5e480d78-981d-4f2f-b6cf-aef0fcfb0cf9 · Å iaulių apygardos teismas

Civilinė byla Nr. 2A-355-267/2014 Teisminio proceso Nr. 2-29-3-02600-2013-0 Procesinio sprendimo kategorija 21.4.1.4.; 121.21. (S) ŠIAULIŲ APYGARDOS TEISMAS N U T A R T I SLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU 2014 m. balandžio 17 d.Šiauliai Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Danutės Burbulienės (pirmininkė ir pranešėja), Vytauto Kursevičiaus ir Birutės Simonaitienės, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovo J.

L. ir atsakovės UAB „Liagro“ apeliacinius skundus dėl Mažeikių rajono apylinkės teismo 2013 m. gruodžio 13 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-2983-636/2013 pagal ieÅ¡kovo J. L. ieÅ¡kinį atsakovei UAB „Liagro“ dėl darbo sutarties nutraukimo pagrindo pripažinimo neteisėtu. Teisėjų kolegija, iÅ¡nagrinėjusi bylÄ , n u s t a t ė : Ginčo esmė IeÅ¡kovas J. L. kreipėsi į teismÄ su ieÅ¡kiniu, praÅ¡ydamas pripažinti neteisėtu jo atleidimÄ iÅ¡ UAB „Liagro“ 2013-08-12 pagal DK 136 str. 3 d. 2 p., priteisti iÅ¡ atsakovės dviejų mėnesių vidutinio darbo užmokesčio dydžio iÅ¡eitinę iÅ¡mokÄ , priteisti ieÅ¡kovui iÅ¡ atsakovės vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikÅ¡tos laikÄ nuo atleidimo iÅ¡ darbo dienos iki teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos, priteisti ieÅ¡kovui iÅ¡ atsakovės 3000,00 Lt neturtinės žalos atlyginimÄ , ir visas ieÅ¡kovo patirtas bylinėjimosi iÅ¡laidas.

IeÅ¡kinyje nurodė, kad jam neaiÅ¡ku dėl kokių bÅ«tent pažeidimų jam pritaikyta drausminė nuobauda – atleidimas. Taip pat nurodė, kad darbdavys nebuvo sudaręs ieÅ¡kovui darbo grafiko, nebuvo nustatęs darbo pradžios ir pabaigos, o pagal nusistovėjusiÄ darbo praktikÄ ieÅ¡kovas niekada nevykdavo į atsakovės ofisÄ , todėl nepagrįstas darbdavio reikalavimas atvykti į Å iaulių mieste esantį atsakovės ofisÄ tik patvirtina tendencingÄ darbdavio siekį atleisti ieÅ¡kovÄ .Atsakovė su ieÅ¡kiniu nesutiko, prašė jį atmesti, priteisti iÅ¡ ieÅ¡kovo atsakovės patirtas bylinėjimosi iÅ¡laidas bei skirti ieÅ¡kovui 20000 Lt dydžio baudÄ už piktnaudžiavimÄ procesinėmis teisėmis.

Atsiliepime į ieÅ¡kinį atsakovė nurodė, jog ieÅ¡kovas atsakovės bendrovėje dirbo nuo 2012-08-02 pagalbinio darbuotojo pareigose, 2013-08-12 ieÅ¡kovas buvo atleistas iÅ¡ darbo pagal DK 136 str. 3 d. 2 p. už Å¡iurkÅ¡tų darbo pareigų pažeidimÄ , kuris pasireiÅ¡kė tuo, kad ieÅ¡kovas neatvyko į darbÄ be svarbių priežasčių visÄ darbo dienÄ (pamainÄ ) (DK 235 str. 2 d. 9 p.) bei nevykdė teisėtų darbdavio reikalavimų, be to, ieÅ¡kovas darbo sutarties galiojimo laikotarpiu realiai jokio darbo nedirbo, visas ieÅ¡kovo darbo funkcijas atliko jo sutuoktinė V.

