AS-146-180-12 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. AS146-180/2012

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00171-2012-7

Procesinio sprendimo kategorija 67

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

2012 m. birželio 22 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus, Laimės Baltrūnaitės (pranešėja) ir Anatolijaus Baranovo (kolegijos pirmininkas), teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Disona“ atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. sausio 18 d. nutarties dalies administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Disona“ skundą atsakovui Vilniaus miesto savivaldybei, tretiesiems suinteresuotiems asmenims uždarajai akcinei bendrovei „Vilniaus parkai“, viešajai įstaigai „Vilniaus miesto parkai“ ir uždarajai akcinei bendrovei „Giransa“ dėl sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. pareiškėjas uždaroji akcinė bendrovė „Disona“ (toliau – ir UAB „Disona“, pareiškėjas) padavė Vilniaus apygardos administraciniam teismui skundą (b. l. 1-8), prašydamas panaikinti Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2011 m. gruodžio 28 d. sprendimą Nr. 1-382 „Dėl UAB „Vilniaus parkai“ likvidavimo ir VšĮ „Vilniaus miesto parkai“ steigimo“ (toliau – ir Sprendimas).

Pareiškėjas skunde taip pat prašė taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę – sustabdyti Sprendimo 3.1 punkto galiojimą bei uždrausti perregistruoti UAB „Vilniaus parkai“ priklausantį nekilnojamąjį turtą Vilniaus miesto savivaldybės vardu ir perduoti jį Ekonomikos ir investicijų departamentui. Prašymą taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę motyvavo tuo, esą įvykdžius Sprendimo 3.1 punktą, t. y. perdavus bent dalį UAB „Vilniaus parkai“ nekilnojamojo turto, būtų neįmanomas UAB „Vilniaus parkai“ likvidavimo atšaukimas, tuo pačiu taptų neįmanomas atsiskaitymas su UAB „Vilniaus parkai“ kreditoriais, kadangi šios įmonės balanse nebeliktų jokio turto, iš kurio būtų įmanoma patenkinti kreditorių, įskaitant UAB „Disona“, reikalavimus.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2012 m. sausio 18 d. nutartimi (b. l. 71-72) UAB „Disona“ skundą priėmė (ABTĮ 37 str.1 d.), o prašymą taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones atmetė vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 71 straipsnio 1 dalimi, kurioje nustatyta, kad teismas arba teisėjas proceso dalyvių motyvuotu prašymu arba savo iniciatyva gali imtis priemonių reikalavimui užtikrinti, jeigu, nesiėmus užtikrinimo priemonių, teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti negalimas. Teismas nustatė, kad pareiškėjas prašymą dėl reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo grindžia tuo, esą įvykdžius Sprendimo 3.1 punktą, t.y. perdavus bent dalį UAB „Vilniaus parkai“ nekilnojamojo turto, būtų neįmanomas UAB „Vilniaus parkai“ likvidavimo atšaukimas, taip pat atsiskaitymas su UAB „Vilniaus parkai“kreditoriais (tarp jų su UAB „Disona“), kadangi šios įmonės balanse nebeliktų jokio turto. Teismas nustatė, kad pareiškėjo nurodytos aplinkybės, kuriomis grindžiamas prašymas dėl reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo, susijusios ne tiek su būsimo teismo sprendimo įvykdymu, kiek su neigiamomis pasekmėmis pačiam pareiškėjui. Įvertinęs tai teismas konstatavo, kad skundo patenkinimo atveju pareiškėjui atsirastų neigiamų pasekmių, tai neapsunkintų teismo sprendimo vykdymo. Atsižvelgęs į pareiškėjo pateiktus argumentus teismas padarė išvadą, kad nesiėmus reikalavimo užtikrinimo priemonių teismo sprendimo įvykdymas šioje administracinėje byloje negali pasunkėti ar pasidaryti negalimas, todėl taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones netikslinga. Taip pat pažymėjo, kad reikalavimas gali būti užtikrinamas bet kurioje proceso stadijoje (ABTĮ 71 str. 1 d.).

