5e5ba394-5083-4d8a-970a-8fc3ae8a67db · Klaipėdos apygardos teismas

Pranešėjas D. Jocys                                                  Baudžiamoji byla Nr. 1A-140-361/2011Teisėjas V. Gedeikis                                               Teisminio proceso Nr. 1-44-1-00108-2008-9                                                         Procesinio sprendimo kategorija: 1.1.8.1.1.;                                                         1.2.25.4.6.; 2.1.15.1.2.     (S)                                                                             KLAIPĖDOS APYGARDOS TEISMASN U T A R T I S      LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU                                                          2011 m. balandžio 22 d.     Klaipėda Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Daliaus Jocio, teisėjų Eduardo Maškevičiaus ir Rasos Valentinienės,sekretoriaujant Audriui Kvajauskui,dalyvaujant prokurorei Alicijai Petkevičiūtei,nukentėjusiosios V.

S. atstovei advokatei Gražinai Mauručaitienei,gynėjui advokatui Ignacijui Å uÅ¡kevičiui,nuteistajam E. M.,ekspertui V. P.,teismo posėdyje apeliacine tvarka iÅ¡nagrinėjo baudžiamÄ jÄ bylÄ pagal nukentėjusiosios V. S. ir nuteistojo E. M. apeliacinius skundus dėl Plungės rajono apylinkės teismo 2010-11-30 nuosprendžio, kuriuo E. M., a. k. (duomenys neskelbtini) pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos BK 281 str. 6 d. laisvės atėmimu 3 metams, bausmę atliekant atvirojoje kolonijoje.

Pritaikius BK 68 str., E. M. uždrausta vairuoti visų rÅ«Å¡ių transporto priemones 3 metus.Nuosprendžiu iÅ¡ E. M. nukentėjusiajai V. S. priteista 75000 Lt neturtinės žalos atlyginimo.Teisėjų kolegija, iÅ¡nagrinėjusi bylÄ ,              n u s t a t ė: E. M. nuteistas už tai, kad 2008 m. spalio 4 d., 18 val. 53 min., vairuodamas savo automobilį „Audi 90“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) (duomenys neskelbtini), pažeidė Kelių eismo taisyklių 9, 14, 133, 134 punktų reikalavimus, t. y. 9 p. reikalavimus, įpareigojančius laikytis visų bÅ«tinų atsargumo priemonių, nekelti pavojaus kitų eismo dalyvių, kitų asmenų ar jų turto saugumui ir aplinkai; 14 p. reikalavimÄ , draudžiantį vairuoti transporto priemonę neblaiviam; 133 p. reikalavimus, įpareigojančius važiuoti nevirÅ¡ijant leistino greičio, o pasirenkant važiavimo greitį atsižvelgti į važiavimo sÄ lygas, ypač vietovės reljefÄ , kelio ir transporto priemonės bÅ«klę ir krovinį, meteorologines sÄ lygas, taip pat eismo intensyvumÄ , kad galėtų sustabdyti transporto priemonę iki bet kurios iÅ¡ anksto numatomos kliÅ«ties, sulėtinti greitį ir prireikus sustoti, jeigu to reikia dėl susidariusių aplinkybių, ypač kai blogas matomumas; 134 p. reikalavimus, įpareigojančius vairuotojÄ atsiradus kliūčiai ar iÅ¡kilus grėsmei eismo saugumui (jeigu jis gali tai pastebėti) sulėtinti greitį, net visiÅ¡kai sustabdyti transporto priemonę arba apvažiuoti kliÅ«tį nesukeliant pavojaus kitiems eismo dalyviams, vairavo automobilį bÅ«damas lengvai girtas, važiuodamas (duomenys neskelbtini) miestelio link nepasirinko saugaus važiavimo greičio, neatsižvelgė į važiavimo sÄ lygas, kad priekyje deÅ¡iniosios važiuojamosios dalies pakraščiu ir kelkraščiu ta pačia kryptimi eina penkių asmenų grupė, pėsčiajam M.

U. perbėgus iÅ¡ deÅ¡iniosios važiuojamosios dalies į kairįjį kelkraÅ¡tį ir sudarius kliÅ«tį jo vairuojamam automobiliui nesulėtino greičio ir nestabdė automobilio savo eismo juostoje, o stabdydamas nusuko vairuojamÄ automobilį į kairįjį kelkraÅ¡tį ir partrenkė ten ėjusį M. U., kuris dėl patirto kÅ«no sumuÅ¡imo, lydimo daugybinių sužalojimų bei kaukolės skliauto ir pamato kaulų skeveldrinių lūžių, besikomplikavusių nedideliu Å«miu vidiniu nukraujavimu, aspiracija krauju, mirė įvykio vietoje.Nuteistasis E. M. apeliaciniu skundu praÅ¡o nuosprendį panaikinti ir jį iÅ¡teisinti, civilinį ieÅ¡kinį dėl 75000 Lt neturtinės žalos atlyginimo atmesti.

Nurodo, kad buvo netinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas ir padaryti esminiai BPK pažeidimai, dėl kurių buvo suvaržytos įstatymų garantuotos kaltinamojo teisės ir kurie sukliudė teismui iÅ¡samiai ir neÅ¡aliÅ¡kai iÅ¡nagrinėti bylÄ ir priimti teisingÄ nuosprendį. Dėl pareikÅ¡to kaltinimo jis iÅ¡ dalies prisipažino, o bÅ«tent, kad vairavo bÅ«damas apsvaigęs nuo alkoholio, tačiau pagrindinė autoįvykio priežastis yra pėsčiojo M. U. veiksmai. Be to, nesuprantama, kaip teismas padarė iÅ¡vadÄ , kad automobilis bei M.

