2023-02-22 Nr. AB-4140-3-62-3-02241-2021-8 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. TA-183-822/2023

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-02241-2021-8

Procesinio sprendimo kategorijos: 20.2.3.2; 37.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2023 m. vasario 22 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ryčio Krasausko, Beatos Martišienės ir Skirgailės Žalimienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo E. G. (E. G.) ir atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos (teisių ir pareigų perėmėjas po reorganizacijos – Lietuvos kalėjimų tarnyba) apeliacinius skundus dėl Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2022 m. sausio 4 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo E. G. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos (teisių ir pareigų perėmėjas po reorganizacijos – Lietuvos kalėjimų tarnyba), dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. 1. Pareiškėjas E. G. (E. G.) (toliau – ir pareiškėjas) su skundu kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos (toliau – ir atsakovas, Pravieniškių PN-AK, teisių ir pareigų perėmėjas po reorganizacijos – Lietuvos kalėjimų tarnyba), 20 000 Eur neturtinei žalai atlyginti ir 5 proc. metinių palūkanų skaičiuojant nuo bylos iškėlimo teisme iki visiško teismo sprendimo įvykdymo.

2. Pareiškėjas skunde nurodė, kad laikotarpiu nuo 2018 m. rugsėjo 28 d. iki 2021 m. rugsėjo 15 d. buvo laikomas Pravieniškių PN-AK 3-me sektoriuje sąlygomis, neatitinkančiomis teisės aktų reikalavimų. Teigė, kad buvo netinkamai įrengtas sanitarinis mazgas, unitazas buvo metalinis be plastmasinio uždengimo, todėl pareiškėjas turėjo sėstis ant šalto klozeto, dėl ko pablogėjo sveikata, teko kreiptis į gydytojus, buvo paskirtas gydymas.

3. Pareiškėjas taip pat nurodė, kad nebuvo užtikrintas jo privatumas naudojantis dušu, nes dušo patalpoje nebuvo įrengtos pertvaros ir besiprausiantį pareiškėją galėjo stebėti kiti asmenys, dėl to jis jautė pažeminimą, nors buvo dirbantis, tačiau dėl nurodytų nepatogumų stengėsi rečiau praustis duše. Teigė, kad dušo patalpoje nebuvo įrengtas persirengimo kambarys, dėl to kilo nepatogumų.

4. Pareiškėjas teigė, kad Pravieniškių PN-AK nėra įrengtos koplyčios, o jis yra katalikas, dvasininkas pas pareiškėją neateidavo, dėl to jis negalėjo atlikti išpažinties.

5. Pareiškėjas dėl nurodytų neteisėtų Pravieniškių PN-AK veiksmų patyrė diskomfortą, fizinį skausmą, dvasinę kančią, nepatogumus, orumo pažeminimą, t. y. patyrė neturtinę žalą, kurią vertino 20 000 Eur ir prašė priteisti iš atsakovo.

6. Atsakovas atsiliepime į pareiškėjo skundą su juo nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

7. Atsakovas paaiškino, kad pagal Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2020 m. gruodžio 21 d. įsakymu Nr. V-389 patvirtintų Pataisos įstaigų (tardymo izoliatorių) įrengimo ir eksploatavimo taisyklių (toliau – ir Taisyklės) 12.5 punktą, sanitarinio mazgo kabinoje įrengiamas metalinis praustuvas ir unitazas arba nerūdijančio plieno klozetas. Pagal minėtą reglamentavimą sanitariniuose mazguose yra numatytas metalinių sanitarinių įrenginių įrengimas, todėl pareiškėjo argumentai dėl netinkamai įrengtų klozetų nepagrįsti.

8. Atsakovas nurodė, kad teisės aktai nenumato įstaigai prievolės nuteistųjų dušinėse įrengti matomumą ribojančias pertvaras, išskyrus ilgalaikių pasimatymų patalpas. Pagal teismų praktiką, pertvarų duše neįrengimas negali būti laikomas pakankamu faktu valstybės civilinei atsakomybei atsirasti, nes nacionaliniuose teisės aktuose nėra nustatyta pareiga tokias pertvaras įrengti. Nagrinėjamu atveju, byloje nenustačius jokių kitų pažeidimų, vien privatumo naudojantis dušu neužtikrinimas neturėtų būti vertinamas kaip aplinkybė, sudaranti pagrindą konstatuoti Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnio pažeidimą.

