2025-08-27 Nr. AB-13192-3-64-3-01373-2025-9 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eAS-891-662/2025

Teisminio proceso Nr. 3-64-3-01373-2025-9

Procesinio sprendimo kategorija 43.5.9

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

2025 m. rugpjūčio 27 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Beatos Martišienės ir Rasos Ragulskytės-Markovienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo P. V. atskirąjį skundą dėl Regionų administracinio teismo 2025 m. birželio 27 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjo P. V. skundą atsakovui Mažeikių rajono savivaldybės administracijai dėl įsakymų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas P. V. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas „1) idant teismui / teisėjui, nedviprasmiškai taptų aišku (dėl įstatyminės teisės į teisminę gynybą įgyvendinimo/realizavimo) – kreiptis į Konstitucinį teismą (ABTĮ 4 str.); 2) pripažinti, kad teiginiai, pateikti – Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo, 2021 m. lapkričio 9 d. nutarime Nr. KT177-A-N14/2021 (Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta asmens teisė kreiptis į teismą – neatskiriamas teisinės valstybės principo turinio elementas ir būtina teisingumo įgyvendinimo sąlyga; demokratinėje valstybėje teismas yra pagrindinė institucinė žmogaus teisių ir laisvių garantija; asmens teisės turi būti ginamos ne formaliai, o realiai ir veiksmingai) šiuo atveju – prasilenkia ne tik su tiesa, bet ir morale – neatitinka faktinės tikrovės; 3) patenkinti pareiškimą ir panaikinti 2024 m. birželio 11 d. įsakymu Nr. A1-837, 1 p. patvirtinto sąrašo 39 punktą, kuriuo P. V. skiriamas / pavedamas / įpareigojamas pirkimų organizatoriumi; 4) atnaujinti, dėl svarbios priežasties praleistą 2024 m. birželio 11 d. įsakymo Nr. A1-837 dalies, apskundimo terminą; 5) į bylos nagrinėjimą kviesti: administracijos direktorę J. K. ir direktoriaus pavaduotoją A. P. (dėl atlyginimo už papildomai atliktą / atliekamą darbą aplinkybių); 6) patenkinti pareiškimą ir įpareigoti atsakovą įgyvendinti / vykdyti įstatymo (https://www. infolex.lt/ta/32966, CK 6.230 str. 1, 3 d. ir DK 45 str. 1, 2 d., Viešojo administravimo įstatymo, 3 str. 1 d. 4, 6, 8–10 p.) normas; 7) arba patenkinti pareiškimą ir panaikinti Mažeikių rajono savivaldybės administracijos direktoriaus 2024 m. rugpjūčio 20 d. įsakymą Nr. A1-1221 „Dėl atsakingo asmens paskyrimo“; 8) arba patenkinti pareiškimą ir išspręsti ginčą kitu, įstatymų nustatytu būdu; 9) patenkinti pareiškimą ir panaikinti Mažeikių rajono savivaldybės administracijos direktoriaus 2024 m. rugsėjo 3 d. įsakymą Nr. P1-970 „Dėl pripažinimo padarius tarnybinį nusižengimą ir tarnybinės nuobaudos paskyrimą“; 10) išsireikalauti iš darbdavio / Atsakovės būtiną dokumentinę medžiagą bylai išnagrinėti“.

II. Regionų administracinis teismas 2025 m. birželio 27 d. nutartimi atmetė pareiškėjo P. V. prašymą dėl termino skundui paduoti atnaujinimo ir atsisakė priimti pareiškėjo skundą (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 30 str. 3 d., 33 str. 2 d. 9 p.).