U. lavonas buvo rasti kairiame kelkraÅ¡tyje, kai autoavarijos vietos apžiÅ«ros protokole yra aiÅ¡kiai nurodyta, kad automobilis bei M. U. lavonas yra pievoje tam tikrais atstumais nuo kelio važiuojamosios dalies (b. l. 6–7). Teismas, priimdamas apkaltinamÄ jį nuosprendį, negalėjo remtis ir D. G. parodymais, kurie nepatvirtina jo, E. M., kaltės, nes D. G. nurodė, kad M. U. buvo partrenktas važiuojamojoje kelio dalyje. Apeliantas taip pat teigia, kad liudytojų N. V., A. S. bei P. K. parodymai jo kaltės neįrodo.

Teismas nurodė, kad specialisto iÅ¡vadoje Nr. 11K-1 ir eismo įvykio specialisto iÅ¡vadoje Nr. 11K-212 (08) atsiradę prieÅ¡taravimai buvo paÅ¡alinti atlikus komisijos ekspertizę, todėl teismas remiasi tik jos iÅ¡vadomis. Tačiau nesuprantama, kodėl teismas suteikia prioritetÄ vienai iÅ¡vadai ir nesiremia kitomis, nors ekspertizės akte Nr. 11-662 (10) nurodyta, kad remiamasi specialisto iÅ¡vadoje Nr. 11K-1 pateiktais skaičiavimais, nepaisydamas to, teismas iÅ¡vadÄ Nr. 11K-1, kuri jam, E. M., yra palanki ir todėl ikiteisminis tyrimas jam buvo nutrauktas, atmeta.

Ekspertizės akte yra nurodyta, kad susidariusiomis eismo įvykio aplinkybėmis pėsčiasis M. U. prieÅ¡ kirsdamas važiuojamÄ jÄ kelio dalį privalėjo tinkamai įsitikinti, kad tai daryti bus saugu ir nesudarys kliÅ«ties artėjančiam automobiliui, pažymėta, kad siekiant iÅ¡vengti skersai kelio judančios kliÅ«ties – bėgančio pėsčiojo – partrenkimo vairuojamo automobilio nusukimas techniniu požiÅ«riu yra nesaugus ir nepriimtinas. Toks kategoriÅ¡kas ekspertų pasisakymas padarė įspÅ«dį teismui, vertinusiam veiksmus.

Tačiau nežinia, kodėl ekspertai tvirtina, kad apvažiuodamas kliūtį iš kairės pusės jis pasielgė nesaugiai ir nepriimtinai. KET 134 p. reikalavimas nedraudžia vairuotojui manevruoti ir apvažiuoti kliūtį, o būtent jame yra nurodyta, kad, jeigu atsirado kliūtis ar iškilo grėsmė eismo saugumui, vairuotojas (jeigu jis gali tai pastebėti) privalo sulėtinti greitį, net visiškai sustabdyti transporto priemonę arba apvažiuoti kliūtį nesukeldamas pavojaus kitiems eismo dalyviams.

Apvažiavimo manevras kaip tik ir sutapo su netikėtu kliÅ«ties atsiradimu ir su staigiu automobilio stabdymu. KliÅ«ties atsiradimas buvo netikėtas, numatyti bÅ«tent tokius M. U. veiksmus nebuvo galima, kiekvieno žmogaus reakcija į judančios kliÅ«ties atsiradimÄ iÅ¡ deÅ¡inės pusės – nusukti vairÄ Ä¯ kitÄ pusę, t. y. į kairę pusę, tai ir buvo padaryta, tuo labiau, kad jokių prieÅ¡prieÅ¡inių transporto priemonių nebuvo. Jeigu automobilis bÅ«tų buvęs stabdytas nenusukant vairo į kairę pusę, o stabdomas savo judėjimo juostoje, bÅ«tų buvę partrenkti kiti važiuojamojoje kelio dalyje ėję vaikinai, tad pasekmės galėjo bÅ«ti dar baisesnės. Be to, ekspertai savo iÅ¡vadas pateikia kaip tikėtinas.

Nesutinka su iÅ¡vada, jog M. U. buvo partrenktas kelkraÅ¡tyje, nes pastarasis buvo partrenktas važiuojamojoje dalyje. Pagal automobilio stiklo Å¡ukių iÅ¡barstymÄ galima apytiksliai nustatyti partrenkimo vietÄ , nes stiklo Å¡ukių iÅ¡barstymo pradžia prasideda 2–3 metrai nuo sudaužymo vietos bei priklausomai nuo automobilio važiavimo greičio, o tai reiÅ¡kia, kad M. U. buvo partrenktas ne kelkraÅ¡tyje, o važiuojamojoje kelio dalyje, nes kelkraÅ¡tyje buvo aptiktos automobilio stiklo Å¡ukės. Tiksliai tai galėtų paaiÅ¡kinti specialistai, tačiau jis, E. M., neturėjo galimybės papildomai užduoti klausimų ekspertams autotechnikams, nes advokato praÅ¡ymÄ iÅ¡kviesti ir apklausti ekspertus autotechnikus teismas atmetė.

KelkraÅ¡tyje aptikta kepurė apytiksliai nustato partrenkimo vietÄ , nes specialisto iÅ¡vadoje Nr. 11K-1 yra nurodyta, kad nepritvirtinti užriÅ¡ant, užsegant ar kitaip partrenktų pėsčiųjų galvos apdangalai dažniausiai nukrenta ir aptinkami ties partrenkimo vieta. M. U. partrenkimas įvyko kairėje kelio pusėje, tikėtina, kairiajame kelkraÅ¡tyje, orientaciniai ties ar net ir prieÅ¡ partrenktojo kepurės aptikimo vietÄ . Koks galėtų bÅ«ti tas atstumas, taip ir liko neaiÅ¡ku, ar tai galėjo bÅ«ti 0,5 metro ar vienas metras, o gal ir daugiau.