9. Atsakovas taip pat teigė, kad 3-ame sektoriuje naujai rekonstruotame pastate yra įrengtas laisvalaikio kambarys. Esant poreikiui religines apeigas nuteistieji gali atlikti šiame laisvalaikio kambaryje, kuriame yra religinė atributika (kryžius, maldaknygė). Šiuo metu taip pat yra vykdomi koplytėlės įrengimo darbai. Kauno arkivyskupijos kurijos kunigai ir savanoriai pataisos namų 3-me sektoriuje iki karantino paskelbimo lankėsi du kartus per mėnesį. Apie vykdomus užsiėmimus visuomet buvo parašomi skelbimai ir nuteistieji laisva valia turėjo galimybę juose lankytis. Po karantino paskelbimo siekiant išvengti galimų COVID-19 ligos protrūkių, dvasininkų atvykimas buvo apribotas. Religinės apeigos vyko nuotoliniu būdu, paleidžiant tiesiogiai vykstančias mišias bei pamokslus, o dirbantiems nuteistiesiems laisvu nuo darbo laiku paleidžiant mišių įrašus.

10. Atsakovas dėl reikalavimo atlyginti neturtinę žalą nurodė, kad pareiškėjas skunde nepateikė jokių realiais faktais pagrįstų duomenų ar įrodymų apie patirtą neturtinę žalą dėl pareigūnų veiksmų, neįrodė, jog pataisos įstaiga savo veiksmais (veikimu, neveikimu) padarė nuteistajam žalą, todėl tenkinti skundą nėra jokio pagrindo.

II. 11. Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmai 2022 m. sausio 4 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino iš dalies; priteisė pareiškėjui E. G. iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių PN-AK, 200 Eur neturtinei žalai atlyginti ir 5 procentų dydžio metines palūkanas nuo šios sumos nuo bylos iškėlimo teisme, t. y. nuo 2021 m. rugsėjo 29 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

12. Teismas nurodė, kad pareiškėjas reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo grindžia aplinkybėmis dėl privatumo neužtikrinimo būrio dušo patalpose, kadangi dušo patalpoje neįrengtos pertvaros, todėl pareiškėją galėjo stebėti kiti asmenys, taip pat neįrengtos persirengimo patalpos.

13. Teismas nustatė, kad pareiškėjas laikotarpiu nuo 2018 m. rugsėjo 28 d. iki 2021 m. rugsėjo 15 d. buvo laikomas Pravieniškių PN-AK 3-me sektoriuje. Byloje nėra ginčo dėl to, kad dušo patalpoje pertvaros nebuvo įrengtos, šios aplinkybės neneigia ir atsakovas.

14. Teismas pažymėjo, kad pataisos namų (laisvės atėmimo vietų) visuomenės sveikatos saugos reikalavimus ginčui aktualiu laikotarpiu nustatė Sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 patvirtinta Lietuvos higienos norma HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“, kurios 44 punkte numatyta, kad laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaryta galimybė ne rečiau kaip vieną kartą per savaitę nusiprausti duše. Teisės aktuose nėra įtvirtinto reikalavimo dušo patalpose įrengti pertvaras ar atskiras persirengimo patalpas.

15. Ginčo laikotarpiu galiojusiose Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2011 m. kovo 3 d. įsakymu Nr. V-82 patvirtintose Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklėse (redakcija, galiojusi nuo 2018 m. liepos 10 d. iki 2020 m. gruodžio 22 d.) bei Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2017 m. birželio 7 d. įsakymu Nr. V-245 patvirtintose Laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kitu inventoriumi normose taip pat nenustatytas reikalavimas dušo patalpose įrengti pertvaras.

16. Teismas, remdamasis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, nurodė, kad aplinkybė, jog teisės aktai nenumato pareigos pataisos namams įrengti pertvaras dušuose, nesudaro pagrindo atleisti pataisos namus nuo pareigos užtikrinti suimtųjų (nuteistųjų) privatumą naudojantis sanitariniais įrenginiais.

