2016-06-06 Nr. AB-12175-3-61-3-01076-2013-3 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-3471-858/2016

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01076-2013-3

Procesinio sprendimo kategorija 4.5

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. birželio 6 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Irmanto Jarukaičio (pranešėjas), Veslavos Ruskan (kolegijos pirmininkė) ir Skirgailės Žalimienės, teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. A. ir trečiojo suinteresuoto asmens Biržų rajono savivaldybės tarybos apeliacinius skundus dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2016 m. kovo 9 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. A. skundą atsakovui Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos, tretiesiems suinteresuotiems asmenims E. B., A. M., R. M., V. M., A. V., UAB „Sijar“, Biržų rajono savivaldybės tarybai dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Pareiškėjas A. A. (toliau – ir pareiškėjas) skundu ir patikslintu skundu (I t., b. l. 1–4, 45–48) kreipėsi į Panevėžio apygardos administracinį teismą, prašydamas panaikinti Nacionalinės žemės tarnybos prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos (toliau – ir atsakovas, NŽT) 2013 m. kovo 8 d. sprendimą Nr. 1SS-(7.5)-474 (toliau – ir Sprendimas Nr. 1SS-(7.5)-474) bei įpareigoti atsakovą panaikinti vietinės reikšmės kelio dalį, esančią laisvos žemės fondo žemės sklypo Nr. 19-1 šiaurinėje pusėje (toliau – ir ginčo kelias).

Nurodė, kad jis Biržų rajone, (duomenys neskelbtini)turi įregistravęs ūkininko ūkį. Biržų rajone, (duomenys neskelbtini) nuosavybės teise valdo mechaninių dirbtuvių su autogaražu pastatą, esantį 0,42 ha ploto valstybinės žemės sklype Nr. (duomenys neskelbtini) (toliau – ir žemės sklypas Nr. 19-1). Šiame pastate pareiškėjas laiko ir remontuoja didžiagabaritinę žemės ūkio techniką. Žemės sklypą Nr. 19-1 bei 0,76 ha ploto žemės sklypą Nr. (duomenys neskelbtini) (toliau – ir žemės sklypas Nr. 19-2) pareiškėjas nuomoja pagal 2011 m. balandžio 13 d. valstybinės žemės nuomos sutartį. Pareiškėjas siekė, kad prie jam priklausančių mechaninių dirbtuvių su autogaražu būtų suformuotas didesnis žemės sklypas, kurį galėtų nuomoti ar nusipirkti. Atsakovo NŽT 2012 m. spalio 8 d. raštu Nr. 1SS-(7.5)-1885 pareiškėjui buvo pranešta, kad žemės sklypas Nr. 19-1 iš visų pusių ribojasi su vietinės reikšmės keliais, naudojamais kitų sklypų savininkų, tačiau jie turi galimybę privažiuoti ir kitais keliais, todėl ginčo kelią tikslinga panaikinti. Taip pat šiuo raštu pareiškėjui buvo pranešta, kad NŽT Biržų skyriui pavesta sudaryti komisiją, kuri spręstų dėl aukščiau įvardinto kelio tikslingumo (būtinumo) ir panaikinimo, organizuoti pareiškėjo, trečiųjų suinteresuotų asmenų – žemės sklypų, kadastro Nr. (duomenys neskelbtini) (toliau – ir Nr. 1), Nr. (duomenys neskelbtini) (toliau – ir Nr. 2), Nr. (duomenys neskelbtini) (toliau – ir Nr. 3) ir Nr. (duomenys neskelbtini) (toliau – ir Nr. 4), savininkų ir Biržų rajono savivaldybės administracijos atstovų susirinkimą šiam klausimui spręsti.

Teigė, jog atsakovas, nustatęs, kad panaikinus ginčo kelio dalį, trečiasis suinteresuotas asmuo V. M. liktų be privažiavimo prie jai priklausančio žemės sklypo Nr. 4, padarė nepagrįstą išvadą, jog pareiškėjas neturi galimybės privatizuoti teritorijos, užimtos ginčo keliu. Pareiškėjui įvardinta žemės dalis itin reikalinga, nes mechaninių dirbtuvių su autogaražu pastatas yra visiškai šalia ginčo kelio, todėl dėl tokios pastato padėties žemės ūkio technikai sunku įvažiuoti į jį, dalį technikos priemonių pareiškėjas priverstas laikyti lauke ant kelio. Pareiškėjas pažymėjo, kad V. M., R. M. motina, turi galimybę prie savo žemės sklypo privažiuoti keliu, kuris yra įrengtas uždarajai akcinei bendrovei (toliau – ir UAB) „Sijar“ priklausančio žemės sklypo Nr. 2 rytinėje dalyje ir kuris yra įrašytas į Biržų rajono savivaldybės tarybos 2009 m. balandžio 28 d. sprendimu Nr. T-114 patvirtintą Biržų rajono savivaldybės teritorijos vietinės reikšmės viešųjų kelių tinklo išdėstymo žemėtvarkos schemą (toliau – ir Vietinės reikšmės kelių schema). Dėl šios priežasties nurodytu keliu gali naudotis bet kurie kiti asmenys. Teismo posėdžio metu pareiškėjas pripažino, kad techniniu požiūriu mechaninės dirbtuvės su autogaražu gali būti pertvarkytos taip, kad įvažiavimas į pastatą būtų iš pietinės pusės, tačiau tai pareikalautų didelių finansinių išlaidų.

Atsakovas Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos, atstovaujama Biržų skyriaus, atsiliepime į pareiškėjo skundą (I t., b. l. 66–69) prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

Nurodė, kad pareiškėjas turi galimybę išspręsti žemės ūkio technikos įvažiavimo į pastatą klausimus, kadangi 2010 m. lapkričio 2 d. buvo išduotas leidimas žemės sklypą Nr. 19-1, reikalingą pareiškėjo mechaninių dirbtuvių su autogaražu pastato eksploatavimui, suformuoti ir pertvarkyti. Pažymėjo, jog 2012 m. spalio 18 d. vykusiame trečiųjų suinteresuotų asmenų susirinkime, sušauktame NŽT pavedimu, buvo nustatyta, kad trys iš keturių žemės sklypų savininkų, suinteresuotų ginčo kelio naudojimu, pasisakė prieš jo panaikinimą. Taip pat nurodė, jog, išanalizavus nuosavybės teisių atkūrimo dokumentus, buvo nustatyta, kad žemės plotas, faktiškai užimtas keliu ir vakarinėje dalyje besiribojantis su žemės sklypu Nr. 19-1, yra įskaičiuotas į žemės sklypo Nr. 2, priklausančio UAB „Sijar“, plotą ir negali būti laikomas užimtu vietinės reikšmės keliu. Teigė, kad nėra galimybės privatizuoti žemės ploto, užimto ginčo keliu, nes žemės sklypas Nr. 4 (V. M. sklypas) liktų be privažiavimo kelio.

Trečiasis suinteresuotas asmuo UAB „Sijar“ atsiliepime į pareiškėjo skundą (I t., b. l. 70–71) prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

Nurodė, kad ginčo keliu naudojasi ir yra suinteresuotas, kad prie jam priklausančio žemės sklypo Nr. 2, būtų galima privažiuoti iš įvairių pusių. Teigė, kad nesutinka, jog prie V. M. priklausančio žemės sklypo Nr. 4, būtų privažiuojama per bendrovei priklausantį žemės sklypą.

Trečiasis suinteresuotas asmuo V. M. atsiliepime į pareiškėjo skundą (I t., b. l. 72–74) prašė jį atmesti.

Nurodė, kad pareiškėjas nepateikė jokių argumentų, pagrindžiančių priežastis, dėl kurių reikėtų padidinti žemės sklypo Nr. 19-1 plotą. Ginčo kelias yra valstybei priklausančioje žemėje, todėl pareiškėjas neturi teisės reikalauti panaikinti inžinerinio statinio. Remdamasi Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo įstatymo 18 straipsniu, teigė, kad Vietinės reikšmės kelių schema, kaip specialusis planas, gali būti keičiama tik tais atvejais, kai keičiama veiklos koncepcija, veiklos kryptys, tvarkymo prioritetai ir jos sprendiniai. Pareiškėjas, keliantis reikalavimą panaikinti viešojo kelio dalį, nekelia Vietinės reikšmės kelių schemos sprendinių teisėtumo klausimo. Tvirtino, kad ji, turėdama galimybę prie savo žemės sklypo privažiuoti ginčo keliu, neturi jokio suinteresuotumo naudotis privačiu, priklausančiu UAB „Sijar“, keliu.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Biržų rajono savivaldybės taryba savo nuomonės dėl pareiškėjo skundo nepareiškė ir prašė administracinę bylą nagrinėti ir spręsti teismo nuožiūra (I t., b. l. 79–80).

II. Panevėžio apygardos administracinis teismas 2014 m. vasario 25 d. sprendimu (II t., b. l. 34–42) pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą bei iš dalies tenkino trečiųjų suinteresuotų asmenų A. M. ir UAB „Sijar” prašymus dėl turėtų bylos nagrinėjimo išlaidų atlyginimo.