III. Pareiškėjas UAB „Disona“ atskiruoju skundu (b. l. 105-107) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. sausio 18 d. nutarties dalį, kuria buvo atmestas pareiškėjo prašymas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones, ir išspręsti klausimą iš esmės – šias priemones taikyti.

Atskirąjį skundą grindžia šiais argumentais:

1. Pagal Lietuvos Respublikos akcinių bendrovių įstatymo (toliau – ir Akcinių bendrovių įstatymas) 73 straipsnio 16 dalį sprendimas likviduoti bendrovę negali būti atšauktas, jei bent vienas akcininkas gavo dalį likviduojamos bendrovės turto. Ši įstatymo norma yra imperatyvi, jokių jos išimčių įstatymas nenumato. Tokiu būdu, įvykdžius Sprendimo 3.1 punktą, t. y. perdavus bent dalį UAB „Vilniaus parkai“ nekilnojamojo turto jos vienintelei akcininkei Vilniaus miesto savivaldybei, būtų neįmanomas UAB „Vilniaus parkai“ likvidavimo atšaukimas. Tuo pačiu taptų neįmanomas būsimo teismo sprendimo, jei jis būtų palankus pareiškėjui, įvykdymas, kadangi patenkinus pareiškėjo skundą ir panaikinus Sprendimą bei pripažinus likvidavimą buvus neteisėtą, teismo sprendimo įvykdymas būtų įmanomas tik tuo atveju, jeigu UAB „Vilniaus parkai“ turtas nebūtų perduotas akcininkui.

2. Pareiškėjo manymu, skundžiama teismo nutartis yra be motyvų (ABTĮ 106 str. 1 d. 5 p.). Pagal ABTĮ 142 straipsnio 2 dalies 5 punktą tai yra absoliutus teismo nutarties negaliojimo pagrindas. Mano, jog, panaikinus pirmosios instancijos teismo nutartį, vadovaujantis proceso operatyvumo principu, apeliacinės instancijos teismas turėtų reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo klausimą išspręsti iš esmės, neperduodamas jo nagrinėti iš naujo pirmos instancijos teismui.

Atsakovas Vilniaus miesto savivaldybė su atskiruoju skundu nesutinka, prašo jį atmesti ir palikti pirmosios instancijos teismo nutartį nepakeistą.

Atsiliepime į pareiškėjo atskirąjį skundą pateikia šiuos argumentus:

1. Remiantis pareiškėjo nurodytais argumentais, negalima teigti, jog, nepritaikius reikalavimo užtikrinimo priemonių, realiai galėtų pasunkėti ar pasidaryti neįmanomas teismo sprendimo vykdymas, t. y. realiai būtų neįmanomas ar pasunkėtų ginčijamo Sprendimo panaikinimas. Todėl stabdyti Sprendimo 3.1 punkto vykdymą nėra nei faktinio, nei teisinio pagrindo.

2. Pareiškėjas savo atskirąjį skundą nepagrįstai grindžia Akcinių bendrovių įstatymo 73 straipsnio 16 dalies nuostatomis. Teisės normas, reglamentuojančias įmonių likvidavimą, reikia aiškinti sistemiškai.

3. Pareiškėjas savo prašymo taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę nepagrindė jokiomis konkrečiomis faktinėmis aplinkybėmis ir nepateikė jokių įrodymų, kurie galėtų patvirtinti, jog, nesiėmus prašomos reikalavimo užtikrinimo priemonės, gali kilti realių sunkumų įvykdyti būsimą teismo sprendimą.

4. Remiantis Akcinių bendrovių įstatymo 73 straipsnio 13 dalimi, UAB „Vilniaus parkai“ priklausantis nekilnojamasis turtas Vilniaus miesto savivaldybei bus perduotas teisės aktų nustatyta tvarka, t. y. tik po to, kai bus atsiskaityta su bendrovės kreditoriais.

5. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.494 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad, kai išnuomoto daikto nuosavybės teisė iš nuomotojo pereina kitam asmeniui, registruotina nuomos sutartis lieka galioti naujam savininkui, jeigu iš nuomos sutarties atsiradusios teisės įstatymų nustatyta tvarka buvo įregistruotos viešame registre. Atsakovas pažymi, kad tiek 1999 m. gruodžio 27 d. tarp UAB „Vilniaus parkai“ ir UAB „Giransa“ sudaryta Negyvenamųjų pastatų ir patalpų nuomos su investicija į remontą sutartis Nr. 99-12-27, tiek 2000 m. balandžio 28 d. tarp UAB „Vilniaus parkai“, UAB „Giransa“ ir UAB „Disona“ sudaryta Negyvenamųjų pastatų ir patalpų subnuomos su investicija į remontą trišalė sutartis Nr. 00-04-28 yra registruota Nekilnojamojo turto registre, todėl, kai išnuomoto daikto nuosavybės teisė iš UAB „Vilniaus parkai“ pereis Vilniaus miesto savivaldybei, abi minėtos sutartys liks galioti naujajam savininkui. Atsižvelgdamas į tai, atsakovas mano, kad Sprendimas nepažeidė pareiškėjo teisių, todėl negalima daryti išvados, kad neigiamos pasekmės dėl Sprendimo priėmimo, kurių neva siekia išvengti pareiškėjas, apskritai gali jam kilti.

2. Atsakovo nuomone, pritaikius prašomą reikalavimo užtikrinimo priemonę, būtų nepagrįstai apribota Vilniaus miesto savivaldybės teisė teisės aktų nustatyta tvarka valdyti, naudoti ir disponuoti jai priklausančiu turtu bei gauti iš jo pajamų.

Trečiasis suinteresuotas asmuo viešoji įstaiga „Vilniaus miesto parkai“ su atskiruoju skundu nesutinka, prašo jį atmesti ir palikti pirmosios instancijos teismo nutartį nepakeistą.

Atsiliepime į pareiškėjo atskirąjį skundą nurodo, kad UAB „Vilniaus parkai“ vienintelė akcininkė yra Vilniaus miesto savivaldybė, todėl svarbiausi sprendimai dėl UAB „Vilniaus parkai“ valdymo priimami Vilniaus miesto savivaldybės administracijos. Remiantis Akcinių bendrovių įstatymo 20 straipsnio 1 dalies 20 punktu, išimtinę teisę priimti sprendimą likviduoti bendrovę turi visuotinis akcininkų susirinkimas (to paties įstatymo 29 straipsnio 6 dalyje numatyta, kad, jeigu bendrovės visų akcijų savininkas yra vienas asmuo, jo raštiški sprendimai prilyginami visuotinio akcininkų susirinkimo sprendimams). Vilniaus miesto savivaldybės nuosavybės teisės į UAB „Vilniaus parkai“ akcijas nebuvo niekaip apribotos, Sprendimas buvo priimtas laikantis visų administracinių procedūrų, todėl atsakovas turėjo visas teises priimti pareiškėjo ginčijamą Sprendimą ir likviduoti UAB „Vilniaus parkai“. Pareigų pagal sudarytas nuomos ir subnuomos sutartis tinkamo įvykdymo užtikrinimas yra civilinės teisės klausimas. Civilinėje teisėje yra numatyta daugybė priemonių nuomininko (taip pat ir subnuomininko) interesams užtikrinti. Todėl mano, jog pareiškėjo pasirinktas būdas – pateiktas skundas administracinės teisenos tvarka yra netinkamas ginti jo tariamai pažeistas teises. Trečiojo suinteresuoto asmens nuomone, pareiškėjas neturi teisės kvestionuoti UAB „Vilniaus parkai“ likvidavimo.

Trečiasis suinteresuotas asmuo uždaroji akcinė bendrovė „Giransa“ su atskiruoju skundu sutinka ir prašo jį tenkinti.

