2022-04-26 Nr. BB-2899-1-01-1-29958-2015-4 · Lietuvos Aukščiausiasis Teismas

Baudžiamoji byla Nr. 2K-121-697/2022

Teisminio proceso Nr. 1-01-1-29958-2015-4

Procesinio sprendimo kategorijos: 1.1.5.1.1;

1.2.3.1.2.5; 1.2.3.1.2.8

(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2022 m. balandžio 26 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Pažarskio (kolegijos pirmininkas), Eligijaus Gladučio ir Alvydo Pikelio (pranešėjas),

sekretoriaujant Ritai Bartulienei,

dalyvaujant prokurorei Linai Beinarytei,

nuteistajam R. G. (vaizdo konferencijos būdu), jo gynėjui advokatui Dainiui Dargevičiui,

nukentėjusiajam ir civiliniam ieškovui A. K.,

nukentėjusiųjų atstovui advokatui Gintarui Dabkevičiui,

viešame teismo posėdyje kasacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo R. G. gynėjo advokato Dainiaus Dargevičiaus kasacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2020 m. balandžio 2 d. ir Lietuvos apeliacinio teismo mišrios Baudžiamųjų bylų skyriaus ir Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2021 m. rugpjūčio 5 d. nuosprendžių.

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2020 m. balandžio 2 d. nuosprendžiu R. G. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 253 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu vieneriems metams šešiems mėnesiams, pagal BK 254 straipsnio 2 dalį laisvės atėmimu ketveriems metams, pagal BK 22 straipsnio 1 dalį ir 129 straipsnio 2 dalies 5, 7, 8 punktus laisvės atėmimu devyneriems metams, pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 7, 8 punktus laisvės atėmimu keturiolikai metų, pagal BK 22 straipsnio 1 dalį ir 129 straipsnio 2 dalies 5, 7 punktus laisvės atėmimu aštuoneriems metams.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2 dalimis, 5 dalies 1, 2 punktais, paskirtos bausmės subendrintos apėmimo ir dalinio sudėjimo būdu ir R. G. paskirta galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas septyniolikai metų. Bausmę paskirta atlikti pataisos namuose.

Priteista iš R. G. nukentėjusiajam A. K. 2659,91 Eur turtinei ir 50 000 Eur neturtinei žalai atlyginti, nukentėjusiajai O. K. 50 000 Eur neturtinei žalai atlyginti, Kauno teritorinei ligonių kasai 563,37 Eur turtinei žalai atlyginti.

Lietuvos apeliacinio teismo mišrios Baudžiamųjų bylų skyriaus ir Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2021 m. rugpjūčio 5 d. nuosprendžiu Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2020 m. balandžio 2 d. nuosprendis pakeistas: panaikinta nuosprendžio dalis dėl R. G. nuteisimo pagal BK 254 straipsnio 2 dalį ir jis dėl kaltinimo pagal BK 254 straipsnio 2 dalį išteisintas kaip nepadaręs veikos, turinčios šio nusikaltimo požymių; R. G. nusikalstama veika, kvalifikuota pagal BK 22 straipsnio 1 dalį ir 129 straipsnio 2 dalies 5, 7, 8 punktus (epizodas namo (duomenys neskelbtini) kieme), perkvalifikuota į BK 22 straipsnio 1 dalį ir 129 straipsnio 2 dalies 5, 8 punktus ir jam paskirta nauja bausmė – laisvės atėmimas aštuoneriems metams; R. G. nusikalstama veika, kvalifikuota pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 7, 8 punktus (epizodas namo (duomenys neskelbtini) kieme), perkvalifikuota į BK 129 straipsnio 2 dalies 8 punktą ir jam paskirta nauja bausmė – laisvės atėmimas trylikai metų; R. G. pagal BK 22 straipsnio 1 dalį ir 129 straipsnio 2 dalies 5, 7 punktus (epizodas prie „Iki Cento“ parduotuvės) paskirta bausmė sumažinta ir jam paskirtas laisvės atėmimas septyneriems metams.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2, 4 dalimis, 5 dalies 1, 2 punktais, paskirtos bausmės subendrintos apėmimo ir dalinio sudėjimo būdu tarpusavyje ir su Kauno apygardos teismo 2020 m. balandžio 2 d. nuosprendžiu pagal BK 253 straipsnio 1 dalį R. G. paskirta bausme, ir jam paskirta galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas penkiolikai metų.

Vadovaujantis BK 66 straipsniu, į bausmės laiką įskaitytas sulaikymo ir suėmimo laikas nuo 2017 m. gegužės 4 d. iki 2021 m. rugpjūčio 5 d.

Iš Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2020 m. balandžio 2 d. nuosprendžiu nustatytų R. G. nusikalstamos veikos, nurodytos BK 22 straipsnio 1 dalyje ir 129 straipsnio 2 dalies 5, 7 punktuose (epizodas prie „Iki Cento“ parduotuvės), faktinių aplinkybių pašalinta aplinkybė, kad R. G. tyčia mažiausiai vieną kartą sudavė nenustatyto šaunamojo ginklo rankena nukentėjusiajam T. S. į galvą, taip padarė T. S. odos nubrozdinimą galvoje ir taip nežymiai sutrikdė jam sveikatą.

Ištaisytas Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2020 m. balandžio 2 d. nuosprendyje padarytas rašymo apsirikimas ir nustatyta, kad R. G. nuosprendžio aprašomojoje dalyje nustatytais veiksmais, kai jis nuo 2015 m. gegužės mėn. pabaigos, tiksliau ikiteisminio tyrimo nenustatyto laiko, neteisėtai, t. y. neturėdamas leidimo, savo namuose Kaune, (duomenys neskelbtini), laikė pagrobtą 9 mm kalibro pistoletą – šaunamąjį ginklą ir ne mažiau kaip tris 9 mm kalibro „Luger 9 x 19“ šovinius iki 2015 m. gegužės 27 d. apie 21.30 val., kai šiuo ginklu padarė nusikalstamas veikas, po to šaunamąjį ginklą išmetė į Kaune, (duomenys neskelbtini), esančiame kieme stovintį šiukšlių konteinerį, padarė nusikaltimą, nustatytą BK 253 straipsnio 1 dalyje.

Iš nuteistojo R. G. nukentėjusiesiems A. K. ir O. K. priteistos sumos neturtinei žalai atlyginti sumažintos iki 28 860 Eur kiekvienam iš jų.

Kita nuosprendžio dalis palikta nepakeista.

Šioje byloje taip pat nuteistas D. Š.. Dėl jo kasacinių skundų negauta.

