2022-01-12 Nr. AB-919-3-62-3-01256-2020-2 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. TA-159-525/2022

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-01256-2020-2

Procesinio sprendimo kategorija 20.5.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2022 m. sausio 12 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Ramūno Gadliausko ir Dalios Višinskienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo M. Š. ir atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Marijampolės pataisos namų, apeliacinius skundus dėl Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2021 m. vasario 18 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo M. Š. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Marijampolės pataisos namų, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. 1. Pareiškėjas M. Š. kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Marijampolės pataisos namų (toliau – ir Marijampolės PN), 11 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.

2. Pareiškėjas paaiškino, jog jis nuo 2016 m. vasaros pab. iki 2017 m. pab. buvo laikomas Marijampolės PN 8 būryje netinkamomis sąlygomis. Pareiškėjui neužtikrintas pakankamas gyvenamasis plotas (patalpos plotas – apie 45 kv. m, laikomi 22 nuteistieji; gyvenamąjį plotą mažino įrengti baldai). Pareiškėjas tvirtino dėl tokių laikymo sąlygų patyręs stresą, nuovargį, fizinius nepatogumus, susirgęs depresija ir kt.

3. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Marijampolės pataisos namų, atsiliepime į skundą prašė daliai skundo reikalavimų (iki 2017 m. gegužės 12 d.) taikyti ieškinio senaties terminą, kitus reikalavimus atmesti kaip nepagrįstus.

4. Atsakovas teigė, kad pareiškėjas bausmę Marijampolės PN 8 būryje atliko nuo 2016 m. spalio 28 d. iki 2018 m. vasario 7 d. Pareiškėjas ginčui aktualaus laikotarpio pabaigą nurodė 2017 m. pab., todėl manytina, kad ginčui aktualaus laikotarpio pabaiga sietina su 8 būrio nuteistųjų perkėlimu į kitas patalpas 2017 m. spalio 2 d. Atsakovas pateikė duomenis apie pareiškėjo laikymo sąlygas laikotarpiu nuo 2017 m. gegužės 13 d. iki 2017 m. spalio 2 d. ir tvirtino, kad pareiškėjui buvo užtikrintas minimalus gyvenamasis plotas (52,28 kv. m patalpoje buvo įrengta 16 miegamųjų vietų). Ginčui aktualiu laikotarpiu pareiškėjas buvo išvykęs iš Marijampolės PN 21 parą. Atsakovo nuomone, pareiškėjas nepateikė jokių jo teiginius patvirtinančių įrodymų, todėl nėra pagrindo priteisti jam neturtinės žalos atlyginimą.

5. Pareiškėjas 2020 m. liepos 13 d. pateiktame (išsiųstame) atsikirtime į atsakovo atsiliepimą į skundą nesutiko su atsakovo teiginiais, kad Marijampolės PN 8 būrio 2 gyvenamojoje patalpoje buvo laikoma iki 16 asmenų, ir teigė, kad pateikta Resocializacijos skyriaus viršininko pažyma nereikšminga. Atsakovas turėtų pateikti duomenis apie asmenų kaitą minėtoje patalpoje.

6. Atsakovo atstovas Marijampolės PN 2020 m. rugpjūčio 24 d. rašte „Dėl duomenų pateikimo“ pakartojo savo argumentus, jog pareiškėjo reikalavimui už laikotarpį iki 2017 m. gegužės 12 d. taikytinas ieškinio senaties terminas. Jo įsitikinimu, nagrinėjamu atveju vadovautinasi būtent Marijampolės PN 1-ojo resocializacijos skyriaus viršininko 2020 m. rugpjūčio 24 d. pažyma, kuri yra oficialus dokumentas ir už kurios turinį atsakoma teisės aktų nustatyta tvarka, todėl nėra pagrindo netikėti joje pateiktais duomenimis. Atsakovo atstovas papildomai nurodė, kad patalpoje, kurioje pareiškėjas buvo laikomas nuo 2017 m. spalio 2 d., taip pat buvo užtikrinta minimali gyvenamojo ploto norma, t. y. 76,20 kv. m ploto patalpoje įrengtos 24 miegamosios vietos.

II. 7. Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmai 2021 m. vasario 18 d. sprendimu iš dalies tenkino pareiškėjo M. Š. skundą, t. y. priteisė jam iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Marijampolės pataisos namų, 92 Eur neturtinei žalai atlyginti.

8. Teismas pažymėjo, jog pareiškėjas kelia ginčą dėl jo laikymo sąlygų Marijampolės PN 8 būrio 2 gyvenamojoje patalpoje, kurioje jis buvo laikomas nuo 2016 m. spalio 28 d. iki 2017 m. spalio 2 d. Spręsdamas dėl atsakovo prašymo taikyti ieškinio senatį, teismas atkreipė dėmesį į tai, kad pareiškėjas nuo pat patekimo į Marijampolės PN 8 būrio 2 gyvenamąją patalpą bausmės atlikimo sąlygas vertino kaip neatitinkančias teisės aktų reikalavimų ir sukeliančias įvairaus pobūdžio neigiamus išgyvenimus. Taigi, pareiškėjas suvokė apie savo teisių pažeidimą, tačiau jis į teismą kreipėsi tik 2020 m. gegužės 13 d. Įvertinus pareiškėjo nurodytų pažeidimų pobūdį, darytina išvada, jog jis apie savo teisių pažeidimus turėjo žinoti ir suvokti tuo metu, kai šie pažeidimai pasireiškė, todėl nuo šio momento turi būti skaičiuojamas senaties terminas. Pareiškėjas atsikirtime į atsakovo atsiliepimą į skundą neprašė netaikyti ieškinio senaties termino, tokio prašymo nepareiškė ir teismo posėdyje. Byloje nėra duomenų, jog pareiškėjas nurodytų pažeidimų metu nežinojo ir negalėjo žinoti apie savo teisių pažeidimus. Jokių objektyvių, nuo pareiškėjo valios nepriklausiusių aplinkybių, sukliudžiusių laiku kreiptis į teismą, nenustatė ir teismas. Teismas konstatavo, kad yra pagrindas taikyti ieškinio senaties terminą ir atmesti reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo už 2016 m. spalio 28 d. – 2017 m. gegužės 12 d. laikotarpį. Taigi, ginčui aktualus laikotarpis nuo 2017 m. gegužės 13 d. iki 2017 m. spalio 2 d.