Pareiškėjui apskundus minėtą Panevėžio apygardos administracinio teismo sprendimą apeliacine tvarka, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2015 m. balandžio 13 d. nutartimi (II t., b. l. 76–86), nustatęs, jog bylos esmė nėra visiškai atskleista, byloje būtina rinkti daug naujų įrodymų (ištraukas iš teritorijų planavimo dokumentų, sprendimus apie teritorijos planavimo dokumentų patvirtinimą, kelių registrų duomenis), iš dalies tenkino pareiškėjo apeliacinį skundą ir perdavė bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo pirmininko 2015 m. gegužės 5 d. nutartimi (II t., b. l. 90–91), atsižvelgus į Panevėžio apygardos administracinio teismo pirmininkės kreipimąsi bei Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 70 straipsnio nuostatas, administracinė byla perduota nagrinėti Kauno apygardos administraciniam teismui.

Kauno apygardos administracinis teismas 2016 m. kovo 9 d. sprendimu (III t., b. l. 54–61) pareiškėjo A. A. skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Įvertinęs pareiškėjo skundo motyvus, pirmosios instancijos teismas nustatė, kad pareiškėjas siekia padidinti iš valstybės nuomojamo žemės sklypo Nr. 19-1 plotą, panaikinus šalia sklypo einančio vietinės reikšmės kelio dalį, pagerinti šio sklypo funkcionalumą. Iš bylos medžiagos sprendė, jog ginčo keliu, kurį siekia panaikinti pareiškėjas, naudojasi ir kitų žemės sklypų savininkai. Pažymėjo, kad pareiškėjas, kaip sklypo nuomininkas, turi teisę reikalauti, jog jo nuomojamo sklypo funkcionalumas būtų pagerintas, tačiau nepažeidžiant kitų asmenų teisių. Nustatė, jog pareiškėjas yra ūkininkas, nuomojamame sklype yra jam priklausantys su ūkio veikla susiję statiniai, ūkio veikloje jis naudoja atitinkamą techniką. Taip pat, kad, nors pareiškėjas nurodė, jog tretieji suinteresuoti asmenys turi galimybę naudotis privažiavimu prie sklypų dviem keliais, t. y. naudotis ginčo keliu ir vakarinėje žemės sklypo Nr. 19-1 dalyje esančiu vietinės reikšmės keliu, pagal atsakovo duomenis, esančiu privačiame žemės sklype Nr. 2, tačiau atsakovo atstovas ir tretieji suinteresuoti asmenys nurodė, jog ginčo kelias yra vienintelis kelias patekti prie V. M. žemės sklypo, kadangi visi kiti keliai privačiose valdose, servitutai nenustatyti, todėl naudotis kitais keliais nėra įstatyminio pagrindo.

Nurodė, kad ginčo teisinius santykius reglamentuoja Teritorijų planavimo įstatymas, Lietuvos Respublikos kelių įstatymas, Lietuvos Respublikos žemės įstatymas, Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymas, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1998 m. balandžio 1 d. nutarimas Nr. 385 ‚,Dėl žemės reformos vykdymo kaimo gyvenamojoje vietovėje“ bei Žemės ir miško ūkio ministerijos 1998 m. balandžio 23 d. įsakymu Nr. 207 patvirtinta Žemės reformos žemėtvarkos projektų kaimo vietovėje rengimo metodika (toliau – ir Metodika). Vadovavosi Kelių įstatymo 3 straipsnyje pateikta kelio sąvoka, 4 straipsnio 3 dalimi, 5 straipsnio 4 dalimi bei 8 straipsniu, taip pat Teritorijų planavimo įstatyme įtvirtintu įstatymų viršenybės principu. Pažymėjo, kad savivaldybėms priklauso vietinės reikšmės viešieji keliai ir gatvės, todėl nagrinėjamu atveju savivaldybė, apskaitydama ir rodydama savo balanse privačiose valdose esančius vidaus kelius (UAB „Sijar“ priklausančiame sklype esantis kelias), vykdo ydingą praktiką. Nurodė, jog pagal esamus žemėtvarkos projektus ginčo kelias (jo dalis, einanti pro pareiškėjui priklausančius pastatus) yra bendro naudojimo gruntinis kelias, jis yra pažymėtas ir aiškiai matosi 1999 m. Pučiakalnės vietovės žemės reformos žemėtvarkos projekte ir 2011 m. Pučiakalnės vietovės žemės reformos žemėtvarkos projekte, kurių ištraukos yra pateiktos byloje, t. y. ginčo kelias yra žemės reformos žemėtvarkos projektuose pažymėtas gruntinis bendro naudojimo kelias. Pareiškėjui įsigijus pastatus ši situacija buvo tokia pati ir buvo jam žinoma.

Įvertinęs byloje esančią medžiagą, teismas pažymėjo, jog pareiškėjas nuo 2001 m. gegužės 30 d. yra įregistravęs ūkininko ūkį, esantį Biržų rajone, (duomenys neskelbtini), nuosavybės teisėmis valdo mechaninių dirbtuvių su autogaražu pastatą, esantį Biržų rajone, (duomenys neskelbtini), esantį 0,42 ha ploto valstybinės žemės sklype Nr. 19-1 bei įvairias žemės ūkio technikos priemones, pareiškėjui žemės sklypas Nr. 19-1 bei 0,76 ha ploto žemės sklypas Nr. 19-2 buvo išnuomoti vienerių metų laikotarpiui pagal 2011 m. balandžio 13 d. valstybinės žemės nuomos sutartį, byloje nėra duomenų, kad minėta žemės nuomos sutartis buvo pratęsta, iš atsakovo pateiktos medžiagos matyti, jog pareiškėjas šiais sklypais naudojasi ir toliau, moka žemės mokestį. Taip pat pažymėjo, jog Biržų rajono savivaldybės administracijos pateikti duomenys patvirtina, kad pareiškėjo nuomotas ir bylos nagrinėjimo metu faktiškai naudojamas žemės sklypas Nr. 19-1 šiaurinėje dalyje ribojasi su ginčo keliu, kuris yra įtrauktas į Vietinės reikšmės kelių schemą, patvirtintą Biržų rajono savivaldybės tarybos 2009 m. balandžio 28 d. sprendimu Nr. T-114.

Įvertinęs faktines bylos aplinkybes – kad pareiškėjas 2012 m. rugsėjo 5 d. prašymu kreipėsi į NŽT, prašydamas peržiūrėti žemėtvarkos projekte numatyto ginčo kelio tikslingumą ir kelią panaikinti; NŽT 2012 m. spalio 5 d. parengė pavedimą Nr. 1PAV-(1.8)-488 „Dėl komisijos sudarymo“ (toliau – ir Pavedimas), kurį vykdant 2012 m. spalio 18 d. organizuotas susirinkimas, kuriame buvo apsvarstytas vietinės reikšmės kelio (dalies) funkcionalumo, reikalingumo (būtinumo) klausimas bei nustatyta, kad tik sklypo Nr. 1 savininkas nurodė ginčo keliu nesinaudojąs, tuo tarpu sklypų Nr. 2, Nr. 3 ir Nr. 4 savininkų atstovas nurodė, kad ginčo keliu yra patenkama į išvardintus žemės sklypus, privažiuojama prie V. M. priklausančio pastato; pareiškėjas 2013 m. vasario 19 d. prašymu kreipėsi į NŽT, reikalaudamas užtikrinti, kad NŽT Biržų skyrius įvykdytų Pavedimą; atsižvelgiant į pastarąjį pareiškėjo prašymą, NŽT parengė ginčijamą sprendimą, kuriame, be kita ko, nurodė nustačiusi, jog panaikinus ginčo kelią žemės sklypų Nr. 2 ir Nr. 3 savininkai galimai turėtų galimybę privažiuoti prie šių sklypų vietinės reikšmės keliais, besiribojančiais su žemės sklypu Nr. 19-1 rytinėje ir pietinėje pusėse, tačiau žemės sklypas Nr. 4 liktų be privažiuojamojo kelio, todėl konstatavo, jog pareiškėjui privatizuoti žemės sklypo Nr. 19-1 šiaurinėje pusėje esantį žemės plotą, užimtą vietinės reikšmės keliu, galimybės nėra – pirmosios instancijos teismas darė išvadą, jog byloje nagrinėjamas ginčas yra kilęs dėl viešojo administravimo subjekto atliktos administracinės procedūros ir jos metu priimto sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo. Rėmėsi Viešojo administravimo įstatymo 19, 21, 22 ir 34 straipsnio nuostatomis, pažymėjo, jog skundžiamas NŽT raštas Nr. 1SS-(7.5)-474 yra administracinis sprendimas.

