5e6d5f63-c1f9-4ac4-90b2-e35e216c27e1 · Lietuvos apeliacinis teismas

Civilinė byla Nr                          Civilinė byla Nr. 2A-289/2010 Procesinio sprendimo kategorija 30.4 LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS n u t a r t i sLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU 2010 m. kovo 15 d.Vilnius Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Virginijos Čekanauskaitės, Danutės Gasiūnienės ir Marytės Mitkuvienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), sekretoriaujant Vaidai Stepanavičiūtei,vertėjai Žanai Tadorovskai,dalyvaujant ieškovo atstovui Juozui Baranskui,atsakovo atsakovui V.

N. , atstovei advokatei Birutei Rutkauskienei,tretiesiems asmenims Z. B. , Bitutei Kliorikaitytei, Jaroslav Žibort,vieÅ¡ame teismo posėdyje apeliacine proceso tvarka iÅ¡nagrinėjo civilinę bylÄ pagal atsakovo V. N. apeliacinį skundÄ dėl Vilniaus apygardos teismo 2009 m. rugpjūčio 3 d. sprendimo, civilinėje byloje Nr. 2-952-104/2009 pagal ieÅ¡kovo Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro ieÅ¡kinį ginant vieÅ¡Ä jį interesÄ atsakovams Vilniaus apskrities virÅ¡ininko administracijai, Vilniaus rajono savivaldybei, V.

N. , K. K. dėl administracinių aktų ir nekilnojamojo turto perleidimo sandorių pripažinimo negaliojančiais, tretieji asmenys, nepareiÅ¡kiantys savarankiÅ¡kų reikalavimų ieÅ¡kovo pusėje yra Z. B. , T.N., L. N., Nacionalinė žemės tarnyba prie LR Žemės Å«kio ministerijos, Vilniaus apskrities valstybinė mokesčių inspekcija, taip pat tretieji asmenys, nepareiÅ¡kiantys savarankiÅ¡kų reikalavimų atsakovo pusėje yra R. K. , E. M. , R. T., A. K., W. A. , J. A. , L. M. ir R. J. .Teisėjų kolegija, iÅ¡nagrinėjusi civilinę bylÄ , n u s t a t ė:

IeÅ¡kovas Lietuvos Respublikos generalinis prokuroras gindamas vieÅ¡Ä jį interesÄ kreipėsi į teismÄ su ieÅ¡kiniu atsakovams Vilniaus apskrities virÅ¡ininko administracijai, Vilniaus rajono savivaldybei, V. N. , J. K., kuriuo prašė pripažinti negaliojančiais:

1) Vilniaus rajono valdybos 1995 m. kovo 22 d. sprendimÄ Nr. 486-1127;

2) Vilniaus apskrities valdytojo administracijos 1995 m. liepos 24 d. sprendimÄ Nr. 41-1584;

3) Vilniaus rajono valdybos 1995 m. kovo 22 d. potvarkį Nr. 230p;

4) Žemės sklypo dovanojimo 1997 m. vasario 1 d. sutartį, sudarytÄ tarp K. K. ir V. N. ;

5) paveldėjimo teisės iÅ¡duotÄ 1996 m. birželio 27 d. liudijimÄ pagal testamentÄ dalyje dėl kompensacijos už 1 ha žemės, esančios (duomenys neskelbtini), priklausiusios J. J. pagal Vilniaus apskrities valdytojo administracijos 1995 m. liepos 24 d. sprendimÄ Nr. 41-1584 paveldėtojui J. K.;6) priteisti iÅ¡ atsakovo J. K. į valstybės biudžetÄ 2382 Lt, pervedant pinigus į Vilniaus apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos sÄ skaitÄ ;

7) priteisti iÅ¡ atsakovo V. N. į valstybės biudžetÄ 2349023 Lt, pervedant pinigus į Vilniaus apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos sÄ skaitÄ ;8) priteisti iÅ¡ atsakovų bylinėjimosi iÅ¡laidas valstybei. IeÅ¡kovas nurodė, kad atsakovas J. K. Vilniaus rajono BuivydiÅ¡kių apylinkės agrarinės reformos tarnybai 1991 m. spalio mėnesį pateikė praÅ¡ymÄ atkurti nuosavybės teisę į buvusio savininko S. K. , mirusio 1966 m. birželio 12 d., valdytÄ 7 ha žemės sklypÄ (duomenys neskelbtini), pretendentais nurodydamas K.

K. ir J. J. Vilniaus rajono BuivydiÅ¡kių apylinkės agrarinės reformos tarnybos darbo grupė (kuriuos nariu buvo ir atsakovas V. N. ) 1993 m. lapkričio 25 d. pažymėjusi, kad S. K. žemės nuosavybės faktÄ liudija darbo grupės nagrinėti dokumentai - Vilniaus apskrities, Riešės valsčiaus, Pabrance seniÅ«nijos žemės sklypų savininkų 1938 m. sÄ raÅ¡as; 1930 m. PÅ«stalaukio kaimo parceliacijos planas, Vilniaus apskrities Riešės valsčiaus žemės mokesčio mokėtojų 1924 m. sÄ raÅ¡as, 1993 m. balandžio 22 d. sklypų ribų nustatymo aktas, Å venčionių valstybinio archyvo 1993 m. sausio 19 d. pažyma Nr. 24, Lietuvos valstybinio archyvo 1993 m. sausio 5 d. pažymėjimas Nr. 21-232-K ir vadovaudamasi Å venčionių valstybinio archyvo 1993 m. sausio 19 d. pažyma Nr. 24, kurioje buvo nurodyta, kad 1948-1950 m.

Å«kinėje knygoje yra žinių, kad K.S. J. (duomenys neskelbtini) nuosavybės teisėmis turėjo 6,7 ha žemės, bei pasiÅ«lė atstatyti nuosavybės teisę į 6,70 ha bendro žemės ploto. Vilniaus rajono ekspertų komisija 1994 m. kovo 18 d. nutarė, kad Å venčionių valstybinio archyvo 1993 m. sausio 19 d. pažymos Nr. 24 pakanka, jog bÅ«tų atstatytos nuosavybės teisės į buvusio savininko S. K. turėtÄ 6,70 ha žemę (duomenys neskelbtini). Å ioje pažymoje nurodyta, kad „...1948-1950 m.

