2016-04-27 Nr. AB-9205-3-62-3-01157-2014-5 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. eP-38-261/2016

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-01157-2014-5

Procesinio sprendimo kategorijos: 80.1; 80.11

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

2016 m. balandžio 27 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimės Baltrūnaitės, Stasio Gagio (pranešėjas) ir Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (kolegijos pirmininkė), teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo P. P. prašymą atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A-2081-143/2015 pagal pareiškėjo P. P. skundą atsakovui Kauno teritorinei muitinei dėl sprendimų ir turto arešto akto panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Pareiškėjas P. P. (toliau – ir pareiškėjas) patikslintu skundu kreipėsi į Kauno apygardos administracinį teismą, prašydamas panaikinti: Kauno teritorinės muitinės 2014 m. liepos 21 d. sprendimą Nr. 10000278604 (toliau – ir 2014 m. liepos 21 d. sprendimas), Kauno teritorinės muitinės 2014 m. rugpjūčio 5 d. sprendimą Nr. 10000280026 (toliau – ir 2014 m. rugpjūčio 5 d. sprendimas); Kauno teritorinės muitinės 2014 m. liepos 30 d. turto arešto aktą Nr. 43 (toliau – ir 2014 m. liepos 30 d. aktas); atnaujinti terminą skundui dėl Kauno teritorinės muitinės 2014 m. liepos 30 d. sprendimo Nr. 5962 (toliau – ir 2014 m. liepos 30 d. sprendimas) panaikinimo paduoti; panaikinti Kauno teritorinės muitinės 2014 m. liepos 30 d. sprendimą Nr. 5962 (I t., b. l. 140–145).

Pareiškėjas patikslintame skunde nurodė, kad ginčijami sprendimai bei turto arešto aktas yra nepagrįsti ir neteisėti. Kauno teritorinė muitinė (toliau – ir atsakovas) nepagrįstai nusprendė vykdyti priverstinį muito, įregistruoto Kauno teritorinės muitinės 2014 m. birželio 27 d. sprendimu Nr. 4KM19/42-0484S (toliau – ir 2014 m. birželio 27 d. sprendimas), išieškojimą. Priimant ginčijamą 2014 m. liepos 21 d. sprendimą, nebuvo atsižvelgta į tai, kad Kauno teritorinės muitinės 2014 m. birželio 27 d. sprendimą Nr. 4KM19/42-0484S pareiškėjas apskundė Muitinės departamentui prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir Muitinės departamentas).

Minėtam Kauno teritorinės muitinės sprendimui neįsiteisėjus, jis negali būti vykdomas. Kauno teritorinė muitinė pripažino pareiškėją skolininku ir apskaičiavo mokestinę prievolę, remdamasi tik Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir VSAT) Pagėgių rinktinės ikiteisminio tyrimo skyriaus informacija, kuri negali įrodyti pareiškėjo kaltės, padarius nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 199 straipsnio 1 dalyje, 1992 straipsnio 1 dalyje, kadangi procesinis sprendimas baudžiamojoje byloje nėra įsiteisėjęs. Dėl šių priežasčių Kauno teritorinės muitinės pareigūnai neturėjo teisės pripažinti jį skolininku ir apskaičiuoti mokestinę prievolę ir priverstinai ją išieškoti, vadovaudamiesi tik teisėsaugos institucijos pateikta informacija apie įvykį.

Pareiškėjo teigimu, atsakovas, vykdydamas priverstinį išieškojimą, pažeidė nekaltumo prezumpciją. Be to, tik muito ir akcizo mokesčiams gali būti taikoma solidari atsakomybė, Lietuvos Respublikos pridėtinės vertės mokesčio (toliau – ir PVM) įstatymas nenumato solidariosios atsakomybės. Pažymėjo, kad pareiškėjas neįvežė į Bendrijos muitų teritoriją importo muitais apmokestinamų prekių, taip pat jis nedalyvavo nei pervežant, nei pakraunant prekes, nežinojo, kad cigaretės yra įvežtos ar įsigytos Lietuvos Respublikoje neteisėtai, todėl nėra 1992 m. spalio 12 d.

Tarybos reglamentu (EEB) Nr. 2913/92, nustatyto Europos Bendrijos muitinės kodekso (toliau – ir Bendrijos muitinės kodeksas) 202 straipsnio 3 dalies įtraukoje nurodytos sąlygos jį pripažinti skolininku. Atsakovas ginčijamu 2014 m. liepos 21 d. sprendimu nepagrįstai apribojo pareiškėjo nuosavybės teises ir taip sukėlė pareiškėjui sunkių padarinių. Nurodo, jog nepagrįstas yra ir ginčijamas 2014 m. rugpjūčio 5 d. sprendimas, kuris išieškotoju esant Kauno apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai (toliau – ir Kauno AVMI), perduotas antstoliui M.

P., kuris pradėjo pilną priverstinio išieškojimo procedūrą.

Atsakovas su patikslintu skundu nesutiko ir atsiliepime į skundą (I t., b. l. 164–167) prašė jo netenkinti.

II. Kauno apygardos administracinis teismas 2015 m. vasario 23 d. sprendimu (I t., b. l. 180–188) atnaujino pareiškėjui terminą skundui dėl Kauno teritorinės muitinės 2014 m. liepos 30 d. sprendimo panaikinimo paduoti; atmetė skundą kaip nepagrįstą.

Teismas vadovavosi Bendrijos muitinės kodekso 202 straipsnio 1 dalies a punktu, 2, 3 dalimis. Pažymėjo, jog šis Europos Sąjungos teisės aktas, kuris tiesiogiai taikomas Lietuvoje, nereikalauja, kad asmuo (faktiškai) būtų neteisėtai įvežęs prekes į Bendrijos muitų teritoriją, jog jis būtų pripažintas skolininku pagal Bendrijos muitinės kodekso 4 straipsnio 12 punkto prasmę, t. y. skolininkas yra bet kuris asmuo, privalantis sumokėti skolą muitinei. Asmenį, kuris yra laikomas skolininku pagal Bendrijos muitinės kodekso 4 straipsnio 12 punkto prasmę, šiuo konkrečiu atveju apibrėžia ir konkretizuoja būtent Bendrijos muitinės kodekso 202 straipsnio 3 dalis. Iš tiesų, Bendrijos muitinės kodekso 202 straipsnio 3 dalimi norima plačiai apibrėžti skolininko sąvoką, atsižvelgiant į skolininkų solidarumo taisyklę, nurodytą šio teisės akto 213 straipsnyje, pagal kurią keli asmenys, turintys sumokėti skolą muitinei, už tokią skolą atsako solidariai (Teisingumo Teismo (antroji kolegija) 2004 m. rugsėjo 23 d. sprendimas byloje C-414/02 Spedition Ulustrans, Uluslararasi Nakliyat ve. Tic. A.S. Istanbul prieš Finanzlandesdirektion für Oberösterreich 31 p.).

