A-520-3210-12 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A520-3210/2012

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01055-2010-7

Procesinio sprendimo kategorijos: 16.5; 79.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2012 m. gruodžio 28 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (kolegijos pirmininkas), Artūro Drigoto ir Dalios Višinskienės (pranešėja),

sekretoriaujant Aušrai Dzičkanecienei,

rašytinio proceso ir apeliacine tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Ignalinos atominės elektrinės apsaugos rinktinės ir trečiojo suinteresuoto asmens Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. rugpjūčio 9 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjų V. R. ir A. P. skundą atsakovams Lietuvos valstybei, atstovaujamai Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Ignalinos atominės elektrinės apsaugos rinktinei dėl neišmokėto darbo užmokesčio dalies priteisimo (trečiasis suinteresuotas asmuo – Valstybės sienos apsaugos tarnyba prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos).

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjai V. R. ir A. P. (toliau – ir pareiškėjai) prašymu kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydami iš atsakovų Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Ignalinos atominės elektrinės apsaugos rinktinės ir Lietuvos valstybės solidariai priteisti jiems nepagrįstai neišmokėtas darbo užmokesčio dalis: V. R. – 90,26 Lt, A. P. – 183,51 Lt už laikotarpį nuo 2007 m. sausio 1 d. iki 2007 m. gruodžio 31 d.

Pareiškėjai nurodė, kad neišmokėta darbo užmokesčio dalis susidarė dėl to, kad jų darbdavys apskaičiavo priedus bei priemokas pagal Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo (toliau – ir Valstybės tarnybos įstatymas, VTĮ) 23 straipsnio 2 dalį, kuri vėliau Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo (toliau – ir Konstitucinis Teismas) 2009 m. gruodžio 11 d. nutarimu pripažinta prieštaravusia Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – ir Konstitucija) 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „Kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą <...>“, konstituciniam teisinės valstybės principui. Pareiškėjai nurodė, kad nėra praleistas bendrasis trejų metų senaties terminas, taikomas reikalavimams dėl negauto darbo užmokesčio priteisimo pagal Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau – ir DK) 27 straipsnio 2 dalį, todėl jie yra išsaugoję galimybę ginti dėl priklausančios darbo užmokesčio dalies nesumokėjimo pažeistas teises teismine tvarka. Teigė, kad sprendimas dėl neišmokėtos darbo užmokesčio dalies išmokėjimo yra laikytinas neįvykdytu pagal Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo (toliau – ir Konstitucinio Teismo įstatymas, KTĮ) 72 straipsnio 2 dalį. Pareiškėjai taip pat nurodė, kad nagrinėjamoje byloje tinkamu atsakovu laikytina ir Lietuvos valstybė.

Atsakovas Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Ignalinos atominės elektrinės apsaugos rinktinė (toliau – ir Ignalinos atominės elektrinės apsaugos rinktinė) atsiliepimu su pareiškėjų skundu nesutiko. Prašė pareiškėjų skundą atmesti kaip nepagrįstą, teismui nusprendus tenkinti pareiškėjų reikalavimus, atidėti sprendimo vykdymą vieneriems metams.

Paaiškino, kad įstatymas ar kitas teisės aktas yra laikomas teisėtu ir privalo būti taikomas tol, kol konstatuojamas jo prieštaravimas Konstitucijai. Kol nėra atitinkamo Konstitucinio Teismo sprendimo, valdžios institucijos neturi teisės atsisakyti vykdyti įstatymą ar kitą teisės aktą, motyvuodamos šio teisės akto nekonstitucingumu. Pabrėžė, kad, remiantis Konstitucijos 107 straipsniu bei KTĮ 72 straipsnio 4 dalimi, teisės aktai, Konstitucinio Teismo pripažinti prieštaraujančiais Konstitucijai, negali būti taikomi tik santykiams, atsirandantiems po Konstitucinio Teismo sprendimo dėl šių aktų prieštaravimo Konstitucijai oficialaus paskelbimo. Teigė, kad pareiškėjų reikalavimų atžvilgiu turi būti taikytinas bendrasis trejų metų senaties terminas, todėl piniginiai reikalavimai galėtų būti tenkinami nuo skundo teismui padavimo dienos.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Valstybės sienos apsaugos tarnyba), atsiliepimu prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą, teismui nusprendus priteisti darbo užmokesčio nepriemoką, atidėti sprendimo vykdymą vieneriems metams. Atsiliepimą grindė iš esmės tais pačiais argumentais kaip ir atsakovas Ignalinos atominės elektrinės apsaugos rinktinė.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2011 m. gruodžio 5 d. sprendimu pareiškėjų prašymą tenkino iš dalies. Priteisė iš atsakovo Ignalinos atominės elektrinės apsaugos rinktinės pareiškėjams V. R. – 90,26 Lt, A. P. – 183,51 Lt neišmokėto darbo užmokesčio.

