2025-12-30 Nr. AB-23338-3-61-3-00587-2025-2 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-2714-1047/2025

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00587-2025-2

Procesinio sprendimo kategorija 8.6.4

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2025 m. gruodžio 30 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Beatos Martišienės (pranešėja), Egidijaus Šileikio ir Skirgailės Žalimienės (kolegijos pirmininkė),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo O. T. ir atsakovo Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos apeliacinius skundus dėl Regionų administracinio teismo 2025 m. spalio 2 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo O. T. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (tretieji suinteresuoti asmenys – Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamentas, uždaroji akcinė bendrovė „D-Pizza LT“) dėl sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. 1. Pareiškėjas Rusijos Federacijos (toliau – ir kilmės valstybė) pilietis O. T. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu ir prašė panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir atsakovas, Migracijos departamentas) 2025 m. sausio 26 d. sprendimą Nr. 25S25833, kuriuo jam uždrausta atvykti į Lietuvos Respubliką 5 metus, nes asmuo gali kelti grėsmę valstybės saugumui (toliau – ir Sprendimas).

2. Pareiškėjas skundą grindė šiais argumentais:

2.1. Dirbdamas uždarojoje akcinėje bendrovėje (toliau – ir UAB) „D-Pizza LT“ (toliau – ir Bendrovė) komercijos direktoriumi, pareiškėjas 2024 m. gegužės 17 d. kreipėsi į Migracijos departamentą dėl leidimo laikinai gyventi Lietuvoje Nr. (duomenys neskelbtini), išduoto Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas) 40 straipsnio 1 dalies 41 punkto, 441 straipsnio pagrindais (aukštos profesinės kvalifikacijos reikalaujantį darbą dirbantis užsienietis), (toliau – ir LLG) pakeitimo. Atsakovas LLG 2024 m. lapkričio 15 d. atsisakė pakeisti dėl to, kad pareiškėjo gyvenimas Lietuvoje gali kelti grėsmę valstybės saugumui. Regionų administraciniame teisme nagrinėjama administracinė byla Nr. el2-5297-414/2025. Atsakovas Įstatymo 133 straipsnio 5 dalies pagrindu priėmė Sprendimą.

2.2. Atsakovas sprendimą dėl jo keliamos grėsmės valstybės saugumui iš esmės grindžia Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamento (toliau – ir VSD) išvada. Atsakovo išvada nepagrįsta, padaryta neįsigilinus į situaciją ir rašytinius įrodymus. Sprendimu atsakovas nepagrįstai bendrovę OOO „Tatneft AZS Zapad“, kurioje dirbo pareiškėjas, sutapatino su bendrove – „Tatneft“, Rusijos naftos ir dujų perdirbimo milžine. Tai du atskiri juridiniai asmenys ir darbas viename iš jų nereiškia, kad esama ir kito juridinio asmens darbuotoju. Vadovaujančių pareigų ėjimas „Tatneft“ gal ir galėtų būti vertinamas kaip potenciali grėsmė Lietuvos nacionaliniam saugumui. Tačiau pareiškėjas niekada nedirbo šioje bendrovėje ir nieko bendro su ja neturi ir neturėjo. Būtent „Tatneft“ vertinimas pateiktas VSD išvadoje. Prekės ženklo „Tatneft“ naudojimas bendrovės pavadinime ir veikloje netapatina šių bendrovių.

2.3. Pareiškėjas į kilmės valstybę nuo 2021 m. yra grįžęs porą kartų aplankyti tėvų. Visas jo interesų centras (dirbti, gyventi ir vykdyti verslą) yra išimtinai Lietuvoje. Pareiškėjas kilmės valstybėje pardavė savo turėtą nekilnojamąjį turtą, į Lietuvą kartu persikėlė jo šeima. Pareiškėją ir jo šeimą su Lietuva sieja stiprūs ilgalaikiai santykiai. Sūnus lanko mokyklą Vilniuje. Dauguma Sprendime aptartų valstybės sienos kirtimų atvejų atlikti ne į Rusiją, o į Baltarusiją, kur vyko Bendrovės nurodymu, atlikdamas darbo funkcijas. Pareiškėjas neturi jokių asmeninių interesų ar įtakos sferų šioje valstybėje ir savo noru į Baltarusiją nevyktų.

2.4. Sprendimas yra neproporcingas, nepagrįstai sukelia jam ypatingai neigiamas teisines pasekmes. Teisinis reguliavimas lemia, kad draudimo atvykti į Lietuvą laikotarpis gali būti trumpesnis negu penkeri metai arba išvis nenustatomas, jeigu tai yra protinga ir proporcinga; vertinant nustatomo draudimo apimtį vienodą teisinę įtaką draudimo turiniui turi kompetentingos valstybės institucijos ar įstaigos motyvuota išvada siūlomas draudimo atvykti laikotarpis bei užsieniečio šeiminius ryšius su asmenimis, gyvenančiais Lietuvos Respublikoje. Byloje nėra duomenų apie VSD siūlomą draudimo pareiškėjui atvykti laikotarpį. Aplinkybės dėl pareiškėjo šeimyninių ryšių su asmenimis, gyvenančiais Lietuvos Respublikoje bei jų įtakos pareiškėjo situacijai, atsakovo nustatytos ir įvertintos netinkamai. Nors jo sūnui (duomenys neskelbtini) suėjo 18 metų, jis vis dar mokosi vidurinėje mokykloje ir yra išlaikomas bei auklėjamas pareiškėjo, kartu su juo gyvena. Išlaikęs brandos egzaminus jo sūnus planuoja stoti į Lietuvos aukštąsias mokyklas, kadangi gyvendama čia nuo 2021 m. pareiškėjo šeima sieja savo ateitį su Lietuva. Nors kitiems jo šeimos nariams atsakovas atsisakė pakeisti leidimus gyventi Lietuvoje, vyresnysis sūnus čia mokosi ir turi galiojantį leidimą gyventi. Atsakovas nenustatė byloje šių aplinkybių, nevertino jų įtakos Sprendimui. Šiais veiksmais atsakovas nepagrįstai ir neproporcingai suvaržė pareiškėjo teisę į privatų gyvenimą, šeimos vientisumo ir nedalumo principus, o neigiamos pasekmės tenka ne tik pareiškėjui, bet ir jo šeimai.

2.5. Sprendimas uždrausti asmeniui atvykti į šalį, kurioje gyvena jo šeima (vaikas) dėl valstybės saugumo priežasčių, pažeidžiant proporcingumo principą, taip pat pažeidžia Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 8 straipsnio nuostatas. Pareiškėjas su šeima persikeldamas į Lietuvą turėjo teisėtus lūkesčius ir šie lūkesčiai privalo būti ginami nuo neproporcingo viešojo administravimo subjekto ribojimų taikymo. Atsakovas privalėjo ribojimus nustatyti protingai ir rūpestingai, vertindamas jų įtaką pareiškėjui bei jo šeimos teisėms bei teisėtiems interesams. Pareiškėjas turi leidimą laikinai gyventi, išduotą Latvijos Respublikos. Įtraukus į C.SIS [Šengeno informacinę sistemą] perspėjimą dėl jo keliamos grėsmės valstybės saugumui, ši aplinkybė neigiamai paveiks jo padėtį ir kitose valstybėse, dėl ko taikomos poveikio priemonės neproporcingai riboja jo teises labiau nei siekiamas tikslas.

3. Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime į skundą prašė jį atmesti.

