2022-03-02 Nr. AB-4879-3-61-3-04091-2021-2 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-1453-261/2022

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-04091-2021-2

Procesinio sprendimo kategorija 9.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2022 m. kovo 2 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Gagio (pranešėjas), Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas) ir Arūno Sutkevičiaus,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjų H. N. O. (H. N. O.) ir S. R. A. (S. R. A.) apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. sausio 27 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjų H. N. O. (H. N. O.) ir S. R. A. (S. R. A.) ir jų nepilnamečių vaikų I. H. N. (I. H. N.), S. H. N. (S. H. N.), S. H. N. (S. H. N.), S. H. N. (S. H. N.), atstovaujamų tėvų, skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. 1. Pareiškėjai H. N. O. ir S. R. A. (toliau – ir pareiškėjai), atstovaudami ir savo nepilnamečius vaikus – I. H. N., S. H. N., S. H. N., S. H. N., kreipėsi į teismą prašydami: 1) panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Departamentas, atsakovas) 2021 m. spalio 20 d. sprendimą Nr. 21M34089 (toliau – ir Sprendimas); 2) panaikinti Departamento 1-osios komisijos 2021 m. lapkričio 8 d. sprendimą Nr. 6K-1282 (toliau – ir Komisijos sprendimas); 3) įpareigoti Departamentą išnagrinėti pareiškėjų prašymą suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje iš naujo.

2. Pareiškėjai skunde ir pirmosios instancijos teismo posėdyje nurodė:

2.1. Pareiškėjai yra (duomenys neskelbtini) Respublikos piliečiai. Prašyme suteikti prieglobstį nurodė, kad gimtoje šalyje pareiškėjui – šeimos tėvui – kilo pavojus dėl nepagrįsto kaltinimo žmogžudyste. Asmeninė jo patirtis, įskaitant patirtus grasinimus, išdėstyta apklausos metu, sudaro pagrindą jo ir šeimos atžvilgiu suteikti prieglobstį.

2.2. Atsakovas tik subjektyvių prielaidų pagrindu, pažeisdamas tiek Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) suformuluotą praktiką, tiek įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas) bei Tvarkos apraše numatytas pareigas, nepagrįstai konstatavo, kad surinkta informacija nepatvirtina, jog pareiškėjo prašymas suteikti prieglobstį yra įrodytas. Atsakovas tyrimą dėl baimės būti persekiojamam iš esmės atliko paviršutiniškai, t. y. apsiribojant bendru abstrakčiu situacijos vertinimu, nevertinant asmeninių pareiškėjo savybių ir santykio su žinoma bendra informacija visumos, atsiribojant nuo objektyvių ir subjektyvių faktorių, neužtikrinant įrodymų visapusiško ištyrimo.

2.3. Atsakovas neatliko realaus prieglobsčio prašytojų prašymo esmės tyrimo, o apsiribojo lingvistine abiejų suaugusių pareiškėjų pateiktų pasakojimų analize ieškant pasakojimuose nesutapimų. Apie kraujo keršto papročius bei realų jų taikymą, vadinamuosius „gėdos nusikaltimus“, ir kiek tai realiai susiję su pareiškėjais, atsakovas neanalizavo ir nenagrinėjo.

2.4. Skundžiamas Sprendimas dalyje dėl nepilnamečių prieglobsčio prašytojų nėra argumentuotas.

2.5. Atsakovas, pasisakydamas dėl papildomos apsaugos pareiškėjui Lietuvos Respublikoje nesuteikimo, konstatavo, jog aktualios yra tos pačios faktinės aplinkybės ir tie patys kriterijai, kaip ir dėl prieglobsčio prašymo nesuteikimo. Su tokiu atsakovo argumentu nesutinkama, nes iš skunde pateiktos informacijos bei pareiškėjo apklausų metu užfiksuotų duomenų matyti, jog atsakovui nesurinkus pakankamai duomenų, leidžiančių daryti nekvestionuotiną išvadą, kad pareiškėjo išsiuntimo į kilmės valstybę atveju pareiškėjas nepatirs galimų grėsmių, nebus žeminamas jo orumas bei nekils grėsmė sveikatai/gyvybei, yra tikimybė, jog pareiškėją išsiuntus į (duomenys neskelbtini) Respubliką, jo teisės ir pagrindinės laisvės būtų pažeistos. Asmenys, priversti palikti savo kilmės šalį dėl tarptautinių ar nacionalinių ginkluotų konfliktų, paprastai nėra laikomi pabėgėliais pagal 1951 m. Konvenciją, tačiau jie turi apsaugą, numatytą kituose tarptautiniuose dokumentuose, tokiu atveju spręstinas klausimas dėl papildomos apsaugos suteikimo.

2.6. Skunde nurodoma, jog atsakovas uždraudė pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką, tačiau šis sprendimas yra išvestinis, tiesiogiai susijęs su kitais, aukščiau aptartais sprendimais ir atitinkamai juos panaikinus, turi būti naikinamas, kaip praradęs teisinį pagrindą.

2.7. Pareiškėjas yra muitinės pareigūnas. Jį neteisingai apkaltino žmogžudyste, su kuria jis nesusijęs, todėl turėjo palikti kilmės šalį. Po to įvykio (2021 m. birželio 20 d.) jie išvyko iš gyvenamosios vietovės, kurį laiką gyveno (duomenys neskelbtini) mieste, tada per (duomenys neskelbtini) atvyko į Europą. Į namus negrįžo, nes būtų apkaltintas. Jiems buvo nesvarbu į kurią šalį vykti, todėl skirdo į Baltarusiją ir atvyko į Lietuvą. Baltarusijoje prieglobsčio neprašė, nes mano, kad ši šalis nėra demokratinė ir ten šeimai nebūtų gerai. Teisėtu keliu vykti į Europą nebandė, nes tai daug laiko užtruktų. Pareiškėja sutinka su vyru. Jei šalyje nebūtų pavojaus, jie nebūtų išvykę. Kad galėtų susimokėti už kelionę, jie pardavė namus ir automobilį, todėl neturi kur grįžti.

3. Atsakovas atsiliepime į pareiškėjų skundą ir jo atstovė pirmosios instancijos teismo posėdyje prašė pareiškėjų skundą atmesti šiais argumentais:

3.1. Pareiškėjai savo prieglobsčio prašymą grindė tuo, jog pareiškėjas tariamai buvo apkaltintas savo brolio žmonos meilužio nužudymu, nors šio nusikaltimo neįvykdė.

3.2. Pareiškėjams nebuvo suteiktas pabėgėlio statusas Lietuvos Respublikoje, nes jie neatitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalyje bei 1951 m. Jungtinių Tautų Konvencijos dėl pabėgėlių statuso (toliau – Konvencija) 1 straipsnio A dalyje nustatytų pabėgėlio statuso taikymo nuostatų. Pareiškėjų pasakojimas nebuvo paremtas objektyviais duomenimis bei turėjo esminių trūkumų – buvo nedetalus, abstraktus. Įvertinus pareiškėjų papasakotą istoriją surinktos kilmės valstybės informacijos kontekste, nustatyta, kad pareiškėjų istorija taip pat nėra įtikinama, kadangi tuo atveju, jeigu kiltų grėsmė plisti konfliktui, būtų dedamos visos įmanomos pastangos, kad konfliktas būtų išspręstas taikiai, abejoms pusėms priimtinomis sąlygomis, t. y. pareiškėjų pasakojimas neleidžia vertinti, kad jiems grįžus į (duomenys neskelbtini) pareiškėjui grėstų įkalinimas ar grėsmė, susijusi su garbės klausimu. Departamentas pagrįstai pareiškėjų pasakojimo nepripažino patikimu įrodymu. Kadangi pareiškėjas nenurodė kitų kilmės valstybėje kylančių grėsmių, tos pačios aplinkybės buvo vertintos papildomos apsaugos suteikimo kriterijų kontekste. Tyrimo metu nenustatyta realios ir individualios grėsmės pareiškėjams tikimybės.

