2019-12-18 Nr. AB-24014-3-64-3-01531-2018-7 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-3133-662/2019

Teisminio proceso Nr. 3-64-3-01531-2018-7

Procesinio sprendimo kategorija 20.2.3.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2019 m. gruodžio 18 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (pranešėjas), Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės ir Skirgailės Žalimienės (kolegijos pirmininkė),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo M. Š. apeliacinį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmų 2018 m. spalio 25 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo M. Š. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Šiaulių tardymo izoliatoriaus, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas M. Š. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus (toliau – ir Šiaulių TI, atsakovo atstovas), 3 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.

2. Pareiškėjas nurodė, kad nuo 2017 m. gruodžio 10 d. iki 2018 m. liepos 11 d. jo laisvė buvo apribota, pažeidžiant galiojančius teisės aktus ir nesudarant normalių kalinimo sąlygų. Šiaulių TI kamerose vienam asmeniui tekdavo mažiau ploto nei nustatyta teisės aktuose, apgyvendinimo kameros buvo perpildytos. Apgyvendinimo kamerose buvo šalta, drėgna, prasta ventiliacija, tamsu, blogas apšvietimas, veisėsi pelėsis, grybelis, byrėjo tinkas, dažai, kamerose tualetas neatitiko standartų ir keliamų reikalavimų, nebuvo oro šalinimo sistemos, nebuvo vykdoma socialinė reabilitacija, sporto, nebuvo kultūros renginių, taip pat buvo kitų pažeidimų. Dėl to jis patyrė dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, emocinius sutrikimus, emocinę depresiją, orumo pažeminimą, galimybių bendrauti sumažėjimą, taigi dėl atsakovo atstovo neteisėtų veiksmų jis patyrė neturtinę žalą.

3. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Šiaulių TI, atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė skundą atmesti.

4. Atsakovo atstovas nurodė, kad pareiškėjas Šiaulių TI nuo 2017 m. gruodžio 4 d. iki 2018 m. birželio 11 d. buvo laikomas kamerose, kuriose buvo kalinama nuo 1 iki 4 asmenų, pareiškėjui teko nuo 3,82 kv. m iki 13,7 kv. m ploto, taigi kameros plotas vienam asmeniui atitiko nustatytus reikalavimus. Nenustačius minimalaus ploto normos pažeidimo, baldų ir sanitarinio mazgo užimamas plotas kamerose neturėtų būti vertinamas. Dėl kamerų įrengimo atitikimo higienos reikalavimams nurodė, kad įstaiga pagal galimybes stengiasi užtikrinti patalpų aprūpinimą inventoriumi ir baldais, pagal numatytą planą remontuoja ne tik kameras, bet ir atnaujina jose esančius baldus (gultus, stalus, kėdes).

5. Atsakovo atstovas teigė, kad taip pat nėra pagrindo konstatuoti įstaigos neteisėto veikimo dėl drėgmės ar oro trūkumo. Šiaulių TI gyvenamosios kameros yra vėdinamos natūraliu būdu (per langus bei duris). Mikroklimato parametrai kamerose priklauso nuo kamerų įrengimo, jose esančių asmenų skaičiaus ir kitų aplinkybių (pvz., lauko temperatūros, asmenų judėjimo į kamerą ir iš jos ir kt.). Dėl įstaigoje laikomų asmenų užimtumo teigė, kad suimtųjų savišvietai organizuoti tardymo izoliatoriuose veikia bibliotekos, vienam suimtajam turi tekti ne mažiau kaip 5 knygos. Esant galimybėms, kiekvieną dieną į kameras suimtiesiems duodama po vieną laikraštį, įsigytą už tardymo izoliatoriaus lėšas. Šiaulių TI vykdomos įvairios programos: intelektinis ugdymas, suimtųjų savišvieta, religinių apeigų atlikimas, individualios kūrybinės veiklos skatinimas, psichologinė terapija, fizinis lavinimas, organizuojami įvairūs renginiai, paskaitos ir varžybos. Užimtumo renginiai nėra priverstiniai, suimtieji (nuteistieji) įsitraukia į jų dalyvavimą pagal pageidavimą.

II. 6. Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmai 2018 m. spalio 25 d. sprendimu pareiškėjo M. Š. skundą tenkino iš dalies, pripažindami, kad pareiškėjo teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas laikymo kamerose sąlygas buvo pažeista, o reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmetė.

