2020-01-29 Nr. AB-1990-3-61-3-01500-2018-0 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-477-520/2020

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01500-2018-0

Procesinio sprendimo kategorija 20.5.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2020 m. sausio 29 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš Laimučio Alechnavičiaus (kolegijos pirmininkas), Ramūno Gadliausko ir Dalios Višinskienės (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. R. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. rugsėjo 10 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. R. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų (juridinis asmuo Lukiškių tardymo izoliatorius-kalėjimas pasibaigė dėl reorganizavimo), dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. 1. Pareiškėjas A. R. (toliau – ir pareiškėjas) su skundu kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – ir Lukiškių TI-K, atsakovo atstovas), 10 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

2. Pareiškėjas nurodė, kad nuo 2017 m. lapkričio 23 d. iki 2018 m. balandžio 26 d. buvo kalinamas Lukiškių TI-K teisės aktų reikalavimų neatitinkančiomis sąlygomis. Pareiškėjas buvo kalinamas perpildytose kamerose, kurių plotą dar labiau mažino jose įrengti baldai ir sanitariniai mazgai, pareiškėjui nebuvo sudaryta galimybė privačiai pasinaudoti tualetu. Visi kamerose laikomi asmenys netilpdavo prie kameroje įrengto stalo, todėl tekdavo valgyti atšalusį maistą. Kamerose buvo įrengtos dviaukštės lovos be kopėtėlių, trūko oro, buvo šalta, drėgna, kaupėsi pelėsis, luposi dažai, buvo tarakonų ir vorų, nepatekdavo natūrali dienos šviesa, o dirbtinis apšvietimas buvo per stiprus. Po buitinių kenkėjų naikinimo pareiškėjas buvo vedamas atgal į kameras, kuriose buvo priverstas kvėpuoti chemikalais. Kamerose nebuvo įrengti pareigūnų iškvietimo mygtukai, nebuvo veidrodžių, tualetinių reikmenų spintelių. Pasivaikščioti pareiškėjas buvo išvedamas tik 1 val. per parą.

3. Pareiškėjas taip pat pažymėjo, kad nebuvo tinkamai aprūpinamas patalyne – jam buvo išduodama tik viena paklodė ir pagalvės užvalkalas, pareiškėjui nebuvo išduodamas antklodės užvalkalas ir rankšluosčiai, o čiužiniai nebuvo dezinfekuojami.

4. Kalinimo metu pareiškėjui diagnozuotas (duomenys neskelbtini), jis buvo hospitalizuotas. Etapavimų per Lukiškių TI-K metu pareiškėjas negavo tinkamo maitinimo ir medikamentų. Maistas Lukiškių TI-K buvo neskanus ir nekaloringas (1 300–1 500 kcal), be to, buvo dalijamas be higieninių pirštinių, o puodelis būdavo panardinamas į indą su kompotu ar arbata.

5. Dėl tokių kalinimo sąlygų pareiškėjas teigė patyręs dvasinius išgyvenimus, buvo pažemintas jo orumas, suprastėjo jo sveikata, jam nebuvo užtikrinta teisė į saugią gyvenamąją aplinką.

6. Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Lukiškių TI-K atsiliepime į skundą prašė jį atmesti.

7. Lukiškių TI-K nurodė laikotarpius, kuriais pareiškėjas buvo laikomas Lukiškių TI-K, kamerų plotus, asmenų skaičių kamerose, ir pažymėjo, kad įstaigos administracija stengiasi mažinti neigiamą laikymo sąlygų poveikį, sudarydama galimybes naudotis pasivaikščiojimo kiemelyje teise, pasinaudoti sporto kiemeliu, biblioteka, koplyčia, kamerose įrengta kabeline televizija, socialinės reabilitacijos specialistų pagalba bei programomis.

8. Atsakovo atstovo teigimu, baldai bei sanitarinis mazgas Lukiškių TI-K kamerose įrengti pagal teisės aktuose įtvirtintus reikalavimus. Teisės aktai nenustato reikalavimo įrengti kopėtėles į antrą lovų aukštą. Siekdami užtikrinti Lukiškių TI-K laikomų asmenų saugumą, pareigūnai nuolat stebi suimtuosius ir nuteistuosius per kamerose įrengtas stebėjimo akutes, teisės aktai nenustato reikalavimo sanitarinį mazgą atitverti nuo kameros duryse įrengtų stebėjimo akučių. Kamerose yra įrengti aliarmo signalizacijos mygtukai, tačiau kamerose laikomi asmenys juos piktybiškai gadina. Kamerų apšvietimas atitinka teisės aktų reikalavimus, kameros vėdinamos natūraliai per langus. Kamerų remontas atliekamas pagal iš anksto sudarytą planą, atsižvelgiant į materialinius, finansinius ir darbo resursus.

9. Lukiškių TI-K nurodė, jog nuolat iš suimtųjų ir nuteistųjų reikalauja palaikyti švarą ir tvarką kamerose, tam išduodamas inventorius ir priemonės. Įstaiga taip pat yra sudariusi sutartį su vabzdžių ir graužikų naikinimo darbus atliekančia įmone.

