2016-04-14 Nr. AB-8591-3-62-3-01740-2014-3 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-748-492/2016

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-01740-2014-3

Procesinio sprendimo kategorija 15.2.3.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. balandžio 14 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Anatolijaus Baranovo (kolegijos pirmininkas), Dainiaus Raižio ir Virginijos Volskienės (pranešėja) teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. G. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2015 m. gegužės 4 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. G. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Kauno tardymo izoliatoriaus, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas A. G. 2014 m. lapkričio 21 d. kreipėsi į teismą, prašydamas iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Kauno tardymo izoliatoriaus (toliau – ir Kauno TI), priteisti 10 000 EUR neturtinės žalos.

Pareiškėjas skunde nurodė ir teismo posėdžio metu paaiškino, jog jis nuo 2011 m. lapkričio 17 d. iki 2014 m. lapkričio 12 d. įvairiais laikotarpiais buvo kalinamas Kauno tardymo izoliatoriuje ir jo laisvė buvo apribota pažeidžiant galiojančius teisės aktus. Pareiškėjas buvo kalinamas kamerose, kuriose neteisėtai įrengtos perteklinės miegamosios vietos ir neteisėtai laikoma daugiau asmenų, nei leidžia teisės aktai. Pareiškėjas neteisėtai buvo laikomas šešiavietėse kamerose su dar 5 asmenimis. Buvo kalinamas kamerose, kuriose sanitariniai mazgai yra įrengti tose pačiose gyvenamosiose patalpose ir neturi atskiros nuo gyvenamųjų patalpų oro šalinimo sistemos. Tardymo izoliatoriaus kamerose neteisėtai įrengti tamsaus stiklo langai, o dirbtinis apšvietimas kenksmingas sveikatai. Kalinimo metu Kauno tardymo izoliatoriuje buvo nesilaikoma materialinio aprūpinimo ir higienos normų reikalavimų: čiužiniai eksploatuojami be užvalkalų, gyvenamosios kameros neaprūpintos termometrais ir nesilaikoma temperatūrinio režimo, neaprūpinama indų plovimo priemonėmis, einant į dušą neaprūpinama privaloma 30 g muilo norma. Kalinimo metu, net ir įgijus nuteistojo statusą, pareiškėjui nebuvo leidžiama pasinaudoti Bausmių vykdymo kodekse įtvirtinta teise į ilgalaikius pasimatymus. Kalinimo metu nebuvo skiriamos socialinės pašalpos, neaprūpinama darbinėmis pajamomis. Nurodė, jog kalinimo metu nebuvo tiekiamas pakankamos kokybės ir tinkamo raciono maitinimas, nebuvo užtikrinta privaloma sveikatos priežiūra. Minėtais neteisėtais atsakovo veiksmais ir neteisėtu veikimu pareiškėjui buvo padaryta neturtinė žala.

Atsakovas atsiliepimu į skundą prašė pareiškėjo skundo netenkinti (b. l. 9-13). Atsiliepime į skundą nurodė, jog skundžiamu laikotarpiu pareiškėjas Kauno tardymo izoliatoriaus kamerose buvo laikomas įvairiais laikotarpiais nuo 2011 m. lapkričio 17 d. iki 2014 m. lapkričio 12 d. Kauno tardymo izoliatorius pripažįsta, kad dėl objektyvių priežasčių pareiškėjas atskirais laiko tarpais buvo laikomas mažesnio nei teisės aktų normomis nustatyto minimalaus ploto (3,6 kv. m.) patalpose. Tokie pažeidimai yra susiję su etapuojamų suimtųjų (nuteistųjų) skaičiumi ir suėmimo vykdymo režimo reikalavimais, t. y. objektyviomis aplinkybėmis, kurios nuo tardymo izoliatoriaus nepriklauso ir yra besąlygiškai vykdomos.

Kadangi tardymo izoliatoriaus kameros yra priverstinai ventiliuojamos, taip pat jose įrengti atidaromi langai, todėl atsakovas nesutinka su pareiškėjo teiginiu dėl oro trūkumo kamerose. Lietuvos higienos normos HN76:2010 21 punkte numatyta, kad tardymo izoliatoriaus, kamerų tipo patalpose turi būti įrengtas sanitarinis mazgas. Minėtame punkte nėra nurodyta, kad sanitarinis mazgas turi būti įrengtas atskirose patalpose. Kauno tardymo izoliatoriuje sanitariniai mazgai yra atskirti atitvarais, o juose įrengta mechaninė ventiliacija užtikrina higienos normų laikymąsi.

Atsakovo atstovas nesutiko su pareiškėjo teiginiu, jog kamerose įrengti tamsinto stiklo langai. Daugelyje kamerų, kuriose pareiškėjas buvo laikomas, yra įrengti standartiniai skaidraus stiklo langai. Kauno tardymo izoliatoriaus pastato trečiojo aukšto kamerų langai, išeinantys į A. M. g. ir septyni antrojo aukšto langai pakeisti į tamsinto stiklo su natūralia ventiliacija, tačiau jie praleidžia pakankamai šviesos, o kamerų dirbtinis apšvietimas atitinka higienos normos reikalavimus. Jokiuose teisės aktuose, reguliuojančiuose suimtųjų aprūpinimą higienos normomis, nenumatyta, kad vedant suimtąjį į dušą, jam išduodama 30 g muilo, teisės aktai nereglamentuoja ir termometrų kamerose buvimo.

Kauno tardymo izoliatoriuje suimtiesiems ir Suėmimo vykdymo įstatymo 12 straipsnio 2 dalies 3 punkte nurodytiems nuteistiesiems leidimai ilgalaikiams pasimatymams nesuteikiami. Kauno tardymo izoliatorius nėra kompetentingas suteikti leidimus trumpalaikiams pasimatymams, tokį sprendimą turi teisę priimti tik ikiteisminiam tyrimui vadovaujantis asmuo ar jį atliekantis prokuroras arba teismas, kurio žinioje yra byla. Pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų, kad yra kreipęsis į kompetentingą instituciją dėl ilgalaikių pasimatymų suteikimo, todėl Kauno tardymo izoliatoriaus administracijos veiksmai pareiškėjo atžvilgiu buvo teisingi ir teisėti.

Suimtieji ir nuteitieji Kauno tardymo izoliatoriuje maitinami vadovaujantis Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos 2006 m. gegužės 2 d. direktoriaus patvirtintu įsakymu Nr. 4/07-117. Pareiškėjas deklaratyviai teigia, kad jam nebuvo tiekiamas pakankamos kokybės ir tinkamo raciono maitinimas, tačiau konkrečiai nenurodo kokybės bei raciono trūkumų, todėl laikytina, kad ši jo pretenzija neturi pagrindo. Kadangi pareiškėjas nenurodė kaip pasireiškė sveikatos priežiūros tarnybos veiklos trūkumai ir kokia žala padaryta jo sveikatai, todėl pretenzija šioje dalyje laikytina neturinti pagrindo.