Å ito klausinio niekas neaiÅ¡kino ir net nesistengė iÅ¡aiÅ¡kinti. Be to, kyla klausimas, kaip per tokį trumpÄ laiko tarpÄ M. U. spėjo perbėgti per keliÄ , atsidurti kelkraÅ¡tyje ir jau eidamas kelkraščiu bÅ«ti partrenktas. Jis pripažino savo kaltę dėl vairavimo neblaiviam, t. y. dėl KET 14 p. pažeidimo, tačiau priežastinio ryÅ¡io tarp pažeidimo ir nustatytų pasekmių nėra. Nesuprantama, kokius dar KET reikalavimus jis pažeidė, nes teismas nurodė KET pažeidimus bendromis frazėmis.

Leistino važiavimo greičio jis nevirÅ¡ijo, nes ekspertai tiksliai nustatyti važiavimo greičio nesugebėjo, o nurodė ribÄ tarp 70–92 km/val. Ekspertai taip pat nenurodė, jog pagrindinė sÄ lyga Å¡iam eismo įvykiui kilti buvo bÅ«tent jo, E. M., veiksmai, o nurodė, kad jo veiksmai tik sÄ lygojo eismo įvykio kilimÄ . Jis automobilį pradėjo stabdyti savo judėjimo juostoje ir tai yra nurodyta plane grafike ekspertizės akte Nr. 11-662 (10). Apsispręsti, kokių imtis veiksmų, turėjo 1–2 sekundes.

Numatyti, kad artėjant prie jaunuolių grupės ir likus iki jų 30 metrų, kuris nors iÅ¡ jų pradės bėgti per keliÄ , nebuvo galima ir neprivaloma. Tai buvo tiesus kelio ruožas, jeigu M. U. bÅ«tų laikęsis KET 87 p. reikalavimų, bÅ«tų pastebėjęs automobilį ir šį praleidęs, nelaimė nebÅ«tų įvykusi. E. M. nurodo, kad kiekvienas pėstysis, prieÅ¡ pradėdamas eiti per keliÄ (pabrėžtina, kad tai buvo ne pėsčiųjų perėjoje), turi įsitikinti, kad tai daryti yra saugu.

M. U. reikėjo palaukti 2 sekundes ir tik po to, kai automobilis bÅ«tų nuvažiavęs, eiti per keliÄ . Atsižvelgiant į specialistų iÅ¡vadÄ , pėdsakų atsiradimas ant M. U. batų įrodo, kad pastarasis buvo partrenktas ant asfalto, t. y. važiuojamojoje kelio dalyje, o ne kelkraÅ¡tyje, kur yra smėlis, ir pėdsakų ant batų neliktų. Pagrindinė teismo klaida susijusi su tuo, kur ekspertai autotechnikai nustatė partrenkimo vietÄ . Vadovautis prielaidomis teismas negalėjo. Ekspertizės aktai arba specialisto iÅ¡vada pagal BPK 20 str. gali bÅ«ti įrodymais, nustatinėjant asmens kaltę.

Tačiau eismo įvykio ekspertizės iÅ¡vados skiriasi, todėl teismas negalėjo prieiti teisingų iÅ¡vadų, nes neginčytinai nebuvo nustatyta M. U. partrenkimo vieta, jo judėjimo trajektorija, kokiu tempu jis judėjo, nebuvo nustatyta, kad bÅ«tent jo, E. M., veiksmai, o ne paties M. U. neatsargus elgesys lėmė tokių sunkių pasekmių atsiradimÄ . Ekspertai autotechnikai nurodo, kad M. U. partrenkimas, tikėtina, įvyko kelkraÅ¡tyje, tačiau tai tik tikėtina partrenkimo vieta, o ne kategoriÅ¡kas tvirtinimas.

Pagrindinė sÄ lyga Å¡iam įvykiui kilti buvo M. U. veiksmai, Å¡is nenustatytoje vietoje bėgdamas kirto keliÄ iÅ¡ deÅ¡inės į kairę neįsitikinęs, kad tai daryti yra saugu, kad nėra artėjančių transporto priemonių, dėl to stabdant nebuvo techninės galimybės iÅ¡vengti pėsčiojo partrenkimo, taigi teismas turėjo įvertinti abiejų eismo dalyvių padarytų pažeidimų reikÅ¡mę nusikalstamų padarinių atsiradimui. Vieta, kur įvyko M. U. partrenkimas, yra tiesus kelio ruožas, matomumas labai geras.

Ä®spėjamųjų ženklų, kurie galėtų informuoti vairuotojÄ apie galimÄ pėsčiųjų pasirodymÄ kelyje tame ruože taip pat nebuvo. Apeliantas nurodo, kad pirmoje apklausoje teigė ir vis pabrėždavo, jog apvažinėjo grupę pėsčiųjų ir pasuko vairÄ kairiau, todėl ir iÅ¡važiavo į prieÅ¡prieÅ¡inę judėjimo juostÄ . Specialisto iÅ¡vadoje Nr. 11K-1 konkrečiai yra nurodyta, kad nebuvo techninės galimybės iÅ¡vengti M. U. partrenkimo, todėl nėra nusikaltimo, numatyto BK 281 str. 6 d., sudėties, tačiau teismas visiÅ¡kai ignoravo Å¡iÄ specialisto iÅ¡vadÄ .

