2020-05-20 Nr. AB-9958-3-61-3-02389-2018-6 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-694-438/2020

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02389-2018-6

Procesinio sprendimo kategorija 20.5.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2020 m. gegužės 20 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Romano Klišausko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Dainiaus Raižio ir Virginijos Volskienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo M. V. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. spalio 19 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo M. V. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. 1. Pareiškėjas M. V. su skundu kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų (toliau – ir Vilniaus PN), 80 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.

2. Pareiškėjas nurodė, kad laikotarpiu nuo 2015 m. gruodžio 1 d. iki 2018 m. liepos 16 d. Vilniaus PN neteisėtai apribojo jo teises, nes buvo pažeistas vienam asmeniui tenkantis minimalus gyvenamosios patalpos plotas, kuris buvo mažesnis kaip 3 kv. m. Patalpos buvo avarinės būklės, neatitiko teisės aktuose keliamų reikalavimų dėl ventiliacijos, drėgmės, temperatūros, apšvietimo, veisėsi graužikai ir kiti parazitai, ant sienų buvo pelėsio. Pastato konstrukcijoje yra asbesto, kuris žalojo pareiškėjo sveikatą. Dėl netinkamo apšvietimo pablogėjo pareiškėjo regėjimas, jis tapo irzlus ir agresyvus. Vilniaus PN įrengtuose tualetuose nėra ventiliacijos, sėdimų unitazų, klozetai įleisti į grindis. Dušuose nėra pertvarų, jie būna perpildyti, neužtikrinamas privatumas. Dušu galima naudotis tik kartą per savaitę. Būdamas Vilniaus PN, turėjo teisę į 1 val. pasivaikščiojimą kiemelyje, į kurį vienu metu pasivaikščioti išeidavo visi, pasivaikščiojimai truko trumpai (ne 8 val.), kas neatitinka Europos komiteto prieš kankinimą ir kitokį žiaurų, nežmonišką ar žeminantį elgesį ir baudimą praktikos. Teigė, kad pareigūnai netinkamai su juo elgėsi, daugeliui iš jų yra sadistinis asmenybės sutrikimas. Tokios pareiškėjo laikymo sąlygos sukėlė jam dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, dvasinį sukrėtimą, depresiją, pažeminimą, reputacijos pablogėjimą, bendravimo galimybių sumažėjimą.

3. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Vilniaus PN, atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė jį atmesti.

4. Atsakovas nurodė, kad visos pareiškėjo skundo aplinkybės pagrįstos vien abstrakčiais teiginiais. Atsiliepime į skundą atsakovas pateikė informaciją apie pareiškėjo laikymą Vilniaus PN nuo 2015 m. lapkričio 25 d., kai iš karantino gyvenamosios patalpos buvo perkeltas į bendrabučio tipo gyvenamąsias patalpas, iki 2018 m. liepos 16 d., pažymėdamas, kad karantino patalpos dienos metu nėra rakinamos ir nuteistieji, esantys karantino patalpoje, gali judėti bendrame pastato lokaliniame sektoriuje, kaip ir bendrabučio tipo gyvenamosiose patalpose. Visose gyvenamosiose patalpose, kur gyveno pareiškėjas, vienam asmeniui tenkantis plotas visiškai atitiko teisės aktų reikalavimus. Vilniaus PN nėra kamerų tipo pataisos įstaiga, todėl Vilniaus PN nėra sisteminama informacija, kokiose patalpose ir kokiais laikotarpiais nuteistieji gyvena, atlikdami jiems paskirtas laisvės atėmimo bausmes. Kamerų tipo patalpose pareiškėjas atliko nuobaudas, kurios jam buvo skirtos už įstaigos režimo reikalavimų pažeidimus. Kamerų tipo patalpose ir drausmės grupės gyvenamosiose patalpose pareiškėjas buvo laikomas nepažeidžiant nustatytų ploto reikalavimų. Pažymėjo, jog sanitarinis mazgas, esantis kamerų tipo patalpose, neturėtų būti vertinamas kaip atskira patalpa.