Teisėjų kolegija, išklausiusi nuteistojo ir jo gynėjo, prašiusių kasacinį skundą tenkinti, prokurorės, nukentėjusiojo, nukentėjusiųjų atstovo, prašiusių kasacinį skundą atmesti, paaiškinimų,

n u s t a t ė :

I. Bylos esmė

1. R. G. nuteistas pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 8 punktą, BK 22 straipsnio 1 dalį ir 129 straipsnio 2 dalies 5, 8 punktus už tai, kad 2015 m. gegužės 27 d. apie 21.30 val. viešoje vietoje, t. y. kiemo, esančio Kaune, (duomenys neskelbtini), įvažiavime, demonstruodamas nepagarbą aplinkiniams ir aiškų visuomenės normų negerbimą bei jų ignoravimą, sutrikdydamas visuomenės rimtį, matant pašaliniams asmenims, neturėdamas aiškios dingsties, elgdamasis ypač įžūliai, siekdamas nužudyti R. K. ir M. K., nenustatytu šaunamuoju ginklu tyčia šovė mažiausiai du šūvius į automobilio „Honda Civic“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini)) priekinėje keleivio pusės sėdynėje sėdintį R. K. ir vairuotojo vietoje sėdintį M. K., taip padarė R. K. žaizdą kairės šlaunies nugariniame paviršiuje viduriniame trečdalyje ir sukėlė jam nežymų sveikatos sutrikdymą, padarė M. K. šautinį kiaurinį kairės juosmens pusės sužalojimą su pilvinės aortos kiauriniu, dešinės kepenų skilties kiauriniu bei kairio inksto ir jo kapsulės kiauriniu, kairio klubinio raumens kiauriniu pažeidimu, jų komplikacija – vidinis kraujavimas į pilvo ertmę bei pilvo ir mažojo dubens minkštuosius audinius, nukraujavimas ir šokas, dėl to M. K. netrukus mirė gydymo įstaigoje. Tyčinio R. K. nužudymo R. G. nebaigė dėl priežasčių, nepriklausančių nuo jo valios, nes R. K., staiga pakeldamas apatinę savo kūno dalį nuo automobilio sėdynės, išvengė sužalojimo į kitas gyvybiškai pavojingas kūno vietas, be to, M. K. po pirmojo šūvio nedelsdamas bandė išvairuoti automobilį iš įvykio vietos, o R. G. buvo pastebėtas pašalinių asmenų ir kuo skubiau pasišalino iš įvykio vietos. Taip R. G. dėl chuliganiškų paskatų pasikėsino nužudyti R. K. ir dėl chuliganiškų paskatų nužudė M. K..

2. R. G. taip pat nuteistas pagal BK 22 straipsnio 1 dalį ir 129 straipsnio 2 dalies 5, 7 punktus už tai, kad 2015 m. gegužės 27 d. apie 21.33 val., netrukus po to, kai dėl chuliganiškų paskatų pasikėsino nužudyti R. K. ir nužudė M. K., viešoje vietoje, t. y. prie parduotuvės „Iki Cento“, esančios Kaune, (duomenys neskelbtini), įėjimo, kitų žmonių gyvybei pavojingu būdu, siekdamas nužudyti du ar daugiau žmonių, kurie bandė sulaikyti jo brolį D. Š., buvusį įvykio vietoje, kai R. G. šaudė į R. K. ir M. K., nenustatytu šaunamuoju ginklu tyčia šovė mažiausiai vieną kartą į T. S., D. K., E. U., R. B. ir D. B., taip padarė D. K. šautinę žaizdą šlaunyse, iš jų kairėje šlaunyje žaizda kiaurinė, o dešinėje šlaunyje akla, ir nesunkiai sutrikdė D. K. sveikatą, tačiau nusikaltimo nebaigė dėl priežasčių, nepriklausančių nuo jo valios, nes šaudamas nepataikė, taip pat buvo pastebėtas pašalinių asmenų ir, siekdamas išvengti sulaikymo, kuo skubiau pasišalino iš įvykio vietos. Taip R. G. pasikėsino nužudyti du ir daugiau žmonių kitų žmonių gyvybei pavojingu būdu.

3. Be to, R. G. nuteistas pagal BK 253 straipsnio 1 dalį už tai, kad nuo 2015 m. gegužės mėn. pabaigos, tiksliau nenustatyto laiko, neteisėtai, t. y. neturėdamas leidimo, savo namuose Kaune, (duomenys neskelbtini), laikė pagrobtą 9 mm kalibro pistoletą – šaunamąjį ginklą ir ne mažiau kaip tris 9 mm kalibro „Luger 9 x 19“ šovinius iki 2015 m. gegužės 27 d. apie 21.30 val., kai šiuo ginklu padarė nusikalstamas veikas. Po to šaunamąjį ginklą išmetė į Kaune, (duomenys neskelbtini), esančiame kieme stovintį šiukšlių konteinerį.

II. Apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio esmė

4. Apeliacinės instancijos teismas, pakeisdamas pirmosios instancijos teismo nuosprendį ir R. G. nusikalstamą veiką, kvalifikuotą pagal BK 22 straipsnio 1 dalį ir 129 straipsnio 2 dalies 5, 7, 8 punktus, perkvalifikuodamas į BK 22 straipsnio 1 dalį ir 129 straipsnio 2 dalies 5, 8 punktus, nurodė, kad byloje nepakanka duomenų, jog R. G., kėsindamasis nužudyti R. K. ir nužudydamas M. K., veikė kitų žmonių pavojingu būdu. Kartu teismas, iš nustatytos R. G. veikos pagal BK 22 straipsnio 1 dalį ir 129 straipsnio 2 dalies 5, 7 punktus pašalindamas aplinkybę, kad R. G. tyčia mažiausiai vieną kartą sudavė šaunamojo ginklo rankena T. S. į galvą, taip nežymiai sutrikdė jam sveikatą, konstatavo, jog byloje nenustatyta, kad šis veiksmas priežastiniu ryšiu yra susijęs su R. G. inkriminuojamu pasikėsinimu nužudyti kvalifikuojančiomis aplinkybėmis, taip pat nėra duomenų, kurie leistų pagrįsti išvadą, kad R. G., smūgiuodamas pistoleto rankena T. S. į galvą, veikė tiesiogine nužudymo tyčia. Taip pat teismas, sumažindamas R. G. bausmes už nusikalstamas veikas, nustatytas BK 22 straipsnio 1 dalyje ir 129 straipsnio 2 dalies 5, 8 punktuose, BK 129 straipsnio 2 dalies 8 punkte, BK 22 straipsnio 1 dalyje ir 129 straipsnio 2 dalies 5, 7 punktuose, be kita ko, padarė išvadą, kad epizode prie parduotuvės R. G. veikė peržengdamas būtinosios ginties ribas, ir tai pripažino jo atsakomybę lengvinančia aplinkybe, nustatyta BK 59 straipsnio 1 dalies 9 punkte. Be to, apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas priteisė nepagrįstai dideles neturtinės žalos sumas nukentėjusiesiems A. K. ir O. K., neindividualizavo bylos aplinkybių, nesilaikė teismų praktikos analogiškose bylose.

III. Kasacinio skundo argumentai

5. Kasaciniu skundu nuteistojo R. G. gynėjas advokatas D. Dargevičius prašo panaikinti apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio dalį dėl R. G. nuteisimo pagal BK 22 straipsnio 1 dalį ir 129 straipsnio 2 dalies 5, 7 punktus (epizodas prie „Iki Cento“ parduotuvės) ir bylą R. G. nutraukti, konstatavus, kad egzistuoja jo baudžiamąją atsakomybę šalinanti aplinkybė, jog veika padaryta veikiant būtinosios ginties situacijoje (BK 28 straipsnio 2 dalis), arba, jei būtų konstatuota, kad R. G. veiksmai pagrįstai pripažinti atliktais peržengus būtinosios ginties ribas, kvalifikuoti jo veiksmus pagal kilusius padarinius kaip nesunkų sveikatos sutrikdymą; panaikinti apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio dalį dėl R. G. nuteisimo pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 8 punktą, BK 22 straipsnio 1 dalį ir 129 straipsnio 2 dalies 5, 8 punktus (epizodas namo (duomenys neskelbtini) kieme) ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka, kartu panaikinti nuosprendžio dalį dėl civilinių ieškinių išsprendimo. Kasatorius skunde nurodo:

5.1. Apeliacinės instancijos teismas neištaisė visų pirmosios instancijos teismo padarytų baudžiamojo įstatymo taikymo klaidų bei esminių Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) pažeidimų, kartu pats nesilaikė BPK 20 straipsnio 5 dalies, 44 straipsnio 6 dalies, 301 straipsnio 1 dalies, 305 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostatų dėl išsamaus bylos aplinkybių išnagrinėjimo, įrodymų vertinimo, teismo baigiamojo akto surašymo ir daromų išvadų argumentavimo, nekaltumo prezumpcijos principo; teismo nuosprendyje nurodyti argumentai dėl nuteistojo R. G. veiksmų kvalifikavimo yra neišsamūs ir prieštaringi, įrodymai byloje vertinti tendencingai ir selektyviai, o teismo padarytos išvados neatitinka byloje nustatytų aplinkybių.