Įvertinęs byloje esančius duomenis, teismas sprendė, kad pareiškėjas kėlė klausimą dėl savo, kaip mechaninių dirbtuvių su autogaražu pastato, esančio žemės sklype Nr. 19-1, savininko, teisių naudotis šiuo statiniu pagal paskirtį bei įsigyti nuomojamą žemės sklypą kartu su prie jo prijungta teritorija, užimta žemės sklypo Nr. 19-1 šiaurinėje pusėje esančiu vietinės reikšmės keliu, pažeidimo. NŽT, nagrinėdama pareiškėjo 2012 m. rugsėjo 5 d. prašymą, ėmėsi Viešojo administravimo įstatyme nustatytų priemonių surinkti su keliamu ginču susijusius duomenis ir dokumentus, bei juos įvertinus padarė išvadą, kad žemės sklypas Nr. 19-1 iš visų pusių ribojasi su vietinės reikšmės keliais, kuriais privažiavimui naudojasi žemės sklypų Nr. 1, Nr. 2, Nr. 3 ir Nr. 4 savininkai. Atsižvelgdamas į Pavedimo priėmimo tikslus, konstatavo, jog atsakovas siekė surinkti išsamius ir objektyvius duomenis, susijusius su pareiškėjo keliamu ginču, ir išklausyti visų suinteresuotų asmenų nuomones. Vertino, jog atsakovas tinkamai įgyvendino Viešojo administravimo įstatymo 28 straipsnio nustatytas procedūrines taisykles, skirtas išsiaiškinti aplinkybes, susijusias su asmens ginčijamo klausimo esme. Taip pat, vadovaudamasis Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsniu, sprendė, jog nagrinėjamu atveju, skundžiamas Sprendimas Nr. 1SS-(7.5)-474 buvo priimtas sutinkamai su pateikta ir visiškai išanalizuota medžiaga, išklausius visų suinteresuotų asmenų nuomones, t. y. jis yra pagrįstas objektyviais duomenimis ir teisės aktų normomis, yra motyvuotas, jame aiškiai suformuluota padaryta išvada, todėl konstatavo, jog NŽT Sprendimas Nr. 1SS-(7.5)-474 atitinka Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio nuostatas.

Atsižvelgęs į valstybės įmonės Registrų centro Panevėžio filialo pateiktus Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko 2013 m. gruodžio 19 d. išrašus ir Vietinės reikšmės kelių schemos duomenis, pirmosios instancijos teismas nustatė, kad su pareiškėjo faktiškai naudojamo žemės sklypo Nr. 19-1 šiaurinėje pusėje esančiu ginčo keliu ribojasi žemės sklypas Nr. 2, kurio savininkė yra UAB „Sijar“, 0,25 ha ploto dalies naudotojas yra R. M.; žemės sklypas Nr. 3, kurio savininkė yra UAB „Sijar“, 0,5 ha ploto dalies naudotoja yra A. M.; žemės sklypas Nr. 4, kurio savininkė – V. M., naudotoja – E. B., taip pat, kad šis kelias prieina prie A. V. priklausančio žemės sklypo Nr.

1. Taip pat iš Nekilnojamojo turto registro ir Vietinės reikšmės kelių schemos grafinės dalies duomenų sprendė, jog UAB „Sijar“ priklausančio žemės sklypo Nr. 2 rytinėje dalyje (pareiškėjo naudojamo žemės sklypo Nr. 19-2 vakarinėje dalyje) yra 0,0170 ha ploto teritorija, užimta keliu, kuris jungia ginčo kelią su rajoniniu keliu Nr. 1310 ir kurį UAB „Sijar“ įrengė savo reikmėms, tačiau jam kelio servituto nenustatė. Išanalizavęs byloje esančius Nekilnojamojo turto registro duomenis apie žemės sklype Nr. 2 įregistruotas kitas daiktines teises, kurioms priskiriami ir Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 4.118-4.121 straipsniuose nurodyti kelio servitutai, darė išvadą, kad įvardintam žemės sklypui kelio servitutų nėra nustatyta.

Taip pat byloje nustatyta, kad žemės sklype Nr. 4 yra V. M. priklausantis garažas, be to, šių abiejų nekilnojamųjų daiktų naudotoja E. B. pagal 2013 m. kovo 4 d. leidimą Nr. A5-21 vykdo garažų paskirties pastato rekonstrukciją, pakeičiant jo paskirtį į ūkio paskirties pastatą, skirtą žemės ūkiui tvarkyti. Įvertinęs visa tai, pirmosios instancijos teismas darė išvadą, kad teisė ginčo keliu privažiuoti prie aukščiau įvardintų nekilnojamųjų daiktų, taip užtikrinant galimybę naudoti juos pagal paskirtį ir vykdyti ūkinę veiklą, turi būti užtikrinama.

Pažymėjo, kad pagal Lietuvos Respublikos nekilnojamojo turto registro įstatymo 4 straipsnį minėti Nekilnojamojo turto registro duomenys apie A. M., R. M., V. M., UAB „Sijar“ priklausančius nekilnojamuosius daiktus, į juos įregistruotas daiktines teises bei su jais susijusius juridinius faktus, kuriems neprieštarauja ir byloje esantys rašytiniai įrodymai, nekelia abejonių ir patvirtina atsakovo Sprendime Nr. 1SS-(7.5)-474 suformuluotą išvadą, jog, panaikinus ginčo kelio dalį, esančią žemės sklypo Nr. 19-1 šiaurinėje pusėje, žemės sklypas Nr. 4 liktų be privažiuojamojo kelio ir kad dėl šios priežasties pareiškėjas privatizuoti žemės plotą, užimtą vietinės reikšmės keliu, galimybių neturi.

Teismas teisinga pripažino NŽT išvadą, jog prie žemės sklypo Nr. 2 ir jame esančių ūkinės paskirties statinių privažiuoti galima vietinės reikšmės keliu, esančiu šio sklypo pietinėje pusėje, taip pat pagrįsta pripažino ir trečiojo suinteresuoto asmens A. M. argumentus, kad privažiavimui prie sklypo Nr. 3 ir jame esančių statinių naudojamasi ginčo keliu. Įvertinęs teismo posėdžio metu nustatytus duomenis apie žemės sklypų Nr. 2, Nr. 3 ir Nr. 4 padėtį vietinės reikšmės kelių atžvilgiu, šių žemės sklypų naudojimo būdą (kiti žemės ūkio paskirties bei pramonės ir sandėliavimo įmonių statybos), juose pastatytus arba statomus ūkinės paskirties pastatus, UAB „Sijar“, E. B. ir A. M. naudojamus vykdomoje ūkinėje veikloje arba ketinamus naudoti planuojamoje ūkinėje veikloje, darė išvadą, kad įvardinta teritorija, su kuria ribojasi žemės sklypas Nr. 19-1, yra užstatyta įvairiais ūkinės veiklos pastatais ir intensyviai naudojama ūkinėje veikloje, šią teritoriją vietinės reikšmės keliai jungia su viešuoju keliu Nr. 038 ir rajoniniu keliu Nr. 1310, todėl šioje teritorijoje esantys vietinės reikšmės keliai privalo išlikti, taip užtikrinant privažiavimą prie aukščiau išvardintų nekilnojamojo turto objektų ir juose vykdomą ūkinę veiklą.

Taip pat, vadovaudamasis Žemės įstatymo 38 straipsnio, 32 straipsnio 3 ir 4 dalių nuostatomis, teismas konstatavo, kad NŽT buvo įgaliota spręsti dėl žemėtvarkos projekto sprendinių pakeitimo, ji, siekdama suderinti fizinių ir juridinių asmenų, visuomenės, savivaldybių ir valstybės interesus dėl teritorijos ir žemės sklypų naudojimo bei veiklos plėtojimo šioje teritorijoje sąlygų, turi teisę kreiptis į įgaliotus vietos savivaldybės viešojo administravimo subjektus dėl rajono lygmens specialiojo teritorijos planavimo dokumento pakeitimo, todėl nagrinėdama pareiškėjo prašymą „Dėl projekte numatyto kelio panaikinimo“ ir vykdydama su juo susijusią administracinę procedūrą, teisės aktų suteiktų įgaliojimų ribų neperžengė.

Apibendrindamas teismas nurodė, jog nors pareiškėjas, kaip sklypo nuomininkas, turi teisę ir gali reikalauti, kad jo nuomojamo sklypo funkcionalumas būtų pagerintas, tačiau tai turi būti daroma nepažeidžiant kitų asmenų teisių, tuo tarpu nagrinėjamu atveju patenkinus pareiškėjo siekius ir pagerinus jo nuomojamo sklypo funkcionalumą, pablogėtų kitų sklypų funkcionalumas, o V. M. apskritai negalėtų naudotis jai priklausančiu žemės sklypu, kadangi liktų be privažiavimo prie jo. Akcentavo, jog pareiškėjui įsigijus pastatus ir 2001 m. pradėjus ūkininkauti esama padėtis jam buvo žinoma, ir tai buvo jo pasirinkimas, be to, pareiškėjas turi galimybę pakeisti situaciją, žemės ūkio techniką laikydamas kitoje pastatų pusėje, kur vietos yra pakankamai, įsirengti papildomus vartus pastate ir kt. Šiuo metu nesant nustatyto servituto, t. y. nesant išspręstam privažiavimo prie trečiųjų suinteresuotų asmenų valdomų žemės sklypų klausimo, panaikinti vienintelį privažiavimą, tuo tenkinant tik pareiškėjo poreikius, būtų neteisinga. Įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes ir jas patvirtinančius įrodymus, darė išvadą, kad skundžiamas NŽT Sprendimas Nr. 1SS-(7.5)-474 yra teisėtas – jis pagrįstas faktinėmis aplinkybėmis ir teisės normomis; jo išvados suformuluotos aiškiai ir konkrečiai; priimant šį sprendimą, buvo laikomasi pagrindinių procedūrinių taisyklių, užtikrinančių objektyvų visų aplinkybių įvertinimą bei sprendimo pagrįstumą; sprendime iš esmės tinkamai nurodyta jo apskundimo tvarka, todėl nėra priežasčių jį naikinti, o nepanaikinus ginčijamo sprendimo nėra pagrindo tenkinti ir pareiškėjo antrąjį reikalavimą dėl įpareigojimo panaikinti vietinės reikšmės kelio dalies, esančios laisvos žemės fondo žemės sklypo Nr. 19-1 šiaurinėje pusėje.

