2018-10-17 Nr. AB-18685-3-62-3-01427-2016-7 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-604-492/2018

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-01427-2016-7

Procesinio sprendimo kategorija 18.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2018 m. spalio 17 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Gintaro Kryževičiaus (kolegijos pirmininkas), Dainiaus Raižio ir Virginijos Volskienės (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal trečiojo suinteresuoto asmens Nacionalinės žemės tarnybos prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2016 m. lapkričio 2 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos I. U. pareiškimą trečiajam suinteresuotam asmeniui Nacionalinei žemės tarnybai prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos dėl praleisto termino atnaujinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėja I. U. (toliau – ir pareiškėja) 2016 m. liepos 21 d. kreipėsi į teismą su prašymu atnaujinti praleistą įstatymo nustatytą terminą paduoti prašymą dėl nuosavybės teisių atkūrimo į buvusio savininko A. R. iki nacionalizacijos (duomenys neskelbtini) (pagal dabartinį administracinį teritorinį suskirstymą – (duomenys neskelbtini)) nuosavybės teise valdytą 1 588 kv. m žemės sklypą bei pateikti nuosavybės teises bei giminystės ryšį patvirtinančius dokumentus.

2. Pareiškėja nurodė, jog ji yra A. R., pripažinto mirusiu Kauno m. apylinkės teismo 2008 m. (duomenys neskelbtini) d. sprendimu, ir E. R., mirusios 1982 m. (duomenys neskelbtini) d., anūkė. Kauno apylinkės teismas 2015 m. gegužės 26 d. sprendimu nustatė juridinę reikšmę turintį faktą, kad po senelių mirties pareiškėja priėmė palikimą, pradėdama turtą faktiškai valdyti. 2016 m. birželio 1 d. notaras išdavė paveldėjimo teisės pagal įstatymą liudijimus į nekilnojamąjį turtą – gyvenamąjį namą ir kitus statinius, esančius (duomenys neskelbtini).

Šiame name tarp senų knygų 2015 m. lapkričio mėn. buvo rastas dokumentas, iš kurio turinio pareiškėja suprato, kad 1939 m. lapkričio 11 d. A. R. iš A. G. ir M. G. nupirko 1 188 kv. m žemės sklypą (duomenys neskelbtini) už 3 064 Lt. Kad A. R. ir E. R. iki nacionalizacijos nuosavybės teise valdė žemę, buvusią (duomenys neskelbtini) (pagal dabartinį administracinį teritorinį suskirstymą – (duomenys neskelbtini)), ant kurios ir stovi paveldėtas nekilnojamas turtas, pareiškėjai niekas nebuvo sakęs. Sužinojusi šią aplinkybę, pareiškėja nedelsiant, t. y. 2015 m. lapkričio 5 d., kreipėsi į Nacionalinę žemės tarnybą prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos (toliau – ir Tarnyba), Kauno apskrities archyvą, Lietuvos centrinį valstybės archyvą dėl informacijos suteikimo apie galbūt A. ir E. R. nuosavybės teise valdytą žemės sklypą (duomenys neskelbtini).

Lietuvos centriniame valstybės archyve jokių dokumentų nebuvo rasta. Tarnyba taip pat informavo, kad neturi duomenų apie tai, jog A. R. ir / ar E. R. iki 1940 m. liepos 22 d. nuosavybės teise valdė žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini); kad Kauno miesto skyriuje nėra registruotas prašymas nuosavybės teisių atkūrimui į A. R. ir / ar E. R. iki 1940 m. turėtą žemę. Duomenis, patvirtinančius, kad A. R. 1939 m. lapkričio 11 d. iš A. ir M. G. nuosavybėn įsigijo 1 188 kv. m. žemės sklypą, pavyko rasti Kauno apskrities archyve, kuris 2015 m. lapkričio 22 d. išdavė notarinio dokumento Nr. 422 nuorašą, patvirtinantį, kad be minėto žemės sklypo, senelis iš A. ir M.