Teismas nustatė, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjas skundu prašė panaikinti Mažeikių rajono savivaldybės administracijos direktoriaus 2024 m. birželio 11 d. įsakymo Nr. A1-837 (toliau – ir 2024 m. birželio 11 d. įsakymas) 1 punktu patvirtinto sąrašo 39 punktą, Mažeikių rajono savivaldybės administracijos direktoriaus 2024 m. rugpjūčio 20 d. įsakymą Nr. A1-1221 „Dėl atsakingo asmens paskyrimo“ (toliau – ir 2024 m. rugpjūčio 20 d. įsakymas) ir Mažeikių rajono savivaldybės administracijos direktoriaus 2024 m. rugsėjo 3 d. įsakymą Nr. P1-970 „Dėl pripažinimo padarius tarnybinį nusižengimą ir tarnybinės nuobaudos paskyrimą“ (toliau – ir 2024 m. rugsėjo 3 d. įsakymas). Atsižvelgdamas į tai ir taip pat įvertinęs, kad pareiškėjas skundą teismui pateikė 2025 m. birželio 18 d., teismas konstatavo, kad pareiškėjas praleido įstatymo nustatytą vieno mėnesio terminą administraciniams aktams ginčyti.

Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas pateikė prašymą atnaujinti praleistą terminą tik dėl Mažeikių rajono savivaldybės administracijos direktoriaus 2024 m. birželio 11 d. įsakymo dalies apskundimo ir nurodė, kad svarbios termino praleidimo priežastys – „fakto nežinojimas, savalaikis darbdavio (atsakovės) nesupažindinimas su juo“. Teismas konstatavo, kad detaliau pareiškėjas nepaaiškino termino praleidimo priežasčių, nenurodė ir nepateikė jokių įrodymų, pagrindžiančių termino praleidimo priežastis, nepagrindė kas sutrukdė kreiptis į teismą anksčiau.

Teismas atkreipė dėmesį, kad pareiškėjas neprašė atnaujinti praleistą terminą apskųsti Mažeikių rajono savivaldybės administracijos direktoriaus 2024 m. rugpjūčio 20 d. įsakymą ir 2024 m. rugsėjo 3 d. įsakymą, nenurodė svarbių priežasčių, dėl kurių praleido terminą apskųsti šiuos įsakymus, nenurodė ir nepateikė įrodymų, pagrindžiančių termino praleidimo priežastis.

Lietuvos teismų informacinės sistemos Liteko duomenimis teismas nustatė, kad pareiškėjas dėl šioje byloje ginčijamų aktų panaikinimo į teismą pirmą kartą kreipėsi dar 2024 metų rudenį ir 2024 m. spalio 17 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. I3-15812-614/2024 teismas pareiškėjo analogišką skundą laikė nepaduotu nepašalinus trūkumų, o Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2025 m. vasario 5 d. nutartimi paliko 2024 m. spalio 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. I3-15812-614/2024 nepakeistą. Taigi, pareiškėjas jau nuo 2024 m. spalio 17 d. nuolat teikia analogiškus skundus, vadinasi, apie skundžiamus įsakymus žino jau nuo 2024 m. spalio mėnesio. Todėl tai, kad darbdavys (atsakovas) savalaikiai jo nesupažindino su įsakymu, kaip nurodo pareiškėjas, niekaip nepagrindžia, kodėl skundą šioje byloje jis pateikė praleidęs įstatymo nustatytą apskundimo terminą daugiau kaip šešis mėnesius, skaičiuojant nuo 2024 m. spalio mėnesio, kai apie skundžiamus įsakymus jis neabejotinai žinojo.

Teismas atkreipė dėmesį, kad pareiškėjas po 2024 m. spalio 17 d. nutarties administracinėje byloje Nr. I3-15812-614/2024 priėmimo nuolat teikė analogiškus skundus, tačiau niekada nepagrindė termino skundui paduoti praleidimo priežasčių ir šiuo pagrindu analogiški jo skundai jau yra atsisakyti priimti 2025 m. balandžio 29 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. eI3-11806-426/2025, 2025 m. gegužės 12 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. eI3-10188-931/2025, 2025 m. gegužės 12 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. eI3-12334-931/2025, 2025 m. gegužės 14 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. eI3-12828-402/2025, 2025 m. gegužės 16 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. eI3-12945-780/2025 ir dar eilėje kitų bylų.