5.2. Apeliacinės instancijos teismas neišsamiai išnagrinėjo ir nustatė esmines nusikalstamos veikos aplinkybes epizode namo (duomenys neskelbtini) kieme, netinkamai vertino byloje esančius įrodymus, dėl tų pačių įrodymų šaltinių padarė prieštaringas išvadas, nuteistojo R. G. kaltę grindė prielaidomis ir nepašalintomis abejonėmis, padarė nelogiškas ir byloje nustatytų aplinkybių neatitinkančias išvadas. Šiame epizode teismų konstatuotos nusikalstamos veikos faktinės aplinkybės neatitinka objektyviai egzistavusių aplinkybių, teismai netinkamai nustatė konflikto pradžios momentą, netinkamai įvertino nukentėjusiųjų agresyvų elgesį prieš nuteistuosius, todėl nepagrįstai konstatavo, kad R. G. veikė ne būtinosios ginties situacijoje.

5.3. Nuteistasis R. G. viso proceso metu nuosekliai nurodė, kad konfliktas namo Kaune, (duomenys neskelbtini), kieme vyko dėl to, jog jo brolis D. Š. buvo užpultas nukentėjusiojo D. K. ir kitų asmenų, o nukentėjusieji R. K. bei M. K., sėdėdami automobilyje, bandė sutrukdyti jam pasišalinti iš kiemo ir jį sužaloti. Taigi šie asmenys ir buvo konflikto iniciatoriai. Kasatorius, aptardamas nukentėjusiojo D. K., liudytojų A. P., T. S., A. D. parodymus, teigia, kad apeliacinės instancijos teismas, atmesdamas nuteistųjų parodymus apie konflikto pradžią, jo iniciatorius, išimtinai rėmėsi suinteresuotų asmenų – konflikte dalyvavusių nukentėjusiųjų bei liudytojų – parodymais, juos vertino tendencingai ir selektyviai, ignoravo kitas aplinkybes, paneigiančias šių asmenų parodymų teisingumą, ir R. G. kaltę šiame epizode iš dalies grindė nepašalintomis abejonėmis. Teismas taip pat nepagrįstai laikė nesvarbia aplinkybę, kad D. K. dar iki konflikto su nuteistaisiais pradžios panaudojo fizinį smurtą prieš nuteistųjų seserį. Visos šios aplinkybės, kurių teismai tinkamai neįvertino, yra reikšmingos nustatant objektyvią tiesą byloje bei teisingai kvalifikuojant R. G. veiksmus ir patvirtina, kad jaunuolių grupė pati išprovokavo konfliktą, kurio metu nuteistieji atsidūrė būtinosios ginties situacijoje.

5.4. Apeliacinės instancijos teismas išvadą, kad R. G. veikė dėl chuliganiškų paskatų, grindė tuo, kad byloje nebuvo nustatyta smurtinio nuteistųjų elgesio priežasčių. Tačiau chuliganiškų paskatų buvimas turi būti ne preziumuojamas, bet įrodytas, o tai, kad teismas nenustato vienokio ar kitokio kaltininko elgesio priežasčių, negali sukelti neigiamų pasekmių kaltinamajam. Nors apeliacinės instancijos teismas nenustatė priežasčių, kodėl nukentėjusieji bei liudytojai būtų galėję inicijuoti konfliktą, tačiau byloje esančių įrodymų visuma patvirtina, kad būtent nukentėjusysis D. K. dėl chuliganiškų paskatų, neturėdamas jokio pagrindo, nusprendė pamokyti nepažįstamus asmenis, dėl to įvyko konfliktas, kurio metu, gindamasis nuo būrio agresyvių jaunuolių, R. G. panaudojo šaunamąjį ginklą.

5.5. Teismai nuteistojo R. G. veiksmus prieš nukentėjusįjį R. K. nepagrįstai kvalifikavo kaip pasikėsinimą nužudyti du žmones. Šiai aplinkybei konstatuoti buvo būtina nustatyti R. G. tyčios turinį, t. y. kad jis veikė tiesiogine apibrėžta tyčia ir siekė aiškių padarinių – nužudyti du žmones. Byloje tokių aplinkybių nenustatyta, nes R. G. siekė apsiginti nuo jį ir jo brolį užpuolusių asmenų. Esminis įrodymų šaltinis, kuriuo remiantis pripažinta, kad R. G. siekė nužudyti R. K., taip pat du žmones, yra paties R. K. parodymai. Tačiau R. K. parodymai buvo nenuoseklūs tiek dėl R. G. rankos nustūmimo, tiek dėl to, kur nuteistasis taikėsi. Nors apeliacinės instancijos teismas dalį nukentėjusiojo parodymų apie R. G. prieš jį atliktus veiksmus pripažino nepatikimais, tačiau kitą dalį parodymų apie tas pačias įvykio aplinkybes laikė patikimais. Toks įrodymų vertinimo būdas neatitinka nei BPK nuostatų, nei elementarios logikos.

5.6. Teismas nepagrįstai nesivadovavo objektyviais duomenimis apie nuteistojo R. G. veiksmus šaunant į nukentėjusįjį R. K., jie patvirtina pirminius nukentėjusiojo parodymus, kad buvo taikytasi jam į koją, o ne į gyvybiškai svarbius organus (galvą, širdį), t. y. R. G. nesiekė jo mirties. Byloje esanti Lietuvos policijos kriminalistinių tyrimų centro specialisto išvada patvirtina, kad šūvio metu ginklas buvo automobilyje, jo vamzdis buvo nukreiptas žemyn, t. y. kad R. G. nesitaikė į gyvybiškai svarbias kūno vietas. Apeliacinės instancijos teismas, darydamas išvadą, kad nuteistajam nerūpėjo, kur konkrečiai jis pataikys šaudamas, išdėstė nepagrįstas prielaidas apie tariamą nuteistojo laikyto ginklo padėtį nukentėjusiojo atžvilgiu šūvio metu ir šioms prielaidoms patikrinti eksperimento ar kitų veiksmų neatliko. Be to, nors iš apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio motyvų akivaizdu, kad R. G. veikė neapibrėžta tyčia, kuri apėmė bet kokius neigiamus padarinius nukentėjusiesiems, taip pat gyvybės atėmimą, tačiau, siekiant asmenį pripažinti kaltu už pasikėsinimą nužudyti, jo tyčia turi būti tik apibrėžta. Šiuo atveju nuteistojo veiksmai prieš R. K. galėjo būti kvalifikuoti nebent pagal kilusius padarinius, kaip nežymus sveikatos sutrikdymas.