Apeliaciniame skunde taip pat keliamas klausimas, kodėl inkriminuoti KET 9 p., 133 p. pažeidimai ir koks jų priežastinis ryšys su kilusiais padariniais, nors jie visai nesusiję. Eismo įvykis nebūtų įvykęs, jei M. U. būtų laikęsis KET reikalavimų. M. U. buvo pats neatsargus ir būtent dėl jo paties veiksmų jis ir žuvo, todėl remiantis CK 6.253 str. 1 d. civilinė atsakomybė netaikoma, be to, M. U. veiksmai atitinka CK 6.253 str. 5 d. numatytus nukentėjusio asmens veiksmus, t. y. veiksmai, dėl kurių kaltas pats nukentėjęs asmuo ir dėl kurių jam atsirado ar padidėjo nuostoliai.

Apeliaciniu skundu nukentėjusioji V. S. praÅ¡o nuosprendį pakeisti ir paskirti E. M. ne mažesnę nei BK 281 str. 6 d. numatytos sankcijos vidurkis bausmę bei visiÅ¡kai patenkinti jos civilinį ieÅ¡kinį dėl neturtinės žalos atlyginimo. E. M. paskirta aiÅ¡kiai per Å¡velni bausmė ir todėl nebus pasiekti bausmės tikslai. Teismas paskyrė minimaliÄ sankcijoje už Å¡iÄ nusikalstamÄ veikÄ numatytÄ terminuoto laisvės atėmimo bausmę ir taip pažeidė BK 61 str. 4 d., kuri numato, kad, jeigu kaltininkas savo noru prisipažino padaręs nusikaltimÄ , nuoÅ¡irdžiai gailisi, aktyviai padėjo iÅ¡aiÅ¡kinti nusikaltimÄ ir nėra atsakomybę sunkinančių aplinkybių, teismas skiria jam ne didesnę kaip straipsnio sankcijoje už padarytÄ nusikaltimÄ numatytas bausmės vidurkis laisvės atėmimo bausmę arba su laisvės atėmimu nesusijusiÄ bausmę.

BK 281 str. 6 d. numatytos bausmės vidurkis – 6,5 metų. Paskirti minimaliÄ sankcijoje numatytÄ bausmę nebuvo jokių įstatymų numatytų pagrindų: E. M. kaltu neprisipažino, nesigailėjo dėl įvykdytos veikos, neatsiprašė, padarytos žalos neatlygino, todėl nebuvo jokių jo atsakomybę lengvinančių aplinkybių, kurios galėjo turėti įtakos skiriamai bausmei. E. M. ir anksčiau yra vairavęs transporto priemonę neblaivus, padaręs administracinės teisės pažeidimus, ir tai tik patvirtina, kad jo elgesys vairuojant transporto priemonę nesikeičia, iÅ¡ jam paskiriamų nuobaudų jokių iÅ¡vadų jis nepadaro.

Teismas, skirdamas E. M. bausmę, nepakankamai atsižvelgė į jo padarytos nusikalstamos veikos pavojingumÄ , jo kaltės laipsnį, jo kaltės formÄ ir rūšį, jo asmenybę. IÅ¡ bylos aplinkybių matyti, kad E. M. paskyrus per Å¡velniÄ bausmę, jis nebus paveiktas ateityje laikytis įstatymų ir nebus įgyvendintas teisingumo principas. Nors teismas nuosprendyje ir iÅ¡dėstė visas aplinkybes apie E. M. padarytos veikos pavojingumÄ , jo Å¡iurkÅ¡tų KET pažeidimÄ , neatsakingumÄ , bet bausmę paskyrė visiÅ¡kai prieÅ¡ingÄ nei nurodė savo motyvuose ir todėl Å¡i nuosprendžio dalis turi bÅ«ti pakeista, paskiriant E. M. didesnę laisvės atėmimo bausmę.

Jai priteistas neturtinės žalos dydis yra per mažas, nekompensuoja patirtų iÅ¡gyvenimų, neatitinka teisingumo, protingumo ir sÄ Å¾iningumo principų. Neturtinės žalos prigimtis lemia tai, kad Å¡iÄ Å¾alÄ tiksliai apibrėžti, jÄ apčiuopti, grÄ Å¾inti nukentėjusįjį į buvusiÄ padėtį ar rasti tokios žalos tikslų piniginį ekvivalentÄ yra sunku. Neturtinės žalos, kaip asmens patirtos dvasinės skriaudos, neretai apskritai niekas (taip pat ir jokia materialinė kompensacija) negali atstoti, nes asmens psichologinės, emocinės ir kitokios bÅ«senos, buvusios iki tol, kol jis patyrė dvasinę skriaudÄ , neįmanoma sugrÄ Å¾inti.

Kartu vienintelis, tinkamas Å¡ios žalos įvertinimo ir kompensavimo kelias yra įvertinti jÄ pinigais, tai toli gražu nereiÅ¡kia, kad tai yra asmens iÅ¡gyvenimų, skausmo, kančios, prarasto džiaugsmo kaina. Pirmosios instancijos teismas pripažino, kad E. M. veiksmais jai, V. S., padaryta neturtinė žala, tačiau įvertindamas interesų pusiausvyrÄ , priteisė tik ketvirtadalį praÅ¡omos priteisti sumos. Nuteistasis E. M. nebuvo pateikęs teismui jokių įrodymų apie savo turtinę padėtį, turimus iÅ¡laikytinius ar kitas aplinkybes, į kurias atsižvelgęs teismas galėjo mažinti praÅ¡omos priteisti žalos dydį.