9. Teismas, tirdamas pareiškėjo pretenzijas dėl neužtikrinto minimalaus gyvenamojo ploto, atsižvelgė į atsakovo atstovo pateiktoje 2020 m. birželio 8 d. pažymoje Nr. 14/07-2332 nurodytus duomenis, jog pareiškėjas ginčui aktualiu laikotarpiu bausmę atliko 8 būrio 2 gyvenamojoje patalpoje, kurios plotas 52,28 kv. m ir kurioje gyveno iki 16 nuteistųjų, t. y. vienam nuteistajam tekdavo nuo 3,27 kv. m ploto. Teismo posėdyje apklausti liudytojai A. P. ir S. D. palaikė pareiškėjo argumentus, jog minėtoje patalpoje buvo laikomi 22 asmenys.

Teismas akcentavo, kad A. P. 8 būrio 2 patalpoje buvo laikomas iki 2017 m. birželio 6 d., tačiau S. D. ginčui aktualiu laikotarpiu nebuvo laikomas šioje patalpoje, todėl jo parodymai atmestini. Atsakovo atstovas savo teiginiams apie 8 būrio 2 gyvenamosios patalpos įrengimą pagrįsti pateikė Marijampolės PN 1-ojo resocializacijos skyriaus viršininko pažymą, tačiau nepateikė kitų įrodymų, iš kurių būtų galima spręsti apie patalpoje esantį lovų skaičių, nuteistųjų judėjimą. Teismas dėl atsakovo atstovo atsikirtimų pažymėjo, kad pareiškėjas prašė apklausti liudytojus, kurie atliko bausmę kartu su juo.

Kaip minėta, A. P. patvirtino pareiškėjo teiginius, jog 2 gyvenamojoje patalpoje buvo 11 lovų, kurios dažniausiai buvo visos užimtos. Liudytojas detaliai nurodė, kuriuo laikotarpiu atliko bausmę 2 patalpoje, kurio dalis sutampa su ginčo laikotarpiu. Teismas nurodė neturintis pagrindo netikėti liudytojo, įspėto dėl melagingų parodymų davimo, paaiškintomis aplinkybėmis. Atsakovo atstovas, būdamas valstybės institucija, siekdamas apginti savo poziciją, turėjo visas galimybes ir pajėgumus teikti įrodymus, tačiau jis nepaneigė pareiškėjo nurodytų ir liudytojo patvirtintų aplinkybių dėl asmenų skaičiaus 8 būrio 2 gyvenamojoje patalpoje laikotarpiu nuo 2017 m. gegužės 13 d. iki 2017 m. birželio 6 d., o abejonės vertintinos pareiškėjo naudai.

Atsižvelgiant į tai, pripažintas minimalios gyvenamojo ploto normos pažeidimas, t. y. laikotarpiu nuo 2017 m. gegužės 15 d. iki 2017 m. birželio 6 d. pareiškėjui teko 2,38 kv. m ploto. Be to, nustačius teisės aktuose įtvirtinto minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti ploto reikalavimo pažeidimą ir sprendžiant dėl neturtinės žalos atlyginimo bei vertinant asmeniui realiai tenkantį asmeninės erdvės plotą, be kita ko, atsižvelgtina į plotą, skirtą baldams ir kitiems įrenginiams. Dėl likusio laikotarpio į bylą nepateikta įrodymų, paneigiančių atsakovo atstovo pateiktus duomenis, todėl teismas nenustatė pagrindo jais nesivadovauti.

10. Teismas, vertindamas pareiškėjo patirtą neturtinę žalą, nustatė, kad byloje nėra duomenų apie pareiškėjo pasikreipimus ginčo laikotarpiu dėl netinkamų kalinimo sąlygų sukeltų psichologinių problemų ar sveikatos sutrikimų. Nepaisant to, teismui nekilo abejonių, kad dėl nustatytų pažeidimų pareiškėjas patyrė tam tikrų nepatogumų, išgyvenimų, papildomą diskomfortą, teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, kurių jis nebūtų patyręs, jei būtų buvęs laikomas teisės aktų nustatytomis sąlygomis, t. y. pareiškėjas patyrė neturtinę (moralinę) žalą. Pareiškėjas netinkamomis sąlygomis buvo laikomas bendrabučio tipo patalpose 23 paras. Tokie pažeidimai ir jų mastas sudarė realias prielaidas patirti pareiškėjui neigiamų išgyvenimų, objektyviai galėjo sukelti jo nurodomas dvasines kančias, kurių intensyvumas viršija neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį ir yra nesuderinamas su Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsniu. Atsižvelgdamas į pirmiau nurodytas aplinkybes, į Lietuvoje pažeidimo metu buvusias valstybės ekonomines darbo užmokesčio ir gyvenimo lygio sąlygas (minimalios mėnesinės algos, pensijų ir kitų socialinių išmokų dydžius, valstybės skolinius įsipareigojimus ir pan.), vadovaudamasis teisingumo, protingumo principais, teismas padarė išvadą, kad dėl nustatyto pažeidimo pareiškėjo patirtoms neigiamoms pasekmėms adekvati suma yra 92 Eur, kuri atitinka ir naujausią Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką (žr. 2021 m. sausio 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. TA-65-822/2021).

III. 11. Pareiškėjas M. Š. apeliaciniame skunde prašo Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2021 m. vasario 18 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – visiškai tenkinti jo skundą.