Atmestinas pareiškėjo reikalavimas, kad iš socialinės paramos nuteistiesiems ir suimtiesiems fondo jam būtų skiriamos išmokos. Fondo lėšos naudojamos pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatytą tvarką. Pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų, kad dėl minimų išmokų būtų kreipęsis į Kauno tardymo izoliatoriaus administraciją. Būdamas Kauno tardymo izoliatoriuje pareiškėjas turėjo teisę pasivaikščioti kieme, naudotis sporto kiemeliu, teniso kambariu, lankytis bibliotekoje, koplyčioje. Pažymėjo, jog pareiškėjas nurodytu laikotarpiu dėl netinkamų laikymo sąlygų raštu į Kauno tardymo izoliatoriaus administraciją nesikreipė.

Mano, kad visi Kauno tardymo izoliatoriaus veiksmai pareiškėjo atžvilgiu buvo teisėti, nėra įrodymų, kad jam buvo padaryta neturtinė žala, todėl prašymas priteisti neturtinę žalą yra nepagrįstas. Prašė skundą atmesti.

II. Kauno apygardos administracinis teismas 2015 m. gegužės 4 d. sprendimu skundą tenkino iš dalies. Priteisė pareiškėjui A. G. iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Kauno tardymo izoliatoriaus, 1700 Eur neturtinei žalai atlyginti. Kitos skundo dalies netenkino.

Teismas nurodė, kad Kalėjimų departamento direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymu Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančiam vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ (toliau – Įsakymas) 1.3 punktu nustatyta, jog iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009-2017 metų plane, patvirtintame Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009 m. rugsėjo 30 d. nutarimu Nr. 1248, numatytų priemonių įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m (išskyrus Kauno nepilnamečių tardymo izoliatorių-pataisos namus).

Iš pareiškėjo kameros kortelės ir Kauno TI 2015 m. kovo 19 d. pažymos Nr. 11-1636 „Apie A.G. laikymo sąlygas Kauno tardymo izoliatoriuje“ duomenų nustatyta, jog pareiškėjas atskirais laikotarpiais nuo 2011 m. lapkričio 17 d. iki 2014 m. lapkričio 12 d. buvo kalinamas Kauno TI kamerose Nr. 165, 339, 203, 169, 207, 155, 337, 205, 338, 214, 154, 334, 234, 157 (b. l. 20, 97-109, 110-111). Iš teismui pateiktos Kauno TI 2015 m. kovo 19 d. pažymos Nr. 11-1636 apie pareiškėjo kalinimo sąlygas nustatyta, jog pareiškėjas ginčui aktualiu laikotarpiu Kauno TI iš viso buvo laikomas 503,5 paros, iš kurių 369,5 paros jo laikymo sąlygos neatitiko Įsakymo Nr. V-124 1.3.1 punkto reikalavimo dėl minimalaus vienam asmeniui tenkančio ploto tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje.

Byloje esantys duomenys patvirtina, kad pareiškėjo laikymo Kauno TI metu, kai vienam asmeniui tenkantis kameros plotas neatitiko teisės aktų reikalavimų, jis svyravo nuo 2,57 kv. m iki 3,00 kv. m, todėl konstatuota, kad Kauno TI administracija pažeidė pareiškėjo subjektinę teisę į tinkamas kalinimo sąlygas. Akivaizdu, kad 369,5 paros pareiškėjas kalėdamas perpildytose Kauno TI kamerose patyrė neigiamų išgyvenimų, fizinį nepatogumą, papildomą diskomfortą, gyvenimo kokybės pablogėjimą, buvo pažeistos Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3, 5, 8 straipsnių nuostatos, todėl pats teisės pažeidimo pripažinimas šiuo atveju nėra pakankama ir teisinga satisfakcija pareiškėjui už patirtą skriaudą.

Aplinkybė, kad Kauno TI administracija neturėjo galimybių nuteistojo apgyvendinti patalpoje, atitinkančioje minėtus teisės aktų reikalavimus, nelaikyta pakankamu teisiniu pagrindu atleisti atsakovą nuo viešosios atsakomybės pagal CK 6.271 straipsnio 1 dalį.

Teismas nurodė, kad Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V-176 patvirtintų Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių (akto redakcija, galiojanti nuo 2009-07-17) 1 punktas numato, kad Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklės (toliau – ir Taisyklės) nustato tardymo izoliatorių, tardymo izoliatorių gyvenamųjų, pasimatymų patalpų, pasivaikščiojimo gryname ore kiemų įrengimo ir eksploatavimo reikalavimus, o pagal 2 punktą šios Taisyklės taikomos naujai statomiems, rekonstruojamiems ar kapitaliai remontuojamiems tardymo izoliatoriams. Veikiantiems tardymo izoliatoriams taikomi tik tie šių Taisyklių reikalavimai, kurie nesusiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais. Taisyklių 14.5. numatyta, kad tardymo izoliatoriaus kameroje turi būti sanitarinio mazgo patalpa. Ši patalpa turi būti atitverta nuo likusio kameros ploto ne žemesne kaip 1,5 metro aukščio pertvara ir padengta lengvai valoma, drėgmei ir dezinfekcijos medžiagoms atsparia danga. Esant galimybių, sanitarinis mazgas turi būti visiškai izoliuotas nuo likusio kameros ploto. Kameroje įrengiamas praustuvas. Lietuvos higienos normos HN 76: 2010 „Laisvės atėmimo vietos: Bendrieji sveikatos reikalavimai“, patvirtintos Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 (toliau- ir Higienos norma HN 76:2010) 21 punkte nurodyta, kad pataisos namų kamerų tipo, karantino (izoliavimo) patalpų, baudos ir drausmės izoliatorių, kalėjimo, tardymo izoliatoriaus, areštinių kamerų, ilgalaikių ir trumpalaikių pasimatymų kambarių atskirose patalpose turi būti įrengtas sanitarinis mazgas. Sanitariniame mazge turi būti įrengta šalto vandens tiekimo sistema, taip pat unitazas, praustuvė, veidrodis, tualeto reikmenų spintelė (lentynėlė). Jis turi turėti ir atskirą nuo gyvenamųjų patalpų oro šalinimo sistemą.

Iš byloje esančių įrodymų nustatyta, kad tardymo izoliatoriaus kameros sanitarinio mazgo patalpa yra atskirta nuo gyvenamosios patalpos, joje įrengtas unitazas bei ši patalpa turi atskirą nuo gyvenamosios patalpos oro šalinimo sistemą (b. l. 112,114,115), todėl pareiškėjo teiginiai dėl netinkamų sanitarinio mazgo įrengimo esant minėtam teisiniam reglamentavimui atmesti, kaip nepagrįsti.