Teismas pažymėjo, kad nors nurodytos nutartys dar nėra įsiteisėjusios, tačiau įsiteisėjusioje Regionų administracinio teismo 2025 m. balandžio 16 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. eI3-8753-631/2025 konstatuota, jog yra pagrindas atsisakyti priimti analogiškus pareiškėjo reikalavimus, kaip paduotus teismui, praleidus ABTĮ 29 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą vieno mėnesio apskundimo terminą, ir teismui sprendžiant nesant nustatyto jokio faktinio ir teisinio pagrindo jį atnaujinti. Palyginęs nurodytoje administracinėje byloje Nr. eI3-8753-631/2025 pareiškėjo reikštus reikalavimus, pagrindą ir argumentus dėl termino skundui paduoti praleidimo priežasčių su šioje byloje pateikto pareiškėjo skundo dalyku, pagrindu bei argumentais, teismas pripažino, kad jie yra analogiški, t. y. pareiškėjas nenurodė nei naujų faktinių aplinkybių, nei kitokių skundžiamų aktų panaikinimo teisinių pagrindų, nei naujų ar kitokių svarbių priežasčių, dėl kurių praleido skundo padavimo terminą.

Teismas konstatavo, kad pareiškėjui nenurodžius svarbių ir objektyvių priežasčių, kliudžiusių laiku pateikti skundą teismui, ir nepateikus jas galinčių patvirtinti įrodymų, yra pagrindas atsisakyti priimti skundo reikalavimus, kaip paduotus teismui praleidus ABTĮ 29 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą apskundimo terminą ir teismui padarius išvadą, kad nėra pagrindo jį atnaujinti.

III. Pareiškėjas P. V. atskirajame skunde prašo panaikinti Regionų administracinio teismo 2025 m. birželio 27 d. nutartį (atskirajame skunde nurodyta skundžiamos nutarties data „2025 m. birželio 26 d.“ laikytina rašymo apsirikimu) ir grąžinti pirmosios instancijos teismui skundo priėmimo klausimą nagrinėti iš naujo bei prašo priimti atskirąją nutartį ir kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą. Pareiškėjas taip pat prašo pripažinti, kad teiginiai, pateikti – Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2021 m. lapkričio 9 d. nutarime Nr. KT177-A-N14/2021 (Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta asmens teisė kreiptis į teismą – neatskiriamas teisinės valstybės principo turinio elementas ir būtina teisingumo įgyvendinimo sąlyga; demokratinėje valstybėje teismas yra pagrindinė institucinė žmogaus teisių ir laisvių garantija; asmens teisės turi būti ginamos ne formaliai, o realiai ir veiksmingai) – šiuo atveju prasilenkia ne tik su tiesa, bet ir morale – neatitinka faktinės (žr. Teisėjo etikos kodeksas) tikrovės.

Pareiškėjas pabrėžia, kad skundo padavimo terminas yra nepraleistas. Pareiškėjas paaiškina, kad tokia situacija susidarė dėl teismo / teisėjo neteisėtų veiksmų, dirbtinai yra sukurtos nenugalimos jėgos aplinkybės.

Pareiškėjo vertinimu, teismas nesilaikė Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos administracinėje byloje Nr. eAS-517-662/2025.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Atskirojo skundo dalykas – Regionų administracinio teismo 2025 m. birželio 27 d. nutarties, kuria neatnaujintas terminas skundui paduoti ir atsisakyta priimti pareiškėjo skundą praleidus terminą skundui paduoti, pagrįstumas ir teisėtumas.

Teisėjų kolegija, nagrinėdama atskirojo skundo argumentus ir tikrindama pirmosios instancijos teismo nutarties pagrįstumą ir teisėtumą, pažymi, kad teisė kreiptis į teismą teisminės gynybos yra fundamentali asmens teisė, pripažįstama tiek nacionalinių (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 str. 1 d., Teismų įstatymo 4 str. 1 d., ABTĮ 5 str. 1 d.), tiek tarptautinių teisės aktų (Tarptautinio pilietinių ir politinių teisių pakto 2 str. 3 d., Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 str. 1 d., 13 str.), tačiau ji neatsiejama nuo skundą (prašymą, pareiškimą) teikiančio asmens pareigos pateikti teisės aktų reikalavimus atitinkantį skundą (prašymą, pareiškimą), laikantis skundo (prašymo, pareiškimo) padavimo tvarkos ir terminų.