12. Pareiškėjas teigia, kad teismas nepagrįstai nepaisė to, jog liudytojų paaiškinimai paneigė atsakovo atstovo pateiktoje pažymoje nurodytus duomenis, todėl ši pažyma laikytina pateikta tik atsakovui siekiant išvengti atsakomybės už padarytus pažeidimus. Pateikta pažyma yra vientisas dokumentas, todėl teismo sprendimas pripažinti pažeidimą tik už dalį laikotarpio nelogiškas. Visa pažyma turėjo būti atmesta kaip neturinti įrodomosios galios. Be to, pareiškėjas mano, kad pagal Konvencijos 3 straipsnį ir Europos Žmogaus Teisių Teismo praktiką jo reikalavimui negali būti taikomas ieškinio senaties terminas.

13. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Marijampolės pataisos namų, apeliaciniame skunde prašo Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2018 m. birželio 20 d. sprendimo dalį, kurioje pareiškėjui priteista 92 Eur neturtinei žalai atlyginti, pakeisti ir šioje dalyje priimti naują sprendimą – nepriteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimo.

14. Atsakovas tvirtina, kad teismo išvada dėl pareiškėjui tekusio gyvenamojo ploto nepagrįsta išsamiu ir objektyviu aplinkybių viseto išnagrinėjimu. Pareiškėjo teiginiai ir liudytojų paaiškinimai prieštarauja byloje esančiai medžiagai, be kita ko, atsakovo atstovo pateiktam patalpų planui (schemai) bei Marijampolės PN 1-ojo resocializacijos skyriaus viršininko pažymai. A. P. pats buvo kreipęsis į teismą dėl laikymo sąlygų toje pačioje 8 būrio 2 gyvenamojoje patalpoje laikotarpiu nuo 2015 m. gruodžio 10 d. iki 2017 m. birželio 5 d., tačiau jo skundas atmestas. Atsakovas taip pat atkreipia dėmesį į tai, kad bendrabučio tipo patalpose laikomi asmenys gali savo nuožiūra naudotis didesnėmis patalpomis ir teritorija nei vien tik miegui skirta patalpa. Nagrinėjamu atveju nenustatyti higienos normų reikalavimų pažeidimai. Atsakovo įsitikinimu, neturtinės žalos atlyginimas negali būti priteisiamas vien už ploto trūkumo faktą. Pareiškėjo teiginiai apie patirtus fizinius nepatogumus, dvasinius išgyvenimus yra deklaratyvūs, nepagrįsti, jis nebuvo kreipęsis į specialistus dėl netinkamų laikymo sąlygų.

15. Atsakovas atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo tenkinti savo apeliacinio skundo reikalavimus, nurodo pareiškėjo apeliacinį skundą laikantis atmestinu.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

IV. 16. Nagrinėjamu atveju ginčas kilo dėl neturtinės žalos, padarytos tinkamų kalinimo sąlygų Marijampolės PN neužtikrinimu pareiškėjui laikotarpiu nuo 2016 m. vasaros pab. iki 2017 m. pab., atlyginimo priteisimo.

17. Teisėjų kolegija pirmiausiai pažymi, kad, vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 142 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik jeigu teismas pripažįsta, kad tai būtina. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013, 2017 m. birželio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1855-575/2017). Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, jog teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. To paties straipsnio 2 dalyje numatyta, kad teismas peržengia apeliacinio skundo ribas, kai to reikalauja viešasis interesas arba kai neperžengus apeliacinio skundo ribų būtų reikšmingai pažeistos valstybės, savivaldybės ir asmenų teisės bei įstatymų saugomi interesai. Teismas taip pat patikrina, ar nėra šio įstatymo 146 straipsnio 2 dalyje nurodytų sprendimo negaliojimo pagrindų.

18. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas, tikrindamas skunde išdėstytų teiginių teisingumą, išsamiai ištyrė pareiškėjo nurodytas laisvės atėmimo bausmės atlikimo sąlygas, tačiau tinkamai teisiškai įvertino ne visas faktines aplinkybes. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis ir jų motyvais, kad pareiškėjo reikalavimams iš dalies taikytinas ieškinio senaties terminas, jis buvo laikomas teisės aktų reikalavimų neatitinkančiomis sąlygomis. Apeliaciniuose skunduose iš esmės keliamas įrodymų vertinimo klausimas dėl Marijampolės PN 8 būrio 2 gyvenamojoje patalpoje įrengtų miegamųjų vietų skaičiaus, pareiškėjas papildomai nesutinka su jo reikalavimui pritaikytu ieškinio senaties terminu, atsakovas – su neturtinės žalos atlyginimo pinigais priteisimu pareiškėjui. Teisėjų kolegija, byloje nenustačiusi sprendimo negaliojimo pagrindų bei aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, ir sutikdama su dauguma pirmosios instancijos teismo išvadų, pripažįsta tikslinga papildyti skundžiamo teismo sprendimo motyvus, atsakydama į apeliacinių skundų argumentus.

