5ec2a347-b8a1-43c5-ab1e-e803cc9faba4 · Vilniaus apygardos teismas

? Baudžiamoji byla Nr. 1A-642-468/2018 Teisminio proceso Nr. 1-01-1-66377-2017-2 Procesinio sprendimo kategorijos: 1.2.25.4.1; 2.1.2.7; 2.1.3.1; 2.1.15.3.3.3;2.4.6.1. (S) VILNIAUS APYGARDOS TEISMAS NUTARTIS LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU 2018 m. lapkričio 06 d. Vilnius Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Daivos Kazlauskienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Stasio Lemežio, Ugniaus Trumpulio, sekretoriaujant Erikai Jasmontaitei, dalyvaujant prokurorui Linui Gružui, išteisintajam G.

G., jo gynėjui advokatui Vyteniui Dziegoraičiui, vieÅ¡ame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka iÅ¡nagrinėjo baudžiamÄ jÄ bylÄ pagal nukentėjusiosios B. T. apeliacinį skundÄ dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018-07-24 nuosprendžio, kuriuo G. G. iÅ¡teisintas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 281 straipsnio 1 dalį, jam nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo požymių (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 303 straipsnio 5 dalies 1 punktas).

Nukentėjusiosios B. T. civilinis ieškinys paliktas nenagrinėtas. Teisėjų kolegija n u s t a t ė: I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos faktinės aplinkybės 1. G. G. buvo kaltinamas tuo, kad jis, vairuodamas kelių transporto priemonę, pažeidė kelių eismo taisykles, dėl ko įvyko eismo įvykis, dėl kurio buvo nesunkiai sutrikdyta kito žmogaus sveikata: 2017-11-30 apie 16.06 val., Vilniuje, vairavo automobilį VW Passat, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), ir važiavo K.Kalinausko gatve link sankryžos su Pylimo gatve, kur degant žaliam šviesoforo signalui sukdamas į kairę sankryžoje, nesustojo ir nepraleido iš dešinės pusės į kairę per Pylimo gatvę ėjusios pėsčiosios B.

T., kurios judėjimo kryptį kirto, automobiliu jÄ patrenkė ir sužalojo. Dėl eismo įvykio metu patirtų sužalojimų B. T. buvo nesunkiai sutrikdyta sveikata. Å iais savo veiksmais G. G. pažeidė Kelių eismo taisyklių (toliau tekste – KET) 27 punkto reikalavimus ir buvo kaltinamas padaręs nusikalstamÄ veikÄ , numatytÄ BK 281 straipsnio 1 dalyje.

2. G. G. iÅ¡teisintas pagal BK 281 straipsnio 1 dalį, jam nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo požymių (BPK 303 straipsnio 5 dalies 1 punktas). II. Apeliacinio skundo argumentai ir proceso dalyvių praÅ¡ymai 3. Nukentėjusioji B. T. praÅ¡o panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018-07-24 nuosprendį ir priimti apkaltinamÄ jį nuosprendį, kuriuo nuteisti G. G. pagal BK 281 straipsnio 1 dalį bei tenkinti civilinį ieÅ¡kinį. 3.1. Mano, kad pirmosios instancijos teismas byloje esančius duomenis vertino neobjektyviai, pavirÅ¡utiniÅ¡kai, į juos nesigilino, nevertino byloje esančių įrodymų kaip viseto, taip pažeisdamas BPK 20 straipsnio 5 dalį.

Apeliantė taip pat teigia, kad buvo padarytos klaidingos iÅ¡vados, netinkamai nustatytas priežastinis ryÅ¡ys ir neteisingai kvalifikuota G. G. padaryta veika. 3.2. Apeliantės nuomone, pirmosios instancijos teismas iÅ¡ esmės suklydo pasisakydamas dėl KET įtvirtintų reikalavimų, kurie yra keliami eismo dalyviams, Å¡iuo atveju, transporto priemonės vairuotojui G. G. KET 27 punkte nurodoma, kad „(vairuotojas) sukdamas į deÅ¡inę ar į kairę sankryžose (privalo sustoti ir praleisti) į jo važiavimo krypties bet kuriÄ eismo juostÄ Ä¯Ä—jusį pėsčiÄ jį“.

