2017-05-31 Nr. AB-11190-3-63-3-02380-2016-7 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. A-3662-575/2017

Teisminio proceso Nr. 3-63-3-02380-2016-7

Procesinio sprendimo kategorija 49

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

2017 m. gegužės 31 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Irmanto Jarukaičio (kolegijos pirmininkas), Gintaro Kryževičiaus (pranešėjas) ir Arūno Sutkevičiaus,

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo V. Ž. prašymą taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę administracinėje byloje pagal pareiškėjo V. Ž. skundą atsakovui viešajai įstaigai „Klaipėdos keleivinis transportas“ dėl rašto panaikinimo.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. Pareiškėjas V. Ž. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į Klaipėdos apygardos administracinį teismą su skundu (pavadintas prašymu) (b. l. 2), kurį vėliau patikslino (b. l. 10), prašydamas panaikinti viešosios įstaigos (toliau – ir VšĮ) „Klaipėdos keleivinis transportas“ (toliau – ir atsakovas) 2016 m. spalio 14 d. atsakymą Nr. S5-481 į pareiškėjo 2016 m. rugsėjo 29 d. prašymą, kuriuo atsakovas netenkino pareiškėjo prašymo išduoti verslo leidimą automobiliui parkuoti šalia jo darbo vietos, bei priteisti iš atsakovo teismo išlaidas.

Atsakovas VšĮ „Klaipėdos keleivinis transportas“ atsiliepime į pareiškėjo skundą (b. l. 21–23) prašė jo netenkinti.

II. Klaipėdos apygardos administracinis teismas 2017 m. vasario 10 d. sprendimu (b. l. 32–37) pareiškėjo skundą tenkino ir panaikino VšĮ „Klaipėdos keleivinis transportas“ 2016 m. spalio 14 d. raštą Nr. S5-481 bei priteisė pareiškėjui iš atsakovo 30 Eur dydžio žyminį mokestį.

Atsakovas VšĮ „Klaipėdos keleivinis transportas“ pateikė apeliacinį skundą (b. l. 39–47), kuriame prašo panaikinti Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2017 m. vasario 10 d. sprendimą. Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2017 m. kovo 7 d. nutartimi (b. l. 48) atsakovo apeliacinis skundas priimtas nagrinėti.

III. 2017 m. gegužės 29 d. Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme gautas pareiškėjo V. Ž. prašymas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę – įpareigoti atsakovą iki galutinio sprendimo šioje administracinėje byloje priėmimo dienos išduoti pareiškėjui laikiną verslo leidimą automobiliui prie jo darbo vietos parkuoti. Pareiškėjas pažymi, kad dėl atsakovo neįsiklausymo į reikalo esmę ir nepagrįsto vilkinimo atlikti jo kompetencijai priskirtus veiksmus nepavyksta sureguliuoti su ginčytinais teisiniais santykiais susijusią padėtį, todėl pareiškėjas iki šiol negali naudotis galimybe parkuoti automobilį šalia savo darbo vietos, dėl to jam nuolat išrašomos baudos, gadinama nuotaika, o dėl tvyrančios įtampos prastėja darbo kokybė. Tuo tarpu administracinė byla apeliacinės instancijos teisme gali būti išnagrinėta, kai leidimas pareiškėjui parkuoti automobilį jau gali tapti nebereikalingas.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

IV. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 70 straipsnio 1 dalis numato, kad teismas arba teisėjas proceso dalyvių motyvuotu prašymu arba savo iniciatyva gali imtis priemonių reikalavimui užtikrinti. <...> Reikalavimas gali būti užtikrinamas bet kurioje proceso stadijoje, jeigu proceso dalyvis tikėtinai pagrindžia reikalavimo pagrįstumą ir nesiėmus užtikrinimo priemonių gali būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala. Jeigu yra šioje dalyje nurodyti pagrindai, reikalavimo užtikrinimo priemonės gali būti taikomos ir tais atvejais, kai būtina laikinai sureguliuoti padėtį, susijusią su ginčytinais teisiniais santykiais.

Reikalavimo užtikrinimo priemonės gali būti: 1) draudimas atlikti tam tikrus veiksmus; 2) išieškojimo pagal vykdomąjį dokumentą sustabdymas; 3) ginčijamo individualaus teisės akto, taip pat ir suteikiančio kitam asmeniui (ne pareiškėjui) subjektines teises, galiojimo laikinas sustabdymas; 4) kitos teismo ar teisėjo taikomos priemonės (ABTĮ 70 str. 3 d.). Asmenys, prašantys taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę, privalo nurodyti aplinkybes, sudarančias reikalavimo užtikrinimo pagrindą, bei pateikti šias aplinkybes patvirtinančius įrodymus (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. lapkričio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS858-702/2010, 2016 m. spalio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-900-662/2016, 2017 m. kovo 1 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-264-662/2017 ir kt.).