ABTĮ 33 straipsnio 2 dalyje yra nurodytas sąrašas atvejų, kuriems esant teismas atsisako priimti skundą (prašymą, pareiškimą). Jei teismas, prieš priimdamas skundą (prašymą, pareiškimą) nustato esant bent vieną iš šių atvejų, motyvuota nutartimi privalo atsisakyti priimti skundą (prašymą, pareiškimą). ABTĮ 33 straipsnio 2 dalies 9 punkte įtvirtinta, kad administracinio teismo pirmininkas ar teisėjas motyvuota nutartimi atsisako priimti skundą (prašymą, pareiškimą), jeigu skundas (prašymas, pareiškimas) paduotas praleidus nustatytą skundo (prašymo, pareiškimo) padavimo terminą ir šis terminas neatnaujinamas.

Pareiškėjas laikosi pozicijos, kad jis, kreipdamasis į teismą, nepraleido įstatymo nustatyto pareiškimo (skundo) padavimo termino.

ABTĮ 29 straipsnio 1 dalis įtvirtina, kad, jeigu specialusis įstatymas nenustato kitaip, skundas (prašymas, pareiškimas) administraciniam teismui paduodamas per vieną mėnesį nuo skundžiamo teisės akto paskelbimo arba individualaus teisės akto ar pranešimo apie veiksmą (atsisakymą atlikti veiksmus) įteikimo suinteresuotai šaliai dienos.

Teisėjų kolegija akcentuoja, kad, nagrinėdamas skundo priėmimo klausimą, kiekvienu atveju teismas nustato skundo padavimo termino eigos pradžią, o nustatęs skundo padavimo termino eigos pradžią, įvertina, ar, paduodamas teismui skundą, pareiškėjas nepraleido skundo padavimo termino (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2025 m. balandžio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-289-1047/2025; kt.).

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas laikosi pozicijos, kad asmuo sužinojo (turėjo sužinoti) apie administracinį aktą, kai jis įgijo galimybę susipažinti su informacija apie minėto akto turinį sudarančius esminius elementus, t. y. aktą priėmusią instituciją (asmenį), akto priėmimo datą, asmeniui nustatomas teises ar pareigas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2020 m. sausio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-26-822/2020; kt.).

Pirmosios instancijos teismas iš Lietuvos teismų informacinės sistemos Liteko nustatė, kad pareiškėjas jau nuo 2024 m. spalio 17 d. nuolat teikia analogiškus skundus, todėl sprendė, kad apie skundžiamus įsakymus žino jau nuo 2024 m. spalio mėnesio. Teismas vertino, kad pareiškėjo teiginiai, kad darbdavys (atsakovas) savalaikiai jo nesupažindino su įsakymu, niekaip nepagrindžia, kodėl skundą šioje byloje jis pateikė tik 2025 m. birželio 18 d. – praleidęs įstatymo nustatytą apskundimo terminą daugiau kaip šešis mėnesius, skaičiuojant nuo 2024 m. spalio mėnesio, kai apie skundžiamus įsakymus jis neabejotinai žinojo.

Pažymėtina, kad pareiškėjas, kreipdamasis į teismą, nepateikė jokių duomenų, sudarančių galimybę nustatyti skundžiamų įsakymų įteikimo pareiškėjui momentą.