Teismas nustatė, kad pareiškėjas pats negabeno per Lietuvos Respublikos valstybinę sieną cigarečių (Bendrijos muitinės kodekso 202 str. 1 d. a p., 202 str. 3 d. 1 įtr.), tačiau pagal Bendrijos muitinės kodekso 202 straipsnio 3 dalies taikymo prasmę skolininkais laikomi ir asmenys, dalyvavę įvežant tokias prekes, taip pat bet kurie asmenys, įsigiję arba laikę prekes ir jų įsigijimo metu žinoję (yra pagrindo manyti, turėję žinoti), kad jos buvo įvežtos neteisėtai. Taigi ikiteisminio tyrimo metu nustatyta, jog dėl neteisėtai įvežtų cigarečių perkrovimo pareiškėjo sodyboje iš vienų transporto priemonių į kitas su juo buvo tartasi iš anksto. Sprendžiant neteisėtai į Bendrijos muitų teritoriją įvežtas prekes įsigijusio ir (arba) laikiusio asmens pripažinimo muitinės skolininku klausimą, Bendrijos muitinės kodekso 202 straipsnio 3 dalies 2 ir 3 įtraukos nereikalauja įrodyti, kad asmuo tikrai žinojo, jog įsigyja (gauna) neteisėtai į Bendrijos muitų teritoriją įvežtas prekes, dalyvauja neteisėtai įvežant prekes, muitinės skolai atsirasti pakanka nustatyti, kad yra protingas pagrindas manyti, jog asmuo turėjo žinoti, kad gabeno prekes, dalyvavo neteisėtai gabenant, įsigijo (gavo) ir (arba) laikė prekes, kurios buvo įvežtos neteisėtai. Teismas pažymėjo, kad visiems žinoma ir neįrodinėtina aplinkybe laikomas faktas, jog Lietuvos rinkoje, greta teisėtai į laisvą apyvartą išleistų, tam tikru mastu cirkuliuoja ir neteisėtai išleisti (įvežti) apdoroto tabako gaminiai, o ženklinimas specialiais ženklais – banderolėmis – yra vienas iš būdų atskirti prekes. Atsižvelgiant į tai, kad ginčo prekės buvo paženklintos Rusijos Federacijos specialiais ženklais ir iš viso nepaženklintos (be banderolių), cigarečių kiekis buvo didelis, į išankstinį grupės asmenų susitarimą dėl didelio kiekio cigarečių perkrovimo pareiškėjo sodybos kieme, elgdamasis rūpestingai, atidžiai bei sąžiningai, pareiškėjas turėjo suprasti, kad cigaretės į Bendrijos muitų teritoriją buvo įvežtos neteisėtai.

Teismas nurodė, kad Kauno teritorinė muitinė, kaip teritorinis mokesčių administratorius (mokesčių išieškotojas), atliko mokestinės nepriemokos mokesčių išieškojimo (administravimo) veiksmus, kuriuos įpareigoja atlikti Administravimo organizavimo taisyklių 4 punktas bei kiti mokesčių išieškojimą reglamentuojantys teisės aktai. Teismas vadovavosi Bendrijos muitinės kodekso 232 straipsnio 1 dalies a punktu, Lietuvos Respublikos muitinės įstatymo (toliau – ir Muitinės įstatymas) 93 straipsnio 1 dalimi, MAĮ 33 straipsnio 8, 15 punktais, 95 straipsnio 1 dalies 2, 3 punktais, 101 straipsnio 3 dalimi, 102 straipsniu, 106 straipsnio 1 dalies 1, 4 punktais, 161 straipsniu.

Nustatė, kad Kauno teritorinė muitinė 2014 m. liepos 21 d. sprendimu pradėjo paeiliui taikyti MAĮ 106 straipsnio numatytus mokestinės nepriemokos priverstinio išieškojimo būdus, kadangi pareiškėjas teisės aktuose nustatyta tvarka ir terminais nesumokėjo apskaičiuotų mokesčių bei su jais susijusios sumos (Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1996 m. birželio 24 d. nutarimu Nr. 748 (2004 m. balandžio 15 d. nutarimo Nr. 414 redakcija) patvirtintų Mokesčių mokėjimo muitinėje taisyklių 10 p.). Teismo vertinimu, Kauno teritorinė muitinė 2014 m. liepos 21 d. sprendimu nusprendė nurašyti iš lentelėje nurodyto mokesčių mokėtojo sąskaitos kredito įstaigoje 3 239 500,00 Lt mokestinę nepriemoką bei nutraukti 3 239 500,00 Lt pinigų išdavimą ir pervedimą iš visų kitų šio sprendimo gavimo metu esančių pareiškėjo sąskaitų kredito įstaigoje, atsižvelgiant į pirmiau nurodytą teisinį reglamentavimą, pagrįstai ir teisėtai. Teismas pastebėjo, jog Kauno teritorinė muitinė 2014 m. liepos 31 d. sprendimu nusprendė pripažinti netekusiu galios ginčijamą Kauno teritorinės muitinės 2014 m. liepos 21 d. sprendimą nurašyti 3 239 500,00 Lt mokestinę nepriemoką bei nutraukti pinigų išdavimą ir pervedimą iš mokesčių mokėtojo sąskaitų kredito įstaigoje, kadangi sprendimas per nustatytą laikotarpį neįvykdytas, o vadovaujantis MAĮ 106 straipsniu, taikytini kiti mokestinės nepriemokos išieškojimo būdai. Atsižvelgęs į nurodytas faktines bylos aplinkybes ir teisinį šios ginčo situacijos reglamentavimą, teismas šią skundo dalį atmetė kaip nepagrįstą.

Teismas taip pat nustatė, kad Kauno teritorinė muitinė 2014 m. liepos 30 d. sprendimu nusprendė nepradėti Kauno teritorinės muitinės 2014 m. birželio 27 d. sprendimu įregistruotos mokestinės prievolės priverstinio išieškojimo, kol bus išspręstas mokestinis ginčas (1 p.); vykdyti pareiškėjui 120 388,73 Lt muito, įregistruoto Kauno teritorinės muitinės 2014 m. birželio 27 d. sprendimu, priverstinį išieškojimą (2 p.); areštuoti pareiškėjui priklausantį turtą 3 239 415,73 Lt mokestinės prievolės įvykdymo užtikrinimui (3 p.).

Teismas vadovaudamasis MAĮ 14 straipsnio 6 dalimi, 110 straipsnio 1 dalimi, Bendrijos muitinės kodekso 244 straipsniu, nustatė, kad pareiškėjas nepateikė Bendrijos muitinės kodekso 244 straipsnyje numatytos garantijos, užtikrinančios mokestinės prievolės įvykdymą, bei dokumentų, įrodančių, kad muito sumokėjimas padarytų jam neatitaisomą žalą. Taip pat pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų, kad toks garantijos pateikimas jam galėtų sukelti rimtų ekonominių arba socialinių sunkumų. Teismas sprendė, kad šiuo atveju, sustabdžius skundžiamų sprendimų vykdymą, nesant Bendrijos muitinės kodekso 244 straipsnyje numatytos garantijos, nei jokių kitų įrodymų, kad tuo atveju, jei ginčui pasibaigus ginčijami sprendimai nebus panaikinti, pareiškėjas galės įvykdyti mokestinę prievolę muitinei, būtų nesilaikyta proceso šalių interesų balanso, pažeistas proporcingumo principas (LVAT 2011 m. balandžio 29 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A143-3027/2011).