ūkinėje knygoje yra žinių, kad K.S., J., (duomenys neskelbtini) nuosavybės teisėmis turėjo 6,7 ha žemės“. Ieškovas nurodė, kad ši pažyma yra tik papildomas nuosavybės teises įrodantis dokumentas, ji nepriskiriama prie pagrindinių dokumentų ir turi būti nagrinėjama kartu su kitais nuosavybės teises patvirtinančiais dokumentais, nes pagal galiojančius teisės aktus nuosavybės teisės atkuriamos savininkams kurie ja valdė iki 1940 m. vykdytos turto nacionalizacijos. Ekspertų komisija, pažeisdama Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos 1993 m. rugpjūčio 3 d.

įsakymu Nr. 601 patvirtintų metodinių nurodymų dėl žemės nuosavybės faktÄ Ä¯rodančių papildomų dokumentų ekspertizės 7.6 p., nenagrinėjo kitų dokumentų. LR Vyriausybė agrarinės reformos tarnyboms suteikė įgaliojimus pripažinti nuosavybės teise valdomÄ Å¾emę vadovaujantis dokumentais, kurie buvo sudaryti po žemės nacionalizacijos tik nesant dokumentų, kurie buvo sudaryti iki žemės nacionalizacijos. Vienu iÅ¡ nuosavybės teisę patvirtinančių dokumentų yra kaimo skirstymo viensėdžiais parceliacijos planai, PÅ«stalaukio kaimo 1930 m. planinė iÅ¡skirstymo vienkiemiais medžiaga bei jÄ papildantys 1938 m.

žemės naudotojų dokumentai PÅ«stalaukio kaime atitinka nuosavybės teisę patvirtinančio dokumento statusÄ . Visas PÅ«stalaukio kaimas yra kartografuotas, t.y. nustatytos aplinkinės kaimo ir atskirų žemės sklypų ribos, tačiau duomenų apie S. K. žemę tarp kitų Å¡io kaimo savininkų nėra. Tokiu bÅ«du, esant archyviniams dokumentams, kurie patvirtina viso kaimo savininkų žemės sklypų iÅ¡sidėstymÄ ir nuosavybės teisę iki 1940 m. įvykdytos žemės nacionalizacijos, nebuvo teisinio pagrindo pripažinti S. K. nuosavybės teisę į ginčo žemės sklypÄ .

IeÅ¡kovas taip pat nurodė, kad Vilniaus rajono valdyba 1995 m. kovo 22 d. sprendimu Nr. 486-1127 atkÅ«rė J. K. nuosavybės teises į 5,7 ha žemės, grÄ Å¾inant natÅ«ra 4,15 ha žemės, bei iÅ¡perkant 1,55 ha bendros 2101 Lt vertės turėtos žemės plotÄ pinigais, Vilniaus apskrities valdytojo administracija 1995 m. liepos 24 d. sprendimu Nr. 41-1584 atkÅ«rė J. J nuosavybės teises l ha žemės, iÅ¡perkant šį l ha bendros 1103 Lt vertės turėtos žemės plotÄ pinigais, o Vilniaus rajono valdyba 1995 m. kovo 22 d. potvarkiu Nr. 230 p. „Dėl nuosavybės teisės į žemę ir miÅ¡kÄ atstatymo bei žemės ir miÅ¡ko suteikimo asmeninis, susigrÄ Å¾inantiems arba perkantiems žemę žemės Å«kio veiklai“, suteikė neatlygintinai J.

K. (duomenys neskelbtini). 4,15 ha ploto sklypÄ . Kadangi pretendentai į žemės sklypÄ nepateikė Vilniaus rajono žemėtvarkos skyriui reikiamų dokumentų, patvirtinančių buvusio savininko S. K. nuosavybės teises, kuriais remiantis jam bÅ«tų galima atkurti nuosavybės teises į žemę, tai minėti Vilniaus rajono valdybos sprendimai priimti pažeidžiant įstatymų bei poįstatyminių aktų normas, todėl yra naikintini V. N. IeÅ¡kovas taip pat nurodė, kad K. K. , atkÅ«ręs nuosavybės teises į 5,70 žemės, esančios (duomenys neskelbtini), 4,15 ha žemės sklypÄ padovanojo V.

N. , kuriam pagal 1993 m. gegužės 10 d. Vilniaus rajono BuivydiÅ¡kių apylinkės virÅ¡aičio pavaduotojos N. B. patvirtintÄ Ä¯galiojimÄ reg. Nr. 710 buvo pavedęs atlikti visus veiksmus, susijusius su nuosavybės teisių į ginčijamÄ Å¾emės sklypÄ atkÅ«rimu. Å i aplinkybė rodo V. N. suinteresuotumÄ teigiamai spręsti K. K. praÅ¡ymÄ atstatyti jam nuosavybės teises į žemę, kadangi sprendžiant Å¡iuos klausimus jis buvo Vilniaus rajono BuivydiÅ¡kių apylinkės agrarinės reformos tarnybos žemėtvarkininkas.

Tokiu bÅ«du V. N. pažeidė dovanojimo sandorio metu galiojančio LR valdininkų įstatymo 14 str. nuostatas, nes bÅ«damas valstybės tarnautojas V. N. , eidamas pareigas tiesiogiai susijusias su nuosavybės teisių į žemę atkÅ«rimu Vilniaus rajono BuivydiÅ¡kių apylinkėje, atstovavo K. K. , sprendžiant jo nuosavybės teisų į žemę atstatymo klausimus V. N., bÅ«damas BuivydiÅ¡kių apylinkės agrarinės reformos tarnybos žemėtvarkininku ir atstovaudamas pagal 1993-05-10 iÅ¡duotÄ Ä¯galiojimÄ pretendentÄ J.