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje pažymėta, jog reikalavimo užtikrinimo priemonės yra tas teisinis mechanizmas, remiantis kuriuo, esant įstatyme nustatytoms sąlygoms bei įvertinus visas reikšmingas aplinkybes ir interesus, galėtų būti užkertamas kelias neatitaisomam asmens teisių ir teisėtų interesų pažeidimui atsirasti. Tačiau reikalavimo užtikrinimo priemonėmis, kaip įstatymu suteikta teise, turi būti naudojamasi protingai ir sąžiningai, negalima ja piktnaudžiauti, naudotis ja ne pagal paskirtį (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. balandžio 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS525-272/2012, 2013 m. sausio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS525-101/2013 ir kt.). Teismas, spręsdamas dėl ABTĮ 70 straipsnio 3 dalyje nurodytų reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo, turi atsižvelgti į prašomų užtikrinti reikalavimų pobūdį, nurodomą jų faktinį pagrindą, ginčijamu aktu suteiktas teises, pareigas ir jų faktinį realizavimą, ar reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymas pagal nustatytas aplinkybes būtų adekvatus siekiamam tikslui, nepažeistų proporcingumo principo, proceso šalių interesų pusiausvyros ir viešojo intereso (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. gegužės 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-481-556/2017).

Nagrinėjamu atveju pareiškėjas prašo laikinai sureguliuoti padėtį, susijusią su ginčytinais teisiniais santykiais, ir įpareigoti atsakovą iki galutinio sprendimo šioje administracinėje byloje priėmimo dienos išduoti pareiškėjui laikiną verslo leidimą automobiliui prie jo darbo vietos parkuoti. Tačiau teisėjų kolegija, įvertinusi pareiškėjo prašomos taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonės pobūdį ir nurodytas priežastis, dėl kurių, jo teigimu, turi būti taikoma prašoma reikalavimo užtikrinimo priemonė, taip pat pareiškėjo teismui pareikštus reikalavimus, konstatuoja, kad nagrinėjamu atveju nėra nei faktinio, nei teisinio pagrindo taikyti pareiškėjo nurodytą reikalavimo užtikrinimo priemonę.

Šiuo aspektu pažymėtina, kad vienas iš būtinų reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo pagrindų yra aplinkybės, jog nesiėmus užtikrinimo priemonių gali būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala, konstatavimas. Tačiau nagrinėjamoje byloje iš esmės nėra jokių duomenų, jog netaikant pareiškėjo prašomos užtikrinimo priemonės gali būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala. Pareiškėjo teiginiai, kad jis iki šiol negali naudotis galimybe parkuoti automobilį šalia savo darbo vietos, dėl to jam nuolat išrašomos baudos, gadinama nuotaika, o dėl tvyrančios įtampos prastėja darbo kokybė, vertintini kaip abstraktūs ir deklaratyvūs, nepagrindžiantys būtinybės taikyti pareiškėjo prašomą reikalavimo užtikrinimo priemonę. Šiame kontekste atkreiptinas dėmesys, kad aplinkybė, jog pareiškėjas gali patirti tam tikrų neigiamų pasekmių ar sunkumų, per se (lot. k. pati savaime) nėra pagrindas ABTĮ 70 straipsnyje nustatyta tvarka taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones. Be to, pareiškėjas niekaip nepagrindė, jog jo nurodytų neigiamų pasekmių gali būti išvengta išimtinai tik taikant pareiškėjo prašomą reikalavimo užtikrinimo priemonę, o ne, pavyzdžiui, pareiškėjui pasinaudojant kitomis galimybėmis parkuoti automobilį šalia savo darbo vietos (pvz., bendra tvarka susimokant už automobilio parkavimą mokamose automobilių parkavimo vietose).

Teisėjų kolegija taip pat akcentuoja, kad sprendžiant reikalavimo užtikrinimo priemonių klausimą, byla iš esmės nėra nagrinėjama, todėl prašymas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones neturi būti grindžiamas aplinkybėmis, susijusiomis su ginčo sprendimu iš esmės (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. gegužės 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS492-233/2012, 2017 m. kovo 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-301-261/2017). Reikalavimo užtikrinimo priemone yra tik laikinai fiksuojama esama padėtis atitinkamuose materialiniuose teisiniuose santykiuose, tačiau tai neturi įtakos pačiai teisminio proceso eigai (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. kovo 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS442-41/2012). Tuo tarpu šioje byloje Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2016 m. gruodžio 1 d. nutartimi (b. l. 19) buvo priimtas pareiškėjo patikslintas skundas atsakovui VšĮ „Klaipėdos keleivinis transportas“ dėl 2016 m. spalio 14 d. rašto Nr. S5-481, kuriuo atsakovas netenkino pareiškėjo prašymo išduoti verslo leidimą automobiliui parkuoti šalia jo darbo vietos, panaikinimo. Taigi nagrinėjamu atveju pareiškėjas, prašydamas įpareigoti atsakovą iki galutinio sprendimo šioje administracinėje byloje priėmimo dienos išduoti jam laikiną verslo leidimą automobiliui prie darbo vietos parkuoti, iš esmės prašo pakeisti esamą padėtį atitinkamuose materialiniuose teisiniuose santykiuose, t. y. išspręsti ginčą iš esmės.

Remdamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjo prašymas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę – įpareigoti atsakovą iki galutinio sprendimo šioje administracinėje byloje priėmimo dienos išduoti pareiškėjui laikiną verslo leidimą automobiliui prie jo darbo vietos parkuoti – netenkintas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 70 straipsniu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo V. Ž. prašymo taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę netenkinti.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Irmantas Jarukaitis

Gintaras Kryževičius

Arūnas Sutkevičius