2021-01-27 Nr. AB-2070-3-64-3-01134-2019-7 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. TA-111-525/2021

Teisminio proceso Nr. 3-64-3-01134-2019-7

Procesinio sprendimo kategorija 20.5.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2021 m. sausio 27 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (pranešėjas), Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas) ir Dalios Višinskienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo J. V. (J. V.) apeliacinį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmų 2019 m. liepos 18 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo J. V. (J. V.) skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Šiaulių tardymo izoliatoriaus, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas J. V. (J. V.) (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus (toliau – ir Šiaulių TI), 11 400 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

2. Pareiškėjas skunde nurodė, kad nuo 2019 m. sausio 23 d. iki 2019 m. birželio 3 d. buvo kalinamas Šiaulių TI ir ten buvo laikomas pažeidžiant teisės aktų reikalavimus. Jis buvo kalinamas kameroje, su dar 2–5 asmenimis, kurioje nubuvo užtikrinamas vienam asmeniui turintis tekti plotas, ypač atmetus plotą, kurį užėmė baldai sanitarinis mazgas. Dėl baldų užimamo ploto pareiškėjas faktiškai neturėjo galimybės judėti. Kamera Nr. 35 buvo ypač ankšta. Sanitarinis mazgas buvo įrengtas netinkamai, kai kuriose kamerose nebuvo sėdimo įrenginio, tik skylė grindyse, iš kurios nuolat kilo smarvė, nebuvo tinkamo vandens nuleidimo. Kameroje Nr. 35 sanitarinis mazgas nebuvo tinkamai aptvertas, buvo galima matyti, kas vyksta sanitariniame mazge, trūko privatumo. Kamerose trūko baldų, buvo tik po vieną–dvi taburetes, nebuvo spintelių. Du mėnesius pareiškėjas neturėjo galimybės skalbti viršutinių drabužių, kamerose yra tik šaltas vanduo, todėl nėra galimybės išskalbtus drabužius džiovinti. Pareiškėjas Šiaulių TI buvo laikomas orumą žeminančiomis sąlygomis, juto stiprius dvasinius išgyvenimus, kildavo nesutarimai su kitais kamerose esančiais asmenimis. Dėl nurodytų kalinimo sąlygų pareiškėjas patyrė neturtinę žalą.

3. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Šiaulių TI, atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė jį atmesti.

4. Šiaulių TI paaiškino, kad Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos (toliau – Kalėjimų departamentas) direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ (toliau – ir Įsakymas Nr. V-124) 1.3 punktas nustato, jog vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m. Pareiškėjas Šiaulių TI nuo 2019 m. sausio 23 d. iki 2018 m. birželio 12 d. buvo laikomas kamerose Nr. 9, Nr. 35, Nr. 90, Nr. 40, Nr. 59, Nr. 54 ir Nr. 27, kuriose jam teko nuo 3,75 kv. m iki 16,3 kv. m, kas atitiko nustatytus reikalavimus. Pagal Įsakymo Nr. V-124 reikalavimus neprivaloma atsižvelgti į baldų ir sanitarinio mazgo užimamą plotą.

5. Visose Šiaulių TI kamerose yra įrengti veikiantys sanitariniai mazgai, kurie nuo bendros erdvės iš visų pusių atskirti mūrine sienele ar plokšte, o praėjimas atitveriamas durimis arba erdves skiriančia nepermatoma užuolaida. Nei kameroje esantys asmenys, nei į kamerą užėję pareigūnai negali matyti sanitariniu mazgu besinaudojančio asmens, kas ir užtikrina pakankamą kalinčių asmenų privatumą. Jokių duomenų, kad kas nors tyčia stebėtų pareiškėją besinaudojantį sanitariniu mazgu, nėra, be to, dalį laikotarpio pareiškėjas kamerose buvo laikomas vienas. Teisės aktuose nėra reikalavimo atitverti sanitarinį mazgą iki lubų, tupimo sanitarinio įrenginio įrengimas neprieštarauja teisės aktų reikalavimams. Pareiškėjo teiginiai dėl nemalonaus kvapo yra subjektyvaus pobūdžio.

