2019-08-28 Nr. AB-16304-3-61-3-02318-2019-9 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eAS-572-602/2019

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02318-2019-9

Procesinio sprendimo kategorija 43.5.1.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

2019 m. rugpjūčio 28 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Dainiaus Raižio, Veslavos Ruskan (pranešėja) ir Arūno Sutkevičiaus (kolegijos pirmininkas),

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo akcinės bendrovės SEB bankas atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. liepos 1 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjo akcinės bendrovės SEB bankas skundą atsakovui Neįgalumo ir darbingumo nustatymo tarnybai prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas akcinė bendrovė (toliau – ir AB) SEB bankas (toliau – ir pareiškėjas, Bendrovė) 2019 m. birželio 25 d. kreipėsi į teismą, prašydamas panaikinti atsakovo Neįgalumo ir darbingumo nustatymo tarnybos prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir atsakovas, Tarnyba) 2019 m. gegužės 23 d. sprendimą Nr. R-2756 (toliau – ir Sprendimas) ir įpareigoti atsakovą pateikti pareiškėjui šiuos dokumentus: 1) Tarnybos priimtus sprendimus, išvadas bei visus kitus susijusius dokumentus, kurių pagrindu Tarnyba V. M. 2017 m. spalio 17 d. išdavė DL-1 formos darbingumo lygio pažymą Nr. 3364, 2018 m. lapkričio 16 d. – DL-1 formos darbingumo lygio pažymą Nr. 3360, o 2019 m. sausio 30 d. – DLN-2 formos darbingumo lygio dėl nelaimingo atsitikimo darbe ar profesinės ligos pažymą Nr. 59; 2) Tarnybos sudarytus dokumentus: 2017 m. spalio 17 d. darbingumo lygio vertinimo aktą Nr. 3152, 2018 m. lapkričio 16 d. darbingumo lygio vertinimo aktą Nr. 2928 ir 2019 m. sausio 28 d. darbingumo lygio vertinimo aktą Nr. 2040.

Pareiškėjas paaiškino, kad jis 2019 m. vasario 14 d. gavo V. M. prašymą mokėti jam periodinę netekto darbingumo kompensaciją bei atlyginti turtinę ir neturtinę žalą, tačiau Tarnyba pareiškėjo, kuris šiame kontekste laikytinas išmoką mokančia institucija, nebuvo informavusi apie pakartotinį V. M. darbingumo lygio vertinimą. Siekdamas apsispręsti, ar pasinaudoti teise apskųsti pakartotinio darbingumo lygio vertinimą, pareiškėjas kreipėsi į Tarnybą 2019 m. kovo 14 d. prašymu, prašydamas pateikti jam atitinkamus (anksčiau minėtus) dokumentus. Atsakovas, be kita ko, praleidęs nustatytą terminą, 2019 m. balandžio 18 d. raštu atsisakė pateikti pareiškėjui jo prašomus dokumentus, tokį atsisakymą motyvavo abstrakčiai, pateikdamas nuorodas į įvairius asmens duomenų teisinę apsaugą reglamentuojančius teisės aktus. Pareiškėjas, nesutikdamas su pateiktu atsakymu, dėl dokumentų pateikimo į Tarnybą kreipėsi pakartotinai, 2019 m. balandžio 25 d. prašymu. Atsakovas ginčijamu Sprendimu pakartotinai atsisakė pateikti pareiškėjui prašomus dokumentus, nurodydamas, kad visais dokumentais, reikalingais žalai apskaičiuoti, disponuoja V. M., o Bendrovės prašomi dokumentai yra pertekliniai, nesusiję su nagrinėjama civiline byla dėl žalos, atsiradusios dėl sveikatos netekimo, atlyginimo, be to, Bendrovė negali būti vertinama kaip pensiją ar išmoką mokanti institucija. Pareiškėjas buvo įsitikinęs, jog atsakovas, priimdamas 2019 m. balandžio 18 d. ir 2019 m. gegužės 23 d. sprendimus, netinkamai aiškino ir taikė Darbingumo lygio nustatymo tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro bei Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2005 m. kovo 21 d. įsakymu Nr. A1-78/V-179 (toliau – ir Aprašas), ir Lietuvos Respublikos žalos atlyginimo dėl nelaimingų atsitikimų darbe ar susirgimų profesine liga laikinojo įstatymo (toliau – ir Laikinasis įstatymas) nuostatas, tokie sprendimai neatitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo reikalavimų.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2019 m. liepos 1 d. nutartimi atsisakė priimti pareiškėjo AB SEB bankas skundą ir grąžino jam sumokėtą 23 Eur žyminį mokestį.