4. Atsakovas atsiliepimą į skundą grindė šiais argumentais:

4.1. Pareiškėjas toliau plėtoja verslo ryšius Baltarusijoje, t. y. Lietuvos Respublikai nedraugiškoje valstybėje, o tai kelia papildomas rizikas, suponuojančias jo keliamą grėsmę nacionaliniam saugumui. Pareiškėjo reguliarūs vizitai į Baltarusiją (neatmestina tikimybė, kad pareiškėjas per Baltarusiją gali vykti į Rusiją) gali būti interpretuojami kaip pažeidžiamumo veiksnys, atsižvelgiant į šios šalies vykdomą politiką ir tarptautinius veiksmus, kurie prieštarauja Lietuvos nacionalinio saugumo interesams. Migracijos departamentas atliko savarankišką tyrimą, t. y. įvertino pareiškėjo užpildytą klausimą, VSD išvadą, surinkto prieinamus duomenis (apie sienos kirtimus, darbą Lietuvoje, ryšius su Lietuvą ir pan.), kreipėsi į pareiškėją dėl papildomų paaiškinimų, kuriuos įvertino Sprendime.

4.2. Pareiškėjo šeimos nariai (sutuoktinė ir nepilnamečiai vaikai) neturi galiojančių leidimų laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje. Teisė į šeimos susijungimą gali būti išsaugota pareiškėjui ir jo šeimos nariams (sutuoktinei bei nepilnamečiams vaikams) grįžus į kilmės valstybę. Nenustatyta priežasčių, dėl kurių jis ar jo šeimos nariai negalėtų išvykti į kilmės valstybę. Pareiškėjo siekis gyventi ir dirbti Lietuvoje negali nusverti nacionalinio saugumo interesų. Sprendimu nėra sprendžiamas pareiškėjo išsiuntimas iš Lietuvos Respublikos.

4.3. Įvertinus Įstatymo 133 straipsnio 5 dalyje įtvirtintą maksimalų draudimo atvykti laikotarpį (gali būti ilgesnis nei 5 metai), kad nustatyta, jog asmens gyvenimas Lietuvos Respublikoje kelia grėsmę valstybės saugumui, į kompetentingos valstybės institucijos siūlomą draudimo atvykti laikotarpį (5 metus), kad asmens šeiminių ryšių su Lietuvos Respublikoje gyvenančiais asmenimis nenustatyta (asmens sutuoktinei ir nepilnamečiams vaikams atsisakyta pakeisti leidimus laikinai gyventi, o pilnamečiai vaikai, pagal Įstatymo 2 straipsnio 26 punktą, nepatenka į šeimos nario sąvoką), asmeniui nustatytinas 5 metų draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpis, kuris yra proporcingas.

5. Trečiasis suinteresuotas asmuo VSD atsiliepime į skundą prašė jį atmesti.

6. VSD atsiliepime į skundą nurodė:

6.1. Sprendimas yra priimtas pagal kompetenciją, vadovaujantis galiojančiais Lietuvos ir Europos Sąjungos (toliau – ir ES) teisės aktais, yra teisėtas ir pagrįstas tiek objektyviais duomenimis, tiek teisės aktų nuostatomis, priimtas įvertinus visus turimus duomenis apie pareiškėją, yra atitinkantis šalies nacionalinio saugumo interesus ir susiklosčiusią geopolitinę situaciją. Sprendimas buvo priimtas atsižvelgiant į tapačias aplinkybes, kurios buvo vertinamos priimant Migracijos departamento 2024 m. lapkričio 15 d. sprendimą, kuriuo atsisakyta pakeisti pareiškėjui leidimą laikinai gyventi Lietuvoje. VSD 2024 m. spalio 10 d. raštu Nr. 18-9366 pateikė vertinimą, jog pareiškėjo gyvenimas Lietuvoje kelia grėsmę valstybės saugumui (toliau – ir Išvada). Pareiškėjas 2000–2010 m. dirbo „Maskvos kuro kompanijoje“ („Moscow fuel company“), 2010–2018 m. dirbo įmonėje „Tatneft Oil West“. Viešųjų šaltinių duomenimis, „Maskvos kuro kompanija“ užsiima naftos ir dujų išteklių žvalgymu ir gavyba, perdirbimu bei prekyba. „Tatneft Oil West“ yra įmonės „Tatneft“ grupės dalis. „Tatneft“ yra viena didžiausių Rusijos naftos ir dujų gavybos ir perdirbimo kompanijų. Įmonei nuo 2014 m. taikomos Jungtinių Amerikos valstijų (toliau – ir JAV) sankcijos.

6.2. Pareiškėjas sąmoningai pateikia klaidinančią informaciją, tuo siekdamas sumenkinti praeityje turėtus ryšius su strateginiame Rusijos naftos gavybos ir perdirbimo sektoriuje veikiančiomis įmonėmis. Pareiškėjas periodiškai vyksta į Rusiją ir Baltarusiją, o tai sudaro palankias sąlygas Baltarusijos ir Rusijos žvalgybos tarnyboms užmegzti kontaktus. Sienos kirtimų tikslas, koks jis bebūtų, niekaip nesumažina kontržvalgybinių rizikų ir galimybių priešiškų šalių žvalgybos tarnyboms užmegzti ar palaikyti kontaktus su pareiškėju. Aplinkybės, jog su pareiškėju į Lietuvą persikėlė ir jo šeima, sūnus lanko mokyklą Vilniuje, nelaikytinos turinčiu pagrindo ir negali pakeisti pareiškėjo grėsmės vertinimo. Kadangi pareiškėjas VSD pripažintas keliančiu grėsmę valstybės saugumui, jo asmeniniai interesai negali būti aukščiau Lietuvos valstybės saugumo.

7. Trečiasis suinteresuotas asmuo UAB „D-Pizza LT“ atsiliepime į skundą prašė skundą tenkinti.

8. Bendrovės atsiliepimas į skundą grindžiamas tuo, kad Sprendimas priimtas remiantis spėjimais ir prielaidomis, Sprendimo išvados prieštarauja į bylą pateiktiems rašytiniams įrodymams. Pareiškėjas Bendrovės komercijos direktoriaus pareigose dirbo nuo 2020 m. lapkričio 27 d. Atsakovui nepakeitus pareiškėjo LLG, 2024 m. spalio 13 d. darbo sutartis su pareiškėju nutraukta, kadangi pareiškėjas be galiojančio LLG negali dirbti Lietuvoje. Pareiškėjas 2024 m. rugsėjo 5 d. pradėjo darbą Latvijoje, SIA „D-Pizza LV“ bendrovėje, priklausančiai tai pačiai įmonių grupei, kaip ir UAB „D-Pizza LT“, dirbančiai po prekės ženklu Domino‘s Pizza Baltijos šalyse. Pareiškėjas yra aukštos kvalifikacijos darbuotojas, kuris pagal generalinės frančizės sutarties sąlygas franšizės davėjo (Domino's Pizza International Franchising Inc. (JAV)) deleguotas į franšizių naudojimo vietas Baltijos šalyse franšizės standartams įgyvendinti, palaikyti ir kontrolei, restoranų plėtrai ir kitoms tiesioginėms funkcijoms atlikti. Franšizės sutartimis prisiimtų įsipareigojimų vykdymas yra įmanomas pareiškėjui dirbant Latvijoje, tačiau fizinis atvykimas į Lietuvą yra būtinas. Tai galima atlikti komandiruojant pareiškėją iš Latvijos SIA „D-Pizza LV“ į Lietuvos UAB „D-Pizza LT“ be tiesioginio įsidarbinimo Bendrovėje, tačiau tam būtina panaikinti Sprendimą, kuriuo pareiškėjui uždrausta atvykti į Lietuvos Respubliką. Pareiškėjo negalėjimas fiziškai atvykti į Lietuvą ilgainiui lems franšizės santykių nutraukimą su Lietuva, sukurtų darbo vietų bei pasirašytų sutarčių praradimą. Bendrovei tai sukeltų nepakeliamai neigiamas pasekmes – veiklos nutraukimą. Atsakovas nenustatė byloje šių aplinkybių. Pareiškėjas vyko į Baltarusiją darbdavio nurodymu darbo funkcijoms atlikti ir neturėjo galimybės rinktis kelionės krypties. Valstybės institucijos nesikreipė nei į pareiškėją, nei į Bendrovę dėl paaiškinimų gavimo.