5. I-o gyvenamojo korpuso (bendrabučio tipo gyvenamosios patalpos), kur buvo apgyvendintas pareiškėjas, kiekviename aukšte įrengta po du sanitarinius mazgus kiekvienam nuteistųjų būriui (būriuose gyvena nuo 40 iki 50 nuteistųjų). Kiekviename iš sanitarinių mazgų įrengta po penkias tualeto vietas, keturis pisuarus, keturias kriaukles ir tris prausyklas ir toks įrengimas atitinka teisės aktų reikalavimus. Sanitariniai mazgai yra tvarkingi, jie nuolatos tvarkomi kiekviename būryje dirbančių tvarkinių. Dėl dušų įrengimo galimų trūkumų pabrėžė, kad galiojantys teisės aktai nenustato reikalavimo įrengti pertvaras dušinėse. Nuteistiesiems įstaigoje nustatytas naudojimosi dušu grafikas. Pataisos įstaigoje pareiškėjas buvo laikomas tokiomis pat sąlygomis, kaip ir visi kiti asmenys, jokių išimčių, kad būtų pablogintas jo buvimas minėtoje įstaigoje, nebuvo. Darbo, gyvenamąsias (miegamąsias) ir pasivaikščiojimo vietas yra nustatyta pareiga tvarkyti ir prižiūrėti nuteistiesiems. Pareiškėjas skunde abstrakčiais teiginiais nurodė buvusius higienos reikalavimų trūkumus, tačiau nedetalizavo kuriose konkrečiose patalpose jie galimai buvo. Atsakovas pabrėžė, kad asbesto Vilniaus PN pastatų konstrukcijose nėra.

II. 6. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2018 m. spalio 19 d. sprendimu pareiškėjo M. V. skundą atmetė.

7. Teismas nustatė, kad nuo 2015 m. lapkričio 20 d. iki 2015 m. lapkričio 25 d. pareiškėjui atvykus į Vilniaus PN, jis buvo patalpintas į karantino gyvenamąją patalpą Nr. 108, kurios plotas 14,39 kv. m ir kurioje įrengtos dvi dviaukštės lovos (4 miegamos vietos). Iš Vilniaus PN atsiliepime pateiktų paaiškinimų nustatyta, kad šios patalpos dienos metu nėra rakinamos ir nuteistieji, esantys karantino patalpoje, gali judėti bendrame lokaliniame sektoriuje. Vadinasi vienam nuteistajam teko apie 3,6 kv. m plotas, kuris atitinka teisės aktų reikalavimus. Pareiškėjas ginčijo, kad karantino metu buvo patalpintas į patalpą Nr. 108. Atsakovas paaiškino, kad net ir tuo atveju, jei pareiškėjas būtų patalpintas į kitą karantino patalpą, kurių iš viso yra dvi, t. y. į Nr. 109 (19,78 kv. m), vienam asmeniui tenkantis plotas nebūtų viršytas, nes joje yra įrengtos trys dviaukštės lovos. Vadinasi vienam nuteistajam tenka apie 3,3 kv. m, toks plotas atitinka teisės aktų reikalavimus. Teismas taip pat nustatė, kad pareiškėjui būnant nurodytose bendrabučio tipo gyvenamosiose patalpose vienam asmeniui tenkančio kameros ploto reikalavimai nebuvo pažeisti. Be to, pareiškėjas visą dieną galėjo laisvai judėti savo lokaliniame sektoriuje ir pataisos namų teritorijoje bei užsiimti leistina veikla. Atsižvelgęs į tai, teismas sprendė, kad pareiškėjo teisė kalėti tinkamomis ploto sąlygomis bendrabučio tipo gyvenamosiose patalpose nebuvo pažeista.

8. Įvertinęs bylos duomenis, pagal kuriuos pareiškėjas ginčo laikotarpiu atliko jam paskirtas nuobaudas už Vilniaus PN bausmės atlikimo režimo reikalavimų pažeidimus kamerų tipo patalpose: Nr. 2K, Nr. 7K, Nr. 11K, Nr. 16K bei drausmės grupės gyvenamosiose patalpose: Nr. 9D, Nr. 10D ir Nr. 12D, taip pat sanitarinio mazgo plotus minėtose kamerose, teismas sprendė, jog vienam asmeniui tenkantys plotai visiškai atitiko teisės aktų reikalavimus.