Atsakovas Ignalinos atominės elektrinės apsaugos rinktinė pateikė apeliacinį skundą, kuriuo prašė panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Valstybės sienos apsaugos tarnyba taip pat pateikė apeliacinį skundą, kuriuo prašė panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2012 m. gegužės 18 d. nutartimi: trečiojo suinteresuoto asmens Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos apeliacinį skundą tenkino iš dalies; atsakovo Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Ignalinos atominės elektrinės apsaugos rinktinės apeliacinį skundą tenkino iš dalies; Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. gruodžio 5 d. sprendimą pakeitė; panaikino šio sprendimo dalį ta apimtimi, kuria pareiškėjui A. P. priteista 183,51 Lt neišmokėta darbo užmokesčio dalis iš atsakovo Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato ir bylą dėl šios dalies perdavė pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo; likusią Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. gruodžio 5 d. sprendimo dalį paliko nepakeistą.

III. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2012 m. rugpjūčio 9 d. sprendimu pareiškėjo A. P. prašymą patenkino iš dalies, priteisė pareiškėjui A. P. iš atsakovo Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Ignalinos atominės elektrinės apsaugos rinktinės 152,20 Lt neišmokėto darbo užmokesčio dalį.

Teismas, be kita ko, rėmėsi Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalimi, Konstitucinio Teismo 2009 m. gruodžio 11 d. nutarimu, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2010 m. birželio 7 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A662-1735/2010. Darė išvadą, jog pareiškėjų išreikštas reikalavimas dėl neišmokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimo yra pagrįstas.

Teismas vadovavosi DK 27 straipsnio 2 dalimi. Pažymėjo, jog Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nagrinėdamas reikalavimus, susijusius su neišmokėto darbo užmokesčio (jo dalies) priteisimu yra konstatavęs, kad laikotarpis, už kurį neišmokėtos sumos yra priteistinos, turi būti nustatomas vadovaujantis DK 298 straipsniu (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. sausio 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A882-790/2009; 2009 m. rugpjūčio 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A756-859/2009).

Nustatė, jog iš byloje pateiktos A. P. asmeninės uždarbio kortelės už 2007 metus apie priskaičiuotą ir išmokėtą darbo užmokestį už laikotarpį nuo 2007 m. sausio mėnesio iki 2007 m. gruodžio mėnesio matyti, kad pareiškėjui iš viso buvo neišmokėta 183,51 Lt dydžio darbo užmokesčio dalis, kuri susidarė dėl pareiginės algos priedų ir priemokų ribojimo. Pareiškėjas į teismą su skundu kreipėsi 2010 m. balandžio 15 d., todėl pritaikius DK 27 straipsnio 2 dalyje nustatytą trejų metų senaties terminą, šiuo atveju pareiškėjo reikalavimas gali būti tenkinamas darbo užmokesčio dalį priteisiant tik už laikotarpį nuo 2007 m. balandžio 15 d. iki 2010 m. balandžio 15 d.

Pažymėjo, jog aplinkybė, kad pareiškėjui taikytas darbo užmokesčio ribojimas buvo pripažintas prieštaraujančiu konstitucinėms nuostatoms ir bylai aktualiu laikotarpiu šis reglamentavimas nebuvo keičiamas taip, jog neprieštarautų Konstitucijos nuostatoms, negali būti pagrindu atnaujinti ieškinio senaties terminą. Nurodė, jog tokios pačios pozicijos laikosi ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (nutartys administracinėse bylose Nr. A575-1839/2011, Nr. A62-577/2011). Sprendė, kad pareiškėjo skunde nurodytos priežastys nesuteikia pagrindo atnaujinti ieškinio senaties terminą.

Nustatė, jog atsakovas byloje nėra pateikęs duomenų, pagrindžiančių įstaigos sunkią ekonominę padėtį sprendimo priėmimo dieną. Teismas, įvertinęs darbo užmokesčio nepriemokos reikalavimo senumą, prašomos priteisti sumos dydį (nepriemoka susidariusi 2007 metais), sprendė, jog sprendimo vykdymo atidėjimas dar metams neadekvačiai pažeistų pareiškėjo teisę ginti savo konstitucinę teisę į teisingą atlyginimą už darbą, todėl prašymo atidėti sprendimo vykdymą vieneriems metams netenkino.

