2020-02-18 Nr. AB-3361-3-61-3-03319-2017-9 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. eA-36-968/2020

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03319-2017-9

Procesinio sprendimo kategorija 41

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2020 m. vasario 18 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ryčio Krasausko (pranešėjas), Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės ir Skirgailės Žalimienės (kolegijos pirmininkė),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo aviakompanijos „Aeroflot – Russian Airlines“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. kovo 7 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo aviakompanijos „Aeroflot – Russian Airlines“ skundą atsakovui Valstybės sienos apsaugos tarnybai prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, trečiajam suinteresuotam asmeniui valstybės įmonei Lietuvos oro uostams dėl nutarimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas padavė teismui skundą, kuriame prašė panaikinti Valstybinės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Tarnyba) 2017 m. rugsėjo 1 d. nutarimą įstatymo pažeidimo byloje Nr. (21/20)-196-396 (toliau – ir ginčijamas nutarimas, Nutarimas). Tuo atveju, jeigu teismas nuspręstų, kad nėra pagrindo panaikinti Nutarimo, pareiškėjas prašė pakeisti Nutarimą ir sumažinti jam paskirtą baudą iki 3 186 Eur.

2. Pareiškėjas skunde nurodė, kad:

2.1. Pareiškėjas 2017 m. rugpjūčio 7 d. vykdė oro skrydį SU2120 iš Maskvos (reisinis skrydis) į Kauno oro uostą. Į Kauno oro uostą atskraidino 18 Rusijos Federacijos ir 8 Ukrainos Respublikos piliečius, kurie iš Kauno oro uosto tranzitu turėjo išvykti į Nuadibu (Mauritanija). Atskraidinti asmenys neturėjo Šengeno vizų, tačiau atskridę į Kauno oro uostą jie gavo dokumentus, leidžiančius teisėtai būti Lietuvos Respublikoje, ir visi keleiviai buvo išskraidinti į galutinę kelionės vietą – Nuadibu (Mauritanija). Tai, jog asmenys neturėjo tikslo pasilikti Šengeno erdvėje, bet turėjo išskristi į galutinę kelionės vietą, patvirtina bendrovės „ANDA AIR“ 2017 m. rugpjūčio 4 d. garantinis raštas, iš kurio matyti, jog 2017 m. rugpjūčio 7 d. 23.50 val. visi iš Maskvos į Kauno oro uostą atskraidinti keleiviai turėjo išvykti į Nuadibu (Mauritanija).

2.2. Pareiškėjas nebuvo tinkamai informuotas, jog Kauno oro uoste skrydžio vykdymo metu nebus įrengta tranzitinė zona, o atsakovas, priimdamas Nutarimą, to neįvertino ir todėl be pagrindo nustatė pareiškėjo kaltę. Pagal teisės aktų reikalavimus pareiškėjas yra įpareigotas užtikrinti keleivių turimų dokumentų atitiktį įvažiavimo į Lietuvos Respubliką reikalavimams. Tam, jog šią pareigą pareiškėjas galėtų įvykdyti, jis turėjo būtų tinkamai informuotas apie tai, kokie reikalavimai yra ar bus taikomi jo atvežamų keleivių atžvilgiu. Pareiškėjas skrydžius į Lietuvą vykdo nuolat, atskraidina keleivius, kurių galutinis tikslas yra ir Lietuvos Respublika, ir tranzitinius keleivius. Tranzitiniai keleiviai yra išlaipinami į Vilniaus oro uosto tranzitinę zoną ir toliau keliauja iš anksto suplanuotu maršrutu. Perkeliant Vilniaus oro uosto veiklą į Kauno oro uostą, pareiškėjas, atsižvelgdamas į Vilniaus oro uosto pateiktą informaciją, neturėjo priežasčių abejoti, kad ir Kauno oro uoste, taip pat kaip ir Vilniaus oro uosto atveju, pareiškėjo atvežti keleiviai turės galimybę tranzitinėje zonoje sulaukti skrydžio į galutinį kelionės tikslą ir dėl to jiems nebus reikalinga Lietuvos nacionalinė arba Šengeno viza.

2.3. Pasaulinės oro transporto asociacijos TIMATIC sistemos pranešime nurodoma, jog „Kauno oro uoste nėra galimybės priimti tranzitinių keleivių“, tačiau kartu pažymėta, jog šis pranešimas galioja iki 2017 m. liepos 14 d. Pranešime nėra pateikta informacija apie tai, kad vėlesniu laikotarpiu bus taikomi kokie nors apribojimai, t. y. kad vėliau vykdant skrydžius atvežami keleiviai privalo turėti kelionės dokumentus dėl to, jog Kauno oro uoste nėra įrengta tranzitinė zona. Atsižvelgiant į oficialų TIMATIC pranešimą, vertino, jog nuo 2017 m. liepos 15 d. tranzito zona Kauno oro uoste funkcionuos, todėl pareiškėjo vežami keleiviai neturės pareigos turėti Šengeno vizas arba kitus kelionės dokumentus.

