2017-04-11 Nr. AB-8045-3-61-3-04702-2015-4 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-327-261/2017

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-04702-2015-4

Procesinio sprendimo kategorija 20.2.3.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2017 m. balandžio 11 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimės Baltrūnaitės, Stasio Gagio (pranešėjas) ir Romano Klišausko (kolegijos pirmininkas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo R. K. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. gruodžio 8 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo R. K. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Pareiškėjas R. K. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu (b. l. 1-9), prašydamas iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – ir Lukiškių TI-K), priteisti 100 000 Eur neturtinei žalai atlyginti ir pripažinti Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnio pažeidimus.

Paaiškino, kad nuo 2001 m. gruodžio 31 d. iki 2008 m. liepos 23 d. buvo pažeidžiant reikalavimus kalinamas Lukiškių TI-K. Tuo metu vienam asmeniui tenkantis plotas negalėjo būti mažesnis nei 5 kv. m, tačiau laikytas didesnis asmenų skaičius. Anksčiau kreiptis į teismą pareiškėjas negalėjo, nes Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) sprendimai neišversti į lietuvių kalbą. Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnio pažeidimams senaties terminas negali būti taikomas.

Pažymėjo, kad kamerose dėl uždėtų grotų nebuvo dienos šviesos, švietė tik maža elektros lemputė. Kameros grindys buvo permirkusios, buvo labai drėgna ir šalta, trūko ventiliacijos, tualetas atviras, labai smirdėjo. Kalinamieji rūkė. Patalynė buvo blogos būklės, skalbti reikėjo rankomis kameroje esančioje kriauklėje. Persekiojo graužikai ir parazitai. Judėti kameroje dėl jos perpildymo buvo neįmanoma. Reikėjo viešai naudotis tualetu. Maistą tekdavo valgyti atšalusį, nes trūko vietos prie stalo. Žiemą maistas atšaldavo vos paduotas. Kameroje iš krano tekėjo ledinis vanduo, buvo per šalta praustis. Kamerose trūko lempų, buvo nubyrėjusios sienos. Kamerose buvo daugybė tarakonų, buvo žiurkių.

Pirmosios instancijos teismo posėdžio metu pareiškėjas papildomai paaiškino, kad jis į Lukiškių TI-K patalpintas 2001 m. gruodžio 15 d., o nuteistas 2003 m. sausio 3 d. 20 metų laisvės atėmimo. Nuo 2001 iki 2005 m. nuolat buvo laikomas perpildytose kamerose. Pažymėjo, kad jam išduotoje pažymoje Lukiškių TI-K yra nurodęs kameras, kuriose jis buvo laikytas iki 2005 m. Manė, kad senaties termino eiga prasideda nuo tada, kai asmuo yra supažindinamas su tuo, kad jo teisės buvo pažeistos.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, atsiliepime į pareiškėjo skundą (b. l. 17-23) prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą. Taip pat prašė taikyti ieškinio senatį.

Paaiškino, kad pareiškėjas Lukiškių TI-K laikytas nuo 2005 m. sausio 14 d. iki 2008 m. liepos 23 d. Asmens įskaitos kortelių saugojimo terminas 10 metų, todėl negalėjo pateikti ankstesnių duomenų. Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 1.125 straipsnio 8 dalimi, prašė pareiškėjo reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo taikyti trejų metų ieškinio senaties terminą.

Pažymėjo, kad Lukiškių TI-K yra specifinė įstaiga, apjungianti tardymo izoliatorių, kalėjimą ir areštinę. Vadovaujantis Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymu Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ didžiausias tardymo izoliatoriuje leidžiamų laikyti suimtųjų skaičius Lukiškių TI-K neturi viršyti 625, o didžiausias areštinėje leidžiamų laikyti areštą atliekančių nuteistųjų skaičius neturi viršyti 29. Teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymo Nr. 194 „Dėl pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių patvirtinimo“ 1 skyriaus 11.1 punkte yra nurodytas didžiausias Lukiškių TI-K leidžiamų laikyti nuteistųjų skaičius, kurio negalima viršyti – 300 asmenų (kalėjime). Maksimalus leistinas Lukiškių TI-K laikomų asmenų skaičius yra – 954, tačiau jis nuolat viršijamas ir gali siekti virš 1 000 asmenų. Didžiausią dalį Lukiškių TI-K esančių asmenų sudaro suimtieji, taip pat čia yra laikomi nuteistieji laisvės atėmimu iki gyvos galvos bei nuteistieji, kurie palikti atlikti ūkio darbus. Nuteistieji iki gyvos galvos užima kameras nuo 1 iki 75, jie laikomi po vieną (tik retais atvejais jų pačių prašymu jie gali būti laikomi po 2 asmenis).