III. Pareiškėjas A. A. pateikė apeliacinį skundą (III t., b. l. 76–81), kuriame prašo panaikinti Kauno apygardos administracinio teismo 2016 m. kovo 9 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą tenkinti.

Apeliacinį skundą grindžia šiais pagrindiniais argumentais:

1) Vykdant Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nurodymus buvo pateikti papildomi įrodymai – 2015 m. birželio 18 d. Biržų rajono savivaldybės administracijos pažyma Nr. SN-925, kurioje nurodoma, kad šiaurinėje žemės sklypo Nr. 19-1 dalyje yra tik įvažiavimas į gamybinių pastatų kiemą, o ne kelias (jis nebuvo statomas valstybės lėšomis, nėra apskaitytas savivaldybės administracijos balanse, jį įsirengė pats pareiškėjas, ką patvirtina jo pateikti darbų apmokėjimo dokumentai); UAB „Topkonas“ matininkų paruoštas pareiškėjo žemės sklypo planas, kuriame akivaizdžiai nurodyta, jog per UAB „Sijar“ žemės sklypą eina apie 5 m pločio kelias bei konstatuota, kad egzistuoja dar vienas kelias, einantis per sklypą Nr. 3 (pažymėtas punktyrais), kurį nuosavybės teise valdo R. M., juo naudojasi sklypo Nr. 4 savininkė – iš kurių matyti, jog ginčo kelias nelaikytinas teisėtu keliu (tai yra pareiškėjo įrengtas įvažiavimas, kas, be kita ko, paneigia teismo išvadą, jog pareiškėjui įsigyjant pastatus jam buvo žinoma apie šiuo metu esamą situaciją), o tretieji asmenys turi galimybę pateikti į jiems priklausančius sklypus ir kitais keliais, ne tik ginčo keliu. Tai patvirtina ir NŽT atsiliepime nurodyta aplinkybė, jog pareiškėjo nuomojamas žemės sklypas iš visų pusių ribojasi su vietinės reikšmės keliais, kuriais privažiavimui naudojasi sklypų Nr. 1, Nr. 2, Nr. 3, Nr. 4 savininkai.

2) Teismas nepagrįstai nurodė, kad savivaldybė, patvirtindama Vietinės reikšmės kelių schemą (laikomą specialiuoju planu), vykdo ydingą praktiką, nes ši schema neva prieštarauja 1999 m. ir 2011 m. Pučiakalnės vietovės žemės reformos žemėtvarkos projektams, kuriuose šiaurinėje sklypo Nr. 19-1 dalyje numatytas gruntinis bendro naudojimo kelias. Pažymi, jog 1999 m. žemėtvarkos projektas yra nebeaktualus, nes buvo pakeistas 2011 m. žemėtvarkos projektu. Nesutinka, kad Biržų rajono savivaldybės sprendimas, kuriuo patvirtinta Vietinės reikšmės kelių schema prieštarauja žemės reformos žemėtvarkos projektui, nes pastaruoju yra siekiama kitų tikslų. Atkreipia dėmesį į Kelių įstatymo 4 straipsnio 3 dalies bei 5 straipsnio 4 dalies nuostatas ir teigia, kad savivaldybė turėjo teisę patvirtinti Vietinės reikšmės kelių schemą, be kita ko, tai buvo padaryta iki 2011 m. gruodžio 30 d. žemėtvarkos projekto patvirtinimo. Pažymi, kad Vietinės reikšmės kelių schema yra galiojanti ir nenuginčyta, atsakovas apie ją žino, ji buvo derinta su NŽT.

3) Pagal dabartinį pareiškėjo pastatų įrengimą, tiek į autogaražą, tiek į patalpą, kurioje džiovinami grūdai, pareiškėjas gali patekti tik iš šiaurinės pusės. Pažymi, jog 2013 m. rugsėjo 28 d. specialisto išvada patvirtina, jog norint įrengti vartus kitoje pastato pusėje, būtų reikalinga atlikti itin brangiai kainuojančius pastato rekonstrukcijos darbus.

4) Pagal Metodikos (Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro 2011 m. gruodžio 16 d. įsakymo Nr. 3D-928 redakcija) 45.3 punktą, nustačius, kad ginčo kelias būtinas tik vieno sklypo savininkui – trečiajam suinteresuotam asmeniui V. M. – toks (kelias) naikintinas, o V. M. gali naudotis keliu, besiribojančiu su pareiškėjo sklypo vakarine puse (einančiu per sklypą Nr. 2 ir priklausančiu UAB „Sijar“). Pažymi, jog šis kelias yra užfiksuotas viešame registre. Taip pat atkreipia dėmesį, jog vien tai, kad kelias yra vietinės reikšmės vidaus kelias nereiškia, jog jis neegzistuoja ar kad juo negali naudotis kiti asmenys. Atkreipia dėmesį, jog nurodydama savo nesuinteresuotumą naudotis privačiam subjektui – UAB „Sijar“ – priklausančiame sklype esančiu keliu V. M. nenurodo jokių argumentų, kaip jos interesai būtų pažeisti netekus galimybės naudotis ginčo keliu.

5) Papildomai pažymi, jog ginčijamame Sprendime Nr. 1SS-(7.5)-474 padaryta išvada, jog nėra galimybės pareiškėjui privatizuoti žemės sklypą, tuo tarpu pareiškėjas kelia reikalavimą panaikinti ginčo kelią, nesiekdamas jo įsigyti.

2016 m. gegužės 13 d. Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui pateiktame apeliacinio skundo patikslinime pareiškėjas palaiko apeliaciniame skunde išreikštą reikalavimą, taip pat prašo bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka.

Nurodo Kauno apygardos administracinio teismo bylos nagrinėjimo procese galimai padarytus procesinius pažeidimus (pasikeitusią teisėjų kolegiją), kurie, pareiškėjo manymu, kelia rimtų abejonių dėl teismo aplaidumo ir šališkumo šioje byloje, todėl teigia, jog skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas negali būti laikomas teisingu, pagrįstu ir teisėtu.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Biržų rajono savivaldybės taryba pateikė apeliacinį skundą (III t., b. l. 67–69), kuriame prašo panaikinti Kauno apygardos administracinio teismo 2016 m. kovo 9 d. sprendimą kaip neteisėtą.

Išskirtini šie pagrindiniai apeliacinio skundo argumentai:

1) Pagal Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo 16 straipsnio 3 dalies 8 punktą savivaldybės ir vietovės lygmens specialiojo teritorijų planavimo dokumentų tvirtinimas, išskyrus įstatymų nustatytus atvejus, yra paprastoji savivaldybės tarybos kompetencija. Teigia, kad Kauno apygardos administracinis teismas ginčijamu sprendimu klaidingai nustatė, kad Biržų rajono savivaldybės administracijos pateikti duomenys patvirtina, jog pareiškėjo nuomotas ir bylos nagrinėjimo metu faktiškai naudojamas žemės sklypas Nr. 19-1 šiaurinėje dalyje ribojasi su į Vietinės reikšmės kelių schemą įtrauktu bei Biržų rajono savivaldybės tarybos 2009 m. balandžio 28 d. sprendimu Nr. T-114 patvirtintu keliu, kadangi iš Biržų rajono savivaldybės tarybos teiktų rašytinių įrodymų matyti, jog gruntinis kelias, įtrauktas į Vietinės reikšmės kelių schemą yra pietinėje žemės sklypo Nr. 19-1 dalyje, t. y. minėtos pirmosios instancijos teismo išvados neatitinka byloje esančių rašytinių įrodymų (žr. Biržų rajono savivaldybės administracijos 2015 m. birželio 18 d. pažymą Nr. SN-925 „Apie kelią Tabokinės kaime“ bei Vietinės reikšmės kelių schemą).

2) 1989 m. Biržų rajono „Auksinės varpos“ kolūkio melioracijos plotų Nr. 4, 3, 12 rekonstrukcijos sausinimo ir sukultūrinimo darbo projekto išlaidų santrauka su ištrauka iš buvusio „Auksinės varpos“ kolūkio melioracijos plotų Nr. 4, 3, 12 rekonstrukcijos techninio darbo projekto, kuris buvo įvykdytas ir kelias įrengtas 1990 m., patvirtina, kad paskutiniai keliai Biržų rajono savivaldybėje buvo statomi „Auksinės varpos“ kolūkio egzistavimo metu, t. y. jau daugiau kaip 20 metų Biržų rajono savivaldybė nestato jokių kelių, tik vykdo jų priežiūrą. Teigia, jog žemės sklypo Nr. 19-1 šiaurinėje pusėje esantis ginčo kelias tėra įvažiavimas į teritorija, kuris nebuvo statytas kaip inžinerinis statinys, Biržų rajono savivaldybės tarnyba nebuvo priėmusi sprendimo bei skyrusi finansavimo šio kelio statybai.