Nukentėjusioji pažymi, kad teismas neatsižvelgė, kad žuvo jos jau užaugintas sÅ«nus, turėjęs aukÅ¡tÄ jį iÅ¡silavinimÄ , savo verslÄ ir kad jis jai bÅ«tų padėjęs ateityje ligos ar materialinių sunkumų atveju. E. M. atliks bausmę ir sveikas, gyvas toliau gyvens, o ji savo sÅ«naus jau niekada nepamatys ir lankydama jo kapÄ patirs tik dvasines kančias. Atsižvelgiant į anksčiau iÅ¡dėstytas aplinkybes, pirmosios instancijos teismas neteisingai aiÅ¡kino ir taikė materialinės teisės normas, reglamentuojančias neturtinės žalos atlyginimÄ , neteisingai nustatė priteistinos žalos dydį, neatsižvelgė į visas aplinkybes ir todėl vadovaujantis teisingumo, protingumo ir sÄ Å¾iningumo principais bei susiformavusia teismine praktika priteistinos žalos dydis turi bÅ«ti padidintas.Teismo posėdyje nuteistasis ir jo gynėjas prašė nuteistojo apeliacinį skundÄ tenkinti, nukentėjusiosios apeliacinį skundÄ atmesti, nukentėjusioji prašė nuteistojo apeliacinį skundÄ atmesti, jos skundÄ tenkinti, prokurorė prašė nuteistojo apeliacinį skundÄ atmesti, nukentėjusiosios apeliacinį skundÄ tenkinti iÅ¡ dalies, E. M. paskirti griežtesnę laisvės atėmimo bausmę, o priteistÄ neturtinę žalÄ padidinti iki 100000 Lt.Apeliaciniai skundai atmestini.Pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu E. M. nuteistas už tai, kad vairuodamas transporto priemonę, bÅ«damas apsvaigęs nuo alkoholio, pažeidė kelių eismo saugumo taisykles, dėl to įvyko eismo įvykis ir žuvo žmogus.

Aprašant nusikalstamos veikos aplinkybes, nurodyta, kad E. M. pažeidė Kelių eismo taisyklių (toliau KET) 9, 14, 133 ir 134 p. E. M. apeliaciniame skunde nurodo, jog pagrindinė priežastis autoįvykiui kilti buvo pėsčiojo M. U. veiksmai, vadinasi, ginčija priežastinį ryšį tarp padarytų pažeidimų ir kilusių pasekmių, tačiau pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė, kad būtent E. M. padaryti KET pažeidimai lėmė kilusius padarinius – M. U. žūtį. Veikos padarymo metu galiojęs KET 14 p. draudė vairuoti transporto priemonę neblaiviems asmenims.

E. M. jam nustatyto girtumo neginčija, pripažįsta, jog prieÅ¡ sėsdamas vairuoti automobilį vartojo alkoholio. Automobilio vairavimas yra gana rizikinga veikla, todėl automobilis yra priskiriamas prie didesnio pavojaus Å¡altinių. Taigi valdydamas automobilį asmuo turi bÅ«ti ypač atidus ir apdairus bei elgtis taip, kad nesukeltų pavojaus sau ir kitiems eismo dalyviams: pasirinkti tinkamÄ greitį atsižvelgiant į kelio, eismo ir oro sÄ lygas. Todėl ne be reikalo KET keliamas imperatyvus reikalavimas, draudžiantis vairuoti automobilį apsvaigus nuo alkoholio ar kitų psichikÄ veikiančių medžiagų.

Juk bÅ«damas apsvaigęs nuo alkoholio ir sėsdamas už automobilio vairo asmuo suvokia, kad dėl alkoholio vartojimo jo dėmesys ir orientacija susilpnėjusi ir tai padidina eismo įvykio kilimo tikimybę. Po eismo įvykio E. M. buvo nustatytas 1,35 promilių girtumas ir, nors toks girtumas dar pripažįstamas lengvu, tačiau jau gerokai virÅ¡ija minimaliÄ lengvo girtumo ribÄ ir neabejotinai turi įtakos asmens reakcijai, dėmesiui, orientacijai, nepaisant to, E. M., Å¡iurkščiai ignoruodamas KET reikalavimus, bÅ«damas neblaivus sėdo prie vairo.

KET 133 p. įpareigoja vairuotojus nevirÅ¡yti leistino greičio, o pasirenkant važiavimo greitį atsižvelgti į važiavimo sÄ lygas, ypač vietovės reljefÄ , kelio ir transporto priemonės bÅ«klę ir krovinį, meteorologines sÄ lygas, taip pat eismo intensyvumÄ , kad galėtų sustabdyti transporto priemonę iki bet kurios iÅ¡ anksto numatomos kliÅ«ties, be to, turi sulėtinti greitį ir prireikus sustoti, jeigu to reikia dėl susidariusių aplinkybių, ypač kai blogas matomumas. Tai reiÅ¡kia, jog saugus greitis ne visada tapatus leistinam.

IÅ¡ bylos aplinkybių matyti, jog eismo įvykis įvyko gana tiesiame kelio ruože, kadangi buvo spalio pradžia, 18 val. 53 min. vakaro, tai nebuvo visiÅ¡kai tamsus paros laikas, o liudytojai (D. G., N. V., A. S., P. K.) teisme nurodė, jog saulė dar nebuvo nusileidusi, buvo Å¡viesu. Autoavarijos vietos apžiÅ«ros protokole užfiksuota, jog kelio danga sausa, asfaltas (b. l. 5–9, t. 1). Taigi važiavimo sÄ lygos buvo geros, todėl E. M., vairuodamas automobilį, keliu ėjusius pėsčiuosius galėjo pamatyti iÅ¡ pakankamo atstumo, jog įvertinęs eismo sÄ lygas, sugebėtų pasirinkti pakankamai saugų greitį.