9. Dėl higienos reikalavimų pažeidimų teismas nurodė, pareiškėjas skunde abstrakčiai nurodė buvusius higienos reikalavimų trūkumus ir nedetalizavo kuriose konkrečiai patalpose jis galimai buvo, be to, iš byloje esančios medžiagos nustatyta, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu tik 2018 m. balandžio 9 d. su keliais skundais kreipėsi į Vilniaus PN administraciją dėl apšvietimo, iškvietimo mygtukų ir kt., į kuriuos gavo administracijos atsakymą, kuriame nurodoma, jog kameros Nr. 16 pilnas elektros instaliacijos ir apšvietimo remontas atliktas 2017 m. lapkričio 16 d. Šią aplinkybę patvirtino ir byloje esantis Vilniaus PN Apsaugos ir priežiūros skyriaus 2017 m. lapkričio 20 d. pažyma Nr. 14-4091. Be to, visų kamerų tipo patalpų ir jose esančio inventoriaus remontą Vilniaus PN administracija atlieka nuolat, pagal poreikį ir finansines galimybes, tačiau nuteistieji sąmoningai laužo, gadina ir kitaip niokoja valstybės turtą. Atsakovas paaiškino, kad visose Vilniaus PN gyvenamosiose bendrabučio tipo patalpose, drausmės grupės gyvenamosiose patalpose, kamerų tipo patalpose įrengti skaidraus stiklo langai, kurie užtikrina natūralų šių patalpų apšvietimą. Sumontuoti tvarkingi plastikiniai langai, kuriuos nuteistieji turi galimybę atsidaryti, tokiu būdu yra užtikrinta galimybė patalpose esantiems nuteistiesiems vėdinti gyvenamąsias patalpas. Todėl teisės aktų reikalavimai nebuvo pažeisti.

10. Dėl graužikų ir kitų parazitų buvimo atsakovas nepasisakė, tačiau pareiškėjas tik abstrakčiais teiginiais nurodė, kad jie buvo, nedetalizuodamas, kokiose patalpose, kuriuo laiku jų galimai buvo ir kt. aplinkybių. Todėl šiuos pareiškėjo teiginius teismas vertino kritiškai.

11. Iš teismui pateiktų Vilniaus PN pastato pirmojo ir antrojo aukšto eksplikacijų ir fotonuotraukų matyti, kad I-ojo gyvenamojo korpuso kiekviename aukšte įrengta po du sanitarinius mazgus kiekvienam nuteistųjų būriui (būriuose gyvena nuo 40 iki 50 nuteistųjų). Kiekviename iš sanitarinių mazgų įrengta po penkias tualeto vietas, keturis pisuarus, keturias kriaukles ir tris prausyklas. Atsakovas neginčijo aplinkybės, kad klozetai yra įleisti į grindis, nurodydamas, kad toks įrengimas atitinka visus teisės aktų reikalavimus. Teismo vertinimu, Vilniaus PN nepažeidė teisės normų, reglamentuojančių tualetų įrengimą, nes teisės aktai nenustato reikalavimo, kad turi būti įrengtos vien sėdimos tualeto vietos (unitazai). Be to, pareiškėjas skunde nenurodė, kaip konkrečiai jam pasireiškė žala dėl sėdimų unitazų neįrengimo. Teismas nagrinėjamu atveju taip pat nenustatė ir privatumo pažeidimo, nes tualetų vietos viena nuo kitos yra atskirtos sienelėmis ir turi duris, o tai užtikrina galimybę privačiai pasinaudoti tualetu.

12. Teismas nurodė, jog ginčo dėl pertvarų nebuvimo bendrabučio tipo gyvenamosioms patalpoms priskirtuose dušuose nėra. Šias aplinkybes patvirtino ir Vilniaus PN į bylą pateiktos dušų nuotraukos.

13. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas nedetalizavo, kur konkrečiai yra draudžiamų asbesto medžiagų, tuo tarpu, atsakovas atsiliepime nurodė, kad asbesto Vilniaus PN pastatų konstrukcijose nėra, o teismas nenustatė jo buvimo ir iš į bylą pateiktų nuotraukų.