Pareiškėjas 2016 m. rugpjūčio 30 d. gavo Vilniaus oro uosto Antžeminio aptarnavimo koordinatoriaus D. L. el. laišką, kuriame nurodyta, kad Kauno oro uostas priims visus reguliarius skrydžius, kurie vykdomi iš Vilniaus oro uosto, ir nebus jokių papildomų trikdžių, o antžeminio aptarnavimo kompanija aptarnaus keleivius tokiomis pačiomis sąlygomis, kaip ir Vilniaus oro uoste. Uždaroji akcinė bendrovė (toliau – ir UAB) „Baltic Ground Services“, kuri atlieka antžeminį keleivių aptarnavimą, 2016 m. rugpjūčio 9 d. pateikė pareiškėjui el. laišką, kuriame buvo nurodyta, jog Vilniaus oro uosto pakilimo tako rekonstrukcijos metu Kauno oro uoste bus teikiamos visos tos pačios keleivių aptarnavimo paslaugos, kokios buvo teikiamos ir Vilniaus oro uoste.

El. laiškuose pateikta informacija patvirtina aplinkybes, kad Kauno oro uoste turėjo būti įrengta tranzitinė zona, o antžeminį aptarnavimą vykdanti bendrovė pasirūpins tranzitinių keleivių aptarnavimu. Pareiškėjas iš Vilniaus oro uosto 2016 m. liepos 29 d. gavo raštą Nr. 4R-783 „Dėl Vilniaus oro uosto kilimo tako rekonstrukcijos“, kuriame nėra informacijos apie tai, jog Kauno oro uoste nebus tranzito zonos. Pareiškėjo atstovas S. S. apie nurodytas aplinkybes informavo atsakovą, tačiau atsakovas šių aplinkybių netyrė ir tokiu būdu pažeidė administracinės atsakomybės taikymo principus – išsamiai ir objektyviai išnagrinėti sankcijos taikymui reikšmingas aplinkybes.

Nutarime nurodyta, kad oro uoste keleivius aptarnaujančios įmonės atstovė 2017 m. rugpjūčio 7 d. išsiuntė el. laišką UAB „Rudenta“ direktoriui V. R. apie tai, jog keleiviams reikės vizų. Tačiau UAB „Rudenta“ yra atskiras juridinis asmuo. UAB „Rudenta“ direktorius V. R. nėra ir nebuvo pareiškėjo atstovas, todėl negalima vertinti, kad 2017 m. rugpjūčio 7 d. išsiųstas el. laiškas yra laikytinas tinkamu pareiškėjo informavimu apie tai, jog Kauno oro uoste nėra tranzitinės zonos.

2.4. Teismų praktikoje laikomasi pozicijos, kad, sprendžiant dėl Lietuvos Respublikos transporto veiklos pagrindų įstatymo (toliau – ir TVPĮ) 20 straipsnio 1 dalies normos taikymo, svarbu nustatyti, ar bendrovė pažeidė teisės aktus, reglamentuojančius asmenų įvežimą į Lietuvos Respubliką, ar yra jos kaltė (Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. lapkričio 19 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. I-3102-331/2010). Pagal pareiškėjo turimą informaciją pareiškėjas buvo įsitikinęs, jog reikalavimas dėl Šengeno vizų pareiškėjo atskraidintiems keleiviams nebus taikomas. Pareiškėjo į Kauno oro uostą atskraidinti keleiviai buvo išskraidinti į galutinę kelionės vietą. Tranzitas faktiškai įvyko, o Lietuvos Respublikai nebuvo padaryta jokia žala, todėl buvo pagrindas pareiškėjui netaikyti atsakomybės. Tokia situacija, kai keleiviai be kelionės dokumentų de facto (faktiškai) buvo Kauno oro uoste ir vėliau iš jo išvyko į galutinę kelionės vietą, iš esmės prilygintina kelionei tranzitu. Atsakovo paskirta bauda yra neteisinga ir neproporcinga padarytam pažeidimui. Atsižvelgiant į skunde nurodytas aplinkybes, t. y. kad pareiškėjo veiksmuose nėra kaltės ir tyčios, kad per Kauno oro uostą keleiviai buvo gabenami tik dėl to, jog rekonstrukcijai buvo uždarytas Vilniaus oro uostas, jog pareiškėjas rūpinosi, kad keleiviai pasiektų galutinį kelionės tikslą, kad nebuvo padaryta jokia žala, yra pagrindas panaikinti Nutarimą, o šio prašymo netenkinus – sumažinti paskirtą baudą iki 3 186 Eur.