10. Atsakovo atstovas pažymėjo, jog Lukiškių TI-K laikomi asmenys pasivaikščioti vedami laikantis Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 70 straipsnio reikalavimų. Lukiškių TI-K laikomis asmenys maitinami laikantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatytų fiziologinių mitybos normų, pagal nustatytus valgiaraščius. Pagamintą maistą tikrina Lukiškių TI-K Sveikatos priežiūros tarnybos specialistas, patikrinimo rezultatai registruojami. Maistas išduodamas griežtai laikantis higienos sąlygų, visas maistas yra sveriamas, tikrinamos porcijos.

11. Lukiškių TI-K atkreipė dėmesį, kad pareiškėjas savo skundą grindžia abstrakčiais argumentais, reiškiami nusiskundimai yra bendro pobūdžio, nekonkretūs, o prašomos atlyginti neturtinės žalos dydis nepagrįstas įrodymais. Lukiškių TI-K teigimu, nagrinėjamu atveju nėra būtinųjų civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygų.

II. 12. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2018 m. rugsėjo 10 d. sprendimu pareiškėjo A. R. skundą tenkino iš dalies – pripažino, kad buvo pažeista pareiškėjo teisė būti kalinamam Lukiškių TI-K teisės aktų reikalavimus atitinkančiomis sąlygomis, atmetė pareiškėjo reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais.

13. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad pareiškėjas nuo 2018 m. kovo 6 d. iki 2018 m. balandžio 25 d. Lukiškių TI-K buvo laikomas 7,28 kv. m ploto kameroje Nr. 112 (1 asmuo), 7,83 kv. m ploto kameroje Nr. 263 (2 asmenys), 7,45 kv. m ploto kameroje Nr. 115 (1 asmuo) bei 7,31 kv. m ploto kameroje Nr. 117 (1 asmuo), t. y. tinkamas plotas ginčo laikotarpiu Lukiškių TI-K kamerose pareiškėjui buvo užtikrintas visą kalinimo laikotarpį. Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, jog sprendžiant, ar konkrečiu atveju kilo Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnio pažeidimo prezumpcija, t. y. ar vienam asmeniui teko mažiau nei 3 kv. m gyvenamojo ploto, iš bendro kameros ploto turėtų būti atimtas kameroje esančio sanitarinio mazgo plotas, tačiau plotas, užstatytas baldais, yra įskaičiuotinas į bendrą kameros plotą. Pareiškėjui kalinimo laikotarpiu kamerose teko nuo 3,9 iki 7,45 kv. m ploto.

14. Vertindamas pareiškėjo argumentus, kad jam nebuvo užtikrintas privatumas naudojantis tualetu, pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad Lukiškių TI-K kamerose sanitarinis mazgas nėra visiškai atitvertas nuo gyvenamosios patalpos, jis yra matomas kitiems asmenims, esantiems kameros viduje, o toks sanitarinio mazgo įrengimas nėra tinkamas kalinamų asmenų privatumo užtikrinimas. Byloje nėra duomenų, kad sanitarinis mazgas kamerose Nr. 112, 263, 115 ir 117 buvo visiškai atitvertas nuo gyvenamosios kamerose dalies, todėl pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad pareiškėjo teisė į privatumą jo kalinimo Lukiškių TI-K laikotarpiu objektyviai galėjo būti pažeista 10 parų. Pirmosios instancijos teismas taip pat atkreipė dėmesį, kad teisės aktai nenustato reikalavimo sanitariniame mazge įrengti atskirą oro šalinimo sistemą.

15. Pareiškėjo teiginius, kad kamerose nebuvo veidrodžio bei tualeto reikmenų spintelės (lentynėlės), pirmosios instancijos teismas laikė abstrakčiais, kadangi pareiškėjas nenurodė, kurioje kameroje nėra įrengtas veidrodis, taip pat byloje nėra pareiškėjo prašymo Lukiškių TI-K dėl veidrodžio įrengimo bei Lukiškių TI-K atsisakymo pareiškėjo prašomus veiksmus atlikti. Pirmosios instancijos teismas darė išvadą, kad kamerų įrengimas atitiko teisės aktų reikalavimus.

16. Pirmosios instancijos teismas akcentavo, kad teisės aktai nenustato kopėtėlių dviaukštėse lovose įrengimo. Nors pareiškėjas teigė, kad miegamosios vietos (du dviejų aukštų gultai) yra nesaugios visais atžvilgiais, iš esmės jis nenurodė, kaip tokia aplinkybė sudarė prielaidas ir sąlygas kilti neturtinei žalai, kokią konkrečiai žalą jis patyrė. Įvertinęs tai, kad pareiškėjas kamerose buvo laikomas vienas arba dviese (3 paros) ir nepagrindė sąlygų, būtinųjų deliktinei atsakomybei kilti, pirmosios instancijos teismas sprendė neturintis pagrindo konstatuoti pažeidimą.