G. 1940 m. birželio 3 d. už 1 200 Lt nupirko dar 400 kv. m žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini). Tik gavus šiuos duomenis tapo žinoma aplinkybė, kad iki nacionalizacijos pareiškėjos seneliai nuosavybės teise valdė 1 588 kv. m žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini). Gavusi šiuos dokumentus, pareiškėja nedelsdama, 2016 m. sausio 12 d., kreipėsi į Tarnybą. Pažymėjo, kad senelė E. R. buvo neraštinga, gana uždaro būdo. Senelio buvimo vieta nebuvo žinoma nuo 1941 m., kai jis buvo pašauktas į karą. Nei pareiškėjos tėvas, kuris mirė 2000 m. sausio 27 d., nei jo broliai dėl nuosavybės teisių atkūrimo nesikreipė.

Nurodė, kad pareiškėjai nuo 1999 m. gruodžio 21 d. nustatytas neįgalumas (antra grupė), jos prasta sveikata, sunki turtinė padėtis lėmė tai, kad dėl senelio pripažinimo mirusiu kreipėsi 2008 m. Tuo metu archyvuose nebuvo rasta jokių užuominų apie senelių nuosavybės teise valdytą turtą. Taigi pareiškėja objektyviai negalėjo žinoti ir nežinojo apie iki nacionalizacijos senelių valdytą žemę. Apie tai, kad pareiškėjos seneliai nuosavybės teise galbūt valdė žemės sklypą, pareiškėjai tapo žinoma tik 2015 m. spalio pabaigoje – lapkričio pradžioje, radus notaro patvirtinto pirkimo-pardavimo akto nuorašą, bei iš Kauno apskrities archyvo gavus šią aplinkybę patvirtinančius dokumentus.

Nedelsiant po to, kai tapo žinoma aplinkybė, jog galbūt senelis nuosavybės teise buvo įgijęs žemę po pastatais, kuriuos pareiškėja yra paveldėjusi, ji inicijavo reikiamų dokumentų rinkimą tam, kad galėtų įgyvendinti savo teisę atkurti nuosavybės teises į senelio A. R. įgytą žemę.

3. Trečiasis suinteresuotas asmuo Nacionalinė žemės tarnyba prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos atsiliepime į pareiškėjos pareiškimą prašė jį atmesti.

4. Tarnybos teigimu, pareiškėja (jos atstovė) į nuosavybės teisių atkūrimą vykdančią instituciją kreipėsi tik 2015 m. lapkričio 5 d. Kauno miesto skyriuje nėra jokių raštų ar kitokių dokumentų, kurie leistų manyti, kad ji domėjosi nuosavybės teisių atkūrimo procesu, galėtų būti laikoma pretendente. Nors kartu su prašymu Kauno miesto skyriui 2016 m. sausio 12 d. pareiškėja pateikė ir galbūt giminystės ryšį patvirtinančius dokumentus, tačiau dokumentai pateikti praleidus teisės aktuose nustatytus terminus. Pareiškėjos nurodytos aplinkybės negali būti laikomos objektyviomis termino pateikti prašymą ir reikalingus dokumentus praleidimo priežastimis. Tarnybos nuomone, pareiškėja taip pat nenurodė ir jokių objektyvių priežasčių, kurios egzistavo ir jai sutrukdė kreiptis iki terminų pasibaigimo. Teismų praktikoje pareiškėjos įvardijamas nežinojimas, kad jos seneliai turėjo žemės ir kad ji turėjo pateikti prašymą ir dokumentus, taip pat teisės aktų nežinojimas, nėra laikomi objektyvia priežastimi, dėl kurios galėtų būti atnaujinamas terminas prašymui ir dokumentams pateikti.

II. 5. Kauno apygardos administracinis teismas 2016 m. lapkričio 2 d. sprendimu pareiškėjos I. U. prašymą tenkino, t. y. atnaujino terminą pareiškėjai pateikti prašymą atkurti nuosavybės teises į buvusio savininko A. R. iki nacionalizacijos (duomenys neskelbtini) (pagal dabartinį administracinį teritorinį suskirstymą – (duomenys neskelbtini)) nuosavybės teise valdytą 1 588 kv. m žemę bei paduoti nuosavybės teises ir giminystės ryšį patvirtinančius dokumentus.