Teismas, įvertinęs ginčijamo Sprendimo turinį, kuriame komentuojamas teisinis reguliavimas ir pateikiami paaiškinimai, dėl ko pareiškėjui nebus teikiami jo prašomi dokumentai, ir kuriame nėra įtvirtinamas įpareigojimas pareiškėjui ar kitaip išspręstas ginčas dėl, pareiškėjo manymu, netinkamo nedarbingumo lygio nustatymo V. M., priėjo prie išvados, kad Sprendimas yra aiškinamojo-informacinio pobūdžio dokumentas, kuris tiesiogiai nesukuria pareiškėjui teisių ar pareigų. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas, nesutikdamas su atitinkamais Tarnybos sprendimais dėl nedarbingumo lygio nustatymo V. M. (aktais, sprendimais, pažymomis), juos turėjo skųsti teismui (ar ginčus nagrinėjančiai institucijai), kuris savo ruožtu iš Tarnybos išreikalautų pareiškėjo prašomus sprendimus bei kitus įrodymus, susijusius su šių sprendimų priėmimu, atitinkamai pareiškėjui būtų suteikta galimybė susipažinti su minėtais dokumentais, kiek tai leidžia asmens duomenų apsaugą reglamentuojantys teisės aktai. Be to, teismas atkreipė dėmesį į tai, kad pareiškėjas pirmo Tarnybos 2019 m. balandžio 18 d. rašto neskundė, o teismui skundė antrą 2019 m. gegužės 23 d. atsakymą (Sprendimą), kuris yra analogiškas 2019 m. balandžio 18 d. raštui.

Teismas, atsižvelgdamas į nustatytas aplinkybes, atsisakė priimti pareiškėjo reikalavimą panaikinti Sprendimą kaip nesukeliantį jam teisinių pasekmių. Atitinkamai atsisakyta priimti ir išvestinį pareiškėjo reikalavimą – įpareigoti atsakovą pateikti pareiškėjui jo pageidaujamus sprendimus, išvadas bei visus kitus susijusius dokumentus.

III. Pareiškėjas AB SEB bankas atskirajame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. liepos 1 d. nutartį ir pareiškėjo skundo priėmimo klausimą perduoti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Pareiškėjas nesutinka su teismo išvada, kad Sprendimas nesukelia jam teisinių pasekmių, ir mano, jog akivaizdu, kad, negavęs iš atsakovo prašomų dokumentų, jis neturi objektyvios galimybės įgyvendinti savo teisę – apskųsti atsakovo priimtus sprendimus, kadangi teikiamas skundas turi būti motyvuotas ir pagrįstas. Neturint skųstinų dokumentų, nežinant jų turinio ir priėmimo motyvų, nėra galimybės parengti tinkamą skundą. Kita vertus, vadovaujantis Aprašo 39 punktu, Laikinojo įstatymo 13 ir 14 straipsniais, atsakovas pareiškėjo prašomus išreikalauti dokumentus turėjo pareigą pateikti ir nesant pareiškėjo prašymo.

Pareiškėjo vertinimu, iš atsakovo pateiktų atsisakymo pateikti pareiškėjui prašomus dokumentus motyvų matyti, jog ginčas iš esmės yra kilęs dėl to, ar Bendrovė pripažintina išmoką (pensiją) mokančia institucija, su visomis iš to kylančiomis teisėmis ir pareigomis. Šiuo atveju atsakovas rėmėsi išimtinai tik savo nuomone, jog pareiškėjas nelaikytinas išmoką (pensiją) mokančia institucija, nepaisant to, kad teisės aiškinimas ir taikymas yra teismo prerogatyva, o teismas skundžiamoje nutartyje nepasisakė dėl šios aplinkybės. Pareiškėjas pabrėžia, jog jis į teismą kreipėsi tam, jog būtų patikrintas Sprendimo, kuriuo atsisakyta pareiškėjui suteikti prašomą informaciją, teisėtumas.