3. Atsakovas Tarnyba atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė skundą atmesti. Atsakovas atsiliepime nurodė, kad:

3.1. Pareiškėjas į Kauno oro uostą atgabeno užsieniečius be įvažiavimui į Lietuvos Respubliką būtinų galiojančių vizų. Užsieniečiai paaiškino, jog vyksta tranzitu per Kauno oro uostą į Mauritanijos Respublikos miestą Nuadibu ir kad jų čia turi laukti lėktuvas, atskridęs iš Kijevo. Pagal valstybės įmonės (toliau – ir VĮ) Lietuvos oro uostų Vilniaus filialo gautą informaciją užsienio oro linijų bendrovėms prieš Vilniaus oro uosto uždarymą buvo pranešta, kad Kauno oro uoste nebus tarptautinės tranzito zonos ir trečiųjų šalių piliečiai privalės turėti vizas, leidimus gyventi ar kitus dokumentus, leidžiančius atvykti į Lietuvos Respubliką. Ši informacija 2016 m. gruodžio 12 d. buvo išplatinta per pasaulinę oro transporto asociacijos TIMATIC sistemą. Pareiškėjas, priimdamas užsieniečius į savo orlaivį, privalėjo žinoti, jog šie pagal suplanuotą skrydžių maršrutą kirs Lietuvos Respublikos valstybės sieną, todėl pareiškėjas turėjo pareigą užtikrinti, kad užsieniečiai turėtų galiojančias vizas. Užsieniečiai nei prieš atvykdami į Kauno oro uostą, nei į jį atvykę ir būdami jame nepateikė pasienio pareigūnams patvirtinamųjų dokumentų, kurių pagrindu būtų galima išduoti jiems vizą Kauno oro uoste, todėl 2017 m. rugpjūčio 7 d. Kauno oro uosto užkardos pareigūnai užsieniečiams surašė atsisakymus leisti atvykti kertant sieną.

3.2. Galutinis kelionės tikslas (Mauritanija) neatleidžia nuo privalomumo užsieniečiams turėti įvažiavimo vizą ir TVPĮ 20 straipsnio taikymo prasme nepanaikina pareiškėjo šioje teisės normoje įtvirtintos pareigos užtikrinti, kad jo vežami keleiviai turėtų tinkamus įvažiuoti į Lietuvos Respubliką kelionės dokumentus. Kauno oro uoste keleivius aptarnaujančios įmonės „Litcargus“ atstovė V. S. paaiškino, kad 2017 m. rugpjūčio 7 d. išsiuntė el. laišką UAB „Rudenta“ direktoriui V. R., kuriame pateikė informaciją, jog jūreiviai, neturintys tinkamų dokumentų, nebus įleisti į Lietuvos Respubliką. V. R. 2017 m. rugpjūčio 7 d. 15.47 val. el. laišku atsakė, kad tai bus tranzitiniai keleiviai, neturintys vizų. V. S. 16.24 val. dar kartą nusiuntė informaciją, gautą iš Kauno oro uosto užkardos pareigūnų, kad minėti jūreiviai nebus įleisti į Lietuvos Respubliką, nes vykdo tranzitinį skrydį, kuris nėra numatytas Kauno oro uoste. Pareiškėjas neigia sąsajas su UAB „Rudenta“ ir jos direktoriumi V. R., tačiau V. R. 2017 m. rugpjūčio 14 d. pareiškėjui pateiktame paaiškinime nurodė, kad 20 metų organizuoja jūreivių pervežimus oro transportu, o aviakompanija „Aeroflot – Russian Airlines“ yra vienas iš vežėjų, kurio paslaugomis naudojasi jo vadovaujama įmonė. Pareiškėjas nerodė noro gauti visą reikiamą informaciją, susijusią su tranzitinių keleivių vykimo per Kauno oro uostą galimybėmis. Pareiškėjas nepasinaudojo galimybe kreiptis į Kauno oro uoste keleivius aptarnaujančią įmonę dėl informacijos apie tarptautinės tranzito zonos buvimą ar nebuvimą Kauno oro uoste.

3.3. Pareiškėjui taikytas mažiausias (minimalus) galimas sankcijos dydis. Neigiamas pasekmes dėl užsieniečių atskraidinimo į Kauno oro uostą sudarė Tarnybos veiklos sutrikdymas ir apsunkinimas, kadangi esant tokiam dideliam vežėjo atskraidintų užsieniečių, neturinčių reikalingų įvažiuoti į Lietuvos Respubliką kelionės dokumentų, skaičiui, Kauno oro uosto užkarda privalėjo ieškoti papildomų organizacinių ir žmogiškųjų išteklių, siekdama, kad būtų tinkamai užtikrinta neįleistų užsieniečių kontrolė, o kiti valstybės sieną Kauno oro uoste kertantys keleiviai nepatirtų papildomų nepatogumų.

4. Trečiasis suinteresuotas asmuo VĮ Lietuvos oro uostai atsiliepime prašė bylą spręsti teismo nuožiūra. Nurodė, kad informaciją apie tranzito zonos nebuvimą Kauno oro uoste išplatino pareiškėjo antžeminį aptarnavimą atliekanti įmonė UAB „Baltic Ground Services“, kuri Tarptautinės oro transporto asociacijos atstovams, atsakingiems už TIMATIC informacijos skelbimą, pateikė teisingą informaciją apie tranzito infrastruktūros (zonos) nebuvimą Kauno oro uoste per laikotarpį nuo 2017 m. liepos 14 d. iki 2017 m. rugpjūčio 17 d.

