2016-01-12 Nr. AB-751-3-61-3-04441-2014-3 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinės byla Nr

Administracinė byla Nr. A-99-575/2016

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-04441-2014-3

Procesinio sprendimo kategorija 15.2.3.2; 21

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. sausio 12 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ramūno Gadliausko (kolegijos pirmininkas), Ričardo Piličiausko (pranešėjas) ir Dainiaus Raižio, teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. K. (V. K.) apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. rugpjūčio 11 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo V. K. skundą atsakovams Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, ir Lukiškių tardymo izoliatoriui-kalėjimui, trečiajam suinteresuotam asmeniui Kalėjimų departamentui prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos dėl sprendimų panaikinimo ir neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Pareiškėjas V. K. (V. K.) (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu (b. l. 1–3), kurį vėliau patikslino (b. l. 15–18), prašydamas:

1) panaikinti Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – ir Lukiškių TI-K) direktoriaus 2014 m. rugpjūčio 18 d. nutarimą Nr. 62-782 „Dėl nuteistojo nubaudimo“ (toliau – ir Nutarimas Nr. 62-782);

2) panaikinti Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos (toliau – ir Kalėjimų departamentas) 2014 m. rugsėjo 22 d. sprendimą Nr. 2S-4918 „Dėl skundo išnagrinėjimo“ (toliau – ir Sprendimas Nr. 2S-4918);

3) priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių TI-K, 300 Eur neturtinės žalos atlyginimą. Pareiškėjas teigė, kad Nutarimu Nr. 62-782 nuobauda už miegojimą nesusitvarkius miegojimo vietos miegui neskirtu laiku, necenzūrinių žodžių vartojimą bei nereagavimą į pareigūno nurodymus atsikelti ir pasikloti miegamąją vietą, jam buvo skirta neteisėtai ir nepagrįstai, kadangi jis jokių pažeidimų nepadarė. Pareiškėjas paaiškino, kad Nutarime Nr. 62-782 nurodytu metu, t. y. 2014 m. rugpjūčio 10 d. apie 8 val. 55 min., jis nemiegojo, o iki pusės užsidengęs rankšluosčiu tenkino savo lytinę aistrą.

Tuo tarpu Lukiškių TI-K pareigūnas reikalavo atidengti rankšluostį, tačiau pareiškėjas atsisakė tai padaryti ir paprašė pareigūno jam netrukdyti, jokių necenzūrinių žodžių ir žargono pareigūno atžvilgiu nevartojo, jo vartoti žodžiai neperžengė kalbos normų ir todėl neturi būti vertinami kaip necenzūriniai žodžiai ar žargonas. Šiame kontekste pareiškėjas kartu pabrėžė, kad minėtas Lukiškių TI-K pareigūnas yra prieš jį neigiamai nusistatęs. Be to, akcentavo, jog 2014 m. rugpjūčio 10 d. ryte pareiškėjo kamera buvo tvarkinga ir budintis pareigūnas iki 8 val. ryto pažeidimų pareiškėjo kameroje nenustatė.

Atsižvelgęs į tai, pareiškėjas manė, kad jis nepažeidė Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (toliau – ir BVK) 102 straipsnio, o pareigūno reikalavimai nelaikytini teisėtais, todėl pareiškėjas neprivalėjo juos vykdyti. Pareiškėjas taip pat nurodė, kad nesutikdamas su jam skirta nuobauda, pateikė skundą Kalėjimų departamentui, kuris skundą įvertino subjektyviai ir šališkai bei formaliame, nepagrįstame ir neteisėtame Sprendime Nr. 2S-4918 nurodė, jog pareiškėjo skundas buvo nepagrįstas. Remdamasis nurodytomis aplinkybėmis, pareiškėjas teigė, kad dėl neteisėtai paskirtos nuobaudos jis patyrė pažeminimą ir emocinę depresiją, pablogėjo jo sveikatos būklė, t. y. jis patyrė neturtinę žalą, kurią įvertino 300 Eur.