Priešingai nei nurodė teismas, Sprendimas pareiškėjui ne tik kad sukuria atitinkamas pareigas, tačiau, priklausomai nuo galutinio procesinio sprendimo, atitinkamai būtų apspręstos ir pareiškėjo atsakomybės ribos, kiek tai susiję su periodinės netekto darbingumo kompensacijos mokėjimu buvusiam darbuotojui bei jo pateikto reikalavimo dėl žalos atlyginimo vykdymu. Pareiškėjas akcentuoja, jog šioje byloje nėra ginčijamas jo buvusiam darbuotojui V. M. nustatyto pasikeitusio netekto darbingumo lygio (ne)tinkamumas. Be to, pareiškėjas paaiškina, jog ginčijamas Sprendimas ir Tarnybos 2019 m. balandžio 18 d. raštas savo turiniu nėra tapatūs. Atsakovas 2019 m. balandžio 18 d. raštu pareiškėjui pranešė, jog nepateiks prašomos informacijos, kadangi atsakovui nebuvo aišku, kokiu tikslu buvo prašomi duomenys ir kur pareiškėjas ketina juos panaudoti.

Atsižvelgdamas į tai, pareiškėjas 2019 m. balandžio 25 d. prašyme nurodė, kad prašomi pateikti dokumentai yra reikalingi sprendžiant klausimą dėl atsakovo priimtų sprendimų apskundimo. Tik Sprendime atsakovas nurodė aiškius motyvus ir teisinį pagrindą, dėl ko atsisako tenkinti pareiškėjo prašymą, o toks atsisakymas vertintinas kaip sukeliantis pareiškėjui atitinkamas teisines pasekmes.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Teisėjų kolegija pirmiausiai pažymi, kad teisė kreiptis į teismą teisminės gynybos yra fundamentali asmens teisė, pripažįstama tiek nacionalinių (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 str. 1 d., Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 4 str. 1 d., Administracinių bylų teisenos įstatymo 5 str. 1 d.), tiek tarptautinių teisės aktų (Tarptautinio pilietinių ir politinių teisių pakto 2 str. 3 d., Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 str. 1 d., 13 str.), tačiau ji nėra absoliuti. Viešojo administravimo srityje yra priimami įvairaus pobūdžio aktai, bet ne visų jų teisėtumas ir pagrįstumas gali būti tikrinimas administraciniuose teismuose. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą konstatavo, kad administraciniai aktai, dėl kurių galima pateikti skundą, pagal Administracinių bylų teisenos įstatymo 5 straipsnio 3 dalies 1 punktą ir 23 straipsnio 1 dalį, yra visi viešojo administravimo subjektų priimti teisės aktai, nepaisant tų aktų formos, taip pat veiksmai (neveikimas), sukeliantys asmeniui teisines pasekmes, t. y. darantys įtaką asmenų teisėms ar įstatymų saugomiems interesams. Remiantis šiomis teisės normomis, administraciniams teismams priskirta nagrinėti administracines bylas dėl viešojo administravimo subjektų priimtų teisės aktų, taip pat veiksmų (neveikimo), darančių įtaką asmenų teisėms ar įstatymų saugomiems interesams, teisėtumo (žr., pvz., 2008 m. rugsėjo 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS525-540/2008; 2012 m. sausio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS756-868/2011; 2016 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-881-492/2016). Tuo atveju, kai skundo priėmimo nagrinėti stadijoje akivaizdu, jog skundžiamas aktas negali būti ginčo administraciniame teisme objektu, skundą galima atsisakyti priimti nagrinėti, kadangi, nagrinėdamas skundus dėl teisinių pasekmių negalinčių sukelti ir nesukeliančių aktų ar veiksmų, teismas asmens teisių apginti negalėtų, nes net ir skundo tenkinimo atveju asmens teisių ir pareigų apimtis nepasikeistų, o pats procesas būtų iš esmės beprasmis (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. balandžio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS822-172/2010, 2015 m. gruodžio 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-1370-624/2015).