Atsiliepime į pareiškėjo atskirąjį skundą pažymi, kad pareiškėjas prašo sustabdyti ne viso ginčijamo Sprendimo, o tik jo 3.1 punkto galiojimą bei uždrausti atlikti jame nurodytus veiksmus, t. y. perleisti UAB „Vilniaus parkai“ priklausantį nekilnojamąjį turtą jos vienintelei akcininkei – Vilniaus miesto savivaldybei. Paaiškina, kad, patenkinus kreditorių reikalavimus ir perleidus likusį įmonės turtą akcininkui, likvidavimo procesas yra užbaigiamas. Iki turto perleidimo akcininkui likviduojama įmonė privalo atlikti eilę kitų veiksmų, t. y. tinkamai pranešti apie įmonės likvidavimą, baigti teisminius procesus, atsiskaityti su kreditoriais ir kt. Mano, kad pareiškėjo prašomų taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonių pobūdis neuždraudžia UAB „Vilniaus parkai“ likvidatorei atlikti nurodytų veiksmų, t. y. vykdyti likvidavimo procedūrą. Šios priemonės iš esmės neleidžia tik užbaigti UAB „Vilniaus parkai“ likvidavimo procesą. Mano, kad prašoma taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonė yra adekvati siekiamam tikslui (sprendimo, kuriuo nuspręsta likviduoti įmonę, panaikinimui), nepažeidžia proporcingumo principo ir proceso šalių interesų pusiausvyros.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Atskirasis skundas atmestinas.

ABTĮ 71 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad teismas arba teisėjas proceso dalyvių motyvuotu prašymu arba savo iniciatyva gali imtis priemonių reikalavimui užtikrinti. Reikalavimas gali būti užtikrinamas bet kurioje proceso stadijoje, jeigu, nesiėmus užtikrinimo priemonių, teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti negalimas. Taigi, reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymas yra siejamas tik su būsimo teismo sprendimo vykdymo užtikrinimu ta prasme, kad būtų pašalintos aplinkybės dėl kurių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti negalimas.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje dėl ABTĮ 71 straipsnio nuostatų taikymo ne kartą buvo išaiškinta, kad spręsdamas prašymą dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo teismas turi įvertinti, ar yra reali grėsmė, jog, netaikius reikalavimo užtikrinimo priemonių, teismo sprendimo įvykdymas pasunkėtų arba pasidarytų negalimas, t. y. kad priėmus sprendimą panaikinti skundžiamą aktą (veiksmą), iki jo priėmimo buvusios padėties atkūrimas (ABTĮ 92 str.) pasunkėtų arba taptų negalimas. Realus bei veiksmingas iki skundžiamo administracinio akto priėmimo buvusios padėties atkūrimas, pažeistų pareiškėjo teisių ir teisėtų interesų atkūrimas ir apgynimas bei realus teismo sprendimo įvykdymas pasunkėtų arba taptų nebeįmanomas tuo atveju, jei bylos nagrinėjimo metu galiojantis aktas, kurio teisėtumas ir pagrįstumas ginčijamas, sukeltų (ar tikėtina, kad sukeltų) tokias neigiamas pasekmes, kurių pašalinimas, teismui priėmus palankų pareiškėjui sprendimą, būtų neįmanomas ar sudėtingas (žr., pavyzdžiui, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2005 m. balandžio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS5‑155/2005, 2005 m. birželio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS5-230/2005, 2008 m. spalio 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS438-558/2008, 2010 m. spalio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS143-612/2010, 2011 m. gegužės 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS63-416/2011, kt.). Be to, taikomos reikalavimo užtikrinimo priemonės turi būti adekvačios siekiamam tikslui, nepažeisti proporcingumo principo, proceso šalių interesų pusiausvyros ir viešojo intereso (žr., pavyzdžiui, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2006 m. rugsėjo 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS6-496/2006, 2006 m. lapkričio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS15-622/2006, 2010 m. spalio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS143-612/2010).