Å ioje normoje nėra įtvirtinta, kad reikalavimas praleisti pėsčiuosius, tuo metu esančius važiuojamojoje kelio dalyje, taikomas tik pėsčiųjų perėjos zonoje. Remdamasi tokiu KET aiÅ¡kinimu B. T. teigia, kad G. G. turėjo teisės normomis įtvirtintÄ pareigÄ praleisti jÄ tuo metu, kai ji kirto jo važiavimo krypties eismo juostas. 3.3. Pažymi, jog sankryžoje, kurioje įvyko eismo įvykis, nėra KET ženklo „Pėsčiųjų perėja“, yra tik kelio žymėjimas eiti pėstiesiems.

Dėl Å¡ios priežasties, apeliantės nuomone, tokia sankryža negali bÅ«ti laikoma pėsčiųjų perėja KET ir kitų teisės aktų prasme. B. T. atkreipia dėmesį į tai, kad „pėsčiųjų perėjos“ sÄ voka nėra minima ir G. G. suraÅ¡ytame kaltinamajame akte. Apeliantės teigimu teismas teigiamai įvertino aplinkybę, kad G. G. praleido kitÄ asmenį einantį „pėsčiųjų perėja“, tuo tarpu B. T., teismo nuomone yra pati kalta dėl sužalojimo. 3.4. B.

T. nesutinka, kad ji yra kalta dėl kilusio eismo įvykio ir jo pasekmės – sužalojimo. Apeliantės nuomone, KET imperatyviai nurodo, kad vairuotojų pareigos pėstiesiems neapsiriboja vien pėsčiųjų perėjų zonose. KET 35 punkte įtvirtinta, kad „visur vairuotojas privalo praleisti neregį pėsčiÄ jį, signalizuojantį balta lazdele, arba neįgalųjį, važiuojantį per keliÄ neįgaliųjų vežimėliu“. Taigi, vairuotojas privalo bÅ«ti atidus ne tik važiuodamas per pėsčiųjų perėjas, bet ir kitose kelio zonose, nes pėstieji gali netikėtai atsirasti važiuojamojoje dalyje. 3.5.

Pažymi, kad pėstieji gali netikėtai atsirasti visuose kelio ruožuose, ne tik pėsčiųjų perėjose, taigi kelio savininkas (Å¡iuo atveju V. savivaldybė) turėtų įrengti saugumo priemones (pvz. kelio atitvarus ar tvoreles) siekiant, kad pėstieji per gatvę eitų tik pažymėtose vietose. 3.6. Teigia, kad vaizdo įraÅ¡e, kuris yra laikomas įrodymu byloje, matosi, jog automobilis juda gana lėtai, bet pastoviu greičiu, net ir tada, kai pasimato į keliÄ Ä¯Å¾engusi pėsčioji. Automobilis sustoja tik po susidÅ«rimo su B.

T. Bylos nagrinėjimo metu nebuvo keliamas klausimas, ar vairuotojas bÅ«tų turėjęs galimybę pastebėti nukentėjusiÄ jÄ , sustoti ir jÄ praleisti, jei bÅ«tų buvęs pakankamai atidus vairavimo metu. Apeliantės manymu, G. G. vairuodamas automobilį buvo neatidus, galimai užsiėmė veiksmais, nesusijusiais su vairavimu, dėl tam tikrų priežasčių nematė nukentėjusiosios, todėl sukėlė eismo įvykį. B. T. nuomone, tokie vairuotojo veiksmai gali bÅ«ti laikomi nusikalstamu nerÅ«pestingumu, kai G.