L., kuri turėjo įgaliojimÄ atstovauti atsakovę, nuo 2008 metų dirbo atsakovei, o darbo sutarties su ieÅ¡kovu sudarymo metu buvo vaiko priežiÅ«ros atostogose. II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė Pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu ieÅ¡kinį atmetė ir pripažino 2012-08-02 darbo sutartį Nr. 6, sudarytÄ ieÅ¡kovo J. L. ir atsakovės UAB „Liagro“, negaliojančia nuo jos sudarymo momento, o praÅ¡ymÄ dėl baudos skyrimo ieÅ¡kovui atmetė.Teismas sprendė, kad sutartis, kuri, neva, buvo sudaryta tarp ieÅ¡kovo J.

L. ir atsakovės UAB „Liagro“, yra sandoris, kuriuo buvo siekiama pridengti kitÄ sandorį – dėl paslaugų teikimo tarp ieÅ¡kovo sutuoktinės V. L. ir UAB „Liagro“ (CK 1.87 str.), t. y. teismas laikė šį sandorį apsimestiniu ir negaliojančiu nuo jo sudarymo momento. Nurodė, kad apsimestinio sandorio faktÄ patvirtino pats ieÅ¡kovas, liudytoja V. L., liudytoja J. B., aplinkybės, kad sutartį su UAB „Liagro“ už ieÅ¡kovÄ pasirašė žmona V. L., o pats ieÅ¡kovas sutartį pamatė tik prasidėjus teismo procesui, dėl sutarties sudarymo su UAB „Liagro“ tarėsi V.

L., ji anksčiau atsakovei teiktas paslaugas teikė ir po 2013-08-02 darbo sutarties su ieÅ¡kovu sudarymo, kai ji buvo vaiko priežiÅ«ros atostogose. Tik V. L. bendravo su kitais įmonės darbuotojais darbo klausimais. Teismas konstatavo, kad sutarties sudarymo tikslas buvo ne naujų darbo santykių sukÅ«rimas tarp ieÅ¡kovo ir atsakovės, o iki sutarties sudarymo egzistavusių paslaugų teikimo santykių tarp atsakovės ir V. L. tęstinumo užtikrinimas, tokiu bÅ«du sudarant palankias sÄ lygas V. L. gauti viso dydžio socialines iÅ¡mokas vaiko priežiÅ«ros atostogų metu bei atlyginimÄ iÅ¡ UAB „Liagro“ už suteiktas paslaugas.Kadangi sandorį tarp ieÅ¡kovo ir atsakovės teismas pripažino apsimestiniu, o tai reiÅ¡kė, kad darbo sutartis tarp bylos Å¡alių niekada nebuvo sudaryta, teismas pripažino, kad negalioja ir visi iÅ¡vestiniai aktai, priimti Å¡ios sutarties pagrindu, tuo pačiu ir 2013-08-12 įsakymas dėl ieÅ¡kovo atleidimo iÅ¡ darbo.

III. Apeliacinių skundų ir atsiliepimų į juos esmė IeÅ¡kovas J. L. apeliaciniu skundu praÅ¡o panaikinti Mažeikių rajono apylinkės teismo 2013 m. gruodžio 13 d. sprendimÄ ir priimti naujÄ sprendimÄ â€“ apelianto ieÅ¡kinį dėl darbo sutarties nutraukimo pagrindo pripažinimo neteisėtu tenkinti, priteisti bylinėjimosi iÅ¡laidas. IeÅ¡kovo apeliacinis skundas grindžiamas tokiais esminiais argumentais:Apeliantas mano, kad byloje esantys įrodymai patvirtina, jog sutartis, sudaryta tarp apelianto ir atsakovės, nebuvo apsimestinis sandoris.

Abi šalys tiek savo procesiniuose dokumentuose, tiek bylos nagrinėjimo teisme metu vieningai aiškino sutarties sudarymo aplinkybes, nurodydamos, jog ieškovas buvo įdarbintas kaip pajėgus vykdyti anksčiau jo žmonos vykdytas darbo funkcijas.Nurodo, kad teismas teisingai nustatė, jog ieškovas atliko darbo funkcijas, tačiau nepagrįstai konstatavo, kad ta atliekamų darbų dalis buvo nedidelė ir kad jo vaidmuo buvo tik epizodinis. Mano, kad atsakovė neįrodė ir nenurodė, o teismas neištyrė, kokias konkrečiai pareigas turėjo atlikti ieškovas pagal pareiginius nuostatus, ir kokios darbo funkcijos jam buvo priskirtos, taip pat nepateikti ir darbo grafikai, darbo sutartyje nenurodyta konkreti darbo vieta.