19. Teisėjų kolegija akcentuoja, jog, vadovaujantis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 138 straipsnio 3 dalimi, tarptautinės sutartys, kurias ratifikavo Lietuvos Respublikos Seimas, yra sudedamoji Lietuvos Respublikos teisinės sistemos dalis. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 1995 m. sausio 24 d. išvadoje dėl Konvencijos 4, 5, 9, 14 straipsnių ir jos ketvirtojo protokolo 2 straipsnio atitikimo Konstitucijai yra pažymėjęs, kad minėta Konstitucijos 138 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta nuostata reiškia, jog ratifikuotos tarptautinės sutartys turi būti taikomos kaip ir Lietuvos Respublikos įstatymai. Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 33 straipsnio 1 punkte nurodyta, kad, nagrinėdami bylas, teismai vadovaujasi Konstitucija, šiuo ir kitais įstatymais, Lietuvos Respublikos tarptautinėmis sutartimis, Vyriausybės nutarimais, kitais Lietuvos Respublikoje galiojančiais teisės aktais, kurie neprieštarauja įstatymams. Konvencija yra tarptautinė sutartis, sukurianti atitinkamas pareigas jos dalyvėms. Valstybės, ratifikuodamos Konvenciją, prisiima įsipareigojimus pagal Konvencijos 1 straipsnį: garantuoti, kad jų vidaus teisė atitinka Konvencijos nuostatas, ir nepažeisti joje ginamų ir saugomų teisių bei laisvių. Lietuva yra šios Konvencijos dalyvė, ratifikavusi ją 1995 m. balandžio 27 d. įstatymu, todėl prisiimti įsipareigojimai suponuoja tai, kad teisinis reguliavimas, asmenims suteikiamos teisės turi būti aiškinamos atsižvelgiant į tarptautinius Lietuvos valstybės įsipareigojimus, kuriuos ji prisiėmė ratifikavusi Konvenciją.

20. Teisių apsaugos sistema, numatyta Konvencijoje, yra grindžiama subsidiarumo principu, pasireiškiančiu tuo, jog pareiga užtikrinti žmogaus teises, jų laikymąsi pirmiausiai tenka nacionalinėms valstybės institucijoms (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 1968 m. liepos 23 d. sprendimą Belgian Linguistic (pareiškimo Nr. 1474/62)). Konvencijos 10 straipsnio 2 dalis palieka susitariančioms valstybėms vertinimo nuožiūros laisvę, kuri suteikta ne tik nacionaliniam įstatymų leidėjui, nes teisių ar laisvių apribojimas turi būti numatytas įstatymo, bet ir nacionalinės teisės interpretavimo ir taikymo organams (įskaitant teismus).

Šiame kontekste pažymėtina, kad Europos Žmogaus Teisių Teismas yra įkurtas siekiant įvertinti aukštųjų susitariančių šalių Konvencijoje ir jų protokoluose prisiimtų įsipareigojimų laikymąsi (Konvencijos 19 str.) (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 1976 m. gruodžio 7 d. sprendimą Handyside prieš Jungtinę Karalystę (pareiškimo Nr. 5493/72), 2007 m. gruodžio 4 d. sprendimą Dickson prieš Jungtinę Karalystę (pareiškimo Nr. 44362/04)). Sprendime byloje Handyside prieš Jungtinę Karalystę Europos Žmogaus Teisių Teismas pažymėjo, kad jo užduotis nėra pakeisti ir užimti kompetentingo nacionalinio teismo padėties, bet įvertinti, kaip buvo pasinaudota suteikta vertinimo nuožiūros laisve, padarytų pažeidimų buvimą, asmens teisių neužtikrinimą.

Taigi atsakomybė už Konvencijos nuostatų efektyvų įgyvendinimą ir taikymą tenka nacionalinėms institucijoms, o pareiškimų į Europos Žmogaus Teisių Teismą sistema yra tik subsidiari nacionalinėms žmogaus teisių apsaugos sistemoms ir pirmiausiai yra vadovaujamasi vidaus teise (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2006 m. kovo 29 d. sprendimą Cocchiarella prieš Italiją (pareiškimo Nr. 64886/01)). Tai yra susiję su tuo, kad Konvencijoje įtvirtintos žmogaus teisės negali būti realizuotos tiesiogiai netaikant vidaus teisės aktų.

Kitaip tariant, pripažinus tik tiesioginį Konvencijos taikymą, minimos teisės negalėtų būti garantuotos, nes pačioje Konvencijoje nėra nustatyta nei šių teisių realizavimo būdų ją ratifikavusiose valstybėse, nei pažeidėjų teisinės atsakomybės, nei reikiamų procedūrų ir valstybių teisinių institucijų specialios jurisdikcijos. Ši sąveika lemia, kad, sprendžiant ginčus dėl žalos atlyginimo, turi būti žvelgiama tiek į nacionalinį reguliavimą, tiek į Konvencijoje garantuojamas teises, tiek į individualiam ginčui reikšmingus Europos Žmogaus Teisių Teismo išaiškinimus.

21. Dėl ieškinio senaties termino Europos Žmogaus Teisių Teismas yra nurodęs, kad teisės kreiptis į teismą įgyvendinimas nėra absoliutus, tam tikri apribojimai gali būti nustatyti, nes ir pačios teisės kreiptis į teismą įtvirtinimas reikalauja tam tikro valstybės nacionalinio reguliavimo įtvirtinimo. Taigi šiuo aspektu susitariančios valstybės turi vertinimo laisvę, tik svarbu, kad įtvirtintais ribojimais nebūtų paneigta ar nepagrįstai apribota pati teisė kreiptis į teismą (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 1975 m. vasario 21 d. sprendimą Golder prieš Jungtinę Karalystę (pareiškimo Nr. 4451/70)). Valstybių numatyti ribojimai bus nesuderinami su Konvencijos 6 straipsniu, numatančiu teisę į teisingą bylos nagrinėjimą, jeigu jie nebus įtvirtinti siekiant teisėto tikslo ir jeigu priemonės nebus proporcingos siekiant numatytų tikslų (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 1985 m. gegužės 28 d. sprendimą Ashingdane prieš Jungtinę Karalystę (pareiškimo Nr. 8225/78), 1995 m. gruodžio 4 d. sprendimą Bellet prieš Prancūziją (pareiškimo Nr. 23805/94)). Prie tokių nustatytų ribojimų gali būti priskirta ir ieškinio senatis, o neturtinės žalos atlyginimo bylose įtvirtinta ieškinio senatis yra bendras susitariančių valstybių nacionalinės teisės bruožas. Toks senaties įtvirtinimas užtikrina teisinį stabilumą, baigtumą, saugo šalis nuo nepagrįstai laiko aspektu pateiktų reikalavimų, kuriuos praėjus daug laiko gali būti sunku paneigti įrodymams tapus nepatikimais (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 1996 m. spalio 22 d. sprendimą Stubbings ir kiti prieš Jungtinę Karalystę (pareiškimo Nr. 22083/93)). Atsižvelgdama į šiuos išaiškinimus, teisėjų kolegija daro išvadą, jog apeliacinio skundo teiginiai, kad pareiškėjo reikalavimui atlyginti neturtinę žalą negali būti taikomas ieškinio senaties terminas, nepagrįsti.

22. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo jurisprudencijoje ne kartą akcentavo, kad, nagrinėjant administracinius ginčus dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtais veiksmais padarytos žalos atlyginimo (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 str., Administracinių bylų teisenos įstatymo 17 str. 1 d. 3 p.), taikytinos ne tik CK normos, reglamentuojančios deliktinę atsakomybę, bet ir šio kodekso normos, reglamentuojančios ieškinio senatį (žr., pvz., 2007 m. kovo 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A6-317/2007, 2011 m. balandžio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-150/2011, 2014 m. vasario 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-134/2014). CK 1.125 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad atskirų rūšių reikalavimams taikomi sutrumpinti ieškinio senaties terminai. Šio straipsnio 8 dalyje nurodyta, kad sutrumpintas 3 metų ieškinio senaties terminas taikomas reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo. CK 1.126 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad ieškinio senatį teismas taiko tik tuo atveju, kai ginčo šalis to reikalauja.

23. Pagal CK 1.127 straipsnio 1 dalį, ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, o teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Nustatant asmens sužinojimo (turėjimo sužinoti) apie atitinkamos įstatymų nustatytos teisės pažeidimo dieną, atsižvelgiama į apdairaus ir rūpestingo asmens elgesio standartus, pagal kuriuos vidutinis apdairiai ir rūpestingai savo teisių atžvilgiu besielgiantis asmuo pagal numanomo jo teisių pažeidimo pobūdį turėjo suvokti savo teisių pažeidimą. Nagrinėjamos bylos aplinkybių kontekste pažymėtina, kad laikymo sąlygas asmuo patiria kiekvieną laikymo tokiomis sąlygomis dieną. Pareiškėjo nusiskundimai dėl laikymo sąlygų grindžiami neigiamais asmeniui veiksniais (erdvės trūkumu), kuriuos jis prilygino kankinimui, kurių laikomas asmuo negali nejausti ir nesuvokti visą laikymo tokiomis sąlygomis laiką, kai tie neigiami veiksniai jį veikia. Taigi pareiškėjas, nuo 2016 m. spalio 28 d. iki 2017 m. spalio 2 d. laikomas Marijampolės PN, jo nuomone, teisės aktų reikalavimų neatitinkančiomis sąlygomis, kreiptis į teismą dėl žalos atlyginimo turėjo vėliausiai per trejus metus, skaičiuojant atitinkamai nuo kiekvienos dienos, kurią tokios laikymo sąlygos pažeidė jo teises. Kadangi pareiškėjas dėl neturtinės žalos atlyginimo į teismą kreipėsi 2020 m. gegužės 13 d. (žyma ant voko, b. l. 3), atsakovui reikalaujant taikyti ieškinio senatį, jis reikalavimui atlyginti neturtinę žalą už laikotarpį iki 2017 m. gegužės 12 d. pateikti praleido ieškinio senaties terminą (CK 1.125 str. 8 d., 1.126 str. 2 d.).

24. CK 1.131 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad, jeigu teismas pripažįsta, jog ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties, pažeistoji teisė turi būti ginama, o praleistas ieškinio senaties terminas atnaujinamas. Tam, kad ieškinio senaties terminas būtų atnaujintas, pareiškėjas turi įvardyti objektyvias šio termino praleidimo priežastis ir pateikti šias priežastis patvirtinančius įrodymus (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gruodžio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A502-2364/2013, 2015 m. gegužės 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-52-858/2015). Šiuo atveju pareiškėjas nepaaiškino, kodėl jis praleido ieškinio senaties terminą, ir neginčijo pirmosios instancijos teismo išvados, jog nebuvo objektyvių, nuo jo valios nepriklausiusių aplinkybių, sukliudžiusių jam laiku kreiptis į teismą. Taigi, pirmosios instancijos teismas pagrįstai pareiškėjo reikalavimui pritaikė ieškinio senaties terminą ir vertino jo laikymo Marijampolės PN sąlygas tik laikotarpiu nuo 2017 m. gegužės 13 d. iki 2017 m. spalio 2 d.

25. Pareiškėjas prašymą priteisti jam neturtinės žalos atlyginimą grindė vienintele aplinkybe – jam nebuvo užtikrintas minimalus gyvenamasis plotas Marijampolės PN 8 būrio 2 gyvenamojoje patalpoje, nes joje buvo laikomi 22 asmenys (įrengta 11 dviaukščių lovų). Civilinio kodekso 6.271 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams (neveikimui), žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Nenustačius bent vienos iš minėtų sąlygų, valstybei ar savivaldybei CK 6.271 straipsnio pagrindu nekyla prievolė atlyginti žalą.

26. Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194, 111.1 papunktyje numatyta, kad vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas pataisos įstaigų bendrabučių tipo patalpose (išskyrus Kauno nepilnamečių tardymo izoliatorių-pataisos namus) negali būti mažesnis nei 3,1 kv. m, o 111.2 papunktyje – kad pataisos įstaigų kamerų tipo patalpose vienam asmeniui turi tekti ne mažiau nei 3,6 kv. m. Jokie kiti imperatyvaus (privalomo) pobūdžio nacionaliniai ar tarptautiniai teisės aktai, be kita ko, Konvencija, vienam asmeniui pataisos įstaigoje turinčio tekti ploto normos ar gyvenamojo ploto apskaičiavimo metodikos konkrečiai nenustato.

