2020-04-01 Nr. AB-6469-3-63-3-02564-2018-3 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-1663-624/2020

Teisminio proceso Nr. 3-63-3-02564-2018-3

Procesinio sprendimo kategorija 20.5.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2020 m. balandžio 1 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Dirvono (pranešėjas), Veslavos Ruskan (kolegijos pirmininkė) ir Mildos Vainienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo M. M. apeliacinį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmų 2019 m. kovo 26 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo M. M. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Tauragės apskrities vyriausiojo policijos komisariato, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas M. M. (toliau – ir pareiškėjas) su skundu kreipėsi į teismą ir prašė iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Tauragės apskrities vyriausiojo policijos komisariato (toliau – ir Tauragės AVPK), jam priteisti 2 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą (b. l. 2–4, 38–39).

2. Pareiškėjas nurodė, jog nuo 2018 m. rugpjūčio 8 d. iki 2018 m. spalio 20 d. įvairiais laikotarpiais jis buvo laikomas Tauragės AVPK areštinėje (toliau – ir Areštinė) sąlygomis, neatitinkančiomis sveikatos ir higienos normų reikalavimų, prilygstančiomis žmogaus kankinimui. Teigė, jog kamerose neveikė ventiliacija, langai buvo iš blokelių, pro juos nepateko natūralus apšvietimas ir oras iš lauko, dėl to buvo drėgna ir tamsu. Teigė, kad jis buvo laikomas kamerose, pažeidžiant vienam asmeniui turintį tekti kameros plotą, taip pat kamerose trūko ploto laisvam judėjimui. Kamerose sanitarinis mazgas nebuvo atskirtas pertvaromis, atliekant gamtinius reikalus reikėdavo prašyti kitų suimtųjų nežiūrėti, dėl ko pareiškėjas patyrė pažeminimą, nepatogumus, sutriko bendravimas. Iš sanitarinio mazgo sklido blogas kvapas, iš skylių lindo tarakonai. Pareiškėjo teigimu, paminėtos sąlygos lėmė fizinius nepatogumus, sutriko bendravimas, kas sudaro pagrindą neturtinės žalos atlyginimo priteisimui.

3. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Tauragės AVPK, atsiliepime į skundą (b. l. 8–12) prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

4. Atsakovas nurodė kameras, kuriose ginčo laikotarpiu buvo laikomas pareiškėjas, jų plotus ir kartu laikomų asmenų skaičių. Pažymėjo, jog pareiškėjas dėl netinkamų laikymo sąlygų su skundais ar prašymais nesikreipė, taip pat nepateikė įrodymų, jog netinkamos laikymo sąlygos tiesiogiai lėmė neigiamas pasekmes, sveikatos sutrikimus. Nurodė, jog pareiškėjo laikymo Areštinėje sąlygos atitiko 2015 m. lapkričio 1 d. Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir HN 134:2015) nustatytus reikalavimus. Teigė, jog pareiškėjas 15 parų buvo laikomas areštinės kameroje vienas, o likusias 16 parų buvo laikomas su vienu asmeniu, todėl atmetus sanitarinio mazgo plotą, jam teko daugiau nei 5 kv. m ploto. Prašė atsižvelgti į tai, kad kameroje laikomų asmenų skaičius tą pačią dieną nėra stabilus. Pažymėjo, jog areštinės kameros yra vėdinamos natūraliu būdu. Pareiškėjo laikymo areštinės kamerose laikotarpiu nebuvo tikrintos kameros dėl jų atitikimo higienos normos reikalavimams. Paaiškino, jog natūralaus apšvietimo koeficiento padidinimas yra tiesiogiai susijęs su kamerų langų angų padidinimu, tokie darbai yra priskiriami rekonstrukcijos darbams, todėl natūraliam apšvietimui higienos normų reikalavimai nėra taikytini. Akcentavo, jog kamerose sanitariniai mazgai įrengti vadovaujantis HN 37:2009 20 punktu, t. y. atskirti 120–130 cm aukščio pertvara nuo gyvenamosios paskirties ploto. Teigė, jog ozonavimą, deratizaciją ir dezinfekciją atlieka uždaroji akcinė bendrovė (toliau – ir UAB) „Dezinfa“, kiekvieną mėnesį yra atliekami minėti darbai, pildomas graužikų ir nariuotakojų stebėjimo ir naikinimo atlikimo žurnalas ir pareiškėjo buvimo areštinėje laikotarpiu kenkėjų nebuvo pastebėta.