Vadovavosi Europos Sąjungos Teisingumo Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika dėl panašaus pobūdžio pažeidimų ir solidarios skolininkų atsakomybės ir pažymėjo, jog MAĮ 33 straipsnio 15 punktas mokesčių administratoriui, atliekant jam pavestas funkcijas, suteikia teisę taikyti mokestinės prievolės įvykdymo užtikrinimo būdus. Nurodė, kad pareiškėjui Kauno teritorinės muitinės 2014 m. birželio 27 d. sprendimu įregistruota 3 239 415,73 Lt mokestinė prievolė viršija 250 bazinių socialinių išmokų (anksčiau – MGL), todėl yra pagrįsta rizika, kad mokesčių mokėtojas jam priklausantį turtą gali paslėpti, parduoti ar kitokiu būdu jo netekti, ir dėl to gali būti sunku arba neįmanoma išieškoti mokesčio ir su juo susijusių sumų.

Be to, mokestinė nepriemoka įregistruota už neapskaičiuotus nedeklaruotus importo mokesčius (akcizą, PVM), kurie buvo įregistruoti, nustačius, kad grupės asmenų (solidarių skolininkų) Lietuvos Respublikoje buvo įgyta, gabenta ir laikyta didelis kiekis ne lietuviškomis banderolėmis pažymėtų, akcizais apmokestinamų prekių – cigarečių. Teismas pažymėjo, jog panaikinus 2014 m. birželio 27 d. sprendimą, pripažinus, kad tam tikros sumos iš pareiškėjo buvo išieškotos nepagrįstai, tokios sumos iš biudžeto MAĮ nustatyta tvarka būtų grąžintos (Bendrijos muitinės kodekso 236 str., Mokesčių administravimo įstatymo 111 str.).

Atsižvelgdamas į išdėstytas faktines aplinkybes ir ginčo situacijos teisinį reglamentavimą, teismas padarė išvadą, kad ginčijami Kauno teritorinės muitinės 2014 m. liepos 30 d. sprendimas bei 2014 m. liepos 30 d. turto arešto aktas yra pagrįsti ir teisėti, todėl šią skundo dalį atmetė kaip nepagrįstą.

Teismas vadovaudamasis MAĮ 106 straipsnio 1 dalies 4 punktu, Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 587 straipsnio 10 dalies nuostata, bei atsižvelgdamas į išdėstytas aplinkybes, konstatavo, kad ginčijamas Kauno teritorinės muitinės 2014 m. rugpjūčio 5 d. sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, todėl šią skundo dalį atmetė kaip nepagrįstą.

III. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2015 m. gruodžio 29 d. nutartimi pareiškėjo apeliacinį skundą atmetė, o Kauno apygardos administracinio teismo 2015 m. vasario 23 d. sprendimą paliko nepakeistą.

Teismas nustatė, kad nagrinėjamoje administracinėje byloje pareiškėjas, kuris atsakovo 2014 m. birželio 27 d. sprendimu Nr. 4KM 19/42-0484S, tarp kitų asmenų, pripažintas solidariu skolininku muitinei dėl 3 239 415,73 Lt dydžio apskaičiuotos mokestinės prievolės (mokestinės nepriemokos), skundžia:

1) atsakovo 2014 m. liepos 21 d. sprendimą Nr. 10000278604, kuriuo nuspręsta iš pareiškėjo priverstinai išieškoti paminėtu 2014 m. birželio 27 d. sprendimu įregistruotą 3 239 500,00 Lt dydžio mokestinę nepriemoką (pastebėtina, kad atsakovo 2014 m. liepos 31 d. sprendimu Nr. 10000279727 šis pareiškėjo skundžiamas (2014 m. liepos 21 d.) sprendimas buvo pripažintas netekusiu galios, t. y. skundo teismui padavimo metu jo galia pareiškėjo teisėms ar įstatymų saugomiems interesams išnyko);

2) atsakovo 2014 m. liepos 30 d. sprendimą Nr. 5962, kuriuo, atsižvelgiant į kilusį mokestinį ginčą dėl paminėto 2014 m. birželio 27 d. sprendimo Nr. 4KM 19/42-0484S pagrįstumo, buvo nuspręsta nepradėti paminėtos įregistruotos mokestinės prievolės, išskyrus 120 388,73 Lt muitų skolą, priverstinio išieškojimo, taip pat areštuoti pareiškėjui priklausantį turtą 3 239 415,73 Lt mokestinės prievolės įvykdymo užtikrinimui;

3) pastarojo sprendimo pagrindu atsakovo 2014 m. liepos 30 d. turto arešto aktą Nr. 43;

4) atsakovo 2014 m. rugpjūčio 5 d. sprendimą Nr. 1000028026, kuriame, konstatavus, kad (išskyrus nurašytus 84,27 Lt) pareiškėjo asmens sąskaitose lėšų nerasta, buvo nuspręsta taikyti pareiškėjui kitus priverstinio išieškojimo būdus, priverstinai vykdant 120 388,73 Lt muito mokesčio išieškojimą.

Apskųsdamas išvardytus atsakovo sprendimus ir turto arešto aktą, pareiškėjas nurodė iš esmės du pagrindinius argumentus, dėl kurių, jo manymu, skundžiami sprendimai ir turto arešto aktas negali būti laikomi teisėtais ir pagrįstais: 1) tai, kad jis nepadarė jokių neteisėtų veiksmų, kurie leistų pripažinti jį solidariu skolininku pagal paminėtą (atsakovo 2014 m. birželio 27 d. sprendimu įregistruotą) mokestinę prievolę; 2) tai, kad šie sprendimai buvo priimti ir areštuotas jo turtas dar neįsiteisėjus paminėtam atsakovo 2014 m. birželio 27 d. sprendimui Nr. 4KM 19/42-0484S, dėl kurio jis (2014 m. liepos 28 d.) buvo padavęs skundą Muitinės departamentui, kuris 2014 m. gruodžio 3 d. sprendimu Nr. 1A-618 buvo sustabdęs skundo nagrinėjimą, kol Kauno apygardos teismas priims jo (pareiškėjo) atžvilgiu sprendimą (I t., b. l. 147-148).

Teisėjų kolegija pažymėjo, kad pirmas iš pareiškėjo nurodytų (kolegijos išskirtų) argumentų, susijęs su nagrinėjamai bylai reikšmingo fakto nustatymo klausimu (fakto, ar pareiškėjas atliko veiksmus, teisės taikymo požiūriu leidžiančius pripažinti jį (solidariu) skolininku muitinei). Savo poziciją šiame mokestiniame ginče pareiškėjas, be kita ko, grindė tuo, jog Europos Sąjungos teisės taikymo prasme jis nėra tinkamas mokestinės atsakomybės subjektas. Todėl nagrinėjamoje byloje pirmiausia yra aktualus Bendrijos muitinės kodekso 202 straipsnio 3 dalies taikymo ir aiškinimo klausimas.

