2021-06-09 Nr. AB-12458-3-62-3-00355-2020-1 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. TA-592-415/2021

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-00355-2020-1

Procesinio sprendimo kategorija 20.5.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2021 m. birželio 9 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ramūno Gadliausko, Stasio Gagio ir Gintaro Kryževičiaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. B. apeliacinį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2020 m. balandžio 30 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. B. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Marijampolės pataisos namų, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas A. B. su skundu kreipėsi į teismą ir prašė jam iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Marijampolės pataisos namų (toliau – ir Marijampolės PN), priteisti 3 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.

2. Pareiškėjas paaiškino, kad nuo 2018 m. gegužės 21 d. iki 2018 m. lapkričio 15 d. atliekant bausmę Marijampolės PN Kybartų sektoriuje, jam nebuvo užtikrinta minimali gyvenamojo ploto norma. Be to, gyvenamąjį plotą mažino patalpose esantis inventorius. A. B. nurodė, kad trūko sanitarinių įrenginių, o tualetai ir prausyklos nebuvo tinkamai atskirtos nuo gyvenamosios patalpos, nebuvo dušo kabinų, todėl nebuvo užtikrintas privatumas. A. B. pažymėjo, kad karštu dušo buvo galima pasinaudoti tik kartą per savaitę, jis nebuvo aprūpintas būtinomis asmens higienos priemonėmis, o kalinimo sąlygos buvo antisanitarinės.

3. Pareiškėjas teigė, kad buvo tik formaliai supažindintas su nustatyta vidaus tvarka ir suteiktomis kalinimo sąlygomis; jis priverstinai buvo verčiamas pasirašyti dokumentus dėl supažindinimo, o atsisakius pasirašyti, pataisos namų administracija iš karto imdavosi represinių veiksmų, todėl A. B. neturėjo kitos galimybės ir buvo priverstas pasirašyti dokumentus, kad buvo supažindintas su vidaus tvarkos taisyklėmis. Pareiškėjas akcentavo, kad net ir pasirašęs nurodytus dokumentus, jis neturėjo galimybės nustatyti, ar yra tinkamai laikomasi juose nurodytų reikalavimų, kadangi tam neturi nei priemonių, nei žinių.

4. A. B. pažymėjo, kad Marijampolės PN jam akivaizdžiai suteikė mažiau nei 3 kv. m bendrabučio tipo gyvenamosios patalpos ploto, kadangi dalį ploto užėmė jose buvusios didelės lovos, kurių užimamas plotas, pareiškėjo nuomone, į bendrą plotą neturėjo būti įskaičiuojamas.

5. A. B. nurodė, kad sanitariniuose mazguose sklido nemalonus kvapas, kadangi nebuvo tinkamos vėdinimo sistemos. Teigė, kad neužtikrinus tinkamų kalinimo sąlygų, buvo pažeisti pareiškėjo orumas ir garbė.

6. Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Marijampolės pataisos namai prašė pareiškėjo A. B. skundą atmesti kaip nepagrįstą.

7. Marijampolės PN paaiškino, kad pareiškėjui nuo 2018 m. gegužės 21 d. iki 2018 m. lapkričio 15 d. atliekant bausmę Marijampolės PN Kybartų sektoriuje, gyvenamųjų patalpų plotas nebuvo per mažas – A. B. ginčo laikotarpiu teko nuo 3,89 iki 5,19 kv. m gyvenamojo ploto. Atsakovo atstovas nurodė, kad pataisos namų 4 būryje buvo įrengtos 8 praustuvės ir 4 vonelės, 6 pisuarai ir 6 klozetai su uždaromis kabinomis. Teigė, jog dušo patalpos buvo įrengtos vadovaujantis teisės aktais bei užtikrinant privatumą.

8. Atsakovo atstovas nurodė, kad pareiškėjas į Marijampolės PN administraciją ginčo laikotarpiu kreipėsi tik dėl lovos lentos išdavimo, daugiau prašymų nebuvo. Atsižvelgęs į tai, kad A. B. kalinimo sąlygos atitiko teisės aktuose numatytus reikalavimus, atsakovo atstovas teigė, jog pareiškėjo skundas turėtų būti atmestas.

II. 9. Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmai 2020 m. balandžio 30 d. sprendimu pareiškėjo A. B. skundą tenkino iš dalies: pripažino, kad buvo pažeista pareiškėjo teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas kalinimo Marijampolės PN Kybartų sektoriuje sąlygas, o jo reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo atmetė kaip nepagrįstą.

