2018-12-12 Nr. AB-22931-3-63-3-00090-2016-3 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-73-662/2018

Teisminio proceso Nr. 3-63-3-00090-2016-3

Procesinio sprendimo kategorija 22.3

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2018 m. gruodžio 12 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas), Dalios Višinskienės ir Virginijos Volskienės (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjų D. M., V. Š. ir A. K. apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2016 m. gegužės 30 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjų D. M., V. Š. ir A. K. prašymą atsakovui Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Pakrančių apsaugos rinktinei (trečiasis suinteresuotas asmuo – Valstybės sienos apsaugos tarnyba prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos) dėl nesumokėtos darbo užmokesčio dalies – priemokos už darbą pavojingomis sąlygomis bei delspinigių priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjai D. M., V. Š. ir A. K. (toliau – ir pareiškėjai) 2016 m. vasario 15 d. su prašymu (I t., b. l. 4–8), kurį patikslino (I t., b. l. 71–75), kreipėsi į teismą, prašydami: 1) priteisti iš atsakovo Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir VSAT) Pakrančių apsaugos rinktinės (toliau – ir atsakovas, Rinktinė) D. M. 6 125,77 Eur, V. Š. 7 769,13 Eur, A. K. 6 887,60 Eur neteisėtai neapskaičiuotą ir neišmokėtą darbo užmokesčio dalį – priemoką už darbą pavojingomis sąlygomis už laikotarpį nuo 2012 m. iki 2015 m. sausio 2 d.; 2) priteisti iš atsakovo delspinigius po 0,07 proc. priklausančios išmokėti sumos už kiekvieną praleistą kalendorinę dieną iki visiško teismo sprendimo įvykdymo.

2. Pareiškėjai nurodė esantys Rinktinės pareigūnai. VSAT vado 2009 m. kovo 2 d. įsakymu Nr. 4-163 patvirtinto Priemokų mokėjimo valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos valstybės tarnautojams tvarkos aprašo (įsigaliojusio 2009 m. kovo 11 d.) (toliau – ir Aprašas) 2.3 punktu buvo nustatyta, kad tarnautojams mokamos priemokos už darbą kenksmingomis, labai kenksmingomis ir pavojingomis darbo sąlygomis. Tuo metu galiojęs Aprašo 9 punktas numatė, kad pareigūnams mokamos priemokos už darbą pavojingomis sąlygomis, jei darbai įtraukti į Pavojingų darbų sąrašą, patvirtintą Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. rugsėjo 3 d. nutarimu Nr. 1386 (toliau – ir Nutarimas Nr. 1386).

Nutarimo Nr. 1386 3.4.4 punkte nustatyta, kad prie pavojingų darbų priskiriamas darbas laivuose, iš jų žvejybos laivuose ir kituose plaukiojančiuose įrenginiuose. Pareiškėjai visą tarnybos laiką būna tarnybos laive ir nuolat turi būti pasiruošę reaguoti į galimus valstybės sienos ir pasienio ruožo pažeidimus. Pareiškėjai nurodė, kad vadovaujantis minėtomis nuostatomis, jiems nuo 2009 m. kovo mėnesio turėjo būti mokamos priemokos už darbą pavojingomis sąlygomis, tačiau atsakovas iki 2015 m. kovo 5 d. (Aprašo 9 punkto pakeitimo) šios priemokos nemokėjo.

VSAT vado įsakymu buvo detalizuotas Aprašo 9 punktas (redakcija, galiojanti nuo 2015 m. kovo 5 d.). Atsakovas, nemokėdamas pareiškėjams viso priklausančio darbo užmokesčio iki 2015 m. kovo mėnesio, elgėsi neteisėtai, pažeisdamas Lietuvos Respublikos Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalį. Pareiškėjai kreipėsi į atsakovą, prašydami apskaičiuoti ir išmokėti darbo užmokesčio nepriemoką už laikotarpį nuo 2009 m. kovo mėnesio iki 2015 m. kovo mėnesio bei pateikti informaciją apie neišmokėtos priemokos dydį, tačiau atsakovas jų prašymo netenkino.