Teismas nurodė, kad Taisyklių 14.1 punkte numatyta, kad tardymo izoliatoriaus kameroje turi būti langas, užtikrinantis natūralios dienos šviesos patekimą. Lango angoje įstatomos metalinės grotos. Lango stiklas gali būti aptrauktas metaliniu tinklu arba apsaugine plėvele. Lietuvos higienos normos HN 76:2010 22 punktas nustato, kad gyvenamosiose patalpose turi būti skaidraus stiklo langai.

Atsakovo atstovas nurodė, jog 1 ir 2 aukštų kameros turi atidaromus skaidraus stiklo langus, kurie atitinka Higienos normos HN 76:2010 reikalavimus. Atsakovo atstovas pripažino, kad trečiojo aukšto kamerų langai, esantys A. M. g. pusėje, ir septyni 2-jo aukšto atidaromi skaidraus stiklo langai pakeisti į tamsinto stiklo su natūralia ventiliacija langus.

Iš pateiktų Kauno visuomenės sveikatos centro 2013 m. spalio 2 d. patikrinimo akto Nr. 36-1453 (7), 2013 m. spalio 7 d. patikrinimo akto Nr. 36-1477 (7), 2013 m. liepos 30 d. patikrinimo akto Nr.36-1073(7), 2014 m. balandžio 9 d patikrinimo akto Nr.36-511(7), 2012 m. lapkričio 13 d. patikrinimo akto Nr.36-1962(7), 2012 m. rugsėjo 24 d. patikrinimo akto Nr. 36-1386(7) (b. l. 58-67, 116-129, 133-147) nustatyta, jog įvairiais laikotarpiais atlikus operatyviąsias patikras kamerose Nr. 203, 207, 214, 339 buvo nustatyti HN 73:2010 22 punkto nežymūs pažeidimai (dirbtinės ir natūralios apšvietos normų pažeidimai). Kadangi nukrypimai nuo minėtos normos yra nežymūs, todėl galima konstatuoti, jog pareiškėjas patyrė neigiamų išgyvenimų, fizinį nepatogumą, papildomą diskomfortą, gyvenimo kokybės pablogėjimą, tačiau pats teisės pažeidimo pripažinimas šiuo atveju yra pakankama ir teisinga satisfakcija pareiškėjui už patirtą skriaudą.

Teismas nurodė, kad Taisyklėse nenumatyta, jog tardymo izoliatoriaus kamerose turi būti termometrai, todėl pareiškėjo teiginys, jog kamerose nėra termometrų, atmestas kaip teisiškai nepagrįstas. Teismas pažymėjo, jog pagal Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. birželio 9 d. įsakymu Nr. 1R-139 patvirtintas Vyrų ir moterų, laikomų kardomojo kalinimo vietose, ir nuteistųjų, atliekančių arešto bausmę ir laisvės atėmimo bausmę kalėjimuose, aprūpinimo apranga, patalyne ir asmens higienos priemonėmis normas priemonės indams plauti į kameras išduodamos pagal jų vartojimo instrukcijose nurodytas normas, Kauno tardymo izoliatoriaus direktoriaus 2013 m. spalio 31 d.

įsakymu Nr.1-248 patvirtintas Suimtiesiems ir nuteistiesiems higienos priemonių išdavimo taisykles (b. l. 83), tačiau pareiškėjas nepateikė teismui jokių įrodymų, kad tokios priemonės (100 g tualetinio muilo 1 mėnesiui, 1 vnt. (kamerai) šveitimo miltelių (sanitarinio skysčio) 1 mėnesiui) pareiškėjui jo kalinimo Kauno tardymo izoliatoriuje metu nebuvo išduotos šių taisyklių 4, 5 punktuose nustatyta tvarka ir atsakovas pažeidė minėtų aktų nuostatas ir tuo pačiu pareiškėjo teises ir teisėtus interesus (higienos poreikiai nebuvo patenkinti) (ABTĮ 57 str. 1 d.).

Tiek Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. birželio 9 d. įsakymu Nr. 1R-139 patvirtintose Vyrų ir moterų, laikomų kardomojo kalinimo vietose, ir nuteistųjų, atliekančių arešto bausmę ir laisvės atėmimo bausmę kalėjimuose, aprūpinimo apranga, patalyne ir asmens higienos priemonėmis normose, tiek Kauno tardymo izoliatoriaus direktoriaus 2006 m. rugsėjo 25 d. įsakymu Nr. 1-111 patvirtintoje suimtiesiems ir nuteistiesiems išduotos patalynės ir kito inventoriaus naudojimo pagal paskirtį kontrolės tvarkoje numatyta, kad kiekvienam suimtajam ar nuteistajam išduodama apvelkama patalynė (paklodė, užvalkalas antklodei, užvalkalas pagalvei) bei kitas inventorius (čiužinys, pagalvė, antklodė, 2 rankšluosčiai, lėkštė, puodelis, šaukštas) (b. l. 31).

Iš byloje pateiktos pareiškėjo materialinio aprūpinimo asmeninės sąskaitos nustatyta, jog teisės aktais nustatytą patalynės ir kito inventoriaus kiekį gavo, už gautus daiktus pasirašė, pasirašė, jog pretenzijų neturi (b. l. 42), ir nepateikė teismui įrodymų, jog atsakovas pažeidė minėtų aktų nuostatas ir tuo pačiu pareiškėjo teises ir teisėtus interesus (sanitarijos poreikius), todėl atmestinas pareiškėjo teiginys dėl čiužinių eksploatavimo be užvalkalų ir sanitarijos reikalavimų pažeidimų (ABTĮ 57 str. 1 d.).

Teismas pažymėjo, kad byloje nėra jokių objektyvių duomenų, patvirtinančių, kad pareiškėjas būtų siekęs gauti ilgalaikių pasimatymų su savo artimais giminaičiais. Pareiškėjas tik abstrakčiai teigė, kad ilgalaikiai pasimatymai draudžiami. Pažymėta, jog tokių abstrakčių teiginių, nepagrindžiant ir neįrodant, ar prašymą skirti pasimatymus pareiškėjas laisvės atėmimo įstaigos administracijai apskritai pateikė, nepakanka, o hipotetinio pobūdžio svarstymų teismas neturi nagrinėti, nes tai nėra susieta su efektyvia pažeistų teisių gynyba. Atsižvelgiant į tai, jog nebuvo įrodyta, kad pareiškėjas būtų išreiškęs savo valią dėl ilgalaikių pasimatymų organizavimo (netgi teismui pateiktame skunde pareiškėjas nenurodė konkrečių asmenų, su kuriais jam nebuvo suteikta teisė pasimatyti), o laisvės atėmimo įstaigai neprivalant ex officio šių pasimatymų be asmenų, kuriems ribojama laisvė, prašymo organizuoti, negalėjo kilti ir neteisėtų atsakovo veiksmų ar neveikimo, kaip vienos iš būtinųjų sąlygų viešajai atsakomybei atsirasti (CK 6.271 straipsnis).