II. 9. Regionų administracinis teismas 2025 m. spalio 2 d. sprendimu tenkino pareiškėjo skundą iš dalies, t. y. pakeitė Migracijos departamento Sprendime nurodytą uždraudimo atvykti pareiškėjui į Lietuvos Respubliką terminą, jį sumažino iki 2,5 metų. Teismas atmetė kitą pareiškėjo skundo dalį.

10. Teismas nustatė šias bylai reikšmingas aplinkybes:

10.1. Pareiškėjas yra Rusijos Federacijos pilietis, kuris dirbdamas UAB „D-Pizza LT“ komercijos direktoriumi, 2024 m. gegužės 17 d. kreipėsi į Migracijos departamentą dėl leidimo laikinai gyventi Lietuvoje Nr. (duomenys neskelbtini), išduoto Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 41 punkto, 441 straipsnio pagrindais (aukštos profesinės kvalifikacijos reikalaujantį darbą dirbantis užsienietis), galiojusio nuo 2021 m. rugsėjo 3 d. iki 2024 m. rugsėjo 2 d., pakeitimo.

10.2. Pareiškėjas, pildydamas klausimyną, nurodė, kad 2000–2010 m. dirbo „Maskvos kuro kompanijoje” departamento vadovu, o nuo 2010–2018 m. „Tatneft Oil West” regiono vadovu. VSD pateikė Išvadą, kurioje nurodyta, kad pareiškėjo gyvenimas Lietuvoje kelia grėsmę valstybės saugumui.

10.3. Migracijos departamentas 2024 m. lapkričio 15 d. priėmė sprendimą Nr. 24S258700, kuriuo nuspręsta atsisakyti pakeisti LLG, nes asmens gyvenimas Lietuvos Respublikoje gali grėsti valstybės saugumui. Regionų administracinio teismo 2025 m. balandžio 17 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. el2-5297-414/2025 pareiškėjo skundas dėl Migracijos departamento 2024 m. lapkričio 15 d. sprendimo Nr. 24S258700 panaikinimo atmestas. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2025 m. birželio 18 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. eA-2026-968/2025 konstatavo, kad išvada dėl pareiškėjo keliamos grėsmės valstybės saugumui yra pagrįsta, Regionų administracinio teismo 2025 m. balandžio 17 d. teismo sprendimas paliktas nepakeistas.

10.4. Sprendimu nuspręsta pareiškėjui uždrausti atvykti į Lietuvos Respubliką nuo sprendimo priėmimo dienos 60 mėnesių (5 metus), nes jis gali kelti grėsmę valstybės saugumui.

11. Teismas vadovavosi Įstatymo 133 straipsnio 5, 6, 8 dalimis, Kriterijų, kuriais vadovaujamasi nustatant ar sutrumpinant draudimo užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpį arba išbraukiant duomenis apie užsienietį iš Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo, vertinimo tvarkos, patvirtintos Migracijos departamento direktoriaus 2014 m. balandžio 14 d. įsakymu Nr. 3K-33, (toliau – ir Kriterijų vertinimo tvarka) 5, 11, 37–38 punktais.

12. Teismas nustatė, kad pareiškėjui 2024 m. rugsėjo 3 d. (t. y. 2024 m. rugsėjo 2 d. pasibaigus LLG) išduotas leidimas laikinai gyventi Latvijoje (galiojantis iki 2026 m. rugsėjo 9 d.). Įvertinęs teisinį reguliavimą bei individualią pareiškėjo situaciją, teismas priėjo prie išvados, jog Migracijos departamentas, nustatęs pareiškėjo keliamos grėsmės valstybės saugumui realumą, turėjo ne pareigą, tačiau diskrecijos teisę nustatyti pareiškėjui draudimą atvykti į Lietuvos Respubliką.

13. Aptaręs Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką dėl atsakovo pareigos tinkamai atsižvelgti į visas su konkrečiu atveju susijusias aplinkybes, detalizuotas Kriterijų vertinimo tvarkoje, vadovautis konstitucinio atsakingo valdymo bei viešojo administravimo principais, Įstatymo tikslais (2024 m. spalio 23 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. eA-2335-789/2024), teismas vertino pareiškėjo socialinius, šeiminius bei ekonominius ryšius Lietuvos Respublikoje, ir nustatė, kad pareiškėjui buvo išduota nacionalinė viza, galiojusi nuo 2020 m. lapkričio 9 d. iki 2021 m. spalio 14 d., bei LLG, galiojęs nuo 2021 m. rugsėjo 3 d. iki 2024 m. rugsėjo 2 d. Pareiškėjas nuo 2020 m. lapkričio 27 d. iki 2024 m. lapkričio 5 d. buvo įdarbintas Lietuvos Respublikoje. Pareiškėjo sutuoktinė turėjo leidimą laikinai gyventi nuo 2021 m. rugsėjo 20 d. iki 2024 m. rugsėjo 2 d., nepilnamečiai vaikai (gim. (duomenys neskelbtini)) ir (gim. (duomenys neskelbtini)) turėjo leidimus laikinai gyventi, galiojusius iki 2024 m. rugsėjo 2 d., o (duomenys neskelbtini) gimęs sūnus turi išduotą leidimą laikinai gyventi studijų pagrindu. Teismas, įvertinęs Įstatymo 2 straipsnio 26 dalį, atsižvelgęs į tai, kad pareiškėjo sutuoktinė ir nepilnamečiai vaikai nebeturi leidimų laikinai gyventi Lietuvoje, pareiškėjo darbo santykiai Lietuvoje nutrūko nuo 2024 m. lapkričio 5 d., priėjo prie išvados, kad pareiškėjas nebeturi socialinių, šeiminių bei ekonominių ryšių Lietuvoje. Kadangi pareiškėjo pilnametis sūnus nepatenka į Įstatymo 2 straipsnio 26 dalyje nurodytą šeimos narių sampratą, atsižvelgęs į byloje esančią 2025 m. sausio 27 d. pažymą (pareiškėjo sūnus, 2025 m. birželio 19 d. pasibaigus mokslo metams, pabaigė dvyliktą klasę, t. y. vidurinę mokyklą) bei byloje nesant duomenų, kad šiam pareiškėjo sūnui, kuris turi leidimą laikinai gyventi Lietuvoje, yra taikomi apribojimai dėl atvykimo / išvykimo, teismas sprendė, kad uždraudimas pareiškėjui atvykti į Lietuvą nesukeltų neigiamų padarinių ir jis su pilnamečiu sūnumi galėtų bendrauti kitoje valstybėje (pvz. Latvijoje).

14. Teismas vertino, jog uždraudimas pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką laikytinas proporcinga priemone, siekiant užtikrinti visuomenės siekį gyventi saugioje valstybėje, todėl sprendė, kad Migracijos departamentas teisėtai ir pagrįstai pasinaudojo jam suteikta diskrecijos teise ir uždraudė pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką. Teismas pažymėjo, kad Sprendimu pareiškėjui uždrausta atvykti tik į Lietuvos Respubliką. Pareiškėjo, turinčio leidimą laikinai gyventi Latvijoje, teisė laisvai judėti po Europos Sąjungos valstybių narių teritoriją nebuvo apribota.