6. Kiekvienoje kameroje yra baldai, inventorius, numatytas teisės aktuose, valymo inventorius yra išduodamas pagal suimtųjų prašymus, kameras valyti privalo patys suimtieji / nuteistieji. Inventorius skiriamas pagal teisės aktų reikalavimus, tačiau patys suimtieji dažnai gadina inventorių. Iš pateiktų nuotraukų matyti, kad kamerose pakankamai yra lentynų daiktams susidėti, taip pat sudaryta galimybė atsisėsti prie stalo. Ventiliacija vyksta natūraliu būdu. Kalėjimų departamento direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V-176 patvirtintų Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių (toliau – ir Eksploatavimo taisyklės) reikalavimai, taip pat Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 patvirtinta Lietuvos higienos norma HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir higienos norma HN 134:2015) taikoma tik tiek, kiek tai nesusiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos ar kapitalinio remonto darbais. Ventiliacijos sistemos įrengimas Šiaulių TI dėl pastato statuso negalimas.

7. Šiaulių TI nurodė, kad įstaigoje užtikrinamas apatinių ir viršutinių drabužių skalbimas, apatiniai skalbiami nemokomai, viršutiniai – kartą per tris mėnesius, asmeniui neturint lėšų, skalbiami nemokomai. Nuo 2019 m. balandžio 1 d. buvo nutraukta bendradarbiavimo sutartis su uždarąja akcine bendrove „Šiaulių skalbykla“, tačiau suimtiesiems išduodami skalbimo milteliai, jie gali perduoti išskalbti savo drabužius artimiesiems ar kitiems asmenims. Atsakovas negali būti atsakingas už tai, kad asmenys nepasinaudoja galimybe skalbtis drabužius. Atsakovas niekaip neišskyrė pareiškėjo iš kitų įstaigoje laikomų asmenų ir jam tyčia nesudarė blogesnių laikymo sąlygų ir netaikė kokių nors įstatymo nenumatytų apribojimų.

8. Pareiškėjas neįrodė, kad jam buvo padaryta neturtinė žala, nes Šiaulių TI administracija veikė taip, kaip privalo elgtis teisės aktų nustatyta tvarka, nepateikia jokių pagrindžiančių pareigūnų kaltę dokumentų, nenustatytas tiesioginis priežastinis ryšys tarp pareigūnų veiksmų ir pareiškėjo nurodomos neturtinės žalos. Pareiškėjas kreipėsi į teismą galbūt siekdamas turtinės naudos, tačiau neįrodė, kad patyrė skunde nurodytus išgyvenimus, fizinius nepatogumus, papildomą diskomfortą bei gyvenimo kokybės pablogėjimą.

II. 9. Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmai 2019 m. balandžio 8 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino iš dalies – priteisė pareiškėjui iš atsakovo, atstovaujamo Šiaulių TI, 50 Eur neturtinei žalai atlyginti, o likusią skundo dalį atmetė.

10. Vertindamas pareiškėjui tekusį gyvenamąjį plotą kameroje, teismas vadovavosi Įsakymu Nr. V-124 ir nurodė, kad Šiaulių TI laikomiems suimtiesiems ir nuteistiesiems turi tekti ne mažiau nei 3,6 kv. m gyvenamojo ploto. Įvertinęs Šiaulių TI pateiktus duomenis apie kameras, jų plotą ir kamerose buvusių asmenų skaičių konkrečiais laikotarpiais, teismas nustatė, kad pareiškėjas nuo 2019 m. sausio 23 d. iki 2019 m. birželio 12 d. (iš viso 132 dienas) buvo laikomas skirtingose kamerose, kuriose pareiškėjui teko ne mažiau kaip 3,6 kv. m. ploto Atsižvelgęs į nustatytas aplinkybes, teismas darė išvadą, kad visu skundžiamu laikotarpiu pareiškėjui teisės aktais nustatyta kameros ploto norma pažeista nebuvo.