Europos Žmogaus Teisių Teismas yra pažymėjęs, jog sprendžiant, ar konkrečiu atveju kilo Konvencijos 3 straipsnio pažeidimo prezumpcija, t. y. ar vienam asmeniui teko mažiau nei 3 kv. m gyvenamojo ploto, iš bendro kameros ploto turėtų būti atimtas kameroje esančio sanitarinio mazgo plotas, bet plotas, užstatytas baldais, yra įskaičiuotinas į bendrą kameros plotą (žr., pvz., 2016 m. spalio 20 d. sprendimą byloje Muršic prieš Kroatiją (pareiškimo Nr. 7334/13)). Tai atitinka Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką panašaus pobūdžio bylose (žr., pvz., 2017 m. kovo 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1351-624/2017, 2017 m. kovo 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-702-756/2017).

Nacionaliniai teisės aktai neįtvirtina reikalavimo vertinant, ar vienam asmeniui pataisos įstaigoje buvo užtikrinta minimali ploto norma – atitinkamai 3,1 kv. m arba 3,6 kv. m, – neįskaičiuoti kameroje esančio sanitarinio mazgo ir kitų įrenginių užimamo ploto. Tačiau, nustačius teisės aktuose įtvirtinto minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti ploto reikalavimo pažeidimą ir sprendžiant dėl neturtinės žalos atlyginimo bei vertinant asmeniui realiai tekusį asmeninės erdvės plotą, atsižvelgiama į plotą, skirtą baldams ir kitiems įrenginiams (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2012 m. gegužės 31 d. sprendimą byloje Grzywaczewski prieš Lenkiją (pareiškimo Nr. 18364/06), Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. lapkričio 18 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A261-1798/2013, 2016 m. birželio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1686-502/2016).

Taigi, pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl 3,1 kv. m minimalios gyvenamojo ploto normos užtikrinimo pareiškėjui, pagrįstai neišskaičiavo iš bendro patalpos ploto baldų ir kitų įrenginių užimamo ploto, tačiau atsižvelgė į minėtą plotą vertindamas pareiškėjo patirtą neturtinę žalą.

27. Vertinant reikalavimą pagrįsti, kad buvo laikomasi kalinimo sąlygas reglamentuojančių teisės normų, pastebėtina, jog, vadovaujantis Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, pareiškėjui įvykdžius pareigą nurodyti reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes, įrodinėjimo našta dėl kalinimo sąlygų atitikties teisės aktų reikalavimams (veiksmų teisėtumo) tenka institucijai, kurios veiksmų neteisėtumu skundžiamasi (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2012 m. sausio 10 d. sprendimą Ananyev ir kiti prieš Rusiją (pareiškimų Nr. 42525/07, 60800/08), Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. rugsėjo 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1251/2013, 2013 m. rugsėjo 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1346/2013). Atitinkamai šiuo atveju įrodinėjimo našta, kad ginčui aktualiu laikotarpiu pareiškėjui Marijampolės PN buvo užtikrintos tinkamos kalinimo sąlygos, tenka atsakovui. Tačiau tai nereiškia, kad pareiškėjas tokiose bylose yra atleidžiamas nuo pareigos pateikti detalizuotą kalinimo sąlygų apibūdinimą.

28. Administracinių bylų teisenos įstatymo 86 straipsnio 2 dalis nustato, jog, priimdamas sprendimą, administracinis teismas įvertina teismo posėdyje ištirtus įrodymus, konstatuoja, kurios aplinkybės, turinčios bylai esminės reikšmės, yra nustatytos ir kurios nenustatytos, kuris įstatymas turi būti taikomas šioje byloje ir ar skundas (prašymas, pareiškimas) yra tenkintinas. Administracinių bylų teisenos įstatymo 56 straipsnio 7 dalyje nustatyta, kad jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, o teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaujantis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Akcentuotina, kad bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę teismas nustato pagal vidinį įsitikinimą. Teismo įsitikinimas turi būti pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja. Teismas turi įvertinti įrodymų įrodomąją reikšmę ir iš jų visumos daryti išvadą apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą. Be to, teismas kiekvienoje konkrečioje situacijoje turi spręsti dėl byloje esančių įrodymų pakankamumo ir patikimumo, įvertinti, ar nėra prieštaravimų tarp įrodymų, ar šalutiniai duomenys patvirtina pagrindinius, ar pakankami tiesioginiai duomenys, ar nuoseklūs šalutiniai įrodomieji faktai. Teismas, vertindamas įrodymus, turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais, teisingumo, protingumo, sąžiningumo kriterijais (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. vasario 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-500-756/2016, 2016 m. birželio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1670-520/2016).

29. Nagrinėjamoje byloje pareiškėjas laikosi pozicijos, jog ginčui aktualiu laikotarpiu 8 būrio 2 gyvenamojoje patalpoje buvo įrengta 11 dviaukščių lovų (laikomi 22 asmenys). Atsakovo atstovas tvirtina, kad minėtoje patalpoje įrengta 16 miegamųjų vietų. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, jog laikotarpiu nuo 2017 m. gegužės 15 d. (gegužės 13–14 d. pareiškėjas buvo išvykęs iš Marijampolės PN) iki 2017 m. birželio 6 d. (iš viso 23 dienas) pareiškėjui nebuvo užtikrinta minimali gyvenamojo ploto norma, nes liudytojas A. P. patvirtino, kad šioje patalpoje buvo laikomi 22 nuteistieji, tačiau byloje nėra įrodymų, paneigiančių atsakovo atstovo pateiktus duomenis dėl likusio laikotarpio.