17. Teismas sprendė, kad šiuo atveju Pravieniškių PN-AK pažeidė pareiškėjo subjektinę teisę būti laikomam tinkamomis sąlygomis, nes neužtikrino jam minimalaus privatumo naudojantis dušu kartą per savaitę laikotarpiu nuo 2018 m. rugsėjo 28 d. iki 2021 m. rugsėjo 15 d. (iš viso 154 kartai), dėl to pareiškėjas galėjo patirti neigiamų išgyvenimų ir nepatogumų.

18. Vertindamas pareiškėjo skundo argumentus dėl netinkamai įrengto sanitarinio mazgo, klozeto, teismas pažymėjo, kad teisės aktai nenumato reikalavimo pataisos namuose unitazus ir klozetus uždengti dangčiais. Laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kitu inventoriumi normos 7.6 punkte nustatyta, kad bendrabučio tipo patalpų tualetuose įrengiami klozetai (gali būti ir tupiami) arba pisuarai (tik vyrams). Nenustatęs atsakovo neteisėtų veiksmų aprūpinant nuteistuosius sanitariniais įrenginiais, teismas pareiškėjo argumentus vertino kaip nepagrįstus.

19. Teismas dėl skundo argumentų, susijusių su religinių apeigų atlikimu, koplyčios įrengimu, nurodė, kad atsakovas atsiliepime neneigė pareiškėjo nurodytų aplinkybių dėl koplytėlės neįrengimo, teigė, jog ginčo laikotarpiu buvo vykdomi koplytėlės įrengimo darbai, tačiau esant poreikiui, religines apeigas nuteistieji galėjo atlikti laisvalaikio kambaryje, o karantino laikotarpiu religinės apeigos vyko nuotoliniu būdu.

20. Teismas pažymėjo, kad Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (toliau – ir BVK) 106 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog laisvės atėmimo bausmę atliekantys tikintys nuteistieji turi teisę dienotvarkėje numatyto laisvalaikio metu pataisos įstaigose vieni arba kartu su kitais nuteistaisiais atlikti religines apeigas. Religinių apeigų atlikimo pataisos įstaigoje tvarką nustato Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklės (BVK 106 str. 4 d.). Pagal Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių, patvirtintų Teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 (akto redakcija, galiojusi nuo 2018 m. spalio 20 d. iki 2020 m. sausio 22 d.) 185 punktą, religinėms apeigoms atlikti pataisos įstaigos administracija, atsižvelgdama į dvasininkų rekomendacijas, įrengia atitinkamas patalpas.

21. Teismas, atsižvelgdamas į nurodytą teisinį reglamentavimą, sprendė, kad pataisos namai turi pareigą nuteistiesiems įrengti patalpas religinėms apeigoms atlikti. Nagrinėjamu atveju pareiškėjui ginčo laikotarpiu nebuvo sudaryta galimybė atlikti religines apeigas specialiai tam pritaikytose patalpose, dėl to pareiškėjas galėjo patirti tam tikrų išgyvenimų ir nepatogumų, todėl yra pagrindas konstatuoti neteisėtus atsakovo veiksmus.

22. Teismas, įvertinęs byloje surinktus įrodymus, ginčui aktualų teisinį reglamentavimą, priėjo prie išvadų, kad Pravieniškių PN-AK ginčo laikotarpiu neužtikrino pareiškėjui tinkamų kalinimo sąlygų, kadangi jam nebuvo sudaryta galimybė atlikti religines apeigas specialiai tam pritaikytose patalpose ir nebuvo užtikrintas minimalus privatumas naudojantis dušu kartą per savaitę.

23. Pasisakydamas dėl pareiškėjo reikalavimo atlyginti neturtinę žalą teismas nurodė, kad pareiškėjas savo teiginiams pagrįsti nepateikė jokių duomenų apie jo sveikatos būklę, kitas fizines ar psichines savybes, kurios galėtų būti reikšmingos sprendžiant klausimą dėl įkalinimo sąlygų neigiamo poveikio masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio. Pareiškėjas prie skundo pateikė ligos istorijos išrašą apie 2018 m. spalio 23 d. diagnozuotą (duomenys neskelbtini). Tačiau, teismo vertinimu, minėti duomenys nesudaro pagrindo spręsti, kad šią lėtinę ligą pareiškėjui lėmė netinkamos kalinimo sąlygos Pravieniškių PN-AK 3-me sektoriuje. Be to, pareiškėjas į Pravieniškių PN-AK 3-jį sektorių buvo perkeltas tik 2018 m. rugsėjo 20 d. Teismas taip pat nenustatė, kad atsakovas būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgęsis, o tam tikras kalinamųjų privatumo, jų judėjimo laisvės apribojimas ir su tuo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu.