6. Teismas vadovavosi teisės aktais, reglamentuojančiais nuosavybės teisių atkūrimą (Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymu (toliau – ir Atkūrimo įstatymas), Lietuvos Respublikos įstatymu „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ (toliau – ir Atstatymo įstatymas)), Lietuvos Respublikos Konstitucinio teismo nutarimuose įtvirtintomis nuostatomis dėl piliečių teisėtų lūkesčių apsaugos (2007 m. liepos 5 d. nutarimu, kt.), Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo bylose suformuota praktika panašiose bylose, kuriose išaiškinta, kad nežinojamas apie būtinumą pateikti prašymą bei nuosavybės ir giminystės dokumentus pripažįstamas svarbia priežastimi tais atvejais, kai įrodoma, kad asmuo tikrai neturėjo galimybės žinoti apie tokį faktą, bei pateikus įrodymus, kokiomis aplinkybėmis ir kada apie tai sužinojo (2008 m. rugpjūčio 29 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A502-1516/2008 ir kt.), taip pat bylose, kuriose išaiškinta, kad asmens veiksmai konkrečioje situacijoje turi būti vertinami pagal apdairaus, rūpestingo, atidaus asmens elgesio adekvačioje situacijoje standartą (2010 m. balandžio 30 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A63-748/2010, 2011 m. spalio 10 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A858-1425/2011 ir kt.).

7. Teismas pažymėjo, kad remiasi šioje individualioje situacijoje nustatytų aplinkybių visuma (kad pareiškėjos senelis A. R. buvo dingęs be žinios nuo 1941 m., o senelė E. R. mirė dar iki Atstatymo įstatymo ir Atkūrimo įstatymo priėmimo, kad apie tai, jog A. R. nuosavybės teise priklausė žemės sklypas, niekas nežinojo ir pareiškėjai tokios informacijos niekada nebuvo suteikęs), liudytojų parodymais, kas patvirtina, jog pareiškėja negalėjo numanyti apie jos seneliui priklausiusias nuosavybės teises į žemę, todėl jai nebuvo pagrįstų prielaidų kreiptis į valstybės institucijas dėl nuosavybės teises įrodančių dokumentų paieškos ar pateikti prašymą dėl nuosavybės teisių atkūrimo; kad nėra duomenų, kurie leistų teigti, jog pareiškėja pažeidė principinį reikalavimą elgtis apdairiai, atidžiai, rūpestingai, teisingai ir sąžiningai. Atsižvelgdamas į minėtas aplinkybes, pareiškėjos sveikatos būklę, teismas padarė išvadą, kad pareiškėja terminą paduoti prašymą atkurti nuosavybės teises ir pateikti nuosavybės teises bei giminystės ryšį su buvusiu savininku A. R. patvirtinančius dokumentus praleido dėl svarbių priežasčių, todėl yra pagrindas terminą atnaujinti.

III. 8. Trečiasis suinteresuotas asmuo Nacionalinė žemės tarnyba prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos (toliau – ir apeliantas) dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo padavė apeliacinį skundą, kuriame prašo jį panaikinti ir pareiškėjos prašymą atmesti kaip nepagrįstą.

9. Apeliantas teigia, kad teismas neįsigilino į bylos aplinkybes, nepagrįstai nurodė, kad pareiškėja objektyviai negalėjo žinoti ir nežinojo apie iki nacionalizacijos senelių valdytą žemę; argumentas, kad apie senelių valdytą žemę niekas iš artimųjų nežinojo, nėra pagrįstas jokiais objektyviais įrodymais ar faktais. Atsitiktinis informacijos apie nuosavybę gavimas teismų praktikoje yra vertinamas kaip subjektyvaus pobūdžio faktorius, kurį lemia paties asmens veiksmai, jo pasyvumas – asmuo galėjo tokią informaciją sužinoti, bet galėjo ir nesužinoti (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. balandžio 25 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A858-89/2014).