3) Pagal Metodikos 45.3 punktą, nustačius, kad ginčo kelias būtinas tik vieno sklypo savininkui – trečiajam suinteresuotam asmeniui V. M. – toks (kelias) naikintinas ir šio asmens interesai gintini kitais būdais – nustatant servitutą arba naudojantis kitais būdais.

Taip pat trečiasis suinteresuotas Biržų rajono savivaldybės taryba pateikė atsiliepimą į pareiškėjo apeliacinį skundą (III t., b. l. 106–108), kuriuo prašo tenkinti pareiškėjo reikalavimus ir nurodo argumentus, tapačius nurodytiesiems Biržų rajono savivaldybės tarybos apeliaciniame skunde.

Atsakovas Nacionalinė žemės tarnyba, atstovaujama Biržų skyriaus, atsiliepimu į pareiškėjo apeliacinį skundą (III t., b. l. 121–123) su pareiškėjo apeliaciniu skundu nesutinka ir prašo Kauno apygardos administracinio teismo 2016 m. kovo 9 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Atsiliepimą grindžia šiais argumentais:

1) Nurodo, kad pareiškėjas turi galimybę išspręsti žemės ūkio technikos įvažiavimo į pastatą klausimus, kadangi 2010 m. lapkričio 2 d. buvo išduotas leidimas žemės sklypą Nr. 19-1, reikalingą pareiškėjo mechaninių dirbtuvių su autogaražu pastato eksploatavimui, suformuoti ir pertvarkyti, tačiau tuo metu pareiškėjas jokių reikalavimų dėl privažiavimo prie jam priklausančių pastatų su didelių gabaritų technika nekėlė. Pastebi, jog pareiškėjas nėra numatęs ir neketino savo lėšomis pertvarkyti nuosavybės teise valdomų pastatų taip, kad jais būtų patogu naudotis, o stengėsi teismo keliu panaikinti vietinės reikšmės kelio dalį, esančią žemės sklypo Nr. 19-1 šiaurinėje pusėje, ginčijo ginčo kelio egzistavimą.

2) Pagal Nekilnojamojo turto registro įstatymo 4 straipsnio nuostatas ginčo kelias šiuo metu egzistuoja ir funkcionuoja pagal savo paskirtį.

3) Sutinka su Kauno apygardos administracinio teismo padaryta išvada, jog nuomojamo sklypo funkcionalumas gali būti pagerintas, tačiau nepažeidžiant kitų asmenų teisių, o šiuo atveju pablogėtų kitų žemės sklypų funkcionalumas, vieno žemės sklypo savininkas visai negalėtų naudotis jam priklausančiu sklypu.

4) NŽT sprendimai yra teisėti, pagrįsti faktinėmis aplinkybėmis ir teisės normomis, juose suformuluotos aiškios ir konkrečios išvados, procedūros nepažeistos ir įvertintos visos aplinkybės, todėl nėra pagrindo tenkinti pareiškėjo reikalavimą.

Tretieji suinteresuoti asmenys UAB „Sijar“, E. B., V. M., A. M. ir R. M. atsiliepime į Biržų rajono savivaldybės tarybos apeliacinį skundą (III t., b. l. 88–93) prašo apeliacinį skundą atmesti ir palikti nepakeistą Kauno apygardos administracinio teismo 2016 m. kovo 9 d. sprendimą. Taip pat prašo priteisti patirtas teismo išlaidas (už šio atsiliepimo parengimą bei atstovavimo išlaidas).

Atsiliepimą grindžia šiais argumentais:

1) Biržų rajono savivaldybės taryba apeliaciniame skunde nenurodo naujų aplinkybių, tik ginčija teismo nustatytas faktines aplinkybes ir nesutinka su teismo padarytomis išvadomis.

2) Bylos nagrinėjimo metu vienareikšmiškai nustatyta, jog tiek 1999 m., tiek 2011 m. Pučiakalnės vietovės žemės reformos žemėtvarkos projekte šiaurinėje sklypo Nr. 19-1 dalyje pažymėtas gruntinis bendro naudojimo kelias, tai teismo posėdyje patvirtino ir NŽT atstovas. Remdamiesi aktualių teisės aktų (Žemės reformos įstatymo, Metodikos ir kt.) nuostatomis bei teismų praktika, pažymi, jog Pučiakalnės kadastrinės vietovės žemėtvarkos projektas buvo viešai svarstomas, tačiau nei pareiškėjas, nei Biržų rajono savivaldybės taryba šio projekto neginčijo, šiuo metu jis yra patvirtintas, turi teisinę galią ir yra vykdytinas, jame aiškiai suformuotas viešasis kelias.

3) Į pareiškėjo prašymo pagrindu Pavedimu NŽT suformuotos komisijos, kurios sprendime nurodyta, kad nėra galimybės panaikinti vietinės reikšmės kelią (taip patvirtinant, kad toks kelias realiai ir teisiškai egzistuoja), sudėtį įėjo ir Biržų rajono savivaldybės atstovas. Be to, ginčo kelias yra parodytas ir gretimų žemės sklypų (Nr. 3 ir Nr. 4) planuose, per jį numatytas pateikimas į šiuos žemės sklypus. Šio kelio egzistavimą patvirtina ir NŽT Biržų skyriaus 2012 m. spalio 9 d. rašte pateikta informacija apie organizuojamą susirinkimą dėl vietinės reikšmės kelio tikslingumo (būtinumo) nustatymo, su tuo susirinkime sutiko ir Biržų rajono savivaldybės atstovas.

4) Iš bylos duomenų matyti, jog Biržų rajono savivaldybėje yra neteisingai tvarkomas kelių registras, neatskirti viešieji ir privatūs keliais, viešieji keliai tinkamai neapskaityti. Teigia, jog informacijos apie kelią savivaldybėje buvimas ar nebuvimas nereiškia paties kelio faktinio ir teisinio buvimo ar nebuvimo. Teigia, jog byloje nėra įrodymų, kurie pagrįstų, kad ginčo kelias nėra viešasis kelias, kad jis nėra įtrauktas į Vietinės reikšmės kelių schemą.

5) Biržų rajono savivaldybės tarybos siūlymas panaikinti ginčo kelią, o V. M. privažiavimą prie sklypo užtikrinti per privatiems asmenims priklausančius žemės sklypus yra neteisėtas, pažeidžia viešąjį interesą, juo nesiekiama ginčo dalyvių interesų pusiausvyros, o siekiama teigiamo rezultato pareiškėjui.

Taip pat tretieji suinteresuoti asmenys UAB „Sijar“, E. B., V. M., A. M. ir R. M. pateikė ir atsiliepimą į pareiškėjo apeliacinį skundą (III t., b. l. 112–93), kurį grindžia iš esmės tais pačiais argumentais, kaip ir atsiliepimą į trečiojo suinteresuoto asmens Biržų rajono savivaldybės tarybos apeliacinį skundą. Papildomai pažymi, kad privačiame sklype esančio įvažiavimo į žemės sklypą padarymas viešu keliu, suteikiant teisę juo naudotis gretimų sklypų savininkams, yra iš esmės klaidingas. Teigia, kad žemės sklypas UAB „Sijar“ priklauso nuosavybės teise, jame nėra nustatyti jokie kelio servitutai, todėl niekas be sklypo ir kelio savininko UAB „Sijar“ sutikimo šiuo keliu naudotis negali. Be kita ko, šiuo metu minėtas kelias yra fiziškai panaikintas – jo vietoje pastatyti statiniai.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Nagrinėjamoje administracinėje byloje ginčas kilo dėl Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos 2013 m. kovo 8 d. sprendimo Nr. 1SS-(7.5)-474 teisėtumo ir pagrįstumo bei atsakovo Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos pareigos panaikinti vietinės reikšmės kelio dalį, esančią laisvos žemės fondo žemės sklypo Nr. 19-1 šiaurinėje pusėje.

Pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs administracinę bylą, pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą bei iš dalies tenkino trečiųjų suinteresuotų asmenų A. M. ir UAB „Sijar” prašymus dėl turėtų bylos nagrinėjimo išlaidų atlyginimo.

Pareiškėjas pateiktu apeliaciniu skundu nesutinka su priimtu pirmosios instancijos teismo sprendimu, pažymėdamas, kad teismas netinkamai aiškino ir taikė ginčui aktualų teisinį reguliavimą.