10. Aptaręs su neturtinės žalos atlyginimu susijusį teisinį reguliavimą bei Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 patvirtintų Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių (toliau – Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklės) 111.1 punkto nuostatą, teismas pažymėjo, kad A. B. ginčo laikotarpiu nuo 2018 m. gegužės 21 d. iki 2018 m. lapkričio 15 d. bausmę atliko bendrabučio tipo patalpoje 4 būrio kambaryje Nr. 403, kurio plotas – 15,56 kv. m ir kuriame skirtingais laikotarpiais gyveno nuo 3 iki 4 asmenų, todėl vienam asmeniui teko nuo 3,89 iki 5,19 kv. m minėto kambario ploto. Atsižvelgęs į tai, teismas konstatavo, kad minimali gyvenamojo ploto norma bendrabučio tipo patalpoje pareiškėjo atžvilgiu nebuvo pažeista. Remdamasis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, teismas pastebėjo, kad į baldų ir kitų įrenginių užimamą plotą turi būti atsižvelgiama tik tuo atveju, kai yra konstatuojamas gyvenamojo ploto normos pažeidimo faktas.

11. Aptaręs su laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kitu inventoriumi susijusį teisinį reguliavimą ir atsakovo atstovo teiginius, kad 4 būryje buvo įrengtos 8 praustuvės, 4 vonelės, 6 pisuarai ir 6 klozetai, tačiau Marijampolės PN nepateikus duomenų, kiek ginčo laikotarpiu 4 būryje buvo nuteistųjų, teismas sprendė, kad liko nepaneigti pareiškėjo argumentai dėl sanitarinių įrenginių trūkumo ginčo laikotarpiu.

12. Remdamasis Europos Žmogaus Teisių Teismo praktika, teismas pažymėjo, kad aplinkybė, jog buvo naudojamasi neatskirtu ar nevisiškai atskirtu tualetu kameroje, t. y. patalpoje, kuri yra gyvenamosios paskirties, matant kitiems asmenims ir šiems asmenims patiems tuo metu nesinaudojantiems tualetu, pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo praktiką paprastai gali sudaryti prielaidas Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – Konvencija) 3 straipsnio pažeidimui konstatuoti. Teismas nustatė, kad A. B. naudojosi tualetu ne kameroje, o specialiai naudotis tualetais skirtoje patalpoje, kuri buvo visiškai atskirta nuo gyvenamųjų patalpų ir konstatavo, jog pareiškėjui naudotis tualetu buvo sudarytos pakankamos privatumą suteikiančios sąlygos, dėl kurių nėra prielaidų Konvencijos 3 straipsnio pažeidimui, t. y. šiuo aspektu kankinančioms, nežmoniškoms ir (ar) žeminančioms sąlygoms pripažinti.

13. Teismas pažymėjo, kad Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – Higienos norma HN 134:2015) nuostatos bei kiti teisės aktai nenustato dušo kabinų atskyrimo ar pertvarų įrengimo. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra pažymėjęs, kad pertvarų duše nebuvimas neužtikrina visiško privatumo buvimo, todėl nustačius ypač prastas kalinimo sąlygas, ribota galimybė naudotis dušu ar karštu vandeniu bei privatumo naudojantis dušu neužtikrinimas turi būti vertinami kaip vienos iš kumuliacinių sąlygų, sudarančių Konvencijos 3 straipsnio pažeidimą.

14. Teismas atkreipė dėmesį, kad Higienos normos HN 134:2015 37 punktas nustato, jog laisvės atėmimo vietose laikomi asmenys privalo asmeniškai nuolat rūpintis švaros bei tvarkos palaikymu patalpose, taigi, švarios ir tvarkingos aplinkos sukūrimas bei palaikymas priklauso ir nuo pačių nuteistųjų bei pareiškėjo valios. Bylos duomenys patvirtina, kad pataisos namų administracija nuteistuosius valymo priemonėmis aprūpina (Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie Sveikatos apsaugos ministerijos 2017 m. balandžio 14 d. patikrinimo aktas), o pataisos namai negali būti atsakingi už tai, jog įstaigoje kalinami asmenys nevykdo ar netinkamai vykdo jiems nustatytas pareigas.

15. Pacitavęs Higienos normos HN 134:2015 44 punkto nuostatą, teismas pažymėjo, kad pareiškėjas neneigė, jog buvo vedamas praustis po šiltu dušu kartą per savaitę, todėl atsakovo atstovo neteisėto veikimo ar neveikimo dėl minėtų aplinkybių nebuvo nustatyta.

16. Aptaręs aktualų su laisvės atėmimo vietose laikomų asmenų aprūpinimu higienos priemonėmis susijusį teisinį reguliavimą, teismas pažymėjo, kad siekdamas gauti higienos priemones, nuteistasis pirmiausia turi pateikti rašytinį prašymą bei taip pat būti nemokiu ir nepirkti tabako gaminių. Teismas nurodė, kad A. B. prašymų dėl higienos priemonių išdavimo ginčo laikotarpiu neteikė, skunde nenurodė, kada konkrečiai ir su kokiu prašymu kreipėsi dėl higienos priemonių išdavimo, taip pat nenurodė, kokių higienos priemonių jam trūko. Atsižvelgęs į tai, teismas konstatavo, kad pareiškėjas prašymų, kaip nustato teisės aktai, neteikė, todėl nėra pagrindo konstatuoti atsakovo atstovo neteisėtus veiksmus.