24. Teismas, įvertinęs pareiškėjo argumentus dėl priežastinio ryšio tarp atsakovo neteisėtų veiksmų ir pareiškėjo nurodytos neturtinės žalos (pasekmės), pripažino, kad pareiškėjas neįrodė, jog jo įkalinimo sąlygos buvo nežmoniškos ar pažeidžiančios pareiškėjo orumą, jo sveikatą ir gerovę, o elgesys su pareiškėju galėtų būti vertinamas kaip kankinimas Konvencijos 3 straipsnio prasme. Įvertinęs nustatytus pažeidimus, jų trukmę, teismas sprendė, kad pareiškėjas dėl konstatuotų pažeidimų galėjo patirti papildomų neigiamų išgyvenimų ir nepatogumų, kurių jis nebūtų patyręs, jei būtų buvęs laikomas teisės aktų nustatytomis sąlygomis, t. y. buvo pažeista jo teisė būti laikomam tinkamomis kalinimo sąlygomis.

25. Teismas pažymėjo, kad šiuo atveju, atsižvelgus į byloje konstatuotų pažeidimų pobūdį (nesudarytos sąlygos atlikti religines apeigas, privatumo dušo patalpose neužtikrinimas) ir jų ilgą trukmę, yra pagrindas pareiškėjui priteisti neturtinės žalos atlyginimą pinigais, nes nagrinėjamu atveju vien pažeidimo pripažinimas negalėtų būti pakankama satisfakcija.

26. Įvertinęs nurodytų aplinkybių bei jas patvirtinančių įrodymų visetą, nenustatęs, kad dėl konstatuotų pažeidimų pareiškėjui būtų kilusios ypatingai neigiamos pasekmės, ar, jog pareiškėjas su skundais ar prašymais būtų kreipęsis į atsakovą dėl skunde išdėstytų aplinkybių, teismas sprendė, kad pareiškėjo prašomas priteisti neturtinės žalos dydis yra mažintinas, todėl vadovaudamasis teisingumo ir protingumo kriterijais, priteisė pareiškėjui iš atsakovo 200 Eur neturtinės žalos atlyginimą. Teismas taip pat priteisė pareiškėjui iš atsakovo 5 proc. dydžio metines palūkanos už prievolę atlyginti neturtinę žalą nuo 2021 m. rugsėjo 29 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

III. 27. Pareiškėjas apeliaciniame skunde prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą pakeisti ir priteisti pareiškėjui iš atsakovo 20 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.

28. Pareiškėjas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino jo patirtą žalą.

29. Pareiškėjas pažymi, kad pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo praktiką, už pažeidimus yra priteisiamos žymiai didesnės sumos neturtinei žalai atlyginti, nei yra priteista pareiškėjui už patirtą skriaudą. Pareiškėjas vertina, kad jo prašoma priteisti 20 000 Eur suma yra adekvati už jo patirtus išgyvenimus ir kankinimus.

30. Pareiškėjas taip pat teigia, kad pirmosios instancijos teismas neišsprendė bylinėjimosi išlaidų atlyginimo klausimo, todėl prašo priteisti jo naudai po 10 ct už kiekvieną skundo lapą bei sugaištą laiką renkant įrodymus bei parengiant skundą ir apeliacinį skundą. Konkrečią bylinėjimosi išlaidų sumą prašo nustatyti teismui savo nuožiūra.

31. Atsakovas atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą su juo nesutinka ir prašo jį atmesti.

32. Atsakovas nurodo, kad pareiškėjo apeliacinis skundas nepagrįstas nei faktu, nei teise, jame nenurodoma, kuo vadovaudamasis pareiškėjas apskaičiavo neturtinės žalos dydį.

33. Atsakovas teigia, kad apeliaciniame skunde nenurodyta, kokias konkrečias proceso ar materialiosios teisės normas pažeidė pirmosios instancijos teismas, o vien tai, jog teismo sprendimas nepatinka pareiškėjui ar jo netenkina, negali būti pagrindu jį panaikinti.