15. Teismas nustatė, kad Migracijos departamentas, priimdamas Sprendimą, neatsižvelgė į tai, kad pareiškėjui 2024 m. rugsėjo 3 d. (2024 m. rugsėjo 2 d. pasibaigus LLG Lietuvoje) išduotas leidimas laikinai gyventi Latvijoje (galiojantis iki 2026 m. rugsėjo 9 d.), todėl nagrinėjamu atveju turėjo būti taikoma Įstatymo 133 straipsnio 6 dalis, pagal kurią pareiškėjui gali būti uždrausta atvykti į Lietuvos Respubliką ne ilgesniam kaip 5 metų laikotarpiui. Nors pareiškėjui nustatytas maksimalus 5 metų draudimas atvykti į Lietuvą, pasiūlytas VSD Išvadoje, tačiau teismas priėjo prie išvados, kad šiuo aspektu (dėl maksimalaus laikotarpio) Sprendimo dalis nemotyvuota, grindžiama vienintele aplinkybe, kad pareiškėjas gali kelti grėsmę valstybės saugumui. Nors įstatymų leidėjas suteikė diskreciją atsakovui nuspręsti, kokiam laikotarpiui asmeniui gali būti uždrausta atvykti į Lietuvą, tačiau tokia diskrecija nereiškia, kad viešojo administravimo subjektas neturi individualizuoti šio sprendimo, atsižvelgti į konkrečias aplinkybes, susijusias su asmeniu. Teismas nusprendė, kad atsakovo Sprendimas skirti pareiškėjui maksimalų terminą, nėra proporcingas bei nėra pakankamai individualizuotas, dėl ko negali būti pripažintas pagrįstu bei teisingu. Teismas pakeitė Sprendimo dalį, nustatė pareiškėjui taikytino Įstatymo 133 straipsnio 6 dalyje numatyto termino vidurkį, t. y., draudimą atvykti į Lietuvos Respubliką ne ilgesniam kaip 2,5 metų laikotarpiui.

16. Teismas nenagrinėjo kitų proceso dalyvių procesiniuose dokumentuose išdėstytų argumentų, pripažinęs juos neesminiais sprendžiant šią administracinę bylą ir nekeičiančiais šiame sprendime padarytos išvados.

III. 17. Pareiškėjas apeliaciniame skunde prašo pakeisti Regionų administracinio teismo 2025 m. spalio 2 d. sprendimo dalį, pakeičiant Migracijos departamento Sprendimą, jį išdėstant taip „Uždrausti atvykti į Lietuvos Respubliką nuo sprendimo priėmimo dienos 1 m. (vienerius metus)“.

18. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodo, jog:

18.1. Teismas netinkamai įvertino į bylą pateiktus įrodymus, lemiančius skiriamo draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką pagrįstumą ir proporcingumą. Perkvalifikavęs ginčo santykius, teismas taikė Įstatymo 133 straipsnio 6 dalyje nustatytos sankcijos vidurkį, nenustatęs nei pareiškėjo padėtį lengvinančių, nei sunkinančių aplinkybių.

18.2. Teismas nevertino arba netinkamai vertino byloje nurodytas aplinkybes dėl pareiškėjo priešiškumo Rusijos oficialiosios valdžios politikai (klausimyne įtvirtintas valinis pareiškėjo sprendimas nepritarti kilmės valstybės kariniams veiksmams Ukrainos teritorijoje, Krymą laikyti Ukrainos teritorijos dalimi), dėl pareiškėjo proeuropietiškumo (panaikinus LLG pareiškėjas ir jo šeimos nariai negrįžo į kilmės valstybę, pareiškėjas gyvena Latvijoje, sutuoktinė su jaunesniais vaikais – Italijoje, vyresnysis sūnus – Lietuvoje, pareiškėjo interesų centras – Europoje), dėl tėvų pareigos materialiai išlaikyti savo vaikus (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 3.1921 str. 1 d., vyresnysis sūnus yra pareiškėjo išlaikomas), dėl pareiškėjo socialinių, šeiminių, ekonominių (verslo ir darbo) ryšių su Lietuva buvimo (pareiškėjo veikla, pareigos ir atsakomybės Bendrovėje). Pareiškėjas gerbia Lietuvos Respublikos teisės aktus ir dėl jo priimtus sprendimus, juos vykdo, stengiasi išlaikyti tiek verslą, tiek šeimos narių ir savo santykį su Lietuva. Dėl to pareiškėjo uždraudimo atvykti į Lietuvą laikotarpis turėtų būti mažinamas.

18.3. Atsakovo Sprendimu apribota dalis pareiškėjo teisių. Jis negali plėsti verslo ir investicijų, negali tiesiogiai dalyvauti juridinio asmens kasdienėje veikloje, rūpintis darbo organizavimu ir koordinavimu, negali nepertraukiamai matytis su Lietuvoje likusiu gyventi vyresniuoju sūnumi, kuris įstojo į ISM Vadybos ir ekonomikos universitetą Vilniuje, liko studijuoti ir gyventi Lietuvoje. Pareiškėjas automobiliu negali vykti pas savo likusius šeimos narius į Italiją, grįžti iš Italijos per Lietuvos oro uostus, nes didžioji dalis skrydžių iš Italijos yra vykdomi per Vilniaus ir Kauno oro uostus, ne Rygos. Jau devyneri mėnesiai yra varžomos pareiškėjo teisės labiau, negu būtina tikslui pasiekti, dėl to teismo pritaikytas 2,5 metų draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką terminas neproporcingas.

19. Atsakovas Migracijos departamentas apeliaciniame skunde prašo panaikinti Regionų administracinio teismo 2025 m. spalio 2 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą atmesti.

20. Atsakovo apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

20.1. Teismas, vertindamas įrodymus ir bylos medžiagą, padarė akivaizdžius ir esminius materialiosios ir proceso teisės normų pažeidimus, išvadas grindė prielaidomis, teismo sprendimo motyvai išdėstyti apsiribojant nevisapusišku bylos aplinkybių ištyrimu.

20.2. Aptarus Įstatymo 133 straipsnio 6 dalį, pažymėta, kad teismas nenurodė, kokia apimtimi pareiškėjui taikoma ši Įstatymo nuostata, kodėl jam išduotas leidimas laikinai gyventi Latvijoje yra pagrindas taikyti šią Įstatymo normą. Nei pareiškėjas, nei jo sutuoktinė ir vaikai nėra Europos Sąjungos piliečiai, visa pareiškėjo šeima turi Rusijos pilietybę. Teismas netinkamai taikė Įstatymo 133 straipsnio 6 dalį.

20.3. Europos Sąjungos Teisingumo Teismas (toliau – ir ESTT) sujungtose bylose Nr. C-420/22 ir C-528/22, nurodė, jog pagal Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo (toliau – ir SESV) nuostatas, susijusias su Sąjungos pilietybe, nesuteikiama jokios savarankiškos teisės trečiųjų šalių piliečiams. Teisės, kurios gali būti suteikiamos tokiems piliečiams, yra ne savarankiškos minėtų piliečių teisės, bet išvestinės iš teisių, kuriomis naudojasi Sąjungos pilietis. Šių išvestinių teisių tikslas ir pateisinimas grindžiamas išvada, kad atsisakius jas pripažinti gali būti pažeista, be kita ko, Sąjungos piliečio teisė laisvai judėti Sąjungos teritorijoje (2022 m. rugsėjo 7 d. Sprendimo Staatssecretaris van Justitie en Veiligheid (Teisės gyventi šalyje pagal SESV 20 straipsnį pobūdis), C-624/20, EU:C:2022:639, 51 p. ir jame nurodyta jurisprudencija). Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2025 m. kovo 19 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. eA-904-815/2025 dėl Įstatymo 981 straipsnio išaiškinta, jog sąvoka „Europos Sąjungos valstybės narės pilietis arba jo šeimos narys“ taikoma ne Lietuvos Respublikos piliečiams, jų sutuoktiniams, o kitų Europos Sąjungos valstybių narių piliečiams ir jų sutuoktiniams. Pareiškėjas nėra laikomas Europos Sąjungos valstybės narės piliečiu arba jo šeimos nariu.