3.3. Pareiškėjų pasakojimas buvo abstraktus, neišsamus, nenuoseklus ir prieštaringas (pareiškėjas teigė, kad po įvykusio incidento jis su šeima išvyko į (duomenys neskelbtini), o pareiškėja – kad tuo metu, kai įvyko šis incidentas, jie su šeima svečiavosi (duomenys neskelbtini)). Apie tariamus kaltinimus pareiškėjai sužinojo iš trečiųjų asmenų, tačiau jokių oficialių kaltinimų iš policijos nėra gavę bei negalėjo pateikti jokių šiuos kaltinimus pagrindžiančių įrodymų. Pareiškėjai teisėtai išvyko iš (duomenys neskelbtini) į Baltarusiją (turėjo Baltarusijos išduotas vizas) lėktuvu, todėl tai pagrindžia, kad pareiškėjo atžvilgiu joks tyrimas dėl tariamo nužudymo pradėtas nebuvo. Dar daugiau, surinkta kilmės valstybės informacija patvirtina, kad garbės konfliktus yra stengiamasi visų pirma išspręsti taikiai, o pareiškėjai nepateikė visai jokių duomenų, kad tariamai iškilusį konfliktą buvo stengiamasi spręsti. Įvertinus pareiškėjų pasakojimų trūkumus surinktos kilmės valstybės informacijos kontekste, pagrįstai nustatyta, kad pareiškėjų baimė grįžti į kilmės valstybę nėra visiškai pagrįsta.

3.4. Pareiškėjai prieglobsčio prašymą grindė grėsme dėl tariamai įvykdyto nužudymo, t. y. pareiškėjui tariamai gresiantis persekiojimas nėra sąlygotas jo rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar politinių įsitikinimų, todėl vien dėl to pareiškėjai neatitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalies nurodytų pabėgėlio statuso suteikimo nuostatų ir jiems pagrįstai nebuvo suteiktas pabėgėlio statusas Lietuvos Respublikoje.

3.5. Prašymas buvo nagrinėjamas atsižvelgiant į aplinkybes, kurias papasakojo pilnamečiai pareiškėjai. Sprendimo motyvai, kuriais remiantis pareiškėjams atsisakoma suteikti prieglobstį, yra išdėstyti visų pareiškėjų atžvilgiu (įskaitant ir nepilnamečius vaikus).

3.6. Pareiškėjams negali būti suteikiama papildoma apsauga, kadangi remiantis Departamento informacija (duomenys neskelbtini) beatodairiškas smurtas nepasiekia tokio lygio, kad vien dėl buvimo teritorijoje kiltų grėsmė asmens gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei, todėl buvo konstatuota, kad pareiškėjai neatitinka papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, nustatytų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 3 punkte.

3.7. Ginčijame Sprendime detaliai išdėstytos ir įvertintos aplinkybės, pagrindžiančios išsiuntimo ir draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką sprendimo teisėtumą. Į Lietuvos Respubliką pareiškėjai atvyko neteisėtai, pėsčiomis neleistinoje vietoje kirtę Lietuvos Respublikos valstybės sieną, o prieglobsčio pasiprašė tik po to, kai pareigūnai juos sulaikė ir pristatė į užkardą. Šių aplinkybių visuma pagrindė prielaidą, jog prašymo suteikti prieglobstį pateikimas Lietuvoje (bei prieglobsčio gavimas Lietuvoje) nebuvo ir nėra pareiškėjų tikslas. Be to, ši aplinkybių visuma leidžia pareiškėjų veiksmus vertinti kaip keliančius nelegalios migracijos grėsmę ateityje. Atsižvelgus į tai, tikėtina, jog pareiškėjai vengdami grąžinimo gali pasislėpti. Iki ginčijamo Sprendimo priėmimo pareiškėjai nepateikė prašymo leisti savanoriškai grįžti į kilmės valstybę.

3.8. Pareiškėjams draudimo atvykti laikotarpis nustatytas atsižvelgiant į tai, kad jie į Lietuvos Respubliką atvyko neteisėtai, neturėjo pateisinamos priežasties kirsti Lietuvos Respublikos sieną, neturi jokių ryšių su Lietuvos Respublika, kelia nelegalios migracijos grėsmę. Pareiškėjų atveju nustatytas draudimo atvykti laikotarpis neviršija Įstatymo 133 straipsnio 2 dalyje numatyto maksimalaus draudimo atvykti laikotarpio. Atsižvelgdamas į tai bei vadovaudamasis teisės aktų nustatyta tvarka ir pagrindais, Departamentas pagrįstai nustatė pareiškėjams maksimalius 5 metų draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką bei 3 metų draudimo atvykti į kitas Šengeno erdvės valstybes laikotarpius, kurie vertintini kaip proporcingi.

3.9. Pareiškėjų pasakojimas atmestas dėl patikimumo stokos. Pareiškėjai teisėtai gavę vizas išvyko į Baltarusiją. Vizų gavimas užtrunka. Pareiškėjai rengėsi kelionei, jie pardavė namus. Pasakojimo nepatikimumą patvirtina ir kilmės valstybės informacija, jog konfliktus stengiamasi spręsti kompensacijomis.

II. 4. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2022 m. sausio 27 d. sprendimu pareiškėjo skundą patenkino iš dalies ir pakeitė Departamento Sprendimo rezoliucinės dalies 3 punktą ir jį išdėstė taip: „Uždrausti H. N. O. ir S. R. A. atvykti į Lietuvos Respubliką 2 (dvejus) metus nuo jų išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos“, pakeitė Departamento Sprendimo rezoliucinės dalies 4 punktą ir jį išdėstė taip: „Įvesti į C.SIS II perspėjimą dėl H. N. O. ir S. R. A. atvykti ir apsigyventi 2 (dvejus) metus nuo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos“, atitinkamai pakeitė Komisijos sprendimo dalį, likusią pareiškėjų skundo dalį atmetė.

5. Teismas nustatė, kad 2021 m. liepos 19 d. VSAT Varėnos pasienio rinktinės pasienio užkardos pareigūnai sulaikė asmenų grupę, neteisėtai kirtusių Lietuvos Respublikos sieną pėsčiomis iš Baltarusijos Respublikos teritorijos ir prisistačiusių (duomenys neskelbtini) piliečiais. Tarp šių asmenų buvo ir pareiškėjai, kurie 2021 m. rugpjūčio 16 d. pateikė prašymą suteikti prieglobstį.