17. Teismas pažymėjo, kad reiškiant reikalavimą dėl žalos atlyginimo, nepakanka deklaratyviai išvardyti galbūt neteisėtas veikas, kadangi turi būti nurodyta, kokiais konkrečiais ir kada būtent atliktais neteisėtais valdžios institucijos veiksmais (neveikimu) buvo pažeistos asmens teisės ar teisėti interesai, o vien deklaratyvus ir abstraktus teigimas, jog yra pažeidžiamos pareiškėjo teisės, neišdėstant konkrečių pažeidimų ir nedetalizuojant aplinkybių negali būti pagrindu žalos atlyginimui priteisti. Teismas akcentavo, kad A. B. konkrečiai nenurodė, ar dėl pakartotinio supažindinimo su vidaus tvarkos taisyklėmis ar kad galėtų asmeniškai susipažinti su teisės aktais kreipėsi į pataisos namų administraciją Atsižvelgus į tai, pareiškėjo argumentai dėl netinkamo jo supažindinimo su teisės aktų nuostatomis buvo atmesti kaip nepagrįsti.

18. Teismas pažymėjo, kad neturtinės žalos atlyginimas pinigais nėra vienintelis pažeistų teisių gynimo būdas, teismas gali patenkinti skundą ir išspręsti ginčą kitu įstatymuose nustatytu būdu. Teismas akcentavo, kad Europos Žmogaus Teisių Teismas, gindamas Konvencijoje įvirtintas pagrindines žmogaus teises ir laisves, ne kartą yra konstatavęs, jog teisės pažeidimo pripažinimas savaime yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą, todėl teisės pažeidimo pripažinimas bylose, susijusiose su neturtinės žalos atlyginimu, tam tikrais atvejais gali būti savarankiškas pažeistų asmens teisių gynimo būdas; tai reiškia, kad ne visais atvejais tam, jog būtų apginta pažeista neturtinė teisė, priteisiamas neturtinės žalos atlyginimas pinigais. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo pažeistai teisei apginti nepakanka.

19. Teismas atkreipė dėmesį, kad atsakovo atstovas nepaneigė pareiškėjo aplinkybių dėl sanitarinių įrenginių trūkumo (nepateikė duomenų, kiek nuteistųjų buvo 4 būryje ginčo laikotarpiu). Byloje taip pat nėra pateikta jokių įrodymų, kad dėl nustatyto pažeidimo pareiškėjas būtų patyręs reikšmingų neturtinių praradimų, t. y. duomenų apie šio pažeidimo nulemtus fizinės ir psichinės sveikatos sutrikimus. Atsižvelgęs į tai, teismas sprendė, kad A. B. patirti nepatogumai nebuvo tokio pobūdžio ir intensyvumo, jog būtų įvertinti pinigais, todėl šioje byloje yra pagrindas pareiškėjui nepriteisti neturtinės žalos atlyginimo pinigais ir apsiriboti jo teisės į teisės aktuose nustatytas kalinimo sąlygas pažeidimo pripažinimu ir tai yra pakankama satisfakcija už jo teisių pažeidimą. Teismas pripažino, kad nuo 2018 m. gegužės 21 d. iki 2018 m. lapkričio 15 d. A. B. kalint Marijampolės PN Kybartų sektoriuje, jo teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas tinkamas kalinimo sąlygas, buvo pažeista, o reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmetė kaip nepagrįstą.

III. 20. Pareiškėjas A. B. prašo Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2020 m. balandžio 30 d. sprendimą panaikinti ir pareiškėjo reikalavimą tenkinti – jam iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Marijampolės PN, priteisti 3 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.

21. Pareiškėjo nuomone, teismas, įvertindamas jo patirtą neturtinę žalą, pažeidė įrodymų nagrinėjimo ribas. A. B. nesutinka su gyvenamojo ploto apskaičiavimo būdu (neatsižvelgiant į patalpose esančių inventoriaus bei baldų užimamą plotą) ir teigia, kad jis pažeidžia teisingumo principą, yra nesąžiningas pareiškėjo atžvilgiu ir taip nepagrįstai atsakovui suteikiama dominavimo pozicija, pažeidžiant lygiateisiškumo ir rungimosi principus. A. B. akcentuoja, kad neturi galimybės išreikalauti tinkamų dokumentų, kuriais remiantis būtų galima nustatyti atsakovo atstovo nustatytų įstatymų reikalavimų laikymąsi, todėl teismo pareiga yra aktyviai dalyvauti procese ir atsakovo pareikalauti duomenų, kuriais remiantis būtų pašalintos visos abejonės.