Papildomai patikrinusi Lietuvos teismų informacinės sistemos Liteko duomenis, teisėjų kolegija taip pat nustatė, kad pareiškėjas dar 2024 m. rugsėjo 18 d. kreipėsi į teismą su skundu (pareiškimu), prašydamas panaikinti skundžiamus įsakymus, kartu pridėdamas jų kopijas (administracinė byla Nr. I3-15812-641/2024, teisminio proceso Nr. 3-64-3-01425-2024-6). Regionų administracinis teismas 2024 m. spalio 17 d. nutartimi pareiškėjo skundą laikė nepaduotu ir nutarčiai įsiteisėjus grąžino pareiškėjui. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2025 m. vasario 5 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. AS-75-662/2025 minėtą Regionų administracinio teismo 2024 m. spalio 17 d. nutartį paliko nepakeistą. Remdamasi nustatytomis aplinkybėmis, teisėjų kolegija prieina prie išvados, kad skundžiami įsakymai buvo įteikti pareiškėjui ir apie šiuos įsakymus bei jų turinį pareiškėjas žinojo (galėjo žinoti) dar 2024 m. rugsėjo 18 d. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas kreipėsi į teismą su pareiškimu (skundu) tik 2025 m. birželio 18 d. Atsižvelgdama į minėtas aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pareiškėjas, kreipdamasis į teismą, praleido įstatymo nustatytą terminą skundui dėl skundžiamų įsakymų panaikinimo paduoti (net ne šešis mėnesius kaip buvo nustatęs pirmosios instancijos teismas, o devynis mėnesius).

Pareiškėjas, kreipdamasis į teismą, prašė atnaujinti praleistą terminą skundui dėl 2024 m. birželio 11 d. įsakymo paduoti.

ABTĮ 30 straipsnio 1 dalis nustato, kad pareiškėjo prašymu administracinis teismas skundo (prašymo, pareiškimo) padavimo terminus gali atnaujinti, jeigu bus pripažinta, kad terminas praleistas dėl svarbios priežasties ir nėra aplinkybių, nurodytų šio įstatymo 33 straipsnio 2 dalies 1–8 punktuose. ABTĮ 30 straipsnio 2 dalis numato, kad prašyme atnaujinti terminą nurodomos termino praleidimo priežastys ir pateikiami jas patvirtinantys įrodymai. Kartu su prašymu atnaujinti terminą administraciniam teismui turi būti paduotas skundas (prašymas, pareiškimas).

Pažymėtina, kad svarbiomis termino skundui paduoti praleidimo priežastimis laikytinos objektyvios, nuo asmens valios nepriklausančios aplinkybės, apribojusios jo galimybes efektyviai pasinaudoti teisminės gynybos teise (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. gegužės 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. TA444-48/2012). Praleistas terminas gali būti atnaujinamas tik išimtiniais atvejais, jeigu jo praleidimo priežastys tikrai buvo svarbios, ekstraordinarios (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2006 m. birželio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS6-219/2006). Pareiškėjai visus teiginius dėl termino praleidimo privalo pagrįsti objektyviais duomenimis (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. birželio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. TA858-44/2011).

Remiantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, asmenims, praleidusiems įstatymo nustatytą terminą kreiptis į teismą, taikomas rūpestingumo, sąžiningumo ir atidumo standartas. Sąžiningumo, rūpestingumo ir atidumo imperatyvai neatsiejami nuo reikalavimo aktyviai siekti savo pažeistų teisių gynimo. Greta rūpestingumo, sąžiningumo ir aktyvumo reikalavimų suinteresuotiems asmenims taikomas operatyvumo standartas, kuris reikalauja įvertinti, ar pareiškimas atnaujinti praleistą terminą paduotas per protingą laiko tarpą nuo aplinkybių, kurios sukliudė asmeniui laiku ir tinkamai jį paduoti, išnykimo. Nepagrįstas delsimas yra kliūtis atnaujinti praleistą terminą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS442-697/2011).

Pažymėtina, jog savo teisėmis kiekvienas asmuo turi naudotis protingai, nepiktnaudžiauti jomis, laikytis įstatymuose įtvirtintos tvarkos, kuri užtikrina teisinių santykių stabilumą ir teisinio saugumo principo įgyvendinimą. Apriboti skundų padavimo terminai inter alia (be kita ko) yra susiję su teisinio saugumo principo įgyvendinimu, jais siekiama užtikrinti, kad asmenys, manantys, jog jų teisės buvo pažeistos, turėtų ne tik teisę jas ginti, bet ir pareigą tai daryti per protingą ir pagrįstą laiko tarpą.