IeÅ¡kovas sÄ Å¾iningai dirbo darbÄ , atitinkantį tikruosius Å¡alių ketinimus (t. y., pasitelkdamas savo, kaip Å«kininko pažintis, laisvu grafiku ieÅ¡kojo nuomininkų žemės sklypams, sudarinėjo su jais sutartis, matuodavo ir parodydavo žemės sklypus).Mano, kad faktas, jog tam tikras užduotis įvykdė V. L. (kaip įgaliojimus turintis asmuo), nepaneigia to, jog J. L. (apeliantas) buvo susietas su atsakove darbo santykiais. V. L., kaip įgaliotinės, santykis su atsakove apskritai neturi ir negali bÅ«ti tapatinamas su darbuotojo (apelianto) J.

L., kaip darbuotojo, santykiu ir darbo funkcijomis su atsakove vien todėl, kad jis ir V. L. yra sutuoktiniai (kÄ Å¡ioje byloje ir padarė pirmosios instancijos teismas).Teigia, kad nepagrįstas ir neteisėtas yra teismo spendimas apelianto sudarytÄ darbo sutartį su atsakove vertinti apsimestine dėl to, jog susiraÅ¡inėjimas vykdavo per V. L. elektroninį paÅ¡tÄ . Atsakovė nesuteikė ieÅ¡kovui tinkamų darbo priemonių, todėl jis naudojosi savo namuose turimomis darbo priemonėmis, įskaitant ir su žmona naudojamÄ bendrÄ elektroninį paÅ¡tÄ .

Pažymi kad ieÅ¡kovas atlikdavo darbus, kurie nėra ir negali bÅ«ti patvirtinti raÅ¡ytiniais įrodymais, todėl ieÅ¡kovas savo darbo funkcijų atlikimÄ galėjo įrodyti tik liudytojų parodymais, o tokias aplinkybes paliudijo liudytoja B. V. ir L. G..Apeliantas atkreipia dėmesį, kad ieÅ¡kinio dalykas buvo darbo sutarties nutraukimo pagrindo pripažinimas neteisėtu. Nors atsakovė atsiliepime kelis kartus paminėjo, jog ieÅ¡kovas savo darbo funkcijų nevykdė, tai nereiÅ¡kia, kad pati darbo sutartis buvo apsimestinis sandoris.

Netinkamas darbo funkcijų vykdymas arba jų nevykdymas yra įrodinėjimo dalykas, kuris turėjo bÅ«ti sprendžiamas Å¡ioje byloje, ir automatiÅ¡kai nedaro darbo sutarties apsimestiniu sandoriu. SkundžiamÄ sprendimÄ priėmęs teismas visiÅ¡kai ignoravo įrodymus, patvirtinančius, kad darbo santykiai tarp ieÅ¡kovo ir atsakovės buvo susiklostę (ieÅ¡kovas atliko darbo funkcijas, jam buvo mokamas darbo užmokestis, reikalaujama atlikti tam tikras pareigas, taikoma drausminė atsakomybė – kas įmanoma tik esant darbo santykiams).Nurodo, kad nagrinėjamu atveju visos darbo sutarties sÄ lygos buvo įgyvendintos – buvo atliekamas konkretus darbas, mokamas darbo užmokestis, pasiraÅ¡yta darbo sutartis (tÄ patvirtina byloje esantys įrodymai), o teismas privalėjo nuspręsti dėl konkrečių pareigų tinkamo vykdymo ar nevykdymo, ko Å¡ioje byloje nepadarė, tačiau skundžiamame sprendime nepagrįstai konstatavo apsimestinio sandorio faktÄ , t. y. teismas nepasisakė dėl ginčo esmės.Pasisakydamas dėl darbo sutarties nutraukimo pagrindo pripažinimo neteisėtu, apeliantas nurodo, kad pagal sutarties esmę, sÄ lygas, ir jos sudarymo aplinkybes, Å¡alys susitarė, kad ieÅ¡kovas dirbs tÄ patį darbÄ , kurį prieÅ¡ tai dirbo jo sutuoktinė, abi Å¡alys patvirtino, kad ieÅ¡kovas buvo priimtas dirbti vietoje V.