G. nenumatė, kad dėl jo neatsakingų veiksmų gali kilti eismo įvykis, nors turėjo ir galėjo tai numatyti. 3.7. Nurodo, kad pirmos instancijos teismas nepriėmė nukentėjusiosios teikiamų įrodymų apie patirtas bylinėjimosi iÅ¡laidas, nepaisant to, kad civiliniame ieÅ¡kinyje buvo iÅ¡reikÅ¡tas Å¡is reikalavimas BPK 106 straipsnio 2 dalies pagrindu, todėl prideda bylinėjimosi iÅ¡laidas patvirtinantį kvitÄ .

4. Teismo posėdžio metu prokuroras prašė apeliacinį skundÄ tenkinti, iÅ¡teisintasis ir jo gynėjas prašė apeliacinį skundÄ atmesti. Nukentėjusiosios B. T. apeliacinis skundas atmetamas. III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir iÅ¡aiÅ¡kinimai 5. Pirmosios instancijos teismas iÅ¡samiai iÅ¡nagrinėjo baudžiamÄ jÄ bylÄ , tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus ir priėmė teisėtÄ ir pagrįstÄ nuosprendį. Pirmosios instancijos teismo atliktas įrodymų vertinimas atitinka BPK 20 straipsnio 5 dalyje nurodytus reikalavimus, nes jų iÅ¡vados grindžiamos įrodymų visetu, iÅ¡samiai iÅ¡nagrinėjus visas bylos aplinkybes.

Dėl G. G. veiksmų kvalifikavimo 6. B. T. apeliaciniame skunde ginčija pirmos instancijos teismo nuosprendį, kuriuo G. G. buvo išteisintas, jam nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo požymių. Teismo nuomone, nukentėjusiosios argumentai dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 281 straipsnio 1 dalyje, sudėties buvimo G. G. veiksmuose yra nepagrįsti.

7. G. G. buvo kaltinamas tuo, kad 2017-11-30 apie 16.06 val., Vilniuje, Pylimo gatvėje, jis (G. G.) vairuodamas automobilį VW Passat, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) degant žaliam Å¡viesoforo signalui sukdamas į kairę sankryžoje, nesustojo ir nepraleido iÅ¡ deÅ¡inės pusės į kairę per Pylimo gatvę ėjusios pėsčiosios B. T., kurios judėjimo kryptį kirto, automobiliu jÄ patrenkė ir sužalojo. Dėl eismo įvykio metu patirtų sužalojimų B. T. buvo nesunkiai sutrikdyta sveikata.

8. Pagal BK 281 straipsnio 1 dalį atsako tas, kas vairuodamas kelių transporto priemonę pažeidė kelių eismo saugumo ar transporto priemonės eksploatavimo taisykles, jeigu dėl to įvyko eismo įvykis, dėl kurio buvo nesunkiai sutrikdyta kito žmogaus sveikata. Pagrindinis Å¡io nusikaltimo objektas yra kelių transporto eismo saugumas. Jis pažeidžiamas kai yra nesilaikoma kelių transporto eismo saugumo taisyklių, įtvirtintų teisės aktais. Papildomu objektu laikoma žmogaus gyvybė, sveikata ir nuosavybė. Neginčytina, kad B. T. buvo sužalota G. G. vairuojamu automobiliu VW Passat, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), to neneigia ir iÅ¡teisintasis. Vis dėlto, tam, kad nustatyti BK 281 straipsnio 1 dalyje įtvirtintÄ nusikalstamos veikos sudėtį, bÅ«tina nustatyti priežastinį ryšį tarp kelių transporto eismo saugumo taisyklių pažeidimo (veikos) ir numatytų padarinių, t. y. įvertinti ar G. G. veikimas buvo bÅ«tina B. T. sužalojimo atsiradimo sÄ lyga.

9. Teisėjų kolegija nesutinka su apeliantės teiginiais, kad eismo įvykis galėjo kilti tik dėl G. G. veiksmų. Vadovaujantis aktualiausia teismų praktika kolegija pažymi, kad eisme dalyvaujantis asmuo (vairuotojas) turi teisėtų lÅ«kesčių, jog kitas eismo dalyvis laikysis KET reikalavimų, elgsis taip, kad nekeltų pavojaus. Reguliuojamoje sankryžoje transporto priemonės, važiuojančios per sankryÅ¾Ä degant žaliam Å¡viesoforo signalui, vairuotojas turi pagrįstÄ teisę tikėtis, kad kiti eismo dalyviai taip pat nepažeis eismo taisyklių ir savo veiksmais nekels pavojaus kitiems eismo dalyviams.