6. Teismas apžvelgė pareiškėjų 2021 m. rugpjūčio 16 d. ir 2021 m. spalio 4 d. apklausos metu duotus paaiškinimus, Departamento Sprendimo motyvus ir išvadas bei akcentavo ginčui aktualų teisinį reglamentavimą, įtvirtintą ginčui aktualios redakcijos Įstatymo 86 ir 87 straipsniuose, 1951 m. Jungtinių Tautų konvencijos „Dėl pabėgėlių statuso“ 1 straipsnio A dalyje, Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2016 m. vasario 24 d. įsakymu Nr. 1V-131 patvirtinto Prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo ir panaikinimo tvarkos aprašo (toliau – ir Tvarkos aprašas) 99 punkte, taip pat Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką prieglobsčio bylose, siekiant išsiaiškinti, ar prieglobsčio prašančio asmens prašymas yra pagrįstas.

7. Teismas nustatė, kad pareiškėjai yra (duomenys neskelbtini) Respublikos piliečiai ir yra už savo kilmės valstybės ribų. Įvertinęs prieglobsčio byloje esančius duomenis, teismas neabejojo atsakovo tyrimo metu padarytomis išvadomis. Nurodė, kad atsakovas, nustatęs, kad pareiškėjo pasakojimas nebuvo paremtas objektyviais duomenimis, pagrįstai vertino pasakojimo patikimumą, o atsižvelgus į tai, kad jis nebuvo detalus ir konkretus, prieštaravo kai kurioms pareiškėjos nurodytoms aplinkybėms, taip pat kilmės valstybės informacijai, pagrįstai pareiškėjo pasakojimo nelaikė patikimu įrodymu.

8. Teismas pažymėjo, kad pirminės apklausos metu (2021 m. rugpjūčio 16 d.) abu pareiškėjai pasakojo, jog iš (duomenys neskelbtini) išvyko dėl problemų, kilusių jo broliui negalint susituokti su moterimi, kurios šeima nesutiko su santuoka. Jo brolis dėl to kovojo su tos moters šeima, toje kovoje nužudė žmogų iš tos šeimos, tačiau dėl nužudymo merginos šeima apkaltino pareiškėją. Vėlesnėje apklausoje (2021 m. spalio 4 d.) pareiškėjai jau nurodė kitas aplinkybes, kad pareiškėjo brolio žmona turėjo slaptą meilužį, brolis ir tas vyras susitiko pasikalbėti, vėliau kilo muštynės ir tas meilužis buvo nužudytas.

Kažkokiu būdu dėl to žmogaus nužudymo buvo apkaltintas pareiškėjas, nors jo ten net nebuvo. Pareiškėjo pasakojimo detalės apklausos metu keletą kartų keitėsi – pasakojimo pradžioje jis nurodė, jog pradžioje tas žmogus buvo išveržtas į ligoninę, tačiau ten mirė, vėliau pasakojo, kad jis tik žino, jog policija rado to vyro kūną už miesto. Skiriasi pareiškėjo ir jo žmonos pasakojimas apie tai, kur jie buvo minimo įvykio (2021 m. birželio 20 d.) metu – pareiškėjas nurodė, jog po įvykusio incidento jis su šeima nedelsiant paliko (duomenys neskelbtini) miestą ir išvyko į (duomenys neskelbtini), o pareiškėja teigė, kad tuo metu, kai įvyko incidentas, jie su visa šeima buvo (duomenys neskelbtini) nuo mėnesio pradžios.

Pareiškėjų pasakojime yra ir daugiau nesutapimų – pareiškėjas nurodė, jog į namus jie nebuvo grįžę, o pareiškėja pasakojo, jog jie buvo slapčia sugrįžę susiruošti kelionei. Iš pareiškėjo pasakojimo nėra aišku, kokia grėsmė jam kilo, nes jis pats į policiją iškviestas nebuvo, kilmės šalį paliko be kliūčių išskrisdamas lėktuvu, iš šalies išvyko teisėtai gavęs Baltarusijos vizą. Ruošdamiesi kelionei pareiškėjai pardavė namą, automobilį, todėl darytina išvada, kad jų išvykimas nebuvo skubotas. Pareiškėjas pasakojo, jog apie tai, kad jis buvo apkaltintas sužinojo iš trečiųjų asmenų (giminių).

Tuo tarpu pareiškėja pasakojo, jog apie tai, kad jos vyras apkaltintas dėl nužudymo, vyrui paskambinę pasakė jo bendradarbiai. Noras pareiškėjas teigė, kad po išvykimo iš kilmės valstybės bendraujant su giminaičiu telefonu sužinojo, kad yra išduotas orderis jo areštui, tačiau jokių šias aplinkybes pagrindžiančių įrodymų nepateikė. Atsižvelgus į nurodytus pasakojimo trūkumus ir prieštaravimus, pareiškėjų pasakojimas pagrįstai nebuvo laikomas patikimu įrodymu.

9. Teismas nurodė, kad atsakovas Sprendime detaliai įvertino tiek pareiškėjo, tiek pareiškėjos pasakojimą (taip pat ir jų tarpusavio suderinamumą), o nustatęs prieštaravimų ir neatitikimų, nepripažino patikimu įrodymu. Taip pat atsakovas pareiškėjų pasakojimą įvertino kilmės valstybės informacijos kontekste ir nustatė, kad jis taip pat nėra įtikinamas, kadangi pagal kilmės valstybės informaciją tuo atveju, jeigu kiltų grėsmė plisti konfliktui tarp šeimų, būtų dedamos visos įmanomos pastangos, kad būtų išvengta tolesnio eskalavimo ir konflikto plitimo, konfliktas būtų išspręstas taikiai, šeimai kompensuojant praradimus, tačiau pasakojimo metu pareiškėjai nenurodė, jog konfliktą buvo mėginama spręsti.

10. Teismas pažymėjo, kad teikdami prašymus nepilnamečių vaikų vardu pareiškėjai nenurodė kitų aplinkybių (susijusių su jų nepilnamečiais vaikais), todėl pareiškėjų prašymas buvo išnagrinėtas vertinant pareiškėjų nurodytas aplinkybes, dėl ko visi argumentai ir motyvai, kurie išdėstyti sprendime vertinant pareiškėjų pasakojimą, taikytini visų pareiškėjų atžvilgiu (įskaitant ir nepilnamečius vaikus).

11. Teismas nenustatė, kad pareiškėjai galėtų turėti visiškai pagrįstą baimę, jog kilmės valstybėje jie bus kankinami, su jais bus žiauriai elgiamasi arba bus žeminamas jų orumas ar jie bus tokiu būdu baudžiami, kad jų kaip žmogaus teisėms ir pagrindinėms laisvėms (duomenys neskelbtini) kils pavojus. Taip pat teismas nenustatė, kad pareiškėjai galėtų turėti visiškai pagrįstą baimę dėl egzekucijos ar mirties bausmės įvykdymo grėsmės kilmės valstybėje. Todėl pareiškėjai neatitinka papildomos apsaugos kriterijų, nustatytų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1–2 punktuose. Be to, nenustatyta, kad pareiškėjų kilmės valstybėje ir konkrečiai jų gyvenamojoje vietoje šiuo metu vyktų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 3 punkte numatyti veiksmai, todėl pareiškėjų gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei negresia ginkluoto konflikto nulemtas pavojus, dėl kurio prieglobsčio prašytojams turėtų būti suteikiama papildoma apsauga.