11. Dėl pareiškėjo argumentų, kad skaičiuojant asmeniui turintį tekti plotą kameroje turi būti išskaičiuojamas užimamas baldų ir sanitarinio mazgo plotas, teismas pažymėjo, kad Įsakyme Nr. V-124 toks reikalavimas neįtvirtintas, be to, nurodė, kad pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) suformuotą minimalaus ploto, skirto vienam asmeniui daugiavietėje kameroje, apskaičiavimo metodologiją, kameroje esantys sanitariniai įrenginiai neturėtų būti įskaičiuojami į bendrą kameros plotą, tačiau nėra nurodyta, kad į turimo ploto kameroje apskaičiavimą neturėtų būti įtrauktas plotas, užstatytas baldais. Teismas taip pat konstatavo, kad pareiškėjui teko ne mažiau kaip 3,74 kv. m kameros ploto, todėl šiuo atveju iš bendro kameros ploto neatimamas baldų ir kitų įrenginių užimamas plotas.

12. Vertindamas pareiškėjo nusiskundimus dėl sanitarinio mazgo įrengimo, teismas pažymėjo, kad Šiaulių TI kamerose, kur buvo laikomas pareiškėjas sanitarinis mazgas buvo atitvertas OSB ar mūrine sienele, kurios aukštis yra nuo 1,93 m (kamera Nr. 35) iki 2,32 m (kamera Nr. 27). Teismas iš pateiktų nuotraukų nustatė, kad įėjimas buvo užtvertas durimis arba užuolaida, todėl sprendė, kad privatumas naudojantis sanitariniu mazgu užtikrinamas. Tačiau teismas pažymėjo, kad kameroje Nr. 35 sanitarinis mazgas atitvertas iš trijų pusių, o ketvirta sienelė yra tik užuolaida, paties sanitarinio mazgo dydis yra 0,79 x 0,75 kv. m, todėl darė išvadą, kad besinaudojant tokiu nedideliu sanitariniu mazgu, kuris iš vienos pusės atitvertas tik nestabilia užuolaida, privatumo pažeidimai galimi.

13. Atsižvelgęs į tai, jog tualetas nebuvo visiškai atskirtas nuo bendros kameros erdvės, teismo vertinimu, pasitvirtino pareiškėjo nurodoma aplinkybę, jog iš tualeto kamerose Nr. 35, Nr. 40, Nr. 59 ir Nr. 27 (šiose kamerose pareiškėjas buvo 99 dienas) sklido blogas kvapas. Teismas laikė pagrįstu pareiškėjo argumentą dėl privatumo neužtikrinimo kameroje Nr. 35, kur pareiškėjas buvo 23 dienas, tačiau atkreipė dėmesį, jog šioje kameroje pareiškėjas buvo tik dar su vienu asmeniu, tad privatumo pažeidimai žymūs nebuvo. Teismas nurodė, kad sėdimų unitazų privalomumo Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 patvirtinta Lietuvos higienos norma HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir higienos norma HN 134:2015) nenumato.

14. Teisams nustatė, kad kamerose yra po vieną ar dvi taburetes, kameroje Nr. 54 yra suolas, iš pateiktų fotonuotraukų matyti, jog daugumoje kamerų, išskyrus kamerą Nr. 54, kur yra suolas, stalas įrengtas taip, kad prie jo galima sėdėti, sėdint ant gulto. Byloje taip pat buvo nustatyta, kad pareiškėjas skundžiamu laikotarpiu į Šiaulių TI administraciją nesikreipė su skundais dėl netinkamų gyvenimo sąlygų. Įvertinęs nustatytas aplinkybes, teismas konstatavo, kad atsakovas nepaneigė pareiškėjo nurodytų aplinkybių, jog kamerose nėra spintelių, tik po vieną–dvi taburetes, tačiau teismas atkreipė dėmesį, jog galėjimas sėdėti prie stalo yra užtikrinamas sudarant galimybę sėdėti ant gulto, įrengtos didesnės lentynos, kas užtikrina daiktų susidėjimą, dalyje kamerų buvo laisvi gultai, kur taip pat galima susidėti daiktus. Teismo vertinimu, pareiškėjas nenurodė, kuo šie trūkumai susiję su padaryta neturine žala, todėl nusiskundimus dėl netinkamo aprūpinimo baldais atmetė.