Ikiteisminio tyrimo metu buvo skirta komisijos eismo įvykio ekspertizė, kuri atsakė, kad E. M. iki eismo įvykio važiavo 69,4–92,6 km/val. greičiu. Pirmosios instancijos teismo nuosprendyje nurodoma, jog iki tol gautose specialisto iÅ¡vadose atsiradę prieÅ¡taravimai buvo paÅ¡alinti atlikus komisijos ekspertizę, todėl teismas remiasi tik jos iÅ¡vadomis. Apeliaciniame skunde teigiama, jog nesuprantama, kodėl teismas suteikia prioritetÄ vienai ekspertizei ir atmeta kitas, tačiau toks teiginys nepagrįstas.

Komisijos ekspertizė ir buvo skirta tam, jog paÅ¡alintų buvusius prieÅ¡taravimus, abejoti jos iÅ¡vadų teisingumu, ekspertų naudotomis metodikomis ir kompetencija kolegija neturi pagrindo. Be to, ir pats nuteistasis teisme teigė, jog važiavo 90–100 km/val. greičiu, iki pėsčiųjų likus maždaug 30 m, buvo sulėtinęs iki 70 km/val. Teisme E. M. nurodė, jog pėstieji eidami buvo užėmę nemenkÄ kelio dalį, taigi eismo sÄ lygos automobilį vairuojančiam E. M. buvo Å¡iek tiek apsunkintos dėl pakele vaikščiojusių asmenų, kurie, pasak nuteistojo, eidami buvo užėmę ir dalį važiuojamosios kelio dalies, todėl ekspertų skaičiavimais nustatytas 69,4–92,6 km/val. automobilio greitis prieÅ¡ susidÅ«rimÄ neatitinka kiekvienam vairuotojui keliamo saugaus greičio pasirinkimo reikalavimo.KET 134 p. numatė, kad jeigu atsirado kliÅ«tis ar iÅ¡kilo grėsmė eismo saugumui, vairuotojas (jeigu jis gali tai pastebėti) privalo sulėtinti greitį, net visiÅ¡kai sustabdyti transporto priemonę arba apvažiuoti kliÅ«tį nesukeldamas pavojaus kitiems eismo dalyviams.

IÅ¡ paties E. M. parodymų tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisme, matyti, jog jis pėsčiuosius pastebėjo ne staiga ir visai netikėtai, juolab, jog kelio matomumas eismo įvykio vietoje pakankamai geras, jokie pakelėje esantys objektai neužstoja važiuojamosios dalies (tai matyti ir iÅ¡ liudytojų parodymų patikrinimo vietoje protokole esančių įvykio vietos nuotraukų), todėl vairuotojas galėjo įvertinti, jog deÅ¡iniÄ ja pakele eina asmenų bÅ«rys, ir siekdamas juos saugiai aplenkti, turėjo sulėtinti greitį tiek, kad pastebėjęs netikėtÄ kliÅ«tį, Å¡iuo atveju M.

U. perbėgimÄ Ä¯ kitÄ kelio pusę, bÅ«tų galėjęs sustabdyti, nesukeldamas pavojaus nei M. U., nei kitiems pėstiesiems, tačiau Å¡iuo atveju E. M. pasielgė prieÅ¡ingai, atliko su saugiu eismu niekaip nesuderinamÄ manevrÄ â€“ nusuko automobilį į tÄ pusę, į kuriÄ pajudėjo ir pėsčiasis M. U.. Komisijos ekspertizės iÅ¡vadoje taip pat konstatuota, jog pėsčiajam M. U. pradėjus bėgti per važiuojamÄ jÄ kelio dalį link kairiojo Å¡aligatvio, E. M. privalėjo lėtinti greitį savo eismo juostoje (b. l. 15, t. 2).

Nors apeliaciniame skunde nuteistasis teigia, kad KET 134 p. reikalavimas nedraudžia vairuotojui manevruoti ir apvažiuoti kliÅ«tį, tačiau saugaus eismo požiÅ«riu nepateisinamas automobilio sukimas į tÄ pačiÄ pusę, į kuriÄ juda ir kliÅ«tis (Å¡iuo atveju M. U.). Nepakankamai atsakingai vairuodamas automobilį, E. M. pažeidė ir KET 9 p., kuriame nurodyta, kad eismo dalyviai privalo laikytis visų bÅ«tinų atsargumo priemonių, nekelti pavojaus kitų eismo dalyvių, kitų asmenų ar jų turto saugumui ir aplinkai.Pripažįstant asmenį kaltu pagal BK 281 str. 6 d., nepakanka, jog bÅ«tų konstatuoti atitinkami KET pažeidimai bei kilusios pasekmės – asmens žūtis, bÅ«tina nustatyti ir priežastinį ryšį tarp KET pažeidimų ir kilusių padarinių.

E. M. apeliaciniame skunde teigia, jog pagrindinė priežastis eismo įvykiui kilti buvo paties M. U. veiksmai, tačiau kolegija su tuo nesutinka ir konstatuoja, jog akivaizdu, kad pats M. U. buvo neatsargus, tačiau priežastiniu ryšiu su kilusiais padariniais yra susiję būtent E. M. padaryti KET pažeidimai. Ekspertizės akte nurodoma, kad vairuotojas E. M., neišvažiuodamas į kairįjį kelkraštį, žiūrint (duomenys neskelbtini) link, turėjo techninę galimybę išvengti šio eismo įvykio – M.