30. Byloje esančioje Marijampolės PN 1-ojo resocializacijos skyriaus 2020 m. birželio 8 d. pažymoje Nr. 14/07-2332 (b. l. 14) nurodyta, kad 8 būrio 2 gyvenamojoje patalpoje, kurios plotas – 52,28 kv. m, įrengta 16 miegamųjų vietų. Nors atsakovas apeliaciniame skunde teigia, kad jo poziciją patvirtina ir patalpų planas (schema), tačiau neaišku, kurį dokumentą jis turi omenyje. Byloje yra pora schemų (b. l. 18, 31), bet nė vienoje iš jų nepateiktas lovų išsidėstymas. Atsakovo teiginiai, jog pirmosios instancijos teismo išvadas paneigia Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2018 m. lapkričio 15 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. I-4127-402/2018, kuriuo atmestas A. P. skundas dėl netinkamų laikymo sąlygų 8 būrio 2 gyvenamojoje patalpoje laikotarpiu nuo 2015 m. gruodžio 10 d. iki 2017 m. birželio 5 d., atmestini, kadangi minėtoje administracinėje byloje teismas A. P. paaiškinimus apie 8 būrio 2 gyvenamojoje patalpoje apgyvendintus 22 asmenis atmetė kaip nekonkrečius ir nepagrįstus įrodymais. Toks teismo sprendimas neužkerta kelio, nagrinėjamoje byloje esant pateiktiems kitokiems duomenims, dokumentams, padaryti kitokias išvadas dėl pareiškėjo teiginių pagrįstumo.

31. Teisėjų kolegija pakartotinai atkreipia dėmesį į tai, kad įrodinėjimo našta tokio pobūdžio bylose tenka pirmiausiai atsakovui (jo atstovui). Atsakovo atstovas pateikė teismui tik vieną dokumentą, kuriame nurodytas 8 būrio 2 gyvenamojoje patalpoje įrengtų miegamųjų vietų skaičius – 2020 m. birželio 8 d. pažymą Nr. 14/07-2332. Pareiškėjui ginčijant joje nurodytus duomenis ir liudytojui iš dalies patvirtinus šiuos pareiškėjo teiginius, atsakovo atstovas nepateikė jokių papildomų įrodymų, iš kurių būtų galima spręsti apie minėtoje patalpoje laikotarpiu nuo 2017 m. gegužės 13 d. iki 2017 m. birželio 6 d. buvusį lovų skaičių, pavyzdžiui, apie nuteistųjų judėjimą, kaip tai teisingai akcentavo pirmosios instancijos teismas. Taigi, pirmosios instancijos teismas šias aplinkybes pagrįstai vertino pareiškėjo naudai. Kita vertus, pareiškėjas nenurodė asmenų, galinčių patvirtinti, jog 8 būrio 2 gyvenamojoje patalpoje ir vėliau buvo apgyvendinti 22 nuteistieji, todėl pirmosios instancijos teismas turėjo pagrindą atmesti pareiškėjo pretenzijas šioje dalyje.

32. Konvencijos 3 straipsnis nustato, jog niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas. Konvencija įpareigoja valstybę užtikrinti, jog asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2000 m. spalio 26 d. sprendimą Kudła prieš Lenkiją (pareiškimo Nr. 30210/96), 2001 m. liepos 24 d. sprendimą Valašinas prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 44558/98)). 2016 m. spalio 20 d. sprendime byloje Muršić prieš Kroatiją (pareiškimo Nr. 7334/13) Europos Žmogaus Teisių Teismas pabrėžė, kad bendroje gyvenamojoje erdvėje kaliniui turi būti užtikrintas 3 kv. m plotas (neįskaičiuojant sanitarinio mazgo užimamo ploto) ir tai yra minimalus vienam asmeniui tenkančio ploto bendroje gyvenamojoje erdvėje standartas pagal Konvencijos 3 straipsnį. Tais atvejais, kai vienam kaliniui tenkantis plotas yra mažesnis nei 3 kv. m, vienam asmeniui tenkančio ploto trūkumas laikytinas tokiu dideliu, kad galima preziumuoti Konvencijos 3 straipsnio pažeidimą. Tačiau šio pažeidimo prezumpciją galima nuginčyti nurodant veiksnius, atitinkamai galėjusius kompensuoti ploto trūkumą. 3 straipsnio pažeidimo prezumpciją paprastai galima nuginčyti tuo atveju, kai vienu metu egzistavo tokie veiksniai: 1) minimalaus 3 kv. m vienam asmeniui tekusio ploto trūkumas buvo trumpais atsitiktiniais (netęstiniais) laikotarpiais ir nedidelis; 2) vienam asmeniui tekusio ploto trūkumą kompensavo pakankama judėjimo laisvė bei atitinkama veikla už kameros ribų; 3) asmuo buvo kalinamas, apskritai vertinant, tinkamoje laisvės atėmimo vietoje, kur nebuvo jokių kitų jo ar jos kalinimo sąlygas bloginančių aplinkybių.

33. Nagrinėjamu atveju pareiškėjui 23 dienas iš eilės bendrabučio tipo patalpoje teko 2,38 kv. m ploto, tuo metu jis buvo laikomas (galėjo būti laikomas) su 21 asmeniu. Pareiškėjui tekęs gyvenamasis plotas buvo užstatytas baldais ir kitais įrenginiais, todėl pažeidimų metu jo galimybė patalpoje laisvai judėti buvo itin suvaržyta. Laikotarpis, kurį pareiškėjui teko mažiau nei 3 kv. m ploto, negali būti vertinamas kaip trumpas ar atsitiktinis, todėl atsakovo argumentai, jog asmeninės erdvės plotą pareiškėjui galėjo kompensuoti galimybė judėti sektoriaus patalpose, atmestini (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2017 m. spalio 17 d. sprendimą Stemplys ir Debesys prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 71024/13, 71974/13)). Pareiškėjas nesiskundė dėl kitų bausmės atlikimo sąlygų, nenurodė kreipęsis į sveikatos priežiūros specialistus dėl patiriamų neigiamų išgyvenimų ar Marijampolės PN administraciją arba kitas kompetentingas institucijas dėl tikėtinų teisės aktų reikalavimų pažeidimų. Nenustatyta, kad atsakovas sąmoningai siekė pažeisti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, išskyrė jį iš kitų subjektų. Įvertinusi šias aplinkybes, teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo vertinimui, jog šie laikymo sąlygų reikalavimų pažeidimai sudarė prielaidas pareiškėjui patirti neigiamus išgyvenimus, kurių intensyvumas viršijo neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį ir buvo nesuderinamas su Konvencijos 3 straipsniu.