17. Atsakydamas į pareiškėjo argumentus dėl Lukiškių TI-K kamerų būklės, ventiliacijos, natūralaus apšvietimo ir tinkamos temperatūros, pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad byloje pateikti Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie Sveikatos apsaugos ministerijos (toliau – ir Centras) atliktų patikrinimų aktai, kuriuose nurodyta, kad buvo tikrinamos Lukiškių TI-K kameros, kuriose buvo kalinamas pareiškėjas, t. y. Nr. 112, 115, jose higienos normų reikalavimų pažeidimų nenustatyta. Centro Vilniaus departamentas ginčo kamerų patikrinimo metu užfiksavo, kad Lukiškių TI-K yra sudaryta galimybė išvėdinti kameras natūraliu būdu per atidaromus langus, tai atitinka higienos normų reikalavimus, kamerose pelėsių požymių nenustatyta. Aptardamas pareiškėjo nurodytus pažeidimus kamerose Nr. 263 ir 117, pirmosios instancijos teismas atkreipė dėmesį, kad pareiškėjas savo teiginių dėl kamerų temperatūros, pelėsio ir ventiliacijos nedetalizavo, t. y. nenurodė, kada ir kuriose kamerose buvo nesilaikoma nustatytų reikalavimų, nepaaiškino, kada ir kaip nebuvo užtikrinama tinkama temperatūra, pelėsis ir ventiliacija, nenurodė šiuos jo teiginius galinčių patvirtinti įrodymų, neindividualizavo dėl to kilusių subjektinių neigiamų pasekmių (išgyvenimų) ir priežastinio ryšio. Todėl pirmosios instancijos teismas atmetė pareiškėjo argumentus dėl higienos normų reikalavimų pažeidimo. Pirmosios instancijos teismas taip pat pažymėjo, kad grotų įrengimas ant kamerų langų neprieštarauja teisės aktų reikalavimams.

18. Dėl signalizacijos mygtukų įrengimo pirmosios instancijos teismas nurodė, kad pareiškėjas skunde nedetalizavo, kuriose konkrečiai kamerose nebuvo įrengta aliarminio iškvietimo signalizacija, nenurodė, kokiu aspektu aliarminio iškvietimo neįrengimas sukėlė jam neturtinę žalą. Byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas būtų susidūręs su grėsme, kurios galėjo išvengti pasinaudodamas aliarminiu iškvietimu, ar dėl to patyrė kitokių nepatogumų. Pareiškėjas nepateikė duomenų apie jam pavojingas aplinkybes, kurios jo laikymo Lukiškių TI-K metu vertė pasinaudoti aliarminiu iškvietimu, jis dėl šių aplinkybių su skundais ar prašymais į Lukiškių TI-K administraciją nesikreipė, todėl pareiškėjo teiginius, kad jam nebuvo užtikrinta galimybė pasinaudoti signalizacijos mygtuku, pirmosios instancijos teismas vertintino kaip deklaratyvius ir sprendė, jog nagrinėjamu nėra pagrindo pripažinti, kad dėl to pareiškėjas patyrė išgyvenimus, galinčius būti pagrindu neturtinei žalai atlyginti.

19. Pirmosios instancijos teismas pabrėžė, jog pareiškėjas neginčija aplinkybės, kad jam buvo suteiktas teisės aktuose nustatytas 1 val. trukmės pasivaikščiojimas, tačiau teigia, kad jis yra per trumpas. Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo 29 straipsnio 1 dalimi, pirmosios instancijos teismas darė išvadą, kad Lukiškių TI-K neturėjo pareigos suteikti pareiškėjui teisę pasivaikščioti gryname ore ilgiau kaip valandą, ir tai atitiko teisės aktuose nustatytus reikalavimus, todėl atsakovo atstovo neteisėtų veiksmų šiuo klausimu nenustatė.

20. Vertindamas pareiškėjo argumentus dėl patalynės išdavimo ir čiužinių nedezinfekavimo, pirmosios instancijos teismas nurodė, kad pareiškėjas jokiais objektyviais įrodymais nepagrindė aplinkybės, kad jam išduodama patalynė ar minkštasis inventorius buvo netinkamas naudoti. Centro Vilniaus departamento patikrinimo akte užfiksuota, kad į Lukiškių TI-K atvykusiems asmenims, neturintiems rankšluosčių bei patalynės, jie išduodami kartu su minkštuoju inventoriumi (čiužiniu, antklode, pagalve) prieš asmenis vedant į dušinę. Paties pareiškėjo prie atsikirtimo į skundą pateiktas patikrinimo aktas patvirtina, kad Lukiškių TI-K III korpuso patalpose yra įrengtos dezinfekcinės kameros. Atsižvelgęs į tai, kad pareiškėjo nurodytos aplinkybės yra neindividualizuotos, bendro pobūdžio, nepagrįstos byloje esančia medžiaga, o byloje esantys duomenys patvirtina Lukiškių TI-K jam nustatytų pareigų vykdymą, pirmosios instancijos teismas neteisėtų atsakovo veiksmų šiuo klausimu nenustatė.

21. Dėl Lukiškių TI-K patalpose atliekamos deratizacijos ir dezinsekcijos pirmosios instancijos teismas nurodė, kad minėtus darbus atlikdavo uždaroji akcinė bendrovė (toliau – ir UAB) „Kenkėjų kontrolės tarnyba“ ir UAB „Dezinfa“. Centro patikrinimo aktuose nurodyta, jog pareiškėjo kalinimo laikotarpiais tikrintose kamerose buitinių graužikų pėdsakų nenustatyta. Priešingai, patikrinimų metu užfiksuota, kad Lukiškių TI-K kiekvieną mėnesį yra vykdomas nariuotakojų, graužikų stebėjimas, tai patvirtina graužikų ir nariuotakojų stebėjimo ir naikinimo darbų atlikimo (registravimo) žurnalo duomenys. Pirmosios instancijos teismas atmetė pareiškėjo argumentus, kad jis buvo verčiamas kvėpuoti nuodais, skirtais buitiniams parazitams, kadangi pareiškėjas konkrečiai nenurodė, dėl kurią dieną atliktų vabzdžių naikinimo darbų jam pasireiškė tokios neigiamos pasekmės, byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas dėl šio konkretaus įvykio būtų kreipęsis į Lukiškių TI-K administraciją.