12. Teismas, Įstatymo 126 straipsnio 1 dalies 1 punkto, Direktyvos 2008/115/EB 7 straipsnio 1 ir 4 dalių kontekste, atsižvelgdamas į tai, kad pareiškėjų prašymas pagrįstai atmestas kaip akivaizdžiai nepagrįstas, įvertinęs pareiškėjų atvykimo aplinkybes į Lietuvą (neteisėtai kertant sieną), prašymo išnagrinėjimą skubos tvarka, sprendė, kad Departamento sprendimas išsiųsti pareiškėjus į kilmės šalį yra teisėtas ir pagrįstas. Teismas nenustatė kad pareiškėjai pageidauja savanoriškai grįžti į kilmės valstybę. Pažymėjo, kad pareiškėjai kirto valstybės sieną neleistinoje vietoje, prieglobsčio pasiprašė tik po to, kai buvo sulaikyti pareigūnų ir pristatyti į užkardą. Yra tikimybė, jog pareiškėjai slėpsis. Pareiškėjai iki Departamento Sprendimo priėmimo nepateikė prašymo leisti savanoriškai grįžti į kilmės valstybę.

13. Teismas Migracijos departamento direktoriaus 2014 m. balandžio 14 d. įsakymo „Dėl Kriterijų, kuriais vadovaujamasi nustatant ar sutrumpinant draudimo užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpį arba išbraukiant duomenis apie užsienietį iš Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo, vertinimo tvarkos patvirtinimo“ 5, 44 punktų, Įstatymo 133 straipsnio 1 dalies kontekste sprendė, kad nustatytas 5 metų draudimo atvykti laikotarpis į Lietuvos Respubliką nuo pareiškėjų išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos nėra proporcingas padarytam pareiškėjų teisės pažeidimui. Teismas vertino, kad būtų proporcinga pareiškėjams uždrausti atvykti į Lietuvos Respubliką 2 metus nuo jų išsiuntimo iš Lietuvos. Teismas nenustatė, kad pareiškėjai praeityje būtų pažeidę atvykimo ar buvimo Lietuvos Respublikoje ar kitoje Šengeno zonos valstybėje tvarką, čia padarę kokių nors teisės pažeidimų. Nėra duomenų, kurių pagrindu galima būtų manyti, kad pareiškėjų gyvenimas Lietuvoje gali sukelti grėsmę visuomenės saugumui.

14. Teismas, vadovaudamasis Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo ir tvarkymo taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos vyriausybės 2005 m. balandžio 20 d nutarimu Nr. 436, 12, 15 punktais, 2006 m. gruodžio 20 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (EB) Nr. 1987/2006 dėl antrosios kartos Šengeno informacinės sistemos (SIS II) sukūrimo, veikimo ir naudojimo (OL 2006 L 381, p. 4) su paskutiniais pakeitimais, padarytais 2018 m. lapkričio 28 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentu (ES) 2018/1861 (OL 2018 L 314, p. 14), 24 ir 25 straipsniais, sprendė, kad pareiškėjų duomenis pagrįstai nuspręsta teikti C.SIS.

15. Teismas nurodė, kad yra pagrindas keisti Departamento Sprendimo dalį, kuria nuspręsta įvesti į antrosios kartos Šengeno informacinę sistemą perspėjimą dėl draudimo pareiškėjams atvykti ir apsigyventi pagal SIS II reglamento 24 straipsnio 3 dalį, nustatant 2 metų nuo jų išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos laikotarpį.

16. Teismas priėjo prie išvados, kad atsakovas pagrįstai nusprendė nesuteikti pareiškėjams pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos, motyvuotai buvo priimtas Departamento sprendimas išsiųsti pareiškėjus iš Lietuvos Respublikos į (duomenys neskelbtini) Respubliką, tačiau nepagrįstai buvo parinkti laikotarpiai dėl uždraudimo atvykti ir duomenų įvedimo į antrosios kartos Šengeno sistemą.

III. 17. Pareiškėjai apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. sausio 27 d. sprendimą, skundo reikalavimus tenkinti, bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka.

18. Pareiškėjai nesutikimą su pirmosios instancijos teismo sprendimu grindžia šiais argumentais:

18.1. Atsakovo atliktas įrodymų tyrimas pasireiškė kritišku ir priekabiu pareiškėjo pasakojimo vertinimu, ignoruojant pareigą vertinti tiek prieglobsčio prašytojo, tiek kilmės šalies informaciją objektyviai. Išankstinio nusistatymo ir subjektyvių prielaidų pagrindu, pažeisdamas tiek teismų praktiką, tiek teisės aktuose nustatytas pareigas, atsakovas nepagrįstai konstatavo, kad surinkta informacija nepatvirtina, jog pareiškėjo prašymas suteikti prieglobstį yra įrodytas. Teismas šių atsakovo padarytų procesinių klaidų neištaisė, nepagrįstai pripažino pagrįstais atsakovo teiginius, kad prieglobsčio prašytojas jam tariamai kylančios grėsmės nesieja su savo rase, religija, tautybe, priklausymu tam tikrai socialinei grupei ar politiniais įsitikinimais, todėl pareiškėjo pasakojimas nesąlygoja pabėgėlio statuso suteikimo.

18.2. Atsakovas kritiškai vertino pareiškėjo teiginius, jog šeimų konfliktas vyksta jau seniai ir dėl to pareiškėjui grėsmė yra reali. Akivaizdu, jog tokios išvados atsakovas priėjo neįsigilinęs į kilmės šalies aktualią informaciją ir vyraujančius papročius. Kol pareiškėjas nebuvo pilnametis, grėsmė jo atžvilgiu nebuvo tiek reali, kaip jam tapus pilnamečiu, nors ir taip paskutinius metus jis buvo priverstas su šeimos nariais slapstytis. Kai vietiniai gyventojai daro rimtus diskriminacinius ar kitus įžeidžiančius veiksmus, tokie veiksmai laikomi persekiojimu. Taigi, tradicinių papročių dėl garbės nusikaltimų ir kraujo keršto palaikymas gali tapti pagrindu persekioti asmenį, o tuo pačiu pagrindu suteikti prieglobstį.

18.3. Teismas neanalizavo pareiškėjo argumento dėl atsakovo pareigos surinkti tikslią, naujausią informaciją apie kilmės šalį. Atsakovas turėjo ištirti ne tik teisės aktus, bet ir jų taikymo būdą ir praktinį veikimą, nes tik tokiu būdu galima susidaryti pagrįstą ir objektyvų įsitikinimą apie reiškinius, su kuriais pareiškėjas susidurs kilmės valstybėje. Situacija (duomenys neskelbtini) yra itin bloga, tai patvirtina viešai prieinami duomenys. Atsakovas paprastai remiasi viešai prieinamame Europos prieglobsčio paramos biuro (toliau – ir EPPB) puslapyje pateikiama informacija, kurioje nurodyta, kad ji yra paviešinta prieš daugiau nei metus, o duomenys surinkti dar gerokai anksčiau, todėl nėra aktualūs. Aktualią informaciją apie situaciją (duomenys neskelbtini) skelbia daugelis tarptautinių organizacijų, todėl atsakovas turi realią galimybę tinkamai įvykdyti savo pareigą ir surinkti naujausią informaciją apie pareiškėjo kilmės šalį, pavyzdžiui pasinaudoti JAV Saugumo departamento 2021 m. birželio 30 d. paskelbta ataskaita, 2021 m. spalio mėn. tarptautinės organizacijos Humanity&Inclusion paskelbta ataskaita, patikrinti duomenis apie kiekvieną dieną skelbiamas aukas galima viešai prieinamuose interneto šaltiniuose. Turint tokius duomenis galima konstatuoti, jog šiuo metu (duomenys neskelbtini) vyksta karo veiksmai ir pirmiausia jie yra nukreipti ne tik į kariaujančių pusių pajėgas, bet būtent siekiant sukelti didesnį efektą – į civilius asmenis. Šie duomenys yra reikšmingi tiek sprendžiant klausimą dėl prieglobsčio suteikimo, tiek dėl papildomos apsaugos.