Teigė, kad Lukiškių TI-K yra pataisos įstaiga, atliekanti teismų nutarčių, sprendimų vykdymo funkcijas, užtikrinant įstatymų ar kitų teisės aktų nustatytas laikymo sąlygas nuteistiesiems bei suimtiesiems. Asmenys, kuriems yra paskirta kardomoji priemonė – suėmimas – pristatomi į tardymo izoliatorių pagal ikiteisminio tyrimo teisėjo ar teismo paskirtą nutartį ar nuosprendį. Taip pat pagal ikiteisminio tyrimo teisėjo ar teismo nutartį asmenys yra perkeliami ikiteisminio tyrimo veiksmams atlikti arba dėl bylų nagrinėjimo teisme. Lukiškių TI-K administracija negali daryti įtakos suimtųjų ir nuteistųjų, atvykstančiųjų bei esančių įstaigoje, skaičiui, o jų nepriimti neturi teisinio pagrindo. Skirstant atvykusius asmenis į kameras, laikomasi Suėmimo vykdymo įstatymo 10 straipsnyje nustatytų suimtųjų izoliavimo reikalavimų. Skirstant atvykusius asmenis į kameras, taip pat laikomasi Bausmių vykdymo kodekso 70 straipsnyje nustatytų nuteistųjų atskiro arba izoliuoto laikymo pataisos įstaigose reikalavimų. Kai kurios kameros gali būti perpildytos ir vienam asmeniui tenkantis gyvenamosios patalpos plotas ne visada atitinka teisės aktų reikalavimus. Esant tokiai situacijai, tardymo izoliatoriaus administracija stengiasi, kad suimtieji ir nuteistieji, kurių laikymo sąlygos ne visiškai atitinka nustatytus reikalavimus, tokiomis sąlygomis būtų laikomi kuo trumpesnį laiką, atsiradus galimybei perkeliami į laisvesnes kameras. Kiekvienam kameroje laikomam asmeniui skiriama atskira lova, švarus patalynės komplektas, bei kitas teisės aktuose nustatytas inventorius.

Nurodė, kad, vadovaujantis Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių, patvirtintų Kalėjimų departamento direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V-176, 14.1 punkto reikalavimais, langų angoje įstatytos metalinės grotos, o langų stiklai aptraukti metaliniu tinklu. Nuteistieji dažnai tyčia sugadina metalinį tinklą. Tam, kad tinklas būtų nepasiekiamas, įdėtos vidinės metalinės grotos.

Atkreipė dėmesį į tai, kad įstaigos administracija nuolat reikalauja iš suimtųjų ir nuteistųjų palaikyti tvarką kamerose, už kamerų valymą ir tvarką atsakingi patys nuteistieji bei suimtieji. Reikalingas inventorius visą laiką pristatomas į kameras, išduodama kalcinuota soda, skirta kameroms, kriauklėms ir unitazams valyti, už administracijos reikalavimų nevykdymą skiriamos nuobaudos. Karantino kameras valo iš ūkio brigados paskirtas nuteistasis, jis jas plauna bei dezinfekuoja valikliais. Lukiškių TI-K buvo sudaręs paslaugų teikimo sutartį su UAB Kenkėjų kontrolės tarnyba. Vykdytojai nuolat atlikdavo vabzdžių ir graužikų naikinimo darbus, patalpų priežiūrą bei profilaktinius patikrinimus. Nuo 2013 m. gruodžio 30 d. Lukiškių TI-K sudarė paslaugų teikimo sutartį su UAB „Dezinfa“, kuri taip pat atlieka vabzdžių ir graužikų naikinimo darbus, patalpų priežiūrą bei profilaktinius patikrinimus. Nuo 2015 m. Lukiškių TI-K vėl sudarė paslaugų teikimo sutartį su UAB Kenkėjų tarnyba.

Pažymėjo, jog kamerų remontas atliekamas pagal iš anksto sudarytą planą, esamus resursus ir iš valstybės biudžeto gautas lėšas. Suimtieji ir nuteistieji neretai piktybiškai niokoja valstybės turtą, gadina elektros instaliaciją, daužo apšvietimo lemputes, stiklus, klozetus, laužo langus, griauna atitvarines sieneles, skiriančias klozetą nuo miegamųjų vietų ir pan., todėl visiškai suremontuotose kamerose neretai tenka daryti pakartotinį remontą.