22. Pirmosios instancijos teismas taip pat nurodė, kad Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. sausio 9 d. nutarimu Nr. 14 „Dėl fiziologinių mitybos normų asmenims, laikomiems kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose, patvirtinimo“ patvirtintos maitinimo normos, pagal kurias nedirbančių vyrų energetinė maisto vertė yra 2 298 kcal, dirbančių – 3 301 kcal. Valgiaraščius, patvirtintus Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2014 m. kovo 28 d. įsakymu Nr. V-138, parengė Valstybinis aplinkos sveikatos centras, jie yra subalansuoti ir atitinka Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtintas fiziologines mitybos normas. Nuo 2018 m. sausio 1 d. galioja valgiaraščiai, patvirtinti Kalėjimų departamento direktoriaus 2017 m. lapkričio 7 d. įsakymu Nr. V-447. Atsakovas atsiliepime į skundą nurodė, kad kiekvieną dieną pagamintų patiekalų kokybė yra tikrinama Lukiškių TI-K Sveikatos priežiūros tarnybos darbuotojo, kuris, patikrinęs maistą, tai patvirtina savo parašu pagaminto maisto kokybės vertinimo žurnale. Pirmosios instancijos teismo vertinimu, subjektyvus maisto skonio ar jo vertės suvokimas savaime nėra pagrindas konstatuoti atsakovo neteisėtus veiksmus, todėl atmetė pareiškėjo teiginius šiuo klausimu.

23. Pareiškėjo teiginius, jog Lukiškių TI-K laikymo metu jis nebuvo aprūpinamas reikalingais medikamentais, pirmosios instancijos teismas atmetė kaip abstrakčius ir nedetalizuotus, pažymėjo, jog byloje nėra duomenų, patvirtinančių, kad pareiškėjas būtų kreipęsis į Lukiškių TI-K dėl aprūpinimo vaistais, o Lukiškių TI-K būtų atsisakęs tenkinti tokį pareiškėjo prašymą.

24. Atsižvelgęs į tai, kad pareiškėjas Lukiškių TI-K 10 parų buvo kalinamas pažeidžiant privatumą naudojantis sanitariniais mazgais ir kad kitų kalinimo sąlygų pažeidimų nenustatyta, pirmosios instancijos teismas konstatavo, jog tokios kalinimo sąlygos galėjo sukelti pareiškėjui nepatogumų, tačiau pareiškėjo išgyvenimai pagal savo pobūdį ir trukmę laikytini tokiais, kurių pažeidimo fakto konstatavimas yra pakankama padarytos žalos atlyginimo forma, nepriteisiant pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimo pinigais.

III. 25. Pareiškėjas A. R. apeliaciniame skunde dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. rugsėjo 10 d. sprendimo prašo tenkinti jo skundą ir priteisti jo prašomą kompensacijos sumą.

26. Pareiškėjas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą nagrinėjo šališkai ir neatidžiai, sprendime tik abstrakčiai užsiminė apie medicinos paslaugų suteikimą pareiškėjui, nepasisakė dėl pareiškėjui neskirto jo sveikatos būklę atitinkančio maitinimo, nepasidomėjo pareiškėjo asmens sveikatos istorija, jos neišsireikalavo.

27. Be to, atsakovo atstovas teismui pateikė melagingus duomenis (dalis jų apskritai nebuvo susiję su pareiškėjo kalinimu Lukiškių TI-K), kuriais siekė suklaidinti teismą. Pirmosios instancijos teismas šiais duomenimis vadovavosi, jų nekvestionavo, netikrino, nelygino su pareiškėjo argumentais, todėl pažeidė proceso šalių lygiateisiškumo ir rungimosi principus. Pirmosios instancijos teismas nepaneigė pareiškėjo argumento, kad jam nebuvo sudaryta galimybė 8 val. per parą praleisti ne kamerose. Kalinimo Lukiškių TI-K laikotarpiu pareiškėjas niekada nebuvo nuvestas į sporto kiemelį, biblioteką ar koplyčią. Pareiškėjas buvo perkeliamas į vis labiau užpildytas kameras.

28. Pareiškėjo teigimu, pagal teisės aktus sanitarinis mazgas turi būti įrengiamas atskiroje patalpoje, jame turi būti įrengta spintelė higienos reikmenims, o sanitarinio mazgo plotas negali būti įskaičiuojamas į kameros gyvenamąjį plotą. Lukiškių TI-K kamerose įrengtas sanitarinis mazgas užima 2 kv. m ir daugiau, todėl visų kamerų plotas yra maždaug 2 kv. m mažesnis nei nurodo atsakovo atstovas.