Nagrinėjamu atveju ginčas kilo dėl Tarnybos 2019 m. gegužės 23 d. sprendimo Nr. R-2756 (b. l. 41–43), kuriuo buvo atsisakyta tenkinti pareiškėjo 2019 m. balandžio 25 d. prašymą pateikti nurodytų dokumentų kopijas ir paaiškinti dėl darbingumo lygio vertinimą reglamentuojančių teisės aktų taikymo. Šiame Sprendime atsakovas atkreipė dėmesį į tai, kad Tarnybos direktoriaus sprendimai dėl pakartotinio darbingumo lygio vertinimo gali būti skundžiami Ginčų komisijai prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos, ir išreiškė poziciją, kad ginčui aktualių teisės normų prasme Bendrovė negali būti laikoma išmoką mokančia institucija, be to, klausimas dėl V. M. nelaimingo atsitikimo darbe jau yra išspręstas, o civiliniame ginče dėl žalos atlyginimo pagal Laikinąjį įstatymą Tarnyba nėra saistoma jokių pareigų; V. M. disponuoja visais dokumentais, reikalingais žalai apskaičiuoti, o pareiškėjo prašomi pateikti dokumentai yra pertekliniai, nesusiję su nagrinėjama civiline byla. Atsakovas papildomai akcentavo, jog teisės aktai jo neįpareigoja ypatingus asmens duomenis teikti tretiesiems asmenims.

Pirmosios instancijos teismas atsisakė priimti pareiškėjo skundą, konstatavęs, kad Sprendimas nesukelia pareiškėjui jokių teisinių pasekmių, t. y. šiuo administraciniu aktu nėra įtvirtinamas įpareigojimas pareiškėjui ar kitaip išspręstas ginčas dėl, pareiškėjo manymu, netinkamo nedarbingumo lygio nustatymo, šis sprendimas tėra aiškinamojo-informacinio pobūdžio dokumentas. Be to, pastebėta, kad, pareiškėjui kreipusis į teismą dėl atitinkamų Tarnybos sprendimų teisėtumo ir pagrįstumo įvertinimo, teismas galėtų skundžiamus sprendimus išreikalauti iš Tarnybos, taip pat kad pareiškėjas pateiktu skundu neginčijo Tarnybos 2019 m. balandžio 18 d. rašto, nors šis raštas yra analogiškas ginčijamam Sprendimui.

Pareiškėjas nesutinka su skundžiamoje teismo nutartyje pateiktu Sprendimo vertinimu, ginčijamo administracinio akto sau sukeliamas teisines pasekmes sieja su galimybe gauti jam aktualius dokumentus, kurių pagrindu V. M. kreipėsi į jį dėl periodinės netekto darbingumo kompensacijos bei turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo, tam kad galėtų įvertinti tokių dokumentų turinį ir, jei su priimtais sprendimais nesutiks, parengti ir teismui paduoti teisės aktų reikalavimus atitinkanti skundą.

Teisėjų kolegija, įvertinusi Sprendimo turinį, pritaria pareiškėjo pozicijai, jog toks administracinis aktas sukelia jam teisines pasekmes. Akivaizdu, jog šiuo atveju pareiškėjas negavo tų dokumentų, kuriuos siekė gauti kreipdamasis į atsakovą. Pirmosios instancijos teismas, teigdamas, kad, gavus prašomus dokumentus, pareiškėjo teisių ir pareigų apimtis nepasikeistų, tokį vertinimą iš esmės grindžia aplinkybe, kad pareiškėjas skundą teismui gali paduoti ir neturėdamas siekiamų apskųsti dokumentų, o šiuos dokumentus iš atsakovo gali išreikalauti pats teismas. Tačiau Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, aiškindamas teisės normas, reglamentuojančias įrodymų teikimą ir jų išreikalavimą, ne kartą yra pažymėjęs, kad bendra tvarka yra tokia, jog įrodymus pateikia pačios proceso šalys ir kiti proceso dalyviai, ir tik tuomet, kai šalys negali pačios gauti įrodymų, teismas įgyja pareigą išreikalauti bylai reikalingus įrodymus (žr., pvz., 2011 m. balandžio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. ASl43-224/2011, 2015 m. gegužės 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-37-520/2015, 2018 m. lapkričio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-718-602/2018). Taigi pareiškėjas pagrįstai pirmiausiai kreipėsi į atitinkamą instituciją, siekdamas gauti dokumentus, kuriuos numanomai skųs teismui ir / arba kurie gali patvirtinti jo reikalavimų pagrįstumą, o ne į teismą su prašymu dėl dokumentų išreikalavimo.