Todėl transporto priemonės vairuotojas neprivalo lėtinti greičio ar stabdyti transporto priemonę vien tik dėl to, kad yra teorinė tikimybė, jog kiti eismo dalyviai gali nesilaikyti eismo taisyklių. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017-05-09 nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-95-222/2017). Pažymėtina, kad KET įpareigoja visus eismo dalyvius elgtis atsargiai, gerbti vienas kitÄ , nekelti pavojaus. Jeigu, įvykus eismo įvykiui, yra pagrindas manyti, kad nepakankamai atsargiai elgėsi keli to eismo įvykio dalyviai, tai, sprendžiant atsakomybės klausimÄ , turi bÅ«ti nustatyta pagrindinė priežastis eismo įvykiui kilti.

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2014-04-08 nutartyje baudžiamojoje byloje Nr. 2K-160/2014 pasisakė, kad „teismų praktikoje yra precedentų, kai asmuo, tamsiu paros metu nepastebėjęs tinkamai nepaženklintos kliÅ«ties ir atsitrenkęs į Å¡iÄ kliÅ«tį, nebuvo laikomas eismo įvykio kaltininku, o kaltu dėl eismo įvykio buvo pripažintas kliÅ«tį sudaręs eismo dalyvis (Lietuvos Aukčiausio teismo 2005-04-26 nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-313/2005). Tokio pobÅ«džio bylose sprendžiant eismo įvykio priežasties klausimÄ turi bÅ«ti nustatomi ir įvertinami ne tik kliÅ«tį laiku nepastebėjusio vairuotojo padaryti KET pažeidimai (visų bÅ«tinų atsargumo priemonių nesilaikymas, neatsižvelgimas į meteorologines sÄ lygas, kelio bÅ«klę, matomumÄ ir pan.), bet ir kliÅ«tį sudariusio asmens veiksmų atitiktis KET reikalavimams, taip pat kiti faktoriai, galėję turėti reikÅ¡mės eismo įvykiui“. Nagrinėjamoje byloje Å¡i priežastis nustatyta tinkamai.

Pirmos instancijos teismas iÅ¡nagrinėjęs baudžiamÄ jÄ bylÄ pagrįstai nustatė, kad eismo įvykiui kilti pagrindinis veiksnys buvo B. T. KET normų pažeidimai, prastos oro sÄ lygos. Jei B. T. bÅ«tų laikiusis KET ir nebÅ«tų kirtusi kelio neleistinoje vietoje, eismo įvykis nebÅ«tų kilęs. Dėl Å¡ios priežasties pirmos instancijos teismas pagrįstai nenustatė priežastinio ryÅ¡io tarp G. G. veiksmų vairuojant automobilį ir B. T. sužalojimo bei G. G. kaltės. Taigi, nepaisant to, jog B.

T. buvo sužalota G. G. vairuotu automobiliu, nesant kaltės ir priežastinio ryÅ¡io elementų G. G. negali bÅ«ti traukiamas baudžiamojon atsakomybėn. Dėl Kelių eismo taisyklių normų 10. Apeliantės teigimu, KET 27 punkte įtvirtintas reikalavimas praleisti pėsčiuosius, tuo metu esančius važiuojamojoje kelio dalyje, taikomas ne tik pėsčiųjų perėjos zonoje, bet ir kituose kelio ruožuose. Remdamasi tokiu KET aiÅ¡kinimu B. T. teigia, kad G. G. turėjo teisės normomis įtvirtintÄ pareigÄ praleisti jÄ tuo metu, kai ji kirto jo važiavimo krypties eismo juostas.

Toks teisės normų interpretavimas yra netinkamas.