29. Pasak pareiškėjo, nepriteisdamas neturtinės žalos atlyginimo pirmosios instancijos teismas nukrypo nuo administracinių teismų bei Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktikos, todėl diskriminavo pareiškėją. Skunde nurodyta 10 000 Eur suma buvo adekvati pareiškėjo teisių pažeidimo sunkumui. Atsakovo atstovas pareiškėjo teises pažeidė veikdamas sąmoningai ir tyčia, todėl nebuvo pagrindo nepriteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimo.

30. Pareiškėjas taip pat atkreipia dėmesį, kad Lukiškių TI-K buvo kalinamas negyvenamosiose, t. y. gyvenimui nepritaikytose, patalpose.

31. Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Lukiškių TI-K (teisių perėmėjas – Vilniaus pataisos namai) atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį atmesti.

32. Lukiškių TI-K nurodo, kad pareiškėjas apeliacinį skundą grindžia ne įrodymais, o samprotavimais, jo nusiskundimai yra abstraktaus pobūdžio, nekonkretūs, nurodytas žalos dydis nėra grindžiamas jokiais įrodymais, nekonkretizuota, kuo būtent pareiškėjui pasireiškė jam tariamai padaryta neturtinė žala. Nagrinėjamoje byloje nėra nustatyta būtinoji civilinės atsakomybės atsiradimo sąlyga – valstybinės valdžios institucijos ar jos darbuotojų neteisėti veiksmai. Pirmosios instancijos teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, todėl naikinti jį nėra pagrindo.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

IV. 33. Byloje ginčas kilo dėl 10 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo priteisimo pareiškėjui A. R. pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnį iš atsakovo Lietuvos valstybės dėl netinkamų kalinimo sąlygų Lukiškių TI-K nuo 2017 m. lapkričio 23 d. iki 2018 m. balandžio 26 d.

34. Pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs pareiškėjo skunde nurodytus nusiskundimus dėl jam neužtikrintų tinkamų kalinimo sąlygų, atsakovo atsikirtimus į skundą, įvertinęs byloje surinktus įrodymus, nustatė, jog pareiškėjas 10 parų buvo kalinamas Lukiškių TI-K pažeidžiant privatumą naudojantis sanitariniais mazgais, ir pripažino, kad buvo pažeista pareiškėjo teisė būti kalinamam Lukiškių TI-K teisės aktų reikalavimus atitinkančiomis sąlygomis. Pirmosios instancijos teismas nenustatė, kad pareiškėjui nebuvo užtikrintos kitos jo skunde nurodytos kalinimo sąlygos, taip pat nepriteisė pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimo pinigais.

35. Pareiškėjas laikosi pozicijos, kad pirmosios instancijos teismas sprendimą grindė melagingais atsakovo atstovo teiginiais, jų netikrino, nelygino su pareiškėjo argumentais, atsakovo atstovas pareiškėjo teises pažeidė sąmoningai veikdamas, todėl nebuvo pagrindo mažinti neturtinės žalos dydį, jam buvo padaryta neturtinė žala, kuri turi būti atlyginta, priteisiant 10 000 Eur. Taip pat pareiškėjas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas praktiškai nepasisakė dėl pareiškėjui nesuteiktų medicinos paslaugų bei neskirto tinkamo pagal jo sveikatos būklę maitinimo.

36. Teisėjų kolegija, nagrinėdama apeliacinio skundo argumentus ir tikrindama pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, pirmiausia pažymi, kad pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalį teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Pažymėtina, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos pareiškėjo apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas pareiškėjo apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

37. Iš pareiškėjo apeliacinio skundo argumentų matyti, jog pareiškėjas iš esmės nesutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu ir nustatytu faktu, kad pareiškėjo argumentai dėl jam tekusio per mažo gyvenamosios patalpos ploto, nesudarytų galimybių pasivaikščioti gryname ore ilgiau nei 1 val., netinkamai įrengto sanitarinio mazgo (nebuvo tualeto reikmenų lentynėlės) yra nepagrįsti.

38. Šiuo aspektu pažymėtina, kad pagal ABTĮ 56 straipsnio 6 dalį, jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Teismo įsitikinimas turi būti pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja. Įvertindamas įrodymus, teismas turi įvertinti kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę ir iš įrodymų viseto duomenų padaryti išvadas. Teismas turi įvertinti įrodymų įrodomąją reikšmę ir iš jų visumos daryti išvadą apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą. Be to, teismas kiekvienoje konkrečioje situacijoje turi spręsti dėl byloje esančių įrodymų pakankamumo ir patikimumo, įvertinti, ar nėra prieštaravimų tarp įrodymų, ar šalutiniai duomenys patvirtina pagrindinius, ar pakankami tiesioginiai duomenys, ar nuoseklūs šalutiniai įrodomieji faktai. Teismas, vertindamas įrodymus, turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais, teisingumo, protingumo, sąžiningumo kriterijais (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. vasario 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-500-756/2016; kt.).

39. Be to, tai, kad pirmosios instancijos teismas kitaip vertino pareiškėjo pateiktus argumentus ir bylos duomenis ar jiems nepritarė (su jais nesutiko), nesudaro pagrindo konstatuoti, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė įrodymų vertinimą reglamentuojančias proceso normas ir padarė bylos faktais ir galiojančios teisės normomis nepagrįstą neteisingą išvadą, kad pareiškėjo minėti argumentai yra nepagrįsti.