Byloje nustatyta, kad Vilniaus apygardos administracinis teismas 2012 m. sausio 18 d. nutartimi priėmė nagrinėti pareiškėjo skundą, kuriuo pareiškėjas prašo teismo panaikinti Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2011 m. gruodžio 28 d. sprendimą Nr. 1-382 „Dėl UAB „Vilniaus parkai“ likvidavimo ir VšĮ „Vilniaus miesto parkai“ steigimo“ (b. l. 20-21). Šiuo sprendimu Vilniaus miesto savivaldybė (vienintelė visų UAB „Vilniaus parkai“ akcijų savininkė), nusprendė: likviduoti UAB „Vilniaus parkai“ (Sprendimo 1 punktas); skyrė UAB „Vilniaus parkai“ likvidatorę (Sprendimo 2 punktas); įpareigojo likvidatorę registruoti Nekilnojamojo turto registre UAB „Vilniaus parkai“ priklausantį nekilnojamąjį turtą Vilniaus miesto savivaldybės vardu ir perduoti jį Ekonomikos ir investicijų departamentui (Sprendimo 3.1 punktas); nustatė UAB „Vilniaus parkai“ likvidavimo terminą (Sprendimo 3.2 punktas); steigti VšĮ „Vilniaus miesto parkai“ (Sprendimo 4 punktas); patvirtinti VšĮ „Vilniaus miesto parkai“ steigimo aktą ir įstatus (Sprendimo 5 p.); taip pat išsprendė kitus su UAB „Vilniaus parkai“ likvidavimu ir VšĮ „Vilniaus miesto parkai“ steigimu susijusius klausimus (Sprendimo 7-11 p.). Ta pačia nutartimi pirmosios instancijos teismas atmetė pareiškėjo prašymą taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones – sustabdyti Sprendimo 3.1 punkto galiojimą ir uždrausti perregistruoti UAB „Vilniaus parkai“ priklausantį nekilnojamąjį turtą Vilniaus miesto savivaldybės vardu ir perduoti jį Ekonomikos ir investicijų departamentui.

Iš pareiškėjo skundo pirmosios instancijos teismui argumentų, kuriais remdamasis pareiškėjas prašo panaikinti visą Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2011 m. gruodžio 28 d. sprendimą Nr. 1-382, bei prie skundo pridėtų dokumentų matyti, kad 2000 m. balandžio 28 d. negyvenamų pastatų ir patalpų subnuomos su investicija į remontą trišale sutartimi UAB „Giransa“, kuri pagal 1999 m. gruodžio 27 d. nuomos sutartį nuomojo iš UAB „Vilniaus parkai“ negyvenamas patalpas (duomenys neskelbtini), Vilniuje, vadovaudamasi Vilniaus miesto valdybos 1999 m. gegužės 6 d. sprendimu Nr.802, šias patalpas subnuomojo UAB „Disona“. Pagal pareiškėjo pateiktus į bylą dokumentus, UAB „Disona“ atliko sunuomojamų patalpų remontą ir siekė pirkti sunuomojamas patalpas. Pareiškėjas skunde teismui nurodė, esą Vilniaus miesto savivaldybės administracija elgėsi nesąžiningai UAB „Disona“ atžvilgiu, kadangi pakeitė savo pirmesnį sprendimą leisti parduoti subnuomininkei jos sunuomojamą nekilnojamąjį turtą ir nusprendė parduoti pastatus viešojo konkurso būdu, o UAB „Disona“ paprašius paaiškinimo, nuslėpė aplinkybę apie numatomą UAB „Vilniaus parkai“ likvidavimą. Pareiškėjo teigimu, Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2011 m. gruodžio 28 d. sprendimu Nr. 1-382 liko neišspręsti atitinkami su trišale sutartimi susiję UAB „Vilniaus parkai“ įsipareigojimai UAB „Disona“. Taigi administracinis ginčas dėl Sprendimo panaikinimo pareiškėjo yra iškeltas tuo aspektu kokios teisinės pasekmės jam, kaip patalpų pagal trišalę sutartį subnuomininkui, gali kilti Vilniaus miesto savivaldybės tarybai priėmus 2011 m. gruodžio 28 d. sprendimą Nr. 1-382 dėl UAB „Vilniaus parkai“ (patalpų nuomotojo) likvidavimo. Pažymėtina, kad pareiškėjo prašymo dėl reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo argumentai yra pernelyg nutolę nuo ABTĮ 71 straipsnio 1 dalyje numatyto reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo tikslo ir paskirties. Pirmosios instancijos teismas 2012 m. sausio 18 d. nutartyje iš esmės pagrįstai nustatė, kad aplinkybės, kuriomis pareiškėjas grindžia prašymą dėl reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo, nėra pakankamai susiję su būsimo teismo sprendimo įvykdymu.

