2017-12-18 Nr. AB-23848-3-61-3-02150-2016-0 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. A-2494-662/2017

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02150-2016-0

Procesinio sprendimo kategorija: 20.2.3.2; 37.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2017 m. gruodžio 18 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (pranešėjas), Dalios Višinskienės ir Skirgailės Žalimienės (kolegijos pirmininkė),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo M. K. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. spalio 12 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo M. K. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas padavė teismui skundą, kuriuo prašė iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – ir Lukiškių TI-K), priteisti 5 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.

2. Pareiškėjas nurodė, kad nuo 2015 m. rugsėjo 9 d. iki 2016 m. gegužės 1 d. Lukiškių TI-K buvo kalinamas sąlygomis, neatitinkančiomis teisės aktų reikalavimų. Kameros buvo nuolat perpildytos, todėl jis buvo priverstas nuolat sėdėti arba gulėti. Kamerose buvo neužtikrinamas natūralus apšvietimas, todėl suprastėjo jo regėjimas. Kamerose taip pat buvo drėgna ir šalta. Asmens ir jo daiktų apžiūra buvo atliekama antisanitarinėmis sąlygomis, asmuo, esant žemai oro temperatūrai, buvo verčiamas nusirengti, o daiktus dėti į nešvarias dėžes. Pareiškėjas teigė, kad į lauką pasivaikščioti jis buvo vedamas tik 1 valandai per parą. Be to, pareiškėjas teigė, kad iš Lukiškių TI-K pareigūnų elgesio matyti, jog daugelis iš jų serga sadizmu. Dėl tokių kalinimo sąlygų pareiškėjas teigė patyręs dvasinius sukrėtimus, neigiamus išgyvenimus, orumo pažeminimą.

3. Lukiškių tardymo izoliatorius-kalėjimas, atstovaujantis atsakovui Lietuvos valstybei, atsiliepimu prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą. Taip pat prašė priteisti išlaidų atlyginimą, kurios patirtos parengus bylai reikalingų dokumentų kopijas.

4. Lukiškių TI-K pažymėjo, kad kamerų remontas laisvės atėmimo įstaigoje atliekamas pagal iš anksto sudarytą planą, pagal esamus materialinius, finansinius ir darbo resursus, gavus tam skirtas lėšas iš valstybės biudžeto. Visose kamerose yra taburetės (suoliukai), stalai, lentynos maisto produktams laikyti ir higienos priemonėms sudėti. Sanitarinio mazgo įrengimas kamerose atitinka galiojančių teisės aktų reikalavimus. Kamerose langai vėdinimui yra pritaikyti, kameros yra vėdinamos per langus ir tai atitinka higienos normų reikalavimus. Asmenys, kurie reguliariai vėdina, prižiūri, tvarko savo kameras, neturi problemų dėl atsirandančio pelėsio ir drėgmės. Valymo darbai priėmimo-paskirstymo patalpose atliekami kiekvieną dieną. Pareiškėjui buvo suteikta teisė ne mažiau kaip 1 valandą per parą būti gryname ore. Pabrėžė, kad Lukiškių TI-K pareigūnai su visais laisvės atėmimo įstaigoje laikomais asmenimis bendrauja griežtai laikantis etikos taisyklių bei bendrųjų mandagumo principų. Yra periodiškai atliekami pareigūnų profilaktiniai sveikatos patikrinimai. Lukiškių TI-K pažymėjo, kad pareiškėjas savo skundą grindė abstrakčiais argumentais, jis neįrodė, kad patyrė neturtinę žalą.

II. 5. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2016 m. spalio 12 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino iš dalies – pripažino, kad buvo pažeista pareiškėjo teisė į tinkamas kalinimo sąlygas Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime. Kitą pareiškėjo skundo dalį atmetė kaip nepagrįstą.

6. Išnagrinėjęs bylos duomenis, teismas nustatė, kad pareiškėjas 2 paras buvo laikomas per mažo kameros ploto sąlygomis, t. y. jam teko mažiau nei 3,6 kv. m ploto. Pareiškėjas Lukiškių TI-K iš viso buvo laikomas 31 parą. Teismas pripažino, kad tam tikru jo kalinimo Lukiškių TI-K metu pareiškėjas buvo laikomas kamerose, kuriose nebuvo užtikrinta tinkama apšvieta, temperatūra ir drėgmės lygis.

7. Teismas konstatavo, kad Lukiškių TI-K pareiškėjui buvo suteikta teisė pasivaikščioti gryname ore 1 valandą per parą, dėl to Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo 29 straipsnio 1 dalis pažeista nebuvo. Teismas taip pat neturėjo pagrindo nustatyti pareiškėjo teisių pažeidimų jo asmens apžiūros metu. Teismas vertino kaip nepagrįstą pareiškėjo teiginį, kad Lukiškių TI-K pareigūnai serga sadizmu.