II. 5. Regionų apygardos administracinis teismas 2019 m. kovo 26 d. sprendimu skundą patenkino iš dalies ir pripažino, kad buvo pažeista pareiškėjo M. M. teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas tinkamas laikymo sąlygas Tauragės apskrities vyriausiojo policijos komisariato areštinėje. Skundo dalį dėl 2 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo priteisimo atmetė kaip nepagrįstą (b. l. 48–54).

6. Vertindamas pareiškėjo skundo teiginius dėl jo laikymo Areštinės kamerose sąlygų, teismas vadovavosi Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo 2 straipsnio 2 dalies, 5 straipsnio 3 dalies, 44 straipsnio 1 dalies, Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2017 m. balandžio 3 d. įsakymu Nr. 1V-247 (redakcija, galiojusi nuo 2017 m. balandžio 4 d.) patvirtintų Teritorinių policijos įstaigų areštinių vidaus tvarkos taisyklių 58 punkto, HN 134:2015 13, 17, 14, 20 punktų nuostatomis.

7. Teismas nustatė, kad ginčo laikotarpiu pareiškėją laikant Tauragės AVPK areštinėje, vienam asmeniui tenkantis gyvenamojo ploto dydis, neįskaičiuojant sanitarinio mazgo ploto į bendrą gyvenamąjį plotą svyravo nuo 5,32 kv. m iki 7,67 kv. m, todėl pareiškėjo teisė į minimalų teisės aktais nustatytą gyvenamąjį plotą nebuvo pažeista. Nors pareiškėjas papildome skunde teigė, jog atsakovas netinkamai nurodė, jog jis buvo laikomas vienas areštinės kamerose, ir pats pateikė suimtojo asmens duomenis, tačiau teismas pažymėjo, kad atsakovo pateikti duomenys ir patvirtina pareiškėjo teiginį, kad tam tikrais laikotarpiais jis buvo laikomas kartu su vienu asmeniu.

8. Vertinant pareiškėjo skundo argumentus dėl to, kad dalį gyvenamosios patalpos ploto užėmė baldai ir kitas inventorius, teismas pažymėjo, kad į kameroje esančių baldų užimamą plotą atsižvelgiama tik vertinant pareiškėjo situaciją pagal Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnio nuostatas, kuomet pareiškėjui tenka mažiau nei 3 kv. m ploto, bet ne konstatuojant atsakovo padarytus nacionalinio teisės akto pažeidimus. Nagrinėjamu atveju nenustatytas Konvencijos 3 straipsnio pažeidimas, nenustatyti pažeidimai dėl Areštinės kameros ploto normos, todėl, apskaičiuojant vienam asmeniui tenkančią kameros ploto normą, baldų ir kitų įrenginių užimamas plotas neatimamas.

9. Pareiškėjui skundžiantis privatumo neužtikrinimu naudojantis sanitariniu mazgu, pažymėta, jog atsakovo atstovas atsiliepime nurodė, kad kamerose įrengti 100 x 142 cm ploto sanitariniai mazgai su 120–130 cm aukščio pertvara. Teismas atsižvelgė į Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktiką, kad kamerų įrengimas taip, jog tualetas neturi jokio atskyrimo nuo gyvenamosios erdvės arba yra atskirtas maždaug 1–1,5 m aukščio pertvara, yra ne tik smerktinas higienos požiūriu, bet ir atima iš sulaikytojo bet kokį privatumą naudojantis tualetu. Nustatytos aplinkybės įrodė, jog tualetai kamerose, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, nėra įrengti taip, kad jis būtų galėjęs privačiai pasinaudoti jais ir nepatirti nepatogumų. Teismas nusprendė, jog tam tikrais laikotarpiais, kai pareiškėjas buvo laikomas ne vienas, t. y. 16 parų, jo teisė į privatumą naudojantis areštinės kamerose įrengtais tualetais galėjo būti pažeista.