34. Atsakovas apeliaciniame skunde prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą pakeisti ir pripažinti, kad buvo pažeista pareiškėjo E. G. teisė būti kalinamam teisės aktų reikalavimus atitinkančiomis sąlygomis, o reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmesti kaip nepagrįstą.

35. Atsakovas nurodo, kad teismų praktikoje laikomasi nuostatos, jog neturtine žala pripažįstamas ne bet koks asmeniui padarytas neigiamas poveikis. Neturtinės žalos buvimas konstatuotinas tuomet, kai neigiamą poveikį asmeniui darę veiksmai yra pakankamai intensyvūs, o ne mažareikšmiai ar smulkmeniški, kad jie yra nepriimtini teigiamos reputacijos ar asmens gero vertinimo požiūriu. Neigiamas poveikis turi sukelti ne vienkartinius ar trumpalaikius išgyvenimus ar emocijas arba sudaryti kliūtis, kurios nėra sudėtingos ar nesunkiai įveikiamos.

36. Byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas buvo kaip nors išskirtas iš kitų nuteistųjų ir jam kokiu nors būdu bloginamos bausmės atlikimo sąlygos. Konkrečiu atveju byloje nenustatyta aplinkybių, kurios sudarytų pagrindą teigti, jog pareiškėjas būtų buvęs kalinamas kankinančiomis, t. y. pažeidžiančiomis Konvencijos 3 straipsnį, sąlygomis.

37. Atsakovas teigia, kad pareiškėjo teisės į teisės aktuose nustatytas bausmės atlikimo sąlygas pažeidimo pripažinimas laikytinas pakankama bei teisinga satisfakcija pareiškėjo pažeistai teisei apginti, atitinka teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijus. Įvertinus pažeidimo trukmę, jo pobūdį, nesant įrodymų apie tai, kad pareiškėjas būtų kreipęsis į Sveikatos priežiūros tarnybą dėl kalinimo sąlygų sukeltų pasekmių, taip pat nenustačius, kad atsakovas būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgęsis ar, kad dėl netinkamų kalinimo sąlygų pareiškėjui būtų atsiradę kokie nors sveikatos sutrikimai, nagrinėjamu atveju neturtinė žala nebuvo tokia didelė, kad ją būtų būtina įvertinti pinigais. Pareiškėjo teisės į teisės aktuose nustatytas kalinimo sąlygas pažeidimo pripažinimas visiškai pakankama bei teisinga satisfakcija už jo teisių pažeidimą. Todėl šiuo atveju pirmosios instancijos teismo sprendimas keistinas.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

IV. 38. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilęs dėl neturtinės žalos, kurią pareiškėjas kildina iš neteisėtų Pravieniškių PN-AK veiksmų, neužtikrinant pareiškėjui teisės aktuose nustatytų kalinimo sąlygų, laikotarpiu nuo 2018 m. rugsėjo 28 d. iki 2021 m. rugsėjo 15 d., atlyginimo.

39. Pirmosios instancijos teismas, nustatęs, kad Pravieniškių PN-AK ginčijamu laikotarpiu neužtikrino pareiškėjo privatumo naudojantis dušu bei nesudarė sąlygų atlikti religines apeigas, pripažino, jog pareiškėjo teisė į teisės aktuose nustatytas kalinimo sąlygas buvo pažeista ir priteisė pareiškėjui iš atsakovo 200 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

40. Pareiškėjas apeliaciniame skunde, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, teigia, kad teismo priteista neturtinės žalos atlyginimo suma yra neadekvati jo patirtiems išgyvenimams, todėl jam turi būti priteista 20 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo suma. Taip pat nurodo, kad teismas neišsprendė bylinėjimosi išlaidų atlyginimo klausimo.

41. Atsakovas apeliaciniame skunde, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, teigia, kad teismas nepagrįstai priteisė pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimą pinigais, atsakovo vertinimu, šiuo atveju pareiškėjo teisės į teisės aktuose nustatytas kalinimo sąlygas pažeidimo pripažinimas yra visiškai pakankama bei teisinga satisfakcija už jo teisių pažeidimą.