Taip pat pažymėtina, jog, teisėjų kolegijos vertinimu, asmenims būtų pernelyg sunku ir neapibrėžta kreiptis į teismą su bendru reikalavimu panaikinti vienos ar kitos institucijos, įstaigos priimtus administracinius aktus, o vėliau, tik jei teismas tenkintų jų reikalavimą išreikalauti prašomus duomenis ir dokumentus, tikslinti skundo pagrindą ir dalyką, atsisakyti skundo ar pan. Toks teisių gynybos būdas ne tik nepatrauklus laiko ir finansų prasme, bet ir pernelyg komplikuotas. Pareiškėjo teisės teisme ginti savo subjektinę teisę į informaciją suvaržymas nebūtinai prisidėtų prie proceso koncentruotumo ir ekonomiškumo, priešingai, tam tikrų konkrečių aplinkybių visumoje tai galėtų lemti teisės į veiksmingą teisinę gynybą pažeidimą. Be to, pastebėtina, kad ir pats pareiškėjas skunde teismui teigė, jog atsakovo prašomi pateikti dokumentai jam reikalingi ne tik siekiant parengti teisės aktų reikalavimus atitinkantį ir argumentuotą skundą, bet ir apskritai įvertinti, ar dėl tokių dokumentų teisėtumo ir pagrįstumo kreiptis į ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka instituciją ar teismą.

Teisėjų kolegija akcentuoja, jog tai, kad atsakovas Sprendime nenagrinėjo ginčo dėl galbūt netinkamai atlikto pakartotinio nedarbingumo lygio nustatymo V. M., neturi teisinės reikšmės, nes pareiškėjas 2019 m. balandžio 25 d. prašymu atsakovo prašė ne išspręsti minėtą ginčą, o pateikti nurodomą informaciją ir dokumentus. Teismas taip pat nepagrįstai atkreipė dėmesį į tai, kad pareiškėjas neskundė Tarnybos 2019 m. balandžio 18 d. rašto, nes, pirma, net tuo atveju, jei Tarnybos 2019 m. balandžio 18 d. rašto ir Sprendimo turinys iš tiesų būtų analogiškas, tai savaime nesukurtų teisinių kliūčių pareiškėjui skųsti tik Sprendimą, o teismui – tokį skundą priimti; antra, Sprendimu nebuvo nuspręsta nenagrinėti pareiškėjo prašymo tuo pagrindu, kad paaiškėjo, jog tuo pačiu klausimu atsakymą yra pateikęs arba sprendimą yra priėmęs viešojo administravimo subjektas, į kurį kreiptasi, arba kitas kompetentingas viešojo administravimo subjektas ir asmuo nepateikia naujų faktinių duomenų, leidžiančių abejoti ankstesnio atsakymo pagrįstumu ar ginčyti viešojo administravimo subjekto priimtą sprendimą (Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 14 str. 5 d. 4 p.); ir, trečia, net jeigu atsakovas Sprendimu būtų atsisakęs nagrinėti pareiškėjo prašymą tuo pagrindu, kad jis yra pakartotinis, teisinės ir faktinės prielaidos tokiam Sprendimui priimti yra analizuotinos bylą nagrinėjant iš esmės, o ne skundo priėmimo stadijoje.

Apibendrindama išdėstytus motyvus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai aiškino ir taikė proceso teisės normas, todėl nepagrįstai atsisakė priimti pareiškėjo skundą. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo atskirasis skundas tenkinamas, o pirmosios instancijos teismo nutartis panaikinama, perduodant klausimą dėl skundo priėmimo pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 154 straipsnio 4 dalimi, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo akcinės bendrovės SEB banko atskirąjį skundą tenkinti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. liepos 1 d. nutartį panaikinti ir perduoti klausimą dėl skundo priėmimo pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Dainius Raižys

Veslava Ruskan

Arūnas Sutkevičius