Atsakovas ir atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Lukiškių TI-K atsiliepime į pareiškėjo skundą (b. l. 24–26) prašė jį atmesti kaip nepagrįstą. Lukiškių TI-K nurodė, kad pareiškėjas atvykimo į Lukiškių TI-K dieną, t. y. 2010 m. gegužės 10 d., buvo pasirašytinai supažindintas su BVK, Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo (toliau – ir SVĮ), Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių, Tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklių ir kitų teisės aktų reikalavimais bei įspėtas dėl atsakomybės už minėtų teisės aktų pažeidimą.

Tačiau pareiškėjas vis tiek jų nesilaikė ir pažeidė, nors žinojo, kokios gali būti pasekmės, juolab kad jam jau ne pirmą kartą yra paskirta nuobauda už suėmimo režimo pažeidimus. Lukiškių TI-K pabrėžė, kad pareiškėjas 2014 m. rugpjūčio 10 d. padarė bausmės atlikimo reikalavimų pažeidimą, kadangi apie 8 val. 55 min., būdamas gyvenamojoje kameroje Nr. 226A, miegojo miegui neskirtu laiku. Pareiškėjas į daugkartines pastabas keltis ir susitvarkyti savo miegamąją vietą nereagavo, į pareigūno reikalavimus atsakinėjo vartodamas necenzūrinius žodžius bei žargoną.

Tokiais savo veiksmais pareiškėjas pažeidė BVK 110 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktų reikalavimus (laisvės atėmimo bausmę atliekantys nuteistieji privalo laikytis nustatytos pataisos įstaigų tvarkos ir vykdyti pataisos įstaigos administracijos reikalavimus), Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 73.4 punkto (nuteistieji privalo nevartoti necenzūrinių žodžių, žargono, pravardžių) ir 73.6 punkto (nuteistieji privalo tvarkyti ir prižiūrėti savo darbo, gyvenamąją (miegamą) ir pasivaikščiojimo vietas) reikalavimus. Už tai pareiškėjui Lukiškių TI-K direktoriaus 2014 m. rugpjūčio 18 d. nutarimu Nr. 62-782 buvo paskirta adekvati pažeidimui nuobauda – papeikimas.

Lukiškių TI-K teigė, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjui skirta nuobauda atitinka padaryto pažeidimo sunkumą ir pobūdį, yra skirta teisėtai ir pagrįstai, įvertinus pažeidimo padarymo aplinkybes, todėl ji neturėtų būti panaikinta. Taip pat atkreipė dėmesį, kad Lukiškių TI-K direktorius, vertindamas pareiškėjo drausmės pažeidimą, rėmėsi galiojančiais teisės aktais, pareigūnų tarnybiniais pranešimais, atsižvelgė į pareiškėjo pateiktą rašytinį pasiaiškinimą ir, įvertinęs visas aplinkybes, paskyrė švelniausią BVK 142 straipsnyje numatytą nuobaudą.

Be to, akcentavo, kad Kalėjimų departamentas, išnagrinėjęs pareiškėjo skundą, nustatė, jog nagrinėjamu atveju nėra pagrindo naikinti pareiškėjui paskirtą nuobaudą. Lukiškių TI-K kartu pažymėjo, kad pareiškėjas savo skunde nenurodo jokių argumentų, kurie pagrįstų jo patirtą neturtinę žalą, nenurodo, kuo ta žala pasireiškė, o skundą grindžia abstrakčiais argumentais, reiškia bendro pobūdžio nusiskundimus. Remdamasis nurodytomis aplinkybėmis, Lukiškių TI-K tvirtino, jog nagrinėjamu atveju nėra būtinųjų Lietuvos Respublikos civiliniame kodekse (toliau – ir CK) įtvirtintų valstybės civilinės atsakomybės sąlygų.