40. Teismų praktikoje nurodyta, kad pareiškėjas, pateikęs reikalavimą atlyginti neturtinę žalą, kilusią dėl netinkamų kalinimo sąlygų, yra saistomas pareigos nurodyti reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. vasario 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-81/2014; kt.). Atsižvelgus į kalinamų asmenų ribotas galimybes rinkti įrodymus, paprastai iš pareiškėjo reikalaujama nurodyti tik pagrįstai detalizuotą kalinimo sąlygų apibūdinimą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. vasario 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS602-84/2013; kt.). Pareiškėjui aiškiai nurodžius reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes, pareiga pateikti reikiamus dokumentus ir kitus įrodymus apie tam tikrų reikalavimų, susijusių su sveikos ir saugios kalinimo aplinkos užtikrinimu, tenka atsakovui, t. y. laisvės atėmimo vietos administracijai (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. rugsėjo 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1346/2013; 2013 m. rugsėjo 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-977/2013; kt.). Laisvės atėmimo įstaigai nesugebėjus paneigti pareiškėjo teiginių, susijusių su kalinimo ploto dydžiu ar kitais kalinimo sąlygų pažeidimais, jie laikomi nustatytais (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. lapkričio 18 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A261-1802/2013).

41. Taigi nagrinėjamu atveju pareiškėjas turėjo aiškiai nurodyti ir detalizuoti, kur ir kada jam trūko gyvenamojo ploto, taip pat aiškiai detalizuoti kitus nusiskundimus dėl kalinimo sąlygų, o atsakovas turėjo pateikti įrodymus, paneigiančius šias pareiškėjo nurodytas aplinkybes dėl netinkamų kalinimo sąlygų. Atsakovas byloje pateikė duomenis ir įrodymus apie pareiškėjo kalinimo sąlygas, iš kurių pirmosios instancijos teismas nustatė, jog pareiškėjui buvo užtikrinta Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 1.3.1 punkte nustatyta minimali vienam asmeniui tenkanti gyvenamojo ploto norma (3,6 kv. m).

42. Konvencija įpareigoja valstybę užtikrinti, jog asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė (žr., pvz., EŽTT 2000 m. spalio 26 d. sprendimą Kudła prieš Lenkiją (pareiškimo Nr. 30210/96); 2001 m. liepos 24 d. sprendimą Valašinas prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 44558/98)). EŽTT 2016 m. spalio 20 d. sprendime byloje Muršić prieš Kroatiją (pareiškimo Nr. 7334/13) pabrėžė, kad bendroje gyvenamojoje erdvėje kaliniui turi būti užtikrintas 3 kv. m plotas (neįskaičiuojant sanitarinio mazgo užimamo ploto) ir tai yra minimalus vienam asmeniui tenkančio ploto bendroje gyvenamojoje erdvėje standartas pagal Konvencijos 3 straipsnį. Tais atvejais, kai vienam kaliniui tenkantis plotas yra mažesnis nei 3 kv. m, vienam asmeniui tenkančio ploto trūkumas laikytinas tokiu dideliu, kad galima preziumuoti Konvencijos 3 straipsnio pažeidimą. Tačiau šio pažeidimo prezumpciją galima nuginčyti nurodant veiksnius, atitinkamai galėjusius kompensuoti ploto trūkumą. Konvencijos 3 straipsnio pažeidimo prezumpciją paprastai galima nuginčyti tuo atveju, kai vienu metu egzistavo tokie veiksniai: 1) minimalaus 3 kv. m vienam asmeniui tekusio ploto trūkumas buvo trumpais atsitiktiniais (netęstiniais) laikotarpiais ir nedidelis; 2) vienam asmeniui tekusio ploto trūkumą kompensavo pakankama judėjimo laisvė bei atitinkama veikla už kameros ribų; 3) asmuo buvo kalinamas, apskritai vertinant, tinkamoje laisvės atėmimo vietoje, kur nebuvo jokių kitų jo ar jos kalinimo sąlygas bloginančių aplinkybių.

43. Teisės aktuose nėra nurodyta, jog į turimo ploto kameroje apskaičiavimą neturėtų būti įtrauktas plotas, kurį užima sanitarinis mazgas bei baldai. Šios nuostatos Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje aiškinamos kaip nereikalaujančios taikyti atskirą ploto apskaičiavimo metodologiją ir kiekvienu nagrinėjamu atveju iš bendro ploto išskaičiuoti sanitarinio mazgo užimamą plotą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. liepos 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-741-415/2017; 2017 m. liepos 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-771-1062/2017; 2017 m. gegužės 31 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-650-552/2017). Į sanitarinį mazgą, skaičiuojant plotą, tokiu atveju atsižvelgiama tik tomis dienomis, kai pripažįstamas 3 kv. m ploto pažeidimas (žr., pvz., 2017 m. liepos 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1603-525/2017; 2017 m. birželio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1511-525/2017).

44. Taigi nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas, apskaičiuodamas pareiškėjui tekusį gyvenamąjį plotą, tinkamai taikė Konvencijos ir nacionalinės teisės normas ir pagrįstai nustatė, jog pareiškėjui buvo užtikrintas minimalus gyvenamasis plotas.

45. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nenurodo jokių bylos faktais ir teisės aktais pagrįstų argumentų, dėl kurių pirmosios instancijos teismas privalėjo nustatyti, jog pareiškėjas turėjo teisę pasivaikščioti gryname ore ilgiau nei 1 val. Pareiškėjo teisė pasivaikščioti 1 val. gryname ore nustatyta Suėmimo vykdymo įstatymo 29 straipsnio 1 dalyje ir ši teisė pareiškėjui buvo užtikrinta.

46. Pasisakant dėl pirmosios instancijos teismo argumentų, susijusių su sanitarinio mazgo įrengimu, pirmiausia pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas nustatė, jog sanitarinio mazgo patalpa nebuvo įrengta tinkamai, nes nebuvo užtikrintas pareiškėjo privatumas. Pirmosios instancijos teismas, vertindamas pareiškėjo argumentus, kad kamerose nebuvo tualeto reikmenų spintelės (lentynėlės), nustatė, jog kamerose buvo spintelės, lentyna, t. y. nustatyta, kad buvo vieta, kurioje buvo galima laikyti tualeto reikmenis. Pareiškėjas nenurodo jokių įrodymais pagrįstų argumentų, kurie paneigtų šią pirmosios instancijos teismo nustatytą aplinkybę.

47. Pareiškėjas neteisingai apeliaciniame skunde nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nepasisakė dėl maitinimo. Iš pareiškėjo pirmosios instancijos teismui išsakytų pretenzijų dėl maisto matyti, kad pareiškėjas skundėsi, jog maistas nebuvo pakankamai kaloringas ir skanus, buvo dalijamas be pirštinių, o puodelis būdavo panardinamas į indą su kompotu ar arbata, be to, dėl didelio suimtųjų skaičiaus pareiškėjas turėjo valgyti atšalusį maistą. Pirmosios instancijos teismas detaliai išnagrinėjo šiuos pareiškėjo argumentus ir dėl jų pasisakė, t. y. nenustatė, kad patiekalų kokybė nebuvo tinkama ar maistas buvo pateikiamas pažeidžiant teisės aktų reikalavimus.

48. Akcentuotina, kad pareiškėjas skundo negrindė jokiomis aplinkybėmis, susijusiomis su tuo, jog pagal jo sveikatos būklę jam turėjo būti tiekiamas kitokio pobūdžio maistas, taip pat skunde nenurodė jokių konkrečių aplinkybių dėl jam nesuteiktų medicinos paslaugų, todėl akivaizdu, kad pirmosios instancijos teismas neturėjo jokio teisėto pagrindo nagrinėti tokio pobūdžio aplinkybių (ABTĮ 24, 86 str.). Be to, pirmosios instancijos teismas nurodė, kad pareiškėjo argumentai, jog Lukiškių TI-K laikymo metu jis nebuvo aprūpinamas reikalingais medikamentais, yra abstraktūs ir nedetaliuoti, todėl atmestini. Teisėjų kolegija neturi jokio pagrindo nepritarti tokiai sprendime nurodai motyvacijai.

49. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013; 2017 m. birželio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1855-575/2017). Pareiškėjas apeliacinės instancijos teismui nurodo, kad Lukiškių TI-K nėra gyvenamųjų patalpų, t. y. pareiškėjas buvo kalinamas nepritaikytose gyventi patalpose, tačiau šiomis aplinkybėmis negrindė skundo, be to, pagal bylos duomenis pareiškėjas buvo laikomas kamerose tardymo izoliatoriuje- kalėjime.

50. Dėl pareiškėjo apeliacinio skundo argumentų, susijusių su pirmosios instancijos teismo sprendimo išvada nepriteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimo pinigais, o apsiriboti pažeidimo pripažinimu, pažymėtina, kad neturtinė teisė kai kuriais atvejais teismo gali būti apginta nepriteisiant neturtinės žalos atlyginimo pinigais, o teisės pažeidimo pripažinimas yra savarankiškas pažeistų teisių gynimo būdas.

51. EŽTT, gindamas Konvencijoje įvirtintas pagrindines žmogaus teises ir laisves, neretai konstatuoja, kad teisės pažeidimo pripažinimas savaime yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą (žr., pvz., 2000 m. spalio 10 d. sprendimą byloje Daktaras prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 42095/98); 2006 m. spalio 10 d. sprendimą byloje L. L. prieš Prancūziją (pareiškimo Nr. 7508/02)). Teisės pažeidimo pripažinimas bylose, susijusiose su neturtinės žalos atlyginimu, tam tikrais atvejais gali būti savarankiškas pažeistų asmens teisių gynimo būdas. Tai reiškia, kad ne visais atvejais tam, jog būtų apginta pažeista neturtinė teisė, priteisiamas neturtinės žalos atlyginimas pinigais. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., EŽTT 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje Meilus prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 53161/99)).