22. Pareiškėjas pažymi, kad inventoriaus dydis ir skaičius teisės aktuose nėra nustatytas, o tai reiškia, kad pataisos įstaiga savo nuožiūra reguliuoja inventoriaus rūšį, išmatavimus ir skaičių, o asmuo negali pasinaudoti daiktais užstatytu plotu. A. B. nurodo, kad jo laisvė yra suvaržyta ir yra tiksliai apibrėžta teisė laisvai judėti tik tam tikroje teritorijoje, o tai reiškia, kad kitur, išskyrus savo gyvenamąją vietą – miegamąją vietą, asmeninių daiktų laikyti ir palikti jis negali, už tai yra baudžiama drausminėmis nuobaudomis. Pareiškėjas akcentuoja, kad yra aktualu nustatyti tikrą laisvą plotą, kuriuo jis galėjo pasinaudoti gyvenamojoje patalpoje skundžiamuoju laikotarpiu, o ne formaliai apskaičiuoti jam tenkantį patalpos plotą, kurio trečdalį užima daiktai, kurių buvimas patalpoje nuo A. B. valios nepriklauso. Pareiškėjo nuomone, nesant inventoriaus ir baldų dydžius nustatančios tvarkos, nėra galimybės tiksliai apskaičiuoti vienam asmeniui suteikto gyvenamojo ploto, todėl jo skunde nurodytos aplinkybės dėl per mažo suteikto gyvenamojo ploto liko nepaneigtos.

23. A. B. pastebi, kad tinkamas judėjimas yra susijęs ne tik su patalpos dydžiu, tai, be abejonės, yra svarbiausias požymis, tačiau reikšmingą dalį turi ir būtiniausių priemonių pritaikymas nuolatiniam gyvenimui, svarbus vertinamasis faktas tuo pagrindu kaip pareiškėjas galėjo naudotis lova, spintelėmis, stalu (valgyti, skaityti, rašyti) ar pakankamai užteko laiko, ar minimaliai patogiai buvo įrengtas inventorius, ar jo naudojimas nežemino A. B. orumo bei garbės ir atitiko minimalius standartus. Pareiškėjo nuomone, teismas, spręsdamas dėl Konvencijos 3 straipsnio pažeidimo, turi nustatyti, ar kiekvienas kalinamasis turi individualią miego vietą, ar kiekvienam kaliniui tenka bent 3 kv. m gyvenamojo ploto, ar kalinamasis gali laisvai judėti tarp baldų.

24. A. B. atkreipia dėmesį, kad teismas nustatė faktą dėl nepakankamai įrengtų sanitarinių mazgų, tačiau pažeidimas buvo įvertintas atsakovo naudai, kaip nežymus; teismas neanalizavo ir nenustatė patirtų nepatogumų ir orumo pažeminimo, tačiau pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo praktiką, nacionalinės institucijos turi pareigą suteikti tinkamą sanitarinių įrenginių pasiekiamumą, kad tai nesukeltų papildomų išgyvenimų ir orumo pažeminimo bei užtikrintų pakankamą privatumą; tai patvirtina, kad teismui nustačius pažeidimą dėl nepakankamai įrengtų sanitarinių mazgų nustatytam nuteistųjų skaičiui, kurie buvo priversti naudotis jais, sukėlė požymius, susijusius su orumo pažeminimu ir privatumo trūkumu, todėl sanitarinių mazgų trūkumas yra tiesiogiai susiję su asmeniniu asmens erdvės pažeidimu, o tai turi būti vertinama kaip Konvencijos 3 straipsnio prezumpcijos nesilaikymas.

25. Pareiškėjo nuomone, teismas nesivadovavo principu, kad valstybės institucijos, pareigūnai jokiomis aplinkybėmis negali veikti ultra vires (viršijant įgaliojimus), neteisėtais veiksmais pažeisti žmogaus teisių ir laisvių, todėl netinkamai nustatė A. B. patirtus išgyvenimus, susijusius su jo nurodytais atsakovo atstovo padarytais pažeidimais, pareiškėjui atliekant bausmę Marijampolės PN Kybartų sektoriuje. Remdamasis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo, Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo ir Europos Žmogaus Teisių Teismo išaiškinimais, pareiškėjas teigia, kad Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtintas teisinės valstybės principas, be kitų reikalavimų, suponuoja ir tai, kad turi būti užtikrintos žmogaus teisės ir laisvės, kad visos valstybės valdžią įgyvendinančios ir kitos valstybės bei savivaldybių institucijos, visi pareigūnai turi veikti vadovaudamiesi teise, paklusdami Konstitucijai ir teisei; konstitucinis teisinės valstybės principas reikalauja, kad teisės taikymo institucijos būtų nešališkos, nepriklausomos, siektų nustatyti objektyvią tiesą ir sprendimus priimtų tik remdamosi teise. Pareiškėjas akcentuoja, kad sankcijų skyrimui ir asmenų teisių bei laisvių ribojimui yra reikšmingas proporcingumo principas; pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo praktiką, valstybėms paprastai suteikiama nuožiūros laisvė nustatant tam tikras priemones, tačiau valstybių veiksmai neturi daryti tokio poveikio konkrečiai teisei, kad paneigtų šios teisės veiksmingumą ir pačią jos esmę.

26. Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Marijampolės pataisos namai prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti.

27. Marijampolės PN nuomone, teismas teisingai, visapusiškai ir išsamiai vertino bei objektyviai išnagrinėjo visas faktines bylos aplinkybes, objektyviai ištyrė visus byloje esančius įrodymus ir priėmė teisingą sprendimą.

28. Pacitavęs Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 111 punkto nuostatas bei aptaręs Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, atsakovo atstovas pažymi, kad asmenų laikymo pataisos namuose sąlygas nustatančiame teisiniame reguliavime nėra nurodyta, jog į vienam asmeniui tenkančio ploto kameroje apskaičiavimą neturėtų būti įtrauktas plotas, kurį užima sanitarinis mazgas bei baldai. Marijampolės PN nurodo, kad tokios nuostatos Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje paprastai yra aiškinamos kaip nereikalaujančios taikyti atskirą ploto apskaičiavimo metodologiją ir kiekvienu nagrinėjamu atveju iš bendro ploto išskaičiuoti sanitarinio mazgo ir baldų užimamą plotą.

29. Atsakovo atstovas nurodo, kad A. B. nuo 2018 m. gegužės 21 d. iki 2018 m. lapkričio 15 d. atliekant bausmę Marijampolės PN Kybartų sektoriuje, gyvenamųjų patalpų plotas nebuvo per mažas – jam ginčo laikotarpiu teko nuo 3,89 iki 5,19 kv. m gyvenamojo ploto, todėl pareiškėjo skundas dėl per mažo jam tekusio patalpų ploto nėra pagrįstas, A. B. teiginių nepatvirtina jokie objektyvūs ir neginčijami įrodymai, kurie sudarytų pagrindą konstatuoti Marijampolės PN Kybartų sektoriaus darbuotojų veiksmų neteisėtumą. Atsakovo atstovas pažymi, kad pagal, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, įrodinėjant neturtinę žalą, ypatingą reikšmę įgyja įrodomieji faktai, t. y. tokie faktai, kurie yra pagrindas logine seka daryti išvadą, jog egzistuoja kitas materialiojo teisinio pobūdžio faktas; yra būtina įrodyti tokius faktus, kurie neabejotinai turėtų lemti neigiamą poveikį nukentėjusiam asmeniui (neigiamus fizinius ar dvasinius išgyvenimus).

30. Marijampolės PN nurodė, kad pataisos namų 4 būryje buvo įrengtos 8 praustuvės ir 4 vonelės, 6 pisuarai ir 6 klozetai su uždaromis kabinomis. Atsakovo atstovo nuomone, tai buvo pakankamas sanitarinio mazgo įrenginių kiekis.

31. Atsakovo atstovas teigia, kad jis jokiais veiksmais pareiškėjo teisių nepažeidė ir jokios žalos A. B. nepadarė, todėl nėra jokio pagrindo svarstyti žalos atlyginimo klausimą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 32. Ginčas šioje administracinėje byloje iš esmės kilo dėl pareiškėjo A. B. prašymo priteisti jam 3 000 Eur neturtinei žalai, kurią kildina iš netinkamų kalinimo Marijampolės PN sąlygų, atlyginti.

33. Pirmosios instancijos teismas, padaręs išvadą, kad atsakovo atstovas nepaneigė pareiškėjo aplinkybių dėl sanitarinių įrenginių trūkumo (nepateikė duomenų, kiek nuteistųjų buvo 4 būryje ginčo laikotarpiu), tačiau taip pat nėra pateikta jokių įrodymų, jog dėl nustatyto pažeidimo pareiškėjas būtų patyręs reikšmingų neturtinių praradimų, sprendė, kad A. B. patirti nepatogumai nebuvo tokio pobūdžio ir intensyvumo, jog būtų įvertinti pinigais, todėl šioje byloje yra pagrindas pareiškėjui nepriteisti neturtinės žalos atlyginimo pinigais ir apsiriboti jo teisės į teisės aktuose nustatytas kalinimo sąlygas pažeidimo pripažinimu ir tai yra pakankama satisfakcija už jo teisių pažeidimą. A. B. su tokiu teismo sprendimu nesutinka, prašo jį panaikinti ir reikalavimą tenkinti visiškai – pareiškėjui iš atsakovo atstovo priteisti 3 000 Eur neturtinei žalai atlyginti. A. B. nuomone, teismas netinkamai įvertino minimalų vienam asmeniui tekusį plotą (nepagrįstai nevertino patalpose esančių inventoriaus ir baldų užimamo ploto) ir netinkamai įvertino nustatytą pažeidimą dėl nepakankamo sanitarinių įrenginių kiekio.