Pareiškėjas, kreipdamasis į teismą, prašė atnaujinti terminą tik skundo reikalavimui dėl 2024 m. birželio 11 d. įsakymo panaikinimo paduoti ir neprašė atnaujinti terminą skundo reikalavimams dėl 2024 m. rugpjūčio 20 d. įsakymo ir 2024 m. rugsėjo 3 d. įsakymo panaikinimo paduoti. Pareiškėjas, prašydamas atnaujinti terminą skundo reikalavimui dėl 2024 m. birželio 11 d. įsakymo paduoti, nenurodė jokių išskirtinių, objektyvių priežasčių, sudariusių jam kliūtis kreiptis į teismą per įstatymo nustatytą terminą, o argumentai dėl force majeure yra išskirtinai hipotetinio, subjektyvaus pobūdžio, neparemti konkrečiais, pagrįstais, išsamiais argumentais bei įrodymais. Atsižvelgdama į minėtas aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai atsisakė atnaujinti pareiškimo (skundo) padavimo terminą ir priimti pareiškėjo pareiškimą (skundą) nagrinėti iš esmės.

Teisėjų kolegija pažymi, kad nagrinėjamu atveju nėra pagrindo vadovautis pareiškėjo nurodyta Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2025 m. gegužės 21 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. eAS-517-662/2025, kadangi faktinės aplinkybės nėra tapačios ar panašios nagrinėjamai bylai (skiriasi ginčo dalykas, pagrindas, kuriuo teismas atsisakė priimti pareiškėjo skundą ir pan.).

Apibendrindama aptartas bylos faktines ir teisines aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai bei teisėtai atsisakė tenkinti pareiškėjo prašymą dėl praleisto skundo (pareiškimo) padavimo termino atnaujinimo ir atsisakė priimti pareiškėjo skundą (pareiškimą), todėl pareiškėjo atskirasis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo nutartis paliekama nepakeista.

Pareiškėjas atskirajame skunde prašo kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą (toliau – ir Konstitucinis Teismas).

ABTĮ 4 straipsnio 2 dalis nustato, kad, jeigu yra pagrindas manyti, jog įstatymas ar kitas teisės aktas, kuris turėtų būti taikomas konkrečioje byloje, prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai (toliau – ir Konstitucija), administracinis teismas sustabdo bylos nagrinėjimą ir, atsižvelgdamas į Konstitucinio Teismo kompetenciją, kreipiasi į jį su prašymu spręsti, ar tas įstatymas ar kitas teisės aktas atitinka Konstituciją.

Pagal Konstitucinio Teismo įstatymo 67 straipsnio 2 dalies 5 punktą, teismo nutartyje, kuria kreipiamasi į Konstitucinį Teismą, turi būti nurodyti teismo nuomonės dėl teisės akto prieštaravimo Konstitucijai, teisiniai argumentai. Iš Konstitucinio Teismo įstatymo 67 straipsnio 2 dalies 5 punkto kyla reikalavimas, kad teismai, argumentuodami savo prašyme pateiktą nuomonę dėl įstatymo ar kito teisės akto (jo dalies) prieštaravimo Konstitucijai, neapsiribotų vien bendro pobūdžio samprotavimais ar teiginiais, taip pat tuo, kad įstatymas ar kitas teisės aktas (jo dalis), jų manymu, prieštarauja Konstitucijai, bet privalo aiškiai nurodyti, kurie ginčijami teisės aktų straipsniai (jų dalys, punktai) ir kokia apimtimi, jų nuomone, prieštarauja Konstitucijai, o savo poziciją dėl kiekvienos ginčijamos teisės akto (jo dalies) nuostatos atitikties Konstitucijai turi pagrįsti aiškiai suformuluotais teisiniais argumentais. Priešingu atveju teismo prašymas ištirti įstatymo ar kito teisės akto (jo dalies) atitiktį Konstitucijai laikytinas neatitinkančiu Konstitucinio Teismo įstatymo 67 straipsnio reikalavimų (Konstitucinio Teismo 2015 m. birželio 12 d., 2015 m. rugpjūčio 28 d. sprendimai; kt.).