L., kuri atsakovės įmonėje atlikdavo (duomenys neskelbtini) pareigas, todėl faktas, kad darbo sutartyje nurodyta, jog J. L. priimamas dirbti pagalbiniu darbininku, nereiÅ¡kia, kad tokias funkcijas jis ir turėjo vykdyti. Taikant sutarčių aiÅ¡kinimo taisykles, t. y. atsižvelgiant į tikrÄ jÄ Å¡alių valiÄ , sutartį aiÅ¡kinant ieÅ¡kovo naudai, ieÅ¡kovas buvo priimtas dirbti (duomenys neskelbtini). Be to, apeliantas mano, kad visuma byloje esančių įrodymų patvirtina, kad atsakovė, negavusi ieÅ¡kovo praÅ¡ymo iÅ¡ darbo iÅ¡eiti savo noru ir nenorėdama darbuotojo atleisti pagal DK 129 str., tendencingai bandė priversti jį iÅ¡eiti iÅ¡ darbo jo paties pareiÅ¡kimu.Apeliacinį skundÄ taip pat pateikė ir atsakovė UAB „Liagro“, kuri praÅ¡o pakeisti Mažeikių rajono apylinkės teismo 2013 m. gruodžio 13 d. sprendimo dalį ir priteisti atsakovei UAB „Liagro“ iÅ¡ ieÅ¡kovo J.

L. patirtas 8470 Lt dydžio bylinėjimosi iÅ¡laidas. Taip pat praÅ¡o priteisti atsakovei iÅ¡ ieÅ¡kovo patirtas bylinėjimosi iÅ¡laidas apeliacinės instancijos teisme. Apeliantė nurodo, kad CPK 93 str. 4 dalis taikoma, kai bylos eigoje yra nustatomas pažeidžiantis procesinę, o ne materialinę teisę Å¡alies elgesys. Å iuo atveju pirmosios instancijos teismas nenustatė absoliučiai jokių procesinių teisių ar pareigų pažeidimų. Pažymi, kad atsakovė visus procesinius dokumentus, įrodymus pateikė laiku, atsakovės atstovas dalyvavo visuose teismo posėdžiuose, vadovaudamasi rungimosi proceso principu, apeliantė aktyviai, sÄ Å¾iningai, leistinomis priemonėmis gynė savo interesus, domėjosi bylos eiga bei nesiekė vilkinti proceso ar kitaip trukdyti teisingam bylos iÅ¡sprendimui.

Atsakovė, siekdama apginti savo interesus bei teises, teikė teismui atsiliepimÄ Ä¯ ieÅ¡kinį, prieÅ¡ieÅ¡kinį, dalyvavo visuose teismo posėdžiuose (CPK 13 str.). Dėl to, teismas neturėjo teisinio pagrindo nukrypti nuo CPK 93 str. 1–3 d. įtvirtintų bylinėjimosi iÅ¡laidų paskirstymo taisyklių.Atsiliepimu į ieÅ¡kovo J. L. apeliacinį skundÄ atsakovė UAB „Liagro“ praÅ¡o atmesti ieÅ¡kovo J. L. apeliacinį skundÄ ir priteisti visas bylinėjimosi iÅ¡laidas. Nurodo, kad ieÅ¡kovo apeliaciniame skunde pateikti argumentai yra abstraktÅ«s. IeÅ¡kovas nenurodo, kokie konkrečiai įrodymai turėjo esminę reikÅ¡mę ginčo iÅ¡sprendimui ir kurių įrodymų pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime nepagrįstai neaptarė ar neįvertino (ar įvertino netinkamai).

Mano, kad nėra jokių civilinio proceso teisės normų, reglamentuojančių įrodinėjimÄ , pažeidimų. Be to, atsakovė sutinka su pirmos instancijos teismo sprendimo dalimi, kad tikėtinai buvo ieÅ¡kovo valia sudaryti apsimestinį sandorį, nes darbo funkcijų ieÅ¡kovas faktiÅ¡kai neatliko, tačiau nesutinka, kad buvo atsakovės valia tokiam sandoriui sudaryti. Atsakovė su ieÅ¡kovu sudarė darbo sutartį dėl tam tikrų ieÅ¡kovo savybių – jis pažįsta daug Å«kininkų, moka su jais bendrauti, moka dirbti, tvarkyti žemę, iÅ¡mano žemės Å«kio sritį bei turi joje patirties.