11. KET 27 punktas teigia, kad „Įvažiuodamas į keliÄ iÅ¡ esančių Å¡alia jo teritorijų, iÅ¡važiuodamas iÅ¡ kelio, vairuotojas privalo sustoti ir praleisti pėsčiÄ jį, kurio judėjimo kryptį jis kerta, o sukdamas į deÅ¡inę ar į kairę sankryžose – į jo važiavimo krypties bet kuriÄ eismo juostÄ Ä¯Ä—jusį pėsčiÄ jį. Kai sukama į keliÄ su viena eismo juosta kiekviena kryptimi, vairuotojas privalo sustoti ir praleisti į bet kuriÄ eismo juostÄ Ä¯Ä—jusį pėsčiÄ jį.

Vairuotojas visais atvejais privalo duoti keliÄ pėsčiajam važiuodamas atbulas“. Taigi, siekiant nustatyti, ar G. G. Å¡ioje situacijoje turėjo įstatyminę pareigÄ sustoti ir praleisti B. T. svarbu apibrėžti, kas yra sankryža, kokios jos ribos ir ar eismo įvykio vieta pateko į sankryžos zonÄ . Lietuvos Respublikos saugaus eismo automobilių keliais įstatymo (toliau – Saugaus eismo automobilių keliais įstatymas) 2 straipsnio 61 punkte nurodoma, kad sankryža – kelių kirtimosi, jungimosi arba atsiÅ¡akojimo viename lygyje vieta, įskaitant atvirus plotus, kuriuos sudaro kelių susikirtimai, susijungimai arba atsiÅ¡akojimai.

Nors KET expressis verbis neapibrėžia, kokios yra sankryžos ribos, 3 straipsnio 3.7 punkte nurodoma, kas yra laikoma keliu: „kelias – eismui skirta ir naudojama žemės arba statinio pavirÅ¡iaus juosta per visÄ jos plotį, įskaitant važiuojamÄ jÄ kelio dalį (toliau – važiuojamoji dalis), sankryžas, Å¡aligatvius, kelkraščius, pėsčiųjų ir dviračių takus, skiriamÄ sias kelio juostas“. Vadinasi, nepaisant to, kad sankryža laikoma ne tik zona, kurioje susikerta važiuojamosios kelio dalys (taip pat sankryžos dalimis laikomi ir Å¡aligatviai, kelkraščiai ir t.t.), kelių iÅ¡siÅ¡akojimai, esantys už kelių susikirtimo ribos Saugaus eismo automobilių keliais įstatymo kontekste negali bÅ«ti laikomi sankryžos dalimi.

Remiantis ikiteisminio tyrimo ir teisminio proceso metu nustatytomis aplinkybėmis, vaizdo įraÅ¡u, parodančiu, jog nukentėjusioji nuo pėsčiųjų perėjos buvo nutolusi iki 8,5 m atstumu ir prieÅ¡ tai nurodytu sankryžos sÄ vokos iÅ¡aiÅ¡kinimu, zona, kurioje susidÅ«rimo su automobiliu metu buvo nukentėjusioji negalėjo bÅ«ti laikoma sankryža. Tai patvirtina ir Vilniaus apskrities VPK KPV specialisto A. J. 2017-11-30 tarnybinis praneÅ¡imas, kuriame nurodoma, kad „G. G., vairuodamas automobilį VW Passat, v. n. (duomenys neskelbtini) sukdamas į kairę, pravažiavus sankryÅ¾Ä , kliudė pėsčiÄ jÄ B.

T.“. Dėl Å¡ios priežasties, vairuotojas neturėjo įstatyminės pareigos pagal KET 27 straipsnį sustoti ir pėsčiÄ jÄ praleisti.

