A-822-3511-12 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinės byla Nr. A822-3511/2012

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01360-2012-8

Procesinio sprendimo kategorija 3.3; 3.4; 71

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2012 m. gruodžio 19 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (kolegijos pirmininkas), Virgilijaus Valančiaus ir Skirgailės Žalimienės (pranešėja),

rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo W. S. A. H. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. spalio 19 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo W. S. A. H. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas W. S. A. H. kreipėsi į teismą prašydamas panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Prieglobsčio reikalų skyriaus (toliau – Migracijos departamentas) 2012 m. balandžio 19 d. sprendimą Nr. (15/6-9)-20PR-3 „Dėl Pakistano Islamo Respublikos piliečio W. S. A. H., pateikusio prašymą suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje, perdavimo Norvegijai“ ir įpareigoti atsakovą išnagrinėti pareiškėjo prieglobsčio prašymą iš esmės.

Skunde (b. l. 2) paaiškino, kad 2012 m. gegužės 10 d. sudarė santuoką su Lietuvos Respublikos piliete. Europos Sąjungos Tarybos reglamento (EB) Nr. 343/2003 3 straipsnio 2 dalyje yra numatytas bendrasis principas, kad prieglobsčio prašytojo prašymą nagrinėja ta valstybė, kuri yra atsakinga pagal šiame reglamente nustatytus kriterijus, su išlyga, kad kiekviena valstybė narė trečiosios šalies piliečio jai pateiktą prašymą gali nagrinėti net tada, kai ji pagal šiame reglamente nustatytus kriterijus neatsako už tokį nagrinėjimą. Pareiškėjo manymu, valstybei paliekama diskrecijos teisė kiekvienu konkrečiu atveju, atsižvelgiant į individualias prieglobsčio prašytojo aplinkybes, priimti sprendimą nagrinėti prieglobsčio prašymą net ir tuo atveju, kai ji pagal šiame reglamente nustatytus kriterijus nėra atsakinga. Pareiškėjas remiasi Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 128 straipsnio 1 dalies 2 punktu numatančiu, kad priimant įpareigojimą išvykti iš Lietuvos Respublikos, sprendimą grąžinti ar išsiųsti užsienietį, atsižvelgiama į šeimyninius ryšius su asmenimis, gyvenančiais Lietuvoje. Pareiškėjo teigimu, nagrinėjant prieglobsčio prašymą Lietuvoje, būtų garantuota jo ir jo žmonos teisė į pagarbą šeimos gyvenimui bei užtikrinta ekonomiška ir teisinga prieglobsčio procedūra. Migracijos departamentas, priimdamas ginčijamą sprendimą dėl jo perdavimo, neišanalizavo visų faktinių aplinkybių, turinčių įtakos sprendimui, todėl sprendimas yra neteisėtas, nepagrįstas ir dėl to naikintinas, kaip neatitinkantis Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio reikalavimų.

Atsakovas Migracijos departamentas pareiškėjo skundą prašė atmesti.

Atsiliepime (b. l. 32–34) paaiškino, kad Migracijos departamentas 2012 m. kovo 2 d. sprendimu Nr. (15/6-9) 15PR-56 nusprendė nenagrinėti Pakistano Islamo Respublikos piliečio W. S. A. H. prašymo dėl prieglobsčio suteikimo iš esmės, nes, įvedus pareiškėjo pirštų atspaudus į EURODAC sistemą, nustatyta, kad šis Pakistano Islamo Respublikos pilietis yra kreipęsis prieglobsčio Norvegijos Karalystėje, todėl buvo kreiptasi į Norvegijos Karalystės Dublino reglamento padalinį su prašymu prisiimti atsakomybę už prašymo suteikti prieglobstį nagrinėjimą. Minėto Migracijos departamento sprendimo pareiškėjas neskundė, sprendimas yra įsiteisėjęs. 2012 m. balandžio 17 d. gavus Norvegijos sutikimą atsiimti pareiškėją, Europos Sąjungos Tarybos reglamento (EB) Nr. 343/2003 16 straipsnio 1 dalies c punkto pagrindu 2012 m. balandžio 19 d. Migracijos departamentas nustatyta tvarka nusprendė pareiškėją perduoti Norvegijai. Pareiškėjas Lietuvos Respublikoje buvo sulaikytas tik 2012 m. gegužės 14 d., nes vykdant Migracijos departamento 2012 m. balandžio 19 d. sprendimą Nr. (15/6-9)-20PR-3 perduoti jį Norvegijai (grąžinimas į Norvegiją buvo numatytas 2012 m. gegužės 10 d.), užsienietis pasišalino iš centro, pažeidė vidaus tvarką, buvo sulaikytas Vilniaus mieste. Atsakovas nurodo, kad pareiškėjas sąmoningai klaidina teismą, teigdamas, kad negalėjo pateikti skundo dėl Migracijos departamento 2012 m. balandžio 19 d. sprendimo Nr. (15/6-9)-20PR-3, nes jo judėjimo laisvė buvo apribota. Priešingai – Užsieniečių registracijos centro pareigūnams pareiškėjas teigė, kad minėto sprendimo neskųs, kad sutinka būti grąžintas į Norvegiją, t. y. sąmoningai klaidino Lietuvos pareigūnus siekdamas būti nesulaikytu Lietuvoje ir išvengti perdavimo Norvegijai. Tarptautinės apsaugos poreikio asmeniui kriterijai nenumato išskirtinių sąlygų prieglobsčio besikreipiantiems asmenims, sudariusiems santuoką su Europos Sąjungos valstybės narės piliečiais. Remiantis Lietuvos Respublikos pilietės R. K. paaiškinimu, atsakovas mano, kad pareiškėjas 2012 m. gegužės 10 d. sudarė galimai fiktyvią santuoką siekiant išvengti grąžinimo į Norvegiją ir apgaulės būdu įteisinti savo buvimą Europos Sąjungoje.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2012 m. spalio 19 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė.