Atsakovės valia buvo sudaryti darbo sutartį ne su ieÅ¡kovo sutuoktine, bet su ieÅ¡kovu. IÅ¡ atsakovės veiksmų ir į bylÄ pateiktų įrodymų viseto matyti, kad valios sudaryti apsimestinį sandorį iÅ¡ atsakovės pusės nebuvo, ji buvo sÄ Å¾ininga ir siekė užmegzti darbo teisinius santykius konkrečiai su ieÅ¡kovu. Atsakovė taip pat nesutinka su apelianto apeliacinio skundo argumentais, kad darbo sutarties nutraukimas buvo neteisėtas, nes atsakovė, kaip ieÅ¡kovo darbdavys, turėjo teisę ir pareigÄ vertinti ieÅ¡kovo darbo funkcijų atlikimÄ ir įstatymuose nustatyta tvarka, esant poreikiui, taikyti drausmines nuobaudas.

Net ir tuo atveju, jei atsakovė nevisiÅ¡kai tiksliai laikėsi drausminių nuobaudų skyrimo taisyklių, tai nepaneigia drausminės nuobaudos paskyrimo teisėtumo.Atsiliepime į atsakovės UAB „Liagro“ apeliacinį skundÄ ieÅ¡kovas J. L. praÅ¡o atsakovės UAB „Liagro“ apeliacinį skundÄ atmesti kaip neteisėtÄ ir nepagrįstÄ ir priteisti ieÅ¡kovui bylinėjimosi iÅ¡laidas. Nurodo, kad ieÅ¡kovo ieÅ¡kinys turėjo bÅ«ti patenkintas jau bylÄ iÅ¡nagrinėjus pirmosios instancijos teisme, todėl esant nepagrįstam bei neteisėtam pirmosios instancijos teismo sprendimui, atsakovei apskritai jokios jos patirtos bylinėjimosi iÅ¡laidos nepriteistinos.

Taip pat nurodo, kad nors pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu ieÅ¡kovo ieÅ¡kinį ir atmetė, tačiau (nors ir nepagrįstai) pripažino 2012 m. rugpjūčio 2 d. darbo sutartį Nr. 6, sudarytÄ tarp ieÅ¡kovo ir atsakovės, negaliojančia nuo jos sudarymo momento (ab initio), pirmosios instancijos teismas iÅ¡ esmės nepriėmė sprendimo atsakovės naudai. IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir iÅ¡vados Apeliaciniai skundai iÅ¡ esmės netenkinami.

CPK 320 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylÄ neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, iÅ¡skyrus kai to reikalauja vieÅ¡asis interesas ir neperžengus skundo ribų bÅ«tų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 str. 2 d.). Teisėjų kolegija, nenustačiusi CPK 329 straipsnio 2 dalyje nurodytų absoliučių pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų, apskųsto sprendimo teisėtumÄ ir pagrįstumÄ vertina paduotų apeliacinių skundų ribose (CPK 320 str. 2 d.).

Dėl J. L. apeliacinio skundo argumentų Nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas, atmetęs ieÅ¡kovo J. L. ieÅ¡kinio reikalavimus dėl darbo sutarties nutraukimo pagrindo pripažinimo neteisėtu, iÅ¡eitinės iÅ¡mokos, vidutinio darbo užmokesčio už priverstinės pravaikÅ¡tos laikÄ ir neturinės žalos priteisimo, skundžiamu sprendimu pripažino negaliojančia nuo jos sudarymo momento 2012 m. rugpjūčio 2 d. sudarytÄ darbo sutartį Nr. 6, konstatavęs, kad Å¡is sandoris – apsimestinis (CK 1.87 str.).

Apeliacinės instancijos teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos iÅ¡vadoms ir nagrinėjamos bylos kontekste sprendžia, kad skundžiamo teismo sprendimo motyvų apimtis ir turinys nesudaro pagrindo konstatuoti, kad yra pagrindas taikyti CPK 329 straipsnio 2 dalies 4 punktÄ . Todėl teismas atmeta apelianto J. L. apeliacinio skundo argumentus, susijusius su CPK 270 str. 4 d. 3 p. nuostatų taikymu. Formuodamas teismų praktikÄ dėl CPK normų, reglamentuojančių įrodinėjimÄ ir įrodymų vertinimÄ , aiÅ¡kinimo ir taikymo, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas ne kartÄ yra pažymėjęs, jog įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiÅ¡kia, kad bet kokios informacijos įrodomÄ jÄ vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimÄ , pagrįstÄ visapusiÅ¡ku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, iÅ¡nagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais.

Teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomÄ jÄ reikÅ¡mę, bet ir įrodymų visetÄ , ir tik iÅ¡ įrodymų visumos daryti iÅ¡vadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimÄ ar nebuvimÄ (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. rugpjūčio 8 d. nutartis, priimta civilinėje Nr. 3K-3-340/2011, 2013 m. kovo 22 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-89/2013; kt.). Teismo sprendimas ar nutartis pripažįstami teisėtais ir pagrįstais, kai teismo iÅ¡vados atitinka įstatymo nustatytomis priemonėmis ir įstatymo nustatyta tvarka konstatuotas turinčias reikÅ¡mės bylai aplinkybes.

Todėl vien pats faktas, kad yra priimamas kuriam nors byloje dalyvaujančiam asmeniui nepalankus sprendimas, dar nereiškia, kad byloje esantys įrodymai įvertinti netinkamai. Iš apeliacinio skundo turinio matyti, kad apeliantas nenurodo konkrečių pirmosios instancijos teismo padarytų teisės normų pažeidimų vertinant įrodymus, o tiesiog pareiškia savo nuomonę dėl tų pačių įrodymų vertinimo ir siekia, kad jų pagrindu būtų padarytos kitokios išvados, nei padarė teismas.

Apeliaciniame skunde ieÅ¡kovas akcentuoja liudytojų B. V. ir L. G. parodymus, kurie, teisėjų kolegijos vertinimu, nepaneigia pirmosios instancijos teismo iÅ¡vadų dėl darbo sutarties teisėtumo, nes nei B. V., nei L. G. nepatvirtino Å¡iai bylai reikÅ¡mingų aplinkybių, kad ieÅ¡kovÄ ir UAB „Liagro“ siejo darbo sutartiniai santykiai (2 t. 30, 41, 42 b. l.). DK 99 straipsnyje yra numatyta, kad darbo sutartis laikoma sudaryta, kai darbdavys ir darbuotojas susitaria dėl darbo sutarties sÄ lygų, ir abi sutarties Å¡alys pasiraÅ¡o raÅ¡ytinę darbo sutartį.

Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad dėl darbo sutarties sÄ lygų su darbdaviu tarėsi ir jÄ Â Â pasirašė ne darbuotojas, o jo sutuoktinė V. L.. Å ių bylai reikÅ¡mingų aplinkybių neginčijo pirmosios instancijos teisme ir ieÅ¡kovas, kuris teismo posėdyje paaiÅ¡kino, kad darbo sutarties tikrai nepasirašė, jÄ pamatė tik gavęs atsakovo pateiktus dokumentus, darbo sutarties turinys ir bÅ«tinosios sutarties sÄ lygos, kurios įraÅ¡ytos į darbo sutartį, jam nebuvo žinomas. Dėl sutarties sÄ lygų su UAB „Liagro“ vadovais tarėsi žmona, kuri iki vaiko priežiÅ«ros atostogų dirbo pas atsakovę.

IeÅ¡kovas pripažino ir tai, kad perėmė dalį sutuoktinės vykdytų funkcijų, tačiau sutartis su žemės sklypų nuomotojais atsakovės naudai sudarydavo jo sutuoktinė, nes ji turėjo UAB „Liagro“ įgaliojimÄ (1 t., 149–152 b. l.). Liudytoja V. L. teismo posėdyje pripažino, kad po to kai jai buvo suteiktos nėštumo ir vaiko priežiÅ«ros atostogos, nebuvo galimybės apmokėti už jos teiktas paslaugas UAB „Liagro“, todėl ir buvo sudaryta ginčo darbo sutartis, dėl esminių sutarties sÄ lygų, t. y. darbo užmokesčio dydžio, tarėsi ir sutartį vyro vardu pasirašė ji pati.