18.4. Pareiškėjo kilmės šalies saugumo lygis turi būti vertinamas remiantis teisės aktų reikalavimais. Ar kilmės valstybėje yra pakankamai saugu, vertinama ir tai, ar kilmės valstybė yra ratifikavusi 1951 m. Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių konvenciją bei 1984 m. Konvenciją prieš kankinimus.

18.5. Vertinant baimės patirti persekiojimą ateityje pagrįstumą, nėra reikalaujama, kad prieglobsčio prašytojas jau būtų patyręs konkrečius persekiojimo veiksmus, nukreiptus į jo asmenį praeityje, tokių faktų egzistavimas tik leidžia preziumuoti, kad pareiškėjo baimė yra pagrįsta. Asmens baimė gali būti pagrįsta šeimos narių, draugų ar visuomenės grupės (etninės, rasinės, religinės ar pan.), kuriai jis priklauso, patirtimi. Pareiškėjas įvardijo konkrečią situaciją ir galimą savo persekiotoją, o kilmės šalies informacija patvirtina, kad valstybė jokios realios apsaugos savo piliečiams tokiais atvejais nesuteikia. Į tai turėjo būti atsižvelgta nagrinėjant pareiškėjo prašymą.

18.6. Prieglobstis, kaip žmogaus teisių apsaugos institutas, buvo sukurtas tam, kad apsaugotų bei užtikrintų bazines žmogaus teises. (duomenys neskelbtini) nėra jokių žmogaus teisių garantijas veiksmingai užtikrinančių instrumentų. Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijoje įtvirtintos teisės pažeidimas kilmės valstybėje gali sudaryti persekiojimo veiksmą. Nurodytos aplinkybės patvirtina pareiškėjui gresiantį individualų pavojų, todėl atsakovo sprendimas nesuteikti papildomos apsaugos atmestinas kaip nepagrįstas. Atsakovas tikėtinai neindividualizavo pareiškėjo atvejo ir naujausios informacijos netaikė pareiškėjo nurodytiems motyvams, jų nepalygino su naujausia kilmės valstybės informacija, o teismas šios klaidos neištaisė.

18.7. Atsakovo padaryti pažeidimai (padarytos logiškai neteisingos išvados, netinkamas kvalifikavimas ir paviršutiniškas patikrinamų faktinių aplinkybių nustatymas) nebuvo ištaisyti pareiškėjo skundą nagrinėjusio teismo.

18.8. Teismas detaliau nepasisakė dėl Departamento Sprendimo dalies, kuria atsakovas nutarė išsiųsti pareiškėją iš Lietuvos Respublikos, uždraudė pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką, nusprendė įvesti perspėjimą dėl draudimo pareiškėjui atvykti. Sprendimai yra išvestiniai iš sprendimo nesuteikti prieglobstį, todėl panaikinus Departamento Sprendimo dalį, kuria pareiškėjui nesuteiktas prieglobstis, naikintini ir pastarieji atsakovo sprendimai.

19. Atsakovas atsiliepime į apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti šiais argumentais:

19.1. Departamentas objektyviai ir nešališkai atliko tyrimą, visapusiškai įvertino pareiškėjų apklausos rezultatus ir pagrįstai konstatavo, kad pareiškėjai neatitinka pabėgėlio statuso suteikimo kriterijų. Pareiškėjų pasakojimas abstraktus, neišsamus, nenuoseklus ir prieštaringas. Apie tariamus kaltinimus pareiškėjai sužinojo iš trečiųjų asmenų, tačiau jokių oficialių kaltinimų iš policijos nėra gavę bei negalėjo pateikti jokių šiuos kaltinimus pagrindžiančių įrodymų. Pareiškėjai teisėtai išvyko iš (duomenys neskelbtini) į Baltarusiją (turėjo Baltarusijos išduotas vizas) lėktuvu, todėl tai pagrindžia, kad pareiškėjo atžvilgiu joks tyrimas dėl tariamo nužudymo pradėtas nebuvo. Surinkta kilmės valstybės informacija patvirtina, kad garbės konfliktus yra stengiamasi, visų pirma, išspręsti taikiai, o pareiškėjai nepateikė duomenų, kad tariamai iškilusį konfliktą buvo stengiamasi spręsti. Įvertinus pareiškėjų pasakojimų trūkumus surinktos kilmės valstybės informacijos kontekste, pagrįstai nustatyta, kad pareiškėjų baimė grįžti į kilmės valstybę nėra visiškai pagrįsta.

19.2. Pareiškėjai prieglobsčio prašymą grindė grėsme dėl tariamai įvykdyto nužudymo, t. y. pareiškėjui tariamai gresiantis persekiojimas nėra sąlygotas jo rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar politinių įsitikinimų, todėl vien dėl to pareiškėjai neatitinka pabėgėlio statuso suteikimo nuostatų ir jiems pagrįstai nebuvo suteiktas pabėgėlio statusas.

19.3. Pareiškėjo argumentai dėl jo amžiaus, t. y. kol pareiškėjas nebuvo pilnametis, grėsmė jo atžvilgiu nebuvo tiek reali, kaip jam tapus pilnamečiu, nors ir taip paskutinius metus jis buvo priverstas su šeimos nariais slapstytis, yra atmestini. Pareiškėjas yra (duomenys neskelbtini) m. gimimo, o tariamas konfliktas iškilo 2021 m., todėl pareiškėjas niekaip negalėjo būti nepilnamečiu. Be to, pagal kilmės valstybės informaciją vyrai žudomi dažniausiai tada, kai kritikuoja religiją arba yra homoseksualus, paprastai vyrai nežūsta dėl garbės, o jeigu taip atsitinka, dėl to sutaria dvi šeimos, gentys. Dar daugiau, anot šaltinių, vyrai gali kreiptis į policiją dėl tokios grėsmės. Pagal kilmės valstybės informaciją, jei kiltų grėsmė plisti konfliktui tarp genčių, būtų dedamos visos įmanomos pastangos, kad šis konfliktas būtų išspręstas takiai, abiem pusėms priimtinomis sąlygomis. Nei tariamai nužudyto vyro giminės, nei (duomenys neskelbtini) teisėsaugos institucijos neatliko jokių veiksmų pareiškėjo atžvilgiu (pvz. giminės nesikreipė dėl žalos atlyginimo, pareiškėjo atžvilgiu nebuvo išduotas arešto orderis). Nenustatyta, kad grįžus į (duomenys neskelbtini) pareiškėjui grėstu įkalinimas ar grėsmė, susijusi su garbės klausimu.