8. Įvertinęs pareiškėjui padarytų pažeidimų pobūdį, mastą, trukmę ir intensyvumą, teismas konstatavo, kad nėra pagrindo pripažinti, jog buvo pažeistas Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnis nagrinėjamu atveju, o pakankama satisfakcija patirtai pareiškėjo neturtinei žalai kompensuoti yra pripažinimas, jog jo teisė į tinkamas kalinimo sąlygas buvo pažeista. Teismas netenkino Lukiškių TI-K prašymo priteisti išlaidų atlyginimą, kurios buvo patirtos dėl dokumentų kopijų bylai parengimo, pažymėjęs, kad tokio pobūdžio išlaidos nėra atlyginamos, kai įrodymai į bylą pateikti ne pareiškėjo prašymu, o vykdant teismo nurodymą.

III. 9. Pareiškėjas padavė apeliacinį skundą, kuriuo prašo pakeisti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir jo skundą tenkinti.

10. Pareiškėjas teigia, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai nustatė dienų skaičių, kada jis buvo kalinamas per mažo kamerų ploto sąlygomis. Pareiškėjas pažymi, kad kamerų plotą taip pat užėmė baldai ir sanitarinis mazgas, kurie trukdė laisvai judėti po kamerą.

11. Lukiškių tardymo izoliatorius-kalėjimas, atstovaujantis atsakovui Lietuvos valstybei, atsiliepimu prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą. Taip pat prašė priteisti išlaidų atlyginimą, kurios patirtos parengus bylai reikalingų dokumentų kopijas.

12. Lukiškių TI-K teigia, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjui neteisėti veiksmai nebuvo padaryti, dėl to nėra pagrindo jam priteisti neturtinės žalos atlyginimą. Taip pat atsakovo atstovas nurodo, kad jam turėtų būti priteistas dokumentų kopijų rengimo išlaidų atlyginimas.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 13. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos, pareiškėjo nuomone, padarytos dėl netinkamų jo kalinimo sąlygų Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime, atlyginimo.

14. Pirmosios instancijos teismas tenkino pareiškėjo skundą iš dalies. Teismas pripažino, kad pareiškėjas Lukiškių TI-K buvo laikomas netinkamomis sąlygomis, dėl ko jis patyrė neturtinę žalą, ir konstatavo, kad pareiškėjo teisė į tinkamas kalinimo sąlygas Lukiškių TI-K buvo pažeista.

15. Pareiškėjas padavė apeliacinį skundą, kuriame teigia, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai nustatė dienų skaičių, kada jis buvo kalinamas per mažo kamerų ploto sąlygomis. Pareiškėjas pažymi, kad kamerų plotą taip pat užėmė baldai ir sanitarinis mazgas, kurie trukdė laisvai judėti po kamerą.

16. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Vadovaudamasi minėta ABTĮ nuostata, teisėjų kolegija šioje proceso stadijoje, tikrindama skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, išnagrinėjo bylą pagal apeliacinio skundo ribas.

17. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.271 straipsnio 1 dalis nustato, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Civilinio kodekso 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos.

18. Civilinio kodekso 6.250 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinta pinigais. Atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo pareiga.

19. Pareiškėjo kalinimo Lukiškių TI-K metu vienam asmeniui tenkančio ploto reikalavimus nustatė Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymas Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ (toliau – ir Įsakymas Nr. V-124). Įsakymo Nr. V-124 1.3.1 punkte nustatyta, kad vienam asmeniui, laikomam tardymo izoliatoriaus kameroje, turi tekti ne mažiau kaip 3,6 kv. m ploto.

20. Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2016 m. spalio 20 d. sprendimą byloje Muršic prieš Kroatiją (pareiškimo Nr. 7334/13)) pažymėta, kad, sprendžiant, ar konkrečiu atveju kilo Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnio pažeidimo prezumpcija, t. y. ar vienam asmeniui teko mažiau nei 3 kv. m gyvenamojo ploto, iš bendro kameros ploto turėtų būti atimtas kameroje esančio sanitarinio mazgo plotas, bet plotas, užstatytas baldais, yra įskaičiuotinas į bendrą kameros plotą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. kovo 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1351-624/2017; 2017 m. kovo 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-702-756/2017). Minėtas Įsakymo Nr. V-124 1.3.1 punktas neįtvirtina reikalavimo vertinant, ar vienam asmeniui buvo užtikrinta minimalaus gyvenamosios patalpos ploto norma neįskaičiuoti patalpoje esančio sanitarinio mazgo ir kitų įrenginių užimamo ploto. Tačiau, nustačius teisės aktuose įtvirtinto minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti ploto reikalavimo pažeidimą ir sprendžiant dėl neturtinės žalos atlyginimo bei vertinant asmeniui realiai tenkantį asmeninės erdvės plotą, atsižvelgtina į plotą, skirtą baldams ir kitiems įrenginiams (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2012 m. gegužės 31 d. sprendimą byloje Grzywaczewski prieš Lenkiją (pareiškimo Nr. 18364/06); Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. birželio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1686-502/2016).