Teismas nurodė, kad Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 173 straipsnio 4 punkte numatyta, jog arešto, terminuoto laisvės atėmimo ir laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmes atliekantys nuteistieji gauna maistą pagal fiziologines mitybos normas, o ligoniai, gydomi pataisos įstaigų gydymo įstaigose, - pagal dietinio maitinimo normas. Suimtieji ir nuteistieji tardymo izoliatoriuose, pataisos namuose ir kalėjimuose maitinami vadovaujantis Fiziologinėmis mitybos normomis asmenims, laikomiems kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose, patvirtintomis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. sausio 9 d. nutarimu Nr. 14, Skiriamais maisto produktų vidutiniais paros kiekiais ir paros maitinimo išlaidų normomis asmenims, laikomiems kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose, patvirtintomis Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2006 m. balandžio 26 d. įsakymu Nr. IR-144 ir Asmenų, laikomų kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose, maitinimo organizavimo taisyklėmis, patvirtintomis Kalėjimų departamento direktoriaus 2006 m. gegužės 2 d. įsakymu Nr. 4/07-117. Valgiaraščius, patvirtintus Kalėjimų departamento direktoriaus, rengia Valstybinis aplinkos sveikatos centras. Valgiaraščiai subalansuoti ir atitinka Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtintas fiziologines mitybos normas. Byloje esantys įrodymai patvirtina, kad pagal Maisto davinių teikimo tvarkos aprašą, patvirtintą Kauno TI direktoriaus 2009 m. vasario 26 d. įsakymu Nr. 1-17, maisto daviniai suimtiesiems ir nuteistiesiems tiekiami tris kartus per parą ir turi atitikti technologinių procesų bei higienos taisyklių reikalavimus (b. l. 33-34). Byloje pateiktuose Kauno visuomenės sveikatos centro 2013 m. spalio 2 d. patikrinimo akte Nr. 36-1453 (7), 2013 m. spalio 7 d. patikrinimo akte Nr. 36-1477 (7), 2013 m. liepos 30 d. patikrinimo akte Nr. 36-1073 (7), 2014 m. balandžio 9 d. patikrinimo akte Nr. 36-511 (7) pažeidimų dėl maitinimo (maisto paros davinių nedirbantiems vyrams) Kauno TI nenustatyta (b. l. 58-60, 116-118, 123-125, 133-135). Kadangi byloje nėra duomenų dėl nustatytų minėtų reikalavimų pažeidimų, todėl pareiškėjo argumentai dėl pilnaverčio maisto negavimo atmesti kaip nepagrįsti. Duomenų, kad pareiškėjas būtų kreipęsis dėl maisto kokybės ar kaloringumo į administraciją, byloje nėra.

Teismas pažymėjo, kad Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. balandžio 14 d. nutarimu Nr. 475 patvirtinto socialinės paramos suimtiesiems ir nuteistiesiems fondų sudarymo ir jų lėšų naudojimo tvarkos aprašo 7.1 punkte numatyta, jog laisvės atėmimo vietos direktorius iš Socialinės paramos suimtiesiems ir nuteistiesiems fondų lėšų gali skirti vienkartines mėnesines iki 0,4 bazinės socialinės išmokos dydžio pašalpas būtiniausiems reikmenims įsigyti suimtiesiems ir nuteistiesiems, kurie einamąjį mėnesį asmeninėje sąskaitoje neturi pinigų arba turi joje mažiau kaip 0,3 bazinės socialinės išmokos dydžio pinigų sumą. Konkretų pašalpos dydį pagal suimtojo ar nuteistojo prašymą nustato laisvės atėmimo vietos direktorius, atsižvelgdamas į turimas atitinkamo fondo (Socialinės paramos suimtiesiems fondo ar Socialinės paramos nuteistiesiems fondo) lėšas. Nuteistiesiems, perkeltiems į tardymo izoliatorių iki 15 parų pagal Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo 12 straipsnio 3 dalies 1 punktą, pašalpos nemokamos. Duomenų, kad pareiškėjas būtų kreipęsis dėl socialinės pašalpos skyrimo į Kauno TI administraciją, byloje nėra. Pareiškėjas nepateikė teismui jokių įrodymų, išskyrus abstrakčius teiginius (nenurodė kada konkrečiai kreipėsi su prašymais dėl pašalpos skyrimo ir kokiems konkretiems būtiniausiems reikmenims įsigyti), todėl teismas daro išvadą, jog pareiškėjas šioje skundo dalyje neįrodė kaltų atsakovo pareigūnų veiksmų ir neturtinės žalos egzistavimo fakto.

Pareiškėjas skunde nurodė, kad jam nebuvo užtikrinta privaloma sveikatos priežiūra, tačiau bylos nagrinėjimo metu prašė šios skundo aplinkybės nenagrinėti, nes pripažino, kad nepasinaudojo privaloma išankstinio nagrinėjimo ne per teismą tvarka.

Apibendrindamas teismas sprendė, kad nagrinėjamu atveju egzistuoja pagrindas priteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimą pinigais, kadangi vien pažeidimo (pažeista A. G. teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas kalinimo Kauno tardymo izoliatoriuje sąlygas) pripažinimo, įvertinus jo trukmę ir mastą, nepakanka pažeistai teisei apginti. Šiuo atveju, teismo vertinimu, kalinimo perpildytose kamerose laikotarpis sukėlė pareiškėjui rimtą diskomfortą ir psichologinę kančią. Dar daugiau, toks perpildymas trukdė naudotis bet kokiu privatumu kasdieniniame gyvenime, kas savaime buvo traumuojanti patirtis ir sumenkino pareiškėjo žmogiškąjį orumą.

Kita vertus, teismo vertinimu, nagrinėjamu atveju nėra pagrindo visiškai tenkinti pareiškėjo skundą bei priteisti jam 50 800 Eur neturtinės žalos atlyginimą. Šiame kontekste pabrėžta, kad nagrinėjamu atveju pažeidimas nebuvo nepertraukiamas, pareiškėjui tenkanti kameros ploto norma nuolat kito. Be to, byloje nėra jokių duomenų, jog pareiškėjas kalinimo metu kokiu nors būdu (žodžiu ar raštu) skundėsi Kauno TI administracijai ar kitoms kompetentingoms institucijoms dėl kameros perpildymo ir nepatogumų, susijusių su šiuo faktu, ar kitų jo laikymo sąlygų.