10. Apeliantas pažymi, jog daugiau negu du dešimtmečius trukęs neveikimas negali būti tapatinamas su nežinojimu. Mano, kad pareiškėja turėjo numanyti apie seneliui priklausiusią žemę, ji daugybę metų nesiėmė jokių pastangų išsiaiškinti, kam priklauso žemės sklypas, ant kurio stovi pareiškėjos seneliams priklausę pastatai, taigi nebuvo pakankamai atidi, sąžininga, savo teises įgyvendino nerūpestingai, aplaidžiai, kaip pati pripažįsta prašyme, nesidomėjo, kad reikia tvarkyti dokumentus ir kreiptis dėl nuosavybės teisių atkūrimo.

11. Pareiškėja atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį atmesti, pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.

12. Pareiškėja nurodo, kad įstatymų normose nėra įvirtinta, kokios terminų praleidimo priežastys pripažintinos svarbiomis, todėl, sprendžiant šį klausimą, teismas kiekvienu konkrečiu atveju vadovaujasi bendraisiais įstatymo pradmenimis ir jo prasme bei teisingumo ir protingumo principuose įtvirtintais kriterijais.

13. Pareiškėja akcentuoja, kad apie būtinumą pateikti prašymą bei kitus dokumentus dėl nuosavybės teisių atkūrimo į senelių žemę ji sužinojo tik 2015 m. lapkričio mėnesį, kai rado dokumentą, patvirtinantį galimą žemės valdymą iki nacionalizacijos, ir nedelsdama kreipėsi tiek į Tarnybos Kauno skyrių, tiek į Lietuvos centrinį archyvą bei Kauno apskrities archyvą, o, gavusi papildomus dokumentus, nedelsiant pateikė prašymą Tarnybos Kauno skyriui.

14. Pareiškėja nesutinka su apelianto teiginiu, jog ji prašyme pripažino nesidomėjusi, jog reikia tvarkyti dokumentus ir kreiptis dėl nuosavybės teisių atkūrimo, tokių aplinkybių ji nėra nurodžiusi. Nežinojimas apie nuosavybės teise valdytą žemę gali būti pripažįstamas svarbia priežastimi terminui atnaujinti, nustačius, kad asmuo tikrai neturėjo galimybės žinoti apie tokį faktą, bei pateikus įrodymus, kokiomis aplinkybėmis ir kada apie tai sužinojo (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartys bylose A502-1516/2008, A146-246/2013 ir kt.).

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 15. Nagrinėjamos administracinės bylos dalyką sudaro prašymui atkurti nuosavybės teises į nekilnojamąjį turtą paduoti ir nuosavybės teises bei giminystės ryšį su savininku patvirtinantiems dokumentams pateikti termino praleidimo priežasčių vertinimas ir jų pripažinimas svarbiomis.

16. Atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 1 dalyje, taip pat Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. rugsėjo 29 d. nutarimu Nr. 1057 patvirtintos Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos (toliau – ir Tvarka) 5 punkte įtvirtinta, kad nuosavybės teisės atkuriamos piliečiams, kurių prašymai atkurti nuosavybės teises į nekilnojamąjį turtą pateikti Atstatymo įstatymo nustatytais terminais ir šio įstatymo nustatyta tvarka iki 2001 m. gruodžio 31 d. Piliečiams, praleidusiems nustatytą terminą dėl priežasčių, kurias teismas pripažįsta svarbiomis, praleistas terminas gali būti atnaujinamas. Atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 4 dalyje (atitinkamai Tvarkos 11 p.) nustatyta, kad piliečiai, padavę prašymą atkurti nuosavybės teises į nekilnojamąjį turtą, bet nepateikę nuosavybės teises bei giminystės ryšį su savininku patvirtinančių dokumentų, šiuos dokumentus iki 2003 m. gruodžio 31 d. turi pateikti šio įstatymo 17 straipsnyje nurodytoms institucijoms. Piliečiams, praleidusiems nustatytą terminą dėl priežasčių, kurias teismas pripažįsta svarbiomis, praleistas terminas gali būti atnaujinamas. Taigi įstatymų leidėjas prašymams ir dokumentams dėl nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo pateikti nustatė ilgus (atitinkamai apie 10 ir 12 metų) terminus, kurie, pretendentams elgiantis apdairiai ir rūpestingai, iš esmės buvo pakankami pareikšti kompetentingoms valstybės institucijoms savo valią dėl nuosavybės teisių atkūrimo, taip pat pasirūpinti šių teisių atkūrimui reikalingų dokumentų gavimu bei pateikimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. kovo 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-109/2014).