10. Pareiškėjas taip pat skundėsi, kad kamerose buvo tarakonų, tačiau šis teiginys paneigtas atsakovo byloje pateiktais rašytiniais įrodymais. 2018 m. gegužės 2 d. viešojo pirkimo sutartyje Nr. 85-ST2-39 nurodyta, jog graužikų ir kitų kenkėjų kontrolės ir naikinimo paslaugas teikė uždaroji akcinė bendrovė „DEZINFA“. Iš Graužikų ir nariuotakojų stebėjimo ir naikinimo darbų atlikimo (registravimo) žurnalo išrašų matyti, kad kenkėjų kontrolės ir naikinimo darbai Areštinėje buvo atlikti 2018 m. rugpjūčio 14 d., 2018 m. rugpjūčio 17 d., 2018 m. rugsėjo 12 d., 2018 m. spalio 4 d., t. y. net 4 kartus per pareiškėjo laikymo Areštinės kamerose laikotarpį.

11. Iš Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie Sveikatos apsaugos ministerijos Tauragės departamento 2017 m. gegužės 2 d. patikrinimo akto Nr. PA.7-39(16.16.8.7.12) teismas nustatė, jog pašalinti ankstesniame patikrinimo akte užfiksuoti pažeidimai dėl santykinės oro drėgmės, oro temperatūros, nuo sienų ir lubų pelėsiai pašalinti, nenustatytas HN 134:2015 39 punkto pažeidimas. Nors patikrinimas atliktas gretimoje kameroje Nr. 3, ir patikrinimo laikotarpis neapima pareiškėjo buvimo Areštinės kameroje laikotarpio, tačiau teismas neturėjo pagrindo spręsti, jog kamerose, kuriose ginčo laikotarpiu buvo laikomas pareiškėjas, galėjo būti kitokia oro temperatūra, santykinė oro drėgmė, o per laikotarpį nuo patikrinimo atlikimo iki pareiškėjo atvykimo į Areštinę asmenų laikymo sąlygos Areštinėje negalėjo esmingai pasikeisti. Teismas pažymėjo, jog apšvietos atitikimo reglamentuojam dydžiui užtikrinimas yra susijęs su pastato rekonstrukcijos darbais, kurie numatyti 2015 m. lapkričio 30 d. Lietuvos policijos generalinio komisaro įsakymu Nr. 5-V-1078, todėl atsakovo atsakomybė šioje apimtyje negalima.

12. Teismas pažymėjo, jog pareiškėjas nepateikė duomenų, iš kurių būtų galima matyti, kad jo laikymo sąlygų neatitikimas teisės aktų reikalavimams sukėlė jam sveikatos sutrikimus, kančias ar didelį diskomfortą. Pareiškėjas Tauragės AVPK ginčo laikotarpiu, pažeidžiant jo teisę į privatumą, buvo laikomas 16 parų tik su vienu asmeniu. Byloje nebuvo pateikta duomenų, kad atsakovas, nesilaikydamas reikalavimų dėl privatumo užtikrinimo pasinaudojant sanitariniu mazgu, sąmoningai siekė pažeisti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, išskyrė jį iš kitų subjektų. Pažeidimai nebuvo intensyvūs, ilgalaikio pobūdžio, be to, pareiškėjas skunde neįvardijo, kokius išgyvenimus patyrė, kaip jie pasireiškė, o tik abstrakčiai nurodė, kad patyrė nepatogumus, sutriko bendravimas. Tai įrodė, kad pareiškėjui nebuvo padaryta itin didelė moralinė žala, kurią reikėtų atlyginti pinigais. Teismas nusprendė, kad, įvertinus padaryto pareiškėjo teisių pažeidimo pobūdį, mastą ir neilgą trukmę (16 parų), pareiškėjo patirto diskomforto dydį ir kitas byloje nustatytas aplinkybes, teisės pažeidimo pripažinimas gali būti laikomas pakankama satisfakcija pareiškėjui.

III. 13. Pareiškėjas M. M. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Regionų apygardos administracinio teismo 2019 m. kovo 26 d. sprendimą (b. l. 60–61).

14. Pareiškėjo teigimu, jis patyrė gėdą, pažeminimą, nes sanitariniai mazgai buvo be sienelių ar pertvarų, pareiškėjas patyrė pažeminimą, išgyvenimus, nes buvo per didelė drėgmė kamerose, nebuvo tinkamo apšvietimo. Pareiškėjas siekia už patirtus pažeidimus prisiteisti iš Lietuvos valstybės 2 000 Eur, už kuriuos nori nusipirkti vitaminų ir papildų organizmui stiprinti.

15. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Tauragės AVPK, atsiliepime į apeliacinį skundą (b. l. 66–68) prašo pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti.