Taigi pareiškėjo reikalavimą atlyginti neturtinę žalą Lukiškių TI-K vertino kaip nesąžiningą norą pasipelnyti valstybės (visų sąžiningų mokesčių mokėtojų) sąskaita. Lukiškių TI-K papildomai nurodė, jog pareiškėjas ir toliau yra nelinkęs laikytis bausmės atlikimą reglamentuojančių teisės aktų reikalavimų, yra kategoriškai nusiteikęs prieš įstaigos administraciją, piktnaudžiauja teismine gynyba.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. rugpjūčio 11 d. sprendimu (b. l. 54–58) pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Teismas nustatė, kad pareiškėjas 2010 m. gegužės 10 d. įsipareigojime Nr. 172-441 pasirašytinai patvirtino, be kita ko, kad susipažino su BVK, SVĮ, Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių, Tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklių, Areštinių vidaus tvarkos taisyklių, Kalėjimų departamento 2008 m. vasario 21 d. įsakymo Nr. V-46 „Dėl nuteistųjų, kuriems įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu paskirta arešto, terminuoto laisvės atėmimo ir laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmė, paskyrimo į konkrečią pataisos įstaigą ar areštinę tvarkos patvirtinimo“, Suimtųjų elgesio taisyklių, Lukiškių TI-K direktoriaus įsakymo „Dėl materialinių ir energetinių resursų tausojimo Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime“ pagrindinėmis nuostatomis ir dienotvarkės reikalavimais, taip pat yra perspėtas, jog už minėtų teisės aktų, vidaus tvarkos ir dienotvarkės reikalavimų pažeidimą bei suimtiesiems draudžiamų turėti daiktų ir reikmenų saugojimą bei naudojimą gali būti nubaustas drausmine tvarka.

Tuo tarpu Lukiškių TI-K korpuso vyresnysis R. K. 2014 m. rugpjūčio 10 d. tarnybiniame pranešime nurodė, jog 2014 m. rugpjūčio 10 d. apie 8 val. 55 min. prižiūrėtojas M. P. jam paaiškino, kad kameroje Nr. 226A esantis nuteistasis V. K. pažeidė dienotvarkę, t. y. miegojo apsiklojęs antklode, o lova buvo nepaklota, į prižiūrėtojo reikalavimus pareiškėjas nereagavo, pareigūno atžvilgiu vartojo necenzūrinius žodžius. Atitinkamai Lukiškių TI-K prižiūrėtojas M. P. 2014 m. rugpjūčio 10 d. tarnybiniame pranešime nurodė, jog 2014 m. rugpjūčio 10 d. apie 8 val. 55 min. kameroje Nr. 226A esantis nuteistasis V.

K. pažeidė dienotvarkę, t. y. miegojo apsiklojęs antklode, o lova buvo nepaklota, į prižiūrėtojo reikalavimus pareiškėjas nereagavo, jo atžvilgiu vartojo necenzūrinius žodžius bei žargoną. Teismo posėdyje liudytojas R. K., Lukiškių TI-K korpuso vyresnysis prižiūrėtojas, be kita ko, paaiškino, kad 2014 m. rugpjūčio 10 d. Lukiškių TI-K apsaugos ir priežiūros skyriaus prižiūrėtojas M. P., atliekantis tarnybą, pranešė, jog pareiškėjas, laikomas kameroje Nr. 226A, pažeidė dienotvarkę, t. y. miegojo apsiklojęs antklode ir nesusitvarkęs miegojimo vietos.

Minėtas liudytojas nurodė, jog apžiūrėjęs pareiškėjo kamerą nustatė, kad pareiškėjo miegojimo vieta buvo nesutvarkyta, pareigūnų nurodymų susitvarkyti kamerą pareiškėjas nevykdė, todėl jis kartu su Lukiškių TI-K apsaugos ir priežiūros skyriaus prižiūrėtoju M. P. pasiūlė pareiškėjui pasiaiškinti raštu, kodėl jis nevykdo pareigūnų reikalavimų, tačiau pareiškėjas to nedarė ir toliau gulėjo lovoje apsiklojęs antklode. Atsižvelgus į tai, pareiškėjui buvo paskirta nuobauda – papeikimas. Liudytojas R. K. kartu pažymėjo, jog necenzūrinių žodžių būtent jo atžvilgiu pareiškėjas nevartojo.