34. Teisėjų kolegija pažymi, kad vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 142 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik jeigu teismas pripažįsta, kad tai būtina. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme tąsa. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendime. Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalyje yra įtvirtinta, kad teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Minėto straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad teismas peržengia apeliacinio skundo ribas, kai to reikalauja viešasis interesas arba kai neperžengus apeliacinio skundo ribų, būtų reikšmingai pažeistos valstybės, savivaldybės ir asmenų teisės bei įstatymų saugomi interesai. Teismas taip pat patikrina, ar nėra šio įstatymo 146 straipsnio 2 dalyje nurodytų sprendimo negaliojimo pagrindų. Šioje byloje teisėjų kolegija nenustatė sprendimo negaliojimo pagrindų bei aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos pareiškėjo apeliacinio skundo ribos, todėl bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą bei teisėtumą patikrina neperžengdama A. B. apeliacinio skundo ribų.

35. Atsakovo apeliacinio skundo turinys patvirtina, kad nesutikimą su pirmosios instancijos teismo sprendimu jis iš esmės argumentuoja tik netinkamai nustatytu pareiškėjui tekusiu atsakovo atstovo bendrabučio tipo patalpos plotu bei netinkamai įvertintu pažeidimu dėl nepakankamo sanitarinių įrengimų kiekio. Atsižvelgusi į tai, teisėjų kolegija pirmosios instancijos teismo priimto sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą vertina nurodyta apimtimi.

36. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad valstybės ir savivaldybės pareiga atlyginti žalą (viešoji atsakomybė) pagal Civilinio kodekso 6.271 straipsnio nuostatas kyla dėl valstybės ir savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, nepaisant konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Civilinei atsakomybei atsirasti paprastai yra būtinos keturios sąlygos: neteisėti veiksmai (Civilinio kodekso 6.246 straipsnis), priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos (Civilinio kodekso 6.247 straipsnis), teisės pažeidėjo kaltė (Civilinio kodekso 6.248 straipsnis) ir teisės pažeidimu padaryta žala (Civilinio kodekso 6.249 straipsnis), tačiau Civilinio kodekso 6.271 straipsnyje nustatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Tai reiškia, kad reikalavimas dėl žalos atlyginimo (tiek turtinės, tiek neturtinės) gali būti tenkinamas nustačius neteisėtus pareiškėjo nurodytos valdžios institucijos veiksmus, žalos jam padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp minėtos institucijos neteisėtų veiksmų bei atsiradusios žalos. Pagrindinis viešosios atsakomybės elementas yra neteisėti veiksmai, kurių buvimas arba nebuvimas iš esmės lemia, ar tikslinga byloje vertinti likusias sąlygas.

37. Valstybės civilinė atsakomybė atsiranda tada, kai valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti. Šioje byloje A. B. reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo gali būti tenkinamas nustačius jo nurodytos institucijos – Marijampolės PN – neteisėtus veiksmus, neturtinės žalos padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp neteisėtų veiksmų bei atsiradusios žalos. Pažymėtina, kad neteisėtumui Civilinio kodekso 6.271 straipsnio prasme konstatuoti privalu nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba, nors ir vykdė šias funkcijas, veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo Civilinio kodekso 6.271 straipsnio prasme, kiekvienu atveju yra būtina nustatyti, kokios konkrečios teisės normos, reguliuojančios skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos. Nustačius neteisėtus valstybės institucijos veiksmus, būtina įvertinti, kaip šie pažeidimai pasireiškė asmeniui, teigiančiam, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, ir ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų (pareigūnų) neteisėtų veiksmų.

38. Teisėjų kolegija pažymi, kad apeliaciniame skunde A. B. pirmiausia akcentuoja minimalaus vienam asmeniui privalomo bendrabučio tipo patalpos ploto neužtikrinimą.

39. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad pirmosios instancijos teismas, vertindamas vienam asmeniui privalomo ploto normą, pagrįstai vadovavosi Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 111.1 punktu, kuris nustato minimalų 3,1 kv. m gyvenamųjų patalpų plotą vienam nuteistajam pataisos įstaigų bendrabučio tipo patalpose. Nustatydamas vienam asmeniui tekusio gyvenamojo ploto dydį, pirmosios instancijos teismas taip pat pagrįstai vadovavosi atsakovo atstovo pateiktais duomenimis ir padarė pagrįstą išvadą, kad visą ginčo laikotarpį A. B. buvo užtikrinta minimali 3,1 kv. m gyvenamojo ploto norma. Teisėjų kolegija neturi jokio pagrindo abejoti valstybės institucijos oficialiai pateikta informacija. Atsižvelgus į tai, kad 3 kv. m ploto pažeidimas nebuvo nustatytas, darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai nurodė, jog galiojantis teisinis reguliavimas nenustato, jog vertinant vienam asmeniui tenkantį patalpos plotą, iš bendro ploto turi būti atimamas joje esančių įrenginių užimamas plotas. Administracinėje byloje nėra jokių įrodymų, kad bendrabučio tipo patalpoje, kurioje ginčo laikotarpiu buvo laikomas pareiškėjas, būtų buvę teisės aktuose nustatyto inventoriaus ar baldų. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad per mažą gyvenamosios patalpos plotą dar mažino joje esantys baldai, tačiau ploto trūkumas buvo kompensuojamas sudarius galimybę visą dieną laisvai judėti, sportuoti ir panašiai. Taigi, priešingai nei teigia A. B., jo skunde nurodytos aplinkybės dėl per mažo suteikto gyvenamojo ploto buvo paneigtos.

40. Pareiškėjas taip pat nesutinka, su tuo, kaip buvo įvertinta jo patirta žala, neužtikrinus tinkamo sanitarinių įrenginių kiekio.

41. Kaip jau minėta, padaręs išvadą, kad Marijampolės PN nepaneigė pareiškėjo aplinkybių dėl sanitarinių įrenginių trūkumo bei įvertinęs, jog nėra pateikta jokių įrodymų, kad dėl nustatyto pažeidimo pareiškėjas būtų patyręs reikšmingų neturtinių praradimų, teismas sprendė, jog A. B. patirti nepatogumai nebuvo tokio pobūdžio ir intensyvumo, jog būtų įvertinti pinigais, todėl šioje byloje yra pagrindas pareiškėjui nepriteisti neturtinės žalos atlyginimo pinigais ir apsiriboti jo teisės į teisės aktuose nustatytas kalinimo sąlygas pažeidimo pripažinimu ir tai yra pakankama satisfakcija už jo teisių pažeidimą. Atkreiptinas dėmesys, kad visos kitos pareiškėjo ginčytos kalinimo sąlygos, išsamiai jas aptarus, buvo pripažintos atitinkančiomis konkrečių pirmosios instancijos teismo sprendime aptartų teisės aktų reikalavimus ir dėl jų neužtikrinimo neteisėti pataisos įstaigos darbuotojų veiksmai nebuvo nustatyti.

42. Atsižvelgęs į konstatuotą neteisėtą pataisos įstaigos veiksmą, t. y. tinkamo sanitarinio mazgo įrenginių kiekio neįrengimą, pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, jog institucijos veiksmai buvo neteisėti Civilinio kodekso 6.271 straipsnio prasme, o A. B. teisės buvo pažeistos, todėl jam turi būti atlyginta patirta neturtinė žala.

43. Nors administracinėje byloje nėra duomenų, kad pareiškėjo sveikatai ir neigiamai savijautai tiesioginės įtakos turėjo byloje konstatuoti teisės pažeidimai, tačiau jam neužtikrinus tinkamų kalinimo sąlygų, teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismo nustatytas atsakovo atstovo padarytas pažeidimas sudarė prielaidas patirti A. B. nurodytus neigiamus išgyvenimus, t. y. kilti neturtinei žalai. Taigi, tarp nurodytų atsakovo atstovo pažeidimų ir pareiškėjui kilusių neigiamų padarinių egzistuoja priežastinis ryšys.

44. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad Civilinio kodekso 6.250 straipsnio 1 dalyje yra nustatyta, jog neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Šiuo aspektu pabrėžtina, kad atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva ir teismo funkcija yra patikrinti reikalavimo pagrįstumą bei, jeigu jis pripažįstamas pagrįstu, nuspręsti, kokia suma pinigais gali būti teisinga ir protinga satisfakcija padarytai žalai atlyginti, ir ar pažeistai teisei apginti teisės pažeidimo fakto pripažinimo nepakanka.

45. Pagal formuojamą teismų praktiką, grindžiamą principu, kad kuo aiškesnė ir svarbesnė vertybė, tuo stipriau ji ginama, vienas iš veiksnių, reikšmingų neturtinės žalos atlyginimo dydžiui nustatyti ir teisingai atlyginti, yra teisinis gėris, į kurį kėsintasi ir dėl kurio pažeidimo padaryta prašoma atlyginti neturtinė žala (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. vasario 25 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-80-706/2015). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2015 m. balandžio 24 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-239-690/2015 pažymėjo, kad aukštesnio laipsnio, masto stiprumo ir intensyvumo fiziniai ir dvasiniai išgyvenimai turi būti kompensuojami didesne pinigų suma, o ne tokio stipraus sukrėtimo, mažesnio intensyvumo nepatogumams atlyginti turi būti skiriama mažesnė suma. Tokios praktikos laikosi ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2020 m. kovo 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-716-261/2020, 2020 m. birželio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1124-1062/2020).