15. Vertindamas pareiškėjo pretenzijas dėl galimybės skalbti drabužius, teismas nurodė, kad pagal higienos normos HN 134:2015 40 punktą, laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudarytos sąlygos skalbti ir džiovinti asmeninius apatinius ir viršutinius drabužius, jeigu jie neskalbiami centralizuotai ir jeigu laisvės atėmimo vietose laikomi asmenys neaprūpinami švariais apatiniais ir viršutiniais drabužiais. Įvertinęs atsakovo paaiškinimus, jog nemokiems asmenims išduodami skalbimo milteliai, tačiau tokių duomenų apie pareiškėją byloje nebuvo, teismas pažymėjo, kad pagal higienos normos HN 134:2015 reikalavimas karštas vanduo į gyvenamąsias kameras netiekiamas. Teismas darė išvadą, kad net ir gavus skalbimo miltelius, sąlygų išskalbti viršutinių drabužių gyvenamojoje kameroje nebuvo, taip pat nebuvo duomenų apie sudaromas galimybes džiovinti drabužius. Tai, kad asmuo gali perduoti skalbti viršutinius rūbus artimiesiems, teismo vertinimu, nepašalino Šiaulių TI pareigos užtikrinti sąlygas skalbi ir džiovinti viršutinius rūbus laisvės atėmimo vietoje. Teismas konstatavo, kad atsakovas neįrodė, kad yra užtikrinęs galimybę skalbti ir džiovinti viršutinius drabužius nuo 2019 m. balandžio 1 d. laisvės atėmimo vietoje laikomiems suimtiesiems, tad šiuos pareiškėjo argumentus pripažino pagrįstais, kartu pažymėdamas, kad poveikis nelaikytinas ilgalaikiu.

16. Byloje nustatytų aplinkybių visuma nesuteikė pagrindo teismui konstatuoti, kad pareiškėjas jo nurodytu laikotarpiu atliko bausmę žmogaus orumą žeminančiomis, t. y. pažeidžiančiomis Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnį, sąlygomis. Teismas nenustatė, kad Šiaulių tardymo izoliatoriuje pareiškėjas buvo kaip nors išskirtas iš kitų nuteistųjų ir jam kokiu nors būdu bloginamos bausmės atlikimo sąlygos.

17. Atsižvelgęs į nustatytas aplinkybes dėl netinkamų pareiškėjo kalinimo sąlygų, įvertinęs pažeidimų trukmę ir mastą, teismas sprendė, kad pareiškėjas galėjo patirti papildomų neigiamų dvasinių išgyvenimų ir fizinių nepatogumų, papildomą diskomfortą, teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, kurių jis nebūtų patyręs, jei jis būtų buvęs laikomas teisės aktų nustatytomis sąlygomis, t. y. vertino, kad pareiškėjas patyrė neturtinę žalą.

18. Spręsdamas dėl priteistinos neturtinės žalos dydžio, teismas atkreipė dėmesį, kad pareiškėjas dėl neturtinės žalos atlyginimo kreipėsi į teismą praėjus 12 mėnesių nuo tada, kai jis išvyko iš Šiaulių TI. Teismo vertinimu, asmens patirtų dvasinių ir fizinių kančių (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) CK 6.250 straipsnio prasme) poveikis jo fizinei ir psichinei sveikatai yra skaudžiausias ir labiausiai juntamas tuo laiku, kai asmenį veikia šias kančias sukeliantys neteisėti aktai. Tai leido teismui daryti išvadą, kad pareiškėjo patirta dvasinė skriauda nėra tokia didelė, kaip nurodoma skunde.