Tuo tarpu liudytojas M. P., Lukiškių TI-K apsaugos ir priežiūros skyriaus prižiūrėtojas, be kita ko, paaiškino, kad atlikdamas priežiūrą Lukiškių TI-K nustatė, jog pareiškėjas ne miegui skirtu paros metu miegojo nepaklotoje lovoje, apsiklojęs antklode, todėl liudytojas įspėjo pareiškėją, kad lova turi būti paklota, tačiau į jo įspėjimą pareiškėjas nereagavo, liudytojas pakartotinai pareikalavo pareiškėjo pasikloti lovą, į ką pareiškėjas atsakė necenzūriniais rusiškais žodžiais. Liudytojas paaiškino, kad apie tokį pareiškėjo elgesį pranešė Lukiškių TI-K korpuso vyresniajam prižiūrėtojui R.

K.. Taip pat nurodė, jog kokios nors tarnybinės nuobaudos dėl elgesio su pareiškėju jam paskirtos nebuvo, o nagrinėjamo incidento metu kamera Nr. 226A nebuvo nufotografuota, nes pažeidimą stebėjo du Lukiškių TI-K pareigūnai – jis ir korpuso vyresnysis prižiūrėtojas R. K., todėl fotografuoti pažeidimo vietą nebuvo privaloma.

Remdamasis byloje nustatytomis aplinkybėmis, teismas konstatavo, jog byloje rašytiniais įrodymais bei liudytojų M. P. ir R. K. paaiškinimais vienareikšmiškai nustatyta, kad pareiškėjas 2014 m. rugpjūčio 10 d. apie 8 val. 55 min. (t. y. ne miego metu – dėl to byloje ginčo nėra) Lukiškių TI-K kameroje Nr. 226A gulėjo nepasiklojęs lovos, t. y. nesutvarkęs savo miegamosios vietos, o į pastabas susitvarkyti miegamąją vietą nereagavo ir keikėsi, netinkamai kalbėdamas su pareigūnu M. P.. Taigi, teismas sprendė, kad šiuo atveju pareiškėjo veikos, nors ir netiksliai įvardytos miegojimo aspektu, buvo kvalifikuotos tinkamai, t. y. pareiškėjas ne miego metu gulėjo nepasiklojęs lovos, t. y. nesutvarkęs savo miegamosios vietos, taip pažeisdamas Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194, 73.6 punkto reikalavimus, be to, vartojo netinkamus žodžius (necenzūrinius žodžius, žargoną) pareigūno M. P. atžvilgiu, taip pažeisdamas Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 73.4 punkto reikalavimus. Atitinkamai nagrinėjamu atveju buvo pažeisti ir BVK 110 straipsnio 1 dalies 1 bei 2 punktų reikalavimai, t. y. kad nuteistieji privalo laikytis nustatytos pataisos įstaigų tvarkos bei vykdyti pataisos įstaigos administracijos reikalavimus. Nors pareiškėjas nurodė, kad liudytojų parodymai yra nepakankami jį apkaltinti, ir rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) 2014 m. rugpjūčio 25 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A575-794/2014, teismas pabrėžė, kad šioje nutartyje Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas kaip tik nurodė surinkti liudytojų paaiškinimus: Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. kovo 16 d. sprendime administracinėje byloje Nr. I-4706-561/2015 V. K. skundą atmetė, o Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2015 m. liepos 3 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A-2361-624/2015 paliko minėtą Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimą nepakeistą. Atsižvelgęs į išdėstytus argumentus, teismas padarė išvadą, kad tiek Lukiškių TI-K direktoriaus 2014 m. rugpjūčio 18 d. nutarimas Nr. 62-782 „Dėl nuteistojo nubaudimo“, tiek Kalėjimų departamento 2014 m. rugsėjo 22 d. sprendimas Nr. 2S-4918 „Dėl skundo išnagrinėjimo“ yra pagrįsti ir teisėti, juos naikinti nėra teisinio pagrindo.