Pareiškėjų teigimu, jiems turi būti priteista neišmokėta darbo užmokesčio dalis bei delspinigiai, t. y. 0,07 proc. už kiekvieną praleistą kalendorinę dieną, pradedant skaičiuoti po 7 kalendorinių dienų, kai išmokos teisės aktuose ar kolektyvinėje (jeigu jos nėra, – darbo) sutartyje arba darbdavio nustatytu laiku turėjo būti sumokėtos, ir baigiant skaičiuoti įskaitant jų išmokėjimo dieną. Pareiškėjai vadovavosi Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau – ir DK) 27 straipsnio 2 dalies, Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 1.127 straipsnio 1 ir 5 dalių nuostatomis.

Pagal CK 1.130 straipsnio 2 dalį skolininko atlikti veiksmai, kurie liudija, kad jis pripažįsta prievolę, nutraukia ieškinio senaties terminą. Pareiškėjai pažymėjo, kad atsakovui nuo 2015 m. kovo mėnesio pradėjus mokėti pareiškėjams priklausančią priemoką už darbą pavojingomis darbo sąlygomis, jis pripažino prievolę. Pareiškėjai kreipėsi į teismą nepasibaigus bendram 3 metų ieškinio senaties terminui, kadangi apie teisę į ieškinį sužinojo tik po 2015 m. kovo mėnesio.

3. Atsakovas Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Pakrančių apsaugos rinktinė atsiliepime (I t., b. l. 83–86) prašė pareiškėjų prašymą atmesti.

4. Pagal Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo (toliau – ir VTĮ) 26 straipsnio 1 dalies 2 punktą ir Nutarimo Nr. 1386 3.4.4 papunktį pirminė darbdavio prievolė yra mokyti, instruktuoti darbuotojus saugiai dirbti, tikrinti jų įgytas žinias, šie teisės aktai nėra skirti darbuotojų apmokėjimo klausimams reglamentuoti. Pareiškėjai vykdė specifinę veiklą – valstybės sienų kontrolę, todėl remiantis Lietuvos Respublikos darbuotojų saugos ir sveikatos įstatymo 4 straipsnio 2 dalimi, įstatymo nuostatos netaikomos, kai asmenys vykdo veiklą, kuriai būdingi specifiniai veiklos požymiai.

Atsakovo nuomone, tiek minėto įstatymo, tiek jį lydinčių teisės aktų nuostatos pareiškėjų ir atsakovo atžvilgiu netaikytinos. Darbo Rinktinės laivuose faktas savaime nesiejamas su darbdavio pareiga mokėti pareigūnams priemokas už darbą pavojingomis darbo sąlygomis. Nutarimas Nr. 1386, kuriuo patvirtintas Pavojingų darbų sąrašas, pagal taikymo ribas statutiniams pareigūnams, atsakovo teigimu, nėra taikomas, be to, šiame sąraše nedetalizuota, kokie darbai laivuose yra priskiriami prie pavojingų darbų, kokie veiksniai lemia šių darbų pavojingumą, kokie galimi rizikos veiksniai bei jos priimtinumas.

Jokiame teisės akte nebuvo detalizuota, kokie darbai pareigūnų tarnybos vietose gali būti laikomi kenksmingi ar pavojingi. Darbuotojų saugos ir sveikatos norminių teisės aktų nuostatos statutiniams pareigūnams netaikomos, todėl nebuvo atliktas darbo vietų aplinkos vertinimas, leidžiantis nustatyti kenksmingus ar pavojingus rizikos veiksnius, nebuvo fiksuotų nukrypimų nuo normalių darbo sąlygų, ir, nesant darbdavio nustatytų bent minimalių kriterijų, apsprendžiančių pavojingumo sąlygas, priemokos pareigūnams, vykdantiems pasienio sargybas Rinktinės laivuose, mokamos nebuvo.