K., pažeidė Lietuvos Respublikos valdininkų įstatymo nuostatas. Sandoriai, sudaryti valstybės tarnautojų, jiems pasinaudojus savo tarnybine padėtim, yra niekiniai, nes prieÅ¡tarauja vieÅ¡ajam interesui. IeÅ¡kovas nurodė, kad panaikinus sprendimus bei potvarkį turi bÅ«ti panaikintos ir jų pagrindu atsiradusios teisinės pasekmės, todėl pripažintini negaliojančiais 1996 m. birželio 27 d. paveldėjimo teisės liudijimas pagal testamentÄ dalyje dėl kompensacijos už l ha žemės, kuri J.

J. priklausė pagal Vilniaus apskrities valdytojo administracijos 1995 m. liepos 24 d. sprendimÄ Nr. 41-1584, ir 1997 m. vasario 1 d. žemės sklypo dovanojimo sutartis, kuria J. K.dovanojo V. N. 4,15 ha ploto žemės sklypÄ , esantį (duomenys neskelbtini).Atsakovas V. N. 1997 m. balandžio 2 d. pirkimo-pardavimo sutartimi Nr. 12.1461 4,15 ha žemės sklypÄ pardavė lygiomis dalimis R. Kavaliauskui, E. M. , R. T ir A. K už 25000 Lt. Vėliau R. K ir L. K 2002 m. rugpjūčio 7 d. pirkimo-pardavimo sutartimi pardavė, o pirkėjai V.

A. ir J. A. nupirko 1/4 dalį 26900 kv.m ploto žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini) Pripažinus Vilniaus rajono valdybos 1995 m. kovo 22 d. sprendimÄ Nr. 486-1127, 1995 m. kovo 22 d. potvarkį Nr. 230p bei 1997 m. vasario 1 d. dovanojimo sutartį negaliojančiais, t. y. panaikinus nuosavybės teisės atsiradimo pagrindÄ , taikytina restitucija. Nesant duomenų apie žemės sklypo įgijėjų nesÄ Å¾iningumÄ , V. N privalo atlyginti valstybei sklypo vertę sumokant ekvivalentÄ pinigais, t.y. 2349023 Lt.

Vadovaujantis Vilniaus rajono valdybos 1995 m. kovo 22 d. sprendimu Nr. 486-1127, kuriuo buvo atkurtos J. K. nuosavybės teisės į 1,55 ha žemės iÅ¡perkant valstybei pinigais, 2005 m. sausio 25 d. J. K. buvo iÅ¡mokėta 1195 Lt. Vilniaus rajono notarų biuro notarė 1996 m. birželio 27 d. iÅ¡davė paveldėjimo teisės liudijimÄ , kad J. J, mirusios 1995 m. lapkričio 29 d., testamente nurodytam turto įpėdiniui, jos sÅ«nui J. K., priklauso kompensacija už l ha žemės, priklausiusios J. J pagal Vilniaus apskrities valdytojo administracijos 1995 m. liepos 24 d. sprendimÄ Nr. 41-1584. 2005 m. sausio 25 d.

K. K. buvo iÅ¡ viso iÅ¡mokėta 2382 Lt kompensacija, J. K. privalo grÄ Å¾inti valstybei jam iÅ¡mokėtus 2382 Lt, kaip gautÄ kompensacijÄ už iÅ¡perkamÄ Å¾emę. Atsakovas Vilniaus apskrities virÅ¡ininko administracija su ieÅ¡kiniu sutiko ir prašė ieÅ¡kinį tenkinti. Atsakovas Vilniaus rajono savivaldybė su ieÅ¡kiniu nesutiko ir nurodė, kad skundžiamas 1995 m. kovo 22 d. Vilniaus rajono valdybos potvarkis Nr. 230 pv nėra sprendimas dėl nuosavybės grÄ Å¾inimo, o tik pagalbinis informacinis dokumentas, kurio 1 priede nurodytas sÄ raÅ¡as asmenų, kuriems Vilniaus rajono valdyba nusprendė atstatyti nuosavybės teisę į žemę ir miÅ¡kÄ .Atsakovas K.

K. su ieÅ¡kiniu nesutiko ir nurodė, kad pagal Žemės Å«kio ministerijos 1993 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. 601 patvirtintais „Metodiniais nurodymais dėl žemės nuosavybės faktÄ Ä¯rodančių papildomų dokumentų ekspertizės“ 6.3.2. punkte buvo įtvirtinta nuostata, kad žemės valdymo nuosavybės teise faktas turi bÅ«ti nustatytas teisme tik tuo atveju, kai apylinkės agrarinės reformos tarnyba neturi jokių dokumentų žemės valdymo nuosavybės teise faktui įrodyti.

Duomenys apie buvusį savininkÄ S. K. ir jo turėtÄ Å¾emę yra Å venčionių valstybinio archyvo 1993 m. sausio 19 d. archyvo pažymoje Nr. 24, kur nurodyta, kad 1948-1950 m. Å«kinėje knygoje yra užfiksuota, jog K. J. , (duomenys neskelbtini) nuosavybės teisėmis turėjo 6,7 ha žemės. 1993 m. balandžio 22 d. buvo atliktas S. K. turėtos žemėvaldos kartografavimas, suraÅ¡ant vietos apžiÅ«rėjimo ir ribų nustatymo aktÄ bei sudarant 6,80 ha žemės sklypo schemÄ , o Å¡ie duomenys patvirtina Å venčionių valstybinio archyvo 1993 m. sausio 19 d. archyvo pažymoje Nr. 24 esančiÄ informacijÄ .

Atsakovas pabrėžė, kad B. J. turėta 5,9663 ha žemėvalda užima sklypÄ Nr. 23 ir yra kitoje vietoje nei buvusio savininko S. K. iki nacionalizacijos turėta žemė. Atsakovas nurodė, kad vėliau iÅ¡ Valstybinių archyvų buvo gauti papildomi dokumentai, kurie patvirtino Vilniaus rajono BuivydiÅ¡kių apylinkės darbinės grupės 1993 m. lapkričio 25 d. pasiÅ«lymo-iÅ¡vados ir Vilniaus rajono ekspertų komisijos 1994 m. kovo 18 d. nutarimo pagrįstumÄ . Visi kiti ieÅ¡kovo reikalavimai yra iÅ¡vestiniai, todėl atmetus reikalavimÄ dėl Vilniaus rajono valdybos 1995 m. kovo 22 d. sprendimo pripažinimo negaliojančiu, visi kiti reikalavimai yra nepagrįsti.Atsakovas V.