IV. Atsakovas Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Ignalinos atominės elektrinės apsaugos rinktinė apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. rugpjūčio 9 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą.

Pažymi, jog 2003 m. gruodžio 30 d. nutarime Konstitucinis Teismas yra konstatavęs: „Konstitucijos 107 straipsnio 1 dalyje yra įtvirtinta bendra taisyklė, kad Konstitucinio Teismo sprendimų galia yra nukreipta į ateitį“. Konstitucinis Teismas 2011 m. spalio 25 d. nutarime pažymėjo: „Konstitucijos 107 straipsnio 1 dalies, pagal kurią inter alia Seimo aktas (ar jo dalis) negali būti taikomos nuo tos dienos, kai oficialiai paskelbiamas Konstitucinio Teismo sprendimas, kad Seimo aktas (ar jo dalis) prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai, Seimui nekyla pareigos nustatyti teisinio reguliavimo, pagal kurį Konstitucinio Teismo sprendimų dėl teisės aktų atitikties Konstitucijai galia būtų nukreipiama retroaktyviai, o ne į ateitį“. Nurodo, jog Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Senato Įstatymų, nustatančių teismo sprendimo priėmimo ir išdėstymo tvarką, taikymo teismų praktikoje apžvalgoje teigiama, kad įstatymas ar kitas Seimo aktas, Lietuvos Respublikos Prezidento, Vyriausybės aktas negali būti taikomas nuo tos dienos, kai oficialiai paskelbiamas Konstitucinio Teismo sprendimas, kad atitinkamas aktas prieštarauja Konstitucijai arba įstatymams (Konstitucijos 107 straipsnio 1 dalis, Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 1 dalis). Pabrėžia, jog, kadangi išimtinė teisė spręsti, ar įstatymas ar kitas teisės aktas atitinka Konstituciją, yra suteikta Lietuvos Respublikos Konstituciniam Teismui, kai nėra atitinkamo Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo sprendimo, valstybės institucijos neturi teisės atsisakyti vykdyti įstatymą ar kitą teisės aktą kol šis nepripažintas nekonstitucingu (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2004 m. gruodžio 13 d. nutarimas).

Teigia, jog Ignalinos atominės elektrinės apsaugos rinktinė ginčo laikotarpiu vadovavosi tuo metu galiojusiais ir teisėtais teisės aktais. Pabrėžia, jog teisės aktas, kol nėra pripažintas antikonstituciniu, yra teisėtas ir atsakomybė už teisėto akto taikymą nekyla.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Valstybės sienos apsaugos tarnyba prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. rugpjūčio 9 d. sprendimą, atmesti pareiškėjų skundą kaip nepagrįstą ir priimti naują sprendimą.

Apeliacinis skundas grindžiamas iš esmės tokiais pačiais argumentais, kuriuos pateikė atsakovas Ignalinos atominės elektrinės apsaugos rinktinė savo apeliaciniame skunde. Apeliaciniame skunde teigia, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė tiek materialines, tiek procesines teisės normas, pažeidė konstitucinius teisingumo, teisinės valstybės, visų asmenų lygybės įstatymui ir teismui ir teisėtų lūkesčių principus, nesivadovavo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika (ABTĮ 142-143 straipsniai), atsakovo sprendimai riboti pareiškėjui priedus ir priemokas yra įvykdyti iki Konstitucinio Teismo 2009 m. gruodžio 11 d. nutarimo paskelbimo, trejų metų ieškinio senaties terminas yra praleistas, todėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. rugpjūčio 9 d. sprendimas turi būti panaikintas.

Atsakovas Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Ignalinos atominės elektrinės apsaugos rinktinė atsiliepimu į trečiojo suinteresuoto asmens Valstybės sienos apsaugos tarnybos apeliacinį skundą prašo remtis atsakovo Ignalinos atominės elektrinės apsaugos rinktinės apeliaciniame skunde nurodytais motyvais.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

V. Atsakovo Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Ignalinos atominės elektrinės apsaugos rinktinės ir trečiojo suinteresuoto asmens Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos apeliaciniai skundai netenkintini.