Pasisakydama šiuo klausimu, teisėjų kolegija pažymėjo, kad, pagal šios teisės normos trečią įtrauką, skolininkais muitinei, be kita ko, laikomi „bet kurie asmenys, įsigiję arba laikę atitinkamas prekes ir jų įsigijimo arba gavimo metu žinoję arba, yra pagrindo manyti, turėję žinoti, kad prekės buvo įvežtos neteisėtai“. Taigi, skirtingai nei teigia pareiškėjas, paminėtas Europos Sąjungos reglamentas, kuris tiesiogiai taikomas Lietuvoje, nereikalauja, kad asmuo (faktiškai) būtų neteisėtai įvežęs prekes į Bendrijos muitų teritoriją tam, kad jis būtų pripažintas skolininku Bendrijos muitinės kodekso 4 straipsnio 12 punkto prasme. Todėl aplinkybė, kad pareiškėjas pats neteisėtai neįvežė (nedalyvavo įvežant) į Bendrijos muitų teritoriją ginčo prekių (nurodytų cigarečių), nėra reikšminga sprendžiant klausimą dėl jo pripažinimo skolininku Bendrijos muitinės kodekso 202 straipsnio 3 dalies trečios įtraukos taikymo prasme.

Pasisakydama dėl paminėtų faktinių bylos aplinkybių vertinimo Bendrijos muitinės kodekso 202 straipsnio 3 dalies trečios įtraukos taikymo prasme, kolegija pirmiausia pažymėjo, jog šios aplinkybės buvo nustatytos (konstatuotos) ne pareiškėjo šioje administracinėje byloje skundžiamuose atsakovo sprendimuose, o paminėtame atsakovo 2014 m. birželio 27 d. sprendime Nr. KM 19/42-0484S. Iš byloje esančių bei pareiškėjo apeliacinės instancijos teismui papildomai pateiktų įrodymų nustatė, kad pareiškėjo (ir kitų asmenų, kaip ir pareiškėjas, pripažintų solidariais skolininkais) atžvilgiu ikiteisminio tyrimo (dėl kurio atsakovas buvo informuotas VSAT Pagėgių rinktinės Ikiteisminio tyrimo skyriaus) pagrindu pradėta baudžiamoji byla (Nr. 1-364-579/2014) buvo užbaigta Kauno apygardos teismo priimtu (ir, pagal Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO duomenis, įsiteisėjusiu) 2014 m. spalio 9 d. teismo baudžiamuoju įsakymu, kuriuo pareiškėjas buvo pripažintas kaltu pagal BK 24 straipsnio 6 dalį ir 1992 straipsnio 1 dalį, t. y. pripažintas kaltu padėjęs neteisėtai disponuoti akcizais apmokestinamomis prekėmis (neteisėtai į Bendrijos muitų teritoriją įvežtomis 689 dėžių – 3 444 490 pakelių – įvairių pavadinimų cigarečių, kurių bendra vertė 248 265,70 Lt).

Pastebėjo, kad tokio pareiškėjo dalyvavimo neteisėtuose veiksmuose aplinkybės buvo nurodytos paminėtoje atsakovui VSAT Pagėgių rinktinės Ikiteisminio tyrimo skyriaus pateiktoje informacijoje. Bendrijos muitinės kodekso 202 straipsnio 3 dalies taikymo požiūriu tai reiškia, jog nagrinėjamoje situacijoje neabejotinai konstatuotinas pagrindas manyti, kad pareiškėjas turėjo žinoti, jog paminėto kiekio cigarečių įvežimas į Bendrijos muitų teritoriją buvo neteisėtas. Tai taip pat reiškia, kad atsakovo 2014 m. birželio 27 d. sprendimu pareiškėjas pagrįstai buvo pripažintas solidariu skolininku muitinei.

Kalbant apie pastarąjį atsakovo sprendimą, teismas pažymėjo ir tai, kad (kaip matyti iš pareiškėjo apeliacinės instancijos teismui pateikto atsakovo 2015 m. gruodžio 7 d. sprendimo Nr. 10000329966) Muitinės departamentas, išnagrinėjęs paminėtą pareiškėjo 2014 m. liepos 28 d. skundą, panaikino tik atsakovo 2014 m. birželio 27 d. sprendimu nustatytą 684 034,00 Lt dydžio baudą, o likusią šio sprendimo dalį patvirtino. Tai reiškia, kad pareiškėjui nustatytas solidaraus skolininko muitinei statusas (tik padarius su baudos panaikinimu sietiną mokestinės prievolės dydžio korekciją, kuri buvo įtvirtinta paminėtame atsakovo 2015 m. gruodžio 7 d. sprendime Nr. 10000329966) liko nepakitęs. Be kita ko, tai reiškia ir tai, kad paminėti pareiškėjo nurodyti (kolegijos išskirti) argumentai dėl atsakovo 2014 m. birželio 27 d. sprendimo apskundimo reikšmės nagrinėjamoje situacijoje (apeliacinės instancijos teismo vertinamoje situacijoje) prarado savo aktualumą.

IV. Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme gautas pareiškėjo P. P. prašymas atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A-2081-143/2015.

1. Nurodo, kad nagrinėjant bylą, buvo netinkamai taikytas ir aiškintas Bendrijos muitinės kodekso 202 straipsnis, todėl turėjo būti kreiptasi į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą dėl prejudicinio sprendimo priėmimo.

Pažymi, kad Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo (toliau – ir SESV) 267 straipsnis LVAT, kaip galutinės instancijos teismui, numato pareigą kreiptis į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą (toliau – ir ESTT) (iki 2009 m. gruodžio 1 d. – Europos Bendrijų Teisingumo Teismas) dėl prejudicinio sprendimo priėmimo, jeigu kyla Europos Sąjungos teisės aiškinimo ir galiojimo klausimai, ir pagrįstam teismo sprendimui priimti reikalingas ESTT išaiškinimas. Skirtingai, negu žemesniųjų instancijų teismų atveju, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas bendradarbiauti su ESTT šiuo atveju privalo (o ne turi teisę).

Pažymi, kad šią bylą nagrinėję teismai pareiškėją pripažino skolininku, nors pareiškėjas importo muitais apmokestinamų prekių neįvežė, nedalyvavo neteisėtame įvežime (t. y. prisidėjo prie įvežimo), neturėjo ir negalėjo žinoti apie importo muitais apmokestinamų prekių neteisėtą įvežimą, neįsigijo ir nelaikė tokių prekių Bendrijos muitinės kodekso prasme.

Teigia, kad byloje yra tik nustatyta aplinkybė, kad kiti asmenys paprašė pareiškėjo leisti jam priklausiusioje teritorijoje persikrauti importu apmokestinamas prekes. Baudžiamojoje byloje pareiškėjas buvo pripažintas kaltu pagal BK 24 straipsnį ir BK 1992 straipsnį todėl, kad Lietuvos teisėsaugos pareigūnų įsitikinimu, leidęs perkrauti prekes jo sodyboje, pareiškėjas neabejotinai turėjo žinoti apie kontrabandą. Taigi, baudžiamasis įsakymas baudžiamojoje byloje pareiškėjui paskirtas ne dėl to, kad pareiškėjas įvežė prekes, dalyvavo įvežime, įsigijo arba laikė prekes, o todėl, kad leido persikrauti prekes ir todėl galimai sužinojo apie neteisėtą jų pobūdį ir nesiėmė jokių veiksmų informuoti pareigūnus.