34. Neturtinė žala CK 6.250 straipsnio 1 dalyje yra apibrėžta kaip asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Įrodinėjant neturtinę žalą, ypatingą reikšmę įgyja įrodomieji faktai, t. y. tokie faktai, kurie yra pagrindas logine seka daryti išvadą, jog egzistuoja kitas – materialiojo teisinio pobūdžio – faktas (nagrinėjamu atveju – neturtinės žalos padarymo faktas). Taigi įrodžius faktus, kurie neabejotinai turėtų sąlygoti neigiamą poveikį nukentėjusiam asmeniui (neigiamus fizinius ar dvasinius išgyvenimus), gali būti konstatuotas ir neturtinės žalos padarymo faktas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 16 d. išplėstinės teisėjų kolegijos sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008, Europos Žmogaus Teisių Teismo 2008 m. lapkričio 18 d. sprendimą byloje Savenkovas prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 871/02). Teisėjų kolegija pažymi, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu buvo kalinamas Marijampolės PN patalpose, neužtikrinant minimalaus gyvenamojo ploto, tinkamo patalpų įrengimo. Pripažintina, kad tokios aplinkybės galėjo jam sukelti diskomfortą ir kitus neigiamus išgyvenimus. Atsižvelgusi į tai, teisėjų kolegija sprendžia, kad nagrinėjamoje byloje egzistuoja visos valstybės civilinės atsakomybės sąlygos: neteisėti institucijos veiksmai – tinkamų kalinimo sąlygų neužtikrinimas, žala – pareiškėjas dėl to patyrė nepatogumų ir diskomfortą, tiesioginis priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir patirtos žalos (CK 6.271 str.).

35. Teisėjų kolegija daro išvadą, kad pareiškėjo patirti nepatogumai nebuvo tokie dideli, kad juos būtų galima įvertinti jo prašoma 11 000 Eur suma. Šiame kontekste pabrėžtina, kad atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva ir teismo funkcija yra patikrinti reikalavimo pagrįstumą bei, jei jis pripažįstamas pagrįstu, nuspręsti kokia suma pinigais gali būti teisinga ir protinga satisfakcija padarytai žalai atlyginti, jei asmens teisės pažeidimo pripažinimas teismo sprendimu nėra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje Meilus prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 53161/99), Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008, 2012 m. sausio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-143/2012, 2016 m. rugpjūčio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-575-836/2016). Teisėjų kolegija sprendžia, kad, įvertinus Marijampolės PN padaryto pareiškėjo teisių pažeidimo pobūdį, mastą ir trukmę (23 dienas teko 2,38 kv. m gyvenamojo ploto), šios pataisos įstaigos specifiką, pareiškėjo patirto diskomforto dydį ir kitas byloje nustatytas aplinkybes, nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismo jam priteista suma neturtinei žalai atlyginti – 92 Eur – nelaikytina adekvačia atsakovo padarytam teisės pažeidimui. Atsižvelgdama į bendruosius teisės principus bei į tai, kad asmens teisė į neturtinės žalos atlyginimą yra garantuota Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalyje ir ji turi būti įgyvendinama įstatymų nustatyta tvarka, nepažeidžiant bendrųjų teisinės valstybės principų, be kita ko – teisingumo principo, taip pat į Lietuvoje pažeidimo metu buvusias valstybės ekonomines darbo užmokesčio ir gyvenimo lygio sąlygas (pensijų ir kitų socialinių išmokų dydžius, valstybės skolinius įsipareigojimus ir pan.), teisėjų kolegija sprendžia, kad pareiškėjui iš atsakovo priteistina 200 Eur neturtinei žalai atlyginti.

36. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad pirmosios instancijos teismo akcentuotoje 2021 m. sausio 13 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. TA-65-822/2021 Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nagrinėjo tik atsakovo apeliacinį skundą, todėl turėjo atsižvelgti į non reformatio in peius principą, draudžiantį apeliacinės instancijos teismui priimti sprendimą, bloginantį apelianto padėtį, palyginti su ta, kuri nustatyta skundžiamu pirmosios instancijos teismo sprendimu, jei kiti suinteresuoti asmenys nepateikė apeliacinių skundų. Taigi, palyginti didesnės sumos priteisimas pareiškėjui nagrinėjamoje byloje nėra nesuderinamas su anksčiau minėta teismų praktika, juolab kad kiekvienu atveju pareiškėjo situacija turi būti vertinama individualiai.

37. Apibendrindama išdėstytus motyvus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas iš dalies netinkamai aiškino ir taikė materialiosios ir proceso teisės normas, todėl netinkamai įvertino pareiškėjui priteistino neturtinės žalos atlyginimo dydį. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies, o atsakovo apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas pakeičiamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo M. Š. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Marijampolės pataisos namų, apeliacinį skundą atmesti.

Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2021 m. vasario 18 d. sprendimą pakeisti ir jo rezoliucinę dalį išdėstyti taip:

„Pareiškėjo M. Š. skundą patenkinti iš dalies.

Priteisti M. Š. iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Marijampolės pataisos namų, 200 Eur (du šimtus eurų) neturtinei žalai atlyginti.

Kitą skundo dalį atmesti kaip nepagrįstą.“

Likusią Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2021 m. vasario 18 d. sprendimo dalį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimutis Alechnavičius

Ramūnas Gadliauskas

Dalia Višinskienė