Teisėjų kolegija, prieš pasisakydama dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo, pažymi, jog pareiškėjas apeliaciniame skunde prašo bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka (t. III, b. l. 76-81). Vertindama šį pateiktą prašymą nagrinėti administracinę bylą žodinio proceso tvarka teisėjų kolegija pabrėžia, kad Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 137 straipsnio 1 dalis nustato, jog apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, t. y. nekviečiant į nagrinėjimą teisme proceso dalyvių ir jiems nedalyvaujant, išskyrus atvejus, kai teismas pripažįsta, kad žodinis bylos nagrinėjimas yra būtinas. Proceso šalys apeliaciniame skunde, atsiliepime į apeliacinį skundą arba kitame procesiniame dokumente gali pateikti motyvuotą prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, tačiau atsižvelgti į šį prašymą teismui neprivaloma. Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija, įvertinusi administracinės bylos medžiagą, pateiktą prašymą, tai, kad pareiškėjas pateikto prašymo nepagrindė, proceso šalių atstovai dalyvavo pirmosios instancijos teismo posėdyje, pateiktuose procesiniuose dokumentuose pareiškėjas nenurodė, kokias aplinkybes jis nori papildomai paaiškinti, pareiškėjui nebuvo sudarytos kliūtys teikti rašytinius paaiškinimus administracinėje byloje nagrinėjamu klausimu, nenustatė būtinumo skirti žodinį bylos nagrinėjimą, kadangi proceso šalių pozicija nagrinėjamoje byloje yra aiškiai išdėstyta raštu pateiktuose į bylą procesiniuose dokumentuose, be to, tiek bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu, tiek apeliacinio proceso metu jos turėjo visas galimybes pasinaudoti turimomis procesinėmis teisėmis (teikti paaiškinimus, įrodymus ir kt.) (ABTĮ 51, 53 str.). Atitinkamai, nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija, įvertinusi administracinės bylos medžiagą bei pateiktą prašymą, nenustatė būtinumo skirti žodinį bylos nagrinėjimą ir administracinė byla apeliacinės instancijos teisme nagrinėtina rašytinio proceso tvarka.

Pareiškėjas apeliacinės instancijos teismui pateiktuose dokumentuose taip pat nurodo, jog Kauno apygardos administracinio teismo 2015 m. rugsėjo 8 d. nutartimi formaliai teisėjų kolegija buvo pakeista teisėjais Gintaru Čekanauskas ir Asta Urboniene, tačiau teisėjų kolegija nuo pirmojo posėdžio, kuris įvyko 2015 m. birželio 25 d., iki posėdžio 2016 m. vasario 18 d. buvo ta pati ir nei viename teismo posėdyje nesikeitė ir nagrinėjant bylą dalyvavo teisėjai Natalija Zelionkienė, Algis Markevičius, Diana Kukalienė. Vertinant šiuos nurodytus pareiškėjo argumentus dėl galimai neteisėtos pirmosios instancijos teismo sudėties pažymėtina, jog Kauno apygardos administracinio teismo 2015 m. rugsėjo 8 d. nutartimi, atsižvelgus į teisėjų Algio Markevičiaus, Dainos Kukalienės dalyvavimą kitoje byloje, sudaryta teisėjų kolegija buvo pakeista ir vietoje teisėjų Algio Markevičiaus ir Dainos Kukalienės nagrinėti bylą buvo paskirti teisėjai Gintaras Čekanauskas ir Asta Urbonienė (t.

II, b. l. 154). Iš Kauno apygardos administracinio teismo 2015 m. rugsėjo 8 d., 2015 m. lapkričio 5 d., 2015 m. gruodžio 8 d., 2016 m. vasario 18 d. teismo posėdžių pažymų matyti, kad teismo posėdyje nagrinėjant bylą dalyvavo Natalija Zelionkienė, Asta Urbonienė, Gintaras Čekanauskas (t. II, b. l. 155-156, 179-182, t. III, b. l. 24-27, 49-52). Iš teismo posėdžių garso įrašų, kai yra nurodoma bylą nagrinėjanti teisėjų kolegija, taip pat girdėti, kad būtent šie teisėjai dalyvavo teismo posėdžiuose. Skundžiamas Kauno apygardos administracinio teismo sprendimas liudija, kad šie teisėjai ir dalyvavo priimant byloje ginčijamą sprendimą (t.

III, b. l. 54-61). Nurodytų faktinių aplinkybių kontekste nėra pagrindo spręsti, kad pirmosios instancijos teismo sudėtis buvo neteisėta. Teisėjų kolegija taip pat pabrėžia, jog iš Kauno apygardos administracinio teismo 2015 m. rugsėjo 8 d. teismo posėdžio įrašo matyti, kad tiek pareiškėjui, tiek jo atstovui buvo išaiškinta ir nurodyta teisėjų kolegijos sudėtis, buvo teiraujamasi, ar sutinkama su tokia sudėtimi ir, kadangi prieštaravimų, nušalinimų nebuvo pateikta, administracinė byla buvo nagrinėjama iš esmės (t.

II, b. l. 155-156). Taigi iš nurodytų faktinių aplinkybių matyti, kad šalims buvo nurodyta teisėjų kolegijos sudėtis, išaiškinama teisė dėl teisėjų kolegijos narių nušalinimo ir negalima daryti išvados, kad nurodytu aspektu buvo pažeistos pareiškėjo teisės ir (ar) teisėti interesai. Atsižvelgus į tai, kad nebuvo nustatyta pareiškėjo nurodytų procesinių pažeidimų, dėl susiklosčiusių ginčo materialinių teisinių santykių pasisakytina iš esmės.

Teisėjų kolegija visų pirma pabrėžia, jog ginčo tarp proceso šalių nekyla dėl to, kad pareiškėjas yra ūkininkas, nuomojamame sklype yra jam priklausantys su ūkio veikla susiję statiniai, ūkio veikloje jis naudoja atitinkamą techniką (t. I, b. l. 1-4). Be to, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, nagrinėdamas šią bylą pirmą kartą 2015 m. balandžio 13 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A-117-261/2015, nurodė, jog pareiškėjas, kaip žemės sklypo nuomininkas, turi teisę reikalauti, kad jo nuomojamo žemės sklypo funkcionalumas būtų pagerintas, nepažeidžiant kitų asmenų teisių (t. II, b. l. 76-86). Proceso šalys šioje administracinės bylos nagrinėjimo stadijoje nesutaria dėl to, ar pagrįstai Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos nurodė, jog, panaikinus vietinės reikšmės kelio dalį, esančią laisvos žemės fondo žemės sklypo Nr. 19-1 šiaurinėje pusėje, privatus žemės sklypas (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini)) liktų be privažiuojamojo kelio ir atsisakė atlikti pareiškėjo nurodytus veiksmus, inicijuojant vietinės reikšmės kelio dalies, esančios laisvos žemės fondo žemės sklypo Nr. 19-1 šiaurinėje pusėje, sprendimo panaikinimą, keičiant žemėtvarkos projekto sprendinius (t. I, b. l. 19-21).

Iš administracinės bylos medžiagos matyti, jog pareiškėjas 2012 m. rugsėjo 5 d. prašymu kreipėsi į Nacionalinę žemės tarnybą prie Žemės ūkio ministerijos, prašydamas peržiūrėti žemėtvarkos projekte numatyto ginčo kelio tikslingumą ir kelią panaikinti. Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos 2012 m. spalio 5 d. parengė pavedimą Nr. 1PAV-(1.8)-488 „Dėl komisijos sudarymo“ (t. I, b. l. 15-16), kurį vykdant 2012 m. spalio 18 d. buvo organizuotas susirinkimas, kuriame buvo apsvarstytas vietinės reikšmės kelio (dalies) funkcionalumo, reikalingumo (būtinumo) klausimas bei nustatyta, kad tik sklypo Nr. 1 savininkas nurodė ginčo keliu nesinaudojąs, tuo tarpu sklypų Nr. 2, Nr. 3 ir Nr. 4 savininkų atstovas nurodė, kad ginčo keliu yra patenkama į išvardintus žemės sklypus, privažiuojama prie V. M. priklausančio pastato (t. I, b. l. 17-18). Pareiškėjas 2013 m. vasario 15 d. prašymu kreipėsi į Nacionalinę žemės tarnybą prie Žemės ūkio ministerijos, reikalaudamas užtikrinti, kad Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Biržų skyrius įvykdytų pavedimą ir atsižvelgiant į šį pareiškėjo prašymą, Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos parengė ginčijamą sprendimą, kuriame, be kita ko, nurodė nustačiusi, jog panaikinus ginčo kelią žemės sklypų Nr. 2 ir Nr. 3 savininkai galimai turėtų galimybę privažiuoti prie šių sklypų vietinės reikšmės keliais, besiribojančiais su žemės sklypu Nr. 19-1 rytinėje ir pietinėje pusėse, tačiau žemės sklypas Nr. 4 liktų be privažiuojamojo kelio, todėl konstatavo, jog pareiškėjui privatizuoti žemės sklypo Nr. 19-1 šiaurinėje pusėje esantį žemės plotą, užimtą vietinės reikšmės keliu, galimybės nėra (t. I, b. l. 19-21).

Vertindama nurodytus atsakovo veiksmus ir pateiktus argumentus teisėjų kolegija visų pirma pažymi, jog ginčo kelias yra pažymėtas 1999 m. Pučiakalnės vietovės žemės reformos žemėtvarkos projekte ir 2011 m. Pučiakalnės vietovės žemės reformos žemėtvarkos projekte, kurių ištraukos yra pateiktos byloje (t. I, b. l. 64-65, t. III, b. l. 34 -47). Iš pateiktų duomenų matyti, jog žemės sklypo Nr. 19-1 šiaurinėje pusėje esantis kelias žemės reformos žemėtvarkos projektuose yra pažymėtas kaip gruntinis bendro naudojimo kelias. Pažymėtina ir tai, kad Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos 2012 m. spalio 8 d. raštu taip pat buvo nurodyta, jog ginčo kelias teritorijų planavimo dokumentuose yra nurodytas, tik buvo iškeltas klausimas, ar vietinės reikšmės kelio dalis, esanti šiaurinėje laisvos žemės fondo žemės sklypo Nr. 19-1 pusėje, yra tikslinga (būtina), ar neturėtų būti šis sprendinys keičiamas (t. I, b. l. 15-16). Taigi buvo keliamas teritorijų planavimo dokumento keitimo klausimas ir šiuo atveju konkretus teritorijų planavimo dokumento sprendinys nebuvo ginčijamas. Inicijuojant šį nurodytą ginčą taip pat konkretus sprendinys nėra ginčijamas ir į tai atsižvelgus yra nagrinėjamas šis ginčas.