Tačiau iškelia abejonę, kad tokia situacija, kai asmuo leidžia perkrauti prekes savo teritorijoje, patenka į Bendrijos muitinės kodekso 202 straipsnio 3 dalies taikymo apimtį ir pareiškėjas gali būti laikomas atsakingu už tokius veiksmus ir turi mokėti muitus. Pažymi, kad pareiškėjas leido iškrauti prekes, kai jos jau buvo įvežtos į Lietuvos teritoriją (taigi nedalyvavo jas įvežant), todėl mano, kad Lietuvos administraciniai teismai Bendrijos muitinės kodekso 202 straipsnį aiškina itin plečiamai.

Taip pat mano, kad negalima Bendrijos muitinės kodekso 202 straipsnio 2 ir 3 dalies aiškinti atskirtai, jų nesiejant. Pažymi, kad pagal Bendrijos muitinės kodekso 202 straipsnio 2 dalį, skola susidaro muitinei tik tokiu atveju, kai prekės yra neteisėtai įvežamos. Teismai šioje byloje pripažino, kad pareiškėjas neįvežė, nedalyvavo įvežant muitu apmokestinamas prekes. LVAT nutartyje nurodė, kad Europos Sąjungos reglamentas, kuris tiesiogiai taikomas Lietuvoje, nereikalauja, kad asmuo (faktiškai) būtų neteisėtai įvežęs prekes į Bendrijos muitų teritoriją tam, kad jis būtų pripažintas skolininku Bendrijos muitinės kodekso 4 straipsnio 12 punkto prasme.

Tačiau pareiškėjas su tuo nesutinka ir nurodo, kad pagal Bendrijos muitinės kodekso 202 straipsnio 3 dalį, yra reikalaujama, kad asmuo, kuris laikomas skolininku: 1) pats neteisėtai įvežtų prekes, 2) dalyvautų neteisėtai įveždamas prekes ir žinojęs/arba turėjęs žinoti, kad toks prekių įvežimas neteisėtas (Pastaba: alternatyvi yra tik sąlyga žinojimo/turėjimo žinoti, tačiau visais atvejais reikalaujama dalyvavimo), 3) arba įsigytų ir laikytų tokias prekes.

Teigia, jog nėra aišku, ar Europos Sąjungos reglamentas, kuris tiesiogiai taikomas Lietuvoje, nereikalauja, kad asmuo (faktiškai) būtų neteisėtai įvežęs prekes į Bendrijos muitų teritoriją tam, kad jis būtų pripažintas skolininku Bendrijos muitinės kodekso 4 straipsnio 12 punkto prasme 202 straipsnio 1 ir 3 dalių taikymo apimtyje, skolininku muitinei gali būti laikomas toks asmuo, kuris po importo muitais apmokestinamų prekių įvežimo į Europos Sąjungos teritoriją, kai jis neįvežė prekių į Bendrijos muitų teritoriją ir nedalyvavo jų įvežime, leido šias prekes perkrauti jam priklausančioje teritorijoje (sodyboje), net jei ir žinojo, kad šios prekės įvežtos kitų asmenų neteisėtai, t. y. nesumokėjus muitų.

Atsižvelgiant į tai, kad pačios Bendrijos muitinės kodekso 202 straipsnio normos atsakymo nepateikia, o LVAT yra galutinė instancija administracinėms byloms, pagal ES teisės reikalavimus, LVAT privalėjo nagrinėtoje byloje, arba šioje dėl proceso atnaujinimo, kreiptis į ESTT su prašymu dėl prejudicinio sprendimo priėmimo.

Kadangi nacionaliniai teismai šioje byloje pritaikė Bendrijos muitinės kodekso 202 straipsnį tokiai faktinei situacijai, kai nėra aišku, ar jį tikrai galima taikyti. Iš paties straipsnio lingvistinio aiškinimo nėra aišku, ar jis tokioje situacijoje taikytinas. Šią bylą nagrinėjusių teismų nuomone – taikytinas, pareiškėjo nuomone – netaikytinas. Teismai nepateikė jokių ESTT sprendimų su analogiškomis faktinėmis aplinkybėmis, todėl tai tėra teismų nuomonė, kuri pasak pareiškėjo, privalo būti patikrinta ESTT.

2. Pažymi, kad nagrinėjamu atveju iš pareiškėjo atsakovo naudai, pritaikius Bendrijos muitinės kodekso 202 straipsnį pareiškėjo nenaudai, buvo priteista beveik vienas milijonas eurų.

Pareiškėjas yra ūkininkas, bus sužlugdytas jo verslas. Pareiškėjas neturi tokių pinigų, šiuo metu jau vyksta varžytinės ir bus parduotas jo turtas.

Todėl pažymi, jog teisingas Bendrijos muitinės kodekso 202 straipsnio taikymas yra šiuo atveju ypatingai svarbus, vien atsižvelgiant į ginčo sumos dydį ir savaime suprantamas pasekmes pareiškėjui. Dėl šios priežasties negali likti jokių abejonių dėl teisingo Bendrijos muitinės kodekso 202 straipsnio pritaikymo.

Remiasi ESTT praktika, byloje C-224/01, Gerhard Kobler v. Republik Osterreich [2003] ECR I-10239 ir nurodo, kad kai galutinės instancijos teismas nesikreipia dėl prejudicinio sprendimo, tai asmuo įgyja teisę pareikšti naują ieškinį nacionaliniam teismui dėl žalos atlyginimo, kad nebuvo kreiptasi dėl prejudicinio sprendimo, o toje byloje teismas turi tikrinti, ar nesikreipta pagrįstai, t. y. turi nustatyti, ar dėl nesikreipimo nebuvo priimtas neteisingas sprendimas. ESTT pabrėžė, kad tokioje naujoje byloje vėl gali reikėti kreiptis dėl prejudicinio sprendimo tuo pačiu klausimu, kuris jau turėjo būti išnagrinėtas.

Pažymi, kad jeigu šioje byloje administracinis teismas, esant tokiai didelei ginčo sumai (žalai) ir nesant visiško aiškumo dėl Bendrijos muitinės kodekso 202 straipsnio, nesikreips į ESTT, pareiškėjas bus priverstas inicijuoti kitas teisių gynimo priemones. Pabrėžia, kad nesikreipimas dėl prejudicinio sprendimo ir pareiškėjo privertimas ginti savo teises kitais būdais būtų neprotingas, neteisingas ir nesąžiningas (CK 1.5 str.).