Pasisakydamas dėl pareiškėjo reikalavimo priteisti jam iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių TI-K, 300 Eur neturtinės žalos atlyginimą, teismas atkreipė dėmesį, jog valstybės civilinė atsakomybė pagal CK 6.271 straipsnio 1 dalį atsiranda esant trims būtinoms sąlygoms: 1) neteisėtiems veiksmams (CK 6.246 str.); 2) priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos (CK 6. 247 str.); 3) teisės pažeidimu padarytai žalai (CK 6.249 str.). Neįrodžius bent vienos iš minėtų būtinųjų civilinės atsakomybės sąlygų, žalos atlyginimas negalimas, nes žalai atlyginti nėra teisinio pagrindo. Tuo tarpu šioje administracinėje byloje nėra nustatyti Lukiškių TI-K administracijos neteisėti veiksmai, todėl pareiškėjo reikalavimo priteisti neturtinės žalos atlyginimą negalima tenkinti.

III. Pareiškėjas V. K. apeliaciniame skunde (b. l. 64–65) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. rugpjūčio 11 d. sprendimą arbą jį pakeisti ir panaikinti Lukiškių TI-K direktoriaus 2014 m. rugpjūčio 18 d. nutarimą Nr. 62-782 „Dėl nuteistojo nubaudimo“ bei Kalėjimų departamento 2014 m. rugsėjo 22 d. sprendimą Nr. 2S-4918 „Dėl skundo išnagrinėjimo“ ir priteisti pareiškėjui iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių TI-K, 300 Eur neturtinės žalos atlyginimą. Pareiškėjas mano, kad pirmosios instancijos teismas šališkai ir neobjektyviai įvertino byloje esančius duomenis bei priėmė nepagrįstą sprendimą. Pareiškėjo apeliacinis skundas iš esmės grindžiamas tomis pačiomis aplinkybėmis, kaip ir jo skundas pirmosios instancijos teismui. Pareiškėjas papildomai pažymi, kad byloje nėra jokių objektyvių įrodymų, pagrindžiančių Lukiškių TI-K pareigūnų teiginius.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Nagrinėjamoje byloje ginčas iš esmės kilo dėl Lukiškių TI-K direktoriaus 2014 m. rugpjūčio 18 d. nutarimo Nr. 62-782 kuriuo pareiškėjui už bausmės atlikimo režimo reikalavimų pažeidimą buvo paskirta nuobauda – papeikimas, ir Kalėjimų departamento 2014 m. rugsėjo 22 d. sprendimo Nr. 2S-4918, kuriuo minėtas nutarimas buvo paliktas nepakeistas, teisėtumo bei pagrįstumo, taip pat dėl neturtinės žalos, kurią pareiškėjas kildina iš nepagrįstai jam paskirtos minėtos nuobaudos, atlyginimo priteisimo.

Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 57 straipsnio 6 dalis įtvirtina, kad teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Taigi, konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Iš ABTĮ 57 straipsnio 6 dalies taip pat seka, kad įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu. Vidinis įsitikinimas – tai ne išankstinis įsitikinimas, nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinami kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma.

Kaip matyti iš pareiškėjo ginčijamo Lukiškių TI-K direktoriaus 2014 m. rugpjūčio 18 d. nutarimo Nr. 62-782 (b. l. 29), šiuo nutarimu pareiškėjui už tai, kad jis padarė bausmės atlikimo režimo reikalavimų pažeidimą, kadangi 2014 m. rugpjūčio 10 d. apie 8 val. 55 min., būdamas gyvenamojoje kameroje Nr. 226A, miegojo miegui neskirtu laiku, į daugkartines pastabas keltis ir susitvarkyti savo lovą nereagavo, į reikalavimus atsakinėjo vartodamas necenzūrinius žodžius bei žargoną, taip savo veiksmais pažeisdamas BVK 110 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktų, Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 73.4 ir 73.6 punktų bei Lukiškių TI-K direktoriaus 2012 m. rugsėjo 20 d.