5.7. Apeliacinės instancijos teismas, pripažinęs, kad nuteistasis R. G. epizode prie „Iki Cento“ parduotuvės veikė būtinosios ginties situacijoje, tačiau peržengdamas būtinosios ginties ribas, ir kvalifikavęs jo veiksmus kaip pasikėsinimą nužudyti du ar daugiau asmenų kitų žmonių gyvybei pavojingu būdu, padarė prieštaringas ir nelogiškas išvadas, netinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą. Šiuo atveju nenustatyta nė vienos iš BK 28 straipsnio 3 dalyje nurodytų sąlygų, pagrindžiančių tokią teismo išvadą. Teismas, spręsdamas dėl R. G. pasirinktų gynybos priemonių adekvatumo, akcentavo iš esmės vienintelę aplinkybę – šaunamojo ginklo panaudojimą ir neįvertino kitų aplinkybių, apibūdinančių kėsinimosi, nuo kurio buvo ginamasi, pobūdį ir pavojingumą. Kaip teigia kasatorius, nuteistasis gynė savo brolį, kuris tuo metu gulėjo ant žemės ir buvo spardomas keturių asmenų, tokie veiksmai aiškiai kėlė grėsmę ne tik jo sveikatai, bet ir gyvybei. Kasatorius, aptardamas teismų praktiką dėl gynybos adekvatumo (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-423/2011, 2K-207-1073/2018), nurodo, kad šiuo atveju vertybių, į kurias buvo kėsinamasi ir kurios buvo pažeistos besiginant, pobūdis, jėgų persvara rodo, kad toks pavojingas, realus ir akivaizdus kėsinimasis į D. Š. sveikatą ir gyvybę, nuo kurio jį gynė R. G., leidžia spręsti, jog vien tik ginklo panaudojimas, sukėlęs neigiamas pasekmes D. K. sveikatai, negali būti laikomas neproporcingu ir neatitinkančiu užpuolimo pavojingumo, o nukentėjusiajam padarytas nesunkus sveikatos sutrikdymas savaime nereiškia būtinosios ginties ribų peržengimo.

5.8. Apeliacinės instancijos teismo teiginys, kad nuteistasis R. G. turėjo švelnesnių priemonių, kaip pagrasinti ginklu ar iššauti į orą, nepagrįstas. Įstatymų leidėjas nenustatė reikalavimo, kad asmuo, realizuodamas teisę į būtinąją gintį, tai darytų siekdamas išvengti žalos užpuolikui. Pasirinkta gynyba turi būti adekvati, tačiau tai nereiškia, kad tuo atveju, kai kėsinamasi į sveikatą ar gyvybę, besiginantysis turi atlikti kokius nors įspėjamuosius veiksmus, o tik po to realiai gintis. Taigi R. G., gindamas brolį, neprivalėjo bandyti įspėti užpuolikų apie galimybę panaudoti ginklą. Vis dėlto, kaip teigė nuteistasis, jis paleido įspėjamąjį šūvį, tačiau teismas šiuos jo parodymus nepagrįstai atmetė ir vadovavosi suinteresuotų nukentėjusiųjų ir liudytojų parodymais. Kita vertus, šiems asmenims dėl ankstesnių įvykių namo (duomenys neskelbtini) kieme ir taip buvo žinoma, kad nuteistasis turėjo šaunamąjį ginklą ir buvo pasiruošęs jį panaudoti. Teismo teiginiai apie kėsinimosi pabaigos momentą, neva pagrindžiantys būtinosios ginties ribų peržengimą, yra prieštaringi. Tai, kad D. K. sužalojęs šūvis buvo paleistas užpuolikams jau atsitraukus nuo D. Š., nepaneigia R. G. veikimo būtinosios ginties situacijoje tęstinumo.

5.9. Apeliacinės instancijos teismas padarė nepagrįstą išvadą, kad nuteistasis R. G. epizode prie „Iki Cento“ parduotuvės veikė turėdamas iš anksto susiformavusią tyčią kitų žmonių gyvybei pavojingu būdu nužudyti du ar daugiau asmenų. Kaip teigia kasatorius, paleisdamas šūvius, vienas kurių sutrikdė D. K. sveikatą, R. G. veikė ne turėdamas apibrėžtą tyčią nužudyti užpuolikus, o siekdamas juos sustabdyti ir apsaugoti savo brolį. Šūvių skaičius, seka ir D. K. padarytų sužalojimų pobūdis rodo, kad nuteistasis nesiekė BK 129 straipsnio 2 dalies 5 punkte nustatytų padarinių. Be to, nuteistojo psichinis santykis su jo veiksmais – ginklo panaudojimu prieš užpuolikus buvo nulemtas gynybinės intencijos. Dėl to, nuteistojo veiksmuose nenustačius tiesioginės apibrėžtos tyčios nužudyti du ar daugiau asmenų, jo veiksmai, net ir laikant, kad jis peržengė būtinosios ginties ribas, turėjo būti kvalifikuoti pagal kilusius padarinius, t. y. kaip nesunkus sveikatos sutrikdymas.

5.10. Apeliacinės instancijos teismas, iš naujo skirdamas nuteistajam R. G. bausmes, neatsižvelgė į byloje nustatytas aplinkybes, mažinančias R. G. inkriminuotų veikų realų pavojingumą, teigiamai nuteistojo asmenybę apibūdinančias aplinkybes, taip pat į bausmės paskirtį ir tikslus, taip netinkamai vadovavosi BK įtvirtintomis bausmių skyrimo taisyklėmis ir paskyrė nuteistajam netinkamai individualizuotą ir aiškiai neteisingą bausmę. Teismas tinkamai neįvertino R. G. padarytų veikų pavojingumo, konflikto priežasties, nuteistojo veiksmų ir kilusių padarinių, o vertindamas nuteistojo asmenybę, išskirtinę reikšmę suteikė jo ankstesniems teistumams ir nevertino nuteistojo amžiaus, šeiminės padėties ir kitų jo asmenybę teigiamai apibūdinančių aplinkybių. Kasatorius, dar kartą aptardamas R. G. padarytų nusikalstamų veikų faktines aplinkybes ir pateikdamas jų vertinimą, teigia, kad veikų pavojingumas nesiekia tokio lygio, kad būtų būtina skirti nuteistajam itin griežtas ilgalaikes laisvės atėmimo bausmes.

5.11. Apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai nepripažino, kad proceso trukmė šioje byloje buvo pernelyg ilga, ir, skirdamas bausmes nuteistajam R. G., šios aplinkybės neįvertino. Kasatorius pažymi, kad ši byla nėra nei sudėtinga, nei didelės apimties, o priežastys, kurios lėmė ilgą proceso trukmę bylą nagrinėjant pirmosios ir apeliacinės instancijos teisme, yra susijusios ne su R. G. procesiniu elgesiu, bet su teismo proceso organizavimu, kuris neužtikrino kaltinamojo teisės į procesą per įmanomai trumpiausią laiką. Teismas neįvertino ir to, kad nuteistajam nuo jo sulaikymo iki nuosprendžio priėmimo ketverius metus tris mėnesius buvo taikoma kardomoji priemonė – suėmimas.