Teismas nustatė, kad pareiškėjas 2012 m. kovo 1 d. atvyko į Vilniaus Migracijos valdybą ir pateikė prašymą suteikti jam prieglobstį Lietuvos Respublikoje. Savo prieglobsčio prašymą motyvavo tuo, kad kilmės valstybėje yra persekiojamas nusikalstamos grupuotės, kuriai, nežinodamas jos veiklos dirbo, o kai norėjo pasitraukti, buvo pradėtas persekioti, jam grasinta nužudymu. Lietuvos pareigūnams pareiškėjas nepateikė jokių asmens tapatybę ir teisėtą buvimą Europos Sąjungos valstybių narių teritorijoje patvirtinančių dokumentų. Įvertinęs tai, kad nors pirminės apklausos metu pareiškėjas paaiškino, kad dėl prieglobsčio jokiose valstybėse nesikreipė, tačiau Migracijos departamentui įvedus pirštų atspaudus į EURODAC sistemą, 2012 m. kovo 1 d. buvo nustatyta, kad pareiškėjas yra kreipęsis dėl prieglobsčio suteikimo Norvegijos Karalystėje (EURODAC Nr. (duomenys neskelbtini)). Migracijos departamentas 2012 m. kovo 2 d. sprendimu Nr. (15/6-9) I5PR-56 nusprendė nenagrinėti užsieniečio prašymo suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje iš esmės ir nustatyti valstybę, atsakingą už pareiškėjo prašymo suteikti prieglobstį nagrinėjimą. Norvegijos Dublino reglamento įgyvendinimo padalinys 2012 m. kovo 28 d. atsakovei pateikė atsakymą, kad pareiškėjas Norvegijoje yra pateikęs prašymą dėl prieglobsčio, kurio nagrinėjimas nėra baigtas. Migracijos departamentas išsiuntė Norvegijos Dublino reglamento įgyvendinimo padaliniui prašymą atsiimti pareiškėją ir gavo Norvegijos sutikimą.

Teismas konstatavo, kad remiantis bylos duomenimis, Norvegijai sutikus atsiimti pareiškėją, Migracijos departamentas įvertino visus pateiktus dokumentus ir priėmė skundžiamą sprendimą, vadovaudamasis galiojančiais teisės aktais ir nepažeisdamas sprendimo priėmimo procedūrų.

Dėl pareiškėjo skundo argumento, kad atsakovas galėjo pasinaudoti jam 2003 m. vasario 18 d. Europos Sąjungos Tarybos reglamento (EB) Nr. 343/2003 3 straipsnio 2 dalyje suteikta diskrecijos teise pateiktą prieglobsčio prašymą nagrinėti tada, kai pagal šiame reglamente nustatytus kriterijus neatsako už tokį nagrinėjimą, teismas padarė išvadą, kad jis atmestinas kaip nesusijęs su šios bylos nagrinėjimu, nes šios bylos nagrinėjimo dalykas nėra Migracijos departamento 2012 m. kovo 2 d. sprendimas Nr. (15/6-9) 15PR-56 „Dėl Pakistano Islamo Respublikos piliečio W. S. A. H. prašymo suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje nenagrinėjimo iš esmės, laikino teritorinio prieglobsčio Lietuvos Respublikoje jam suteikimo bei Europos Sąjungos valstybės narės, atsakingos už Pakistano Islamo Respublikos piliečio W. S. A. H. prašymo suteikti prieglobstį nagrinėjimą, nustatymo“. Kaip minėta, šis sprendimas yra įsiteisėjęs.