U. partrenkimo, tokia eksperto iÅ¡vada visiÅ¡kai paneigia apeliacinio skundo argumentus, kad nenusukus automobilio į kairę pusę, bÅ«tų buvę partrenkti deÅ¡iniajame kelkraÅ¡tyje ėję kiti pėstieji. Apeliaciniame skunde nuteistasis taip pat teigia, jog kliÅ«ties atsiradimas buvo netikėtas, natÅ«rali reakcija į judančios kliÅ«ties atsiradimÄ iÅ¡ deÅ¡inės pusės yra nusukti vairÄ Ä¯ kitÄ pusę, kÄ jis ir padarė, tačiau su tuo sutikti negalima, toks manevras nėra tinkamas tokioje situacijoje ir sukelia didžiulę grėsmę eismo saugumui, kadangi automobilis judėjo į tÄ pačiÄ pusę, į kuriÄ judėjo ir pėsčiasis.

Jeigu E. M. bÅ«tų nepažeidęs KET reikalavimų, pasirinkęs saugų greitį ir tinkamai įvertinęs eismo sÄ lygas, bÅ«tų saugiai prasilenkęs tiek su M. U., tiek su deÅ¡inėje kelio pusėje likusiais pastarojo draugais, juolab, jog, kaip pažymėjo ir ekspertai, tokiÄ techninę galimybę E. M. turėjo. NeadekvačiÄ E. M. reakcijai į netikėtai kelyje pasirodžiusį pėsčiÄ jį neabejotinai turėjo įtakos ir jo neblaivumas, kadangi asmens, apsvaigusio nuo alkoholio, reakcija yra vangesnė, orientacija apsunkinta, todėl saugiai valdyti padidinto pavojaus Å¡altinį ir tinkamai įvertinti kelyje atsiradusias netikėtas kliÅ«tis yra sudėtinga, vairuotojas nebėra pajėgus susidariusioje situacijoje priimti tinkamiausiÄ sprendimÄ dėl automobilio valdymo, tai patvirtina ir Å¡iuo konkrečiu atveju kilęs eismo įvykis, kai buvo atliktas visiÅ¡kai nesaugus manevras, dėl kurio didžiausia grėsme saugiam eismui tapo jau nebe KET pažeidę pėstieji, tačiau bÅ«tent automobilį vairavęs E. M., kuris dėl paties padarytų KET pažeidimų nesugebėjo saugiai aplenkti pėsčiųjų ir automobiliu kliudė M.

U., pastarasis eismo įvykyje ir žuvo.Apeliaciniame skunde E. M., ginčydamas savo kaltę dėl eismo įvykio, pažymi, jog M. U. buvo partrenktas važiuojamojoje kelio dalyje. Apeliacinės instancijos teismas atliko įrodymų tyrimÄ ir apklausė ekspertÄ V. P.. Tiesa, ekspertas, be kita ko, apžiÅ«rėjęs žuvusiojo M. U. batus, nepaneigė, jog M. U. buvo partrenktas ant asfalto, tačiau ekspertas taip pat nurodė, jog galvos dangalai, jei jie nepririÅ¡ti, dažniausiai krenta labai arti nuo įvykio vietos, nors Å¡i taisyklė nėra kategoriÅ¡ka, nes krentantį galvos apdangalÄ gali kliudyti ir automobilis.

Šiuo konkrečiu atveju, kaip matyti iš eismo įvykio vietos plano (b. l. 9, t. 1), kepurė buvo nukritusi kelkraštyje, 0,9 m atstumu nuo asfalto dangos. Nuteistasis apeliaciniame skunde taip pat nurodo, jog stiklo šukės buvo rastos kelkraštyje, o jos paprastai randamos 2–3 metrai nuo įvykio vietos. Ekspertas V. P. apeliacinės instancijos teisme paaiškino, jog duženos paprastai atsiduria kiek toliau nuo įvykio vietos, taigi partrenkimo vieta būna prieš šukes. Apžiūros metu užfiksuota, jog kelio kelkraštyje, griovio vidiniame šlaite, griovio dugne esančiuose transporto priemonės padangų paliktuose pėdsakuose yra skaidraus stiklo žibinto šukių (b. l. 18–27, t. 1).

IÅ¡ bylos duomenų matyti, jog tiek kepurė, tiek Å¡ukės rastos kelkraÅ¡tyje, tačiau ekspertas Å¡ių aplinkybių, kaip labai tiksliai nurodančių partrenkimo vietÄ , nevertino. Nepaisant to, kolegija, atsižvelgusi į tai, kas iÅ¡dėstyta, vis dėlto pripažįsta, jog tikslios partrenkimo vietos nustatymas, net jei M. U. ir buvo partrenktas ant asfalto, o ne kelkraÅ¡tyje, kaip teigia apeliantas, nepaÅ¡alina E. M. atsakomybės dėl kilusių pasekmių, kadangi jas lėmė nuteistojo padaryti KET pažeidimai, iÅ¡ kurių vairavimas apsvaigus nuo alkoholio laikytinas Å¡iurkščiu, ir jei Å¡ie KET pažeidimai nebÅ«tų buvę padaryti, eismo įvykis nebÅ«tų kilęs, net ir pėstiesiems einant keliu ne pagal KET reikalavimus.Nukentėjusiosios apeliaciniame skunde teigiama, kad E. M. skirta per Å¡velni bausmė, nurodoma kad bausmės vidurkis yra 6,5 m, o skirti minimaliÄ bausmę E. M. nebuvo pagrindo.