IV. Kasacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

6. Nuteistojo R. G. gynėjo advokato D. Dargevičiaus kasacinis skundas atmestinas.

Dėl įrodymų vertinimo

7. Kasacinis skundas argumentuojamas ginčijant apeliacinės instancijos teismo nustatytas faktines aplinkybes ir įrodymų vertinimą, kurio pagrindu teismas padarė išvadą dėl nuteistojo R. G. kaltės padarius jam inkriminuotas nusikalstamas veikas, teigiama, kad apeliacinės instancijos teismas įrodymus vertino tendencingai ir selektyviai, o nuteistojo kaltę grindė prielaidomis. Su tuo iš esmės yra susiję kasacinio skundo argumentai dėl BPK 20 straipsnio 5 dalies ir kt. nuostatų pažeidimo. Pateikti argumentai atmestini.

8. Pažymėtina, kad kasacinės instancijos teismas priimtus nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas kasacinis skundas, tikrina teisės taikymo aspektu (BPK 376 straipsnio 1 dalis). Skundžiamų teismų sprendimų teisėtumas kasacine tvarka tikrinamas remiantis šiuose sprendimuose nustatytomis bylos aplinkybėmis, įrodymų netiriant ir naujų faktinių bylos aplinkybių nenustatant (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-9/2012, 2K-P-89/2014 ir kt.). Kasacinio skundo argumentai savaip interpretuojant įrodymus ir ginčijant teismo nustatytas faktines aplinkybes nėra kasacinio nagrinėjimo dalykas.

9. Įrodymų pakankamumo ir patikimumo klausimus kasacinės instancijos teismas nagrinėja tik teisės taikymo aspektu, t. y. ar renkant duomenis ir juos pripažįstant įrodymais nebuvo padaryta esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, ar pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai išsamiai ir nešališkai ištyrė byloje surinktus įrodymus, ar nustatant faktines veikos padarymo aplinkybes nebuvo ignoruoti svarbūs bylos duomenys, ar pagal nustatytas aplinkybes teisingai pritaikytas baudžiamasis įstatymas. Klausimas, ar pakanka įrodymų vienai ar kitai aplinkybei konstatuoti, išsprendžiamas pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose. Taigi, kasacinės instancijos teismas pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų atlikto įrodymų vertinimo nepakeičia savu, tik gali tikrinti, ar anksčiau vykusiuose proceso etapuose buvo tinkamai aiškinti ir taikyti baudžiamieji įstatymai ir ar baudžiamojo proceso metu nepadaryta esminių BPK pažeidimų. Esminiu įrodymų vertinimo nuostatų pažeidimu gali būti pripažįstami atvejai, kai kasacine tvarka apskųstame nuosprendyje ar nutartyje teismo išvados darytos nesiėmus įmanomų priemonių visoms bylai teisingai išspręsti reikšmingoms aplinkybėms nustatyti; nebuvo vertinti visi proceso metu surinkti bylai išspręsti reikšmingi įrodymai; vertinant įrodymus daryta klaidų dėl įrodymų turinio; remtasi duomenimis, kurie dėl neatitikties BPK 20 straipsnio 1–4 dalyse nustatytiems reikalavimams negalėjo būti pripažinti įrodymais; įrodymais nepagrįstai nepripažinti duomenys, kurie atitinka BPK 20 straipsnio 1–4 dalių reikalavimus; neišdėstyti teisiniai argumentai dėl ištirtų įrodymų vertinimo ir pan. (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-176-303/2015, 2K-251-507/2016, 2K-74-976/2017, 2K-270-628/2020 ir kt.).

10. Priešingai nei teigiama kasaciniame skunde, apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio turinys nesuteikia pagrindo daryti išvadą, kad bylai reikšmingi faktai būtų nustatyti nesilaikant įrodinėjimo tvarkos. Antai esminės aplinkybės dėl nuteistųjų R. G., D. Š., nukentėjusiųjų R. K., D. K., M. K. ir kitų asmenų elgesio iki konflikto, kurio metu buvo nužudytas M. K. ir sužaloti R. K., D. K., bei konflikto metu, šaunamojo ginklo panaudojimo aplinkybės nustatytos išsamiai įvertinus ir aptarus byloje surinktų įrodymų visumą: pačių nuteistųjų, nukentėjusiųjų R. K., D. K., liudytojų M. L., D. V., A. D., D. B., E. U., T. S. ir kt. parodymus, kurie duoti ikiteisminio tyrimo metu ir teisme, 2017 m. vasario 10 d. automobilio „Honda Civic“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini)) apžiūros protokolą, 2018 m. sausio 24 d. Lietuvos policijos kriminalistinių tyrimų centro specialisto išvadą Nr. 140-(385)-IS1-474 dėl šūvių krypties, šaulio padėties įvykio metu ir pan., kitą rašytinę bylos medžiagą.

11. Kasacinio skundo argumentai, kad apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės neatitinka realiai egzistavusių aplinkybių, nes teismas neteisingai nustatė konflikto pradžią, jo iniciatorius, yra deklaratyvūs ir prieštarauja bylos medžiagai. Antai apeliacinės instancijos teismas, išanalizavęs pirmosios instancijos teismo ištirtus įrodymus, konstatavo, kad byloje nėra jokių duomenų, jog namo (duomenys neskelbtini) kieme buvę nukentėjusieji ir liudytojai užpuolė nuteistuosius, atvirkščiai, byloje surinkti įrodymai patvirtina, kad konfliktą dėl neaiškios priežasties sukėlė patys nuteistieji: D. Š. smūgiavo nukentėjusiajam D. K. į veidą, o R. G. du kartus šovė į nukentėjusiuosius R. K. ir M. K.. Teisėjų kolegija neturi pagrindo abejoti apeliacinės instancijos teismo išvada dėl byloje nustatytų faktų.

12. Sutiktina su kasacinio skundo teiginiu, kad nukentėjusieji R. K., D. K. yra suinteresuoti nagrinėjamos bylos baigtimi, nes dėl R. G. veiksmų jiems buvo sutrikdyta sveikata, tačiau vien tai šiuo atveju nesuteikia besąlygiško pagrindo jų parodymus vertinti kaip nepatikimus ir nustatant bylos aplinkybes vadovautis nuteistojo R. G. duotais parodymais. Antai bylą nagrinėję teismai nenustatė esminių prieštaravimų šių nukentėjusiųjų parodymuose dėl konflikto pradžios, jo eigos ir R. G. veiksmų, be to, nukentėjusiųjų parodymai dėl esminių aplinkybių iš esmės sutampa su liudytojų parodymais ir objektyviais rašytiniais bylos įrodymais. Priešingai nei nurodo kasatorius, apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio turinys patvirtina, kad šis teismas vertino visus tiek R. G. teisinančius, tiek ir jį kaltinančius įrodymus, nė vienam įrodymų šaltiniui neteikdamas išskirtinės reikšmės, o tai, kad nukentėjusiųjų, liudytojų parodymus ir kitus bylos įrodymus teismas įvertino nepalankiai nuteistajam R. G., nesudaro pagrindo daryti išvadą, kad jo kaltė pagrįsta prielaidomis ar kad apeliacinės instancijos teismo išvados neatitinka bylos aplinkybių.

13. Kasaciniame skunde nepateikiami teisiniai argumentai, kuriais būtų paneigta pirmiau nurodytų įrodymų visumos įrodomoji reikšmė ir jų pagrindu padarytos atitinkamos apeliacinės instancijos teismo išvados dėl nustatytų bylos aplinkybių, tačiau aptariami kai kurie selektyviai atrinkti nukentėjusiųjų, liudytojų parodymai, kiti bylos duomenys ir pateikiamas savas jų vertinimas. Minėta, kad tokia argumentacija nėra kasacinio bylos nagrinėjimo dalykas.