21. Teisėjų kolegija, vadovaudamasi byloje pateikta Lukiškių TI-K informacija apie pareiškėjo kamerų plotą ir jose laikytų asmenų kartu su pareiškėju skaičių ginčui aktualiu laikotarpiu, t. y. nuo 2015 m. rugsėjo 9 d. iki 2016 m. balandžio 29 d. (b. l. 11–19), konstatuoja, kad pareiškėjas laisvės atėmimo įstaigos kamerose buvo kalinamas per mažo ploto sąlygomis 2 paras – jam teko mažiau 3 kv. m ploto. Kitomis pareiškėjo kalinimo Lukiškių TI-K paromis Įsakymo Nr. V-124 1.3.1 punktas pažeistas nebuvo.

22. Pirmosios instancijos teismas taip pat pripažino, kad tam tikru jo kalinimo Lukiškių TI-K metu pareiškėjas buvo laikomas kamerose, kuriose nebuvo užtikrinta tinkama apšvieta, temperatūra ir drėgmės lygis, dėl ko buvo pažeisti Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai (įsakymo redakcija, galiojusi iki 2015 m. lapkričio 1 d.) 22 ir 26 punktai ir Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ 14 ir 16 punktai.

23. Taigi nustatyta, kad Lukiškių TI-K nagrinėjamu atveju padarė neteisėtus veiksmus, t. y. dalį jo kalinimo laiko pareiškėją laikė netinkamomis sąlygomis. Todėl Lukiškių TI-K neveikė taip, kaip pagal įstatymus (teisės aktus) privalėjo veikti, o pareiškėjas patyrė neigiamus moralinius (dvasinius) išgyvenimus, t. y. neturtinę žalą Civilinio kodekso 6.250 straipsnio 1 dalies prasme.

24. Europos Žmogaus Teisių Teismas yra konstatavęs, jog teisės pažeidimo pripažinimas savaime yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2006 m. spalio 10 d. sprendimą byloje L. L. prieš Prancūziją (pareiškimo Nr. 7508/02); 2000 m. spalio 10 d. sprendimą byloje D. prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 42095/98). Todėl teisės pažeidimo pripažinimas bylose, susijusiose su neturtinės žalos atlyginimu, tam tikrais atvejais gali būti savarankiškas pažeistų asmens teisių gynimo būdas. Tai reiškia, kad ne visais atvejais tam, jog būtų apginta pažeista neturtinė teisė, priteisiamas neturtinės žalos atlyginimas pinigais. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gruodžio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-2009/2013; 2013 m. gruodžio 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1864/2013).

25. Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad pareiškėjas per mažo kameros ploto sąlygomis Lukiškių TI-K buvo laikytas vos 2 paras. Pareiškėjas neginčijo pirmosios instancijos teismo išvados, kad tik tam tikru jo kalinimo metu jis buvo laikomas Lukiškių TI-K kamerose, kurios nevisiškai atitiko higienos normų reikalavimus. Pažymėtina, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu Lukiškių TI-K buvo laikomas su pertraukomis, iš viso – 31 parą. Todėl, atsižvelgusi į nustatytas aplinkybes, t. y. įvertinusi pareiškėjui padarytų pažeidimų pobūdį, trukmę, mastą ir intensyvumą, teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad nagrinėjamu atveju nėra pagrindo konstatuoti Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnio pažeidimą, o pripažinimas, jog buvo pažeista pareiškėjo teisė į tinkamas kalinimo sąlygas Lukiškių TI-K, yra pakankama satisfakcija jo patirtai neturtinei žalai kompensuoti.

26. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai netenkino Lukiškių TI-K prašymo priteisti išlaidų atlyginimą, kurios buvo patirtos dėl dokumentų kopijų bylai parengimo, kadangi minėti įrodymai į bylą pateikti ne pareiškėjo prašymu, o vykdant teismo nurodymą. Ši pirmosios instancijos teismo pozicija atitinka Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. sausio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1827-858/2015; 2017 m. spalio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1952-575/2017).

27. Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino pareiškėjo patirtos neturtinės žalos dydį ir tuo pagrindu priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą. Todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

pareiškėjo M. K. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. spalio 12 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Audrius Bakaveckas

Dalia Višinskienė

Skirgailė Žalimienė