12. B. T. nurodo Saugaus eismo automobilių keliais įstatymo 2 straipsnio 43 punktÄ , kuriame įtvirtinta, kad „Pėsčiųjų perėja - perėjimo per važiuojamÄ jÄ dalį kelio vieta, pažymėta kelio ženklais „Pėsčiųjų perėja“ ir ženklinimo linijomis arba tik kelio ženklais „Pėsčiųjų perėja“. Apeliantė teigia, jog sankryžoje, kurioje įvyko eismo įvykio nėra KET ženklo „Pėsčiųjų perėja“, yra tik kelio žymėjimas eiti pėstiesiems. Dėl Å¡ios priežasties, apeliantės nuomone, tokia sankryža negali bÅ«ti laikoma pėsčiųjų perėja KET ir kitų teisės aktų prasme. B. T. atkreipia dėmesį, kad „pėsčiųjų perėjos“ sÄ voka nėra minima ir G. G. suraÅ¡ytame kaltinamajame akte. Apeliantės teigimu teismas netinkamai vertino jos ir kito asmens, kirtusio perėjÄ statusÄ KET atžvilgiu.

13. Remiantis bylos nagrinėjimo teisme metu buvo pateiktos įvykio vietos fotonuotraukos, iÅ¡ kurių matoma, kad toje zonoje nėra nė vieno KET ženklo „Pėsčiųjų perėja“, nors pagal Kelio ženklų įrengimo ir vertikaliojo ženklinimo taisyklių 179 dalį yra numatyta, kad „ženklai Nr. 533 ir Nr. 534 „Pėsčiųjų perėja“ turi bÅ«ti naudojami pėsčiųjų perėjai, esančiai važiuojamojoje dalyje, pažymėti“. Vis dėlto, teismo nuomone, Å¡is aukščiau minėtų taisyklių nesilaikymas neturi tiesioginių sÄ sajų su G.

G. kaltės vertinimo klausimu. KET 42 punktas numato, kad į kitÄ važiuojamosios dalies pusę pėstieji privalo eiti tik per pėsčiųjų perėjas, o kur jų nėra, - sankryžose pagal Å¡aligatvių arba kelkraščių linijÄ . Pėstieji neturi peržengti perėjos ribų. Kai matomumo zonoje perėjos arba sankryžos nėra leidžiama eiti per keliÄ stačiu kampu į abi puses gerai apžvelgiamose vietose, tačiau tik įsitikinus, kad eiti saugu ir nebus trukdoma transporto priemonėms.

Net jeigu remiantis formaliu Saugaus eismo automobilių keliais įstatymo 2 straipsnio 43 punkto iÅ¡aiÅ¡kinimu, tokia vieta nors ir neatitinkanti KET numatytų pėsčiųjų perėjos požymių, faktiÅ¡kai, net ir nesant kelio ženklo turėtų bÅ«ti laikoma pėsčiųjų perėja. TÄ parodo įvykio vietoje egzistuojanti Å¡viesoforu reguliuojama sankryža, ant važiuojamosios kelio dalies esantis žymėjimas, kuris pagal KET taisykles yra taikomas, siekiant pažymėti zonas, kuriose pėstieji gali kirsti gatvę.

Be to, net jei bÅ«tų žiÅ«rima formaliai ir nesiremiamasi prieÅ¡ tai nurodytomis aplinkybėmis ir preziumuojama, kad Å¡i zona negali bÅ«ti laikoma pėsčiųjų perėja, apeliantė turėjo vadovautis minėto KET punkto iÅ¡aiÅ¡kinimu, kuriame teigiama, kad nesant perėjos pėsčioji turėjo kirsti sankryÅ¾Ä pagal Å¡aligatvio ar kelkraščio linijÄ . Byloje surinkti įrodymai patvirtinta, kad pėsčioji ėjo ne sankryžos zonoje, taigi padarė KET 42 punkto pažeidimÄ . Tuo tarpu, vertinant registratoriaus įraÅ¡Ä , matyti, kad kitas pėstysis/pėsčioji ėjo pėsčiųjų perėjos/sankryžos zonoje ties kelkraščiu, taigi nepaisant to, ar Å¡i zona laikytina pėsčiųjų perėja ar ne, jis/ji pažeidimo nepadarė.