II. 5. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2018 m. kovo 7 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

6. Teismas nustatė, kad pareiškėjas reisu SU2120 iš Maskvos į Kauno oro uostą atskraidino 21 Rusijos pilietį ir 11 Ukrainos piliečių. Pareiškėjo atskraidintų keleivių dokumentų patikrinimo metu nustatyta, kad 18 Rusijos piliečių ir 8 Ukrainos piliečiai neturėjo reikiamų kelionės dokumentų patekti į Lietuvos Respubliką, todėl jiems buvo neleista kirsti Lietuvos Respublikos sieną. Pareiškėjui dėl TVPĮ 20 straipsnio 1 dalies pažeidimo surašytas Nutarimas.

7. Teismas, spręsdamas ginčą, vadovavosi Lietuvos Respublikos įstatymo dėl užsieniečių teisinės padėties (redakcija nuo 2017 m. liepos 1 d. iki 2017 m. rugpjūčio 31 d.) 2 straipsnio 33 punktu, 5 straipsnio 2 dalimi ir nustatė, kad nagrinėjamu atveju 18 Rusijos ir 8 Ukrainos piliečiai buvo atskraidinti į Kauno oro uostą be galiojančių vizų, leidžiančių minėtiems asmenims patekti į Lietuvos Respublikos teritoriją. Kauno oro uoste keleivių atgabenimo metu nebuvo įrengta tranzito zona, todėl pagal Įstatymo dėl užsieniečių teisinės padėties 5 straipsnio 2 dalį pareiškėjo į Kauno oro uostą atgabenti keleiviai laikomi atvykusiais į Lietuvos Respublikos teritoriją, o ne per tarptautinį oro uostą keliaujantys tranzitu asmenys.

8. Teismas vadovavosi TVPĮ 20 straipsnio 1, 2 dalimis ir nurodė, kad TVPĮ 20 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta imperatyvi nuostata, įpareigojanti vežėjus, įvežančius į Lietuvos Respublikos teritoriją per valstybės sieną užsieniečius, užtikrinti, kad jie turėtų kelionės dokumentus, reikalingus įvažiuoti į Lietuvos Respubliką. Šios pareigos užtikrinimui įstatymų leidėjas vežėjams suteikė teisę tikrinti keleivių dokumentus, kad būtų įsitikinta, ar keleivis turi kelionės dokumentus, reikalingus įvažiuoti į Lietuvos Respubliką. Teismas pažymėjo, kad minėtų dokumentų turėjimas ar neturėjimas yra pagrindas Tarnybai praleisti arba nepraleisti keleivius per dokumentų kontrolės punktą. Pagal TVPĮ 20 straipsnio 1 ir 2 dalis, vežėjas tikrina kelionės dokumentus, kurie yra reikalingi įvažiuoti į Lietuvos Respublikos teritoriją per valstybės sieną.

9. Teismas nurodė, kad byloje iš esmės nėra ginčo dėl faktinės aplinkybės, kad pareiškėjo atgabenti keleiviai, t. y. 18 Rusijos ir 8 Ukrainos piliečiai į Kauno oro uostą buvo atskraidinti be galiojančių vizų, leidžiančių jiems patekti į Lietuvos Respublikos teritoriją. Pareiškėjas skunde iš esmės neginčija nustatyto pažeidimo fakto, tačiau teigia, kad jis nebuvo tinkamai informuotas apie tai, jog Kauno oro uoste nebus įrengta tranzito zona.

10. Teismas nustatė, kad TIMATIC sistemoje buvo pranešta apie aplinkybę, jog Kauno oro uoste nebus teikiamos tranzito paslaugos, pateikta informacija, jog Vilniaus tarptautinio oro uosto darbas turėtų būti atnaujintas 2017 m. rugpjūčio 17 d. Nors pranešime nurodoma, kad pranešimas „2017-07-14 Vilniaus tarptautinis oro uostas (VNO) bus uždarytas dėl kilimo tako rekonstrukcijos. Visis skrydžiai bus nukreipti į Kauno oro uostą (KUN), o Kauno oro uoste (KUN) nebus teikiama tranzito paslaugų. Vilniaus tarptautinio oro uosto (VNO) darbą turėti būti atnaujintas 2017-08-17.“ galioja iki 2017 m. liepos 14 d., tačiau, teismo teigimu, sistemiškai vertinant pranešimo turinį, matyti, kad juo vežėjai buvo informuoti apie Kauno oro uoste neteikiamas tranzito paslaugas. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjo pateiktuose elektroniniuose susirašinėjimuose nėra pateikti duomenys, jog Kauno oro uoste nuo 2017 m. liepos 14 d. iki 2017 m. rugpjūčio 17 d. bus įrengta tranzito zona. Pareiškėjas keleivius į Kauno oro uostą atgabeno 2017 m. rugpjūčio 7 d. 22.50 val., t. y. Vilniaus tarptautinio oro uosto rekonstrukcijos metu. TIMATIC sistemoje akcentuota aplinkybė, kad tuo metu, kai Vilniaus tarptautinis oro uostas bus uždarytas, skrydžiai bus nukreipiami į Kauno oro uostą, kuriame nėra tranzito zonos.

