išspręsti, šiuo atveju nebuvo nustatytos / išsiaiškintos. Iš pirmosios instancijos teismo sprendimo turinio matyti, kad pirmosios instancijos teismas išnagrinėjo ir įvertino visus byloje surinktus įrodymus bei šių įrodymų visumą, buvo atsakyta į pagrindinius (esminius) bylos faktinius ir teisinius aspektus, todėl nėra jokio pagrindo teigti, kad priimtas sprendimas yra nemotyvuotas ar neatitinka ABTĮ 86 bei 87 straipsnių reikalavimų, sprendimas nėra formalus bei fiktyvus. Aplinkybė, kad pirmosios instancijos teismas nevertino bylos aplinkybių taip, kaip tai palankiau pareiškėjui, nesuteikia pagrindo daryti išvadą, kad teismas netinkamai vertino ar apskritai nevertino kai kurių byloje surinktų įrodymų.

65. Taip pat nėra pagrindo sutikti su pareiškėju, kad pirmosios instancijos teismas jam nepagrįstai perkėlė įrodinėjimo naštą. LVAT yra pažymėjęs, kad įrodinėjimo naštą sudaro du tarpusavyje susiję aspektai. Įrodinėjimo našta pirmiausia apima pareigą pateikti įrodymus (pozityvusis įrodinėjimo naštos aspektas). Ši pareiga pagal bendrąją taisyklę tenka visiems byloje dalyvaujantiems asmenims. Pagal ABTĮ 56 straipsnio 4 dalį, įrodymus pateikia šalys ir kiti proceso dalyviai, šia prasme įrodinėjimo subjektas taip pat yra teismas, nes jis gali rinkti įrodymus savo iniciatyva. Kitas įrodinėjimo naštos aspektas tampa aktualus tais atvejais, kai nepakanka įrodymų patvirtinti nei pareiškėjo, nei atsakovo nurodomas aplinkybes. Tokiu atveju sprendimas priimamas tos šalies nenaudai, kuriai priklauso neįrodytų aplinkybių įrodinėjimo našta (negatyvusis įrodinėjimo naštos aspektas) (žr., pvz., LVAT 2015 m. sausio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-54-858/2015). Nagrinėjamu atveju atsakovas, priimdamas ginčijamą sprendimą atsisakyti išduoti A1 pažymėjimą ir nustatyti pareiškėjo darbo sutarčių galiojimo laikotarpiais taikytina Lenkijos Respublikos teise, pagrindė jį pareiškėjo prašymo nagrinėjimo metu surinktais duomenimis, o pareiškėjas nepateikė atsakovo argumentus apie jo veiklos apimtį Lietuvos Respublikoje paneigiančių duomenų.

66. Be to, pastebėtina, kad LVAT yra pasisakęs dėl kitų UAB „Martenas“ darbuotojų analogiškose ginčuose ir dėl tapačių argumentų (žr., LVAT 2018 m. sausio 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-7-822/2018, 2016 m. gruodžio 15 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. I-6573-189/2016). Teisėjų kolegija nagrinėjamoje byloje nenustatė pagrindo pareiškėjo nurodytas aplinkybes vertinti kitaip nei kitų darbuotojų.

67. Apibendrindama išdėstytus motyvus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės tinkamai aiškino ir taikė materialiosios ir proceso teisės normas, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą. Atsižvelgiant į tai, pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas.

68. Apibendrindama išdėstytas aplinkybes bei padarytas išvadas, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai vertino byloje nustatytas aplinkybes ir surinktų įrodymų visumą, teisingai pritaikė ginčo teisinius santykius reglamentuojančias teisės normas, priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą, kuris paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo V. J. S. (W. J. S.) apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. vasario 10 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimutis Alechnavičius

Ramūnas Gadliauskas

Dalia Višinskienė