N. prašė ieÅ¡kinį atmesti ir nurodė, kad ieÅ¡kovas vertino 1993-1994 metų žemės reformÄ vykdžiusių institucijų veiksmų pagrįstumÄ iÅ¡ Å¡iandieninių pozicijų ir remiasi per daugiau nei deÅ¡imtmetį surinkta ir suformuota nuosavybės teisės įrodančių dokumentų vertinimo praktikÄ . Tačiau ginčijamų sprendimų priėmimo metu tos praktikos dar nebuvo ir nuosavybės teisės buvo atkuriamos esant bent minimaliems raÅ¡ytiniems duomenims. IeÅ¡kovo ieÅ¡kinyje nurodytos aplinkybės, jog K.

K. ir jo motinai J. J. atkurtos nuosavybės teisės į žemę (duomenys neskelbtini), yra nepagrįstos, priimant ginčijamus sprendimus, buvo laikytasi įstatymo ir poįstatyminių aktų reikalavimų, buvo iÅ¡samiai iÅ¡nagrinėti tuo metu turimi dokumentai, atlikta buvusios žemėvaldos apžiÅ«ra vietovėje, apklausti kaimo senbuviai. Byloje surinkti papildomi įrodymai patvirtino, kad S. K. realiai gyveno (duomenys neskelbtini), Å¡io kaimo skirstymo 1938-1939 metais viensėdžiais metu įgijo nuosavybės teisę į žemėvaldÄ , kurį valdė iki žemės nusavinimo.

Ä®rodymų, kad J. K. neturėjo teisės į nuosavybės atkÅ«rimÄ , ieÅ¡kovas nepateikė. Atsakovas taip pat nurodė, kad apie K. įgaliojimÄ jam tapo žinoma tik po K. K. motinos K. J. mirties 1995 m., todėl negalėjo įtakoti atsakovo vyksmų 993-1994 metais. Be to, Vilniaus rajono BuivydiÅ¡kių apylinkės agrarinės reformos tarnybos darbo grupės ir Vilniaus rajono ekspertų komisijos priimti nutarimai yra kolegialÅ«s, atsakovas asmeniÅ¡kai jokių sprendimų nepriėmė, ir neturėjo jokių galių įtakoti kolegialių nutarimų.

Dovanojimo sutartis nebuvo neatlygintina, nes tokiu bÅ«du jam K. K. mainais grÄ Å¾ino savo motinos J. J. skolÄ ir su nuosavybės teisių atkÅ«rimu nekaip nesusiję. Jis taip pat nurodė, kad ieÅ¡kovo teiginys dėl atsakovo N. nesÄ Å¾iningumo nepatvirtintas, nes nuosavybės teisių į žemę atkÅ«rimo procedÅ«rÄ vykdė kelių pakopų institucijos, kurių sprendimų teisėtumu jis neturėjo pagrindo abejoti. Pirmosios pretenzijos dėl nuosavybės teisių į žemę atkÅ«rimo K. buvo pareiktos tik 2003 m., todėl argumentai dėl jo nesÄ Å¾iningumo 1997 m. prieÅ¡tarauja faktinėms aplinkybėms.Tretieji asmenys Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės Å«kio ministerijos, Vilniaus apskrities valstybinė mokesčių inspekcija, L.

N. ir T. N. su ieÅ¡kiniu sutiko ir prašė ieÅ¡kinio reikalavimus tenkinti.Vilniaus apygardos teismas 2009 m. rugpjūčio 3 d. sprendimu nustatė juridinę reikÅ¡mę turintį faktÄ , kad S. K. iki žemės nacionalizacijos valdė 2,662 ha žemės ir ieÅ¡kinį patenkino. Teismas nurodė, kad bylos duomenimis pagrįstas ieÅ¡kovo teiginys, kad atkurti J. K. ir J. J. nuosavybės teises į žemę, esančiÄ Â (duomenys neskelbtini), nebuvo teisinio pagrindo. Teismas nurodė, kad įvertinęs byloje esančius archyvinius dokumentus, daro iÅ¡vadÄ kad iki žemės nacionalizacijos 1940 m. atsakovo tėvas S. K. bendrai su savo broliais M. ir B. nuosavybės teisė valdė 7,988 ha (duomenys neskelbtini)., o tai reiÅ¡kia, kad atsakovo tėvui S. K. priklausė 1/3 d. 7,988 ha žemės ploto, kas sudaro 2,662 ha žemės, PikuciÅ¡kių vnk., nes jokių įrodymų, iÅ¡ kurių galima bÅ«tų padaryti iÅ¡vadÄ , kad ieÅ¡kovo tėvas turėjo teisę į didesnį žemės dalį, byloje nėra.

IÅ¡ bylos duomenų taip pat nustatyta, kad (duomenys neskelbtini) yra dabartiniame (duomenys neskelbtini). Kadangi atsakovo K. K. tėvas S. K. iki nacionalizacijos turėjo tik 2,662 ha žemės, esančios dabartiniame (duomenys neskelbtini)., tai atkurti jo paveldėtojams nuosavybės teisę į 6,7 ha žemės plotÄ esantį (duomenys neskelbtini)k. pagrindo nebuvo, tuo labiau, kad kaip žemėtvarkininkas V. N. , kurio žinioje buvo S. K. byla, taip ir institucijos turėjo žemės savininkų (duomenys neskelbtini)1938 m. sÄ raÅ¡us ir matė, kad sklypas, kuris buvo grÄ Å¾intas K.