17. Byloje aktualios Atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 1 dalies ir 4 dalies nuostatos dėl terminų, praleistų dėl svarbių priežasčių atnaujinimo, aiškintinos atsižvelgiant į įstatymo leidėjo tikslą užtikrinti Lietuvos Respublikos piliečių, kurių nekilnojamasis turtas pagal TSRS (LTSR) įstatymus buvo nacionalizuotas ar kitaip neteisėtai nusavintas, nuosavybės teisių tęstinumą, Lietuvos Respublikos Konstitucijos garantuojamą piliečių teisių bei nuosavybės apsaugą (Atkūrimo įstatymo preambulė, 1 str.), bei ketinimus atkurti nuosavybės teises visiems piliečiams, turintiems teisę į nuosavybės teisių atkūrimą (Atkūrimo įstatymo 2 str.). Nustatytų prašymų ir dokumentų pateikimo terminų paskirtis yra užtikrinti efektyvią nuosavybės teisių atkūrimo procedūrą, tačiau jų taikymas neturėtų tapti nepagrįstu asmenims įstatyme numatytų materialiųjų teisių ribojimu, juo labiau, įstatymų leidėjui numačius tokių terminų atnaujinimo galimybę. Teismui suteikta diskrecija vertinti terminų praleidimo priežastis, jas pripažinti svarbiomis, turi būti įgyvendinama atsižvelgiant į siekiamų įgyti teisių svarbą ir į aplinkybes kiekvienu konkrečiu atveju individualiai, o priimamas sprendimas dėl termino atnaujinimo grindžiamas, be kita ko, ir teisingumo bei protingumo principu, be pakankamo pagrindo neapribojant piliečių teisių, kylančių specialaus įstatymo dėl nuosavybės teisių atkūrimo pagrindu bei ginamų Konstitucijos.

18. Teisės normų, reglamentuojančių nuosavybės teisių atkūrimą, visuma leidžia daryti išvadą, kad terminas prašymui dėl nuosavybės teisių atkūrimo ir įstatymo nustatytiems dokumentams paduoti, gali būti atnaujinamas tik tiems asmenims, kurie turėjo teisę į nuosavybės teisių atkūrimą ir galimybę paduoti prašymą, bet nerealizavo šios galimybės įstatymo nustatytu terminu dėl svarbių priežasčių. Prašymo padavimas, jo terminas ir šio termino atnaujinimas tarpusavyje susiję. Termino praleidimo priežastys, tiek objektyvaus, tiek subjektyvaus (sužinojimas apie turimą teisę) pobūdžio, turi būti susijusios būtent su asmeniu (jo veiksmais, elgesiu), kuris Atkūrimo įstatymo prasme turi teisę į nuosavybės teisių atkūrimą. Neįgijus teisės paduoti prašymą, neįgyjama ir teisė prašyti atnaujinti terminą tokiam prašymui paduoti (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. spalio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A492-1625/2014).

19. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje, sprendžiant dėl Atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 1 dalyje ir 4 dalyje nustatytų terminų atnaujinimo, paprastai vertinama: kurioje įstatymu nustatyto termino eigos stadijoje pilietis įgijo (ir ar įgijo) teisę į nuosavybės teisių atkūrimą (Atkūrimo įstatymo 2 str.); kokius veiksmus asmuo atliko nuo jo teisės į nuosavybės teisių atkūrimą atsiradimo momento iki įstatymu nustatyto termino pabaigos, siekdamas pasinaudoti šia teise; faktinių aplinkybių, kurias asmuo prašo pripažinti svarbiomis terminų praleidimo priežastimis, realų buvimą (nebuvimą), jų atsiradimo momentą, trukmę, įtaką pretendento realioms galimybėms pačiam ar per atstovą atlikti atitinkamus veiksmus iki įstatymu nustatyto termino pabaigos; ar asmuo kreipėsi į teismą dėl praleisto termino atnaujinimo per protingą terminą (jei nustatomos aplinkybės, kurios asmeniui objektyviai sukliudė pateikti prašymą ir dokumentus iki įstatymu nustatyto termino) (žr., pvz., 2015 m. lapkričio 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1558-858/2015).

20. Nagrinėjamoje byloje nėra ginčijama pareiškėjos teisė pretenduoti atkurti nuosavybės teises (Atkūrimo įstatymo 2 str. 1 d. 4 p.) ir jos prašyme nurodytos faktinės aplinkybės apie tai, kad ji, 2015 m. namų palėpėje senose knygose aptikusi senus dokumentus, kuriuose buvo duomenys apie tai, kad jos senelis A. R. 1939 m. gruodžio 11 d. nupirko 1 188 kv. m žemės sklypą (duomenys neskelbtini) už 3 604 Lt, 2015 m. lapkričio 5 d. kreipėsi į archyvus ir instituciją, nagrinėjančią piliečių prašymus atkurti nuosavybės teises dėl informacijos suteikimo apie A. R. ir / ar E. R. (S.) iki 1940 m. liepos 22 d. nuosavybės teise valdytą žemės sklypą, buvusį (duomenys neskelbtini). Tarnybos Kauno miesto skyrius 2015 m. gruodžio 3 d. raštu Nr. 8 SD-6505-(14.8.7) atsakė, kad prašymų dėl nuosavybės teisių atkūrimo į nurodytų asmenų turėtą žemę nėra registruota, bei duomenų, kad šie asmenys valdė nurodytą žemės sklypą (dabartinis adresas – (duomenys neskelbtini)), neturi. Lietuvos centrinis archyvas, atsakydamas į pareiškėjos atstovės 2015 m. lapkričio 5 d. prašymą, 2015 m. lapkričio 17 d. raštu Nr. R4-1666 atsakė, kad neturi duomenų apie tai, kad A. R. ir / ar E. R. iki 1940 m. liepos 22 d. nuosavybės teise valdė žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini). Kauno apskrities archyvas 2015 lapkričio 22 d. išdavė notarinio dokumento Nr. 422 nuorašą, iš kurio turinio matyti, kad be ankščiau nurodyto 1 188 kv. m žemės sklypo, pareiškėjos senelis iš A. ir M. G. 1940 m. birželio 3 d. už 1 200 Lt nupirko dar 400 kv. m žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini).

21. Pareiškėja dėl nuosavybės teisių atkūrimo ir nuosavybės teisių bei giminystės ryšį patvirtinančių dokumentų pateikimo į Tarnybos Kauno miesto skyrių kreipėsi 2016 m. sausio 12 d., tačiau Tarnyba 2016 m. vasario 5 d. raštu Nr. 8SD-705-(14.8.94.) pareiškėjai atsakė, kad nuosavybės teisių atkurti negali, kadangi praleisti teisės aktuose nustatyti terminai prašymui, nuosavybės teisei bei giminystės ryšį įrodantiems dokumentams pateikti. Taigi sužinojusi apie galimybę atkurti nuosavybės teises, pareiškėja buvo aktyvi, nedelsdama aiškinosi nekilnojamojo turto valdymo iki nacionalizacijos aplinkybes ir kreipėsi į instituciją, nagrinėjančią piliečių prašymus atkurti nuosavybės teises.