7. Teismas nurodė, kad ginčas kilo dėl neturtinės žalos atlyginimo, kurią pareiškėjas kildina iš neužtikrintos minimalios gyvenamojo ploto normos bei laikymo kamerose, neatitinkančiose higienos normų. Teismas nustatė, kad pareiškėjas Šiaulių TI buvo laikomas nuo 2017 m. gruodžio 4 d. iki 2018 m. birželio 11 d. kamerose Nr. 23, 45, 58, 60, 72, 75, kuriose buvo kalinama nuo 1 iki 4 asmenų. Pažymėjo, kad pareiškėjas visą šį laikotarpį buvo laikomas, kai vienam kalinamam asmeniui teko nuo 3,82 kv. m iki 13,65 kv. m kameros ploto, ir tai atitiko teisės aktuose keliamus reikalavimus. Pareiškėjas Šiaulių TI kamerose, kai vienam asmeniui tekęs kameros plotas buvo mažesnis nei 3 kv. m, nebuvo laikomas (iš bendro kameros ploto išskaičiavus kameroje esančio sanitarinio mazgo plotą). Teismas nurodė, kad nors teisinis reglamentavimas nenustato tam tikrų baldų ar įrenginių užimamo ploto įtakos skaičiuojant kameros plotą, sanitarinio įrenginio ir baldų buvimas taip pat sukelia, esant minimaliai užtikrintam kameros gyvenamajam plotui, papildomus nepatogumus.

8. Teismas, įvertinęs pareiškėjo teiginius, kad kamerose buvo šalta, drėgna, prasta ventiliacija, tamsu, blogas apšvietimas, pelėsis, grybelis, byrėjo tinkas, dažai, kamerose tualetas neatitiko standartų ir keliamų reikalavimų, nebuvo oro šalinimo sistemos, nebuvo vykdoma socialinė reabilitacija, sporto, kultūros renginių, taip pat buvo kitų pažeidimų, atsižvelgęs į bylos duomenis, konstatavo, jog Šiaulių TI gyvenamosios kameros yra vėdinamos natūraliu būdu (per langus bei duris). Mikroklimato parametrai kamerose priklauso nuo kamerų įrengimo, jose esančių asmenų skaičiaus ir kitų aplinkybių (tokių, kaip lauko temperatūra, asmenų judėjimas į kamerą ir iš jos ir kt.). Kadangi Šiaulių TI dėl pastato statuso negali būti atliekami rekonstrukcijos ar kapitalinio remonto darbai, Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 patvirtintoje Lietuvos higienos normoje HN134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir HN134:2015) įtvirtinti reikalavimai, susiję su šiais darbais, netaikytini ir įstaiga negali būti pripažįstama atsakinga dėl nustatomų šių reikalavimų pažeidimų.

9. Teismas, įvertinęs Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie Sveikatos apsaugos ministerijos (toliau – ir Centras) Šiaulių departamento: 2017 m. gruodžio 15 d. patikrinimo aktą Nr. PA.6-378 nustatė, kad gyvenamosios kameros Nr. 45 patalpos yra tvarkingos, asmenims skirtos valymo priemonės (šepečiai grindims, šluostės, šiukšlių semtuvėliai, kibirai) laikomi bendrojo naudojimo patalpose tam skirtose vietose ir gyvenamosiose patalpose, soda ir ūkinis muilas išduodami esant poreikiui; 2018 m. balandžio 16 d. patikrinimo aktą Nr. PA-1935 nustatė, kad kameroje Nr. 45 oro temperatūra žemesnė nei numatyta teisės aktuose (HN 134:2015 16 punkto pažeidimas), kamerose Nr. 23, 60 dirbtiniam apšvietimui naudojamos lempos be gaubtų, kameroje Nr. 72 yra sudaužyti lango stiklai, stiklo šukės laikomos ant palangės (HN 134:2015 12 punkto pažeidimas), kameroje Nr. 72 dirbtinė apšvieta yra žemesnė nei nustatyta teisės aktais (HN 134:2015 14 punkto pažeidimas); 2018 m. gegužės 15 d. patikrinimo aktą Nr. PA-2791 nustatė, kad kameroje Nr. 72 dirbtiniam apšvietimui naudojamos lempos be gaubtų (HN 134:2015 12 punkto pažeidimas); 2018 m. kovo 27 d. patikrinimo aktą Nr. PA-1339 nustatė, kad kameroje Nr. 23 oro temperatūra yra žemesnė nei numatyta teisės aktuose (HN 134:2015 16 punkto pažeidimas); 2018 m. vasario 20 d. patikrinimo aktą Nr. PA-382 nustatė, kad kameroje Nr. 75 apšvietimas neatitiko teisės aktuose numatytų ribinių dydžių (HN 134:2015 14 punkto pažeidimas).