19. Nenustatęs, kad Šiaulių TI administracija sąmoningai blogino pareiškėjo gyvenimo sąlygas, pareiškėjui tekęs gyvenamasis plotas atitiko teisės aktų reikalavimus, nebuvo nustatyta, kad pareiškėjas būtų visą laiką laikomas kamerose, kuriose sanitariniai mazgai neatitiko reikalavimų, atsižvelgęs į tai, kad Šiaulių TI netinkamos kalinimo sąlygos (privatumo pažeidimas 23 dienas, blogas kvapas, negalėjimas skalbti viršutinių drabužių du mėnesius) iš esmės nepakenkė pareiškėjo sveikatai (byloje nepateikta duomenų, kad pareiškėjo patirti nepatogumai bei dvasinės kančios turėjo poveikį sveikatai), į teismų praktiką, teismas pareiškėjo patirtą skriaudą vertino 50 Eur ir šią sumą priteisė iš atsakovo atstovo.

III. 20. Pareiškėjas pateikė apeliacinį skundą, kuriame prašo priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių TI, 11 400 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

21. Pareiškėjas apeliaciniame skunde pabrėžia, kad pirmosios instancijos teismas, kaip žalos mastą mažinančią aplinkybę, nurodė, kad pareiškėjas į teismą kreipėsi praėjus 12 mėnesių nuo tada, kai jis išvyko iš Šiaulių TI, tačiau pareiškėjas skundą padavė būdamas Šiaulių TI. Pareiškėjas prašo išreikalauti duomenis, kada pareiškėjas buvo laikomas Šiaulių TI. Atsakovas į bylą teikė bendro pobūdžio (šablonišką) atsiliepimą, teismas pripažino, kad pareiškėjo teisės buvo pažeistos. Pareiškėjas skunde prašė teismo sąžiningai išnagrinėti bylą, skunde buvo nurodęs, kad kameroje Nr. 35 sanitarinis mazgas užima 1/5 kameros ploto. Pareiškėjui tekęs plotas turi būti skaičiuojamas atsižvelgiant į baldų ir sanitarinių įrenginių užimamą plotą.

22. Atsakovas, atstovaujamas Šiaulių TI, atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį atmesti, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.

23. Atsakovo atstovo teigimu, pareiškėjo apeliaciniame skunde nenurodyta jokių aplinkybių ar papildomų motyvų dėl pirmosios instancijos teismo padarytų išvadų. Priešingai nei teigė pareiškėjas, teismas tinkamai apskaičiavo vienam asmeniui tekusį plotą kamerose, nes teismų praktikoje į sanitarinio mazgo užimamą plotą atsižvelgiama vertinant, ar asmeniui teko 3 kv. m daugiavietėje kameroje. Pareiškėjui visais atvejais iš kameros ploto atėmus sanitarinio mazgo plotą teko daugiau nei 3 kv. m, todėl nėra pagrindo iš bendro ploto išskaičiuoti sanitarinio mazgu, baldų užimtą plotą.

24. Šiaulių TI pažymėjo, kad nors teismo nurodyta aplinkybė, jog pareiškėjas į teismą kreipėsi po 12 mėnesių nuo išvykimo iš izoliatoriaus, klaidinga, tačiau ji sprendimo esmės nekeičia. Pareiškėjas neindividualizavo subjektyvių, neigiamų pasekmių, kilusių dėl konstatuotų pažeidimų. Aplinkybių dėl žiaurumo laipsnio, akivaizdaus sveikatos būklės pablogėjimo, sąmoningo siekimo pažeminti pareiškėją nustatyta nebuvo. Apeliacinio skundo argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvadų, kad dėl konstatuotų pažeidimų nėra pagrindo priteisti didesnio dydžio neturtinės žalos atlyginimą pinigais.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 25. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl 11 400 Eur neturtinės žalos atlyginimo, kurią pareiškėjas kildino iš netinkamų kalinimo sąlygų Šiaulių TI nuo 2019 m. sausio 23 d. iki 2019 m. birželio 3 d.