Nagrinėjamoje byloje ginčas teisme kilo dėl už laikotarpį nuo 2007 m. sausio 1 d. iki 2007 m. gruodžio 31 d. pareiškėjui A. P. neišmokėtos darbo užmokesčio dalies, kuri susidarė dėl minėtu laikotarpiu galiojusioje Valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalyje numatytos priedų ir priemokų ribos.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2012 m. rugpjūčio 9 d. sprendimu pareiškėjo A. P. prašymą patenkino iš dalies, priteisė pareiškėjui A. P. iš atsakovo Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Ignalinos atominės elektrinės apsaugos rinktinės 152,20 Lt neišmokėto darbo užmokesčio dalį.

Valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio redakcijoje, galiojusioje nuo 2002 m. liepos 1 d. iki 2007 m. spalio 1 d. buvo numatyta, kad valstybės tarnautojo darbo užmokestį sudaro: pareiginė alga; priedai; priemokos. Priedų ir priemokų suma negalėjo viršyti 70 procentų pareiginės algos. Nuo 2007 m. spalio 1 d. galiojusioje to paties straipsnio redakcijoje buvo numatyta, kad į šią sumą neįskaitomi Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 25 straipsnio 1 dalies 1 ir 5 punktuose numatyti priedai (už tarnybos Lietuvos valstybei stažą ir pareiginės algos dydžio vienkartinis priedas). Nuo 2009 m. sausio 1 d. į darbo užmokestį, apibrėžtą minėto įstatymo 23 straipsnyje, atskira eilute buvo įtrauktas apmokėjimas už darbą poilsio ir švenčių dienomis, nakties bei viršvalandinį darbas ir budėjimas, o 23 straipsnio 2 dalies nuostata patikslinta, kad į priedų ir priemokų sumą neįskaitomi apmokėjimas už darbą poilsio ir švenčių dienomis, nakties bei viršvalandinį darbą ir budėjimą bei priedai už tarnybos Lietuvos valstybei stažą ir pareiginės algos dydžio vienkartinis priedas.

Konstitucinis Teismas 2009 m. gruodžio 11 d. nutarimu pripažino, jog Valstybės tarnybos įstatymo VI skyrius „Darbo užmokestis“ ta apimtimi, kuria jame nebuvo nustatyta teisinio reguliavimo, pagal kurį būtų buvę galima teisingai atlyginti už darbą vidaus tarnybos sistemos pareigūnams, dirbusiems poilsio bei švenčių dienomis, nakties metu, atlikusiems papildomas užduotis viršijant nustatytą darbo trukmę, kai jiems išmokėtinų priedų ir priemokų suma viršijo Valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalyje (2002 m. balandžio 23 d. įstatymo Nr. IX-855, 2007 m. birželio 7 d. įstatymo Nr. X-1175 redakcijos) nustatytą ribą, prieštaravo Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „Kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą <...>“, konstituciniam teisinės valstybės principui.

Pažymėtina, kad Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalimi (2008 m. liepos 3 d. įstatymo Nr. X-1685 redakcija nuo 2008 m. rugsėjo 1 d.) nustatyta, jog teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių sukurtų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose. Žemesnės instancijos teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi aukštesnės instancijos teismų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose. Teismų praktika atitinkamų kategorijų bylose turi būti keičiama ir naujos teisės aiškinimo taisyklės analogiškose ar iš esmės panašiose bylose gali būti kuriamos tik tais atvejais, kai tai yra neišvengiama ar objektyviai būtina. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2006 m. kovo 28 d. nutarime taip pat nurodė, kad Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtintas teisinės valstybės principas suponuoja jurisprudencijos tęstinumą ir pažymėjo, kad tokios pat (analogiškos) bylos turi būti sprendžiamos taip pat, t. y. jos turi būti sprendžiamos ne sukuriant naujus teismo precedentus, konkuruojančius su esamais, bet paisant jau įtvirtintų (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. gegužės 21 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A492-1779/2012). Teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamoje byloje nėra nei teisinio, nei faktinio pagrindo, leidžiančio daryti išvadą, kad šioje byloje yra sąlygos kurti naują precedentą ar nukrypti nuo ankstesnės Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos.

Teisėjų kolegija pabrėžia, kad, remiantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika (pvz., žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2010 m. birželio 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-1735/2011), vidaus tarnybos sistemos pareigūnai, manantys, jog jų teisės dėl minėto Konstitucijai prieštaraujančio teisinio reguliavimo nebuvimo buvo pažeistos, turėjo (turi) teisę dėl tokių pažeidimų kreiptis į teismą, kuris savo ruožtu privalo, jeigu nustato, kad asmens teisės iš tikrųjų yra pažeistos dėl nurodytos priežasties, užtikrinti pažeistų teisių teisminę gynybą, taikydamas ne tik įstatymą (plačiąja prasme), bet ir inter alia bendruosius teisės principus, taip pat aukštesnės galios teisės aktus, pirmiausia aukščiausiąją teisę – Konstituciją.

Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalis garantuoja asmens, kurio konstitucinės teisės ar laisvės pažeidžiamos, teisę kreiptis į teismą. Asmens teisė kreiptis į teismą negali būti apribota ar paneigta, nes kiltų grėsmė vienai svarbiausių teisinės valstybės vertybių. Asmens teisės turi būti ginamos ne formaliai, o realiai ir veiksmingai tiek nuo privačių asmenų, tiek nuo valdžios institucijų ar pareigūnų neteisėtų veiksmų (Konstitucinio Teismo 2004 m. rugpjūčio 17 d. nutarimas).

Pabrėžtina, kad pažeistą pareiškėjo teisę teismas šiuo atveju privalo ginti, nes priešingu atveju būtų pažeistos minėtos Konstitucijos normos ir principai, garantuojantys asmens teisę į teisingą darbo apmokėjimą, o pati asmens teisė į teisminę pažeistų teisių gynybą būtų fiktyvi. Be to, nagrinėjamoje byloje teismui nevykdant iš Konstitucijos kylančios ir Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje (pvz., Konstitucinio Teismo 2006 m. rugpjūčio 8 d. sprendimas) pripažįstamos teismo pareigos ad hoc šalinti Konstitucijai prieštaraujančio teisinio reguliavimo spragas ir šiuo atveju nepriteisiant pareiškėjui teisingo atlyginimo už faktiškai atliktą darbą, įstatyminis reguliavimas, kuris buvo pripažintas prieštaraujančiu Konstitucijai, ir toliau būtų realiai taikomas. Tačiau tai nebūtų suderinama su Konstitucijos 110 straipsniu ir Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 4 straipsnio 1 dalimi, kuri numato, kad teisėjas negali taikyti įstatymo, kuris prieštarauja Konstitucijai.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2010 m. birželio 7 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A662-1735/2010 konstatavo, jog vidaus tarnybos sistemos pareigūnai, dirbę poilsio bei švenčių dienomis, nakties metu, atlikę papildomas užduotis viršijant nustatytą darbo trukmę, kai jiems išmokėtinų priedų ir priemokų suma viršijo Valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalyje (2002 m. balandžio 23 d. įstatymo Nr. IX-855, 2007 m. birželio 7 d. įstatymo Nr. X-1175 redakcijos) nustatytą ribą ir todėl atitinkama darbo užmokesčio suma jiems nebuvo išmokėta, turi teisę reikalauti teisingai atlyginti už tą darbą, kuris liko faktiškai neapmokėtas dėl minėto apribojimo taikymo. Išplėstinė teisėjų kolegija pabrėžė, kad teismas šiuo atveju privalo ginti pažeistą pareiškėjo teisę, nes priešingu atveju būtų pažeistos Konstitucijos normos ir principai, o įstatymo dalis, kuri buvo pripažinta prieštaraujančia Konstitucijai, ir toliau būtų realiai taikoma tiems teisiniams santykiams, kurie dar nėra galutinai susiklostę, t. y. būtų vykdomi Konstitucijai prieštaraujančio įstatymo pagrindu priimti sprendimai, kurie dar negali būti laikomi įvykdytais Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalies prasme.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra konstatavęs, kad ginčuose dėl nesumokėto darbo užmokesčio „sprendimo įvykdymu“ Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalies prasme reikėtų laikyti situaciją, kai asmuo yra praradęs galimybę įsiterpti ir per teismą reikalauti koreguoti tuos teisinius santykius, kurie susiklostė iki teisės normos, reglamentavusios minėtus santykius, pripažinimo neteisėta. Ir, priešingai, ginčų dėl darbo užmokesčio bylose sprendimas yra neįvykdytas, kol valstybės tarnautojas turi teisę į savo pažeistų teisių gynimą teisme ar kitose įstatymų numatytose institucijose. Būtent iki to momento, kada teisė pareikšti skundą ar ieškinį teisme gali būti įgyvendinta, negali būti laikoma, kad valstybės tarnautojo atžvilgiu atsiradusi darbo užmokesčio nepriemoka yra laikoma „įvykdytu sprendimu“ Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalies prasme, nes pareiškėjas yra išsaugojęs galimybę ginti šiuo nesumokėjimu pažeistas savo teises teismine tvarka (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2005 m. gruodžio 21 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A1-638/2005).