42. Teisėjų kolegija, tikrindama skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, pažymi, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdamas pareiškėjo apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

43. Vadovaujantis ABTĮ 142 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik tuomet, jeigu teismas pripažino, kad tai būtina. Taigi apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007, 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013 ir kt.).

44. Kai yra pagrindas pripažinti, kad, priimdamas ginčijamą sprendimą, pirmosios instancijos teismas rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir teisminio bylos nagrinėjimo metu patikrintais įrodymais, sprendime nuosekliai ir išsamiai išdėstė, kuriais įrodymais grindžiamos teismo išvados, o kurie įrodymai atmetami, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, nekartodama pirmosios instancijos teismo nustatytų aplinkybių, pasisako tik dėl pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodytų argumentų (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. balandžio 26 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1301-502/2017 ir kt.).

45. Teisėjų kolegija, tikrindama pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, pažymi, kad apeliaciniuose skunduose nei pareiškėjas, nei atsakovas neginčija teismo nustatyto pareiškėjo privatumo naudojantis dušais pažeidimo fakto bei nesudarytų sąlygų pareiškėjui atlikti religines apeigas. Byloje iš esmės keliamas klausimas dėl pareiškėjui už nustatytą jo teisių pažeidimą priteistino neturtinės žalos atlyginimo būdo (dydžio).

46. Teisėjų kolegija pirmiausiai pažymi, kad pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) suformuotą praktiką tam, kad netinkamas elgesys patektų į Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnio taikymo sritį, jis turi pasiekti minimalų žiaurumo lygį. Šio minimalaus žiaurumo lygio vertinimas yra reliatyvus, jis priklauso nuo visų bylos aplinkybių, tokių kaip netinkamo elgesio trukmė, jo fizinis ir psichinis poveikis bei tam tikrais atvejais nukentėjusiojo lytis, amžius ir jo sveikatos būklė (žr., pvz., EŽTT 1978 m. sausio 18 d. sprendimą byloje Airija prieš Jungtinę Karalystę (pareiškimo Nr. 5310/71); 2012 m. lapkričio 20 d. sprendimą byloje Kasperovičius prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 54872/08)). EŽTT ne kartą pabrėžė, jog tam, kad būtų taikomas Konvencijos 3 straipsnis, patiriamos kančios ir sunkumai bet kokiu atveju turi būti didesni, nei neišvengiamas su įkalinimu susijęs kentėjimas. Valstybė privalo užtikrinti, jog asmenys būtų kalinami tokiomis žmogaus orumo nepažeidžiančiomis sąlygomis, kad bausmės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jiems tokių kančių ar sunkumų, kurie viršytų neišvengiamas su įkalinimu susijusias kančias, ir kad jų sveikata bei gerovė būtų tinkamai apsaugotos, atsižvelgiant į praktinius įkalinimo aspektus (žr., pvz., 2000 m. spalio 26 d. sprendimą byloje Kudła prieš Lenkiją (pareiškimo Nr. 30210/96); 2001 m. liepos 24 d. sprendimą Valašinas prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 44558/98); 2006 m. liepos 13 d. sprendimą byloje Popov prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 26853/04); 2015 m. gruodžio 8 d. sprendimą byloje Mironovas ir kiti prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 40828/12 ir kt.)).

47. Nagrinėjamu atveju, įvertinus nustatytus pažeidimus, nėra pagrindo konstatuoti Konvencijos 3 straipsnio pažeidimo pareiškėjo atžvilgiu.

48. Teisėjų kolegija, pasisakydama dėl pirmosios instancijos teismo pareiškėjui priteisto neturtinės žalos atlyginimo pagrįstumo pažymi, kad valstybė turi užtikrinti, jog asmens kalinimo sąlygos nepažeistų žmogiškojo orumo, jog šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė (žr., pvz., EŽTT 2015 m. gruodžio 8 d. sprendimą byloje Mironovas ir kiti prieš Lietuvą; 2006 m. liepos 13 d. sprendimą byloje Popov prieš Rusiją).

49. EŽTT formuojamoje praktikoje nepakankamas sanitarinės patalpos izoliavimas pripažįstamas kalinimo sąlygų pažeidimu Konvencijos 8 straipsnio, garantuojančio asmens teisę į privatumą, prasme (žr., pvz., 2015 m. gruodžio 15 d. sprendimą byloje Szafrański prieš Lenkiją (pareiškimo Nr. 17249/12).

50. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, kad asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis sąlygomis, paprastai patiria neturtinę žalą, kaip ji apibrėžta Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.250 straipsnio 1 dalyje (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. balandžio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-309-438/2017, 2017 m. vasario 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-235-492/2017, 2017 m. sausio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3358-624/2016 ir kt.). Ši aplinkybė taip pat konstatuota ir EŽTT praktikoje (žr. pvz., 2008 m. lapkričio 18 d. sprendimą byloje S. prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 871/02).

51. Pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Neturtinės žalos dydis teismo nustatomas pagal reikšmingų kriterijų visumą, CK 6.250 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas nebaigtinis tokių kriterijų sąrašas: žalos pasekmės, žalą padariusio asmens kaltė, jo turtinė padėtis, padarytos turtinės žalos dydis bei kitos turinčios reikšmę bylai aplinkybes, taip pat sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijai.

52. Iš administracinių teismų praktikos matyti, kad asmens, kuris patyrė neturtinės žalos dėl nepriimtinų kalinimo sąlygų, teisės gali būti apginamos dviem būdais – teismo sprendimu pripažįstant asmens teisių pažeidimą arba už patirtą skriaudą atlyginant pinigine kompensacija.

53. Vertindama pareiškėjo ir atsakovo apeliacinių skundų argumentus, susijusius su neturtinės žalos atlyginimu, teisėjų kolegija pabrėžia, kad sprendžiant dėl neturtinės žalos atlyginimo formos ir (ar) dydžio yra analizuojama ir vertinama konkreti situacija, pareiškėjui įvykdyti neteisėti veiksmai, jo sveikatos būklė ir pan., ir atsižvelgus į konkrečią situaciją sprendžiama, ar asmens teisėms apginti pakanka tik pažeistų teisių pripažinimo, ar iš esmės žala buvo padaryta didesnė ir turi būti priteisiamas žalos atlyginimas pinigais (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. birželio 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-4354-520/2018; 2018 m. rugsėjo 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1625-556/2018 ir kt.). Paprastai esant nežymiems, vienkartiniams, neilgalaikiams kalinimo sąlygų pažeidimams (nepriklausomai nuo įstaigos tipo), atsižvelgiant į konkrečią pareiškėjo situaciją, pažeidimas tik konstatuojamas, nepriteisiant neturtinės žalos atlyginimo pinigais (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. vasario 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1805-502/2018).

54. Taikant pažeidimo pripažinimą teismo sprendimu, kaip neturtinės žalos, kilusios dėl nepriimtinų kalinimo sąlygų, atlyginimo būdą, remiamasi EŽTT praktika panašiose bylose, pagal kurią EŽTT, gindamas Konvencijoje įtvirtintas pagrindines žmogaus teises ir laisves, tam tikrais atvejais konstatuoja, jog teisės pažeidimo pripažinimas savaime yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą (žr., pvz., EŽTT 2000 m. spalio 10 d. sprendimą byloje Daktaras prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 42095/98). Todėl teisės pažeidimo pripažinimas bylose, susijusiose su neturtinės žalos atlyginimu, tam tikrais atvejais gali būti savarankiškas pažeistų asmens teisių gynimo būdas. Tai reiškia, kad ne visais atvejais tam, jog būtų apginta pažeista neturtinė teisė, priteisiamas neturtinės žalos atlyginimas pinigais. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gruodžio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-2009/2013 ir joje nurodytą EŽTT 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje Meilus prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 53161/99); 2013 m. gruodžio 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1864/2013; 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008 ir kt.). Pažymėtina ir tai, kad atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva ir teismo funkcija yra patikrinti reikalavimo pagrįstumą bei, jei jis pripažįstamas pagrįstu, nuspręsti, kokia suma pinigais gali būti teisinga ir protinga padarytai žalai atlyginti, jei asmens teisės pažeidimo pripažinimo teismo sprendimu nepakanka (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. rugpjūčio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A575-836/2014; kt.).

55. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas nustatė, kad Pravieniškių PN-AK ginčijamu laikotarpiu neužtikrino pareiškėjo privatumo naudojantis dušu, taip pat nesudarė sąlygų atlikti religines apeigas, todėl konstatavo atsakovo neteisėtus veiksmus ir priteisė pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimą pinigais.