K. natÅ«ra (duomenys neskelbtini)priklauso C. J. . Esant tokioms aplinkybėms, teismas prokuroro nurodytus administracinius aktus panaikino, kaip neatitinkančius įstatymui ir pažeidžiantys kitų asmenų teises. Teismas taip pat nurodė, kad atsakovas V. N. 1993 m. kovo 18 d. pradėjo dirbti Vilniaus rajono BuivydiÅ¡kių agrarinės reformos tarnyboje ir valstybinėje tarnyboje dirbo iki 2000 m. gruodžio 4 d. BÅ«damas valstybės tarnautoju atsakovas V. N. atsakovo K. K. nuosavybės teisės į žemę atkÅ«rimo bylÄ .

Po K. K. žemės grÄ Å¾inimo natÅ«ra, atsakovas N. V. N. 4,15 ha žemės sklypÄ , gavo iÅ¡Â K.dovanų pagal 1997 m. vasario 1 d. dovanojimo sutartį. Byloje taip pat yra atsakovo K. K. 1993 m. gegužės 10 d. iÅ¡duotas V. N. įgaliojimas atstovauti K. valstybinės valdžios ir valdymo organuose, vesti jo bylas visuose teismo įstaigose su visomis įstatymo suteiktomis teisėmis ir atlikti visus veiksmus atstatant nuosavybės teisę į žemę. Teismo nuomone, Å¡ių aplinkybių visuma duoda pagrindÄ sutikti su ieÅ¡kovo teiginiais, kad atsakovas V.

N. , kaip Vilniaus rajono BuivydiÅ¡kių apylinkės agrarinės reformos darbuotojas ir tarnautojas, sprendęs klausimÄ dėl K. K. nuosavybės teisės atkÅ«rimo klausimÄ tuo pačiu metu ir atstovavo pretendentÄ K. K. . Dėl to yra pagrindas manyti, kad V. N. buvo asmeniÅ¡kai suinteresuotas teigiamai spręsti K. K. praÅ¡ymÄ , ir tai galėjo įtakoti ginčijamų sprendimų teisėtumÄ , nes visus dokumentus sprendimui priimti, tuo metu ruoÅ¡ia apylinkės žemės reformos tarnybos. Tokie atsakovo V.

N. veiksmai prieÅ¡taravo dovanojimo sutarties sudarymo metu valstybės tarnautojų teisinį statusÄ reglamentavusiam 1995 m. balandžio 4 d. LR Valdininkų įstatymui, pagal kurį valdininkai privalo nevykdyti užduoties, jeigu asmeniniai, turtiniai interesai susikerta su Å¡ia užduotimi, taip pat valdininkams draudžiama naudoti tarnybos teikimas galimybes ne tarnybos tikslams, gauti dovanas už pareigų vykdymÄ . Valstybės tarnautojo sandoriai, sudaryti pažeidžiant šį draudimÄ ar pasinaudojus savo tarnybine padėtimi, prieÅ¡tarauja vieÅ¡ajam interesui, nes pakerta visuomenės pasitikėjimÄ valdžia, kenkia valstybės tarnybos interesams.

Nustačius, kad ginčijamo sandorio sudarymo metu atsakovas V. N. buvo valdininku, kurio pareigos buvo tiesiogiai susijusios su nuosavybės teisių į žemę atkÅ«rimu Vilniaus rajone, o žemės sklypas jam buvo perleistas neatlygintinai, dovanojimo sandoris pripažinimas niekiniu ir negaliojančiu 1964 m. CK 48 straipsnio pagrindu. Teismas tai pat nurodė, kad vienas iÅ¡ sandorio negaliojimo padarinių yra restitucija. Byloje esantys raÅ¡ytiniai įrodymai patvirtina, kad atsakovas V. N. jam padovanotÄ Å¾emės sklypÄ 1997 m. balandžio 2 d. pirkimo-pardavimo sutartimi pardavė lygiomis dalimis R.

K. , E. M. , R. T. ir A. K. už 25000 Lt. R. K. ir L. K. 2002 m. rugpjūčio 7 d. pirkimo-pardavimo sutarties pagrindu pardavė V. A. ir J. A. už 6650 Lt bendrosios jungtinės nuosavybės teise 1/4 dalį 26900 m2 ploto žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini) R. K. ir L. K. 2002 m. rugpjūčio 7 d. pirkimo-pardavimo sutarties pagrindu pardavė V. A. ir J. A. už 10000 Lt bendrosios jungtinės nuosavybės teise 3650 m2 ploto žemės sklypÄ esantį (duomenys neskelbtini). Teismo teigimu, nesant duomenų, paneigiančių Å¡ių asmenų sÄ Å¾iningumo prezumpcijos, iÅ¡reikalauti žemės sklypÄ iÅ¡ sÄ Å¾iningo įgijėjo taikant restitucijÄ draudžia CK 6.153 str. ir 4.96 str.

įtvirtintos nuostatos, todėl nėra prasmės naikinti pirkimo pardavimo sutartis. Pripažinus dovanojimo sutartį negaliojančia, nėra galimybės taikyti restitucijos natÅ«ra, restitucija atliekama sumokant ekvivalentÄ pinigais. Teismas manė, kad Å¡io konkrečiu atveju priteisti iÅ¡ atsakovo V. N. 2349023 Lt bÅ«tų neteisinga ir nesÄ Å¾ininga, nes valstybė neteko turto ne tik dėl atsakovo nesÄ Å¾iningumo, bet ir dėl paminėtų kompetentingų institucijų veiksmų, t.y. netinkamų pareigų atlikimo sprendžiant nuosavybės teisės į ginčo žemę atkÅ«rimo klausimÄ , o bÅ«tent institucijų sprendimai sukėlė teisinės pasekmės, todėl primesti atsakomybę tik atsakovui bÅ«tų neteisingai.

Be to, bylÄ dėl sprendimų ir sandorio panaikinimo buvo pradėta praėjus daugiau, nei 10 metų po žemės grÄ Å¾inimo, bylos nagrinėjimas užsitiesė beveik 5 m. ne dėl atsakovo kaltės. Per 15 metų laikotarpį ginčo žemės vertė ženkliai padidėjo. Dėl to 2349023 Lt priteisimas iÅ¡ atsakovo reikÅ¡tų ne restitucijos taikymu, o bausmės paskyrimu. Tačiau CK 1.5 str. įpareigoja teismÄ aiÅ¡kinant ir taikant įstatymÄ , vadovautis teisingumo, protingumo ir sÄ Å¾iningumo principais.