Atsakovas prašė taikyti ieškinio senaties terminą, kadangi VSAT vado 2009 m. kovo 2 d. įsakymas Nr. 4-163 buvo paskelbtas „Valstybės žiniose“, tačiau pareiškėjai į teismą kreipėsi tik 2016 m. vasario 15 d., nors apie galimai pažeistas teises sužinojo 2009 m. balandžio mėnesį, kai negavo priemokos už darbą pavojingomis sąlygomis. Iki 2015 m. kovo 4 d. VSAT vado įsakymo Nr. 4-90 priėmimo nebuvo nustatyta, kokiomis sąlygomis mokamos priemokos už patruliavimą tarnybos laivais, todėl manė, jog šio teisės akto nuostatos negali būti nukreipiamos į praeitį.

Teismui nusprendus, jog yra pagrindas teisės akto galiojimą nukreipti į praeitį, prašė pareiškėjų atžvilgiu taikyti 3 metų ieškinio senaties terminą reikalavimams, kylantiems iš darbo santykių.

5. Trečiasis suinteresuotas asmuo Valstybės sienos apsaugos tarnyba prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos atsiliepime (I t., b. l. 19–21) su pareiškėjų prašymu nesutiko.

6. VSAT teigė, jog darbo (tarnybos) laivuose ir kituose plaukiojančiuose įrenginiuose faktas savaime nesiejamas su darbdavio pareiga mokėti pareigūnams priemokas už darbą pavojingomis sąlygomis, nes šiame sąraše nedetalizuojama, kokiomis konkrečiai sąlygomis darbas (tarnyba) laikomas pavojingu. Teigė, kad nei Nutarime Nr. 1386, nei Apraše nėra detalizuota, kokie darbai laivuose yra priskiriami prie pavojingų darbų. Akcentavo, jog pareiškėjai yra praleidę bendrąjį 3 metų ieškinio senaties terminą, dėl to prašė jį taikyti. Taip pat pažymėjo, jog net jei teismas spręs, kad yra pagrindas teisės akto galiojimą nukreipti į praeitį, prašė piniginiams reikalavimams taikyti 3 metų ieškinio senaties terminą.

II. 7. Klaipėdos apygardos administracinis teismas 2016 m. gegužės 30 d. sprendimu pareiškėjų patikslintą prašymą atmetė kaip nepagrįstą.

8. Teismas nustatė, kad pareiškėjai yra statutiniai valstybės tarnautojai, dirbantys Rinktinėje. VSAT vadas 2009 m. kovo 2 d. įsakymu Nr. 4-163 patvirtino Aprašą, kurio 2.3 punkte nustatė, kad tarnautojams mokamos priemokos už darbą kenksmingomis, labai kenksmingomis ir pavojingomis darbo sąlygomis. Aprašo 9 punktas (redakcija, galiojusi nuo 2009 m. kovo 11 d. iki 2015 m. kovo 5 d.) numatė, kad pareigūnams mokamos priemokos už darbą pavojingomis sąlygomis, jei darbai įtraukti į Pavojingų darbų sąrašą, patvirtintą Nutarimu Nr. 1386. VSAT vadas 2015 m. kovo 4 d. įsakymu Nr. 4-90 pakeitė Aprašo 9 punkto (redakcija, įsigaliojusi nuo 2015 m. kovo 5 d.) nuostatas ir minėtame punkte detalizavo pavojingas darbo sąlygas, nustatydamas, kad priemoka už darbą pavojingomis darbo sąlygomis mokama pagal darbo laiko apskaitos žiniaraščius už faktiškai dirbtą laiką pareigūnams, kai jie atlieka nustatytas užduotis: <...> 9.2. patruliuoja tarnybos laivais, kateriais, valtimis ir kt. plaukiojimo priemonėmis (į patruliavimo laiką neįskaitomas laikas, kuomet tarnybinė užduotis vykdoma laive prišvartuotame prie krantinės ar prieplaukos) Lietuvos Respublikos teritorinėje jūroje, išskirtinėje ekonominėje zonoje, Kuršių mariose, pasienio vandenyse, taip pat vykdo skęstančiųjų gelbėjimą, paieškos ir gelbėjimo darbus.

9. Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad nei Vidaus tarnybos statutas, nei Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymas nėra sureguliavęs terminų pareikšti reikalavimus dėl išmokų, susijusių su valstybės tarnybos santykiais, priteisimo. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą yra išaiškinęs kad valstybės tarnautojų reikalavimams dėl išmokų, susijusių su tarnybos santykiais, turi būti taikomas DK 27 straipsnio 2 dalyje nustatytas bendrasis 3 metų ieškinio senaties terminas.

10. Teismas atsižvelgė į DK 27 straipsnio 1, 2, 5 dalių, CK 1.126 straipsnio 2 dalies, 1.124 straipsnio, 1.127 straipsnio 1 dalies nuostatas bei į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, kurioje teismas yra ne kartą nurodęs, jog sužinojimo apie pažeistą teisę į teisingą apmokėjimą už atliktą darbą diena laikoma su darbo užmokesčiu susijusių sumų išmokėjimo asmeniui diena. Pareiškėjai teigė, jog priedai už darbą pavojingomis sąlygomis jiems turėjo būti mokami remiantis 2009 m. kovo 2 d. priimto ir nuo 2009 m. kovo 11 d. įsigaliojusio Aprašo 2.3 ir 9 punktų nuostatomis. Akcentuota, jog VSAT vado 2009 m. kovo 2 d. įsakymas, kuriuo buvo patvirtintas Aprašas, 2009 m. kovo 10 d. paskelbtas „Valstybės žiniose“. Vadinasi, pareiškėjai apie savo galimai pažeistas teisės sužinojo būtent 2009 m. balandžio mėnesį, kai negavo priemokos už darbą pavojingomis sąlygomis. Įvertinęs šias aplinkybes, pareiškėjų argumentus, kad apie pažeistą teisę sužinojo tik 2015 kovo mėnesį, kai buvo pakeistas Aprašo 9 punktas ir pradėtas mokėti priedas už pavojingas darbo sąlygas, teismas laikė nepagrįstais.

11. Nenustatęs, jog minėtu VSAT vado įsakymu patvirtintas Aprašas buvo pripažintas neteisėtu ar kitaip prieštaraujančiu aukštesnės galios teisės aktams (to neginčijo ir pareiškėjai) bei įvertinęs tai, kad Aprašas expressis verbis (aiškiais žodžiais; tiesiogiai) nedetalizavo pavojingų darbo sąlygų, teismas negalėjo spręsti, jog atsakovas pagal tuo metu galiojusius teisės aktus, privalėjo mokėti pareiškėjams priedus už patruliavimą būtent tarnybos laivais, kateriais, valtimis ir kt. plaukiojimo priemonėmis, kas inter alia (be kita ko) buvo numatyta 2015 m. kovo 5 d. įsigaliojus Aprašo 9 punkto papildymams. Pareiškėjai nuo Aprašo įsigaliojimo dienos nesikreipė į teismą daugiau kaip septynerius metus, prašydami teismo išanalizuoti teisinį reguliavimą ir įvertinti jų teisę į darbo užmokesčio priedą, patruliuojant laivuose bei įpareigojant atsakovą tokį priedą mokėti. Įvertinęs minėtas aplinkybes, teismas sprendė, jog byloje nebuvo pagrindo pripažinti, kad atsakovas vykdė tęstinį pažeidimą, o nesant atsakovo tęstinio pažeidimo, nebuvo galima konstatuoti, kad ieškinio senatis prasidėjo vis kitą dieną (mėnesį). Nustatęs, kad ieškinio senaties pradžia buvo 2009 m. balandžio mėnuo, todėl vadovaudamasis DK 27 straipsnio 2 dalimi, ad hoc (esant konkrečiai situacijai; tik šiuo atveju; tik šį kartą) jos pabaigą teismas laikė – 2012 m. balandžio mėnesį. Atsižvelgęs į tai, kad pareiškėjai laiku nesikreipė į teismą dėl tuometinio teisinio reglamentavimo įvertinimo, dėl ko praleido ieškinio senaties terminą, teismas nurodė, kad šiuo atveju nebuvo pagrindo analizuoti ir vertinti teisinį reguliavimą, galiojusį iki naujos Aprašo redakcijos įsigaliojimo dienos (iki 2015 m. kovo 5 d.).