BK 281 str. 6 d. numato, kad Å¡iÄ veikÄ padariusiam asmeniui skiriama nuo 3 iki 10 metų laisvės atėmimo. Pirmosios instancijos teismas E. M. skyrė minimaliÄ sankcijoje numatytÄ 3 metų laisvės atėmimo bausmę. BK 61 str. 2 d. numatyta, kad teismas, įvertinęs atsakomybę lengvinančias ir (ar) sunkinančias aplinkybes, jų kiekį, pobÅ«dį ir tarpusavio santykį, taip pat kitas BK 54 str. 2 dalyje nurodytas aplinkybes, motyvuotai parenka Å¡velnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį, taip pat skiriamos bausmės dydį, skaičiuodamas nuo jos vidurkio.

Å i baudžiamojo įstatymo nuostata neriboja teismo teisės pasirinkti BK specialiosios dalies straipsnio sankcijoje numatytÄ bausmės rūšį ar nustatyti jos dydį, tačiau reikalauja motyvuoti atitinkamÄ sprendimÄ bei nurodo, kad bausmės dydis turi bÅ«ti skaičiuojamas nuo jos vidurkio. Pažymėtina, jog BK 61 str. 2 d. dispozicija neturi bÅ«ti suprantama kaip reikalavimas skirti bausmę, artimÄ taikomo BK straipsnio sankcijoje numatytos tam tikros bausmės rÅ«Å¡ies vidurkiui. LAT yra ne kartÄ pažymėjęs, jog Å¡i norma reguliuoja bausmės dydžio apskaičiavimo metodÄ , o ne nustato bausmės dydžio skyrimo taisyklę (kasacinė byla Nr. 2K-209/2006, 2K-320/2007).

Skirdamas minimaliÄ BK 281 str. 6 d. numatytÄ laisvės atėmimo bausmę, pirmosios instancijos teismas savo sprendimÄ pakankamai motyvavo, kolegija su Å¡iais motyvais sutinka ir jų nebekartoja, tik pažymi, jog apylinkės teismas, skirdamas bausmę, tinkamai vadovavosi BK 54 str. numatytais bendraisiais bausmių skyrimo pagrindais, atsižvelgė į padarytos veikos pavojingumÄ , kaltę, asmenybę, įvertino, kad padarytas Å¡iurkÅ¡tus KET pažeidimas, taip pat pripažino, kad veikai įtakos turėjo rizikingas nukentėjusiojo elgesys ir tai lengvina E. M. atsakomybę, apeliacinės instancijos teismas su tuo visiÅ¡kai sutinka, kadangi nekyla abejonių, jog iÅ¡bėgdamas prieÅ¡ atvažiuojantį automobilį M.

U. pats prisidėjo prie tokių skaudžių pasekmių kilimo ir į tai turi bÅ«ti pakankamai atsižvelgta skiriant bausmę E. M., tai pagrįstai ir buvo padaryta pirmosios instancijos teismo nuosprendyje. Pirmosios instancijos teismas nukentėjusiajai V. S. sumažino praÅ¡omÄ priteisti 300000 Lt neturtinės žalos dydį ir priteisė 75000 Lt neturtinės žalos atlyginimo. Vertindamas nukentėjusiosios praÅ¡omÄ priteisti sumÄ , teismas iÅ¡dėstė motyvus dėl priteisiamos žalos dydžio, vadovavosi Lietuvos Respublikos CK numatytais neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijais, atsižvelgė ne tik į V.

S. patirtus iÅ¡gyvenimus dėl sÅ«naus žūties, E. M. kaltę, Å¡iurkÅ¡tų KET nesilaikymÄ , turtinę padėtį, bet ir besiklostančiÄ teismų praktikÄ tokio pobÅ«džio bylose, prieÅ¡ingų interesų pusiausvyrÄ . Kolegija, sutikdama su Å¡iais motyvais, jų plačiau nebekomentuoja, tik papildo, kad ir pats žuvusysis buvo neatsargus, nesilaikė KET reikalavimų, tiek su draugais eidamas deÅ¡iniuoju kelkraščiu, tiek bėgdamas per važiuojamÄ jÄ kelio dalį prieÅ¡ atvažiuojantį automobilį, todėl Å¡ios aplinkybės taip pat turi reikÅ¡mės mažinant praÅ¡omÄ priteisti neturtinę žalÄ .

Kolegijos nuomone, apylinkės teismo V. S. priteista suma yra pakankamai solidi, todėl keisti jos dydį apeliaciniuose skunduose nurodytais motyvais nėra jokio pagrindo. Nuteistasis apeliaciniame skunde nurodo, kad dėl nukentėjusiojo neatsargumo, remiantis CK 6.253 str. 1 d., civilinė atsakomybė netaikoma, tačiau toks teiginys nepagrįstas, kadangi byloje nustatyta, kad būtent E. M. yra kaltas dėl eismo įvykio ir kilusių pasekmių, todėl nuteistas dėl BK 281 str. 6 d. numatyto nusikaltimo padarymo. V.

S. byloje pripažinta nukentėjusiÄ ja, o nuo nusikaltimo nukentėję asmenys turi teisę į patirtos neturtinės žalos atlyginimÄ , Å¡ia teise nukentėjusioji pasinaudojo, pareiÅ¡kė civilinį ieÅ¡kinį ir apylinkės teismas jį iÅ¡nagrinėjo, nuspręsdamas dėl neturtinės žalos dydžio, įvertino žalos dydžio nustatymui reikÅ¡mingus kriterijus. Remtis CK 6.253 str. ir netaikyti E. M. civilinės atsakomybės nėra pagrindo.Kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 str. 1 d. 1 p., n u t a r i a: nuteistojo E. M. ir nukentėjusiosios V.

S. apeliacinius skundus atmesti. Kolegijos pirmininkas                                                Dalius Jocys Teisėjai                                                             Eduardas MaÅ¡kevičius                                                                           Rasa Valentinienė            Â