Teigė, kad visose kamerose įrengtos taburetės (suoliukai), stalai, lentynos maisto produktams laikyti, higienos priemonėms sudėti. Atsižvelgiant į miegamųjų vietų kiekį lentynos daromos didesnės ar mažesnės. Kamerų plotas yra pakankamai mažas, dėl to ne visada įmanoma įrengti daugiau papildomų spintelių, lentynų, taburečių ar kitų baldų.

Pažymėjo, kad tualetas nuo likusio kameros ploto yra atskirtas sienele, kuri yra ne žemesnė kaip 1,5 m aukščio. Toks sanitarinio mazgo įrengimas atitinka Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ reikalavimus. Lukiškių TI-K kamerose langai vėdinimui pritaikyti, kameros yra vėdinamos natūraliai per langus ir tai atitinka Lietuvos higienos normos HN 76:2010 reikalavimus. Asmenys, kurie reguliariai vėdina, prižiūri ir tvarko savo kameras, neturi problemų dėl atsirandančio pelėsio ar drėgmės.

Pažymėjo, kad pareiškėjas skundą grindžia ne įrodymais, o samprotavimais apie teisės aktų turinį. Nusiskundimai yra abstraktūs, nėra konkretumo dėl padarytos žalos.

Atsakovo nuomone, sprendžiant skundo pagrįstumo klausimą, būtina nustatyti, ar toks veikimas arba neveikimas tiesiogiai lėmė pareiškėjo nurodytos žalos atsiradimą. Nagrinėjamu atveju nėra būtinos Civilinio kodekso 6.271 straipsnyje nustatytos valstybės civilinės atsakomybės už žalą, atsiradusią dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, sąlygos.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. gruodžio 8 d. sprendimu (b. l. 62-65) pareiškėjo skundą atmetė.

Teismas, remdamasis Civilinio kodekso 1.125 straipsnio 8 dalies, 1.126 straipsnio 2 dalies, 1.127 straipsnio 1 dalies nuostatomis, nustatęs, kad pareiškėjas skundą teismui dėl žalos atlyginimo paštu išsiuntė 2015 m. rugsėjo 25 d., o reikalavimo laikotarpis nuo 2001 m. gruodžio 31 d. iki 2008 m. liepos 23 d., sprendė, kad reikalavimas dėl žalos atlyginimo buvo pareikštas praleidus CK 1.125 straipsnio 8 dalyje nustatytą 3 metų ieškinio senaties terminą. Teismas pažymėjo, jog ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, o teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Senaties terminas skaičiuojamas nuo pareiškėjo skundo teismui padavimo dienos. Sužinojimo momentas yra ne supažindinimo su teisės aktų pažeidimais momentas, tačiau neigiamų išgyvenimų patyrimo momentas.

Dėl klausimo, ar konkrečios ieškinio senaties termino praleidimo priežastys yra svarbios ir sudaro pagrindą jį atnaujinti, teismas, remdamasis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika (pvz., 2009 m. rugsėjo 24 d. nutartis administracinėje byloje A822-1037/2009), pažymėjo, jog jei, kaip pats nurodė, dėl neužtikrintos teisės į minimalų kameros plotą, tenkantį vienam asmeniui, bei kitų jo nurodytų laikymo sąlygų pažeidimų bei suvaržymų pareiškėjas jautė dvasinius išgyvenimus ir nepatogumus, emocinį sukrėtimą, depresiją, pažeminimą, galimybių sumažėjimą, jis turėjo suvokti, jog jo teisės gali būti pažeidžiamos ir tai sudaro pagrindą kreiptis į teismą. Pareiškėjas nepateikė įrodymų dėl ieškinio senaties termino atnaujinimui svarbių aplinkybių egzistavimo. Byloje nėra jokių duomenų, kurie rodytų, jog egzistavo aplinkybės, sutrukdžiusios pareiškėjui kreiptis į teismą anksčiau. Įprastai nurodomos aplinkybės – nesusipažinimas su teisės aktais, teismų praktikos nežinojimas, nėra pagrindu senaties terminui atnaujinti. Tam, kad būtų keičiama teisės aktais nustatyta įprasta tvarka, turi būti nurodomos ypatingos priežastys, kurios įtakojo asmens galimybės paduoti skundą teismui, pavyzdžiui, ilga sunki liga, dėl kurios asmuo negalėjo pats pateikti skundo teismui ar jo vardu pavesti tai padaryti atstovui. Trejų metų senaties termino taikymo reikmė išaiškinta Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. kovo 24 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A261-1027/2011.