Dėl šios priežasties pirmojo pėsčiojo/čiosios ir B. T. situacijos yra skirtingos ir negali būti gretinamos ir plačiau šiuo klausimu nepasisakoma.

14. Apeliantės teigimu įstatymų leidėjas nustatydamas taisykles, nustatančias saugų eismÄ keliuose neapsiriboja pėsčiųjų teisių užtikrinimu pėsčiųjų perėjos zonose. KET tiesiogiai numato tam tikras iÅ¡lygas, kuriomis privalo vadovautis eismo dalyviai. Å ių taisyklių 35 punkte numatoma, kad „visur vairuotojas privalo praleisti neregį pėsčiÄ jį, signalizuojantį balta lazdele, arba neįgalųjį, važiuojantį per keliÄ neįgaliųjų vežimėliu“.

Remdamasi Å¡ia norma apeliantė teigia, kad jai turėjo bÅ«ti taikomos įstatyminės iÅ¡imtys. Teisėjų kolegija nesutinka su tokiu aiÅ¡kinimu. KET numatytos iÅ¡imtys yra skirtos socialiai pažeidžiamoms grupėms apsaugoti, t. y. asmenims, kurie turi judėjimo sunkumų ir jiems bÅ«tina papildomas reglamentavimas. Byloje duomenų, kad B. T. patenka bent į vienÄ iÅ¡ aukščiau paminėtų socialinių grupių – nėra, taigi teigti, kad jai turėjo bÅ«ti taikomos tam tikros iÅ¡imtys nėra pagrindo.

15. Skunde keliamas klausimas, ar V. savivaldybė, bÅ«dama kelio savininke turėjo pareigÄ Ä¯rengti saugumo priemonės (kelio atitvarus, tvoreles ir kt.), kad pėstieji keliÄ kirstų tik leistinose vietose. Prevencinių priemonių nustatymo pareiga kylanti Vilniaus savivaldybei nėra Å¡ios bylos ginčo dalykas, todėl plačiau Å¡ių argumentų nepasisakoma.

16. Apeliaciniame skunde teigiama, jog pirmos instancijos teismas nevertino, ar G. G. turėjo galimybę pastebėti nukentėjusiÄ jÄ ir sustabdyti automobilį taip iÅ¡vengdamas eismo įvykio. Apeliantės manymu vairuotojas buvo neatidus, galimai užsiėmė paÅ¡aliniais veiksniais dėl kurių nematė per keliÄ einančios pėsčiosios, nenumatė, kad tokiais veiksmais gali padaryti žalÄ kitiems eismo dalyviams.

17. Apeliacinės instancijos teismas nesutinka su tokiais argumentais. IÅ¡ bylos medžiagos matyti, kad G. G. nuo pat baudžiamojo proceso pradžios pripažino, kad vairavo automobilį VW Passat, v. n. (duomenys neskelbtini), kuriuo B. T. buvo padarytas nesunkus sveikatos sutrikdymas. IÅ¡teisintasis iÅ¡kart po eismo įvykio, nedelsdamas iÅ¡lipo iÅ¡ automobilio, pamatęs nukentėjusiÄ jÄ pasiteiravo, kaip ji jaučiasi, kas atsitiko, rÅ«pinosi jos bÅ«kle, neleido keltis kol neatvyks medicinos pagalba, lankė ligoninėje, kai buvo paskirtas gydymas.

Tokie veiksmai parodo, jog G. G. nepaisant to, jog nebuvo tikras, ar yra kaltas dėl eismo įvykio, nebuvo abejingas kilusiems padariniams, ėmėsi aktyvių veiksmų. Viso proceso metu G. G. teigė, jog važiuodamas gatve nematė nukentėjusiosios. TÄ , jo nuomone lėmė tai, jog nukentėjusioji buvo apsirengusi tamsiais drabužiais, neturėjo Å¡viesÄ atspindinčių detalių, judėti pradėjo staiga, ėjo skubėdama. Be to, remiantis G. G. ir kitų byloje dalyvavusių asmenų parodymais, eismo įvykio metu buvo prastos oro sÄ lygos: lietus pereinantis į Å¡lapdribÄ , apsiniaukę, prastas matomumas.