3. Pareiškėjas prašo taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones.

Pareiškėjas informuoja teismą, kad pagal Kauno apygardos administracinio teismo 2015 m, vasario 23 d. sprendimą ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. gruodžio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2081-143/2015, atsakovui kreipusis, antstolio M. P. kontoroje yra pradėtos vykdomosios bylos Nr. 0123/14/00770/S bei Nr. 0123/15/01433. Be to, vykdomojoje byloje Nr. 0123/14/00770/S yra iš varžytinių pardavinėjamas pareiškėjo turtas. Vykdomas išieškojimas itin neigiamai atsiliepia pareiškėjo kaip ūkininko veiklai, nes antstolis nuo areštuotos sąskaitos nurašo tas lėšas, kurios būtų panaudotos pareiškėjo kaip ūkininko veiklai. Pabrėžia, kad pareiškėjas neturi lėšų, iš kurių galėtų sumokėti priteistus pinigus, be to, jo įsitikinimu, pinigai iš jo yra priteisti nepagrįstai.

Pažymi, kad netaikius reikalavimo užtikrinimo priemonių, teismo sprendimo, jeigu jis būtų šioje byloje palankus pareiškėjui, įvykdymas pasidarytų neįmanomas, t. y. jau būtų išieškotos lėšos ir pareiškėjui procesas apskritai netektų prasmės.

Pažymi, kad byla bus vedama per advokatą.

Atsižvelgdamas į aukščiau išdėstytas aplinkybes, vadovaudamasis ABTĮ 20, 153, 154, 155, 156, 157 straipsnių nuostatomis, Bendrijos muitinės kodekso 202 straipsnio nuostatomis, nurodydamas, kad nagrinėjant bylą, buvo padarytas esminis materialinės teisės normų (Bendrijos mutins kodekso 202 straipsnio) pažeidimas, jas taikant, turėjęs įtakos priimant neteisėtus sprendimus ir nutartį (ABTĮ 153 str. 2 d. 10 p.), pareiškėjas prašo:

1. Atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A-2081-143/2015;

2. Taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę – išieškojimo pagal vykdomąjį dokumentą sustabdymą: sustabdyti išieškojimą vykdomosiose bylose Nr. 0123/14/00770/S ir Nr. 0123/15/01433, užvestose pas antstolį M. P. dėl išieškojimo iš P. P. turto Kauno teritorinės muitinės naudai iki tol, kol bus išnagrinėtas šis prašymas dėl proceso atnaujinimo ir bus priimtas sprendimas atnaujinti ar neatnaujinti proceso;

3. Taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę – išieškojimo pagal vykdomąjį dokumentą sustabdymą: sustabdyti išieškojimą vykdomosiose bylose Nr. 0123/14/00770/S ir Nr. 0123/15/01433, užvestose pas antstolį M. P. dėl išieškojimo iš P. P. turto Kauno teritorinės muitinės naudai atnaujinus procesą šioje byloje iki tol, kol bus priimtas galutinis sprendimas šioje byloje;

4. Atnaujinus procesą, kreiptis į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą su prašymu išaiškinti Kodekso 202 straipsnio 2 ir 3 dalį, priimant prejudicinį sprendimą, ar:

4.1. Ar 1992-10-12 Tarybos reglamento (EEB) Nr. 2913/92, nustatančio Bendrijos muitinės kodeksą, 202 straipsnio 3 dalies taikymo apimtyje skolininku gali būti laikomas toks asmuo, kuris pats neįvežė ir/arba nedalyvavo įvežant į Bendrijos muitų teritoriją prekes?

4.2. Ar 1992-10-12 Tarybos reglamento (EEB) Nr. 2913/92, nustatančio Bendrijos muitinės kodeksą, 202 straipsnio 1 ir 3 dalių taikymo apimtyje, skolininku muitinei gali būti laikomas toks asmuo, kuris po importo muitais apmokestinamų prekių įvežimo į Bendrijos muitų teritoriją, kai jis neįvežė prekių į Bendrijos muitų teritoriją ir nedalyvavo jų įvežime, bet leido šias prekes perkrauti jam priklausančioje teritorijoje (sodyboje), net jei ir žinojo, kad šios prekės buvo kitų asmenų įvežtos neteisėtai, t. y. nesumokėjus muitų?

5. Sustabdyti šią administracinę bylą iki tol, kol bus gautas Europos Sąjungos Teisingumo Teismo prejudicinis sprendimas;

6. Priteisti Pareiškėjo P. P. patirtas bylinėjimosi išlaidas, kurias patvirtinantys įrodymai bus pateikti bylos nagrinėjimo eigoje.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

V. Pareiškėjas P. pateiktu prašymu siekia, kad būtų atnaujintas procesas Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo administracinėje byloje Nr. A-2081-143/2015 pagal jo skundą atsakovui Kauno teritorinei muitinei dėl sprendimų ir turto arešto akto panaikinimo.

Proceso atnaujinimo institutas – išimtinė ir galutinė įsiteisėjusių teismo sprendimų, nutarimų ar nutarčių teisėtumo ir pagrįstumo kontrolės procedūra, kurios tikslas yra užtikrinti teisingumo vykdymą bei tinkamą teisės į teisminę gynybą įgyvendinimą, siekiant patikrinti, ar įsiteisėję teismų procesiniai sprendimai nepažeidžia įstatymų saugomų asmenų teisių ir interesų, taip pat išvengti galimo neteisėto teismo procesinio sprendimo teisinių pasekmių (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. birželio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P63-159/2010, 2012 m. sausio 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P261-20/2012 ir kt.).

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje yra konstatavęs, jog atsižvelgiant į tai, kad proceso atnaujinimo stadija galima tik esant įsiteisėjusiam teismo procesiniam sprendimui ir siekiant, kad nebūtų trikdomas įsiteisėjusio teismo sprendimo (nutarimo, nutarties) pagrindu susiklosčiusių teisinių santykių stabilumas, įstatymų leidėjas proceso atnaujinimo stadiją sukūrė ne kaip įprastinę, o kaip išimtinę teismų sprendimų teisėtumo ir pagrįstumo kontrolės formą, apsaugančią visos teisėtvarkos darną ir pastovumą (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. kovo 16 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P146-17/2012). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą pabrėždamas šios proceso stadijos išimtinumą yra konstatavęs, jog jis (išimtinumas) pasireiškia dviem aspektais: pirma, proceso atnaujinimas administracinėje byloje galimas tik esant ABTĮ 153 straipsnio 2 dalyje numatytiems proceso atnaujinimo pagrindams, kurie siejami su jau po bylos išnagrinėjimo paaiškėjusiomis aplinkybėmis arba esminiais materialinės ar proceso teisės normų pažeidimais; ir antra, proceso atnaujinimo stadijos taikymas galimas tik bylose, kurios užbaigtos įsiteisėjusiu teismo sprendimu, nutarimu ar nutartimi (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. birželio 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P444-84/2012).

Nagrinėjamoje byloje pareiškėjas prašo atnaujinti procesą ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punkte nurodytu pagrindu.

Teisėjų kolegija pažymi, kad vadovaujantis ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punktu, procesas byloje gali būti atnaujintas, jeigu pateikiami akivaizdūs įrodymai, kad padarytas esminis materialinės teisės normų pažeidimas jas taikant, galėjęs turėti įtakos priimant neteisėtą sprendimą, nutarimą ar nutartį. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas dėl proceso atnaujinimo šiuo pagrindu yra pažymėjęs, kad nurodytu pagrindu procesas atnaujinimas, kai: pirma, nustatomas materialinės teisės normos pažeidimas jas taikant; antra, nustatytas pažeidimas akivaizdus; ir trečia, toks pažeidimas esminis, t. y. galėjęs turėti įtakos priimti neteisėtą sprendimą, nutarimą ar nutartį (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. rugpjūčio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P502-165/2010, 2011 m. spalio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P146-119/2011).