Liudytoja parodė, kad ir toliau teikė apmokamas paslaugas atsakovei, nes jos sutuoktinis neturėjo įgaliojimų pasiraÅ¡yti sutartis, tačiau atlygis buvo mokamas sutuoktiniui J. L. (1 t., 22–25 b. l.). Todėl negalima sutikti ir su apelianto argumentais kad jis buvo susietas su atsakove darbo santykiais. Teisėjų kolegijos nuomone, tai, kad apeliantas turi kitokiÄ nuomonę dėl byloje pateiktų įrodymų vertinimo ir jų įrodomosios reikÅ¡mės, nesuponuoja iÅ¡vados, jog buvo pažeisti įrodinėjimo procesÄ nustatantys procesiniai įstatymai.

Todėl kaip nepagrįsti atmestini apelianto argumentai dėl netinkamo įrodymų vertinimo. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamoje teismų praktikoje nurodoma, kad CK 1.78–1.96 straipsniuose nustatyti sandorių negaliojimo pagrindai taikomi ir darbo sutarčiai, atsižvelgiant į Å¡ios sutarties specifikÄ , aiÅ¡kinant darbo sutarties turinį, sutarties sudarymo vykdymo ir keitimo tvarkÄ ir sÄ lygas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2004 m. kovo 26 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos RokiÅ¡kio rajono skyrius v.

A. M., bylos Nr. 3K-3-225/2004, 2009 m. spalio 23 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. V. v. Alytaus apskrities virÅ¡ininko administracija, bylos Nr. 3K-3-447/2009), todėl Mažeikių rajono apylinkės teismo sprendimÄ , kuriuo ginčo darbo sutartis ex officio buvo pripažinta negaliojančia, teisėjų kolegija vertina atitinkančiu CK 1.87, CPK 263, 265, 417 straipsnių nuostatas.Apibendrindama teisėjų kolegija sprendžia, kad Mažeikių rajono apylinkės teismas, CPK 185 straipsnio nustatyta tvarka iÅ¡analizavęs byloje pateiktų įrodymų visetÄ , turėjo teisinį pagrindÄ iÅ¡vadai, jog ieÅ¡kovas nepagrindė pareikÅ¡tų reikalavimų, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas iÅ¡ esmės nepakeistas (CPK 326 str. 1 d. 1 p.).Pirmosios instancijos teismas motyvuojamojoje skundžiamo sprendimo dalyje konstatavo, kad, nesant galiojančios darbo sutarties, negalioja ir visi iÅ¡vestiniai aktai, priimti Å¡ios sutarties pagrindu, tuo pačiu ir 2013-08-12 įsakymas dėl ieÅ¡kovo atleidimo iÅ¡ darbo, tačiau rezoliucinėje sprendimo dalyje sprendimo dėl darbo sutarties nutraukimo nesuformulavo, darbo sutartį pripažino negaliojančia nuo jos sudarymo momento.

Atsižvelgdama į tai, kad darbo teisėje restitucija negalima, teisėjų kolegija sprendžia, kad nagrinėjamu atveju darbo sutartis pripažintina negaliojančia nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo momento (CK 1.95 straipsnio 2 dalis), o ne nuo jos sudarymo momento kaip nurodė skundžiamo sprendimo rezoliucinėje dalyje pirmosios instancijos teismas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. spalio 23 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. V. v. Alytaus apskrities viršininko administracija, bylos Nr. 3K-3-447/2009).

Teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad darbo sutarties nutraukimo priežasties formulavimo aspektu šiuo atveju taikytinas DK 136 straipsnio 1 dalies 1 punktas (darbo sutarties nutraukimas be įspėjimo, įsiteisėjusiu teismo sprendimu). Dėl šių aplinkybių skundžiamo sprendimo rezoliucinė dalis turi būti tikslinama. Dėl atsakovės apeliacinio skundo argumentų. Atsakovė UAB „Liagro“ prašo pakeisti Mažeikių rajono apylinkės teismo 2013 m. gruodžio 13 d. sprendimo dalį ir priteisti iš ieškovo J.