Pirmosios instancijos teismas nesutiko su pareiškėjo argumentais, kad dėl sudarytos santuokos su Lietuvos Respublikos piliete R. K. jis negali būti grąžintas į Norvegiją. Paaiškino, kad Įstatymo 128 straipsnio 1 dalies 2 punktas gali būti taikomas priimant įpareigojimą išvykti iš Lietuvos Respublikos, sprendimą grąžinti užsienietį į užsienio valstybę ar išsiųsti užsienietį iš Lietuvos Respublikos, o ne priimant sprendimą perduoti prieglobsčio prašytoją kitai valstybei. Nustatyta, kad pareiškėjas santuoką sudarė po to, kai Migracijos departamentas sprendimu nusprendė perduoti jį Norvegijai, 2009 metais Norvegijoje išreiškė valią dėl prieglobsčio suteikimo, šiuo metu šioje šalyje vyksta teisminis nagrinėjimas, tarptautinės apsaugos poreikio asmeniui kriterijai nenumato išskirtinių sąlygų prieglobsčio besikreipiantiems asmenims, sudariusiems santuoką su Europos Sąjungos valstybės narės piliečiais. Pareiškėjas sutiko ir neskundė Migracijos departamento sprendimo (2012 m. kovo 2 d. Nr. (15/6-9) 15PR-56), kuris yra įsiteisėjęs, jis nebuvo atviras apklausos metu, nuslėpė faktą apie prašymą suteikti prieglobstį Norvegijoje ir šiuo klausimu priimtą sprendimą, pateikė melagingus duomenis Pakistano ambasadai Kopenhagoje nurodydamas, kad Pakistano piliečio pasą atidavė Lietuvos pareigūnams, nors apklausos metu Lietuvoje teigė, kad jokio asmens tapatybės dokumento neturi, faktą apie kreipimąsi dėl naujo Pakistano piliečio paso išdavimo nuo atsakovo taip pat nuslėpė. Šiuo atveju svarbi aplinkybė yra ta, kad Norvegijoje nėra pasibaigęs apeliacinis pareiškėjo skundo nagrinėjimo procesas dėl prieglobsčio Norvegijoje pareiškėjui nesuteikimo.

Teismo vertinimu, byloje nustatytos aplinkybės parodo pareiškėjo piktnaudžiavimą prieglobsčio suteikimo tvarka ir procedūromis, siekiant išvengti grąžinimo į Norvegiją ir apgaulės būdu įteisinti savo buvimą Europos Sąjungoje. Ginčo sprendimas atitinka Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio reikalavimus, yra teisėtas ir pagrįstas, todėl jo naikinti skunde išdėstytais argumentais nėra teisinio pagrindo.

III. Pareiškėjas, nesutikdamas su Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. spalio 19 d. sprendimu, padavė apeliacinį skundą, prašydamas jį tenkinti ir panaikinti skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą bei priimti naują sprendimą (b. l. 64–68).

Atsakovas Migracijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos atsiliepimu į apeliacinį skundą su apeliaciniu skundu nesutinka ir prašo jo netenkinti (b. l. 77–78).

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Apeliacinis procesas nutrauktinas.

Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 132 straipsnis suteikia teisę apeliacinį skundą pateikusiam asmeniui jo atsisakyti iki baigiamųjų kalbų, ir tai yra pagrindas teismui nutraukti apeliacinį procesą (ABTĮ 132 str. 2 d.).

Iš 2012 m. lapkričio 19 d. teismui pateikto pareiškimo (b. l. 75–76) matyti, jog pareiškėjas minėta įstatymo suteikta galimybe pasinaudojo. Pirmosios instancijos teismo sprendimo kiti proceso dalyviai apskundę nebuvo, atsisakymas nuo skundo yra besąlyginis, apeliacinio proceso nutraukimas kitų asmenų teisių ir teisėtų interesų nepažeidžia, pareiškėjui apeliacinio skundo atsisakymo pasekmės yra aiškios. Teisėjų kolegija taip pat nenustatė kitų reikšmingų aplinkybių, dėl kurių, nutraukus apeliacinį procesą, galėtų būti pažeistas viešasis interesas. Atsižvelgus į tai, kas nurodyta, pareiškėjo pateiktas prašymas yra pagrindas apeliacinį procesą nutraukti (ABTĮ 132 str. 2 d.).

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 132 straipsnio 2 dalimi, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Priimti pareiškėjo W. S. A. H. atsisakymą nuo apeliacinio skundo.

Apeliacinį procesą pagal pareiškėjo W. S. A. H. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. spalio 19 d. sprendimo panaikinimo nutraukti.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Audrius Bakaveckas

Virgilijus Valančius

Skirgailė Žalimienė