Teismas taip pat nustatė, kad nuo 2017 m. vasario 10 d. iki 2018 m. liepos 9 d. pareiškėjas į Šiaulių TI direktorių nesikreipė su skundais dėl blogų laikymo sąlygų. Atsakovo atstovas savo atsiliepime nurodė, kad kitos kameros pareiškėjo laikymo Šiaulių TI aktualiu laikotarpiu nebuvo tikrintos dėl jų atitikimo/neatitikimo higienos normos reikalavimams, kad jokių pažeidimų, susijusių su apšvietimo, oro temperatūros, santykinės oro drėgmės reikalavimais, neužfiksuota. Teismas iš Šiaulių TI Ūkio skyriaus 2017 m. gruodžio 29 d. pažymos Nr. 62/08-2 nustatė, kad daugelyje kamerų 2017 m. buvo atliktas remontas – išklijuotos plytelės, sienos ištinkuotos bei išdažytos, lubų hidroizoliacija, demontuoti san. mazgai, įrengti nauji klozetai, nauji vamzdžiai sumontuoti, pervedžiota elektros instaliacija, atlikti kiti darbai.

Atsakovo atstovas atsiliepime nurodė, kad visose Šiaulių TI kamerose yra įrengti veikiantys sanitariniai mazgai, kurie nuo bendros erdvės atskirti mūrine sienele ar OSB plokšte, o praėjimas atitveriamas durimis arba erdves skiriančia nepermatoma užuolaida; kamerose, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, mūrinės sienelės aukštis yra kur kas didesnis nei 1,50 m, sanitarinis mazgas atitvertas iš visų keturių pusių. Teismas sprendė, kad tardymo izoliatoriaus kamerose įrengtas sanitarinis mazgas, kuris nuo bendros kameros erdvės yra atskirtas ne tik mūrine sienele, bet ir durimis ar užuolaidomis, paprastai laikomas įrengtu tinkamai, todėl pareiškėjo teisės į privatumą pažeidimas, naudojantis taip nuo bendros kameros erdvės atskirtu tualetu, nėra konstatuojamas.

Teismas vertino, kad nėra pagrindo konstatuoti pareiškėjo teisių pažeidimą šiuo aspektu.

10. Teismas, vertindamas pareiškėjo teiginius dėl užimtumo, nurodė, jog pareiškėjas nuo 2017 m. vasario 10 d. iki 2018 m. liepos 9 d. į Šiaulių TI direktorių, su skundais ar prašymais dėl netinkamų laikymo sąlygų, nesikreipė. Pareiškėjui buvo suteikta galimybė išeiti į treniruoklių salę bei dalyvauti įvairiuose sportiniuose, kultūriniuose renginiuose, pareiškėjas nenurodė, kokia užimtumo veikla jam nebuvo sudarytos galimybės užsiimti, kada ir dėl kokios veiklos jam buvo atsisakyta suteikti užimtumo veiklas, todėl teismas sprendė, kad pareiškėjui Šiaulių TI buvo sudaryta galimybė užsiimti skirtingomis (ar viena iš galimų) užimtumo veiklomis.

11. Teismas, įvertinęs byloje esančius dokumentus, konstatavo, kad pareiškėjui nebuvo diagnozuota kokių nors sunkių ligų, susijusių su jo buvimu Šiaulių TI, taip pat byloje nėra duomenų, jog pareiškėjas Šiaulių TI buvo kaip nors išskirtas iš kitų nuteistųjų ir jam kokiu nors būdu bloginamos bausmės atlikimo sąlygos.

12. Teismas padarė išvadą, kad šiuo atveju valstybė pagal nacionalinę teisę neužtikrino pareiškėjui laisvės atėmimo bausmės atlikimo įstaigoje teisės aktais – higienos normomis keliamų reikalavimų, t. y. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio prasme neveikė taip, kaip to reikalavo teisės aktai, ir dėl to yra pagrindas konstatuoti, kad pareiškėjui kilo atitinkamos pasekmės.