Byloje nepateikta įrodymų, kad nagrinėjamu atveju būtent kalinimas pažeidžiant nustatytą minimalaus ploto reikalavimą pareiškėjui sukėlė sveikatos sutrikimus. Byloje taip pat nenustatyta, kad Kauno TI būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, o tam tikras kalinamųjų privatumo, jų judėjimo laisvės apribojimas ir su tuo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu. Teismas, įvertinęs byloje nustatytas faktines aplinkybes, pažeidimo mastą, šio pažeidimo trukmę ir intensyvumą, atsižvelgęs į formuojamą Europos Žmogaus Teisių Teismo ir aktualią Lietuvos Respublikos teismų praktiką (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. gruodžio 4 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A442-1641/2014) bei valstybės ekonomines darbo užmokesčio ir gyvenimo lygio sąlygas (minimalios mėnesinės algos, pensijų ir kitų socialinių išmokų dydžius, valstybės skolinius įsipareigojimus ir pan.), taip pat vadovaudamasis sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, sprendė, kad šiuo atveju pareiškėjo patirta dvasinė skriauda nėra tokia didelė, kad ją būtų galima vertinti pareiškėjo nurodyta 50800 Eur suma, o dėl nustatyto pažeidimo pareiškėjo patirtoms neigiamoms pasekmėms adekvati priteistina suma yra 1700 Eur, kuri ir priteista pareiškėjui iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Kauno TI, o kita pareiškėjo skundo dalis netenkinta kaip nepagrįsta.

III. Pareiškėjas pateikė apeliacinį skundą, kuriuo prašo pakeisti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir patenkinti jo skundą visiškai.

Pareiškėjas mano, kad teismas netinkamai paskirstė įrodinėjimo naštą byloje. Mano, kad teismas visapusiškai neišnagrinėjo bylos. Mano, kad vien pažeidimo konstatavimas negali būti pakankama moralinė satisfakcija, tai net nėra ABTĮ 88 straipsnyje įtvirtintų administracinių teismų priimamų sprendimų rūšis. Pažymi, kad visose kamerose sanitariniai mazgai yra įrengti ne atskirose patalpose, kaip reikalauja teisės aktai, o gyvenamojoje patalpoje, atskirti tik vizualiai, iki patalpos lubų nesiekiančia sienele, nėra įrengta atskira nuo gyvenamųjų patalpų oro šalinimo sistema. Nurodo, kad visi 3 aukšto ir dalis 2 aukšto kamerų langų yra neatidaromi ir turi tamsintus stiklus. Tvirtina, kad skundai dėl čiužinio užvalkalų ir kitų materialinio aprūpinimo priemonių neišdavimo Kauno TI administracijai buvo pateikti daugybę kartų, tačiau užregistruotas buvo tik vienas skundas, kuris buvo ignoruojamas. Atsakovas nevykdė savo pareigos pateikti šiuos duomenis teismui. Teigia, kad kalinio pasirašymas materialinio aprūpinimo asmeninėje sąskaitoje nėra įrodymas, nes toks asmuo neturi galimybės nepasirašyti, kadangi toks veiksmas gali užtraukti drausminę atsakomybę. Spręsdamas dėl materialinio aprūpinimo teismas nepagrįstai vadovavosi atsakovo vidiniu teisės aktu ir nesivadovavo Sveikatos apsaugos ministerijos 2010 m. kovo 30 d., įsakymu Nr. V-241. Teismas ignoravo įrodymus, kad pareigūnas T. J. piktybiškai pažeidinėja pareiškėjo teises ir atsisako registruoti skundus ir prašymus, tarp jų ir prašymus dėl ilgalaikių pasimatymų, kurie buvo teikti daugybę kartų, tačiau užregistruotas tik vienas (2013-09-25). Pareiškėjas taip pat nurodo, kad nebuvo teikiamas jo fiziologinius poreikius atitinkantis maistas, o valgiaraščiai yra diskriminaciniai (pagal lytį, socialinę grupę). Pareiškėjas tvirtina buvęs kankinamas alkiu. Teigia, kad valstybė neaprūpino pareiškėjo darbu, pajamomis. Teismas neteisingai apskaičiavo kamerų plotus, kadangi nepagrįstai įskaičiavo į juos sanitarinio mazgo, baldų užimamą plotą. Pareiškėjo teigimu pažeidžiant gyvenamojo ploto normos reikalavimus jis buvo kalinamas 503 paras, mano, kad šis pažeidimas prilygintinas kankinimui Konvencijos 3 straipsnio prasme.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Nagrinėjamoje byloje kilo ginčas dėl neturtinės žalos, patirtos kalint įstatymo reikalavimų neatitinkančiomis sąlygomis, priteisimo.

Apeliantas mano, kad teismas netinkamai vertino byloje esančius įrodymus, netinkamai taikė ginčo teisinius santykius reglamentuojančių teisės aktų nuostatas, neteisingai paskirstė šalims įrodinėjimo naštą, priteisė per mažą sumą neturtinei žalai atlyginti.

Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau ir CK) 6.271 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Viešoji (valstybės) atsakomybė CK 6.271 straipsnyje numatytais atvejais atsiranda esant tik trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos ryšiui (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 16 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A444-619/2008 ir kt.). Tam, jog reikalavimas dėl žalos atlyginimo būtų pripažintas pagrįstu, turi būti nustatytos visos civilinės atsakomybės sąlygos, t. y. ne tik neteisėti valstybės institucijų ar pareigūnų veiksmai, tačiau ir padaryta žala ir priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos. Nenustačius bent vienos iš minimų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą.

Pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Neturtinės žalos dydis teismo nustatomas pagal reikšmingų kriterijų visumą, CK 6.250 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas nebaigtinis tokių kriterijų sąrašas: žalos pasekmės, žalą padariusio asmens kaltė, jo turtinė padėtis, padarytos turtinės žalos dydis bei kitos turinčios reikšmę bylai aplinkybes, taip pat sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijai. Teismas turi įvertinti visumą kriterijų, turinčių įtakos neturtinei žalai nustatyti, ir neturi būti sureikšminamas nė vienas kriterijus atskirai.