12. Pareiškėjams teisė į priemoką atsirado VSAT vadui 2015 m. kovo 4 d. priėmus įsakymą Nr. 4-90, kuriuo buvo papildytas Aprašo 9 punktas, detalizuojant pavojingas ir kenksmingas darbo sąlygas. Teismas pažymėjo, jog atsakovas yra valstybės institucija, kuri nėra nuo valstybės nepriklausomas subjektas, galintis laisvai nustatyti valstybės pareigūnų atlyginimo dydžius, jų priedus ar mokėjimo tvarką. Atsakovas yra valdomas ir kontroliuojamas kitos valstybinės institucijos, todėl teismas sprendė, jog tai, kad atsakovas pakeitė (papildė) Aprašo nuostatas ir pradėjo pareiškėjams mokėti priedus už pavojingas darbo sąlygas, negali būti laikoma, kad atsakovas pripažino prievolę. Atsakovas laikėsi pozicijos, kad laikotarpiu nuo 2009 m. kovo 11 d. iki 2015 m. kovo 5 d. neprivalėjo pareiškėjams mokėti priemokos už pavojingas ir kenksmingas darbo sąlygas, kadangi tuo metu nebuvo mokėjimo sąlygas detalizavusio teisinio reglamentavimo. Atsakovas niekada nepripažino prievolės mokėti darbo užmokesčio priedą už laikotarpį nuo 2009 m. kovo 11 d. iki 2015 m. kovo 5 d., todėl spręsta, kad atsakovas nenutraukė ieškinio senaties termino.

13. Pareiškėjai į teismą kreipėsi 2016 m. vasario 15 d., nors apie galbūt pažeistas teises sužinojo jau 2009 m. balandžio mėnesį. Jie iki 2015 m. kovo mėnesio gaudavo atlyginimą be priedų už pavojingas sąlygas, tačiau į teismą nesikreipė. Byloje taip pat buvo nustatyta, kad atsakovas pakeitė Aprašo nuostatas (papildė 9 punktą) 2015 m. kovo 4 d. ir pareiškėjams pradėjo mokėti priedą už pavojingas darbo sąlygas nuo 2015 m. kovo mėnesio. Pareiškėjai dar metus laiko delsė ir nesikreipė į teismą, t. y. elgėsi abejingai ir nerūpestingai, nesiekė kuo greičiau ir efektyviau pasirūpinti savo teisių gynimu (įgyvendinimu) per įstatymu nustatytą terminą. Pirmosios instancijos teismas sprendė, jog nėra objektyvių priežasčių, dėl kurių būtų galima pareiškėjams atnaujinti ieškinio senaties terminą.

14. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad pareiškėjai praleido DK 27 straipsnio 2 dalyje nustatytą 3 metų senaties terminą. Teismas nevertino pareiškėjų atlikto darbo pavojingumo, nesprendė klausimų dėl priemokų priteisimo ir jų dydžio, kadangi ieškinio senaties termino praleidimas yra pakankamas pagrindas pareiškėjų prašymą atmesti.

III. 15. Pareiškėjai D. M., V. Š. ir A. K. apeliaciniame skunde (II t., b. l. 19–23) prašo panaikinti Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2016 m. gegužės 30 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą.