13. Teismas atkreipė dėmesį, jog pareiškėjas Šiaulių TI pažeidžiant nustatytas higienos normas buvo laikomas periodiškai, neilgą laikotarpį, jo buvimo metu jam tenkantis plotas nebuvo mažesnis, nei tai nustatyta Kalėjimų departamento direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymu Nr. V-124 (jame numatyta, kad suimtiesiems bei nuteistiesiems, laikomiems Šiaulių TI, turi tekti ne mažiau nei 3,6 kv. m gyvenamojo ploto), per šį laikotarpį pareiškėjui atitinkamai teko nuo 3,82 kv. m iki 13,65 kv. m kameros ploto. Teismas taip pat atsižvelgė į tai, kad byloje nenustatyta, jog Šiaulių TI administracija pareiškėjo kalinimo laikotarpiu išskyrė jį iš kitų kalinamųjų ir specialiai sudarė jam ankštas kalinimo sąlygas ar kitaip jas blogino, be to, Šiaulių TI netinkamos kalinimo sąlygos (nustatyti HN pažeidimai) iš esmės nepakenkė pareiškėjo sveikatai (byloje nepateikta jokių duomenų, kad pareiškėjo patirti nepatogumai bei dvasinės kančios turėjo poveikį sveikatai). Todėl teismas vertino, kad šiuo atveju yra pagrindas nepriteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimo pinigais ir apsiriboti jo teisės į teisės aktuose nustatytų kamerų sąlygų pažeidimo pripažinimą, kaip pakankama satisfakcija už jo teisės pažeidimus, o reikalavimą dėl neturtinės žalos priteisimo pinigais atmesti.

III. 14. Pareiškėjas M. Š. apeliaciniame skunde prašo pakeisti Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmų 2018 m. spalio 25 d. sprendimą ir pareiškėjo skundą tenkinti priteisiant neturtinės žalos atlyginimą.

15. Pareiškėjas nurodo, kad buvo pažeista jo teisė į saugią ir higienos normas atitinkančią gyvenamąją aplinką, tačiau pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą tenkino iš dalies vien tik pripažinęs teisių pažeidimą, tačiau reikalavimą atlyginti žalą pinigais nepagrįstai atmetė. Pareiškėjas cituoja teisės aktų normas ir teismų praktiką, grįsdamas savo nuomonę, kad valstybė privalo atlyginti žalą nepaisydama jos tarnautojo ar pareigūno kaltės dėl pareiškėjui padarytos žalos nesuteikus saugios ir gyvenimui tinkamos aplinkos.

16. Atsakovo atstovas Šiaulių TI atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo apeliacinį procesą nutraukti.

17. Atsakovo atstovas pažymi, kad pareiškėjo apeliacinis skundas neatitinka Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 134 straipsnio 2 dalies reikalavimų, kadangi pateiktame apeliaciniame skunde nenurodomi nei ginčijami klausimai, nei įstatymai, nei bylos aplinkybės, kuriomis grindžiamas sprendimo ar jo dalies neteisėtumas ar nepagrįstumas, nepateikti jokie įrodymai, patvirtinantys apeliaciniame skunde išdėstytas aplinkybes, o tik kartojami pirmosios instancijos teismui nurodyti abstraktūs teiginiai dėl neturtinės žalos priteisimo. Taip pat teigia, kad pareiškėjo prašoma atlyginti neturtinės žalos suma vertinama kaip nevaržanti teismo diskrecijos nustatyti neturtinės žalos dydį konkrečioje byloje ir yra tik viena iš aplinkybių, į kurią teismas turi atsižvelgti. Įvertinęs nustatytus pažeidimus, susijusius su pareiškėjo laikymu Šiaulių tardymo izoliatoriuje, atsižvelgiant į jų trukmę ir į aukščiau išdėstytus neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijus, atsakovo atstovas mano, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas pripažinti pažeistą teisę, tačiau atmesti prašymą priteisti neturtinės žalos atlyginimą, yra pagrįstas.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 18. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos atlyginimo, kurią pareiškėjas kildina iš neteisėtų Šiaulių TI veiksmų.

19. Pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu pareiškėjo skundą tenkino iš dalies ir pripažino, kad pareiškėjo teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas laikymo kamerose sąlygas buvo pažeista, t. y. pareiškėjui tam tikrą laiką nebuvo užtikrintos teisės aktuose nustatytos tam tikros higienos normos.