11. Teismas pažymėjo, kad iš TVPĮ 20 straipsnio nuostatų matyti, kad juose expressis verbis (tiesiogiai) įtvirtinta pareiškėjo pareiga užtikrinti, jog atvykstantys asmenys turėtų tinkamus kelionės dokumentus ir galėtų juos pateikti atvykimo į Lietuvos Respubliką momentu. Teismas, atsižvelgdamas į TVPĮ 20 straipsnio reglamentavimą ir ginčo faktines aplinkybes, vertino, kad pareiškėjas disponavo prieštaringa ir galbūt neišsamia informacija apie Kauno oro uoste teikiamas skrydžių aptarnavimo paslaugas, todėl jis, kaip vežėjas, turėjo pareigą, prieš priimdamas keleivius gabenti į Kauno oro uostą, įsitikinti, ar Kauno oro uoste įrengta tranzito zona ir ar pareiškėjo keleivių turimi kelionės dokumentai yra tinkami atvykti į Kauno oro uostą. Teismas nagrinėjamu atveju nenustatė, kad pareiškėjas būtų kreipęsis į Kauno oro uosto administraciją ar Kauno oro uoste antžeminį keleivių aptarnavimą atliekančią įmonę, prašydamas pateikti informaciją dėl to, ar Kauno oro uoste veikia tranzito zona. Pareiškėjo atstovas S. S. Tarnybai paaiškino, kad vadovavosi ankstesne skrydžių praktika, keleivius gabenant per Vilniaus tarptautinį oro uostą, tikėjosi, kad Kauno oro uoste įrengta tranzito zona. Iš pareiškėjo atstovo pateiktų paaiškinimų matyti, kad pareiškėjas neturėjo pakankamai išsamių duomenų daryti išvadą, jog Kauno oro uoste įrengta tranzito zona. Pareiškėjas, vykdydamas skrydį, rėmėsi ankstesnių skrydžių praktika per Vilniaus tarptautinį oro uostą bei elektroniniais susirašinėjimais, kuriuose nebuvo vienareikšmiškai patvirtinta, kad Kauno oro uoste įrengta tranzito zona. Teismas vertino, kad neturėdamas tokių duomenų, pareiškėjas neįgyvendino TVPĮ 20 straipsnio 1 dalyje jam nustatytos pozityvios pareigos – užtikrinti, kad užsieniečiai turėtų kelionės dokumentus, kurie reikalingi įvažiuoti į Lietuvos Respubliką. Teismas pažymėjo, kad dalis pareiškėjo atgabentų keleivių, t. y. 5 keleiviai iš 31 turėjo Šengeno vizas, todėl informacija apie tranzito zonos nebuvimą Kauno oro uoste buvo vertinama skirtingai.

12. Teismas nurodė, kad nėra aktualu, kokie buvo tolimesni pareiškėjo atgabentų asmenų kelionės tikslai, kadangi nusileidimo Kauno oro uoste, kuriame nebuvo įrengta tranzito zona, metu pareiškėjo atgabenti keleiviai turėjo kirsti Lietuvos Respublikos sieną, ko padaryti jie negalėjo dėl to, kad neturėjo tinkamų kelionės dokumentų – vizų. Iš Tarnybos Vilniaus rinktinės Kauno oro uosto užkardos specialisto 2017 m. rugpjūčio 8 d. tarnybinio pranešimo Nr. 21/20-196-394 nustatyta, kad pareiškėjo atgabenti keleiviai planavo per Kauno oro uostą tranzitu išvykti į Mauritaniją, aplinkybės, jog Kauno oro uoste neįrengta tranzito zona ir jiems reikės vizos, keleiviai nežinojo, asmenims surašyti atsisakymai leisti atvykti į Lietuvos Respubliką kertant sieną. Taigi neigiami padariniai tiek pareiškėjo atgabentiems keleiviams, tiek Tarnybos atstovams kilo nepriklausomai nuo keleivių suplanuoto tolimesnio kelionės tikslo – keleiviams surašyti atsisakymai leisti atvykti į Lietuvos Respubliką kertant sieną.

13. Teismas, įvertinęs pareiškėjo ir atsakovo argumentus, pažymėjo, kad šioje byloje nėra reikšmingi pareiškėjo santykiai su UAB „Rudenta“ atstovais, kurie galbūt turėjo informaciją apie tranzito zonos Kauno oro uoste nebuvimą. TVPĮ 2 straipsnio 16 punkte nustatyta, kad vežėjas – tai fizinis arba juridinis asmuo, kuris verčiasi keleivių, bagažo ir (arba) krovinių vežimu ir atitinka Lietuvos Respublikos įstatymų nustatytas sąlygas bei reikalavimus. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas buvo vežėjas, reisu SU2120 iš Maskvos atgabenęs keleivius į Kauno oro uostą, kurie neturėjo tinkamų įvažiuoti į Lietuvos Respubliką kelionės dokumentų. Aplinkybė, koks subjektas užsakė iš pareiškėjo skrydžio paslaugą ar bendravo su Kauno oro uosto administracija, nagrinėjamu atveju nėra reikšminga, kadangi TVPĮ 20 straipsnio 1 dalyje nustatytos pareigos taikomos išskirtinai vežėjams. Esant šioms aplinkybėms, teismas vertino, kad Tarnyba pagrįstai nustatė, jog pareiškėjas pažeidė TVPĮ 20 straipsnio 1 dalyje jam nustatytą pareigą užtikrinti, jog užsieniečiai turėtų kelionės dokumentus, kurie reikalingi įvažiuoti į Lietuvos Respubliką. Teismas priėjo prie išvados, kad Tarnybos Nutarimas yra teisėtas ir pagrįstas, nėra pagrindo jį naikinti.