Dėl chuliganiškų paskatų

14. Kasacinio skundo argumentai dėl nepagrįstai nustatytų chuliganiškų M. K. nužudymo ir pasikėsinimo nužudyti R. K. paskatų atmestini.

15. Pažymėtina, kad nužudymu dėl chuliganiškų paskatų pripažįstamas nužudymas, padarytas negerbiant, demonstratyviai ignoruojant elementarias elgesio taisykles ir visuotinai priimtas moralės normas, kai kaltininko elgesys yra atviras iššūkis visuomeninei tvarkai, kai siekiama pademonstruoti niekinamą požiūrį į aplinkinius, kai nusikalstama be jokios dingsties arba kaip pretekstą savo veiksmams panaudojant mažareikšmę dingstį. Chuliganiškos paskatos reiškiasi neišprovokuota agresija, nukentėjusiojo užpuolimu ir jo nužudymu nesant asmeninių tarpusavio santykių tarp kaltininko ir nukentėjusiojo arba panaudojant menkavertę dingstį. Šioms paskatoms būdinga tai, kad veika yra be priežasties, akivaizdžiai neadekvati. Nužudymas nelaikomas padarytu dėl chuliganiškų paskatų, kai jis padaromas tarpusavio asmeninio konflikto ar nesutarimo metu (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-156/2010, 2K-8-696/2015, 2K-477-746/2015, 2K-40-697/2017 ir kt.).

16. Kasaciniame skunde chuliganiškų paskatų nebuvimas iš esmės argumentuojamas tuo, kad nuteistojo R. G. veiksmai buvo atlikti ginantis nuo nukentėjusiųjų. Tačiau būtinosios ginties versija epizode namo (duomenys neskelbtini) kieme teismų buvo motyvuotai paneigta.

17. Byloje nustatyta, kad, kilus žodiniam konfliktui tarp nuteistųjų R. G., D. Š. ir nukentėjusiųjų D. K., R. K., M. K., D. Š. smūgiavo D. K. į veidą, o R. G. iš su savimi turimo šaunamojo ginklo du kartus šovė į R. K. ir M. K.. Iš bylos medžiagos nematyti, kad nuteistieji anksčiau būtų turėję kokių nors santykių su nukentėjusiaisiais, jų nepažinojo, todėl apeliacinės instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, kad šaudyti į nukentėjusiuosius R. G. nebuvo jokios paaiškinamos priežasties. Apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio motyvai, kuriais buvo atmesti gynybos argumentai, kad konfliktą išprovokavo patys nukentėjusieji, kurie elgėsi agresyviai, užpuolė nuteistuosius, yra pakankamai išsamūs ir nekelia abejonių. Apeliacinės instancijos teismas pagrįstai atkreipė dėmesį į tai, kad nuteistasis R. G. viso proceso metu negalėjo logiškai paaiškinti, kodėl įvykio metu su savimi turėjo šaunamąjį ginklą, kurį panaudojo prieš nukentėjusiuosius. Taigi, iš nurodytų aplinkybių išplaukia, kad R. G. aptariamo įvykio metu veikė ne gindamasis nuo tariamo užpuolimo, jo paskatos pasireiškė neišprovokuota agresija prieš nukentėjusiuosius, o jo veiksmai buvo akivaizdžiai neadekvatūs. Tokios aplinkybės visiškai atitinka chuliganiškų paskatų turinį.

18. Konstatuotina, kad, kvalifikuojant R. G. veikas, t. y. M. K. nužudymą ir pasikėsinimą nužudyti R. K. pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 8 punktą, BK 22 straipsnio 1 dalį ir 129 straipsnio 2 dalies 8 punktą, kaip padarytas dėl chuliganiškų paskatų, baudžiamasis įstatymas pritaikytas tinkamai.

Dėl pasikėsinimo nužudyti du ar daugiau žmonių

19. Kasaciniame skunde argumentuojama, kad R. G. veiksmai tiek epizode namo (duomenys neskelbtini) kieme, tiek ir epizode prie „Iki Cento“ parduotuvės, esančios (duomenys neskelbtini), netinkamai kvalifikuoti kaip pasikėsinimas nužudyti du ar daugiau žmonių. Šie argumentai nepagrįsti.

20. Pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 5 punktą atsako tas, kas nužudė du ar daugiau žmonių vienu metu, veikdamas tiesiogine ar netiesiogine tyčia atskirų nukentėjusiųjų atžvilgiu, arba skirtingu laiku, veikdamas tiesiogine tyčia pagal bendrą sumanymą nužudyti du asmenis. Taigi, šis kvalifikuojantis požymis (du ar daugiau žmonių) inkriminuojamas, kai kaltininko veiksmus atimant gyvybę ne vienam, o dviem ar daugiau asmenų lemia bendras nusikalstamas sumanymas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-2-699/2016, 2A-3-689/2018). Veika kaip pasikėsinimas nužudyti kvalifikuojama tik esant apibrėžtai tiesioginei tyčiai atimti kito žmogaus gyvybę, t. y. kai kaltininkas sąmoningai veikia ar neveikia, suvokdamas, kad jis savo veika atims kito žmogaus gyvybę, ir to nori. Be to, veika kvalifikuojama pagal atsiradusius padarinius kaip nužudymas ar tyčinis sveikatos sutrikdymas tik tuo atveju, kai ji padaroma netiesiogine ar tiesiogine neapibrėžta tyčia. Tyčinis sveikatos sutrikdymas, padarytas esant tiesioginei apibrėžtai tyčiai atimti gyvybę, kvalifikuojamas kaip pasikėsinimas nužudyti (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-12-942/2018, 2K-141-303/2020).

21. Apie sumanymą nužudyti du ar daugiau žmonių liudija kaltininko tyčios kryptingumas, t. y. kaltininkas suvokia, kad savo veiksmais kėsinasi į dviejų ar daugiau žmonių gyvybę, numato, kad gali atimti gyvybę dviem ir daugiau žmonių, ir nori tokių padarinių (BK 15 straipsnio 2 dalies 2 punktas). Teismų praktikoje ne kartą konstatuota, kad asmens kaltės turinys (tyčia, jos kryptingumas) atskleidžiamas ne vien tik paties kaltininko prisipažinimu padarius nusikalstamą veiką, išaiškinimu, kaip jis suvokė ir įvertino savo daromų veiksmų ar neveikimo pobūdį, padarinius, kokios paskatos (motyvai) nulėmė nusikalstamos veikos padarymą ir kokių padarinių šia veika buvo siekiama (tikslas), bet ir įvertinant išorinius (objektyviuosius) nusikalstamos veikos požymius, t. y. konkrečias byloje nustatytas nusikaltimo padarymo aplinkybes: nusikaltimo padarymo įrankius, atliktus veiksmus, jų pobūdį, intensyvumą ir jų nutraukimo priežastis, būdą, sužalojimų pobūdį, situaciją, kuriai esant šie veiksmai buvo padaryti, kaltininko ir nukentėjusiojo tarpusavio santykius, elgesį įvykio metu, taip pat prieš nusikaltimą ir po jo padarymo ir kt. (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-97-693/2015, 2K-483-976/2015, 2K-P-498-746/2015, 2K-79-489/2017, 2K-7-54-628/2020). Taigi apie kaltę – psichinį kaltininko santykį su veika ir jos padariniais – gali būti sprendžiama ir pagal kaltininko elgesį.