16. Atsakovas pažymi, kad pareiškėjas nėra pateikęs jokių duomenų apie savo sveikatos būklę, kitas fizines ar psichines savybes, kurios galėtų būti reikšmingos sprendžiant dėl įkalinimo sąlygų neigiamo poveikio masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio. Atsakovas visiškai sutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 17. Byloje nagrinėjamas ginčas kilo dėl neturtinės žalos, kurią pareiškėjas kildino iš tinkamų kalinimo sąlygų, iš jų – ir privatumo naudojantis sanitariniais, neužtikrinimo, Tauragės AVPK areštinėje laikotarpiu nuo 2018 m. rugpjūčio 8 d. iki 2018 m. spalio d., atlyginimo.

18. Pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime konstatavęs, kad ginčui aktualiu laikotarpiu 15 parų nebuvo užtikrintas pareiškėjo privatumas naudojantis areštinės kameros sanitariniu mazgu, kuris nėra tinkamai atskirtas nuo likusios kameros dalies, pareiškėjo skundą tenkino iš dalies: pripažino, kad buvo pažeista pareiškėjo teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas tinkamas laikymo sąlygas Tauragės apskrities vyriausiojo policijos komisariato areštinėje, o skundo dalį dėl 2 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo priteisimo atmetė.

19. Pareiškėjas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, padavė apeliacinį skundą, kuris iš esmės grindžiamas argumentais dėl netinkamai parinkto pažeistos teisės gynimo būdo. Dėl pareiškėjo apeliacinio skundo teiginių, kad kamerose buvo drėgna, o apšvietimas – prastas, pažymėtina, kad teismų sprendimų peržiūrėjimo instancine tvarka paskirtis yra ta, kad suteikus proceso šalims teisę skųsti sprendimą apeliacine tvarka, būtų pašalintos teismo padarytos klaidos. Apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas ar bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga.

Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. birželio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1855-575/2017, 2018 m. kovo 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-100-822/2018, 2018 m. gegužės 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1236-492/2018, 2018 m. gegužės 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1018-662/2018 ir kt.).

Dėl to Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 134 straipsnyje yra išvardyti reikalavimai apeliaciniam skundui, kurių būtina laikytis kreipiantis į apeliacinės instancijos teismą. ABTĮ 134 straipsnio 2 dalies 5 punkte nustatyta, kad apeliaciniame skunde turi būti nurodomi ginčijami klausimai, o ABTĮ 134 straipsnio 2 dalies 6 punkte imperatyviai įtvirtinta, kad apeliaciniame skunde turi būti nurodomi įstatymai ir bylos aplinkybės, kuriomis grindžiamas sprendimo ar jo dalies neteisėtumas ar nepagrįstumas.

Taigi, pirmosios instancijos teismo priimtą sprendimą apskundusiam asmeniui nepakanka apeliaciniame skunde vien tik abstrakčiai pareikšti, jog jis nesutinka su priimtu sprendimu, teismo padarytomis išvadomis, tačiau būtina aiškiai nurodyti ginčijamus klausimus, įstatymus ir bylos aplinkybes, kuriomis grindžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimo ar jo dalies neteisėtumas bei nepagrįstumas. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nenurodo teisės aktų ir bylos aplinkybių, kuriomis grindžiamas skundžiamo sprendimo dalies, kuria atmesti pareiškėjo teiginiai dėl kalinimo sąlygų, nesusijusių su privatumo naudojantis sanitariniu mazgu neužtikrinimu, neteisėtumas ar nepagrįstumas, todėl apeliacinio skundo teiginiai dėl kamerose buvusios drėgmės bei netinkamo apšvietimo, nėra pagrindas keisti skundžiamą sprendimą.

20. Teisėjų kolegija, pareiškėjo apeliacinio skundo ribose patikrinusi instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, nesutinka su dalimi teismo išvadų dėl parinkto pažeistos teisės ginimo būdo, dėl ko skundžiamas sprendimas yra keičiamas: Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio 1 dalis nustato, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims būtinoms sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos.

21. EŽTT savo jurisprudencijoje ne kartą yra išaiškinęs, kad Konvencija įpareigoja valstybę užtikrinti, jog asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė. Valstybė turi garantuoti, kad kalinami asmenys būtų laikomi sąlygomis, kurios užtikrina, jog jų orumas būtų gerbiamas, o bausmių vykdymo būdai ir metodai nesukeltų šiems asmenims didesnių ir intensyvesnių išgyvenimų už tuos, kurie yra neišvengiami asmeniui būnant kalinamu (žr., pvz., 2000 m. spalio 26 d. sprendimą Kudla prieš Lenkiją; 2001 m. liepos 24 d. sprendimą Valašinas prieš Lietuvą ir kt.). Su kalinamaisiais turi būti elgiamasi taip, jog būtų išsaugota jų sveikata ir savigarba (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. gruodžio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1763-858/2015).