20. Pareiškėjas apeliaciniame skunde prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir jo skundą tenkinti priteisiant žalos atlyginimą pinigais, motyvuodamas aplinkybėmis, jog buvo pažeista jo teisė į saugią ir higienos normas atitinkančią gyvenamąją aplinką, tačiau pirmosios instancijos teismas pareiškėjo reikalavimą atlyginti žalą pinigais nepagrįstai atmetė.

21. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalimi, šioje byloje priimtas pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumas ir teisėtumas tikrinamas neperžengiant atsakovo apeliacinio skundo ribų. Byloje nenustatytos aplinkybės, nurodytos ABTĮ 140 straipsnio 2 dalyje, t. y. aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos minėto apeliacinio skundo ribos.

22. Pažymėtina, kad Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio 1 dalis nustato, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Civilinio kodekso 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos.

23. Bylos duomenimis nustatyta, kad pareiškėjas nuo 2017 m. gruodžio 4 d. iki 2018 m. birželio 11 d. buvo laikomas Šiaulių TI kamerose Nr. 23, 45, 58, 60, 72, 75. Remiantis Centro patikrinimo aktais ginčui aktualiu laikotarpiu nustatyti HN 134:2015 pažeidimai: kameroje Nr. 45 oro temperatūra žemesnė nei numatyta teisės aktuose, kamerose Nr. 23, 60 dirbtiniam apšvietimui naudojamos lempos be gaubtų, kameroje Nr. 72 yra sudaužyti lango stiklai, stiklo šukės laikomos ant palangės, kameroje Nr. 72 dirbtinis apšvietimas yra žemesnis nei nustatyta teisės aktais, kameroje Nr. 72 dirbtiniam apšvietimui naudojamos lempos be gaubtų, kameroje Nr. 23 oro temperatūra yra žemesnė nei numatyta teisės aktuose, kameroje Nr. 75 dirbtinis apšvietimas neatitiko teisės aktuose numatytų ribinių dydžių.

24. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs aplinkybes, kad minėti higienos normos pažeidimai truko periodiškai ir neilgą laikotarpį, nėra duomenų apie pablogėjusią pareiškėjo sveikatos būklę dėl nurodytų pažeidimų ir apie tai, kad atsakovo atstovas dirbtinai blogino pareiškėjo kalinimo sąlygas, taip pat nenustatyti kiti pareiškėjo teisių pažeidimai, sprendė, jog šioje byloje yra pagrindas nepriteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimo pinigais ir apsiriboti jo teisės į teisės aktuose nustatytų kamerų sąlygų pažeidimo pripažinimą kaip pakankama satisfakcija už jo teisės pažeidimus.

25. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pirmiausiai akcentuoja, kad Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) bei Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi nuoseklios pozicijos, jog sanitarinio mazgo įrengimas gyvenamojoje kameroje, kai juo besinaudojantis asmuo gali būti matomas kitų kameroje esančių asmenų bei sargybinių, neužtikrina asmens privatumo ir gali būti vertinamas kaip viena iš aplinkybių, lemiančių Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) pažeidimą (žr., pvz., EŽTT 2009 m. kovo 12 d. sprendimą byloje A. M. prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 15217/07); Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. sausio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-257-442/2016 ir kt.). EŽTT taip pat yra konstatavęs, jog gyvenamosios erdvės ir tualeto atskyrimas užuolaida neužtikrina kalinamiesiems reikiamo privatumo (žr., pvz., 2015 m. kovo 10 d. sprendimo byloje Varga ir kt. prieš Vengriją (pareiškimo Nr. 14097/12 ir kt.).