Dėl iÅ¡dėstyto teismas manė, kad 25000 Lt atsakovo gautų pardavus ginčo žemę priteisimas neprieÅ¡tarauja CK 1.5 str. įtvirtintiems principams. Atsakovas K. K. privalo grÄ Å¾inti valstybei jam iÅ¡mokėtÄ 2382 Lt dydžio kompensacijÄ už iÅ¡perkamÄ Å¾emę. Teismas taip pat nurodė, kad Vilniaus apskrities virÅ¡ininko administracija į prokuratÅ«rÄ dėl Å¡ioje byloje ginčijamų sprendimų kreipėsi 2004 m. rugpjūčio 31 d. raÅ¡tu Nr. (50)-l.2-2750. IÅ¡ bylos duomenų matyti, kad prokuratÅ«ra tikrino pateiktÄ informacijÄ , rinko papildomus dokumentus siekiant nustatyti vieÅ¡o intereso pažeidimÄ .

Terminas, per kurį prokuroras, gindamas vieÅ¡Ä jį interesÄ , gali pareikÅ¡ti ieÅ¡kinį dėl sprendimo atkurti nuosavybės teises panaikinimo, prasideda nuo to momento, kai yra surinkta pakankamai duomenų, leidžiančių daryti iÅ¡vadÄ , kad Å¡is sprendimas pažeidžia vieÅ¡Ä jį interesÄ . IeÅ¡kovas 2004 m. lapkričio 16 d. pripažino, kad pakanka duomenų konstatuoti vieÅ¡o intereso pažeidimus. Tokiu bÅ«du, Vilniaus rajono apylinkės prokuratÅ«rai 2004 m. lapkričio 29 d. pateikus ieÅ¡kinį teisme, pripažintina, kad LR Piliečių nuosavybės teisių į iÅ¡likusį nekilnojamÄ jį turtÄ atkÅ«rimo įstatymo 19 str.l d. nustatytas 30 dienų terminas nėra praleistas.Apeliaciniu skundu atsakovas V.

N. praÅ¡o panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2009 m. rugpjūčio 3 d. sprendimÄ ir priimti naujÄ sprendimÄ â€“ ieÅ¡kinį atmesti. Apeliacinį skundÄ grindžia Å¡iais argumentais:1. Teismas nustatė juridinę reikÅ¡mę turintį faktÄ , kad atsakovo J. K. tėvas iki nacionalizacijos 1940 m. valdė 2,662 ha žemės, esančios (duomenys neskelbtini). tačiau tokį faktÄ teismas nustatė neatsižvelgęs į byloje esančius įrodymus, kad atsakovo tėvas pagal iÅ¡ 1939 m. iÅ¡skyrimo viensėdžiais plano buvusiam PikuciÅ¡kių viensėdyje nuosavybės teise kartu su broliais B. ir M. bendrai baldė 7,2988 ha žemės. Byloje nėra jokių duomenų, kad broliai žemę bÅ«tų pasidalinę iki žemės nacionalizacijos, todėl minėta teismo iÅ¡vada yra nepagrįsta.2.

Teismas nepagrįstai apeliantÄ pripažino nesÄ Å¾iningu ir pritaikė restitucijÄ . Apeliantas, bÅ«damas BuivydiÅ¡kių apylinkės agrarinės reformos tarnybos žemėtvarkininku, neturėjo teisės nagrinėti nuosavybės teisių atkÅ«rimo bylų ir atliko tik techninio pobÅ«džio funkcijas. Todėl jo funkcijos negalėjo turėti įtakos priimamiems sprendimams. Be to, teismas nenurodė, kuo pasireiÅ¡kė apelianto privačių ir viešų interesų konfliktas, bei už kokius veiksmus buvo atlyginta perleidžiant ginčo sklypÄ .Atsiliepimu į apeliacinį skundÄ atsakovas Vilniaus apskrities virÅ¡ininko administracija praÅ¡o pakeisti Vilniaus apygardos teismo 2009 m. rugpjūčio 3 d. sprendimÄ , panaikinant jo dalį dėl juridinę reikÅ¡mę turinčio fakto nustatymo.

Atsakovas nurodo, kad teismas nepagrįstai konstatavo, kad tam, kad tenkinti ieÅ¡kovo ieÅ¡kinį bÅ«tina nustatyti juridinę reikÅ¡mę turintį faktÄ . Nagrinėjamoje byloje reikÅ¡minga aplinkybė yra ta, ar atsakovo K. K. tėvas S. K. iki žemės nacionalizavimo valdė žemę (duomenys neskelbtini) nuosavybės teisėmis ar ne, ir kokio ploto. Å is faktas galėjo ir turėjo bÅ«ti nustatomas ne kaip juridinę reikÅ¡mę turinti faktas, o kaip įrodomasis faktas.Atsiliepimu į apeliacinį skundÄ ieÅ¡kovas praÅ¡o Vilniaus apygardos teismo 2009 m. rugpjūčio 3 d. sprendimÄ palikti nepakeistÄ , o apeliacinį skundÄ atmesti.

AtsiliepimÄ ieÅ¡kovas grindžia Å¡iais argumentais:1. Teismas pagrįstai sprendė, kad nepakanka byloje esančių archyvinių dokumentų konstatuoti, kad S. K. iki nacionalizacijos (duomenys neskelbtini) valdė 6,7 ha žemės, todėl nebuvo pagrindo atkurti K. K. ir J. J. nuosavybės teises į minėtÄ sklypÄ .2. Teismas pagrįstai konstatavo, kad ginčijamo neatlygintino sandorio sudarymo metu atsakovas V. N. buvo valstybės tarnautojas, t.y. valdininkas, kurio pareigos buvo tiesiogiai susijusios su nuosavybės teisių atkÅ«rimu Vilniaus rajone, žemės sklypas jam buvo perleistas neatlygintinai, todėl K.