Kiek tai susiję su teritorijų planavimo dokumentų keitimu ir atsakovo atsisakymu keisti teritorijos planavimo dokumentų sprendinius, pažymėtina, jog Lietuvos Respublikos žemės įstatymo (2012 m. birželio 30 d. redakcija) (toliau – ir Žemės įstatymas) 38 straipsnio 1 dalis numato, kad regiono lygmens žemėtvarkos schemų rengimą pagal valstybės ir savivaldybių institucijų prašymus organizuoja Nacionalinė žemės tarnyba, savivaldybės teritorijos ar jos dalies žemėtvarkos schemų – savivaldybės administracijos direktorius. Kai žemėtvarkos schemai įgyvendinti būtina keisti savivaldybės teritorijos bendrojo plano sprendinius, schemos rengimui turi pritarti savivaldybės taryba. To paties straipsnio 2 dalis numato, jog žemėtvarkos schemose gali būti planuojama inter alia vietinės reikšmės kelių tinklo išdėstymas ir papildymas. Žemės įstatymo 32 straipsnio 3 dalis numato, jog Nacionalinė žemės tarnyba įstatymų ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka organizuoja regiono lygmens žemėtvarkos schemų, žemės reformos žemėtvarkos ir valstybinės žemės sklypų formavimo ir pertvarkymo projektų rengimą, taip pat kontroliuoja planuojamų darbų, susijusių su žemės naudmenų būklės ir žemės naudojimo sąlygų pakeitimu, derinimą su žemėtvarkos planavimo dokumentų sprendiniais, tvirtina rengiamus žemėtvarkos planavimo dokumentus. Nurodyto reguliavimo kontekste spręstina, jog Nacionalinė žemės tarnyba buvo įgaliota spręsti dėl žemėtvarkos projekto sprendinių pakeitimo, ji, siekdama suderinti fizinių ir juridinių asmenų, visuomenės, savivaldybių ir valstybės interesus dėl teritorijos ir žemės sklypų naudojimo bei veiklos plėtojimo šioje teritorijoje sąlygų, turi teisę inicijuoti tokių dokumentų keitimą.

Sprendžiant dėl pareiškėjo įvardinto kelio pažymėtina, jog žemės sklypas Nr. 19-1 iš visų pusių ribojasi su vietinės reikšmės keliais, kuriais privažiavimui naudojasi žemės sklypų Nr. 1, Nr. 2, Nr. 3 ir Nr. 4 savininkai. Su pareiškėjo faktiškai naudojamo žemės sklypo Nr. 19-1 šiaurinėje pusėje esančiu ginčo keliu ribojasi žemės sklypas Nr. 2, kurio savininkas yra UAB „Sijar“, 0,25 ha ploto dalies naudotojas yra R. M.; žemės sklypas Nr. 3, kurio savininkė yra UAB „Sijar“, 0,5 ha ploto dalies naudotoja yra A. M.; žemės sklypas Nr. 4, kurio savininkė – V. M., naudotoja – E. B. (t. II, b. l. 4-10, 13), taip pat, kad šis kelias prieina prie A. V. priklausančio žemės sklypo Nr. 1 (t. II, b. l. 12, 13). UAB „Sijar“ priklausančio žemės sklypo Nr. 2 rytinėje dalyje (pareiškėjo naudojamo žemės sklypo Nr. 19-2 vakarinėje dalyje) yra 0,0170 ha ploto teritorija, užimta keliu, kuris jungia ginčo kelią su rajoniniu keliu Nr. 1310 ir kurį UAB „Sijar“ įrengė savo reikmėms, tačiau jam kelio servituto nėra nustatyta. Nustatyta ir tai, kad žemės sklype Nr. 4 yra V. M. priklausantis garažas, be to, šių abiejų nekilnojamųjų daiktų naudotoja E. B. pagal 2013 m. kovo 4 d. leidimą Nr. A5-21 vykdo garažų paskirties pastato rekonstrukciją, pakeičiant jo paskirtį į ūkio paskirties pastatą, skirtą žemės ūkiui tvarkyti (t. I, b. l. 30-31, 179-191, t. II, b. l. 9-10, 30).

Atsižvelgusi į nurodytas faktines aplinkybes teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis, kad teisė ginčo keliu privažiuoti prie aukščiau įvardintų nekilnojamųjų daiktų, taip užtikrinant galimybę naudoti juos pagal paskirtį ir vykdyti ūkinę veiklą, turi būti užtikrinama. Šiuo atveju keičiant teritorijų planavimo dokumentus pareiškėjo nurodytų būdu ir panaikinus ginčo kelio, esančio žemės sklypo Nr. 19-1 šiaurinėje pusėje, sprendinį, žemės sklypas Nr. 4 liktų be privažiuojamojo kelio ir dėl šios priežasties pareiškėjas privatizuoti žemės plotą, užimtą vietinės reikšmės keliu, galimybių neturi. Pažymėtina ir tai, kad žemė, kurioje yra kelias, yra laisva valstybinė žemė, kurią valdo valstybinės žemės patikėtinis ir pareiškėjo nurodytos aplinkybės, jo privatus kaip žemės naudotojo interesas visų nurodytų aplinkybių kontekste nesudaro pagrindo spręsti, kad atsakovas netinkamai atliko jam teisės aktuose pavestas funkcijas.

Priešingai nurodytos situacijos vertinti neleidžia ir pareiškėjo nurodyti siūlymai panaikinti viešąjį kelią, akcentuojant, kad V. M. gali privažiuoti prie jai priklausančio žemės sklypo per privatiems asmenims priklausančius žemės sklypus, nustatant jai servitutą (t. I, b. l. 32).

Šiuo aspektu pažymėtina, jog, viena vertus, pareiškėjas siekia, kad būtų panaikintas viešasis kelias, kuris yra prie jo naudojamo žemės sklypo ir kuris jam nuosavybės teise nepriklauso, kita vertus, jis teigia, kad kitas asmuo – V. M. – į jai priklausančią nuosavybę turi galimybę pateikti per kito asmens – UAB „Sijar“ – privatų žemės sklypą, be kita ko, šiam žemės sklypui nustačius servitutą. Šiame kontekste svarbu tai, kad pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 4.111 straipsnio 1 dalį servituto teisė – tai teisė į svetimą nekilnojamąjį daiktą, suteikiama naudotis svetimu daiktu arba to daikto savininko teisės naudotis daiktu apribojimas, siekiant užtikrinti to daikto, dėl kurio nustatomas servitutas, tinkamą naudojimą. Atsižvelgiant į nuosavybės teisės teisinę apsaugą, kito asmens nuosavybės ribojimas pateisinamas tik esant svarbioms priežastims. Servitutas priverstinai gali būti nustatomas tik tuo atveju, kai jis objektyviai būtinas. Servituto būtinybei pagrįsti nereikšmingas jo naudingumas ar patogumas – esminę reikšmę turi tai, kad nėra kito tinkamo nuosavybės teisės naudojimo būdo kaip tik apriboti kito asmens nuosavybės teisę. Be to, toks apribojimas turi sukelti kuo mažesnius nepatogumus tarnaujančiojo (to, kurį apriboja) daikto savininkui (CK 4.111 str. 1 d., 4.113 str. 1 d.). Taigi šiuo atveju, be kita ko, tenkinus pareiškėjo reikalavimą būtų pažeistas interesų balansas ir asmenims būtų panaikinamas privažiavimas prie jų valdomų objektų, o siekiant suteikti tokį privažiavimą turėtų būti nustatomi servitutai ar kitaip apribojama privačių asmenų nuosavybė. Tokiu būdu nepagrįstai būtų pažeistas šalių interesų balansas, nesant pakankamo pagrindo, be kita ko, kiltų kitų asmenų nuosavybės ribojimo ir atlyginimo už tokį ribojimą klausimas.

Nurodytų aplinkybių kontekste teisėjų kolegija taip pat sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis, kad savivaldybėms priklauso vietinės reikšmės viešieji keliai ir gatvės, todėl nagrinėjamu atveju savivaldybė, apskaitydama ir rodydama savo balanse privačiose valdose esančius vidaus kelius (UAB „Sijar“ priklausančiame sklype esantis kelias), vykdo ydingą praktiką (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. gruodžio 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1974-525/2015). Be to, šiuo atveju įvertinus pirmiau minėtas aplinkybes dėl naudojimosi ginčo keliu, dėl galimybių naudotis kitais keliais panaikinus šį sprendinį, pavyzdžiui, taip kaip nurodo trečiasis suinteresuotas asmuo Biržų rajono savivaldybės taryba, pareiškėjas nustatant privačiam žemės sklypui servitutą (t. III, b. l. 68-69), teisėjų kolegija sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad skundžiamas sprendimas yra teisėtas – jis pagrįstas faktinėmis aplinkybėmis ir teisės normomis, išvados suformuluotos aiškiai ir konkrečiai; priimant šį sprendimą, buvo laikomasi pagrindinių procedūrinių taisyklių, užtikrinančių objektyvų visų aplinkybių įvertinimą bei sprendimo pagrįstumą. Šiuo atveju pagrįstai buvo nustatyta, kad nėra pagrindo keisti teritorijų planavimo dokumentų sprendinį, kiek tai susiję su ginčo kelio žymėjimu, tenkinant pareiškėjo pateiktą skundą.