22. Priešingai nei teigiama kasaciniame skunde, apeliacinės instancijos teismas tinkamai atskleidė nuteistojo R. G. kaltės (tyčios) turinį ir kvalifikuodamas jo veiksmus kaip pasikėsinimą nužudyti du ar daugiau žmonių baudžiamojo įstatymo taikymo klaidos nepadarė.

23. Nagrinėjamoje byloje nėra ginčo, kad nuteistasis R. G. namo Kaune, (duomenys neskelbtini), kieme du kartus šovė į M. K. ir R. K.. R. G. nurodytas aplinkybes, kad jis į M. K. ir R. K. nesitaikė ir jiems gyvybės atimti nesiekė, šovė į nukentėjusiųjų automobilio, kuris buvo pastojęs jam kelią ir trukdė pasišalinti iš kiemo, keleivio dureles bei galinį ratą, paneigia kiti byloje surinkti įrodymai: nukentėjusiųjų R. K., D. K., liudytojų M. L., K. B. parodymai apie tai, kur stovėjo ir į ką šovė nuteistasis, taip pat byloje esantis 2017 m. vasario 10 d. automobilio apžiūros protokolas bei 2018 m. sausio 24 d. Lietuvos policijos kriminalistinių tyrimų centro specialisto išvada Nr. 140-(385)-IS1-474, iš kurių matyti, kad vienas šūvis buvo atliktas automobilio salone – šūvio metu ginklas buvo automobilyje, virš priekinės dešinės pusės (keleivio) sėdynės pasostės, jo vamzdis buvo nukreiptas žemyn; antrasis šūvis buvo atliktas į automobilio vairuotojo dureles, šaulys, tikėtina, stovėjo prie kairės pusės (vairuotojo) galinio rato priekinės dalies. Apeliacinės instancijos teismas ginčijamo nuosprendžio 18–19 punktuose išsamiai išanalizavo ir aptarė bylos įrodymus, iš kurių aiškėja šaunamojo ginklo panaudojimo epizode namo (duomenys neskelbtini) kieme aplinkybės, nurodė, kad R. G. veiksmai patvirtina, jog jis aiškiai suvokė savo veiksmų pavojingumą ir taip elgėsi norėdamas konkretaus rezultato – nužudyti nukentėjusiuosius M. K. ir R. K., kad nusikaltimas pastarojo atžvilgiu nebuvo baigtas dėl priežasčių, nepriklausančių nuo nuteistojo valios, ir pagrįstai konstatavo, kad nuteistasis veikė tiesiogine tyčia, kuri, priešingai nei teigia kasatorius, šiuo atveju buvo apibrėžta. Kasacinio skundo argumentai, kuriais siekiama pagrįsti priešingą išvadą (kad R. G. siekė tik apsiginti ir tyčios nužudyti M. K., R. K. neturėjo), yra subjektyvi gynybinė pozicija, kurią teismai pagrįstai atmetė. Nepasižymi realumu ir argumentai, kad nuteistasis, šaudamas į R. K., nesitaikė į gyvybiškai svarbias kūno vietas, nes akivaizdu, jog šaunant iš pro automobilio langą įkišto ginklo į viduje sėdintį asmenį, t. y. iš itin artimo atstumo, bet koks šūvis kelia tam asmeniui mirtiną pavojų.

24. Be pirmiau aptartų aplinkybių, byloje nustatyta ir tai, kad nuteistasis R. G. prie „Iki Cento“ parduotuvės, esančios Kaune, (duomenys neskelbtini), mažiausiai vieną kartą šovė į T. S., D. K., E. U., R. B. ir D. B., dėl to D. K. dėl padarytų šautinių žaizdų šlaunyse buvo nesunkiai sutrikdyta sveikata. Pažymėtina, kad nors apeliacinės instancijos teismas pripažino, jog šiame epizode R. G. veikė būtinosios ginties situacijoje, nes gynė D. Š., kurį gulintį ant žemės spardė jaunuolių grupė, tačiau konstatavo, kad šiuo atveju buvo peržengtos būtinosios ginties ribos. Teisėjų kolegija su tokia apeliacinės instancijos teismo išvada sutinka.

25. Teismų praktikoje išvada apie būtinosios ginties ribų peržengimą paprastai daroma nustačius, kad tiesiogine tyčia besikėsinančiajam padaryta aiškiai didesnė žala, negu vertos ginamos teisės ar interesai, į kuriuos buvo kėsinamasi, kai panaudotos gynybos priemonės konkrečioje situacijoje nebuvo būtinos. Pažymėtina, kad teismai, spręsdami šį klausimą, turi įvertinti kėsinimosi pobūdį, pavojingumą ir besikėsinančiajam padarytos žalos dydį. Kėsinimosi pobūdį nulemia vertybės, kurioms dėl kėsinimosi gresia pavojus (nuosavybė, gyvybė, sveikata ir pan.), o pavojingumą – kėsinimosi intensyvumas, besikėsinančiųjų skaičius, jėgų santykis, kėsinimosi metu naudojamos priemonės, galimos žalos dydis ir pan. (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-59/2010, 2K-423/2011, 2K-31-788/2015, 2K-96-303/202 ir kt.).

26. Apeliacinės instancijos teismas šių teismų praktikos suformuotų reikalavimų laikėsi. Šio teismo išvada, kad R. G. veiksmai: šaudymas į jaunuolių grupę iš kovinio ginklo (kuriuo, beje, prieš tai buvo mirtinai sužalotas M. K. bei sužalotas R. K.), taip pat ir į jau nubėgančius jaunuolius, taip sukeliant jų gyvybei pavojų, akivaizdžiai neatitiko kėsinimosi pobūdžio ir pavojingumo, pagrįsta byloje surinktų įrodymų analize, kurios pagrindu taip pat paneigta R. G. versija, kad, gindamas brolį, jis vieną kartą šovė į žemę ir į žmones nesitaikė. Kasacinio skundo argumentai, kad R. G. šūvis į nuo D. Š. jau atsitraukusius asmenis atliktas tebesitęsiant būtinosios ginties situacijai, yra nepagrįsti. Atvirkščiai, tokie R. G. veiksmai neabejotinai rodo nuteistojo tiesioginę tyčią nužudyti du ir daugiau žmonių.

27. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, konstatuotina, kad R. G. veika tinkamai kvalifikuota pagal BK 22 straipsnio 1 dalį ir 129 straipsnio 2 dalies 5 punktą kaip pasikėsinimas nužudyti du ar daugiau žmonių.

Dėl kitų žmonių gyvybei pavojingo būdo

28. Kasaciniame skunde iš esmės nesutinkama ir su R. G. veiksmų epizode prie „Iki Cento“ parduotuvės vertinimu kaip pasikėsinimo nužudyti kitų žmonių gyvybei pavojingu būdu.

29. Nužudymas kvalifikuojamas pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 7 punktą, kai nužudoma kitų žmonių gyvybei pavojingu būdu, t. y. kai kaltininkas panaudoja tokį būdą, kuris yra pavojingas ne tik siekiamo nužudyti žmogaus, bet ir bent vieno kito žmogaus gyvybei. Veika kvalifikuojama pagal šį punktą nepriklausomai nuo to, ar panaudojus tokį būdą faktiškai nukentėjo bent vienas kitas žmogus (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-334-699/2018). Kilusi grėsmė kitų žmonių gyvybei dėl kaltininko veiksmų turi būti reali. Pavojingas būdas gali apimti įvairiausius kaltininko veiksmus – padegimą, sprogdinimą, geriamojo vandens, maisto, aplinkos užnuodijimą chemikalais ar radioaktyviosiomis bei kitokiomis medžiagomis, transporto priemonių, kitų didesnio pavojaus šaltinių panaudojimą, šaudymą ir kt. Šaudoma gali būti iš įvairiausių ginklų: kovinių, sportinių, medžioklinių, savadarbių ir kt. Svarbu, kad iš tokio ginklo paleistas šūvis būtų pavojingas žmonių gyvybei ir kad kaltininkas tai suvoktų (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-530/2010, 2K-65/2012).