Nagrinėjamo atskirojo skundo kontekste pažymėtina, kad pagal 2000 m. balandžio 28 d. negyvenamų pastatų ir patalpų subnuomos su investicija į remontą trišalę sutartį tarp šios sutarties šalių susiklostė civiliniai teisiniai santykiai. Civilinio kodekso 6.494 straipsnio 1 dalis nustato, kad tuo atveju, kai išnuomoti daikto nuosavybės teisė iš nuomotojo pereina kitam asmeniui, registruota nuomos sutartis lieka galioti naujam savininkui, jeigu iš nuomos sutarties atsiradusios teisės įstatymų nustatyta tvarka yra įregistruotos viešame registre. Į bylą pateiktas Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašas, kad iš pirmiau minėtų nuomos sutarčių kylančios juridinių asmenų teisės yra įregistruotos Nekilnojamojo turto registre. Vilniaus miesto savivaldybės administracija atsiliepime į pareiškėjo atskirąjį skundą, remdamasi minėta Civilinio kodekso norma ir iš nuomos sutarčių atsiradusių šių sutarčių subjektų teisių įregistravimo Nekilnojamojo turto registre faktu, akcentuoja, kad pasikeitus išnuomotų patalpų savininkui, šių patalpų nuomos ir subnuomos sutartys liks galioti naujam turto savininkui.

Pareiškėjo argumentai dėl reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo ir šio prašymo bei atskirojo skundo teisinis pagrindimas vien tik Akcinių bendrovių įstatymo 73 straipsnio 16 dalimi, nesuteikia pagrindo konstatuoti, kad teismo sprendimo, kuris bus priimtas dėl pareiškėjo skundo, įvykdymas gali pasunkėti ar pasidaryti negalimas. Akcinių bendrovių įstatymo 73 straipsnyje „Bendrovės likvidavimas“ yra sureglamentuoti su bendrovės likvidavimu susiję klausimai, tarp jų ir pareiškėjo keliamas klausimas kaip turi būti atsiskaitoma su likviduojamos įmonės kreditoriais (ABĮ 73 str.13 d.). Minėta, kad pagal Civilinio kodekso normas išnuomoto daikto nuosavybės teisei iš nuomotojo perėjus kitam asmeniui, registruota nuomos sutartis lieka galioti naujam savininkui. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nusprendė, kad remiantis pareiškėjo argumentais nėra pagrindo byloje taikyti byloje reikalavimo užtikrinimo priemonę.

Atskirojo skundo argumentą, esą skundžiama nutartis be motyvų, teisėjų kolegija atmeta kaip nepagrįstą. Nors skundžiama pirmosios instancijos teismo 2012 m. sausio 18 d. nutartis yra lakoniška, tačiau jos turinys patvirtina, kad teismas iš pareiškėjo pateiktų argumentų dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo argumentų nenustatė, jog nesiėmus reikalavimo užtikrinimo priemonių, teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti negalimas.

Remdamasi išdėstytais argumentais teisėjų kolegija konstatuoja, kad tenkinti pareiškėjo atskirąjį skundą remiantis jame išdėstytais argumentais nėra pagrindo. Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. sausio 18 d. nutarties apskųstoji dalis, kuria atmestas pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Disona“ prašymas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones, paliktina nepakeista.

Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 151 straipsnio 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Disona“ atskirąjį skundą atmesti.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimutis Alechnavičius

Laimė Baltrūnaitė

Anatolijus Baranovas