K. iÅ¡duoto jam įgaliojimo pagrindu atlikdamas veiksmus, susijusius su nuosavybės teisių atkÅ«rimu pastarajam, buvo nesÄ Å¾iningas.Atsiliepimu į apeliacinį skundÄ tretysis asmuo Nacionalinė žemės tarnyba praÅ¡o Vilniaus apygardos teismo 2009 m. rugpjūčio 3 d. sprendimÄ palikti nepakeistÄ , o apeliacinį skundÄ atmesti. Atsiliepime tretysis asmuo nurodo, kad nesutinka su apelianto nuomone, kad jo tarnybiniai veiksmai neturėjo ir negalėjo turėti įtakos nuosavybės teisių atkÅ«rimui ir, kad teismas nepagrįstai jį pripažino nesÄ Å¾iningu įgijėju.

Apeliantas rengė nuosavybės teisių atkÅ«rimo dokumentus atsakovui K. K. , t.y. dalyvavo nustatant sklypo ribas, pasirašė Vilniaus rajono BuivydiÅ¡kių apylinkės darbinės grupės 1993 m. lapkričio 25 d. pasiÅ«lyme – iÅ¡vadoje ir 1994 m. rugpjūčio 1 d. žemės sklypo ribų nustatymo – paženklinimo akte. Apeliacinis skundas netenkintinas.Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylÄ , neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų (CPK 320 str. 2 d.). Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.), t. y. apeliacinės instancijos teismas patikrina, ar skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas (CPK 263 str. 1 d.).

Apelianto skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo absoliučių negaliojimo pagrindų nenustatyta (CPK 329 str. 2 d.).Apeliaciniame skunde atsakovas nurodo, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas nepagrįstas, nes teismas netinkamai įvertino bylos medžiagÄ , todėl nepagrįstai nustatė juridinę reikÅ¡mę turintį faktÄ ir nepagrįstai apeliantÄ laikė nesÄ Å¾iningu įgijėju.Dėl juridinę reikÅ¡mę turinčio fakto nustatymo.IÅ¡ byloje pateiktų archyvinių dokumentų, t.y.

Vilniaus apskrities, Riešės valsčiaus, VaidauciÅ¡kių, PikutiÅ¡kių, NevediÅ¡kių ir Pustaluvkos vienkiemių po iÅ¡skirstymo viesėdžiais savininkų iÅ¡ patvirtinto 1939 m. iÅ¡skirstymo viensėdžiais plano sÄ raÅ¡o matyti, kad K. B. , M. ir S., s. J., iÅ¡ viso naudojo 7,2988 ha žemės (duomenys neskelbtini) (t. 4, b.l. 80-82). Kituose iki nacionalizacijos iÅ¡raÅ¡ytuose dokumentuose duomenų apie T. K. turėtÄ Å¾emę duomenų nėra, todėl, teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad ieÅ¡kovui priklausė 1/3 aukščiau nurodyto žemės sklypo.

Tačiau teisėjų kolegija pažymi, kad pirmosios instancijos teismas nurodydamas, kad K. B. , M. ir S. remiantis minėtu 1939 m. iÅ¡skirstymo viensėdžiais plano sÄ raÅ¡u naudojosi 7,988 ha žemės, padarė raÅ¡ymo apsirikimo klaidÄ , nes iÅ¡ minėto dokumento matyti, kad minėti asmenys naudojosi V. N. V. N. 7,2988 ha žemės (duomenys neskelbtini), todėl S. K. priklausė ne 2,662 ha, o 2,4329 ha žemės (duomenys neskelbtini), todėl Å¡i klaida iÅ¡taisytina.Nepagrįstas apelianto argumentas, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nevertino 1941-1950 metais iÅ¡likusių archyvinių dokumentų, pagal kuriuos S. K. naudojosi didesniu žemės sklypu.

Kolegijos nuomone, esant iÅ¡likusių iki nacionalizacijos dokumentų, nėra pagrindo vadovautis vėlesniais, po žemės nacionalizacijos atsiradusiais dokumentais tokiais kaip 1941 m. spalio 20 d. pieno gamintojų sÄ raÅ¡u, 1948 – 1950 m. Å«kinių knygų duomenimis ir kitais dokumentais, nes Å¡ie dokumentai neįrodo S. K. nuosavybės teisių į didesnį žemės sklypÄ .Kolegija nesutinka su apelianto argumentu, kad byloje nesant įrodymų, jog K. B. , M. ir S. žemę iki nacionalizacijos pasidalino turėtÄ Å¾emę, teismas nepagrįstai sprendė, jog S. K. priklausė 1/3 žemės sklypo.

Ginčo sprendimų priėmimo metu galiojusio Lietuvos respublikos įstatymo „Dėl piliečių nuosavybės teisių į iÅ¡likusį nekilnojamÄ jį turtÄ atstatymo tvarkos ir sÄ lygų“ 2 straipsnio nuostatos nenumatė galimybės paveldėti brolio žemę.Remdamasi aukščiau nurodytomis aplinkybėmis, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje esančius archyvinius dokumentus ir kitus įrodymus ir pagrįstai nustatė juridinę reikÅ¡mę turintį faktÄ dėl S. K. naudotos žemės.Dėl apelianto sÄ Å¾iningumo.Apeliantas nurodo, kad teismas nepagrįstai apeliantÄ pripažino nesÄ Å¾iningu ir pritaikė restitucijÄ .

Apelianto teigimu, jis būdamas Buivydiškių apylinkės agrarinės reformos tarnybos žemėtvarkininku, neturėjo teisės nagrinėti nuosavybės teisių atkūrimo bylų ir atliko tik techninio pobūdžio funkcijas. Todėl jo funkcijos negalėjo turėti įtakos priimamiems sprendimams.Iš bylos medžiagos matyti, kad atsakovas V. N. Vilniaus rajono Buivydiškių agrarinės reformos tarnyboje ir valstybinėje tarnyboje dirbo nuo 1993 m. kovo 18 d. iki 2000 m. gruodžio 4 d. Taigi apeliantas buvo valstybės tarnautojas, kurio tiesioginės pareigos buvo susijusios su nuosavybės teisių atkūrimu Vilniaus rajono Buivydiškių apylinkėje.