Tretieji suinteresuoti asmenys UAB „Sijar“, V. M., R. M., A. M., E. B. atsiliepimu į trečiojo suinteresuoto asmens Biržų rajono savivaldybės tarybos apeliacinį skundą prašo priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas iš Biržų rajono savivaldybės tarybos arba pareiškėjo už atsiliepimo į šį apeliacinį skundą parengimą bei išlaidas už atstovavimą teisme (t. III, b. l. 88-93).

Vertinant šį pateiktą prašymą pažymėtina, jog ABTĮ 44 straipsnio 1 dalis nustato, kad proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos šalies savo išlaidų atlyginimą. ABTĮ 44 straipsnio 5 dalis expressis verbis taip pat numato, kad tretieji suinteresuoti asmenys turi šio straipsnio 2 dalyje nurodytas teises į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą, kai išnagrinėjus bylą yra patenkinamos ar apginamos trečiųjų suinteresuotų asmenų teisės.

Vertinant, ar minėti tretieji suinteresuoti asmenys turi teisę į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą, pažymėtina, jog kiekvienu konkrečiu atveju analizuojant, ar atitinkamas trečiasis suinteresuotas asmuo turi teisę į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą pagal ABTĮ 44 straipsnio 5 dalį, pirmiausia būtina įvertinti ginčo turinį, nustatyti, kaip pareiškėjo reikšti reikalavimai yra susiję su trečiojo suinteresuoto asmens teisėmis, su kurios ginčo šalies pozicija sutapo trečiojo suinteresuoto asmens interesai byloje, t. y. kurios ginčo šalies poziciją palaikė trečiasis suinteresuotas asmuo, ar teismo sprendimas buvo priimtas tos ginčo šalies naudai, ar atsiranda, pasikeičia, pasibaigia trečiojo suinteresuoto asmens teisės po priimto teismo sprendimo ir ar atitinkamų teisių atsiradimas, pasikeitimas, pabaiga yra palankus (nepalankus) trečiajam suinteresuotam asmeniui, ar patenkintas trečiojo suinteresuoto asmens interesas, dėl kurio jis dalyvavo ir kurio jis siekė byloje, dėl kokių priežasčių susidarė bylinėjimosi išlaidos ir kt. Tik įvertinus visumą teisiškai reikšmingų aplinkybių, galima nustatyti, ar priimtu įsiteisėjusiu teismo sprendimu buvo patenkintos ar apgintos trečiųjų suinteresuotų asmenų teisės. Aplinkybė, jog teismo priimtu baigiamuoju aktu yra patenkintos arba apgintos trečiojo suinteresuoto asmens teisės, negali būti išimtinai siejama vien tik su faktu, kad buvo priimtas atsakovui, kurio interesus ir poziciją trečiasis suinteresuotas asmuo byloje palaikė, formaliai palankus teismo sprendimas, t. y. pareiškėjo skundas buvo atmestas. Sprendžiant šį klausimą būtina vertinti visas teisiškai reikšmingas aplinkybes (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. rugpjūčio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-662-2374/2013).

Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija, atsižvelgusi į nurodytus išaiškinimus, ginčo pobūdį, trečiųjų suinteresuotų asmenų poziciją, į tai, kad ginčo kelio, kuriuo jie naudojasi, būtinumas nėra paneigiamas, sprendžia, jog šiuo atveju egzistuoja ABTĮ 44 straipsnio 5 dalyje numatytos sąlygos priteisti tretiesiems suinteresuotiems asmenims bylinėjimosi išlaidas, t. y. kad priimtu teismo sprendimu buvo patenkintos ar apgintos jų teisės.

Iš administracinės bylos medžiagos matyti, kad A. M., R. M., UAB „Sijar“, E. B., V. M. už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą sumokėjo po 100 Eur, t. y. iš viso už parengtą atsiliepimą į apeliacinį skundą buvo sumokėta 500 Eur (t. III, b. l. 94-103). Šios teisinės paslaugos buvo teikiamos advokato A. K. (t. III, b. l. 94-103, 105). Pažymėtina, jog Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio (redakcija, galiojanti nuo 2015 m. kovo 20 d.) (toliau – ir Rekomendacijos) 7 punkte nustatyta, kad rekomenduojami priteistini užmokesčio už advokato civilinėse bylose teikiamas teisines paslaugas maksimalūs dydžiai apskaičiuojami taikant nustatytus koeficientus, kurių pagrindu imamas Lietuvos statistikos departamento skelbiamas užpraėjusio ketvirčio vidutinis mėnesinis bruto darbo užmokestis šalies ūkyje (be individualių įmonių). Nagrinėjamu atveju už 2016 m. balandžio 12 d. pateikto atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą (t. III, b. l. 88-104) taikytinas 2015 m. trečiojo ketvirčio vidutinis mėnesinis bruto darbo užmokestis šalies ūkyje (be individualiųjų įmonių), kuris Lietuvos statistikos departamento duomenimis 2015 m. trečiąjį ketvirtį sudarė 735,1 Eur.

Pagal Rekomendacijų 8.11 punktą (redakcija, galiojanti nuo 2015 m. kovo 20 d.) už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą nustatytas koeficientas 1.3, todėl rekomenduojama priteisti maksimali užmokesčio suma už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą yra 955,63 Eur (735,1 Eur x 1.3). Trečiųjų suinteresuotų asmenų prašoma priteisti suma – 500 Eur – už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą neviršija Rekomendacijose nustatytos maksimalios sumos, todėl priteistina, kiekvienam iš trečiųjų suinteresuotų asmenų priteisiant po 100 Eur. Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į tai, kad prašomos priteisti bylinėjimosi išlaidos buvo patirtos dėl atsiliepimo į Biržų rajono savivaldybės tarybos apeliacinį skundą rengimo, su tuo susijusios išlaidos turi būti priteisiamos būtent iš šio subjekto (t. III, b. l. 88-103). Kitų bylinėjimosi išlaidų, taip pat bylinėjimosi išlaidų, prašomų priteisti iš pareiškėjo, tretieji suinteresuoti asmenys nenurodė, nepagrindė (t. III, b. l. 88-104, 112-115), todėl ši prašymo dalis paliktina nenagrinėta ir tretiesiems suinteresuotiems asmenims išaiškinama teisė detalizuotą ir įrodymais pagrįstą prašymą dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo pateikti per keturiolika dienų nuo šios teismo nutarties priėmimo.

Tretieji suinteresuoti asmenys UAB „Sijar“, V. M., R. M., A. M., E. B. atsiliepimu į trečiojo suinteresuoto asmens Biržų rajono savivaldybės tarybos apeliacinį skundą, be kita ko, prašo taikant įstatymo analogiją už nesąžiningo apeliacinio skundo pateikimą skirti Biržų rajono savivaldybės tarybai Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 95 straipsnyje nustatyto dydžio maksimalią baudą, pusę šios baudos skiriant tretiesiems suinteresuotiems asmenims (t. III, b. l. 88-93). Vertindama šį pateiktą prašymą, trečiųjų suinteresuotų asmenų argumentus dėl Biržų rajono savivaldybės tarybos piktnaudžiavimo teisėmis teikiant apeliacinį skundą teisėjų kolegija pažymi, kad ABTĮ 127 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog apygardų administracinių teismų sprendimai, priimti nagrinėjant bylas pirmąja instancija, apeliacine tvarka gali būti skundžiami Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui. Šiuo atveju vertintina, jog administracinės bylos proceso šalies pasinaudojimas įstatymu suteikta teise (ABTĮ 53 str. 2 d., 127 str. 1 d.) paduoti apeliacinį skundą negali būti vertinamas kaip piktnaudžiavimas procesinėmis teisėmis.

Remdamasi tuo, kas nurodyta, teisėjų kolegija sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas iš esmės tinkamai aiškino ginčui aktualų teisinį reguliavimą ir netenkino administracinėje byloje pateiktų pareiškėjo skundo reikalavimų. Dėl pirmiau nurodytų priežasčių pareiškėjo, trečiojo suinteresuoto asmens Biržų rajono savivaldybės tarybos apeliaciniai skundai atmestini kaip nepagrįsti ir skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas paliktinas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 45 straipsnio 2 dalimi, 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

pareiškėjo A. A., trečiojo suinteresuoto asmens Biržų rajono savivaldybės tarybos apeliacinius skundus atmesti kaip nepagrįstus.

Kauno apygardos administracinio teismo 2016 m. kovo 9 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Tretiesiems suinteresuotiems asmenims E. B., A. M., R. M., V. M., UAB „Sijar“ priteisti iš trečiojo suinteresuoto asmens Biržų rajono savivaldybės po 100 Eur (vieną šimtą eurų) bylinėjimosi išlaidų, patirtų administracinę bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Irmantas Jarukaitis

Veslava Ruskan

Skirgailė Žalimienė