Pareiga įrodyti, jog tam tikra žala patirta, tenka pareiškėjui, pareiškėjas taip pat privalo pagrįsti ir įrodyti priežastinį ryšį tarp jo nurodomos žalos ir neteisėtų veiksmų. Kita vertus, pažymėtina, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje, atsižvelgiant į kalinamų asmenų iš dalies ribotas galimybes rinkti įrodymus, laikomasi pozicijos, jog pareiškėjas, pateikęs reikalavimą atlyginti neturtinę žalą dėl netinkamų suėmimo (kalinimo) sąlygų, yra saistomas pareigos nurodyti ginčui reikšmingų suėmimo (kalinimo) sąlygų apibūdinimą detalizuojančias aplinkybes (žr., pvz., LVAT 2016 m. sausio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1796-858/2015, 2014 m. vasario 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-822-81/2014, 2013 m. vasario 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-602-84/2013). Remiantis EŽTT ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, pareiškėjui aiškiai nurodžius reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes, įrodinėjimo našta dėl kalinimo sąlygų atitikties teisės aktų reikalavimams (veiksmų teisėtumo) tenka suėmimo (kalinimo) vykdymo įstaigos administracijai, kurios veiksmų neteisėtumu skundžiamasi (žr., pvz., EŽTT 2012 m. sausio 10 d. sprendimą Ananyev ir kiti prieš Rusiją, LVAT 2013 m. rugsėjo 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-442-1346/2013, 2013 m. rugsėjo 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-858-977/2013, 2013 m. rugsėjo 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-442-1251/2013, 2013 m. balandžio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-525-197/2013).

Teisėjų kolegija patikrinusi bylą (ABTĮ 136 straipsnis) atmeta kaip nepagrįstus pareiškėjo argumentus, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai paskirstė įrodinėjimo naštą byloje.

Pažymėtina, jog remiantis nurodytais LVAT jurisprudencijoje pateiktais išaiškinimais, pareiškėjas turi pareigą savo skunde konkrečiai nurodyti ginčui reikšmingų suėmimo (kalinimo) sąlygų apibūdinimą detalizuojančias aplinkybes. Konstatuotina, jog pareiškėjas savo skunde pirmosios instancijos teismui nenurodė jokių konkrečių suėmimo (kalinimo) sąlygas apibūdinančių aplinkybių (konkretaus laiko, vietos ir pan.), o teismas, laikydamasis tokio pobūdžio bylose nustatytų įrodinėjimo naštos paskirstymo taisyklių, įpareigojo atsakovą pateikti visus su pareiškėjo skundo dalyku susijusius dokumentus. Atsakovas, vykdydamas teismo įpareigojimą, pateikė su pareiškėjo skunde nurodytomis aplinkybėmis susijusius duomenis. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas įrodymus vertino pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Teismas rėmėsi byloje surinktų įrodymų visuma. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes įvertino surinktų įrodymų pakankamumą, jų nuoseklumą, galimus prieštaravimus, logiškumą, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybių, įrodymų šaltinių patikimumą (ABTĮ 57 straipsnio 6 dalis).

Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs byloje esančius duomenis, nustatė, kad pasitvirtino tik keli iš pareiškėjo skunde nurodomų pažeidimų, susijusių su minimalaus ploto reikalavimu ir natūraliu bei dirbtiniu apšvietimu kamerose. Kiti pareiškėjo skunde nurodyti tariami pažeidimai paneigti byloje esančiais rašytiniais įrodymais: Kauno visuomenės sveikatos centro patikrinimų, kurie iš dalies apėmė kameras, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, aktais, patvirtinančiais, kad pareiškėjas teisės aktų nustatyta tvarka buvo aprūpintas patalyne, asmens higienos priemonėmis (b. l. 16, 110), kad maitinimas atitiko teisės aktais nustatytas fiziologines mitybos normas (58-61, 116-118, 123-125, 133-134, 151-152), todėl nėra pagrindo konstatuoti atsakovo veiksmų neteisėtumo. Apeliantas jokių argumentų, paneigiančių teismo nustatytas išvadas nenurodė. Savo nesutikimą su teismo išvada dėl maitinimo grindžia tik abejonėmis dėl mitybos normas reglamentuojančių teisės aktų teisėtumo, kas nėra šios bylos nagrinėjimo dalykas.

Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nurodė, kad pašalpa remiantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. balandžio 14 d. nutarimu Nr. 475 patvirtinto socialinės paramos suimtiesiems ir nuteistiesiems fondų sudarymo ir jų lėšų naudojimo tvarkos aprašo 7.1 punktu skiriama suimtojo ar nuteistojo prašymu. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad duomenų, jog pareiškėjas būtų kreipęsis dėl socialinės pašalpos skyrimo į Kauno TI administraciją, byloje nėra. Pareiškėjas apeliaciniame skunde deklaratyviai teigia kreipęsis su prašymais dėl pašalpos skyrimo, tačiau šie argumentai nėra patvirtinti jokiais objektyviais duomenimis, kaip ir argumentas, kad Kauno TI administracija atsisako priimti pareiškėjo prašymus, skundus. Be to, pastarąja aplinkybe pareiškėjas nesirėmė pirmosios instancijos teisme, tai yra naujas faktas, kuris remiantis ABTĮ 138 straipsnio 3 dalimi apeliacinės instancijos teismo nevertintinas, kadangi nenustatyta kliūčių pareiškėjui šias aplinkybes nurodyti pirmosios instancijos teismui.

Apeliacinės instancijos teismas taip pat laiko pagrįsta pirmosios instancijos teismo išvadą, kad byloje nėra jokių objektyvių duomenų, patvirtinančių, kad pareiškėjas būtų siekęs gauti ilgalaikių pasimatymų su savo artimais giminaičiais. Pareiškėjas tik abstrakčiai teigė, kad ilgalaikiai pasimatymai draudžiami. Teismas pagrįstai sprendė, jog tokių abstrakčių teiginių, nepagrindžiant ir neįrodant, ar prašymą skirti pasimatymus pareiškėjas laisvės atėmimo įstaigos administracijai apskritai pateikė, nepakanka, o hipotetinio pobūdžio svarstymų teismas neturi nagrinėti, nes tai nėra susieta su efektyvia pažeistų teisių gynyba. Atsižvelgiant į tai, jog nebuvo įrodyta, kad pareiškėjas būtų išreiškęs savo valią dėl ilgalaikių pasimatymų organizavimo (netgi teismui pateiktame skunde pareiškėjas nenurodė konkrečių asmenų, su kuriais jam nebuvo suteikta teisė pasimatyti), o laisvės atėmimo įstaigai neprivalant ex officio šių pasimatymų be asmenų, kuriems ribojama laisvė, prašymo organizuoti, negalėjo kilti ir neteisėtų atsakovo veiksmų ar neveikimo, kaip vienos iš būtinųjų sąlygų viešajai atsakomybei atsirasti (CK 6.271 straipsnis).

Teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad pareiškėjo abstrakčiai nurodytų tarptautinių teisės aktų, tarp jų Europos socialinės chartijos, nuostatos neįtvirtina besąlyginės valstybės pareigos aprūpinti visus asmenis, taip pat ir kalinamus asmenis, darbu, dėl to pareiškėjo deklaratyvus argumentas, kad atsakovas nepagrįstai neaprūpino pareiškėjo darbu ir darbinėmis pajamomis atmestinas kaip nepagrįstas.

Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad ginčo laikotarpiu pareiškėjas 369,5 paros buvo kalinamas Kauno TI kamerose neužtikrinant jam minimalaus ploto, nustatyto vienam asmeniui, taip pažeidžiant Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ 1.3.1 punktą, pagal kurį vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m. Taigi pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad pareiškėjo teisė į minimalų gyvenamąjį plotą buvo pažeista ir pareiškėjas turi teisę į patirtos neturtinės žalos atlyginimą.

Pareiškėjo argumentai, kad teismas netinkamai apskaičiavo laikotarpį, kurį pareiškėjas buvo kalinamas Kauno TI kamerose neužtikrinant jam minimalaus ploto, kadangi iš nurodomo ploto neeliminavo ploto, užstatyto baldais ir užimto sanitarinio mazgo, atmestini kaip nepagrįsti. Pažymėtina, jog nei EŽTT praktikoje, nei Lietuvos Respublikos teisės aktuose nėra nustatyto reikalavimo eliminuoti užstatytą gyvenamąjį plotą, skaičiuojant minimalų gyvenamąjį plotą. Kita vertus, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nuosekliai laikosi praktikos, kad nustačius teisės aktuose įtvirtinto minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti ploto reikalavimo pažeidimą, t. y. nustačius neteisėtus veiksmus (neveikimą), ir sprendžiant dėl neturtinės žalos atlyginimo bei vertinant asmeniui realiai tenkantį asmeninės erdvės plotą Konvencijos 3 straipsnio kontekste, t. y. vertinant, ar pažeidimas patenka į Konvencijos 3 straipsnio reguliavimo sritį, be kita ko, atsižvelgtina į plotą, skirtą baldams ir kitiems įrenginiams (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. lapkričio 18 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A261-1798/2013 ir kt.). Todėl pareiškėjo apeliacinio skundo teiginiai, kad teismas, apskaičiuodamas pareiškėjui tekusį plotą, turėjo iš kamerų ploto atimti jose esančių baldų, sanitarinio mazgo užimamą plotą, neatitinka tokio pobūdžio bylose Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotos praktikos.

Atsižvelgiant į nustatytas aplinkybes darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, jog Kauno TI administracija pažeidė pareiškėjo subjektinę teisę būti kalinamam kameroje, kurioje jam tektų ne mažiau nei 3,6 kv. m kameros ploto, t. y. neveikė taip, kaip pagal įstatymus ši institucija ar jos darbuotojai privalėjo veikti. Vertintina, kad šiuo aspektu egzistuoja visos valstybės civilinės atsakomybės sąlygos: neteisėti institucijos veiksmai – kalinimas pažeidžiant teisės aktais numatytą vienam asmeniui skiriamą plotą, žala – pareiškėjas dėl to patyrė nepatogumų ir kančių, tiesioginis priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir patirtos žalos (CK 6.271 str.). Kiek tai susiję su Konvencijos 3 straipsnio galimu pažeidimu, pabrėžtina, kad EŽTT savo praktikoje yra ne kartą nurodęs, jog kameros erdvės trūkumas yra labai reikšmingas faktorius sprendžiant, ar taikomos sulaikymo sąlygos buvo „žeminančios“ Konvencijos 3 straipsnio požiūriu, o ypač mažas kalinimo metu asmeniui tenkantis plotas ir gana ilgas kalinimo laikas gali būti savaime pakankamas pagrindas pripažinti Konvencijos 3 straipsnio pažeidimą (žr., pvz., EŽTT 2005 m. balandžio 7 d. sprendimą byloje Karalevičius prieš Lietuvą, 2008 m. vasario 14 d. sprendimą Dorokhov prieš Rusiją, 2012 m. sausio 10 d. sprendimą Ananyev ir kiti prieš Rusiją).

Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į pateiktus išaiškinimus, pažymi, jog nors administracinėje byloje ir nėra pateikta duomenų, kad nagrinėjamu atveju būtent kalinimas pažeidžiant nustatytas kalinimo sąlygas pareiškėjui sukėlė sveikatos sutrikimus ar nėra duomenų, kad tokiu būdu atsakovas būtų sąmoningai siekęs pažeisti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, išskyrė jį iš kitų subjektų, tačiau, atsižvelgiant į nutartyje nurodytas aplinkybes, pažeidimo tęstinumą, į laikotarpį, kai nebuvo užtikrintas teisės aktuose numatytas minimalus gyvenamasis plotas, konstatuoja, jog toks pažeidimas sudarė prielaidas pareiškėjui patirti neigiamus išgyvenimus, kurių intensyvumas viršija neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį ir yra nesuderinamas su Konvencijos 3 straipsniu.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, remdamasi EŽTT praktika laiko ydingu pirmosios instancijos teismo pasirinktą kalinimo sąlygų vertinimą atsietai viena nuo kitos. EŽTT 2015 m. gruodžio 8 d. sprendime byloje Mironovas ir kiti prieš Lietuvą pabrėžė, jog vertinant kalinimo sąlygas, turi būti atsižvelgiama į visų kalinimo sąlygų kumuliacinį poveikį (žr. EŽTT 2012 m. gruodžio 18 d. sprendimą byloje Čuprakovs prieš Latviją, 2009 m. liepos 19 d. EŽTT sprendimą byloje Sulejmanovic prieš Italiją, 2009 m. kovo 12 d. sprendimą byloje Makarov prieš Rusiją, 2009 m. vasario 24 d. sprendimą byloje Gagiu prieš Rumuniją, 2008 m. spalio 9 d. sprendimą byloje Moiseyev prieš Rusiją). Taigi nagrinėjamu atveju nustačius kalinimo sąlygų neatitikimą Higienos normos 73:2010 22 punkto reikalavimams (dėl dirbtinės ir natūralios apšvietos) šios aplinkybės vertintinos kartu su aplinkybe dėl nustatyto minimalaus gyvenamojo ploto pažeidimo ir į jas atsižvelgtina priteisiant pareiškėjui neturtinę žalą.

Apeliacinės instancijos teisėjų kolegija taip pat ne visiškai pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, kad sanitarinis mazgas buvo įrengtas pagal teisės aktų nustatytus reikalavimus.