56. Teisėjų kolegija, įvertinusi administracinėje byloje pareiškėjo subjektinės teisės pažeidimo mastą ir trukmę, patirto diskomforto dydį ir kitas byloje nustatytas aplinkybes, pritaria pirmosios instancijos teismo vertinimui, kad nagrinėjamu atveju teisės pažeidimo pripažinimas nelaikytinas pakankama ir teisinga satisfakcija už pareiškėjo teisių pažeidimą. Taigi nėra pagrindo sutikti su atsakovo apeliacinio skundo argumentais, kad šiuo atveju teisės pažeidimo pripažinimas yra pakankama ir teisinga satisfakcija už pareiškėjo teisių pažeidimą.

57. Atsižvelgusi į įstatymuose (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 str. 2 d. ir CK 6.250 str.) įtvirtintus neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijus, į pažeidimo pobūdį, mastą ir trukmę (neužtikrintas pareiškėjo privatumas naudojantis dušu 154 kartus, nesudarytos sąlygos atlikti religines apeigas), pareiškėjo patirto diskomforto dydį ir kitas byloje nustatytas aplinkybes (daugiau jokių pažeidimų nebuvo nustatyta; taip pat nenustatytas tiesioginis pažeidimo poveikis pareiškėjo psichinei ir fizinei sveikatai), teisėjų kolegija sprendžia, kad pareiškėjui pagrįstai priteistas 200 Eur dydžio neturtinės žalos atlyginimas.

58. Teisėjų kolegija pažymi, kad pareiškėjas prašo priteisti jam 20 000 Eur neturtinei žalai atlyginti, tačiau nei skunde, nei apeliaciniame skunde nenurodo tokio pobūdžio kriterijų ar aplinkybių, kurie leistų daryti išvadą, jog pareiškėjui vadovaujantis CK 6.250 straipsniu turėtų būti priteistas būtent toks neturtinės žalos atlyginimo dydis.

59. Pasisakydama dėl pareiškėjo apeliacinio skundo teiginių, susijusių su bylinėjimosi išlaidomis, teisėjų kolegija, be kita ko, pažymi, kad pareiškėjas skunde pirmosios instancijos teismui neprašė priteisti bylinėjimosi išlaidų, taip pat nepateikė jokių turėtas bylinėjimosi išlaidas patvirtinančių įrodymų, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai bylinėjimosi išlaidų klausimo nesprendė.

60. Pažymėtina, kad pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę reikalauti atlyginti jai ir išlaidas advokato pagalbai apmokėti (ABTĮ 40 str. 1 ir 5 d.). Priteistinos tik būtinos, pagrįstos ir suinteresuotos šalies realiai turėtos bylinėjimosi išlaidos (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. sausio 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS63-49/2012; 2015 m. gegužės 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-816-438/2015; kt.).

61. Pareiškėjas apeliaciniame skunde prašo priteisti bylinėjimosi išlaidas, tačiau nepateikia jokių turėtas bylinėjimosi išlaidas patvirtinančių įrodymų. Atsižvelgiant į tai, šis pareiškėjo prašymas negali būti tenkinamas.

62. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, apibendrindama šioje nutartyje aptartas bylos faktines ir teisines aplinkybes, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus ir nustatė teisiškai reikšmingas aplinkybes bylai išspręsti, teisingai pritaikė ginčo santykius reglamentuojančias teisės normas, nenukrypo nuo teismų praktikos tokios kategorijos bylose. Pareiškėjo ir atsakovo apeliacinio skundo argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo sprendimo išvadų pagrįstumo ir teisėtumo, pirmosios instancijos teismo sprendimas yra pagrįstas bylos faktais ir teisės aktų normomis, todėl jį keisti apeliaciniuose skunduose nurodytais ar kitais argumentais nėra jokio pagrindo. Dėl nurodytų priežasčių pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo ir atsakovo atstovo apeliaciniai skundai atmetami.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 148 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo E. G. (E. G.) ir atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos (teisių ir pareigų perėmėjas po reorganizacijos – Lietuvos kalėjimų tarnyba) apeliacinius skundus atmesti.

Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2022 m. sausio 4 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Rytis Krasauskas

Beata Martišienė

Skirgailė Žalimienė