14. Byloje nebuvo duomenų, kad pareiškėjui buvo suteikiama mažiau negu valanda pasivaikščioti gryname ore ar buvo kliudoma pasinaudoti šia teise. Pareiškėjas neginčijo aplinkybės, jog jam buvo suteiktas teisės aktuose nustatytas pasivaikščiojimo laikas, tačiau teigė, kad jis yra per trumpas. Atsižvelgęs į tai, kad Vilniaus PN neturėjo pareigos suteikti pareiškėjui pasivaikščioti gryname ore ilgiau kaip valandą, ir tai atitiko teisės aktuose nustatytus reikalavimus, atsakovo neteisėtų veiksmų teismas nenustatė.

15. Pareiškėjo teiginiai dėl Vilniaus PN pareigūnų elgesio yra deklaratyvūs, nepagristi įrodymais, be to, su atitinkamais prašymais bei nusiskundimais pareiškėjas į Vilniaus PN administraciją nesikreipė. Todėl pareiškėjo teiginius teismas atmetė.

III. 16. Pareiškėjas M. V. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. spalio 19 d. sprendimą ir pareiškėjo skundą tenkinti.

17. Pareiškėjas teigia, kad teismas privalėjo vadovautis EŽTT praktika ir išskaičiuoti baldų bei sanitarinio mazgo plotą iš bendros kameros erdvės. Atsakovas nepateikė baldų užimamo ploto apskaičiavimų. Pareiškėjo nuomone, jam kalint Vilniaus PN jis turėjo teisę į 4 val. pasivaikščiojimą kiemelyje. Tokio ilgumo pasivaikščiojimo nesuteikimas laikytinas Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos pažeidimu. Pažymi, kad Vilniaus PN kamerose nebuvo netinkamos ventiliacijos ir apšvietimo, buvo šalta, todėl sienos buvo pasidengusios pelėsiu.

18. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Vilniaus PN, atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. spalio 19 d. sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti.

19. Atsakovo vertinimu, teismas laikėsi įrodymų vertinimo taisyklių, byloje esantys įrodymai laikytini tinkamais (leistinais) įrodymais šioje byloje, kurie teismo įvertinti pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 56 straipsnio 6 dalyje nustatytas taisykles.

20. Pareiškėjo apeliaciniame skunde pateikiami analogiški argumentai kaip ir skunde pirmosios instancijos teismui. Pareiškėjas nenurodė jokių objektyvių argumentų dėl pirmosios instancijos teismo priimto sprendimo nepagrįstumo ar neteisėtumo. Jis visiškai nepagrindė ir neindividualizavo subjektyvių neigiamų pasekmių, išgyvenimų, priežastinio ryšio tarp nurodomų pažeidimų ir jam tariamai padarytos neturtinės žalos, nepateikė domenų apie savo sveikatos būklę, kitas fizines bei psichines savybes, kurios galėtų būti reikšmingos įkalinimo sąlygų neigiamo poveikio masto, intensyvumo, pobūdžio ir laipsnio klausimo sprendimui.

21. Atsakovo teigimu, teismas priėmė teisingą ir pagrįstą sprendimą, tinkamai vadovavosi ir taikė teisės aktų normas, susiformavusią teismų praktiką, tinkamai ištyrė ir vertino visus byloje esančius įrodymus, visiškai atskleidė bylos esmę.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

IV. 22. Nagrinėjamu atveju ginčas kilo dėl neturtinės žalos, padarytos dėl tinkamų kalinimo sąlygų Vilniaus PN laikotarpiu nuo 2015 m. gruodžio 1 d. iki 2018 m. liepos 16 d. neužtikrinimo pareiškėjui, atlyginimo.

23. Pirmosios instancijos teismas, nenustatęs atsakovo neteisėtų veiksmų pareiškėjo atžvilgiu, pareiškėjo skundą dėl neturtinės žalos atlyginimo atmetė kaip nepagrįstą.

24. Pareiškėjas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, pateikė apeliacinį skundą, kuriame teigia, jog teismas, skaičiuodamas vienam asmeniui tekusį plotą, neįvertino baldų ir sanitarinio mazgo užimamo ploto. Taip pat teismas nepagrįstai nenustatė pažeidimo dėl 4 val. Pasivaikščiojimo kiemeliuose neužtikrinimo, netinkamos ventiliacijos, apšvietimo ir temperatūros.