20.4. Leidimo laikinai gyventi gavimas Latvijoje nėra asmens laisvės judėjimo teisės panaudojimas, o imigracijos procedūrų vykdymas. Byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas pasinaudojo laisvo judėjimo teise Europos Sąjungoje.

20.5. Teismas, pripažinęs, kad Sprendimo dalis skirti maksimalų terminą, nėra pakankamai individualizuotas, nenurodė, kas Sprendime nėra įvertinta. Sprendimas yra individualizuotas, atsižvelgta į VSD Išvadą, įvertinti pareiškėjo paaiškinimai, jo šeiminės aplinkybės, socialiniai, ekonominiai ryšiai su Lietuvos Respublika. 5 metų uždraudimo atvykti laikotarpis neviršija Įstatymo normose numatyto uždraudimo termino, teismas nenurodė konkretaus pagrindo, kodėl uždraudimo atvykti laikotarpis turėjo būti sutrumpintas.

21. Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti. Atsakovas atsiliepime į apeliacinį skundą nurodo, kad uždraudimo atvykti laikotarpis yra nustatomas Įstatymo ir Kriterijų vertinimo tvarkos 37 punkto nuostatomis. Nagrinėjamu atveju Sprendimu nustatytas proporcingas 5 metų uždraudimo atvykti laikotarpis, o pareiškėjo nurodytos aplinkybės dėl proeuropietiškumo, Bendrovės valdymo bei asmeninė pozicija dėl Krymo nėra aktualios nustatant uždraudimo atvykti laikotarpį.

22. Trečiasis suinteresuotas asmuo VSD atsiliepime į atsakovo apeliacinį skundą prašo jį tenkinti. Atsiliepime į atsakovo apeliacinį skundą VSD nurodo, jog Migracijos departamentas tinkamai įvertino visas aplinkybes, dėl kurių pareiškėjui nustatytas 5 metų uždraudimo atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpis, pagrįstai ir motyvuotai paaiškino, jog teismas, vertindamas byloje esančią medžiagą, netinkamai aiškino teisės aktus, nesivadovavo aktualia ESTT ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika ir dėl šių priežasčių byla išspręsta neteisingai.

23. Trečiasis suinteresuotas asmuo VSD atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo jį atmesti. Atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą VSD pabrėžia nacionalinio saugumo svarbą ir užsieniečių teisę atvykti į Lietuvą ir joje gyventi tik jeigu jie atitinka Įstatymo reikalavimus, akcentuoja, kad pareiškėjo siekiui atvykti į Lietuvos Respubliką negali būti teikiama pirmenybė prieš Lietuvos Respublikos nacionalinio saugumo interesus. Pareiškėjo, dėl kurio yra surinkta pakankamai duomenų, leidžiančių teigti, kad jis kelia grėsmę valstybės saugumui, tikslas atvykti į Lietuvos Respubliką negali būti pateisintas vien pareiškėjo apeliaciniame skunde deklaruojamais interesais. Pareiškėjo sutuoktinė ir nepilnamečiai vaikai nebeturi leidimų laikinai gyventi Lietuvoje, jo darbo santykiai Lietuvoje nutrūkę nuo 2024 m. lapkričio 5 d., todėl laikytina, kad pareiškėjas šiuo metu Lietuvoje neturi socialinių, šeiminių ir ekonominių ryšių, dėl kurių kyla būtinybė sutrumpinti draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką terminą.

24. Pareiškėjas ir trečiasis suinteresuotas asmuo UAB „D-Pizza LT“ Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui 2025 m. lapkričio 6 d. padavė atsiliepimą į atsakovo apeliacinį skundą ir prašo atsakovo apeliacinį skundą atmesti.

25. Pareiškėjas ir Bendrovė atsiliepime į atsakovo apeliacinį skundą laikosi pozicijos, jog Latvijos Respublikos išduotas leidimas laikinai gyventi pareiškėjui suteikia teisę pagal Europos Sąjungos teisės aktus naudotis laisvo asmenų judėjimo teise (iki 90 dienų per 180 dienų laikotarpį pareiškėjas gali būti bet kurioje Europos Sąjungos šalyje), todėl teismas teisingai perkvalifikavo teisinius santykius. Trečiosios šalies pilietis turi pareigą pasirūpinti papildomu dokumentu, legalizuojančiu tiek užsieniečio buvimą konkrečioje Europos Sąjungos šalyje, tiek visoje Europos Sąjungos erdvėje. Atsakovo aiškinimas, jog neva Latvijos išduotas leidimas gyventi nesuteikia pagrindo vykti į kitas valstybes nares, prieštarauja Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo nuostatoms.

26. Trečiasis suinteresuotas asmuo UAB „D-Pizza LT“ Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui 2025 m. lapkričio 7 d. padavė atsiliepimą į pareiškėjo apeliacinį skundą ir prašo pareiškėjo apeliacinį skundą tenkinti, pakeisti Regionų administracinio teismo 2025 m. spalio 2 d. sprendimą, pakeisti Migracijos departamento Sprendimą, jį išdėstant „Uždrausti atvykti į Lietuvos Respubliką nuo sprendimo priėmimo dienos 1 m. (vienerius metus)“, likusią pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį palikti nepakeistą. Bendrovė prašo prie nagrinėjamos bylos pridėti papildomai teikiamus rašytinius dokumentus.

27. Bendrovė atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą nurodo, kad teismas tinkamai nustatė esminę reikšmę bylai turinčias aplinkybes dėl pareiškėjo turimo leidimo gyventi Latvijoje, suteikiančio pareiškėjui teisę laisvai judėti Europos Sąjungos teritorijoje ir pagrįstai taikė Įstatymo 133 straipsnio 6 dalį, kaip specializuotą to paties straipsnio 5 dalies atžvilgiu. Pareiškėjas turi ne tik Latvijos išduotą leidimą gyventi, bet taip pat ir Italijos (valstybės, kur gyvena jo šeima) išduotą leidimą gyventi ir vidinę asmens tapatybės kortelę, todėl byloje pašalintos net menkiausios abejonės dėl pareiškėjo teisės laisvai judėti Europos Sąjungos teritorijoje, dėl ko privalo būti taikomas būtent Įstatymo 133 straipsnio 6 dalis, o ne to paties straipsnio 5 dalis. Bendrovė mano, kad itališki pareiškėjo dokumentai turi įtaką šiai bylai teisingai išnagrinėti. Latvijos ir Italijos išduoti leidimai laikinai gyventi parodo, kad šios valstybės neįžvelgė pareiškėjo asmens grėsmės. Šios aplinkybės taip pat pagrindžia, kad pareiškėjo asmens pavojaus Lietuvos nacionaliniam saugumui laipsnis yra mažas, dėl ko draudimo atvykti laikotarpį jam galima dar labiau sutrumpinti iki pareiškėjo prašomo vienerių metų laikotarpio ir toks draudimas atitiktų jam keliamus reikalavimus bei būtų proporcingas. Bendrovė teigia, kad pareiškėjas pagrindė byloje esančiais įrodymais savo proeuropietišką poziciją ir nepritarimą Maskvos režimui, su šeima liko gyventi Europos Sąjungai, negrįžo į kilmės šalį, Lietuvoje išlaiko savo sūnų, kuris Vilniuje studijuoja, gyvena. Bendrovė taip pat laukia, kol pasibaigs pareiškėjo draudimo atvykti laikotarpis, nes pareiškėjo asmuo verslui plėtoti yra strategiškai svarbus.