Higienos normos HN 76:2010 21 punkte nustatyta, kad pataisos namų kamerų tipo, karantino (izoliavimo) patalpų, baudos ir drausmės izoliatorių, kalėjimo, tardymo izoliatoriaus, areštinių kamerų, ilgalaikių ir trumpalaikių pasimatymų kambarių atskirose patalpose turi būti įrengtas sanitarinis mazgas, tačiau ši higienos norma taikoma projektuojamiems, naujai statomiems, rekonstruojamiems ar kapitaliai remontuojamiems laisvės atėmimo vietų pastatams ir teritorijoms; veikiančioms laisvės atėmimo vietoms taikomi tik tie šios higienos normos reikalavimai, kurie nesusiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais (Higienos normos HN 76:2010 2 p.). Pagal Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 14.5 punktą kameroje turi būti sanitarinio mazgo patalpa. Ši patalpa turi būti atitverta nuo likusio kameros ploto ne žemesne kaip 1,5 metro aukščio pertvara. Esant galimybių, sanitarinis mazgas turi būti visiškai izoliuotas nuo likusio kameros ploto.

Įvertinusi minėtą teisinį reglamentavimą, teisėjų kolegija konstatuoja, kad atitvertos nuo likusio kameros ploto sanitarinio mazgo patalpos įrengimas kameroje atitinka teisės aktų reikalavimus. Teisėjų kolegija neturi pagrindo abejoti atsakovo atsiliepime į skundą nurodyta aplinkybe, kad tualetas nuo likusio kameros ploto yra atskirtas ne žemesne kaip 1,5 metro aukščio sienele. Nors sanitarinio mazgo erdvė šiuo atveju nebuvo visiškai atitverta nuo likusio kameros ploto, tačiau laisvės atėmimo (suėmimo vykdymo) vietose turi būti stengiamasi sudaryti tokias sąlygas, jog asmuo turėtų galimybę privačiai pasinaudoti tualetu. Pavyzdžiui, EŽTT yra nustatęs, kad nors sanitarinis mazgas buvo sumontuotas už pertvaros, tačiau pertvara neužtikrino suimtojo privatumo, kadangi jis vis dėlto galėjo būti matomas kitų kameroje kalinamų asmenų ir sargybinių (žr., pvz., 2012 m. gegužės 10 d. sprendimą Glotov prieš Rusiją; 2009 m. kovo 12 d. sprendimą A. M. prieš Rusiją). Nagrinėjamu atveju atsakovas nepateikė duomenų ir įrodymų, iš kurių būtų galima neginčytinai spręsti, kad buvo užtikrinta pareiškėjo teisė privačiai pasinaudoti tualetu, kad jis, naudodamasis tualetu, nepatyrė diskomforto. Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į tai, jog visos abejonės turi būti vertinamos pareiškėjo naudai (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. kovo 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-322-858/2015), konstatuoja, kad byloje nustatytos aplinkybės nepatvirtina, jog tualetas kamerose, kuriose ginčo laikotarpiu buvo laikomas pareiškėjas, buvo įrengtas taip, kad pareiškėjas galėjo privačiai pasinaudoti juo ir nepatirti nepatogumų, t. y. teisėjų kolegija neneigia aplinkybės, kad pareiškėjas galėjo patirti tam tikrus nepatogumus naudodamasis tualetu. Nors šie pareiškėjo nusiskundimai yra glaudžiai susiję su byloje nustatytu minimalaus gyvenamojo ploto normos vienam asmeniui pažeidimu, tačiau yra pagrindas spręsti, jog pirmosios instancijos teismas įrodymus šiuo aspektu vertino netinkamai.

Nagrinėjamos administracinės bylos kontekste teisėjų kolegija, konkrečiai įvertinusi administracinėje byloje pareiškėjo subjektinės teisės pažeidimo mastą ir trukmę (369,5 paros), nustatytus Higienos normos 73:2010 21 ir 22 punktų reikalavimų pažeidimus, atsižvelgusi į Lietuvoje pažeidimo metu buvusias valstybės ekonomines darbo užmokesčio ir gyvenimo lygio sąlygas (pensijų ir kitų socialinių išmokų dydžius, valstybės skolinius įsipareigojimus ir pan.), į bylai aktualiu laikotarpiu galiojusią minimalią mėnesinę algą (atitinkamai 231,70 Eur, 246,18 Eur ir 289,62 Eur), taip pat į kitų bylų, kuriose ginamos panašios vertybės, formuojamą praktiką dėl neturtinės žalos atlygintino dydžio (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. gegužės 26 d. nutartį baudžiamojoje byloje Nr. 2K-258-699/2015, 2014 m. balandžio 8 d. nutartį baudžiamojoje byloje Nr. 2K-181/2014 ir kt.), vadovaudamasi teisingumo, protingumo principais, laiko, kad pareiškėjui padarytos neturtinės žalos dydis gali būti įvertintas 3 000 Eur.

Nagrinėjamu atveju nors pareiškėjas skunde ir apeliaciniame skunde prašė, kad jam būtų priteistas 50 800 Eur neturtinės žalos atlyginimas, tačiau nei skunde, nei apeliaciniame skunde nenurodė tokio pobūdžio kriterijų ar aplinkybių, kurios leistų daryti išvadą, jog pareiškėjui turėjo būti priteista būtent tokio dydžio neturtinė žala. Priteisiant žalą atsižvelgtina į tai, kad šiuo atveju nėra pagrindo teigti, kad dėl pareiškėjo psichologinės būklės jis galėjo jautriau reaguoti į konstatuotus neteisėtus veiksmus. Tokių aplinkybių pareiškėjas nenurodė ir pateiktame apeliaciniame skunde, neakcentavo savo psichologinės būsenos, sveikatos sutrikimų, leidžiančių vertinti, kad jis galėjo jautriau reaguoti į byloje konstatuotus atliktus neteisėtus veiksmus, nes būtent pareiškėjas yra tas subjektas, kuris nurodomą žalą išgyvena. Šiuo atveju administracinėje byloje nėra pagrįstų duomenų, kad dėl konstatuotų neteisėtų veiksmų būtų pakenkta pareiškėjo fizinei, psichinei sveikatai, sukelti ilgalaikiai sveikatos sutrikimai, pats pareiškėjas tik nurodė, kad patyrė neturtinę žalą, bet rimtesnių sveikatos sutrikimų dėl konstatuotų neteisėtų veiksmų nebuvo nurodyta.

Remdamasi išdėstytais argumentais teisėjų kolegija pareiškėjo apeliacinį skundą tenkina iš dalies ir pakeičia pirmosios instancijos teismo sprendimą, priteisdama pareiškėjui iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Kauno TI, 3000 Eur neturtinei žalai atlyginti.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 3 punktu teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo A. G. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Kauno apygardos administracinio teismo 2015 m. gegužės 4 d. sprendimą pakeisti ir padidinti priteisiamą pareiškėjui A. G. iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Kauno tardymo izoliatoriaus, sumą neturtinei žalai atlyginti iki 3 000 Eur.

Kitą Kauno apygardos administracinio teismo 2015 m. gegužės 4 d. sprendimo dalį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Anatolijus Baranovas

Dainius Raižys

Virginija Volskienė