22. Sprendžiant apie pareiškėjos galimybes kreiptis dėl nuosavybės teisių atkūrimo per įstatyme nustatytus terminus bei po to jiems pasibaigus, iki ji nurodo 2015 m. sužinojusi apie savo senelio A. R. sudarytus sandorius dėl žemės sklypų įsigijimo, svarbiomis aplinkybėmis laikytina ne tik specialių teisės aktų (Atstatymo ir Atkūrimo įstatymai) priėmimas, su tuo susijęs visai visuomenei aktualus ir viešai aptariamas nuosavybės teisių atkūrimo procesas, bet ir kiekvieno asmens individualus suvokimas apie jo realias perspektyvas dalyvauti šiame procese. Protingumo kriterijus reikalauja, kad tik tuo atveju, jei asmuo turi kokį nors pagrindą manyti, disponuoja bent minimalia informacija apie tai, kad jis gali pretenduoti į nuosavybės teisių atkūrimą, tačiau neatlieka jokių veiksmų, kad gautų daugiau informacijos ir galėtų pateikti prašymus, jo elgesys galėtų būti vertinamas kaip neatitinkantis apdairaus ir rūpestingo asmens elgesio standarto. Nagrinėjamoje byloje pareiškėjos prašyme nurodytos aplinkybės – kad iš artimiausios aplinkos ji negavo jokių žinių apie senelio turėtą nuosavybę iki nacionalizacijos, dėl nuosavybės teisių atkūrimo nesikreipė kiti pretendentai (pareiškėjos tėvas ir jo broliai), laikytinos patvirtinančiomis, kad pareiškėjai nebuvo objektyvių priežasčių anksčiau kreiptis dėl nuosavybės teisių atkūrimo. Tai patvirtino ir byloje apklaustų liudytojų I. U. ir R. V. parodymai. Be to, pirmosios instancijos teismas, vertindamas pareiškėjos elgesį jo atitikties apdairaus bei rūpestingo asmens elgesio standartui aspektu, pagrįstai atsižvelgė ir į ilgalaikę sunkią pareiškėjos sveikatos būklę, kuri galėjo būti rimta kliūtimi ir trukdyti aktyviai domėtis nuosavybės teisių atkūrimu.

23. Apeliantas, nesutikdamas su pareiškėjos veiksmų vertinimu, nepateikė į bylą duomenų, kurie galėtų būti pagrindu teigti, jog egzistavo objektyvios prielaidos pareiškėjai anksčiau sužinoti apie galimybę atkurti nuosavybės teises. Aplinkybė, kad pareiškėja gyvena name, kuris priklausė jos seneliams, ir yra pastatytas žemės sklype, į kurį siekiama atkurti nuosavybės teises, savaime neturėtų būti vertinama kaip patvirtinanti asmens nesidomėjimą ar nerūpestingumą, nes yra pernelyg bendro pobūdžio (nėra taisyklės, kad nuosavybės teise valdomas namas reiškia, jog asmuo valdė iki nacionalizacijos nuosavybės teise ir žemės sklypą), ir tik esant kitų duomenų galėtų būti pagrindu ieškoti papildomos informacijos. Kitas apelianto argumentas, kad 2015 m. lapkričio 5 d. pateikdama prašymą ji pati pripažino, jog nesidomėjo, kad reikia tvarkyti dokumentus ir kreiptis dėl nuosavybės teisių atkūrimo, taip pat atmestinas, nes jo nepagrindžia duomenys byloje.

24. Teisėjų kolegija, iš esmės pritardama pirmosios instancijos teismo atliktam pareiškėjos elgesio bei aplinkybių, patvirtinančių sužinojimo momento, kaip svarbios, šioje individualioje situacijoje objektyviai nulemtos priežasties, sutrukdžiusios per įstatyme nustatytus terminus pateikti prašymą, vertinimui, daro išvadą, kad terminas prašymui atkurti nuosavybės teises ir šias teises bei giminystės ryšį su savininku patvirtinantiems dokumentams pateikti atnaujintas pagrįstai, apeliacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo pirmosios instancijos teismo sprendimą naikinti ar keisti.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

trečiojo suinteresuoto asmens Nacionalinės žemės tarnybos prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos apeliacinį skundą atmesti.

Kauno apygardos administracinio teismo 2016 m. lapkričio 2 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Gintaras Kryževičius

Dainius Raižys

Virginija Volskienė