Nagrinėjamu atveju pareiškėjas nenurodo dėl kokio konkretaus įstatymo (jo dalies), kuris yra taikytinas šioje byloje, prieštaravimo Konstitucijai turėtų būti kreipiamasi į Konstitucinį Teismą, pagrindų kreiptis į Konstitucinį Teismą nenustatė ir teisėjų kolegija, tikrindama bylą, todėl pareiškėjo prašymas kreiptis į Konstitucinį Teismą netenkinamas.

Pareiškėjas atskirajame skunde prašo teismo priimti atskirąją nutartį.

ABTĮ 110 straipsnio 1 dalis nustato, kad jeigu teismas, nagrinėdamas administracinę bylą, padaro išvadą, kad pareigūnai, institucijos, įstaigos, įmonės, organizacijos ir asmenys pažeidė įstatymus ar kitus teisės aktus, priima atskirąją nutartį, kurioje nurodo padarytus pažeidimus ir nusiunčia ją atitinkamoms institucijoms, įmonių, įstaigų, organizacijų vadovams.

Teisėjų kolegija, tikrindama pirmosios instancijos teismo nutarties pagrįstumą ir teisėtumą pagal atskirajame skunde apibrėžtas ribas, nenustatė faktinio ir teisinio pagrindų priimti atskirąją nutartį dėl pareiškėjo nurodomų aplinkybių. Dėl to prašymas priimti atskirąją nutartį netenkinamas.

ABTĮ 18 straipsnyje nurodytos bylos, nepriskirtos administracinių teismų kompetencijai. ABTĮ 18 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, kad administracinių teismų kompetencijai nepriskiriama tirti Respublikos Prezidento, Seimo, Seimo narių, Ministro Pirmininko, Vyriausybės, Konstitucinio Teismo, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo ir Lietuvos apeliacinio teismo teisėjų veiklos, kitų teismų teisėjų, taip pat prokurorų, ikiteisminio tyrimo pareigūnų ir antstolių procesinių veiksmų, susijusių su teisingumo vykdymu ar bylos tyrimu, taip pat su sprendimų vykdymu, ir Seimo kontrolieriaus, žvalgybos kontrolieriaus ir vaiko teisių apsaugos kontrolieriaus sprendimų. Atsižvelgusi į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija sprendžia, jog pareiškėjo prašymo dalis pripažinti, kad teiginiai, pateikti – Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2021 m. lapkričio 9 d. nutarime Nr. KT177-A-N14/2021 (Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta asmens teisė kreiptis į teismą – neatskiriamas teisinės valstybės principo turinio elementas ir būtina teisingumo įgyvendinimo sąlyga; demokratinėje valstybėje teismas yra pagrindinė institucinė žmogaus teisių ir laisvių garantija; asmens teisės turi būti ginamos ne formaliai, o realiai ir veiksmingai), šiuo atveju prasilenkia ne tik su tiesa, bet ir morale – neatitinka faktinės (žr. Teisėjo etikos kodeksas) tikrovės, nepriskirtina administracinių teismų kompetencijai.

Atsižvelgusi į išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas skundžiama nutartimi pagrįstai atsisakė priimti skundą dėl įsakymų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus, kurios nėra pagrindo naikinti atskirajame skunde išdėstytais argumentais. Todėl skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartis paliekama nepakeista, o pareiškėjo atskirasis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 154 straipsnio 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo P. V. atskirąjį skundą atmesti.

Regionų administracinio teismo 2025 m. birželio 27 d. nutartį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Audrius Bakaveckas

Beata Martišienė

Rasa Ragulskytė-Markovienė