14. Teismas, pasisakydamas dėl pareiškėjui paskirtos baudos dydžio, vadovavosi Įstatymo 26 straipsnio 1, 2, 3 dalimis. Teismas iš Nutarimo turinio nustatė, kad jame atsižvelgta į lengvinančią aplinkybę – pareiškėjas teikė pagalbą Tarnybai atliekant TVPĮ reikalavimų pažeidimo tyrimą, sunkinančios aplinkybės nenustatytos. Pareiškėjui paskirta minimalaus dydžio bauda – trijų tūkstančių šimto aštuoniasdešimt šešių eurų bauda už kiekvieną be reikalingų kelionės dokumentų vežamą užsienietį. Pareiškėjas nenurodė jokių išskirtinių, ypatingų aplinkybių, dėl kurių būtų pagrindas spręsti, kad pareiškėjui taikoma bauda yra neproporcinga, nepagrįstai didelė ar sudaranti ypatingus finansinius sunkumus. Tai, kad pareiškėjas teikė pagalbą Tarnybai atliekant pažeidimo tyrimą, nereiškia, kad dėl to jo atsakomybė gali būti mažinama labiau nei nustatytas minimalus baudos dydis. Teismas nustatė, kad pareiškėjo atgabentiems keleiviams nebuvo leista kirsti Lietuvos Respublikos sienos, pareiškėjo atgabenti keleiviai į Lietuvos Respublikos teritoriją, t. y. Kauno oro uostą, atvyko 2017 m. rugpjūčio 7 d. 22.50 val., išvyko 2017 m. rugpjūčio 8 d. 01.15 val., t. y. daugiau nei 2 valandas pareiškėjo atgabentų keleivių saugumą ir izoliavimą turėjo užtikrinti Tarnybos pareigūnai ir Kauno oro uosto administracija. Todėl teismas atmetė kaip nepagrįstus pareiškėjo teiginius, kad dėl nustatyto pažeidimo nekilo neigiamos pasekmės. Teismas, atsižvelgęs į tai, kad pareiškėjui skirta minimali TVPĮ 20 straipsnio 2 dalyje nustatyta bauda, vertino, jog nėra pagrindo tenkinti pareiškėjo reikalavimą sumažinti jam paskirtą baudą.

15. Teismas priėjo prie išvados, kad pareiškėjas neįvykdė TVPĮ 20 straipsnio 1 dalyje nustatytos vežėjo pareigos užtikrinti, jog jo įvežami į Lietuvos Respublikos teritoriją per valstybės sieną užsieniečiai turėtų kelionės dokumentus, kurie reikalingi įvažiuoti į Lietuvos Respubliką. Pareiškėjui paskirta bauda atitinka TVPĮ 20 straipsnio 2 dalies reikalavimus, ji paskirta, atsižvelgiant į lengvinančias aplinkybes.

III. 16. Pareiškėjas padavė apeliacinį skundą, kuriame prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. kovo 7 d. sprendimą ir pareiškėjo skundą patenkinti. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

16.1. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai sprendė, kad pareiškėjo atsakomybė kyla net ir tuo atveju, kai atsakovas nesurinko pareiškėjo kaltę ir atsakomybę pagrindžiančių įrodymų. Vadovaujantis teismo logika, iš esmės pakanka vien tik fakto, jog keleiviai buvo atskraidinti be vizų, o visos kitos aplinkybės (pvz., ar buvo pareiškėjas informuotas apie tranzito zonos buvimą ar ne, ar egzistuoja pareiškėjo kaltė) tampa visiškai nereikšmingomis. Pareiškėjo vertinimu, toks formalus TVPĮ 20 straipsnio nuostatos taikymas neatitinka to paties įstatymo 25 straipsnio 2 dalies. Atsakovas pripažino, kad viena iš esminių aplinkybių, kurių pagrindu pareiškėjui buvo pritaikyta sankcija, yra tai, jog pareiškėjas buvo informuotas apie tranzitinės zonos nebuvimą. Vis dėlto, nepaisant byloje pateiktų įrodymų, kurie akivaizdžiai paneigė faktą, kad pareiškėjas buvo informuotas apie tranzitinės zonos nebuvimą (t. y. vieną iš dviejų pagrindų sankcijos taikymui), teismas sprendė, kad sankcija pareiškėjui pritaikyta teisingai.