L. 8470 Lt dydžio pirmosios instancijos teisme turėtas bylinėjimosi iÅ¡laidas ir bei 2964,5 Lt iÅ¡laidas apeliacinėje instancijoje. Nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai taikė CPK 93 straipsnio 4 dalies nuostatas. Teisėjų kolegija, atmesdama šį apelaintės praÅ¡ymÄ , pažymi, kad teismas, spręsdamas dėl bylinėjimosi iÅ¡laidų ir iÅ¡laidų advokato pagalbai apmokėti atlyginimo, turi vadovautis CPK 93 straipsnio, 98 straipsnio 1 dalies nuostatomis, nustatančiomis, kad teismas priteisia iÅ¡ antrosios Å¡alies bylinėjimosi iÅ¡laidas ir iÅ¡laidas advokato pagalbai apmokėti tai Å¡aliai, kurios naudai priimtas sprendimas.

CPK 93 straipsnio 4 dalyje įtvirtinta teismo teisė nukrypti nuo Å¡io straipsnio 1, 2 ir 3 dalyse nustatytų bylinėjimosi iÅ¡laidų paskirstymo taisyklių, įvertinant priežastis, dėl kurių susidarė bylinėjimosi iÅ¡laidos. Å ioje byloje ieÅ¡kinio dalykas buvo 2012-08-02 darbo sutarties nutraukimo pagal DK 136 straipsnio 3 dalies 2 punktÄ teisėtumas. Teismas minėtÄ darbo sutartį ir visus iÅ¡vestinius aktus, priimtus Å¡ios sutarties pagrindu, tuo pačiu ir 2013-08-12 įsakymÄ dėl ieÅ¡kovo atleidimo iÅ¡ darbo, pripažino negaliojančiais, todėl, teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamu atveju teisus yra ieÅ¡kovas J.

L., kuris atsiliepime į atsakovės pateiktÄ apeliacinį skundÄ nurodė, kad nors pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu jo pareikÅ¡tÄ ieÅ¡kinį ir atmetė, tačiau, pripažinęs 2012 m. rugpjūčio 2 d. darbo sutartį Nr. 6 negaliojančia, iÅ¡ esmės nepriėmė sprendimo atsakovės naudai, todėl UAB „Liagro“ bylinėjimosi iÅ¡laidos neturi bÅ«ti priteisiamos. PrieÅ¡ingu atveju, teismui jas priteisus, gali bÅ«ti paneigta bylinėjimosi iÅ¡laidų atlyginimo esmė, paverčiant tai nepagrįstu uždarbiavimu.

Dėl nurodytų aplinkybių, vadovaujantis protingumo, teisingumo ir sÄ Å¾iningumo principais ir, įvertinus priežastis, kad bylinėjimosi iÅ¡laidos susidarė ir dėl neteisėtų atsakovės veiksmų sudarant Darbo kodekso reikalavimų neatitinkančiÄ darbo sutartį (DK 93 str.), konstatuotina, jog Å¡ioje byloje nėra faktinio ir teisinio pagrindo priteisti ginčo Å¡alims bylinėjimosi iÅ¡laidas, jų patirtas tiek pirmosios, tiek ir apeliacinės instancijos teisme (CK 1.5 str., CPK 93 str., 98 str.).

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, n u t a r i a : Mažeikių rajono apylinkės teismo 2013 m. gruodžio 13 d. sprendimÄ iÅ¡ esmės palikti nepakeistÄ .Patikslinti 2013 m. gruodžio 13 d. sprendimo rezoliucinę dalį ir iÅ¡dėstyti jÄ taip:„IeÅ¡kinį atmesti.Pripažinti 2012 m. rugpjūčio 2 d. darbo sutartį Nr. 6, sudarytÄ tarp ieÅ¡kovo J. L. ir atsakovės UAB „Liagro“, ir jos nutraukimÄ 2013 m. rugpjūčio 12 d. pagal LR DK 136 straipsnio 3 dalies 2 punktÄ negaliojančiais nuo sprendimo Å¡ioje byloje įsiteisėjimo dienos, t. y. nuo 2014 m. balandžio 17 d.Nustatyti, kad 2012 m. rugpjūčio 2 d. darbo sutartis Nr. 6 tarp ieÅ¡kovo J.

L. ir atsakovės UAB „Liagro“ nutraukta 2014 m. balandžio 17 d. pagal DK 136 straipsnio 1 dalies 1 punktÄ (įsiteisėjusiu teismo sprendimu)“. TeisėjaiDanutė Burbulienė Vytautas Kursevičius Birutė Simonaitienė