52. Nagrinėjamos bylos kontekste akcentuotina, kad neturtinė (moralinė) žala yra dvasinė skriauda, kuri atlyginama, siekiant kompensuoti asmens patirtą fizinį skausmą, dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, dvasinius sukrėtimus, emocinę depresiją, pažeminimus, reputacijos pablogėjimą ir kitą (CK 6. 250 str. 1 d.). Siekiant jos (neturtinės žalos) atlyginimo būtina nustatyti, kad tas asmuo, kuris kreipėsi teisminės gynybos, tikrai patyrė fizinį skausmą, dvasiškai išgyveno, realiai pajautė emocinę depresiją, pažeminimai buvo apčiuopiami, reputacijos pablogėjimas juntamas ir ši dvasinė skriauda, pasireiškusi vienu arba keletu iš išvardytų elementų, nebuvo vienkartinio pobūdžio ar momentinė. Neturtinė žala nėra bet koks, net menkiausio laipsnio asmeniui padarytas neigiamas poveikis. Jis turi sukelti ne vienkartinius ar trumpalaikius išgyvenimus ar emocijas arba sudaryti kliūtis, kurios nėra sudėtingos ar nesunkiai įveikiamos. Neturtinė žala konstatuojama tada, kai ją darantys veiksmai ar veiksniai yra pakankamai intensyvūs, o ne mažareikšmiai ar smulkmeniški, kai jie yra nepriimtini teigiamos reputacijos ar asmens gero vertinimo požiūriu ir gali būti įvertinti pinigais, atsižvelgiant į pažeidžiamų vertybių pobūdį, pakenkimo intensyvumą, trukmę (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. gegužės 17 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-337/2006; kt.).

53. Teisingas neturtinės žalos atlyginimas numato būtinybę ne tik užtikrinti priešingų interesų pusiausvyrą ir proporcingumo principo laikymąsi, bet ir kuo labiau individualizuoti neturtinės žalos atlyginimo nustatymo procesą, įvertinti konkretaus nukentėjusiojo situaciją, jei to reikia teisingumui konkrečioje byloje užtikrinti. Taigi esminiai neturtinės žalos nustatymo kriterijai yra nukentėjusiajam teisės pažeidimo sukelti neigiami padariniai, kurie nustatomi pirmiausia atsižvelgiant į pažeistų vertybių specifiką, pažeidimo pobūdį ir pažeidimo aplinkybes, pažeidimo sunkumą (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. liepos 25 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-417/2013; kt.)

54. Šiuo atveju pirmosios instancijos teismas nustatė, kad teisės pažeidimo pripažinimo pakanka pareiškėjo pažeistai teisei apginti, todėl nepriteisė pareiškėjui piniginės kompensacijos. Pirmosios instancijos teismas nurodė, jog pažeidimo mastas ir trukmė, tai, kad pareiškėjas iš 10 parų 4 paras buvo kalinamas vienas, nesudaro pagrindo teigti, jog dėl tokių kalinimo sąlygų pareiškėjas galėjo patirti ypatingų fizinių ar psichologinių pažeidimų.

55. Teisėjų kolegija, įvertinusi nustatytą pareiškėjo teisių pažeidimą ir jo nurodomas patirtas neigiamas pasekmes, daro išvadą, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino, kad buvo pažeista pareiškėjo teisė būti kalinamam teisės aktų reikalavimus atitinkančiomis sąlygomis.

56. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodo, kad jo prašyta priteisti 10 000 Eur suma buvo visiškai adekvati padaryto teisių pažeidimo sunkumui, tačiau pareiškėjas nenurodo jokių kriterijų ar teisiškai reikšmingų aplinkybių, dėl kurių pirmiau nurodytas pirmosios instancijos teismo nustatytas pažeidimas turėtų būti vertinamas kaip toks, dėl kurio pareiškėjas patyrė neturtinę žalą, kuri turi būti atlyginta priteisiant 10 000 Eur kompensaciją. Pažymėtina, kad byloje nenustatyti kiti pareiškėjo teisių pažeidimai, nenustatyta, kad buvo pažeista pareiškėjo sveikata. Pareiškėjo nurodytos EŽTT bylos, kuriose buvo priteistos neturtinės žalos atlyginimo kompensacijos, nėra susietos su pareiškėjo šioje byloje nustatytu teisės pažeidimu, šioje byloje nėra nustatytos tokios pat netinkamos kalinimo sąlygos, kurios buvo nustatytos pareiškėjo nurodomose bylose.

57. Be to, teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, kad pagal EŽTT visų pirma nacionaliniai teismai privalo aiškinti ir taikyti vidaus teisę (žr., pvz., 1998 m. vasario 19 d. sprendimą byloje Edificaciones March Gallego S. A. prieš Ispaniją (pareiškimo Nr. 28028/95)) ir kad EŽTT neformuoja jokių bendrų, išsamių atlygintinų sumų kriterijų ir nenustato fiksuoto žalos atlyginimo dydžio, kuriais turėtų vadovautis bendrai visų valstybių nacionaliniai teismai, pirminė žalos dydžio įvertinimo teisė yra paliekama nacionaliniams teismams, nepripažįsta pagrįstais apeliacinio skundo argumentų, kad pirmosios instancijos teismas, spręsdamas klausimą dėl pareiškėjui atlygintinos neturtinės žalos būdo, privalėjo vadovautis EŽTT sprendimais, kuriuos apeliaciniame skunde nurodo pareiškėjas.

58. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė visas bylos aplinkybes, tinkamai įvertino byloje esančius duomenis, nenukrypo nuo teismų praktikos tokios kategorijos bylose, teisingai taikė materialiosios teisės normas ir priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą, kurį keisti ar naikinti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra jokio pagrindo, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo A. R. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. rugsėjo 10 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimutis Alechnavičius

Ramūnas Gadliauskas

Dalia Višinskienė