22. Teisėjų kolegija akcentuoja, kad pagal EŽTT praktiką, privatumo naudojantis sanitariniais įrenginiais neužtikrinimas gali būti vertinamas kaip viena iš aplinkybių, lemianti Konvencijos pažeidimą (žr., pvz., EŽTT 2008 m. lapkričio 18 d. sprendimą byloje Savenkovas prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 871/02), kt.). EŽTT ne vienoje byloje pažymėjo ir tai, kad kamerų įrengimas taip, jog tualetas neturi jokio atskyrimo nuo gyvenamosios erdvės arba yra atskirtas maždaug 1–1,5 m aukščio pertvara, yra ne tik smerktinas higienos požiūriu, bet ir atima iš sulaikytojo bet kokį privatumą naudojantis tualetu, kadangi jis lieka visą laiką matomas kitų kalinių, sėdinčių ant gultų, bei prižiūrėtojų, žvelgiančių per stebėjimo angą / akutę (žr., pvz., 2007 m. lapkričio 15 d. sprendimo byloje Grishin prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 30983/02) 94 p., 2012 m. sausio 10 d. sprendimo byloje Ananyev ir kt. prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 42525/07, 60800/08), 157 p.; 2012 m. gegužės 10 d. sprendimo byloje Glotov prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 41558/05) 28 p.). Teismas taip pat yra konstatavęs, jog gyvenamosios erdvės ir tualeto atskyrimas užuolaida neužtikrina kalinamiesiems reikiamo privatumo (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2015 m. kovo 10 d. sprendimo byloje Varga ir kt. prieš Vengriją (pareiškimo Nr. 14097/12 ir kt.) 81, 82, 90 p.).

23. Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad pareiškėjas buvo laikomas areštinės kamerose, kuriose sanitarinis mazgas nėra įrengtas kaip atskira patalpa. Todėl pareiškėją 16 parų laikant kameroje kartu su kitu asmeniu, buvo pažeidžiamas pareiškėjo privatumas.

24. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, jog asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis sąlygomis, paprastai patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje (žr., pvz., 2017 m. balandžio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-309-438/2017, 2017 m. vasario 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-235-492/2017, 2017 m. sausio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3358-624/2016 ir kt.). Ši aplinkybė konstatuota ir EŽTT praktikoje (žr., pvz., 2008 m. lapkričio 18 d. sprendimą byloje Savenkovas prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 871/02)). Pažymėtina, kad dėl įrodinėjimo šio pobūdžio bylose EŽTT nuosekliai akcentuoja, jog pareiškėjas neprivalo pateikti įrodymų, pagrindžiančių patirtą neturtinę žalą (žr., pvz., 2010 m. liepos 1 d. sprendimą byloje Nedayborshch prieš Rusiją, (pareiškimo Nr. 42255/04), 37 p.; 2009 m. spalio 15 d. sprendimą byloje Antipenkov prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 33470/03), 82 p.). Būtų nepagrįsta ir neteisinga reikalauti iš pareiškėjo pateikti įrodymus, patvirtinančius patirtą žalą ir kančias. Toks įrodinėjimo naštos perkėlimas iš daugelio asmenų atimtų galimybę gauti teisingą atlyginimą už kalinimą sąlygomis, neatitinkančiomis objektyvių reikalavimų, kuriais siekiama užtikrinti kalinių fizinę ir psichinę sveikatą (žr., pvz., 2011 m. sausio 25 d. spendimą byloje Elefteriadis prieš Rumuniją (pareiškimo Nr. 38427/05)).

25. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, atsižvelgusi į nustatytų faktinių aplinkybių visumą, įskaitant pažeidimo pobūdį ir trukmę, sutinka su pirmosios instancijos teismo pozicija, kad šiuo atveju pareiškėjas patyrė neturtinę žalą. Byloje nustatytas pažeidimas nebuvo trumpalaikis ar mažareikšmis, todėl pareiškėjui turi būti priteista neturtinė žala pinigais. Pažymėtina, jog teismo pareiga yra nustatyti teisingą kompensaciją už patirtus neturtinio pobūdžio išgyvenimus, praradimus, parenkant tokią piniginę satisfakciją, kuri kiek galima teisingiau kompensuotų nukentėjusiojo neturtinėms vertybėms padarytą žalą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gruodžio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-2009/2013). Priteisiant neturtinės žalos atlyginimą, vadovaujamasi teisingo žalos atlyginimo koncepcija, besiremiančia įstatymo ar teismų praktikos suformuotais vertinamaisiais subjektyviais ir objektyviais kriterijais, leidžiančiais kuo teisingiau nustatyti ir atlyginti asmeniui padarytą žalą, atkurti pažeistų teisių pusiausvyrą ir suponuojančiais pareigą preciziškai įvertinti konkrečios situacijos aplinkybes. Priteistinos kompensacijos už patirtą neturtinę žalą paskirtis – sudaryti materialias prielaidas bent iš dalies atlyginti asmens neturtinius praradimus, sušvelninti patirtus neigiamus padarinius suteikiant galimybę naudotis kitais dvasinį ir fizinį pasitenkinimą teikiančiais dalykais, prarastas vertybes pakeisti kitais asmeniui vertingais dalykais, taip siekiant atkurti pažeistų teisių pusiausvyrą. Taigi kiekvienu atveju teismas neturtinės žalos dydį nustato individualiai, pagal bylos aplinkybių visumą, įvertinęs konkrečiu atveju esančius objektyviuosius ir subjektyviuosius kriterijus, siekdamas teisingo kompensavimo bei vadovaudamasis teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principais (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. birželio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1865-520/2017, 2017 m. birželio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1853-520/2017).

26. Administraciniai teismai, vertindami asmenų, kalinamų teisės aktų neatitinkančiomis sąlygomis, patirtą neturtinę žalą, atsižvelgia į tai, kokioje kalinimo įstaigoje laikomas pareiškėjas; į aplinkybes, ar atsakovas sąmoningai stengėsi sukelti nepatogumus pareiškėjui; į nustatytų pažeidimų pobūdį ir intensyvumą; į bendrą šalies ekonominę situaciją, pragyvenimo lygį (pensijų ir kitų socialinių išmokų dydžius, valstybės skolinius įsipareigojimus, Vyriausybės patirtintos minimalios mėnesinės algos dydį); į teismų panašiose bei analogiškose bylose priteistus neturtinės žalos atlyginimo dydžius, į teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principus. Taigi neturtinės žalos atlyginimo teisinius pagrindus, būdo ir (ar) dydžio nustatymą lemia šios žalos prigimtis ir objektas, į kokias vertybes buvo kėsintasi ir kokiu būdu jos buvo pažeistos, į pareiškėjo kalinimo netinkamomis sąlygomis laikotarpį, pobūdį, ar tai iš esmės pakenkė pareiškėjo sveikatai ir t. t. (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. birželio 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-339-662/2018, 2018 m. liepos 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1491-624/2018 ir kt.).

27. Nagrinėjamos administracinės bylos kontekste teisėjų kolegija, atsižvelgusi į CK 6.250 straipsnyje įtvirtintus neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijus, taip pat į aktualią EŽTT ir Lietuvos administracinių teismų praktiką, įvertinusi byloje nustatytas aplinkybes (tai, kad nebuvo nustatyta ploto, higienos normos reikalavimų pažeidimų ir kt.), byloje nustatyto pažeidimo pobūdį, trukmę ir intensyvumą (16 parų buvo pažeidžiamas jo privatumas naudojantis sanitariniu mazgu), įvertinusi kitus teismų praktikoje įtvirtintus neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijus, vadovaudamasi teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijais, sprendžia, kad yra pagrindas pareiškėjui priteisti 50 Eur neturtinei žalai atlyginti. Teisėjų kolegijos vertinimu, tokia suma laikytina pagrįsta ir adekvačia dėl padaryto pažeidimo pareiškėjo patirtoms neigiamoms pasekmėms kompensuoti.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo M. M. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmų 2019 m. kovo 26 d. sprendimą pakeisti ir priteisti pareiškėjui M. M. iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Tauragės apskrities vyriausiojo policijos komisariato, 50 Eur (penkiasdešimt eurų) neturtinei žalai atlyginti.

Kitą Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmų 2019 m. kovo 26 d. dalį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Arūnas Dirvonas

Veslava Ruskan

Milda Vainienė