26. Išnagrinėjęs pareiškėjo nurodytas netinkamas kalinimo sąlygas, Šiaulių TI atsikirtimus į pareiškėjo pretenzijas, įvertinęs pateiktus įrodymus, pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad 23 dienas kameroje Nr. 35 nebuvo užtikrintas pareiškėjo privatumas naudojantis sanitariniu mazgu, nevisiškas sanitarinio mazgo užtvėrimas lėmė, kad gyvenamosiose kamerose galėjo būti jaučiamas blogas kvapas, Šiaulių TI nuo 2019 m. balandžio 1 d. neužtikrino galimybės pareiškėjui skalbti viršutinius drabužius. Teismas pareiškėjo skundą tenkino iš dalies – priteisė 50 Eur neturtinę žalą. Pareiškėjas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, apeliaciniame skunde akcentuoja, kad skundą teismui padavę neišvykęs iš Šiaulių TI, teismas neišnagrinėjo visų skunde nurodytų aplinkybių, netinkamai vertino byloje esančius įrodymus, neteisingai apskaičiavo tekusią gyvenamojo ploto normą ir nepagrįstai nepriteisė reikalaujamo dydžio piniginės kompensacijos.

27. Teisėjų kolegija, tikrindama skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, pirmiausia pažymi, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdamas pareiškėjo apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

28. Vadovaujantis ABTĮ 142 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik tuomet, jeigu teismas pripažino, jog tai būtina. Taigi apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007, 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013 ir kt.). Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija, patikrinusi bylą teisės taikymo ir įrodymų vertinimo aspektais, iš esmės sutinka su pirmosios instancijos teismo nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis bei padarytomis išvadomis ir jų papildomai nekartoja.

29. Dėl apeliacinio skundo argumentų, kad skaičiuojant pareiškėjui tekusį kameros plotą turėjo būti atsižvelgta į baldų ir sanitarinių įrenginių užimtą plotą, teisėjų kolegija pažymi, kad Europos Žmogaus Teisų Teismas yra pažymėjęs, jog sprendžiant, ar konkrečiu atveju kilo Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnio pažeidimo prezumpcija, t. y. ar vienam asmeniui teko mažiau nei 3 kv. m gyvenamojo ploto, iš bendro kameros ploto turėtų būti atimtas kameroje esančio sanitarinio mazgo plotas, bet plotas, užstatytas baldais, yra įskaičiuotinas į bendrą kameros plotą (žr., pvz., 2016 m. spalio 20 d. sprendimą byloje Muršic prieš Kroatiją (pareiškimo Nr. 7334/13)). Tai atitinka Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką panašaus pobūdžio bylose (žr., pvz., 2017 m. kovo 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1351-624/2017; 2017 m. kovo 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-702-756/2017 ir kt.). Nacionaliniai teisės aktai neįtvirtina reikalavimo vertinant, ar vienam asmeniui buvo užtikrinta minimali ploto norma – 3,6 kv. m – neįskaičiuoti kameroje esančio sanitarinio mazgo ir kitų įrenginių užimamo ploto. Tačiau, nustačius teisės aktuose įtvirtinto minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti ploto reikalavimo pažeidimą ir sprendžiant dėl neturtinės žalos atlyginimo bei vertinant asmeniui realiai tekusį asmeninės erdvės plotą, atsižvelgiama į plotą, skirtą baldams ir kitiems įrenginiams (žr., pvz., EŽTT 2012 m. gegužės 31 d. sprendimą byloje Grzywaczewski prieš Lenkiją (pareiškimo Nr. 18364/06); Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. lapkričio 18 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A261-1798/2013; 2016 m. birželio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1686-502/2016).

30. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl ginčo laikotarpiu pareiškėjui tekusio gyvenamojo ploto, pagrįstai ir teisėtai vadovavosi Įsakyme Nr. V-124 įtvirtinta minimalaus vienam asmeniui tenkančio gyvenamųjų patalpų ploto norma (3,6 kv. m). Pažeidimo vertinimas pagal nacionalinę teisę ir atitinkamai ploto apskaičiavimo metodologija yra atliekama pagal nacionalinės teisės normas tiek, kiek jos neprieštarauja iš Konvencijos nuostatų aiškinimo kylančiam 3 kv. m ploto standartui. Atkreiptinas dėmesys, kad Įsakymas Nr. V-124 neteko galios 2019 m. kovo 6 d., t. y. byloje vertinamu laikotarpiu, tačiau nuo 2019 m. kovo 6 d. įsigaliojusio Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2019 m. kovo 5 d. įsakymo Nr. V-109 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ 1.3 punkte nustatyta, jog vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m suaugusiam asmeniui. Taigi vienam asmeniui turinčio tekti kameroje ploto norma (3,6 kv. m) išliko nepakitusi. Atsižvelgiant į išdėstytą, nepaneigta pirmosios instancijos teismo išvada, kad skundžiamu laikotarpiu pareiškėjui tekęs plotas atitiko teisės aktų reikalavimus. Net ir įvertinus kamerose įrengtų sanitarinių mazgų plotą, nėra pagrindo išvadai, kad jose buvo pažeista 3 kv. m ploto riba, kurios nepasiekus gali būti preziumuojamas Konvencijos 3 straipsnio pažeidimas. Apeliacinio skundo teiginys, jog kameroje Nr. 35 įrengtas sanitarinis mazgas užėmė penktadalį šios kameros ploto neatitinka bylos duomenų (minėtos kameros plotas yra 7,49 kv. m, o joje įrengto sanitarinio mago plotas – 0,593 kv. m).

31. Dėl bendro pobūdžio apeliacinio skundo argumentų, kuriais abejojama pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumu ir pagrįstumu, teisėjų kolegija pažymi, kad ABTĮ 86 straipsnio 2 dalis nustato, jog priimdamas sprendimą, administracinis teismas įvertina ištirtus teismo posėdyje įrodymus, konstatuoja, kurios aplinkybės, turinčios bylai esminės reikšmės, yra nustatytos ir kurios nenustatytos, kuris įstatymas turi būti taikomas šioje byloje ir ar skundas (prašymas, pareiškimas) yra tenkintinas. ABTĮ 56 straipsnio 7 dalyje nustatyta, kad jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, o teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaujantis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Akcentuotina, kad bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę teismas nustato pagal vidinį įsitikinimą. Teismo įsitikinimas turi būti pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja. ABTĮ 87 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad teismo sprendimo motyvuojamojoje dalyje nurodomos teismo nustatytos bylos aplinkybės; įrodymai, kuriais grindžiamos teismo išvados; argumentai, dėl kurių teismas atmeta kuriuos nors įrodymus; įstatymai, kuriais teismas vadovavosi, nuorodos į konkrečias normas, kurios buvo taikomos.

32. Iš skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo turinio matyti, kad pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs pareiškėjo skundą, priėmė sprendimą, kuriame aiškiai nurodė nustatytas teisiškai reikšmingas bylai išspręsti aplinkybes, teisinį reglamentavimą, argumentus, dėl kurių pareiškėjo skundas netenkintas. Teisėjų kolegija, išanalizavusi pirmosios instancijos teismo sprendimo turinį, nustatė, kad buvo atsakyta į pagrindinius (esminius) bylos faktinius ir teisinius aspektus, įvertinti visi pareiškėjo nusiskundimai dėl netenkinusių konvojavimo sąlygų ginčo laikotarpiu, priimtas sprendimas yra aiškus ir motyvuotas, todėl atitinka ABTĮ 86 bei 87 straipsnių reikalavimus.

33. Nors pareiškėjas apeliaciniame skunde nesutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu jo laikymo sąlygų gyvenamosiose kamerose vertinimu, tačiau nepateikia jokių argumentų ar įrodymų, kurie paneigtų pirmosios instancijos teismo padarytas išvadas.