26. Prisijungdama prie Konvencijos, Lietuvos Respublika įsipareigojo užtikrinti jos nuostatų taikymą savo teritorijoje. Nors prisijungimas prie Konvencijos neatima valstybės teisės nacionalinėje teisėje pačiai apibrėžti tam tikrus žmogaus teisių ir laisvių standartus (nagrinėjamu atveju reikalavimus, susijusius su kalinimo sąlygomis, įskaitant sanitarinių mazgų įrengimą), tačiau nacionalinėje teisėje įtvirtintas standartas negali būti žemesnis nei nustatytas Konvencijoje, t. y. Lietuva privalo vykdyti įsipareigojimus, kylančius iš visuotinai pripažintų tarptautinės teisės normų, pagal kurias niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas. Savo valia prisiimtų tarptautinių įsipareigojimų laikymasis ir pagarba visuotinai pripažintiems tarptautinės teisės principams, taip pat pacta sunt servanda (sutarčių reikia laikytis) principui, yra atkurtos nepriklausomos Lietuvos valstybės teisinė tradicija ir konstitucinis principas (žr., pvz., Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 1998 m. gruodžio 9 d., 2006 m. kovo 14 d. nutarimus). Be to, valstybiniai organai, vykdantys teisinę gynybą, turi tiesiogiai taikyti Konvencijos nuostatas, kurios turi tapti valstybės vidaus teisės sudedamąja dalimi, ir neturi būti jokių kliūčių joms taikyti teismuose ir kituose teisinę gynybą vykdančiuose organuose (žr., pvz., Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 1995 m. sausio 24 d. išvadą). Taigi EŽTT jurisprudencija, kaip teisės aiškinimo šaltinis, yra aktuali ir Lietuvos teisės aiškinimui ir taikymui (žr., pvz., Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2000 m. gegužės 8 d., 2002 m. rugsėjo 19 d. ir kt. nutarimus).

27. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, atsižvelgdama į nurodytą EŽTT praktiką ir šios bylos faktinius bylos duomenis, nesutinka su pirmosios instancijos teismo pozicija, kad sanitarinio mazgo įėjimas nuo gyvenamosios patalpos, atskirtas tik užuolaida (kaip pats atsakovo atstovas patvirtino), nebuvo įvertintas kaip asmens privatumo pažeidimas. Kaip minėta, gyvenamosios erdvės ir tualeto atskyrimas užuolaida neužtikrina kalinamiesiems reikiamo privatumo, todėl teismas nepagrįstai nevertino šios nustatytos aplinkybės kaip pareiškėjo teisės į privatumą pažeidimo.

28. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, taip pat atsakovo atstovui procesiniuose dokumentuose nedetalizavus, kuriose konkrečiai kamerose, kuriose ginčo laikotarpiu buvo kalinamas pareiškėjas, įėjimas iš gyvenamosios patalpos į sanitarinį mazgą buvo atskirtas tik užuolaida, o kuriose – durimis (b. l. 71–77), ši aplinkybė vertinama pareiškėjo naudai ir darytina išvada, jog Šiaulių TI kamerose, kuriose kalėjo pareiškėjas, nebuvo užtikrintas privatumas naudojantis san. mazgais visą ginčo laikotarpį. Tokiomis sąlygomis pareiškėjas buvo laikomas nuo 2017 m. gruodžio 4 d. iki 2018 m. birželio 11 d. (t. y. 190 dienų) ir dėl šios aplinkybės ginčo nėra. Taigi Šiaulių TI, neužtikrindamas pareiškėjui privatumo naudojantis sanitariniu mazgu, neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jam teisės aktais priskirtų funkcijų, todėl šiuo atveju yra pagrindas minėtu aspektu konstatuoti Šiaulių TI neteisėtus veiksmus.

29. Vertinant kitus pareiškėjo nusiskundimus dėl kamerose neužtikrinto gyvenamojo ploto vienam asmeniui ir netinkamų higienos sąlygų, akcentuotina, kad bylos duomenimis nenustatyta, jog pareiškėjas ginčo laikotarpiu būtų laikomas sąlygomis, kai vienam kalinamam asmeniui tenka mažiau kaip 3,6 kv. m kameros ploto. Priešingas išvadas leidžiančių padaryti argumentų, konkrečių aplinkybių pareiškėjas nepateikė nei skunde pirmosios instancijos teismui, nei apeliaciniame skunde. Taip pat teisėjų kolegija sprendžia, kad šiuo atveju pagrįstai nenustatyti jokie kiti pareiškėjo nurodyti teisių pažeidimai, o apeliaciniame skunde pareiškėjas iš esmės pateikia tik abstraktaus ir deklaratyvaus pobūdžio teiginius, išreikšdamas nesutikimą su pirmosios instancijos teismo nustatytomis aplinkybėmis, padarytomis išvadomis ar pateiktais teisės aiškinimais, todėl tokiu atveju, sutikdama su pirmosios instancijos teismo sprendime padarytomis kitomis išvadomis, apeliacinės instancijos teisėjų kolegija gali tiesiog joms pritarti plačiau jų nenagrinėdama (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. lapkričio 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1165-492/2019).