Aptariamo pagrindo taikymas yra sietinas su pažeidimo akivaizdumu, o tai reiškia, kad prašyme atnaujinti procesą šiuo pagrindu turi būti pateikti argumentai, kurie akivaizdžiai parodo, kad bylą nagrinėjęs teismas neteisingai aiškino byloje taikytiną materialinės teisės normą. Toks akivaizdumas procesą atnaujinti prašančio asmens turi būti specialiai aptartas ir argumentuotas. Pažeidimas laikomas akivaizdžiu, kai proceso atnaujinimo klausimą nagrinėjančiai teisėjų kolegijai nelieka pagrįstų abejonių dėl klaidingo teisės normų aiškinimo ir taikymo (pvz., 2012 m. sausio 27 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P602-71/2012).

ABTĮ 153 straipsnis, įtvirtinantis administracinių bylų proceso atnaujinimo pagrindus, nenumato, kad procesas galėtų būti atnaujintas proceso šaliai dėl įsiteisėjusio teismo sprendimo pareiškus, jog byloje buvo netinkamai atliktas faktinių aplinkybių (įrodymų) tyrimas ar vertinimas. Tokia įstatymų leidėjo pozicija yra pagrįsta taisykle, kad jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, ir teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais (ABTĮ 57 str. 6 d.) (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gegužės 8 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P444-121/2013).

Teisėjų kolegija konstatuoja, jog išnagrinėjus pareiškėjo prašymą, nagrinėjamu atveju pagrindas atnaujinti procesą nenustatytas. Pareiškėjas prašyme atnaujinti procesą nurodo, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas padarė nepagrįstą išvadą, taikydamas Tarybos Reglamentu (EEB) Nr. 2913/92 nustatyto Bendrijos muitinės kodekso 202 straipsnio nuostatas ir pripažindamas pareiškėją skolininku 4 straipsnio 12 punkto prasme, nors pareiškėjas importo muitais apmokestinamų prekių neįvežė, nedalyvavo neteisėtame įvežime (t. y. prisidėjo prie įvežimo), neturėjo ir negalėjo žinoti apie importo muitais apmokestinamų prekių neteisėtą įvežimą, neįsigijo ir nelaikė tokių prekių Bendrijos muitinės kodekso prasme. Teigia, jog abejotina, kad tokia situacija, kai asmuo leidžia perkrauti prekes savo teritorijoje, patenka į Bendrijos muitinės kodekso 202 straipsnio 3 dalies taikymo apimtį ir pareiškėjas gali būti laikomas atsakingu už tokius veiksmus ir turi mokėti muitus. Todėl mano, kad Lietuvos administraciniai teismai Bendrijos muitinės kodekso 202 straipsnį aiškina itin plečiamai.

Teisėjų kolegijos vertinimu, tokie pareiškėjo argumentai nėra pakankami ir neįrodo akivaizdaus materialinės teisės normos taikymo pažeidimo. Priešingai, iš apeliacinės instancijos teismo nutarties matyti, kad teismas priimdamas sprendimą, rėmėsi jau įsiteisėjusiu Kauno apygardos teismo 2014 m. spalio 9 d. baudžiamuoju įsakymu, kuriuo buvo nustatytos faktinės pareiškėjo veikos kvalifikavimo aplinkybės ir pareiškėjas pripažintas kaltu pagal BK 24 straipsnio 6 dalį ir 1992 straipsnio 1 dalį, todėl spręstina, kad apeliacinės instancijos teismas remdamasis turimais duomenimis, nagrinėjamu atveju tinkamai taikė ir aiškino Bendrijos muitinės kodekso 202 straipsnį.

Pažymėtina, kad dėl minėtos Bendrijos muitinės kodekso 202 straipsnio nuostatos taikymo Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas pasisakė nagrinėdamas bylą apeliacine tvarka. Prašyme dėl proceso atnaujinimo pareiškėjo teikiamas teisės normos aiškinimas laikytinas subjektyvia teisės normos interpretacija, kuri nėra privaloma teismui ir savaime nerodo teisės normos aiškinimo klaidingumo. Pareiškėjas nepateikia akivaizdžių įrodymų, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartyje pateikiamas materialinės teisės normų aiškinimas yra klaidingas, t. y. kad padarytas esminis materialinės teisės normų pažeidimas jas taikant, galėjęs turėti įtakos priimti neteisėtą nutartį. Pažymėtina, jog pareiškėjas savo prašyme nepateikia ir įrodymų, kurie pagrįstų jo nurodomo Tarybos reglamento (EEB) Nr. 2913/92 202 straipsnio nuostatų aiškinimo teisingumą.

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pareiškėjas nepateikė akivaizdžių įrodymų, dėl kurių proceso atnaujinimo klausimą nagrinėjančių teisėjų kolegijai neliktų pagrįstų abejonių dėl klaidingo teisės normų aiškinimo ir taikymo, kuris būtų nulėmęs neteisingą bylos išsprendimą.

Kitų argumentų, bylojančių apie konkrečias, esmines ir akivaizdžias teisės taikymo klaidas, padarytas nagrinėjant bylą, pareiškėjas nepateikė, todėl jo prašymas dėl proceso atnaujinimo ABTĮ įvardytu pagrindu netenkintinas.

Teisėjų kolegija pažymi, jog pareiškėjo teiginys, kad nagrinėjamu atveju iškilo būtinybė kreiptis į ESTT dėl prejudicinio sprendimo nėra savarankiškas pagrindas atnaujinti procesą ABTĮ 153 straipsnio prasme. Iš prašymo atnaujinti procesą turinio matyti, jog pareiškėjas būtinybę kreiptis į ESTT, prašant priimti prejudicinį sprendimą, sieja su Tarybos Reglamento (EEB) Nr. 2913/92 nustatyto Bendrijos muitinės kodekso 202 straipsnio aiškinimu bei būtinybe išsiaiškinti, ar inter alia nebuvo pažeisti Europos Sąjungos teisės reikalavimai, nustatant ar pareiškėjas laikytinas skolininku muitinei Bendrijos muitinės kodekso 202 straipsnio prasme.