įsakymu Nr. 1-109 patvirtintos dienotvarkės reikalavimus, buvo skirta nuobauda – papeikimas. Šiame kontekste atkreiptinas dėmesys, kad BVK 110 straipsnio 1 dalies 1 punktas numato, jog laisvės atėmimo bausmę atliekantys nuteistieji privalo laikytis nustatytos pataisos įstaigų tvarkos, o BVK 110 straipsnio 1 dalies 2 punktas įtvirtina, kad laisvės atėmimo bausmę atliekantys nuteistieji privalo vykdyti pataisos įstaigos administracijos reikalavimus. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra ne kartą pažymėjęs, jog minėtų įstatymo normų, kurios nustato specialiąsias nuteistųjų pareigas, konstrukcija yra blanketinė, t. y. nukreipianti į kitus teisės aktus, kurie nustato konkrečias nuteistųjų elgesio taisykles (režimo reikalavimus).

Todėl sprendžiant dėl nuobaudos nuteistajam paskyrimo už bausmės atlikimo režimo reikalavimų pažeidimus, turi būti nustatyta ne tik tai, kokį bendrojo pobūdžio reikalavimą, nurodytą blanketinėje įstatymo normoje, pažeidė nuteistasis, o ir tai, kokių būtent BVK normas įgyvendinančių poįstatyminių teisės aktų konkrečias nuostatas jis pažeidė (žr., pvz., LVAT 2008 m. spalio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1672/2008, 2013 m. vasario 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-236/2013 ir kt.). Atitinkamai Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 73.4 ir 73.6 punktuose (redakcija, galiojusi nagrinėjamo įvykio metu) įtvirtinta, jog nuteistieji privalo vykdyti įstatymų reikalavimus ir laikytis jiems nustatytų elgesio taisyklių – nevartoti necenzūrinių žodžių, žargono, pravardžių; tvarkyti ir prižiūrėti savo darbo, gyvenamąją (miegamą) ir pasivaikščiojimo vietas.

Šiame kontekste teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, jog iš byloje esančių duomenų matyti, kad pareiškėjas, atvykęs į Lukiškių TI-K, 2010 m. gegužės 10 d. asmeniškai ir pasirašytinai, be kita ko, buvo supažindintas su pagrindinėmis minėtų teisės aktų nuostatomis ir perspėtas, jog už šių teisės aktų, vidaus tvarkos ir dienotvarkės reikalavimų pažeidimą gali būti nubaustas drausmine tvarka (b. l. 27). Šiuo aspektu papildomai akcentuotina, kad pataisos įstaigų ir bausmės vykdymo režimas apsprendžia tam tikrus ribojimus ir draudimus bei atitinkamas pareigas, susijusias su kalinimo esme, tikslais ir saugiu vykdymu.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra ne kartą pažymėjęs, kad nuteistiesiems nustatytų pareigų ir draudimų tikslas – užtikrinti tvarkos palaikymą bausmės vykdymo metu, būtinybė palaikyti drausmę, sukurti būtinas sąlygas normaliai pataisos įstaigų veiklai, motyvuoti nuteistuosius teisės aktus atitinkančiam elgesiui, vykdyti pataisos įstaigų režimo pažeidimų prevenciją (žr., pvz., LVAT 2010 m. gegužės 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-589/2010, 2013 m. vasario 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-236/2013, 2013 m. balandžio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-942/2013 ir kt.).

Tuo tarpu, kaip teisingai akcentavo pirmosios instancijos teismas, byloje esantys objektyvūs ir patikimi duomenys neginčijamai patvirtina, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjas padarė skundžiamame Lukiškių TI-K direktoriaus 2014 m. rugpjūčio 18 d. nutarime Nr. 62-782 nurodytą jam inkriminuotą bausmės atlikimo režimo pažeidimą. Pabrėžtina, jog tai patvirtina tiek byloje esantys rašytiniai įrodymai (b. l. 30–31), tiek pirmosios instancijos teismo posėdyje liudytojais apklaustų, įspėtų dėl atsakomybės už melagingų parodymų davimą (b. l. 47), tiesiogiai nagrinėjamą įvykį užfiksavusių ir tarnybinius pranešimus surašiusių pareigūnų M.