25. Teisėjų kolegija, tikrindama skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, pirmiausia pažymi, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdamas pareiškėjo apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

26. Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus (pareiškimo Nr. 16034/90), 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją (pareiškimo Nr. 20772/92); Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011). Vadovaujantis ABTĮ 142 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik tuomet, jeigu teismas pripažino, jog tai būtina. Taigi apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007; 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013).

27. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, patikrinusi bylą teisės taikymo ir įrodymų vertinimo aspektu, sutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu, t. y. pritaria jo atliktam nustatytų duomenų ir faktinių aplinkybių ištyrimui ir vertinimui, ginčui aktualių teisės normų taikymui, todėl iš naujo pirmosios instancijos teismo motyvų nebekartoja.

28. Pirmosios instancijos teismas sprendime pasisakydamas dėl sanitarinio mazgo ploto ir ploto, užstatyto baldais, įskaitymo į bendrą kameros plotą, visiškai pagrįstai atkreipė dėmesį į 2016 m. spalio 20 d. sprendimą byloje Muršic prieš Kroatiją (pareiškimo Nr. 7334/13), kurioje Europos Žmogaus Teisų Teismas yra pažymėjęs, jog sprendžiant, ar konkrečiu atveju kilo Konvencijos 3 straipsnio pažeidimo prezumpcija, t. y. ar vienam asmeniui teko mažiau nei 3 kv. m gyvenamojo ploto, iš bendro kameros ploto turėtų būti atimtas kameroje esančio sanitarinio mazgo plotas, bet plotas, užstatytas baldais, yra įskaičiuotinas į bendrą kameros plotą). Tai atitinka Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką panašaus pobūdžio bylose (žr., pvz., 2017 m. kovo 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1351-624/2017; 2017 m. kovo 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-702-756/2017). Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad pareiškėjui teko daugiau ploto nei nustatyta teisės aktuose, todėl teisėjų kolegija atmeta apeliacinio skundo argumentus, kad pirmosios instancijos teismas, apskaičiuodamas pareiškėjui tekusį gyvenamąjį plotą, nepagrįstai iš kameros ploto neišskaičiavo sanitarinio mazgo ir baldų užimamo ploto.

29. Dėl 4 val. pasivaikščiojimo kiemeliuose nesuteikimo, teisėjų kolegija pažymi, jog pagal Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo 29 straipsnio 1 dalį suimtieji turi teisę kasdien ne mažiau kaip vieną valandą pasivaikščioti gryname ore. Byloje nustatyta ir pareiškėjas šios aplinkybės neginčija, kad jam buvo suteikta teisė 1 val. pasivaikščioti gryname ore. Pareiškėjas nei skunde pirmosios instancijos teismui, nei apeliaciniame skunde nenurodė, kad jam nebuvo sudarytos ar ribojamos galimybės užsiimti kita veikla (sportuoti, būti užimtumo patalpoje ar pan.). Todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai dėl šio pareiškėjo nusiskundimo nenustatė Vilniaus PN neteisėtų veiksmų.

30. Teisėjų kolegija pažymi, jog pirmosios instancijos teismas, tikrindamas atsakovo atstovo veiksmų teisėtumą dėl pareiškėjo skunde nurodytų aplinkybių, detaliai išanalizavo pareiškėjo buvimo Vilniaus PN sąlygas, išsamiai išnagrinėjo ir įvertino visas byloje reikšmingas faktines aplinkybes. Aiškindamasis pareiškėjo įvardytus nusiskundimus, teismas atliko byloje esančių įrodymų įvertinimą esminiais aspektais, t. y. ar jie patvirtina pareiškėjo nurodytų pažeidimų buvimo faktą. Teismo sprendimas pagrįstas įrodymų analize, faktinių aplinkybių vertinimas tinkamai susietas su konkrečių ginčo santykius reglamentuojančių teisės normų taikymu. Pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai dėl skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo nepagrįstumo iš esmės yra grindžiami tik deklaratyvaus ir bendro pobūdžio teiginiais, kurie nepatvirtina jo neteisėtumo.

31. Vadovaujantis tuo, kas išdėstyta, darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai aiškino ir taikė teisės aktų nuostatas ir priėmė pagrįstą sprendimą, kurį keisti ar naikinti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo. Todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas paliktinas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmestinas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo M. V. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. spalio 19 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Romanas Klišauskas

Dainius Raižys

Virginija Volskienė