16.2. Byloje pareiškėjas pateikė įrodymus, kad iki 2017 m. rugpjūčio 7 d. vykusio skrydžio pareiškėjas buvo objektyviai, sąžiningai ir apdairiai įsitikinęs, jog Kauno oro uoste yra tranzitinė zona skrydžio laikotarpiu. Pareiškėjas, remdamasis jam prieinama informacija, buvo įsitikinęs, kad atskraidinami keleiviai neprivalo turėti Lietuvos nacionalinės arba Šengeno vizos, nes kito skrydžio į galutinį kelionės tikslą jie galės laukti Kauno oro uosto tranzitinėje zonoje. Pasaulinės oro transporto asociacijos TIMATIC sistemos pranešimas pateiktas 2017 m. rugpjūčio mėnesiui, t. y. laikotarpiui, kuomet buvo vykdomas ginčo skrydis, nenurodo jokios informacijos apie tranzito zonos nebuvimą.

Šiame pranešime apskritai nebuvo informacijos apie tai, kad Kauno oro uoste nėra tranzitinės zonos; atsakovas nepagrįstai teigia, kad pranešimas apie tranzito zonos nebuvimą Kauno oro uoste buvo išplatintas TIMATIC sistemoje 2016 m. gruodžio mėnesį. Tokį atsakovo teiginį paneigia byloje pateiktas minėtas 2016 m. gruodžio 16 d. TIMATIC informacijos rinkinys. Jame nėra duomenų apie tai, kad Kaune nebus tranzitinės zonos; TIMATIC sistemos pranešime, kuris pateiktas 2017 m. liepos mėnesiui, nurodoma, jog Kauno oro uoste nėra galimybės priimti tranzitinių keleivių, tačiau kartu pažymėta, jog šis pranešimas galioja tik iki 2017 m. liepos 14 d.

Be to, pačiame pranešime nėra pateikta jokios informacijos apie tai, kad vėlesniu laikotarpiu bus taikomi kokie nors apribojimai; pareiškėjas niekada nėra gavęs ir iš Lietuvos oro uostų administracijos pranešimų ar informacijos, kad Kauno oro uoste nebus tranzitinės zonos. Priešingai – iš byloje pateikto susirašinėjimo su Vilniaus oro uosto Antžeminio aptarnavimo koordinatoriumi D. L. matyti, jog oro vežėjams buvo akcentuojama, kad Kauno oro uostas priims visus reguliarius skrydžius, kurie vykdomi iš Vilniaus oro uosto ir nebus jokių papildomų trikdžių, o antžeminio aptarnavimo kompanija aptarnaus keleivius lygiai tokiomis pačiomis sąlygomis, kaip ir Vilniaus oro uoste; kartu su 2016 m. liepos 29 d.

Vilniaus oro uosto raštu „Dėl Vilniaus oro uosto kilimo tako rekonstrukcijos“ Nr. 4R-783 pareiškėjas gavo ir informacinį bukletą apie planuojamą vykdyti rekonstrukciją. Tačiau ir jame nėra jokios informacijos apie tai, jog Kauno oro uoste nebus tranzito zonos; UAB „Baltic Ground Services“, atliekančios antžeminį keleivių aptarnavimą, Komercijos departamento V. D. 2016 m. rugpjūčio 9 d. elektroniniame laiške taip pat buvo nurodyta, jog Vilniaus oro uosto pakilimo tako rekonstrukcijos metu Kauno oro uoste bus teikiamos visos tos pačios keleivių aptarnavimo paslaugos, kokios buvo teikiamos ir Vilniaus oro uoste; pareiškėjo bylos nagrinėjimo metu papildomai pateikti įrodymai taip pat patvirtina, kad nei pareiškėjo antžeminį aptarnavimą atliekanti įmonė UAB „Baltic Ground Services“, nei įmonė UAB „Rudenta“ ar jos vadovas V.

R. nebuvo informavę pareiškėjo apie tai, kad Kauno oro uoste nebus tranzitinės zonos.

16.3. Teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, net nevertino, ar atsakovas atliko visas būtinas procedūras, pagrindžiančias pareiškėjo atsakomybės taikymą. Šioje byloje ypač svarbi aplinkybė yra ta, jog būtent atsakovas privalėjo surinkti įrodymus, neabejotinai pagrindžiančius pareiškėjo kaltę ir neteisėtus veiksmus. Ir minėti įrodymai turėjo būti surinkti būtent Nutarimo priėmimo metu. Lietuvos teisėje galioja nekaltumo prezumpcijos taisyklė, nustatanti, kad asmuo negali būti laikomas atsakingas už pažeidimą (kaltas), kol jo kaltė nėra įrodyta. Lietuvos teismai formuoja nuoseklią praktiką, kad remiantis specialiaisiais įstatymais taikomos ekonominės sankcijos už reguliavimo pažeidimus atitinka baudimą, taikomą už administracinius teisės pažeidimus. Taigi būtent atsakovui tenka įrodinėjimo (ir atitinkamai visų pareiškėjo kaltę pagrindžiančių įrodymų surinkimo) našta (onus probandi).