34. Atsakydama į pareiškėjo teiginį, kad jam turėtų būti priteistas 11 400 Eur dydžio neturtinės žalos atlyginimas, teisėjų kolegija pažymi, kad pagal Civilinio kodekso 6.250 straipsnio 1 dalį, neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Neturtinės žalos dydis teismo nustatomas pagal reikšmingų kriterijų visumą, CK 6.250 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas nebaigtinis tokių kriterijų sąrašas: žalos pasekmės, žalą padariusio asmens kaltė, jo turtinė padėtis, padarytos turtinės žalos dydis bei kitos turinčios reikšmę bylai aplinkybes, taip pat sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijai.

35. Šiame kontekste pabrėžtina, jog atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva ir teismo funkcija yra patikrinti reikalavimo pagrįstumą bei, jei jis pripažįstamas pagrįstu, nuspręsti kokia suma pinigais gali būti teisinga ir protinga satisfakcija padarytai žalai atlyginti, jei asmens teisės pažeidimo pripažinimas teismo sprendimu nėra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., EŽTT 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje Meilus prieš Lietuvą; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008; 2012 m. sausio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-143/2012; 2014 m. rugpjūčio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A575-836/2014).

36. Šiuo atveju pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad 23 dienas kameroje Nr. 35 nebuvo užtikrintas pareiškėjo privatumas naudojantis sanitariniu mazgu, nevisiškas sanitarinio mazgo užtvėrimas lėmė, kad gyvenamosiose kamerose galėjo būti jaučiamas blogas kvapas, Šiaulių TI nuo 2019 m. balandžio 1 d. neužtikrino galimybės pareiškėjui skalbti viršutinius drabužius, ir sprendė, kad dėl patirtų neigiamų išgyvenimų jam pakankamas 50 Eur neturtinės žalos atlyginimas. Pareiškėjas tvirtina, kad jam turi būti priteista iš viso 11 400 Eur neturtinei žalai atlyginti, tačiau nei skunde, nei apeliaciniame skunde nenurodo tokio pobūdžio kriterijų ar aplinkybių, kurios leistų daryti išvadą, jog pareiškėjui turėtų būti priteistas būtent toks neturtinės žalos atlyginimo dydis. Byloje nenustatyta, kad dėl teismo konstatuotų pažeidimų pareiškėjas patyrė reikšmingas neigiamas pasekmes, o klaidingai pirmosios instancijos teismo nustatyta aplinkybė, kad pareiškėjas į teismą kreipėsi išvykęs iš Šiaulių TI, šios išvados nepaneigia. Teisėjų kolegija nenustatė būtinybės išreikalauti iš atsakovo atstovo papildomus įrodymus, patvirtinančius pareiškėjo išvykimų iš Šiaulių TI datas, kadangi bylos duomenys vienareikšmiškai patvirtina, kad pareiškėjas iki skundo padavimo dienos nebuvo išvykęs iš Šiaulių TI.

37. Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į suėmimo neatitinkančiomis teisės aktų reikalavimų sąlygomis trukmę, į pažeidimų pobūdį, į pareiškėjo nurodytus patirtus nepatogumus ir sukeltas pasekmes, į ginamų vertybių pobūdį, į bendrą šalies ekonominę situaciją, į pragyvenimo lygį, į kitus teismų praktikoje suformuluotus patirtos neturtinės žalos atlyginimo ir jos dydžio nustatymo vertinamuosius kriterijus, vadovaudamasi sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo priteista 50 Eur suma laikytina adekvačia kompensuoti pareiškėjo patirtą neturtinę žalą.

38. Apibendrindama išdėstytus motyvus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas yra teisingas galiojančios teisės, bylos faktų bei jų vertinimo požiūriu, priimtas nepažeidus proceso teisės normų, pirmosios instancijos teismo išvadų nepaneigia apeliacinio skundo argumentai. Atsižvelgiant į tai, pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo J. V. (J. V.) apeliacinį skundą atmesti.

Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmų 2019 m. liepos 18 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimutis Alechnavičius

Artūras Drigotas

Dalia Višinskienė