Šiuo aspektu teisėjų kolegija pažymi, jog pagrindinė prejudicinio sprendimo, o kartu ir kreipimosi į ESTT dėl tokio sprendimo priėmimo, funkcija – garantuoti vienodą Europos Bendrijos teisės taikymą ir aiškinimą visose ES valstybėse narėse. Taip pat nurodytina, jog tik pats bylą nagrinėjantis teismas ir tik bylos nagrinėjimo metu gali nuspręsti, ar ESTT išaiškinimas konkrečiu atveju yra svarbus bylai (ABTĮ 4 straipsnio 3 dalis). Tuo tarpu proceso šalys turi procesinę teisę tokio kreipimosi prašyti, kuria, kaip matyti, konkrečiu atveju proceso metu pareiškėjas nepasinaudojo. Iš bylos medžiagos taip pat matyti, jog šiuo atveju bylą nagrinėjusiems teismams jokių abejonių dėl būtinybės kreiptis į ESTT, tokiu būdu siekiant išvengti skirtingo Europos Bendrijos teisės aiškinimo ir nevienodo jos taikymo ES valstybėse narėse neiškilo, todėl dėl aukščiau išdėstytų motyvų, nenustačius esminio materialinės teisės normos pažeidimo, kuris suponuotų tokios būtinybės kreiptis į ESTT prašant pateikti prejudicinį sprendimą nepaisymą proceso metu, bei proceso neatnaujinus, nėra pagrindo pareiškėjo prašymą tenkinti ir šioje dalyje.

Teisėjų kolegija, vertindama pareiškėjo argumentą, jog teismas privalėjo kreiptis į Teisingumo Teismą, prašydamas atitinkamo išaiškinimo, o ne vienašališkai spręsti, ar konkrečiu atveju Tarybos reglamento (EEB) Nr. 2913/92 202 straipsnis yra taikomas, ar ne, pažymi, kad ši pareiškėjo argumentacija yra paremta kreipimąsi į Europos Sąjungos teismines institucijas reglamentuojančių procesinės teisės normų taikymu. Tuo tarpu įstatymas nenumato galimybės atnaujinti procesą dėl galimo procesinės teisės normų pažeidimo (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. lapkričio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P442 -163/2009).

Pareiškėjas prašo taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones – išieškojimų pagal vykdomuosius dokumentus sustabdymą.

Šiuo aspektu, visų pirma, pažymėtina, jog ABTĮ 71 straipsnio 1 dalis numato, kad reikalavimas gali būti užtikrinamas bet kurioje proceso stadijoje. Proceso atnaujinimas yra viena iš administracinio proceso stadijų. Atitinkamai, absoliutaus draudimo šioje stadijoje taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones nėra. Tačiau svarstant, ar yra pagrindas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones po to, kai įsiteisėja administracinio teismo sprendimas ir prašoma atnaujinti procesą, turi būti atsižvelgiama į reikalavimo užtikrinimo priemonių paskirtį bei į proceso atnaujinimo stadijos specifiką.

Reikalavimo užtikrinimo priemonių paskirtis yra užtikrinti teismo sprendimo įvykdymą, jeigu nesiėmus atitinkamų priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti negalimas (ABTĮ 71 str. 1 d.). Remiantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika pažymėtina, jog reikalavimo užtikrinimo priemonė yra tas teisinis mechanizmas, remiantis kuriuo, esant įstatyme nustatytoms sąlygoms bei įvertinus visas reikšmingas aplinkybes ir interesus, galėtų būtų užkertamas kelias neatitaisomam asmens teisių ir teisėtų interesų pažeidimui atsirasti (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartį administracinėje byloje Nr. P444-117/2008).

Įsiteisėjus administracinio teismo sprendimui, bylos nagrinėjimas yra laikomas baigtu. Toks teismo sprendimas turi būti vykdomas visoje Lietuvos Respublikos teritorijoje (ABTĮ 14 str. 1 d.). Įsiteisėjęs teismo sprendimas pasižymi teisiniu stabilumu, todėl intervencija į šiuo sprendimu sukurtus (konstatuotus) teisinius santykius galima tik išimtiniais atvejais, kai esant įstatyme numatytiems pagrindams procesas yra atnaujinamas. Proceso atnaujinimo stadijos išimtinumas nuosekliai pabrėžiamas Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2006 m. gegužės 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P17-44/2006). Tik nuo to momento, kai procesas administracinėje byloje yra atnaujinamas, bylos nagrinėjimas grįžta į ankstesnę stadiją ir vėl atsiranda galimybė įsiterpti į šiuo sprendimu sukurtus (konstatuotus) teisinius santykius.

Nagrinėjamu atveju pareiškėjas P. P. prašo taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę byloje, kurioje paduotas prašymas atnaujinti procesą. Šis prašymas Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme nėra išnagrinėtas ir procesas nėra atnaujintas. Reikalavimo užtikrinimo priemonių paskirtis – užtikrinti būsimo teismo sprendimo įvykdymą, tol, kol šis sprendimas nėra įsiteisėjęs ir įgavęs jam būdingo stabilumo, t. y. kol nėra aišku, kaip teismas išspręs administracinį ginčą. Kai administracinio teismo sprendimas įsiteisėja, reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymas nebeatitiktų šių priemonių paskirties, kadangi ginčas yra laikomas galutinai išspręstu. Reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymas iš naujo įgautų prasmę ir atitiktų šių priemonių paskirtį tik tais atvejais, jei procesas būtų atnaujintas ir bylos nagrinėjimas grįžtų į ankstesnę bylos nagrinėjimo stadiją. Tokį aiškinimą patvirtina ir ABTĮ 159 straipsnio 2 dalis, kuri suteikia teisę procesą atnaujinusiai teisėjų kolegijai sustabdyti skundžiamo sprendimo, nutarimo ar nutarties vykdymą, kol bus išnagrinėta byla. Tačiau teisė sustabdyti teismo sprendimo, nutarimo ar nutarties vykdymą vien remiantis tuo, kad paduotas prašymas atnaujinti procesą, kol procesas nėra atnaujintas, nėra suteikta. Tokiu atveju nėra prielaidų ir iš esmės svarstyti klausimo dėl ABTĮ 71 straipsnio 3 dalyje numatytų reikalavimų užtikrinimo priemonių taikymo.

Taigi darytina išvada, kad esant įsiteisėjusiam Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimui nėra pagrindo teigti, kad, nesiėmus reikalavimo užtikrinimo priemonių, jo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti negalimas (ABTĮ 71 str. 1 d.). Atitinkamai, nagrinėjamu atveju nėra pagrindo taikyti pareiškėjo prašomas reikalavimo užtikrinimo priemones.

Pastebėtina, kad tokios pozicijos dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas laikėsi ir administracinėse bylose Nr. P556-168/2008, Nr. P525-196/2008, Nr. P63-122/2011.

Dėl bylinėjimosi išlaidų pažymėtina, jog pagal ABTĮ 44 straipsnio 1 dalies nuostatas, teisę į patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą įgyja ta proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas. Atsižvelgus į tai, kad atnaujinti procesą atsisakytina, netenkintinas ir prašymas dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo.

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, darytina išvada, jog pareiškėjo prašymas dėl proceso atnaujinimo yra nepagrįstas įstatymo numatytais proceso atnaujinimo pagrindais, todėl atmestinas, o procesas administracinėje byloje Nr. A-2081-143/2015 neatnaujintinas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 159 straipsnio 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Atsisakyti atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A-2081-143/2015 pagal pareiškėjo P. P. skundą atsakovui Kauno teritorinei muitinei dėl sprendimų ir turto arešto akto panaikinimo.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimė Baltrūnaitė

Stasys Gagys

Vaida Urmonaitė-Maculevičienė