Nors nukentėjusiosios teigimu „sniego nebuvo, lijo gal truputį su sniegu, Å¡lapdribos nebuvo“, G. G. ir kitų bylos dalyvių parodymus patvirtina G. G. gynėjo pateikta metereologinė iÅ¡vada apie 2017-11-30 oro sÄ lygas: nuo 16 val. iki 17 val. krito Å¡labdriba, buvo stebėta rÅ«kana. Taigi, aplinkos veiksniai sÄ lygojo, jog buvo apribotos G. G. galimybės pilnai suvokti esamÄ transporto eismo bÅ«klę, įvertinti galimas papildomas atsargumo priemones. Nepaisant to, kad nukentėjusioji bylos nagrinėjimo metu teigia, jog „eismo įvykio metu, apie 16 val., tamsu nebuvo, pritemę, bet viskas matėsi“, vėliau teikiami parodymai su prieÅ¡ tai minėtais turi tam tikrų loginių prieÅ¡taravimų.

Apeliantė teigia, kad nematė, „jog vairuotojas bÅ«tų praleidęs kitÄ pėsčiÄ jį, apskritai nematė jokio automobilio ir kitų pėsčiųjų“. Taigi, kyla klausimas, jeigu, apeliantės nuomone, buvo Å¡viesu, kodėl ji nematė automobilio ir pėsčiųjų. Galima preziumuoti, kad apeliantė keliÄ kirto nesidairydama, t.y. nevertindama esamos eismo padėties ir pažeisdama KET 44 punktÄ , kuris nurodo, kad „įžengti į važiuojamÄ jÄ dalį pėstiesiems leidžiama tik po to, kai jie įvertina atstumÄ iki artėjančių transporto priemonių ir jų greitį ir įsitikina, kad tai saugu ir nebus trukdoma transporto priemonėms“.

Pati nukentėjusioji pripažįsta, kad ir jos veiksmuose yra kaltės požymių, per vietÄ , kurioje įvyko susidÅ«rimas vaikščioja dažnai, gal du kartus per savaitę deÅ¡imt metų, nuolat kampu kerta gatvę, trumpina keliÄ , eidama skuba. Byloje nustatyta, jog nukentėjusioji keliÄ kirto jai neleistinoje vietoje, pažeidžiant KET taisykles, duomenų, jog vairuotojas tyčia nestabdė ir/ar siekė partrenkti pėsčiÄ jÄ â€“ byloje nėra, todėl dar plačiau apeliaciniame skunde nurodyti argumentai, jog vaizdo įraÅ¡e matosi kaip į keliÄ iÅ¡eina pėsčioji, tačiau vairuotojas jai išėjus į keliÄ , nesiėmė visų saugumo priemonių ir automobilio nestabdė, nebekartojami ir nebeaptariami.

Taigi, esant įrodytam nukentėjusiosios kaltės faktui ir nesant kitų aplinkybių, kurios galėtų patvirtinti, kad G. G. matė ar galėjo matyti ir užkirsti keliÄ Å¡iam eismo įvykiui teisėjų kolegija sutinka su pirmos instancijos teismo sprendimu, kad eismo įvykis kilo dėl B. T. veiksmų, kuriais nesilaikyta saugumo kelyje ir tai buvo sÄ lyga dėl kurios kilo eismo įvykis. Dėl bylinėjimosi iÅ¡laidų atlyginimo 18. Kadangi apeliacinės instancijos teismas sutinka su pirmos instancijos teismo sprendimu G.

G. pagal BK 281 straipsnio 1 dalį iÅ¡teisinti jam nepadarius veikos turinčios nusikaltimo požymių bylinėjimosi iÅ¡laidų klausimas nenagrinėtinas. Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, n u t a r ė: nukentėjusiosios B. T. apeliacinį skundÄ atmesti. Teisėjai Daiva Kazlauskienė Stasys Lemežis Ugnius Trumpulis