Atsižvelgęs į tai, kad atsakovo atstovas prašo taikyti ieškinio senaties terminą, pareiškėjas termino atnaujinti neprašo, svarbių priežasčių, kodėl kreipėsi daugiau nei po trejų metų nenurodo, teismas padarė išvadą, kad pareiškėjas praleido senaties terminą reikalavimui dėl netinkamų kalinimo sąlygų iki 2012 m. spalio 7 d. paduoti. Įvertinęs byloje nustatytas faktines aplinkybes, teismas pripažino, kad nėra pagrindo atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą. Nustatęs, kad pareiškėjas į teismą kreipėsi praleidęs 3 metų senaties terminą ir yra pagrindas taikyti ieškinio senatį, teismas konstatavo, kad pareiškėjo skundas dėl žalos atlyginimo negali būti tenkinamas, o skundas šioje dalyje turi būti atmestas (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 88 str. 1 p.).

III. Pareiškėjas R. K. pateikė apeliacinį skundą (b. l. 73-78), kuriame prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. gruodžio 8 d. sprendimą ir grąžinti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš esmės arba išnagrinėti bylą iš esmės apeliacine tvarka ir priteisti pareiškėjui 100 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo. Taip pat prašo iš atsakovo išreikalauti visus dokumentus pareiškėjo nurodomiems pažeidimams nustatyti.

Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1. Pagal Civilinio kodekso 1.134 straipsnio 1 punktą bei Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką (2008 m. sausio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-2/2008) ieškinio senatis netaikoma reikalavimams dėl asmeninių neturtinių teisių, kurios neturi ekonominio turinio, gynimo, o iš asmeninių neturtinių teisių pažeidimų atsirandantiems reikalavimams atlyginti tiek turtinę, tiek neturtinę žalą ieškinio senatis taikoma. Be to, Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių konvencijos 3 straipsnio pažeidimams senaties terminas negali būti taikomas.

2. Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime nebuvo supažindintas su Vidaus tvarkos taisyklėmis, nebuvo pateikta informacija apie sveikatos priežiūros paslaugų teikimo įstaigoje tvarką, pacientų teises ir pareigas. Dėl to pareiškėjas nežinojo savo teisių ir pareigų. Lukiškių TI-K nebuvo laikomasi Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių (patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194) Bendrųjų nuostatų 3, 4 ir 111.2 punktų reikalavimų taip pat Tardymo izoliatoriaus vidaus tvarkos taisyklių (patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2009 m. birželio 1 d. įsakymu Nr. IR-172) 100 punkto reikalavimų. Tai pagrindinė priežastis, dėl kurios per visą kalinimo laikotarpį pareiškėjas nėra rašęs nė vieno skundo ir dėl ko nesikreipė į teismą anksčiau dėl savo pažeistų teisių.

3. Bet kokia informacija apie suimtųjų teises yra blokuojama, bet koks kreipimasis dėl informacijos su prašymais į pareigūnus sukeldavo susierzinimo ir nepasitenkinimo bangą. Tokiu būdu Lukiškių TI-K išsprendžia iš esmės visas problemas taip pat ir dėl ženkliai didesnio kiekio skundų dėl nuolat pažeidinėjamų suimtųjų ir nuteistųjų teisių į teismus.

4. Lietuvos Respublikos Seimo kontrolieriai po apsilankymo Lukiškių TI-K, 2011 m. rugpjūčio 22 d. pažymoje Nr. 1/3D-2518 pažymėjo, jog nėra būtiniausio inventoriaus – stalų, spintelių, drabužių kabyklų. Taip pat atkreiptinas dėmesys į tai, kad kameros yra mažos ir siauros, todėl jas apstatyti tokiu baldų kiekiu objektyviai būtų sunku, be to, laikant jose 4 asmenis yra pažeidžiami teisės aktais nustatyti minimalaus gyvenamojo ploto reikalavimai. Lukiškių TI-K yra perpildytas nuolat, tokiu būdu bloginamos laikomų asmenų kalinimo sąlygos. Dėl perpildymo gali atsirasti nehigieniškos gyvenimo sąlygos, asmenims stinga privatumo, dėl ko didėja įtampa, smurtas tarp laikomų asmenų. Todėl šiuo metu dėl perpildymo Lukiškių TI-K laikomų suimtų asmenų teisės yra pažeidžiamos.

5. Atsižvelgiant į didelę pateikiamos informacijos apimtį bei kasdien į įstaigą atvykstančių asmenų srautą, toks asmenų supažindinimas su jų pareigomis ir teisėmis bei laikymo įstaigoje tvarka ir sąlygomis yra tik formalus.

6. Lukiškių TI-K nuolat yra laikoma daugiau asmenų nei nustatyta galiojančiuose teisės aktuose, todėl nėra užtikrinama įstaigoje laikomų asmenų teisė į kalinimą teisės aktais nustatyto dydžio ploto kamerose.