K. K. 1993 m. gegužės 10 d. Vilniaus rajono Buivydiškių apylinkės viršaičio pavaduotojos O. B. patvirtintu įgaliojimu visus veiksmus, susijusius su nuosavybės teisių atkūrimu, pavedė atlikti V. N. . Apeliantas būdamas Buivydiškių apylinkės agrarinės reformos tarnybos darbuotoju rengė K. K. dokumentus nuosavybės teisėms į žemę atkurti, t.y. dalyvavo nustatant iki nacionalizacijos turėto žemės sklypo ribas, pasirašė Vilniaus rajono Buivydiškių apylinkės darbinės grupės 1993 m. lapkričio 25 d. pasiūlyme – išvadoje, 1994 m. rugpjūčio 1 d.

žemės sklypo ribų nustatymo paženklinimo akte. Be to, V. N. atstovaudamas J. K.pasirašė už jį 1995 m. kovo 3 d. Vilniaus rajono valdybos Žemėtvarkos tarnybos iÅ¡vadoje atkurti nuosavybės teises į žemę. Teisėjų kolegijos nuomone, Å¡ios aplinkybės rodo, kad apeliantas vienu metu atstovavo ir K. K. ir Vilniaus rajono BuivydiÅ¡kių agrarinės reformos tarnybÄ . O ta aplinkybė, kad Vilniaus rajono valdybos 1995 m. kovo 22 d. sprendimu Nr. 486-1127 J. K. sugrÄ Å¾inus 4,15 ha žemės sklypÄ natÅ«ra, J.

K. 1997 m. vasario 1 d. žemės sklypo dovanojimo sutartimi visÄ sugrÄ Å¾intÄ Å¾emės sklypÄ padovanojo V. N. , leidžia manyti, jog apeliantas buvo asmeniÅ¡kai suinteresuotas teigiamai spręsti K. K. praÅ¡ymÄ ir įtakoti ginčijamų sprendimų priėmimÄ , t.y. buvo nesÄ Å¾iningas. Kolegijos nuomone, tokie apelianto veiksmai prieÅ¡taravo tuomet galiojusiam 1995 m. balandžio 4 d. Lietuvos Respublikos valdininkų įstatymui, pagal kurio 14 ir 16 straipsnius, valdininkai privalėjo nevykdyti užduoties, jeigu asmeniniai, turtiniai interesai susikerta su Å¡ia užduotimi, o taip pat valdininkams draudžiama naudoti tarnybos teikiamas galimybes ne tarnybos tikslams ar gauti dovanas už pareigų vykdymÄ .

Tokie sandoriai pakerta visuomenės pasitikėjimÄ valdžia, kenkia valstybės tarnybos interesams, todėl teismai juos privalo pripažinti negaliojančiais ex officio (CK 1.78 straipsnio 5 dalis) CK 1.81 straipsnio pagrindu (1964 m. CK 48 straipsnis) (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. kovo 16 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-181/2005). Nustačius, kad ginčijamo sandorio sudarymo metu apeliantas buvo valstybės tarnautojas, kurio pareigos buvo tiesiogiai susijusios su nuosavybės teisių į žemę atkÅ«rimu, o teisė į atkurtÄ Å¾emės nuosavybę jam buvo perleista neatlygintinai, bylÄ nagrinėjęs teismas pagrįstai šį sandorį pripažino negaliojančiu 1964 m.

CK 48 straipsnio pagrindu.Apeliantas nurodo, kad 1997 m. vasario 1 d. dovanojimo sutartimi perleidus žemės sklypÄ , faktiÅ¡kai buvo sprendžiami privatÅ«s santykiai – natÅ«ra grÄ Å¾inta apelianto 10000 Lt paskola suteikta K. K. motinai, nes po jos mirties K. K. paveldėjo ir jos kreditorinius įsipareigojimus, tačiau byloje nėra įrodymų patvirtinančių Å¡ias aplinkybes, todėl Å¡is apelianto teiginys atmetamas kaip nepagrįstas. Nors apeliantas praÅ¡o panaikinti skundžiamÄ teismo sprendimÄ visa apimtimi, tačiau apeliaciniame skunde nurodo argumentus tik dėl juridinę reikÅ¡mę turinčio fakto nustatymo ir dėl apelianto sÄ Å¾iningumo, todėl neperžengiant bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribų, apeliacinės instancijos teismas dėl kitų pirmosios instancijos teismo iÅ¡vadų nepasisako.

Remdamasi iÅ¡dėstytomis aplinkybėmis, teisėjų kolegija daro iÅ¡vadÄ , kad pirmosios instancijos teismas tinkamai pritaikė materialiosios ir proceso teisės normas ir teisingai iÅ¡sprendė Å¡alių ginÄÄ , todėl Vilniaus apygardos teismo 2009 m. rugpjūčio 3 d. sprendimas paliktinas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmestinas kaip nepagrįstas. Teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 93, 98 straipsniais, sprendžia, kad netenkinus atsakovo V. N. apeliacinio skundo iÅ¡ jo priteistinos bylinėjimosi iÅ¡laidos.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, n u t a r i a: Vilniaus apygardos teismo 2009 m. rugpjūčio 3 d. sprendimÄ iÅ¡ esmės palikti nepakeistÄ .IÅ¡taisyti raÅ¡ymo apsirikimo klaidÄ ir sprendimo rezoliucinės dalies 2 pastraipoje vietoj nurodytų „2,662 ha žemės“ įraÅ¡yti „2,4329 ha žemės“.Priteisti iÅ¡ atsakovo V. N. į valstybės biudžetÄ 16,30 Lt iÅ¡laidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu apeliacinės instancijos teisme.

Teisėjai                                                                 Virginija Čekanauskaitė                                                                               Danutė Gasiūnienė                                                                               Marytė Mitkuvienė