30. Teisėjų kolegija pažymi, kad teismo pareiga yra nustatyti teisingą kompensaciją už patirtus neturtinio pobūdžio išgyvenimus, praradimus, parenkant tokią piniginę satisfakciją, kuri kiek galima teisingiau kompensuotų nukentėjusiojo neturtinėms vertybėms padarytą žalą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gruodžio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-2009/2013). Priteisiant neturtinės žalos atlyginimą, vadovaujamasi teisingo žalos atlyginimo koncepcija, besiremiančia įstatymo ar teismų praktikos suformuotais vertinamaisiais subjektyviais ir objektyviais kriterijais, leidžiančiais kuo teisingiau nustatyti ir atlyginti asmeniui padarytą žalą, atkurti pažeistų teisių pusiausvyrą ir suponuojančiais pareigą preciziškai įvertinti konkrečios situacijos aplinkybes. Priteistinos kompensacijos už patirtą neturtinę žalą paskirtis – sudaryti materialias prielaidas bent iš dalies atlyginti asmens neturtinius praradimus, sušvelninti patirtus neigiamus padarinius suteikiant galimybę naudotis kitais dvasinį ir fizinį pasitenkinimą teikiančiais dalykais, prarastas vertybes pakeisti kitais asmeniui vertingais dalykais, taip siekiant atkurti pažeistų teisių pusiausvyrą. Taigi kiekvienu atveju teismas neturtinės žalos dydį nustato individualiai, pagal bylos aplinkybių visumą, įvertinęs konkrečiu atveju esančius objektyviuosius ir subjektyviuosius kriterijus, siekdamas teisingo kompensavimo bei vadovaudamasis teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principais (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. birželio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1865-520/2017, 2017 m. birželio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1853-520/2017, 2013 m. rugsėjo 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-1896/2013 ir kt.).

31. Teisėjų kolegija, siekdama nustatyti teisingą kompensaciją už pareiškėjo patirtus neturtinio pobūdžio išgyvenimus, praradimus, atsižvelgia į nustatytų faktinių aplinkybių visumą ir konkrečiai vertina nagrinėjamoje byloje pareiškėjo subjektinių teisių pažeidimo mastą ir trukmę (t. y. 190 dienų neužtikrintas privatumas naudojantis san. mazgais kamerose Nr. 23, 45, 58, 60, 72, 75, šis pažeidimas nebuvo mažareikšmis; taip pat nustatyti ir nepaneigti HN 134:2015 12, 14, 16 punktų pažeidimai), dėl kurių pareiškėjas jautė dvasinius, fizinius išgyvenimus, kurių intensyvumas viršijo neišvengiamai kalinimui būdingus nepatogumus, ginamos vertybės pobūdį. Todėl apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad vien tik teisės pažeidimo pripažinimo nagrinėjamu atveju nepakanka pažeistoms pareiškėjo teisėms apginti.

32. Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į tai, kad nenustatyta, jog Šiaulių TI būtų sąmoningai siekęs pažeisti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, atsižvelgusi į Lietuvoje pažeidimo metu buvusias valstybės ekonomines darbo užmokesčio ir gyvenimo lygio sąlygas (pensijų ir kitų socialinių išmokų dydžius, valstybės skolinius įsipareigojimus ir pan.), vadovaudamasi teisingumo, protingumo principais ir atsižvelgusi į formuojamą EŽTT bei aktualią Lietuvos Respublikos teismų praktiką tokio pobūdžio bylose, vertina, kad šiuo atveju pareiškėjui turi būti priteistinas neturtinės žalos atlyginimas pinigais už privatumo pažeidimą ginčo laikotarpiu jam kalint kamerose Nr. 23, 45, 58, 60, 72, 75 bei už HN 134:2015 reikalavimų pažeidimus.

33. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pareiškėjo apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies, skundžiamas Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmų 2018 m. spalio 25 d. sprendimas atitinkamai keičiamas, priteisiant pareiškėjui iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių TI, 700 Eur neturtinei žalai atlyginti.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo M. Š. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmų 2018 m. spalio 25 d. sprendimą pakeisti.

Priteisti pareiškėjui M. Š. iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus, 700 Eur (septynis šimtus eurų) neturtinei žalai atlyginti.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Audrius Bakaveckas

Vaida Urmonaitė-Maculevičienė

Skirgailė Žalimienė