P. bei R. K. parodymai (b. l. 49–51). Šiuo aspektu teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad minėtų liudytojų parodymai yra aiškūs, nuoseklūs ir neprieštaringi, atitinka jų tarnybiniuose pranešimuose užfiksuotas aplinkybes, todėl nėra jokio pagrindo jais netikėti. Juolab kad minėti pareigūnai nagrinėjamą pažeidimą užfiksavo atlikdami savo tiesiogines funkcijas, o byloje nėra jokių duomenų, jog jie būtų suinteresuoti bylos baigtimi, šališki ar dėl kitų priežasčių siektų melagingai apkalbėti pareiškėją ir jam pakenkti.

Be to, pats pareiškėjas tiek savo rašytiniame paaiškinime (b. l. 32–35), tiek skunde (b. l. 1–3) ir patikslintame skunde (b. l. 15–18) pirmosios instancijos teismui bei apeliaciniame skunde (b. l. 64–65) iš esmės neginčija, kad nagrinėjamo įvykio metu, ne miegui skirtu laiku, jis gulėjo lovoje iki pusės užsiklojęs. Todėl teisėjų kolegija pripažįsta, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai vadovavosi, be kita ko, minėtų pareigūnų tarnybinių pranešimų duomenimis ir parodymais, duotais teismo posėdžio metu. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, pareiškėjui inkriminuoti Nutarime Nr. 62-782 nurodyti pažeidimai įrodyti byloje esančiais duomenimis, jokių kitų aplinkybių, kurių nebūtų įvertinęs pirmosios instancijos teismas ir kurios sudarytų pagrindą abejoti dėl to, jog pareiškėjas padarė minėtus pažeidimus, pareiškėjas iš esmės nenurodė, todėl teisėjų kolegija, sutikdama su pirmosios instancijos teismo išvadomis, plačiau dėl to nepasisako.

Taigi, atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, konstatuotina, kad nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas pagrįstai padarė išvadą, jog pareiškėjo skundžiami Lukiškių TI-K direktoriaus 2014 m. rugpjūčio 18 d. nutarimas Nr. 62-782 ir Kalėjimų departamento 2014 m. rugsėjo 22 d. sprendimas Nr. 2S-4918 yra teisėti bei pagrįsti, todėl nėra jokio pagrindo juos naikinti pareiškėjo skunduose išdėstytais motyvais. Šiame kontekste papildomai pabrėžtina, jog tiek Nutarimas Nr. 62-782, tiek Sprendimas Nr. 2S-4918 yra aiškūs ir motyvuoti, priimti įgaliotų pareigūnų, laikantis teisės aktuose numatytos tvarkos ir terminų, o pareiškėjui paskirta nuobauda nėra per griežta ir atitinka padaryto pažeidimo pobūdį.

Pasisakydama dėl pareiškėjo reikalavimo priteisti jam neturtinės žalos atlyginimą, teisėjų kolegija pažymi, kad reikalavimas dėl žalos (tiek turtinės, tiek neturtinės) atlyginimo, kuri kildinama iš valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (CK 6.271 str.), gali būti tenkinamas tik esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos ryšiui (žr., pvz., LVAT išplėstinės teisėjų kolegijos 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008). Nenustačius bent vienos iš minimų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei ar savivaldybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą. Atitinkamai nagrinėjamu atveju nenustačius neteisėtų veiksmų (neveikimo), t. y. nenustačius vienos iš būtinųjų viešosios atsakomybės sąlygų, nėra pagrindo valstybės civilinei atsakomybei pagal CK 6.271 straipsnį kilti. Todėl pirmosios instancijos teismas taip pat pagrįstai atmetė pareiškėjo reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Vadovaujantis tuo, kas nustatyta, konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė visas bylos aplinkybes, tinkamai, t. y. pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, pilnutiniu ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu ir teisine sąmone, įvertino byloje esančius duomenis, nenukrypo nuo teisminės praktikos tokios kategorijos bylose, teisingai taikė teisės normas ir priėmė pagrįstą bei teisingą procesinį sprendimą, kurį keisti ar naikinti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra jokio pagrindo, todėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. rugpjūčio 11 d. sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo V. K. (V. K.) apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. rugpjūčio 11 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Ramūnas Gadliauskas

Ričardas Piličiauskas

Dainius Raižys