30. Nagrinėjamoje byloje ištirtais ir išanalizuotais nukentėjusiųjų bei liudytojų parodymais nustatyta, kad R. G. aptariamame epizode į jaunuolių, stovinčių vienas šalia kito, grupę šovė daugiau nei vieną kartą, ginklą laikydamas krūtinės lygyje, buvo šaudoma vakaro metu viešoje vietoje, prie maisto prekių parduotuvės, kur neabejotinai lankosi daug žmonių. Antai įvykio metu, be minėtų jaunuolių grupės, prie parduotuvės buvo ir liudytojas B. G., kurio gyvybei ar sveikatai dėl R. G. veiksmų grėsė realus pavojus ir tik dėl laimingo atsitiktinumo jis nenukentėjo. Nors šaunamasis ginklas pistoletas kaip gyvybės atėmimo būdas nėra tokio laipsnio pavojingumo kitų žmonių gyvybei kaip sprogmenys, padegimas, tačiau jau minėtos aplinkybės – šaudymas nesirenkant į būrį žmonių, šalia esant ir su konfliktu nesusijusiam asmeniui, ginklo laikymas krūtinės lygyje – tokį ginklo panaudojimą daro pavojingu būdu. Nustatytos aplinkybės patvirtina, kad R. G. neabejotinai suvokė, jog šaunamojo ginklo panaudojimas, siekiant nužudyti D. Š. užpuolusius jaunuolius, šaudymo vieta, šūvių skaičius kėlė realų pavojų kitų su konfliktu nesusijusių žmonių, esančių prie parduotuvės, gyvybei.

31. Taigi, darytina išvada, kad R. G. veika teisingai kvalifikuota ir pagal BK 22 straipsnio 1 dalį ir 129 straipsnio 2 dalies 7 punktą.

Dėl bausmės

32. Kasacinio skundo argumentai dėl nuteistajam R. G. paskirtos neteisingos, per griežtos laisvės atėmimo bausmės nepagrįsti.

33. Pagal BPK 376 straipsnio 3 dalį kasacinės instancijos teismas gali sušvelninti ar sugriežtinti bausmę, jeigu neteisinga bausmė susijusi su netinkamu baudžiamojo įstatymo pritaikymu. Dėl to bausmės griežtumo klausimas kasacinės instancijos teisme gali būti nagrinėjamas išsiaiškinant, ar skiriant bausmę nebuvo pažeisti bendrieji bausmės skyrimo pagrindai. Tačiau tais atvejais, kai nėra pagrindo konstatuoti, jog parenkant bausmės rūšį ir jos dydį būtų netinkamai taikytas baudžiamasis įstatymas ar padaryta esminių proceso pažeidimų surašant nuosprendį, paskirtos bausmės rūšies ar dydžio klausimai nėra bylos nagrinėjimo kasacinės instancijos teisme dalykas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-165/2013, 2K-345-507/2015, 2K-39-895/2016, 2K-7-8-788/2018 ir kt.). Pagal baudžiamojo proceso įstatymą pirmosios instancijos teismo pagal BK paskirtų bausmių teisingumas vien tik jų griežtumo ar švelnumo aspektu galutinai yra įvertinamas bylą nagrinėjant apeliacine tvarka (BPK 328 straipsnio 2 punktas). Kasacinės instancijos teismui BPK normos nesuteikia galimybės keisti teismų sprendimus vien dėl to, kad teismų paskirtos bausmės, kurios atitinka baudžiamojo įstatymo nustatytas ribas, yra per švelnios ar per griežtos (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-39-895/2016, 2K-230-489/2019, 2K-88-788/2019, 2K-7-57-648/2021 ir kt.).

34. Pirmosios instancijos teismas, skirdamas bausmę R. G., vadovavosi bendraisiais bausmių skyrimo pagrindais, nustatytais BK 54 straipsnyje, ir atsižvelgė į R. G. padarytų nusikalstamų veikų pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, nuteistojo asmenybę, padarytų nusikalstamų veikų motyvus ir tikslus, nusikalstama veika padarytą žalą, nuteistojo atsakomybę lengvinančias aplinkybes ir jo atsakomybę sunkinančių aplinkybių nebuvimą, taip pat į BK 41 straipsnio 2 dalyje įtvirtintus bausmės skyrimo tikslus.

35. Apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs pirmosios instancijos teismo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą bausmės skyrimo aspektu, iš esmės pritarė nuosprendyje išdėstytiems bausmės skyrimo motyvams, priešingai nei teigia kasatorius, dar kartą įvertino R. G. padarytų nusikalstamų veikų pobūdį, pavojingumą bei nuteistojo asmenybę ir papildomai atsižvelgdamas į tai, kad dalis nuteistojo padarytų veikų dėl pasikėsinimo nužudyti R. K. ir M. K. nužudymo perkvalifikuotinos į nuteistajam palankią pusę, o aplinkybė, kad epizode prie parduotuvės nuteistasis veikė peržengdamas būtinosios ginties ribas, pripažinta lengvinančia jo atsakomybę, skyrė nuteistajam pagal BK 22 straipsnio 1 dalį ir 129 straipsnio 2 dalies 5, 8 punktus, BK 129 straipsnio 2 dalies 8 punktą, BK 22 straipsnio 1 dalį ir 129 straipsnio 2 dalies 5, 7 punktus švelnesnes laisvės atėmimo bausmes.

36. Apeliacinės instancijos teismas ginčijamo nuosprendžio 26 punkte išsamiai aptarė aplinkybes, susijusias su ikiteisminio tyrimo ir teisminio bylos nagrinėjimo trukme, ir padarė išvadą, kad procesas šioje byloje, atsižvelgiant į bylos sudėtingumą, jos apimtį ir objektyvias priežastis, neužsitęsė nepateisinamai ilgai, taigi iš esmės nepažeidė nuteistojo teisės į greitą procesą, todėl dar labiau švelninti nuteistajam paskirtą bausmę nėra pagrindo. Kasaciniame skunde išdėstyti argumentai nesudaro pagrindo spręsti priešingai.

37. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad nuteistajam R. G. apeliacinės instancijos teismo paskirta už jo padarytas nusikalstamas veikas galutinė penkiolikos metų trukmės laisvės atėmimo bausmė atitinka bendruosius bausmių skyrimo pagrindus, neprieštarauja bausmės paskirčiai, todėl savo dydžiu yra teisinga ir nėra aiškiai per griežta.

38. Apibendrinant tai, kas išdėstyta, darytina bendra išvada, kad, remiantis kasacinio skundo argumentais, naikinti ar keisti skundžiamą apeliacinės instancijos teismo nuosprendį nėra BPK 369 straipsnyje nustatytų pagrindų.

Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į išdėstytus argumentus ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,

n u t a r i a :

Nuteistojo R. G. gynėjo advokato Dainiaus Dargevičiaus kasacinį skundą atmesti.

Teisėjai Artūras Pažarskis

Eligijus Gladutis

Alvydas Pikelis