7. Naujai į įstaigą atvykusių asmenų supažindinimo su jų teisėmis ir pareigomis, su sveikatos priežiūros paslaugų teikimo šioje įstaigoje tvarka ir pacientų teisėmis ir pareigomis procedūra yra formali ir nepakankama, dėl ko neretai asmenys nežino savo teisių ir pareigų.

8. Atsakovo atstovas atsiliepime į pareiškėjo skundo pateikia klaidinančius duomenis, pareikšdamas, kad neišsaugojo duomenų, kuriose kamerose ir su kiek asmenų pareiškėjas buvo kalinamas nuo 2001 m. iki 2005 m., taip norėdamas nuslėpti padarytą pažeidimą. Todėl prašo teismą išreikalauti iš atsakovo tikslesnę informaciją apie tai, o jei tai nebus padaryta, prašo vadovautis pareiškėjo iš Lukiškių TI-K gauta ir byloje pateikta pažyma.

9. Žinant, kad 2001 m. ir vėliau Lukiškių TI-K kameros buvo itin perpildytos prašo pripažinti Lukiškių TI-K pažeidimų slėpimą ir įskaityti kiekvieną dieną, imant nuo 2001 m. iki 2005 m. laikotarpiu: kiek gultų buvo kameroje, tiek tuo metu kalėjo asmenų kartu su pareiškėju kiekvienoje kameroje, kurioje jis buvo laikomas.

10. Kadangi pareiškėjas žalą kildina iš netinkamų kalinimo sąlygų, todėl šioje byloje yra aktualus Konvencijos 3 straipsnis bei Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisprudencija (2000 m. spalio 26 d. sprendimas byloje Kudla prie Lenkiją (pareiškimo nr. 30210/96), 2001 m. balandžio 21 d. sprendimas byloje Peers prie Graikiją (pareiškimo nr. 28524/95), 2011 m. sausio 20 d. sprendimas byloje Mandic ir Jovic prieš Slovėniją (pareiškimų nr. 5774/10 ir 5985/10)).

11. Pirmosios instancijos teismas turėjo atkreipti dėmesį į tai, kad EŽTT savo praktikoje ne kartą yra nurodęs, jog nepaprastai didelis kameros erdvės trūkumas yra labai reikšmingas faktorius, sprendžiant, ar taikomos sulaikymo sąlygos buvo „žeminančios“ Konvencijos 3 straipsnio prasme (2005 m. balandžio 7 d. sprendimas byloje Karalevičius prieš Lietuvą (pareiškimo nr. 53254/99), 2010 m. sausio 10 d. sprendimas byloje Ananyev ir kiti prieš Rusiją (pareiškimo nr. 42525/07)). EŽTT ne kartą yra nurodęs, kad tais atvejais, kai pareiškėjams teko mažiau nei 3 kv. m grindų ploto, kameros perpildymas turi būti laikomas toks didelis, kad savaime pateisina Konvencijos 3 straipsnio pažeidimą (2011 m. sausio 20 d. sprendimas byloje Mandic ir Jovic prieš Slovėniją (pareiškimų nr. 5774/10 ir 5985/10), 2010 m. sausio 10 d. sprendimas byloje Ananyev ir kiti prieš Rusiją (pareiškimo nr. 42525/07)). Dėl ploto tenkančio vienam asmeniui kameroje remiasi ir Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“, 1.3.1 punktu, kad vienam asmeniui, laikomam kameroje, turi tekti ne mažiau kaip 3,6 kv. m.

12. Dėl ieškinio senaties termino taikymo remiasi CK 1.124, 1.126, 1.127, 1.131 straipsnių nuostatomis ir Lietuvos Respublikos teismų praktikos, taikant ieškinio senatį reglamentuojančias įstatymų normas, apibendrinimo apžvalga, patvirtinta Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Senato 2002 m. gruodžio 20 d. nutarimu Nr. 39 ir nurodo, kad jis apie savo teisių pažeidimą sužinojo tik 2015 m. Pažymi, kad šiai bylai reikšmingas Šiaulių apygardos administracinio teismo 2015 m. liepos 10 d. sprendimas byloje Nr. I-2307-289/2015, kurioje atsakovas taip pat prašė taikyti ieškinio senaties terminą, tačiau teismas pareiškėjui priteisė 2 400 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą (b. l. 84-87) prašo jį atmesti kaip nepagrįstą.

Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:

1. Lukiškių TI-K, teikdamas atsiliepimą į pareiškėjo skundą, pateikė duomenis, iš kurių matyti kamerų skaičiai, jų plotai, taip pat jose buvusių asmenų skaičius. Šiuos duomenis dėl kameros ploto normos vienam asmeniui negalima vertinti vienareikšmiškai, kadangi asmenų kamerose kaita labai didelė, dažni atvejai, kai per vieną dieną asmenų skaičius (o kartu ir vienam asmeniui tenkantis gyvenamasis plotas) kameroje kinta keletą kartų. Dėl šių priežasčių negalima objektyviai nustatyti, koks konkretus kameros plotas teko pareiškėjui atitinkamą dieną. Esant dažnai asmenų skaičiaus kameroje kaitai, tam tikromis dienomis vienam asmeniui tekusį, galimai mažesnį kameros plotą nereikėtų vertinti kaip tęstinį ir intensyvų pažeidimą, dėl kurio pareiškėjas galėtų patirti neturtinę žalą.

2. Lukiškių TI-K yra specifinė įstaiga, nes apjungia ir tardymo izoliatorių, ir kalėjimą. Vadovaujantis Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymu Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatorius ir areštinės kameroje nustatymo“ didžiausias tardymo izoliatoriuje leidžiamų laikyti suimtųjų skaičius neturi viršyti Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime – 625, bei didžiausias areštinėje leidžiamų laikyti areštą atliekančių nuteistųjų skaičius neturi viršyti Lukiškių tardymo izoliatoriuje kalėjime – 29. Taip pat, vadovaujantis Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymo Nr. 194 „Dėl pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių patvirtinimo“, I skyriaus 11.1 punktu didžiausias pataisos įstaigoje leidžiamų laikyti nuteistųjų skaičius Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime, kurio negalima viršyti – 300 (kalėjime). Taigi, maksimalus leistinas Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime laikomų asmenų skaičius yra – 954 asmenys. Tačiau šis skaičius nuolat yra viršijamas ir gali siekti virš 1 000 asmenų. Didžiausią dalį čia esančių žmonių sudaro suimtieji, taip pat čia yra laikomi nuteistieji laisvės atėmimu iki gyvos galvos (pvz., šiai dienai jų yra 87) bei nuteistieji, kurie dirba ūkiniame skyriuje. Nuteistieji iki gyvos galvos užima kameras nuo 1 iki 75, ir atsižvelgiant į teisės aktų reikalavimus jie laikomi po 1 žmogų (tik labai retais atvejais jų pačių prašymu jie gali būti talpinami po 2 asmenis).

3. Lukiškių TI-K yra pataisos įstaiga, atliekanti teismų nutarčių, sprendimų vykdymo funkcijas, užtikrinant įstatymų ar kitu teisės aktų nustatytas laikymo sąlygas nuteistiesiems bei suimtiesiems. Suėmimo vykdymo įstatymo 8 straipsnis nustato asmenų pristatymą į tardymo izoliatorių. Asmenys, kuriems yra paskirta kardomoji priemonė – suėmimas pristatomi į tardymo izoliatorių pagal ikiteisminio tyrimo teisėjo ar teismo paskirtą nutartį ar nuosprendį. Taip pat pagal ikiteisminio tyrimo teisėjo ar teismo nutartį asmenys yra perkeliami ikiteisminio tyrimo veiksmams atlikti arba dėl bylų nagrinėjimo teisme. Pagal Lietuvos Respublikos Konstitucijos 109 straipsnį teisėjas ir teismai, vykdydami teisingumą yra nepriklausomi, todėl Lukiškių TI-K administracija negali įtakoti suimtųjų ir nuteistųjų atvykstančiųjų bei esančių įstaigoje skaičiaus, o jų nepriimti į įstaigą tiesiog neturi teisinio pagrindo, nes priešingu atveju nebus vykdomos teismų nutartys bei sprendimai. Skirstant atvykusius asmenis į kameras buvo laikomasi Suėmimo vykdymo įstatymo 10 straipsnyje numatytų suimtųjų izoliavimo reikalavimų ir Bausmių vykdymo kodekso 70 straipsnyje numatytų nuteistųjų atskiro arba izoliuoto laikymo pataisos įstaigose reikalavimų. Dėl šių aplinkybių kai kurios kameros gali būti perpildytos ir vienam asmeniui tenkantis gyvenamosios patalpos plotas ne visada siekia teisės aktuose nustatytos ribos. Esant tokiai situacijai, tardymo izoliatoriaus administracija stengiasi, kad suimtieji ir nuteistieji, kurių laikymo sąlygos ne visiškai atitinka nustatytus reikalavimus, tokiomis sąlygomis būtų laikomi kuo trumpesnį laiką, t. y. atsiradus galimybei perkeliami į laisvesnes kameras.

4. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas savo reikalavimo dėl neturtinės žalos atlyginimo nepagrindė jokiais įrodymais, kaip to reikalauja Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 23 straipsnio 2 dalies 6 punktas. Abstraktūs teiginiai, kuriuose pažodžiui pakartotas CK pateiktas neturtinės žalos apibrėžimas, negali būti pagrindas tenkinti reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo. Siekiant neturtinės žalos atlyginimo, būtina nustatyti, jog tas asmuo, kuris kreipėsi teisminės gynybos, tikrai patyrė fizinį skausmą, dvasiškai išgyveno, realiai patyrė emocinę depresiją, pažeminimai buvo apčiuopiami, reputacijos pablogėjimas juntamas ir ši dvasinė skriauda, pasireiškusi vienu arba keletu iš išvardintų elementų, nebuvo vienkartinio pobūdžio ar momentinė. Neturtinė žala nėra bet koks, menkiausio laipsnio asmeniui padarytas neigiamas poveikis. Jis turi sukelti ne vienkartinius ar trumpalaikius išgyvenimus ar emocijas arba sudaryti kliūtis, kurios nėra sudėtingos ar nesunkiai įveikiamos. Neturtinė žala konstatuojama tada, kai ją darantys veiksmai ar veiksniai yra pakankamai intensyvūs, o ne mažareikšmiai ar smulkmeniški.

5. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais nėra vienintelis pažeistų teisių gynimo būdas. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra nurodęs, kad teismų praktikoje pripažįstama ir tai, kad asmens pažeista neturtinė teisė kai kuriais atvejais teismo gali būti apginta nepriteisiant neturtinės žalos atlyginimo pinigais. Todėl teisės pažeidimo pripažinimas bylose, susijusiose su neturtinės žalos atlyginimu, tam tikrais atvejais gali būti savarankiškas pažeistų asmens teisių gynimo būdas, o tai reiškia, kad ne visais atvejais tam, jog būtų apginta pažeista neturtinė teisė, turi būti priteisiamas neturtinės žalos atlyginimas pinigais. Pabrėžtina, kad kai kuriose bylose, remiantis suformuota Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika (bylos Nr. A525-2017/2012, Nr. A146-1527/2012), reikalavimai dėl neturtinės žalos atlyginimo yra atmetami, kadangi pažeidimo fakto konstatavimas yra pakankama padarytos žalos atlyginimo forma, nepriteisiant neturtinės žalos atlyginimo pinigais.

6. Tam tikras suimtųjų/nuteistųjų asmenų privatumo, judėjimo laisvės apribojimas ir su juo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu. Pareiškėjo patirti nepatogumai labiausiai sietini su jo paties elgesiu, kas lėmė patekimą į laisvės atėmimo vietą. Pareiškėjo reikalavimas atlyginti neturtinę žalą traktuotinas kaip nesąžiningas noras pasipelnyti valstybės (visų sąžiningų mokesčių mokėtojų) sąskaita.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Nuo 2016 m. liepos 1 d. įsigaliojo nauja Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo redakcija, tačiau pagal 2016 m. birželio 2 d. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymo Nr. XII-2399 8 straipsnio 2 dalį administracinių bylų, pradėtų ir nebaigtų nagrinėti apeliacine instancija iki šio įstatymo įsigaliojimo, procesas apeliacinėje instancijoje vyksta iki šio įstatymo įsigaliojimo galiojusia tvarka, todėl pareiškėjo apeliacinis skundas išnagrinėtas, vadovaujantis Administracinių bylų teisenos įstatymu, galiojusiu iki 2016 m. liepos 1 d.

Apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, remdamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 136 straipsniu nustatytomis bylos nagrinėjimo ribomis, kad apeliacinės instancijos teismo nesaisto apeliacinio skundo argumentai ir jis privalo patikrinti visą bylą, daro išvadą, jog pareiškėjo apeliacinis skundas netenkintinas. Apeliacinės instancijos teismas iš esmės sutinka su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis ir, iš naujo jų nekartodamas, tik atsako į apeliacinio skundo argumentus.

Pirmosios instancijos teismas netenkino pareiškėjo skundo reikalavimo pripažinęs, jog yra praleistas trejų metų ieškinio senaties terminas.

Pareiškėjas su tuo nesutinka ir apeliaciniame skunde nurodo, kad Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnio pažeidimui ieškinio senaties terminas netaikytinas. Šis apeliacinio skundo argumentas yra nepagrįstas.

Ieškinio senatis – tai įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises, pareikšdamas ieškinį (Civilinio kodekso 1.124 str.). Šios teisės normos paskirtis yra užtikrinti civilinių teisinių santykių stabilumą ir skatinti asmenį kuo greičiau ginti savo pažeistą teisę bei palengvinti ginčo šalių įrodinėjimo procesą.