28. Trečiasis suinteresuotas asmuo UAB „D-Pizza LT“ Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui 2025 m. gruodžio 8 d. padavė prašymą dėl papildomų įrodymų ir paaiškinimų prijungimo prie bylos, kuriame prašo prijungti prie nagrinėjamos bylos papildomai teikiamus rašytinius dokumentus ir priimant sprendimą atsižvelgti į šiuo prašymu akcentuotas, byloje esančias aplinkybes, kaip turinčias reikšmės teisingai bylai išnagrinėti.

29. Bendrovė prašyme papildomai akcentuoja, jog Italija atnaujino pareiškėjui dokumentus 2025 m. lapkričio 17 d. Pareiškėjo sūnui Lietuvos Respublika atnaujintą leidimą gyventi Lietuvoje išdavė 2025 m. lapkričio 19 d. Draudimas pareiškėjui atvykti į Lietuvą jau turėjo tiesioginės įtakos Bendrovės veiklos rezultatams, nes jie pablogėjo. Pareiškėjas ir jo šeima jau daugiau nei penkerius metus nuolat gyvena Europos Sąjungoje, turi Italijos ir Latvijos, Lietuvos išduotus leidimus gyventi, yra oficialiai deklaravę gyvenamąsias vietas Europos Sąjungoje. Pareiškėjo vaikai mokosi Italijoje, vyresnysis sūnus gyvena Vilniuje, kur studijuoja universitete ir turi galiojantį Lietuvos Respublikos leidimą gyventi. Draudimas atvykti į Lietuvą riboja pareiškėjo teisę į šeimos gyvenimo gerbimą bei galimybes rūpintis Lietuvoje gyvenančiu sūnumi.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

IV. 30. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Migracijos departamento 2025 m. sausio 26 d. sprendimo Nr. 25S25833, kuriuo pareiškėjui O. T. uždrausta atvykti į Lietuvos Respubliką nuo sprendimo priėmimo dienos 60 mėnesių (5 metus), nes asmuo gali kelti grėsmę valstybės saugumui, teisėtumo ir pagrįstumo.

31. Pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs pareiškėjo skunde nurodytas aplinkybes, atsakovo ir trečiųjų suinteresuotų asmenų atsikirtimus į skundą, įvertinęs byloje surinktus įrodymus, pareiškėjo skundą tenkino iš dalies, pakeitė Migracijos departamento Sprendimo dalį, sutrumpino draudimo pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką terminą iki 2,5 m., nustatęs, jog atsakovas nepakankamai individualizavo pareiškėjui skirtą maksimalų draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką terminą ir jis nėra proporcingas.

32. Dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo apeliacinius skundus padavė pareiškėjas ir atsakovas. Pareiškėjas apeliaciniame skunde laikosi pozicijos, jog teismas netinkamai įvertino į bylą pateiktus įrodymus, lemiančius skiriamo draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką pagrįstumą ir proporcingumą, nenustatė nei pareiškėjo padėtį lengvinančių, nei sunkinančių aplinkybių, o atsakovas teigia, jog teismas, vertindamas įrodymus ir bylos medžiagą, padarė akivaizdžius ir esminius materialiosios (Įstatymo 133 str. 6 d.) ir proceso teisės normų pažeidimus, išvadas grindė prielaidomis, teismo sprendimo motyvai išdėstyti visapusiškai neištyrus bylos aplinkybių.

33. Trečiasis suinteresuotas asmuo kartu su atsiliepimu į pareiškėjo apeliacinį skundą padavė naujus įrodymus – Italijos Respublikos pareiškėjui išduotą leidimą laikinai gyventi bei Italijos Respublikos išduotą pareiškėjui vidinę asmens tapatybės kortelę, o taip pat su 2025 m. gruodžio 8 d. prašymu – Italijos Respublikos išduotus pareiškėjo ir jo šeimos narių leidimus laikinai gyventi bei pareiškėjo sūnaus naują leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje. Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 142 straipsnio 3 dalį nauji įrodymai, kurie nebuvo pateikti pirmosios instancijos teisme, tiriami tik tuo atveju, jeigu teismas pripažįsta pagrįstomis priežastis, dėl kurių tai nebuvo padaryta anksčiau, arba kai naujų įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi pozicijos, kad teismas vertina administracinio sprendimo teisėtumą šio sprendimo priėmimo metu, todėl šiam vertinimui yra reikšmingos faktinės aplinkybės ir teisinis reguliavimas buvę ginčijamo administracinio sprendimo priėmimo metu (žr., pvz., 2020 m. sausio 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-22-602/2020; 2023 m. gegužės 31 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1784-968/2023; 2023 m. spalio 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2341-415/2023). Pareiškėjas atsakovo veiksmų neteisėtumą sieja su Sprendimo priėmimu, todėl šioje byloje ir vertinama, ar Migracijos departamento skundžiamas administracinis aktas buvo teisėtas jo priėmimo metu. Atsižvelgiant į tai, teisėjų kolegija naujų įrodymų neprideda prie nagrinėjamos bylos.

34. Apeliacine tvarka nagrinėjant bylą paprastai tikrinamas pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumas ir teisėtumas, neperžengiant apeliacinio skundo ribų (ABTĮ) 140 str. 1 d.). Nenustačiusi aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei sprendimo negaliojimo pagrindų, įtvirtintų ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), dėl kurių teismo sprendimas paprastai naikinamas, teisėjų kolegija bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą tikrina neperžengdama apeliacinių skundų ribų.

35. Draudimą atvykti į Lietuvos Respubliką reguliuoja Įstatymo 133 straipsnis.

35.1. Atsakovas Migracijos departamentas Sprendimą grindė Įstatymo 133 straipsnio 5 dalimi, kurioje nustatyta, kad užsieniečiui uždraudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, jeigu jis gali kelti grėsmę valstybės saugumui ar viešajai tvarkai. Uždraudimo atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpis gali būti ilgesnis negu penkeri metai.

35.2. Pirmosios instancijos teismas nurodė, jog nagrinėjamoje byloje aktuali Įstatymo 133 straipsnio 6 dalis, pagal kurią Europos Sąjungos valstybės narės piliečiui ir (arba) jo šeimos nariui arba kitam asmeniui, kuris pagal Europos Sąjungos teisės aktus naudojasi laisvo asmenų judėjimo teise, gali būti uždrausta atvykti į Lietuvos Respubliką ne ilgesniam kaip 5 metų laikotarpiui tik tuo atveju, jeigu jo atvykimas į Lietuvos Respubliką ir buvimas joje gali kelti grėsmę valstybės saugumui ar viešajai tvarkai.

36. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, įvertinusi aptartas Įstatymo 133 straipsnio 5 ir 6 dalių nuostatas, prieina prie išvados, jog taikytinas teisinis reguliavimas tiek draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką, tiek draudimo atvykti termino aspektu, nustačius asmens keliamą grėsmę valstybės saugumui ar viešajai tvarkai, priklauso nuo teisės normos subjekto teisinio statuso, t. y. jis yra užsienietis, Europos Sąjungos valstybės narės pilietis ir (arba) jo šeimos narys arba kitas asmuo, kuris pagal Europos Sąjungos teisės aktus naudojasi laisvo asmenų judėjimo teise.

37. Įstatymo 2 straipsnio 32 dalyje nustatyta, kad užsienietis yra asmuo, kuris nėra Lietuvos Respublikos pilietis, neatsižvelgiant į tai, ar jis turi kurios nors užsienio valstybės pilietybę, ar neturi jokios. Įstatymo 2 straipsnio 5 dalyje įtvirtinta, jog Europos Sąjungos valstybės narės pilietis – užsienietis, turintis vienos iš Europos Sąjungą sudarančių valstybių pilietybę. Įstatymo 2 straipsnio 111 dalyje pateikta kito asmens, kuris pagal Europos Sąjungos teisės aktus naudojasi laisvo asmenų judėjimo teise, sąvoka – asmuo, kuris nėra Europos Sąjungos valstybės narės piliečio šeimos narys, bet yra sugyventinis, su kuriuo Europos Sąjungos valstybės narės pilietis pastaruosius 3 metus palaiko nuolatinius santykius, kurie tinkamai įrodomi dokumentais, taip pat asmuo, kuris yra išlaikomas Europos Sąjungos valstybės narės piliečio ar tvarko bendrą namų ūkį su Europos Sąjungos valstybės narės piliečiu arba kuriam dėl rimtų sveikatos priežasčių būtinai reikalinga asmeninė Europos Sąjungos valstybės narės piliečio priežiūra, jeigu tai tinkamai įrodoma dokumentais.