16. Pareiškėjams nuo 2009 m. kovo mėn. turėjo būti mokamos priemokos už darbą pavojingomis sąlygomis, tačiau atsakovas nesilaikė teisės aktų ir priemokų nemokėjo. Priešingai nei nurodė pirmosios instancijos teismas, ginčo laikotarpiu galioję teisės aktai iš esmės reglamentavo visas sąlygas, kada turi būti mokama priemoka už darbą pavojingomis sąlygomis, jų apskaičiavimo tvarką, o kas laikoma pavojingais darbais ir darbu tokiomis sąlygomis, buvo nustatyta Nutarimu Nr. 1386. Aprašu nustatyta tvarka buvo aiški, bet jos atsakovas nesilaikė, dėl ko pareiškėjai negavo dalies darbo užmokesčio.

17. Pareiškėjų nuomone, pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino ieškinio senaties taikymą. Nuo 2015 m. kovo mėn. pradėjus mokėti pareiškėjams priklausančią priemoką už darbą pavojingomis darbo sąlygomis, galima išvada, kad atsakovas pripažino prievolę, tačiau nustatė kitokias sąlygas, nei buvo iki tol. Tokiu būdu negalima laikyti, kad naujų priemokų už darbą pavojingomis sąlygomis mokėjimo sąlygų nustatymas Aprašo 9 punkto pakeitimais buvo nustatomas nauja tvarka ir negalima teigti, jog tokios anksčiau nebuvo.

18. Pareiškėjai nurodo, kad jie su prašymu priteisti negautą darbo užmokestį kreipėsi į teismą nesibaigus 3 metų senaties terminui, kadangi su darbo užmokesčiu susijusių periodinių išmokų mokėjimas laikomas tęstinio pobūdžio pažeidimu, kurio terminas atsinaujina kiekvieną kartą, kai pareigūnai gauna ne pilną darbo užmokestį, patvirtina ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika (žr., pvz. 2012 m. birželio 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A575-2307/2012; 2016 m. birželio 1 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-70-552/2016).

19. Atsakovas Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Pakrančių apsaugos rinktinė atsiliepime į apeliacinį skundą (II t., b. l. 27–32) prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti.

20. Atsakovas sutinka su pirmosios instancijos teismu dėl ieškinio senaties termino taikymo. Atsakovas teigia, kad teisinės aplinkybės, kuriomis yra grindžiami apeliacinio skundo argumentai, ta apimtimi, kiek tai susiję su ieškinio senaties termino, nustatyto DK 27 straipsnio 2 dalyje, taikymu, yra nepanašios į apeliaciniame skunde paminėtų bylų aplinkybes. Apeliaciniame skunde DK 27 straipsnio 2 dalyje nustatytas ieškinio senaties terminas, atsakovo nuomone, nepagrįstai tapatinamas su DK 298 straipsniu, reglamentavusiu piniginių reikalavimų tenkinimo terminą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 21. Ši byla apeliacine tvarka nagrinėjama vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) (1999 m. sausio 14 d. įstatymo Nr. VIII-1029 redakcija) normomis, galiojusiomis iki 2016 m. liepos 1 d., nes byla apeliacine tvarka pradėta nagrinėti iki įsigaliojo Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymas (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymo 7 str. 1 d., 8 str. 2 d.).

22. Ginčas šioje administracinėje byloje kilo dėl pareiškėjams nuo 2012 m. iki 2015 m. sausio 2 d. neišmokėtos darbo užmokesčio dalies (priemokos už darbą pavojingomis sąlygomis) priteisimo.

23. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjų skundą atmetė, nustatęs, jog jie apie teisę į neišmokėtą darbo užmokesčio dalies nepriemoką sužinojo 2009 metų balandžio mėnesį, kai gavo pirmąjį atlyginimą po Aprašo įsigaliojimo dienos ir negavo priemokos už darbą pavojingomis sąlygomis, o į teismą dėl šių nepriemokų bei su jomis susijusių delspinigių priteisimo kreipėsi tik 2016 metų vasario mėnesį, t. y. praleidę 3 metų ieškinio senaties terminą minėtoms sumoms prisiteisti. Klaipėdos apygardos administracinis teismas 2016 m. gegužės 30 d. sprendimu konstatavęs, jog ieškinio senaties termino praleidimas yra pakankamas pagrindas pareiškėjų skundą atmesti, pareiškėjų keliamo ginčo iš esmės nesprendė.