Šios bylos ginčui taikytinas CK 1.125 straipsnio 8 dalyje nustatytas sutrumpintas trejų metų ieškinio senaties terminas pareikšti reikalavimams atlyginti padarytą žalą, kuris taikytinas taip pat ir reikalavimams atlyginti neturtinę žalą.

Praleistas ieškinio senaties terminas gali būti atnaujintas (CK 1.131 str. 2 d.), o ieškinio senatį teismas gali taikyti tik ginčo šalies reikalavimu (CK 1.126 str. 2 d.).

Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė, kad pareiškėjas praleido trejų metų ieškinio senaties terminą, skaičiuojant pažeidimo pabaigą nuo 2008 m. liepos 23 d. iki skundo pateikimo teismui dienos (2015 m. rugsėjo 25 d.). Atsakovas prašė taikyti senaties terminą ir teismas senaties terminą pritaikė prieš tai ex officio (pagal pareigas), nesant pareiškėjo prašymo atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą, patikrino ir įvertino pareiškėjo nurodytas ieškinio senaties termino praleidimo aplinkybes. Apeliacinės instancijos teismas su tuo sutinka ir neturi pagrindo pareiškėjo nurodytas aplinkybes vertinti iš naujo.

Dėl pareiškėjo argumento, kad Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos pažeidimui netaikytina senatis, pažymėtina, kad Europos Žmogaus Teisių Teismas yra nurodęs, jog teisė į teismą (vienas jos aspektų – teisė kreiptis į teismą) nėra absoliuti, galimi tam tikri šios teisės apribojimai (nes teisės kreiptis į teismą prigimtis (pobūdis) reikalauja valstybės reglamentavimo); svarbu, kad šie apribojimai nesuvaržytų ir „nesusilpnintų“ asmens teisės į teismą tokiu būdu ar apimtimi, kad būtų pažeista šios teisės esmė ir kad jie atitiktų teisėtą tikslą ir egzistuotų pagrįstas proporcingumo ryšys tarp taikomų priemonių bei siekiamo tikslo (pvz., 1996 m. spalio 22 d. sprendimas byloje Stubbings ir kt. prieš Jungtinę Karalystę (pareiškimo nr. 22083/93, 22095/93)). Taip pat Europos Žmogaus Teisių Teismas yra pripažinęs, kad senaties terminai iš principo yra pateisinamas teisės kreiptis į teismą apribojimas, tačiau tai, kaip jie pritaikomi konkrečiu atveju, gali sukelti Konvencijos 6 straipsnio 1 dalies pažeidimą (pvz., 2009 m. liepos 7 d. sprendimas byloje Stagno prieš Belgiją (pareiškimo nr. 1062/07)).

Minėta teismo praktika patvirtina, kad remiantis nacionalinės teisės nustatyta tvarka, reikalavimui dėl Konvencijos pažeidimo gali būti taikomas senaties terminas ir jo taikymo pagrįstumas vertinamas kiekvienu konkrečiu atveju atskirai.

Šio ginčo atveju nuo pareiškėjo nurodyto teisės pažeidimo pabaigos (2008 m. liepos 23 d.) iki skundo pateikimo teismui (2015 m. rugsėjo 25 d.) praėjo gana ilgas laikotarpis, per kurį pareiškėjas turėjo galimybę kreiptis į teismą dėl pažeistos teisės gynimo. Pareiškėjas nenurodė ir byloje nėra duomenų, kad jis buvo aktyvus, siekdamas apginti jo nurodomą teisės pažeidimą, todėl nesant aplinkybių, pateisinančių tokį neveikimą arba jo teisės į gynybą ribojimą, daroma išvada, jog senaties terminas šiuo atveju yra proporcinga priemonė, atitinkanti ieškinio senaties tikslus.

Kadangi atsisakyta tenkinti pareiškėjo skundą, pritaikius ieškinio senaties terminą, byla pagrįstai iš esmės nenagrinėta, todėl nevertintini pareiškėjo argumentai dėl jo kalinimo sąlygų pažeidimų ir tai patvirtinantys nauji įrodymai nerinktini.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi apeliacinį skundą, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas argumentuotai įvertino ginčo esmę sudarančias aplinkybes, ištyrė pareiškėjo reikalavimų pagrįstumą, atsižvelgė į visas bylai svarbias aplinkybes ir priėmė teisingą bei pagrįstą sprendimą. Todėl apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Remdamasi išdėstytais argumentais ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

pareiškėjo R. K. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. gruodžio 8 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimė Baltrūnaitė

Stasys Gagys

Romanas Klišauskas