38. Byloje nėra ginčo, jog pareiškėjas ir jo šeima turi Rusijos Federacijos pilietybę (pareiškėjo pasas, (duomenys neskelbtini) išduotas N. T. gimimo liudijimas patvirtina sutuoktinės bei N. T. pilietybes, pareiškėjas byloje nepateikė įrodymų, kad kiti nepilnamečiai pareiškėjo vaikai atitiktų Įstatymo 2 str. 5 d. ar 111 d. nuostatas, atsakovas nurodo, kad jiems panaikinti leidimai laikinai gyventi Lietuvoje), vadinasi pareiškėjas atitinka užsieniečio sąvoką, įtvirtintą Įstatymo 2 straipsnio 32 dalyje, jis nėra ir negali būti laikomas Europos Sąjungos valstybės narės piliečiu arba jo šeimos nariu, kitu asmenimi, kuris pagal Europos Sąjungos teisės aktus naudojasi laisvo asmenų judėjimo teise (pareiškėjas nepateikė įrodymų). Taigi pirmosios instancijos teismas nepagrįstai byloje taikė Įstatymo 133 straipsnio 6 dalį, byloje taikytina Įstatymo 133 straipsnio 5 dalies norma. Tokios apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos nuomonės dėl byloje taikytino teisinio reguliavimo nekeičia aplinkybė dėl pareiškėjui išduoto leidimo laikinai gyventi Latvijoje, jo galimybės judėti kitose Europos Sąjungos šalyse.

39. Įstatymo 133 straipsnio 8 dalyje, be kita ko nustatyta, jog draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką trukmė nustatoma kiekvienu atveju tinkamai atsižvelgus į visas su konkrečiu atveju susijusias aplinkybes.

40. Kriterijų vertinimo tvarkos 5 punkte įtvirtinta, jog tais atvejais, kai įvertinus visus turimus dokumentus, duomenis ir aplinkybių visumą nustatoma, kad užsienietis neatitinka Tvarkoje nurodytų kriterijų, sprendimai dėl draudimo atvykti gali būti nepriimami arba juose gali būti nustatomi draudimo atvykti laikotarpiai, proporcingi užsieniečio padarytam teisės pažeidimui. Kai užsienietis atitinka Tvarkoje nurodytus kriterijus, kitokie nei Tvarkoje numatyti draudimo laikotarpiai jam gali būti nustatomi, jeigu, įvertinus visus turimus dokumentus, duomenis ir atsižvelgus į Tvarkoje nurodytas aplinkybes, tai būtų protinga ir proporcinga. Kriterijų vertinimo tvarkos 37 punkte numatyta, kad priimant sprendimą uždrausti atvykti užsieniečiui, kuris gali kelti grėsmę valstybės saugumui ar viešajai tvarkai, atsižvelgiama į kompetentingos valstybės institucijos ar įstaigos motyvuotą išvadą ar pateiktą informaciją dėl to, ar užsienietis gali kelti grėsmę valstybės saugumui ar viešajai tvarkai, ir į šios institucijos ar įstaigos siūlomą draudimo atvykti laikotarpį (Kriterijų vertinimo tvarkos 37.1 p.); užsieniečio šeiminius ryšius su asmenimis, gyvenančiais Lietuvos Respublikoje (Kriterijų vertinimo tvarkos 37.2 p.). Kriterijų vertinimo tvarkos 38 punktas nustato, kad šeiminių ryšių su Lietuvos Respublikoje gyvenančiais asmenimis neturinčiam užsieniečiui, kuris gali kelti grėsmę valstybės saugumui ar viešajai tvarkai, nustatomi šie draudimo atvykti laikotarpiai: 3 metai, jei užsienietis gali kelti grėsmę viešajai tvarkai (Kriterijų vertinimo tvarkos 38.1 p.); 5 metai, jei užsienietis gali kelti grėsmę viešajai tvarkai, nes buvo nuteistas už sunkų ar labai sunkų nusikaltimą (Kriterijų vertinimo tvarkos 38.2 p.); 10 metų, jei užsienietis gali kelti grėsmę valstybės saugumui (Kriterijų vertinimo tvarkos 38.3 p.).

41. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje išaiškinta, jog Migracijos departamento diskrecija spręsti dėl sprendimo uždrausti užsieniečiui atvykti į Lietuvą priėmimo bei nustatyti užsieniečiui draudimo atvykti į Lietuvą trukmę yra apribota įpareigojimu kiekvienu atveju tinkamai atsižvelgti į visas su konkrečiu atveju susijusias aplinkybes, kurios detalizuotos Kriterijų vertinimo tvarkoje. Migracijos departamentas, atlikdamas šį vertinimą, vadovaudamasis konstitucinio atsakingo valdymo bei viešojo administravimo principais, turi atsižvelgti į Įstatymo tikslus (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2024 m. spalio 23 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-2335-789/2024). Sprendžiant dėl to, ar asmuo gali kelti grėsmę (realų ir faktinį pavojų), turi būti vertinamos visos byloje nustatytos faktinės aplinkybės, o sprendimas turi būti priimamas atsižvelgiant į šių aplinkybių visumą bei laikantis proporcingumo principo. Migracijos departamentas turi vertinti kiekvieną individualią situaciją ir spręsti, ar užsieniečiui ketinamais taikyti apribojimais nebus pažeistas minėtas proporcingumo principas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. kovo 29 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A822-2220/2012; 2025 m. liepos 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2312-821/2025).

42. Byloje nustatyta, jog Migracijos departamentas Sprendime, įvertinęs, kad Įstatymo 133 straipsnio 5 dalyje įtvirtintas draudimo atvykti laikotarpis gali būti ilgesnis nei 5 metai, VSD Išvadoje pasiūlytas draudimo atvykti laikotarpis yra 5 metai, nustatyta, kad asmens gyvenimas Lietuvos Respublikoje kelia grėsmę valstybės saugumui, o pareiškėjas neturi šeiminių ryšių su Lietuvoje gyvenančiais asmenimis (sutuoktinei ir nepilnamečiams vaikams atsisakyta pakeisti leidimus laikinai gyventi), nusprendė nustatyti asmeniui 5 metų draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpį.

43. Vertindamas pareiškėjo šeiminius ryšius su asmenimis, gyvenančiais Lietuvos Respublikoje, pirmosios instancijos teismas nustatė, kad pareiškėjo sutuoktinė ir nepilnamečiai vaikai nebeturi leidimų laikinai gyventi Lietuvoje, pareiškėjo sūnus N. T. yra pilnametis, pareiškėjas turi leidimą laikinai gyventi Latvijoje. Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad pareiškėjas šiuo metu Lietuvoje nebeturi socialinių, šeiminių ryšių, uždraudimas pareiškėjui atvykti į Lietuvą nesukeltų neigiamų padarinių ir jis su pilnamečiu sūnumi galėtų bendrauti kitoje valstybėje.