46. Neturtinės žalos atlyginimo teisinius pagrindus, būdo ir (ar) dydžio nustatymą lemia šios žalos prigimtis ir objektas, į kokias vertybes buvo kėsintasi ir kaip jos buvo pažeistos, pažeidimo trukmė, ar tai iš esmės pakenkė pareiškėjo sveikatai ir taip toliau. Teisėjų kolegija pažymi, kad sprendžiant dėl neturtinės žalos priteisimo, kiekvienu konkrečiu atveju būtina nustatyti, jog būtent tas asmuo, kuris kreipėsi teisminės gynybos, tikrai patyrė fizinį skausmą, dvasiškai išgyveno, realiai patyrė emocinę depresiją, pažeminimai buvo apčiuopiami, reputacijos pablogėjimas juntamas ir ši dvasinė skriauda, pasireiškusi vienu arba keletu iš išvardytų elementų, nebuvo vienkartinio pobūdžio ar momentinė. Kaip jau minėta, asmens, kuris patyrė neturtinės žalos, teisės gali būti apginamos dviem būdais – teismo sprendimu pripažįstant asmens teisių pažeidimą arba už patirtą skriaudą atlyginant pinigine kompensacija. Viena vertus, ne visais atvejais tam, jog būtų apginta pažeista neturtinė teisė, priteisiamas neturtinės žalos atlyginimas pinigais. Kita vertus, neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo pažeistai teisei apginti nepakanka (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2020 m. liepos 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-664-492/2020).

47. Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į nurodytus neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijus, į pažeidimo trukmę (beveik pusę metų nebuvo užtikrintas reikiamas sanitarinių įrenginių skaičius; atsakovas šios aplinkybės nepaneigė), intensyvumą, pareiškėjo nurodytus patirtus nepatogumus, ginamų vertybių pobūdį bei kitus minėtus teismų praktikoje suformuluotus patirtos neturtinės žalos atlyginimo ir jos dydžio nustatymo vertinamuosius kriterijus, vadovaudamasi sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, konstatuoja, kad pareiškėjo pažeistai teisei apginti teisės pažeidimo fakto pripažinimas yra pakankama satisfakcija, ir sprendžia, jog A. B. pagrįstai nebuvo priteistas neturtinės žalos atlyginimas pinigais.

48. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodo, kad teismo pareiga yra aktyviai dalyvauti procese ir atsakovo pareikalauti duomenų, kuriais remiantis būtų pašalintos visos abejonės, tačiau jis nepagrindė, kad šią pareigą pirmosios instancijos teismas vykdė netinkamai. A. B. nenurodė, nei kokių konkrečių įrodymų, kurie patvirtintų konkrečius jo teiginius dėl netinkamų kalinimo sąlygų, teismas neišreikalavo, nei kodėl buvo svarbu juos išreikalauti. Nustatyta, kad priimdamas pareiškėjo skundą, teismas atsakovo atstovą įpareigojo pateikti visą su nagrinėjamu ginču susijusią medžiagą, taip pat ir duomenis apie kamerų plotus bei įrengtas prausyklas ir sanitarinius mazgus. Šis teismo įpareigojimas buvo įvykdytas, jokių pretenzijų dėl jo įvykdymo tinkamumo A. B. pirmosios instancijos teismui nereiškė ir papildomų įrodymų išreikalauti neprašė. Teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino administracinėje byloje esančius rašytinius įrodymus. Nagrinėjamoje byloje buvo surinka pakankami duomenų pareiškėjo teiginiams apie jo nurodytose Marijampolės PN patalpose buvusias kalinimo sąlygas įvertinti ir tinkamai išnagrinėti bylą bei priimti teisingą procesinį sprendimą. Pareiškėjas nepagrindė, kad pirmosios instancijos teismas būtų nepagrįstai neišreikalavęs konkrečių įrodymų, teisėjų kolegija tokios aplinkybės taip pat nenustatė.

49. Apibendrindama išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, pirmosios instancijos teismas, tinkamai įvertinęs Marijampolės PN padarytą pažeidimą, pagrįstai A. B. nepriteisė neturtinės žalos atlyginimo pinigais ir pažeidimo pripažinimą manė esant pakankama bei teisinga satisfakcija pareiškėjo pažeistai teisei apginti. Šis neturtinės žalos atlyginimo būdas nagrinėjamu atveju atitinka teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijus. Teismas teisingai aiškino ir taikė materialiosios bei proceso teisės normas, išsamiai išaiškino ir įvertino nagrinėjamai bylai reikšmingas faktines aplinkybes, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kuris paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo A. B. apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu ir 148 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo A. B. apeliacinį skundą atmesti.

Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2020 m. balandžio 30 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Ramūnas Gadliauskas

Stasys Gagys

Gintaras Kryževičius