Teisėjų kolegija daro išvadą, jog nagrinėjamoje administracinėje byloje yra nustatytas žmogaus konstitucinės teisės į teisingą apmokėjimą už darbą (Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalis) pažeidimas, o reikalavimas apginti šią teisę yra pareikštas nepraleidus termino tai padaryti, todėl, nustačius minėtos teisės pažeidimą, paisant iš Konstitucijos, inter alia jos 30 straipsnio 1 dalies, nuostatų kylančio imperatyvo asmens teises ginti ne formaliai, o realiai ir veiksmingai, teismas privalo šią konstitucinę teisę veiksmingai ginti, įveikiant Konstitucinio Teismo 2009 m. gruodžio 11 d. nutarimu nustatytus ir Konstituciją pažeidžiančius teisinio reguliavimo trūkumus ad hoc. Pažymėtina, kad tokia praktika atitinka Konstitucinio Teismo 2011 m. spalio 25 d. nutarime išdėstytas oficialios konstitucinės doktrinos nuostatas ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2005 m. gruodžio 21 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A1-638/2005 bei Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2011 m. lapkričio 14 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A575-1831/2011 pateiktus išaiškinimus dėl sprendimų, kurie nebuvo įvykdyti iki atitinkamo Konstitucinio Teismo nutarimo įsigaliojimo, sampratos Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalies prasme.

Nagrinėjamu atveju teisės kreiptis į teismą įgyvendinimas ir reikalavimo patenkinimas yra tiesiogiai susijęs su reikalavimui dėl darbo užmokesčio priteisimo taikytinu trejų metų ieškinio senaties terminu (DK 27 straipsnio 2 dalis). Ieškinio senatis – tai įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises pareikšdamas ieškinį (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 1.124 straipsnis).

DK 27 straipsnio 2 dalyje nustatytas trejų metų ieškinio senaties terminas skaičiuojamas nuo skundo padavimo teismui dienos (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. balandžio 10 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A822-823/2012, 2012 m. gegužės 24 d. Nutartis administracinėje byloje Nr. A575-2021/2012, 2012 m. gruodžio 10 d. nuytartį administracinėje byloje Nr. A662-3013/2012, kt.). Nagrinėjamu atveju pareiškėjas DK 27 straipsnio 2 dalyje nustatyto bendrojo trejų metų senaties termino nepraleido reikalavimų dalyje dėl darbo užmokesčio nepriemokos, susidariusios ne anksčiau, nei prieš trejus metus iki skundo padavimo teismui dienos.

Išnagrinėjusi į bylą pateiktus dokumentus, teisėjų kolegija nustatė, kad pareiškėjas A. P. į pirmosios instancijos teismą skundu kreipėsi 2010 m. balandžio 15 d. (b. l. 1–14), prašydamas priteisti darbo užmokesčio nepriemoką už laikotarpį nuo 2007 m. sausio 1 d. iki 2007 m. gruodžio 31 d. Taigi pritaikius DK 27 straipsnio 2 dalyje nustatytą trejų metų senaties terminą, pareiškėjas turi teisę į darbo užmokesčio dalies nepriemoką, susidariusią laikotarpiu nuo 2007 m. balandžio 1 d. iki 2010 m. balandžio 1 d. Pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai ir teisingai pritaikė senaties terminą pareiškėjo reikalavimams, priteisdamas tą neišmokėtą darbo, kuris liko faktiškai neapmokėtas dėl minėto Valstybės tarnybos įstatyme įtvirtinto apribojimo taikymo, užmokesčio dalį, dėl kurios senaties terminas nėra praleistas, t. y. 152,20 Lt (b. l. 136). Teisėjų kolegija konstatuoja, kad byloje ginčo dėl priteistų sumos dydžių nėra.

Remdamasi išdėstytomis aplinkybėmis ir argumentais, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje nustatytas aplinkybes ir surinktus įrodymus, teisingai aiškino ir taikė teisės normas, tinkamai vadovavosi Konstitucinio Teismo praktika, nenukrypo nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos, priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą. Todėl apeliaciniai skundai netenkintini, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliktinas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Atsakovo Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Ignalinos atominės elektrinės apsaugos rinktinės ir trečiojo suinteresuoto asmens Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos apeliacinius skundus atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. rugpjūčio 9 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimutis Alechnavičius

Artūras Drigotas

Dalia Višinskienė