24. Pareiškėjai su tokiu pirmosios instancijos teismo sprendimu nesutinka, savo apeliacinį skundą iš esmės grindžia aplinkybe, kad senaties termino nėra praleidę, todėl teismas turėjo jų keliamą ginčą spręsti iš esmės bei priteisti iš atsakovo pareiškėjams neišmokėtą darbo užmokesčio dalį bei su ja susijusias sumas.

25. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, nagrinėdama apeliacinio skundo argumentus ir tikrindama pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, pirmiausia pažymi, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2018 m. birželio 8 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A-134-1062/2018 spręsdama dėl asmenų teisės į darbo užmokesčio dalies – priemokos už darbą pavojingomis sąlygomis pagal Aprašą priteisimo nuo 2013 m. sausio 1 d. iki 2015 metų kovo bei senaties termino taikymo, konstatavo, kad: 1) taikant DK (iki 2017 m. liepos 1 d. galiojusi redakcija) 27 straipsnio 2 dalyje nustatytą bendrąjį 3 metų senaties terminą, byloje spręstina (tik) dėl tos darbo užmokesčio nepriemokos (jos dalies), kuri susidarė ne anksčiau, nei prieš trejus metus iki skundo padavimo teismui dienos; 2) teisėkūros subjektas (šiuo atveju VSAT vadovas) aiškiai ir eksplicitiškai nustatė, kad darbu pavojingomis darbo sąlygomis Valstybės tarnybos įstatymo 26 straipsnio 1 dalies 3 punkto (2008 m. gruodžio 9 d. įstatymo Nr. XI-53 redakcija) bei Aprašo taikymo (priemokų mokėjimo) tikslais yra laikytinas darbų, kurie įrašyti Sąraše, faktinis atlikimas, o Apraše aptariamos priemokos mokėjimas nesiejamas su kokiomis nors papildomomis sąlygomis, kaip, pavyzdžiui, atitinkamo darbo specifikos ar pavojingų veiksnių vertinimas; 3) nei Valstybės tarnybos įstatyme, kuris nustatė pareigą mokėti aptariamą priemoką, nei Statute nebuvo apibrėžta, koks darbas laikytinas darbu pavojingomis darbo sąlygomis, tačiau Sąrašo 3.4.4 punkte pavojingiems darbams priskiriami ir darbai laivuose, iš jų žvejybos laivuose ir kituose plaukiojančiuose įrenginiuose, todėl faktinė aplinkybė, jog konkretus VSAT valstybės tarnautojas, įskaitant statutinius, atliko (Sąraše) nurodytus darbus, yra pakankama pripažinti, kad pagal ginčo laikotarpiu (2013 m. sausio 1 d. – 2015 m. kovo 5 d.) galiojusį reglamentavimą toks tarnautojas turėjo teisę į priemoką už darbą pavojingomis sąlygomis.

26. Minėtus Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos išaiškinimus administracinėje byloje Nr. A-134-1062/2018 įvertinus nagrinėjamos bylos kontekste, pažymėtina, jog šiuo atveju pareiškėjai siekia, kad jiems būtų priteistos priemokos už darbą VSAT laivuose, t. y. būtent už Sąrašo 3.4.4 punkte nurodytus darbus. Ginčui aktualiu laikotarpiu (nuo 2012 m. iki 2015 m. sausio 2 d.) galiojusiame Apraše nustatyta priemokų už darbą pavojingomis darbo sąlygomis mokėjimo tvarka buvo aiški ir nedviprasmiška – teisėkūros subjektas aiškiai nustatė šios priemokos mokėjimo bei jos dydžio apskaičiavimo tvarką. Vidaus reikalų centrinės įstaigos vadovas, vykdydamas Vidaus tarnybos statuto 38 straipsnio 3 dalyje (2008 m. lapkričio 14 d. įstatymo Nr. X-1820 redakcija) nustatytą pavedimą bei kartu naudodamasis šioje įstatymo nuostatoje numatyta diskrecija, ginčui aktualiomis Aprašo nuostatomis aiškiai nustatė, jog priemoka mokama už darbą laivuose, nepriklausomai nuo to, kokie konkretūs darbai yra atliekami. Todėl nėra pagrindo išvadai, kad ginčo santykiams taikytinas reglamentavimas nebuvo aiškus ar kad egzistavo teisinio reguliavimo spraga.

27. Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, jog pareiškėjai į teismą dėl nuo 2012 m. iki 2015 m. sausio 2 d. susidariusios darbo užmokesčio dalies nepriemokos priteisimo kreipėsi nepraleidę 3 metų ieškinio senaties termino (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gruodžio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A520-204/2013; 2016 m. balandžio 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-928-662/2016 ir kt.). Nagrinėjamu atveju pagal ginčui aktualiu laikotarpiu galiojusį teisinį reguliavimą (statutiniams) valstybės tarnautojams už faktiškai tarnybos metu laivuose dirbtas valandas turėjo būti mokama pagal Aprašo nuostatas apskaičiuota, ne didesnė nei 20 proc. pareiginės algos dydžio priemoka už darbą pavojingomis darbo sąlygomis. Nevykdydamas šios pareigos atsakovas pažeidė pareiškėjų darbo apmokėjimo tvarką reglamentuojančių norminių aktų reikalavimus. Atmesdamas pareiškėjų reikalavimus visa apimtimi, pirmosios instancijos teismas, neteisingai taikydamas DK 27 straipsnio 2 dalyje įtvirtintą senaties terminą bei netinkamai aiškindamas ginčo teisiniams santykiams aktualias teisės aktų nuostatas, iš esmės nepasisakė dėl pareiškėjų reikalavimų priteisti nepagrįstai neišmokėtą darbo užmokesčio dalį. Nagrinėjamu atveju pažymėtina ir tai, kad tarp šalių yra kilęs ne tik ginčas dėl teisės į darbo užmokesčio priemoką už darbą pavojingomis sąlygomis, bet ir dėl pačių priteistinų sumų dydžių, tačiau šios aplinkybės nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme nebuvo vertintos.

28. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad apeliacinės instancijos teismas paprastai tikrina priimto pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą bei pagrįstumą, o pirmosios instancijos teismas privalo išsamiai, visapusiškai ir objektyviai ištirti ir įvertinti konkrečios bylos faktus, atskleisti bylos esmę ir sprendimu nustatyti, ar pareiškusio skundą asmens teisės ir įstatymų saugomi interesai pažeisti, jei pažeisti, – kokiu teisiniu būdu bei kokia apimtimi gintini (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. sausio 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1037-438/2017). Vien tik Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui teisiškai įvertinus reikšmingus faktinius duomenis, kurie nebuvo tirti bei vertinti pirmosios instancijos teisme, būtų pažeista proceso šalies teisė į apeliaciją, o tai lemtų teisės bent kartą apskųsti nepalankų teismo sprendimą instancine teismų sprendimų kontrolės tvarka pažeidimą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. kovo 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-374/2012 ir kt.). Teisėjų kolegija, įvertinusi tai, kad tarp šalių kilęs ginčas dėl mokėtinos priemokos nėra išnagrinėtas, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismo padaryti proceso pažeidimai negali būti ištaisyti apeliacinės instancijos teisme. Todėl yra faktinis ir teisinis pagrindas panaikinti Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2016 m. gegužės 30 d. sprendimą ir bylą pirmosios instancijos teismui grąžinti nagrinėti iš naujo, o ne priimti naują sprendimą (ABTĮ 140 str. 1 d. 4 p., 142 str. 1 d., 143 str.).

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 4 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjų D. M., V. Š. ir A. K. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Panaikinti Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2016 m. gegužės 30 d. sprendimą ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Artūras Drigotas

Dalia Višinskienė

Virginija Volskienė