19.4. Teisinis reglamentavimas neįpareigoja Departamento rinkti bei vertinti informacijos visais prieglobsčio prašytojo pageidaujamais aspektais, o nagrinėjant prašymus suteikti prieglobstį vertinama ne bendra kilmės valstybės informacija, o individuali prieglobsčio prašytojo situacija kilmės valstybės informacijos kontekste. Tokios pat pozicijos laikosi ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas. Departamentas vadovavosi patikimų šaltinių skelbiamais duomenimis, kurie yra tarpusavyje suderinami, bei tinkamai įvertino visą surinktą informaciją pareiškėjų individualios situacijos kontekste. Pabėgėlių teisės nuostatos nenustato pareigos sprendžiančiai institucijai įrodinėti neiginius, nes tai būtų neįveikiama užduotis ir pernelyg aukštas įrodinėjimo standartas.

19.5. Pareiškėjų kilmės valstybėje beatodairiškas smurtas nepasiekia tokio lygio, kad vien dėl buvimo teritorijoje kiltų grėsmė asmens gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei, todėl pagrįstai konstatuota, kad pareiškėjai neatitinka ir papildomos apsaugos suteikimo kriterijų.

19.6. Skundžiamame Sprendime detaliai išdėstytos ir įvertintos aplinkybės, pagrindžiančios išsiuntimo ir draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką sprendimo teisėtumą. Šias aplinkybes paneigiančių argumentų pareiškėjai nepateikė. Be to, pareiškėjai turi teisę pateikti Departamentui ar Valstybės sienos apsaugos tarnybai prašymą leisti savanoriškai grįžti į kilmės valstybę, tuomet bus inicijuota procedūra, kurios metu šis klausimas ir bus išspręstas. Pareiškėjams draudimo atvykti laikotarpis nustatytas atsižvelgiant į tai, kad jie į Lietuvos Respubliką atvyko neteisėtai, neturėjo pateisinamos priežasties kirsti Lietuvos Respublikos sieną, neturi jokių ryšių su Lietuvos Respublika, kelia nelegalios migracijos grėsmę. Pareiškėjų atveju nustatytas draudimo atvykti laikotarpis neviršija galimo nustatyti maksimalaus draudimo atvykti laikotarpio. Be to, pirmosios instancijos teismas sutrumpino šį laikotarpį.

19.7. Pareiškėjai iš savo kilmės valstybės atvyko į Baltarusiją, tačiau dėl prieglobsčio suteikimo joje nesikreipė, vietoj to nusprendė neteisėtai kirsti sieną, neteisėtai atvykti į Lietuvos Respubliką ir Europos Sąjungą. Šie pareiškėjų veiksmai neapibūdina jų elgesio kaip sąžiningo, nerodo, kad jie būtų siekę kuo greičiau gauti prieglobstį nuo tariamo persekiojimo savo kilmės valstybėje. Šios aplinkybes taip pat patvirtina pareiškėjų nelegalios migracijos grėsmę.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

IV. 20. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, pasisakydama dėl apeliaciniame skunde suformuluoto prašymo bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka, pažymi, kad Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 141 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, t. y. nekviečiant į nagrinėjimą teisme proceso dalyvių ir jiems nedalyvaujant, išskyrus atvejus, kai teismas pripažįsta, kad žodinis bylos nagrinėjimas yra būtinas. Proceso šalys apeliaciniame skunde, atsiliepime į apeliacinį skundą arba kitame procesiniame dokumente gali pateikti motyvuotą prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, tačiau atsižvelgti į šį prašymą teismui neprivaloma. Apeliaciniame skunde nurodoma, kad žodinis procesas reikalingas tikslu užtikrinti pareiškėjų teisę būti tiesiogiai išklausytiems. Tačiau šiuo aspektu pažymėtina, kad tokia teisė pareiškėjams buvo užtikrinta bylą nagrinėjant žodinio proceso tvarka pirmosios instancijos teismo 2022 m. sausio 18 d. posėdyje. Be to, pareiškėjų pozicija dėl ginčo esmės yra išdėstyta procesiniuose dokumentuose. Atsižvelgiant į tai, bei nesant išskirtinių aplinkybių, dėl kurių turėtų būti daroma išimtis iš ABTĮ 141 straipsnio 1 dalyje nurodytos taisyklės, prašymas netenkintas ir byla išnagrinėta rašytinio proceso tvarka.

21. Byloje nagrinėjamas ginčas kilo dėl Departamento 2021 m. spalio 20 d. sprendimo, kuriuo pareiškėjams – (duomenys neskelbtini) Respublikos piliečiams – nesuteiktas prieglobstis Lietuvos Respublikoje (pabėgėlio statusas ir papildoma apsauga), nuspręsta išsiųsti pareiškėjus iš Lietuvos Respublikos į (duomenys neskelbtini) Respubliką, uždraudžiant H. N. O. ir S. R. A. atvykti į Lietuvos Respubliką 5 metus nuo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos bei įvedant į C.SIS II perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi 3 metams nuo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos, neuždraudžiant jų vaikams atvykti į Lietuvos Respubliką, bei Komisijos 2021 m. lapkričio 8 d. sprendimo, kuriuo atmestas pareiškėjų skundas dėl Departamento 2021 m. spalio 20 d. sprendimo bei Departamento įpareigojimo iš naujo nagrinėti pareiškėjų prašymą dėl prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo, teisėtumo ir pagrįstumo.

22. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjų skundą atmetė konstatavęs, kad atsakovas surinko pakankamai informacijos ir atliko išsamų tyrimą, Sprendime tinkamai įvertino pareiškėjų pasakojimą kilmės valstybės informacijos kontekste, kuris negali būti vertinamas kaip patikimas įrodymas. Teismas nenustatė pareiškėjų persekiojimo jų kilmės šalyje tikimybės bei galinčio kilti pavojaus. Sprendė, kad atsakovas pagrįstai nusprendė nesuteikti pareiškėjams pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos, motyvuotai buvo priimtas Departamento sprendimas išsiųsti pareiškėjus iš Lietuvos Respublikos į (duomenys neskelbtini) Respubliką, tačiau nepagrįstai buvo parinkti laikotarpiai dėl uždraudimo atvykti ir duomenų įvedimo į antrosios kartos Šengeno sistemą. Teismas sumažino uždraudimo atvykti į Lietuvos Respubliką bei įvesto į C.SIS II perspėjimo dėl atvykimo ir apsigyvenimo terminą iki 2 metų, atitinkamai šioje dalyje pakeitė ir Komisijos sprendimą.

23. Pareiškėjai su pirmosios instancijos teismo sprendimu nesutinka, apeliacinį skundą iš esmės grindžia argumentais, kad atsakovas netinkamai atliko tyrimą, nepagrįstai kritiškai vertino pareiškėjų pateiktus paaiškinimus, nesurinko naujausios informacijos apie kilmės šalį. Viešai prieinami duomenys patvirtina, kad situacija (duomenys neskelbtini) yra itin bloga, nėra saugu, šiuo metu (duomenys neskelbtini) vyksta karo veiksmai. Atsakovo padaryti pažeidimai (padarytos logiškai neteisingos išvados, netinkamas kvalifikavimas ir paviršutiniškas patikrinamų faktinių aplinkybių nustatymas) nebuvo ištaisyti pareiškėjų skundą nagrinėjusio teismo. Panaikinus Departamento Sprendimo dalį, kuria pareiškėjams nesuteiktas prieglobstis, naikintini ir atsakovo sprendimai dėl pareiškėjų išsiuntimo ir draudimo atvykti.