44. Teisėjų kolegija, pasisakydama dėl pareiškėjo apeliacinio skundo argumentų, kuriais kvestionuojamas pirmosios instancijos teismo atliktas įrodymų vertinimas, pažymi, jog pagal ABTĮ 56 straipsnio 1 dalį, įrodymai administracinėje byloje yra visi faktiniai duomenys, kurie priimti bylą nagrinėjančio teismo ir kuriais remdamasis teismas įstatymų nustatyta tvarka konstatuoja, kad yra aplinkybių, pagrindžiančių proceso šalių reikalavimus bei atsikirtimus, ir kitokių aplinkybių, turinčių reikšmės bylai teisingai išspręsti, arba kad jų nėra. Nurodyti faktiniai duomenys nustatomi tokiomis priemonėmis: proceso šalių ir jų atstovų paaiškinimais, liudytojų parodymais, specialistų paaiškinimais ir ekspertų išvadomis, daiktiniais įrodymais, dokumentais ir kitais rašytiniais, elektroniniais, garso bei vaizdo įrodymais (ABTĮ 56 str. 2 d.). Jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios. Teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais (ABTĮ 56 str. 7 d.). Taigi, konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes, turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu. Vidinis įsitikinimas – tai ne išankstinis įsitikinimas, nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinamas kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma. Nė vienos proceso šalies pateikta įrodymų interpretacija teismui nėra privaloma (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. rugsėjo 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-2564/2012; 2018 m. balandžio 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3730-261/2018; ir kt.).

45. Byloje nustačius, jog pareiškėjo pilnametis sūnus turi leidimą laikinai gyventi Lietuvoje, aktuali Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktika, pagal kurią Konvencijos 8 straipsnis, garantuojantis teisę į šeimos gyvenimo gerbimą, neužtikrina asmens teisės į šeimos gyvenimą tam tikroje šalyje bei nenustato tiesioginės pareigos valstybei įsileisti užsieniečius šeimos susijungimo pagrindu (žr., pvz., 1985 m. gegužės 28 d. sprendimas byloje Abdulaziz, Cabales ir Balkandali prieš Jungtinę Karalystę (pareiškimų Nr. 9214/80, Nr. 9473/81, Nr. 9474/81); 1996 m. lapkričio 28 d. sprendimą byloje Ahmut prieš Olandiją (pareiškimo Nr. 21702/93). Taigi, teisė į šeimos susijungimą laikytina išvestine, kildinama iš bendros valstybių pareigos užtikrinti teisę į šeimos gyvenimo gerbimą. Teisė į šeimos gyvenimo gerbimą nėra absoliuti, ji gali būti ribojama remiantis viešosios tvarkos ir visuomenės saugumo pagrindais, tačiau kiekvienu atveju būtina įvertinti, ar toks teisės į šeimą ribojimas, netgi kai siekiama apsaugoti nacionalinius interesus, yra proporcingas siekiamam tikslui (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. spalio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-342/2010; ir kt.). Konvencija neužtikrina užsieniečiui teisės įvažiuoti ir gyventi konkrečios šalies teritorijoje kaip pagrindinės teisės (žr., pvz., EŽTT 2006 m. spalio 18 d. sprendimą byloje Üner prieš Nyderlandus (pareiškimo Nr. 46410/99). Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi pozicijos, kad teisė atvykti į Lietuvą ir joje gyventi nėra prigimtinė, trečiųjų šalių piliečiams ji nėra suteikiama automatiškai ir įgyjama tik jeigu šie asmenys atitinka Įstatymo reikalavimus (žr., pvz., 2014 m. gruodžio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-2720-2014; ir kt.).

46. Kaip jau buvo minėta, tiek atsakovas, tiek pirmosios instancijos teismas įvertino pareiškėjo šeiminius ryšius su Lietuvos Respublika ir apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pritaria tokiam byloje esančių įrodymų vertinimui, papildomai pažymėdama, jog byloje nėra duomenų apie pasikeitusią situaciją dėl pareiškėjo galimos kelti grėsmės valstybės saugumui vertinimo, todėl pareiškėjo interesas gyventi Lietuvoje negali būti pateisintas vien tuo faktu, kad Lietuvoje šiuo metu gyvena jo pilnametis sūnus. Byloje nėra nustatyta faktinių aplinkybių ir nepateikta įrodymų, kad pareiškėjo asmeninis interesas atvykti į Lietuvą turėtų būti vertinamas kaip prioritetinis gėris palyginti su nacionaliniu saugumu.

47. Pirmosios instancijos teismas taip pat nustatė, jog pareiškėjas Lietuvoje nebeturi ekonominių ryšių, jo darbo santykiai Lietuvoje nutrūko nuo 2024 m. lapkričio 5 d., pareiškėjui 2024 m. rugsėjo 3 d. išduotas leidimas laikinai gyventi Latvijoje (galiojantis iki 2026 m. rugsėjo 9 d.). Byloje nėra įrodymų, paneigiančių šias pirmosios instancijos teismo išvadas, o abstraktūs pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai, susiję su buvusia pareiškėjo veikla, pareigomis ir atsakomybėmis Bendrovėje, nekeičia teisėjų kolegijos vertinimo nagrinėjamoje byloje.

48. Pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime priėjo prie išvados, jog atsakovo Sprendimas nustatyti pareiškėjui 5 metų terminą nėra proporcingas bei nėra pakankamai individualizuotas, dėl ko negali būti pripažintas pagrįstu bei teisingu. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija sutinka su tokia pirmosios instancijos teismo išvada, papildomai pažymėdama, jog atsakovas apeliaciniame skunde nepateikė argumentų, sudarančių pagrindą abejoti pirmosios instancijos teismo išvada šiuo aspektu.

49. Kiti pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai, susiję su jo priešiškumu Rusijos oficialiosios valdžios politikai, proeuropietiškumu, dėl Sprendimo patiriamais nepatogumais nėra reikšmingi teisingai ginčui dėl Migracijos departamento Sprendimo pagrįstumo ir teisėtumo išspręsti, todėl teisėjų kolegija dėl kiekvieno iš jų detaliai nepasisako.

50. Apibendrindama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija sprendžia, kad tikrinamas pirmosios instancijos teismo sprendimas tik iš dalies gali būti pripažintas teisėtu ir pagrįstu. Įvertinus tai, atsakovo apeliacinis skundas yra tenkinamas iš dalies (pirmosios instancijos teismo sprendimo rezoliucinė dalis paliekama nepakeista, pakeičiami pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvai dėl taikytinos teisės), pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas, pirmosios instancijos teismo sprendimą paliekant nepakeistą.

51. Iš byloje esančių duomenų matyti, kad pareiškėjas už apeliacinį skundą sumokėjo 27 Eur žyminį mokestį, nors turėjo sumokėti 11,25 Eur (ABTĮ 35 str. 2–3 d.). ABTĮ 38 straipsnio 1 dalies 1 punktas nustato, kad sumokėtas žyminis mokestis arba jo dalis grąžinami, kai sumokėta daugiau žyminio mokesčio, negu reikia pagal šį įstatymą. Atsižvelgus į tai, pareiškėjo permokėta žyminio mokesčio suma iš viso 15,75 Eur (27 Eur–11,25 Eur) grąžinama pareiškėjui. Permokėtą žyminį mokestį grąžina Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (ABTĮ 38 str. 3 d.).

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 ir 3 punktais, 148 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija

nutaria:

Atsakovo Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Pareiškėjo O. T. apeliacinį skundą atmesti.

Regionų administracinio teismo 2025 m. spalio 2 d. sprendimo motyvus pakeisti pagal šioje nutartyje išdėstytus išaiškinimus.

Likusią Regionų administracinio teismo 2025 m. spalio 2 d. sprendimo dalį palikti nepakeistą.

Grąžinti pareiškėjui O. T. (mokėtojas Confidence Law Office) 15,75 (penkiolika Eur 75 ct) žyminio mokesčio už apeliacinį skundą permoką.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Beata Martišienė

Egidijus Šileikis

Skirgailė Žalimienė