24. Vadovaujantis ABTĮ 140 straipsnio 1 dalimi, šioje byloje priimto pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumas ir teisėtumas tikrinamas neperžengiant apeliacinio skundo ribų. Byloje nenustatytos aplinkybės, nurodytos ABTĮ 140 straipsnio 2 dalyje, t. y. aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos.

25. Ginčo teisiniai santykiai reglamentuoti Įstatymo 86 ir 87 straipsniuose, kurių nuostatos yra susijusios tarpusavyje. Įstatymo 86 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad pabėgėlio statusas suteikiamas prieglobsčio prašytojui, kuris dėl visiškai pagrįstos baimės būti persekiojamas dėl rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar dėl politinių įsitikinimų yra už valstybės, kurios pilietis jis yra, ribų ir negali ar bijo naudotis tos valstybės apsauga arba neturi atitinkamos užsienio valstybės pilietybės, yra už valstybės, kurioje buvo jo nuolatinė gyvenamoji vieta, ribų ir dėl išvardytų priežasčių negali ar bijo į ją grįžti, jeigu nėra priežasčių, nustatytų šio Įstatymo 88 straipsnio 1, 2 dalyse. Įstatymo 87 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad papildoma apsauga suteikiama prieglobsčio prašytojui, kuris yra už savo kilmės valstybės ribų ir negali ten grįžti dėl visiškai pagrįstos baimės, kad: 1) jis bus kankinamas, su juo bus žiauriai, nežmoniškai elgiamasi arba bus žeminamas jo orumas ar jis bus tokiu būdu baudžiamas; 2) yra grėsmė, kad jam bus įvykdyta mirties bausmė ar egzekucija; 3) yra rimta ir asmeninė grėsmė jo gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei dėl beatodairiško smurto veiksmų tarptautinio ar vidaus ginkluoto konflikto metu.

26. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotoje praktikoje laikomasi pozicijos, kad Įstatymo 86 ir 87 straipsniuose įtvirtintose teisės normose nustatyta visiškai pagrįstos baimės buvimo sąlyga, viena vertus, turi būti objektyvaus pobūdžio, t. y. ji turi egzistuoti realiai, o ne būti vien tik prašančiojo prieglobsčio asmens suvokimas, įsitikinimas ir pan. Kita vertus, vartojama sąvoka „baimė“ yra dvasinė būsena ir subjektyvi būklė, todėl minėta visiškai pagrįstos baimės sąlyga apima ir subjektyvius, ir objektyvius veiksnius, į kuriuos turi būti atsižvelgta, nustatant, ar baimė iš tikrųjų yra visiškai pagrįsta (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. sausio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-10/2012; 2018 m. gegužės 9 d. nutartį administracinėje bylose Nr. eA-3776-438/2018; kt.). Pažymėtina, jog galimas persekiojimas dėl kurios nors iš Įstatymo 86 ir 87 straipsniuose nurodytų priežasčių turi būti pagrįstas konkrečių faktinių duomenų visuma, o ne bendro pobūdžio teiginiais apie galimo persekiojimo baimę. Be to, persekiojimas turi būti individualaus pobūdžio (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. birželio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1987-756/2015; 2017 m. vasario 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2557-624/2017; kt.).

27. Atsižvelgiant į EŽTT praktiką prieglobsčio bylose, siekiant išsiaiškinti, ar prieglobsčio prašančio asmens prašymas yra pagrįstas, turi būti nustatyta, kad įvykus tokio asmens deportacijai, kyla reali rizika, jog asmuo patirs elgesį, kuris prieštarauja Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnyje įtvirtintam kankinimo draudimui. Tokia rizika turi būti nustatyta remiantis pakankamais įrodymais, atsižvelgiant į konkrečią individualią situaciją (žr., pvz., EŽTT 2008 m. rugpjūčio 6 d. sprendimą byloje NA prieš Jungtinę Karalystę (pareiškimo Nr. 25904/07)). EŽTT 1997 m. balandžio 29 d. sprendime byloje H.L.R. prieš Prancūziją (pareiškimo Nr. 24573/94) pažymėjo, kad bendra smurto situacija šalyje nereiškia, kad asmens deportavimo atveju jam kyla reali grėsmė ir Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnio pažeidimas. Atitinkama praktika formuojama ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nagrinėjamose tokio pobūdžio bylose: 2009 m. gruodžio 3 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A662-1380/2009 teismas konstatavo, kad tai, jog šalyje yra pažeidžiamos žmogaus teisės, dar nereiškia, jog savaime dėl to bus suteikiama papildoma apsauga, nes žmogaus teisių pažeidimų egzistavimo faktas savaime neįrodo prieglobsčio prašytojo baimės asmeniškai tapti tokio pobūdžio pažeidimų auka pagrįstumo.

28. Teisėjų kolegija pažymi, kad vertinimo kriterijai, kuriais remiantis yra nustatomos arba nenustatomos minėtos teisiškai reikšmingos aplinkybės, yra įtvirtinti Įstatymo 83 straipsnyje. Pagal šio straipsnio 2 dalį, kai nagrinėjant prieglobsčio prašytojo prašymą suteikti prieglobstį nustatoma, kad su jo statuso nustatymu susiję duomenys, nepaisant prieglobsčio prašytojo nuoširdžių pastangų, negali būti patvirtinti rašytiniais įrodymais, šie duomenys vertinami prieglobsčio prašytojo naudai ir prašymas suteikti prieglobstį laikomas pagrįstu, jeigu kiek įmanoma anksčiau pateiktas prašymas suteikti prieglobstį, nebent prieglobsčio prašytojas gali nurodyti tinkamą priežastį, dėl ko to nepadarė, pateikta visa prieglobsčio prašytojo turima informacija ir tinkamai paaiškinta, kodėl nepateikta kita svarbi informacija, prieglobsčio prašytojo paaiškinimai yra neprieštaringi bei nuoseklūs ir neprieštarauja turimai specifinei ir bendrai informacijai, susijusiai su prieglobsčio prašytojo atveju.

29. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. rugpjūčio 26 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A575-1054/2011 konstatuota, kad pagal Įstatymo 83 straipsnio 1 dalyje (ginčo metu – Įstatymo 83 str. 2 d.) įtvirtintas nuostatas dėl įrodinėjimo priemonių leistinumo prioritetas suteikiamas rašytiniams įrodymams ir tik nesant galimybės jų surinkti, prioritetas suteikiamas nuosekliems ir neprieštaringiems prieglobsčio prašytojo paaiškinimams.

30. Teisėjų kolegija, patikrinusi bylą ABTĮ 140 straipsnyje nustatyta tvarka, aptartos teismų praktikos ir nurodyto teisinio reglamentavimo kontekste sutinka su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis. Pareiškėjai apeliaciniame skunde nepateikė teisiškai pagrįstų argumentų, suteikiančių pagrindą pirmosios instancijos teismo nustatytas aplinkybes vertinti kitaip, nei jas įvertino teismas.

31. Iš pareiškėjų apklausų metu nurodytų aplinkybių matyti, kad pareiškėjai prašymą suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje iš esmės grindė motyvu, jog pareiškėjas H. N. O. (šeimos vyras) tariamai buvo apkaltintas savo brolio žmonos meilužio nužudymu, nors šio nusikaltimo neįvykdė.

32. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo vertinimu, jog nėra pagrindo abejoti atsakovo tyrimo metu padarytomis išvadomis. Atsakovas, nustatęs, kad pareiškėjo pasakojimas nebuvo paremtas objektyviais duomenimis, pagrįstai vertino pasakojimo patikimumą, o atsižvelgus į tai, kad jis nebuvo detalus ir konkretus, prieštaravo kai kurioms pareiškėjos nurodytoms aplinkybėms, taip pat kilmės valstybės informacijai, pagrįstai pareiškėjo pasakojimo nelaikė patikimu įrodymu.

33. Pareiškėjų pasakojimų neišsamumą, prieštaringumą ir nenuoseklumą patvirtina Departamento ir pirmosios instancijos teismo atlikta išsami pareiškėjų apklausos metų duotų paaiškinimų analizė: skiriasi 2021 m. rugpjūčio 16 d. ir 2021 m. spalio 4 d. pareiškėjų pateikti paaiškinimai, jų pasakojimų detalės keletą kartų keitėsi, pareiškėjų pasakojime yra nesutapimų, be kita ko, dėl pareiškėjo apkaltinimo nužudymu aplinkybių, taip pat dėl to, kur pareiškėjai buvo jų minimo įvykio (2021 m. birželio 20 d.) metu. Iš pareiškėjo pasakojimo nėra aišku, kokia grėsmė jam kilo, nes jis pats į policiją iškviestas nebuvo, kilmės šalį paliko be kliūčių išskrisdamas su visa šeima lėktuvu, iš šalies išvyko teisėtai gavęs Baltarusijos vizą. Ruošdamiesi kelionei pareiškėjai pardavė namą, automobilį, todėl jų išvykimas nebuvo skubotas (žr. šios nutarties 8 punktą).

34. Apeliacinio teismo teisėjų kolegija sutinka su atliktu vertinimu. Pažymėtina ir tai, kad apeliaciniame skunde pareiškėjai dėl minėtos Departamento ir pirmosios instancijos teismo atliktos jų teiktų paaiškinimų analizės konkrečių argumentų nenurodo. Apeliaciniame skunde būtinumą jiems suteikti prieglobstį pareiškėjai grindžia bendra situacija kilmės šalyje, teigdami, kad (duomenys neskelbtini) yra nesaugu, vyksta karinis konfliktas, o atsakovas nesurinko ir nevertino naujausios informacijos apie padėtį jų kilmės valstybėje, kuri vertintina kaip pakankamas pagrindas jiems suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje.

35. Atkreiptinas dėmesys, kad Departamentas ginčijamame sprendime, atsižvelgdamas į pareiškėjų paaiškinimus, surinko aktualius, išsamius duomenis apie kilmės valstybėje vykdomus smurtą ir nusikaltimus prieš kitus šeimos narius dėl garbės, galimybę genčių teismuose spręsti tokio pobūdžio nusikaltimus, kurie nesvarsto klausimų apie kaltinamojo kaltę ar nekaltumą ir neskiria kaltininkui bausmės, jų tikslas – piniginės kompensacijos už padarytą žalą klausimas. Departamento surinkta kilmės šalies informacija, be kita ko, patvirtina, kad tuo atveju jei kiltų grėsmė plisti konfliktui tarp genčių pagal papročius būtų dedamos visos įmanomos pastangos, kad šis konfliktas būtų išspręstas taikiai, abiem pusėms priimtinomis sąlygomis. Be to, garbės nužudymo atvejais vyrai žudomi labai retai, dažniausiai tada, kai kritikuoja religiją arba yra homoseksualus. Taigi, surinkta informacija nepatvirtina, kad grįžus į (duomenys neskelbtini) pareiškėjui (šeimos vyrui) grėstų įkalinimas ar grėsmė, susijusi su garbės klausimu. Pareiškėjų kilmės valstybėje garbės konfliktus yra stengiamasi, visų pirma, išspręsti taikiai, o pareiškėjai nepateikė jokių duomenų, kad tariamai iškilusį konfliktą buvo stengiamasi spręsti. Pareiškėjai teisėtai išvyko iš (duomenys neskelbtini) į Baltarusiją (turėjo Baltarusijos išduotas vizas) lėktuvu, todėl tai pagrindžia, kad pareiškėjo atžvilgiu tyrimas dėl tariamo nužudymo pradėtas nebuvo. Taip pat Departamentas Europos prieglobsčio paramos biuro 2021 metų duomenimis, spręsdamas dėl papildomos apsaugos pareiškėjams suteikimo reikalingumo, nustatė, kad (duomenys neskelbtini) gubernijoje ((duomenys neskelbtini)) vyksta tokio žemo lygio smurtas, jog apskritai nėra jokios realios rizikos, kad civilis gali būti asmeniškai paveiktas dėl besąlygiško smurto.

36. Pažymėtina, kad pareiškėjai apeliaciniame skunde akcentuoja bendrą nesaugumo padėtį (duomenys neskelbtini), tačiau, kaip minėta, bendra saugumo situacija šalyje nereiškia, kad asmeniui kyla reali grėsmė. Be to, sprendimą dėl pabėgėlio statuso suteikimo priima Departamentas, jis atlieka tyrimą ir įvertina konkrečią pareiškėjo situaciją kilmės šalyje, taigi priimant sprendimą vertinama ne kilmės valstybės, o individuali prieglobsčio prašytojo pateikta informacija (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2022 m. sausio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-547-629/2022).

37. Taigi, Departamentas pagrįstai sprendė, o pirmosios instancijos teismas pagrįstai pritarė, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjai neatitiko pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos kriterijų, numatytų Įstatymo 86 ir 87 straipsniuose.

38. Apibendrindama teisėjų kolegija sprendžia, kad Departamentas rinko, tyrė ir vertino įrodymus pareiškėjų nurodytų aplinkybių, reikšmingų prieglobsčio prašymui išnagrinėti ir sprendimui dėl jų priimti, kontekste. Atsakovo atliktas pareiškėjų nurodytų aplinkybių ir surinktų duomenų vertinimas buvo atliktas racionaliai, visapusiškai ir objektyviai. Tiek atsakovas, tiek pirmosios instancijos teismas pasisakė dėl visų esminių pareiškėjų nurodytų argumentų.

39. Pripažinus, kad prieglobstis pareiškėjams Lietuvos Respublikoje nesuteiktas pagrįstai, atmestini apeliacinio skundo argumentai dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo dalies, kuria pritarta Departamento sprendimui išsiųsti pareiškėjus iš Lietuvos Respublikos, bei pirmosios instancijos teismo sprendimo dalies dėl draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką ir perspėjimo įvedimo į ISIS sistemą, panaikinimo. Šios sankcijos yra prieglobsčio nesuteikimo pareiškėjams teisinės pasekmės.

40. Teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas teisingai taikė teisės normas, tinkamai išnagrinėjo faktines bylos aplinkybes, byloje esančių įrodymų visumą vertino pagal Įstatymo 83 straipsnio 2 dalyje bei ABTĮ 56 straipsnyje nustatytas taisykles ir priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą. Todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjų apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjų H. N. O. (H. N. O.) ir S. R. A. (S. R. A.) apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. sausio 27 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Stasys Gagys

Ričardas Piličiauskas

Arūnas Sutkevičius