16.4. Priimdamas Nutarimą pareiškėjas pasirėmė vieninteliu dokumentu, t. y. Lietuvos oro uostų administracijos 2017 m. rugpjūčio 30 d. raštu, kuris negali būti laikomas tiesioginiu pareiškėjo informavimo įrodymu, nes Lietuvos oro uostų administracija tik nurodė, kad išplatino pranešimą apie tranzitinės zonos nebuvimą, tačiau tiesioginio įrodymo apie pareiškėjo informavimą nepateikė. Lietuvos oro uostų administracija taip pat neturėjo jokių objektyvių įrodymų apie pareiškėjo informavimą, nors atsakovas nurodo, kad pats neturi prieigos prie TIMATIC sistemos ir ji nesaisto atsakovo, tačiau priimant Nutarimą atsakovas vadovavosi argumentu, kad pareiškėjas buvo informuotas būtent per pastarąją TIMATIC sistemą.

16.5. Byloje yra pateikti įrodymai, kurie patvirtina, jog UAB „Rudenta“ vadovas V. R. ar UAB „Rudenta“ nėra jokiais sutartiniais santykiais susijęs su pareiškėju ir vienintelė informacija, kurią pareiškėjas gavo iš V. R. 2017 m. rugpjūčio 7 d., buvo el. laiškas su pridėtu garantiniu raštu, o el. laiške nebuvo jokios informacijos apie tai, jog Kauno oro uoste nėra tranzitinės zonos. Be to, komunikaciją su V. R. vykdė net ne pareiškėją aptarnaujanti antžeminio aptarnavimo įmonė UAB „Baltic Ground Services“, o UAB „Litcargus“, su kuria pareiškėjas neturi sutartinių santykių.

16.6. Atsakovo paskirta bauda yra neteisinga ir neproporcinga padarytam pažeidimui, todėl teismas nepagrįstai sprendė, kad nėra pagrindų baudos mažinimui. Nagrinėjamoje byloje svarbu ir tai, kad nors pareiškėjo atskraidinti keleiviai neturėjo į Lietuvą patekti reikalingų dokumentų – Šengeno vizų, tačiau minėtų keleivių tranzitas de facto buvo atliktas, t. y. pareiškėjo atskraidinti asmenys buvo išskraidinti į galutinę kelionės vietą – Nuadibu (Mauritanija). Tai reiškia, jog šiuo konkrečiu atveju nekilo jokia žala. Priešingai – pareiškėjas aktyviai bendradarbiavo su atsakovu: suteikė pagalbą Tarnybos pareigūnams, aiškinant bei nagrinėjant minėtą pažeidimą. Nagrinėjamu atveju dėl pareiškėjo veiksmų nei Kauno oro uostas, nei Lietuvos valstybė nepatyrė nuostolių ar kitų neigiamų pasekmių. Be to, iš byloje pateiktų atsakovo paaiškinimų ir susirašinėjimo su UAB „Litcargus“ atstove V. S. matyti, kad atsakovas dar iki pareiškėjo lėktuvui išvykstant iš Maskvos jau turėjo duomenų, jog iš Maskvos gali atvykti keleiviai be vizų, tačiau nepaisant turimos informacijos, pats atsakovas nesiėmė visiškai jokių veiksmų, kad prevenciškai būtų išvengta tokios situacijos, t. y. net nebandė susisiekti su pareiškėju. Pareiškėjo vertinimu, toks formalistinis požiūris neatitinka gero administravimo principų.

17. Atsakovas Tarnyba atsiliepime į apeliacinį skundą prašo pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą. Atsakovas atsiliepime nurodo, kad:

17.1. Įstatymo dėl užsieniečių teisinės padėties 5 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad užsieniečiams, atvykstantiems į Lietuvos Respubliką ir išvykstantiems iš jos, taikomos 2016 m. kovo 9 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (ES) 2016/399 dėl taisyklių, reglamentuojančių asmenų judėjimą per sienas, Sąjungos kodekso (toliau – ir Šengeno sienų kodeksas) nuostatos. Šengeno sienų kodekso 6 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos trečiųjų šalių piliečiams taikomos atvykimo sąlygos, kur, be kitų įleidimo sąlygų, numatyta, kad trečiųjų valstybių piliečiams leidžiama atvykti, jei jie turi galiojantį kelionės dokumentą ar dokumentus, leidžiančius jiems kirsti sieną ir galiojančią vizą, jei to reikalaujama pagal 2001 m. kovo 15 d. Tarybos reglamentą (EB) Nr. 539/2001, nustatantį trečiųjų šalių, kurių piliečiai, kirsdami išorines sienas, privalo turėti vizas, ir trečiųjų šalių, kurių piliečiams toks reikalavimas netaikomas, sąrašus (toliau – Reglamentas (EB) Nr. 539/2001), išskyrus atvejus, kai jie turi galiojantį leidimą gyventi. Reglamento (EB) Nr. 539/2001 1 straipsnio 1 dalyje nurodyta, jog I priede išvardytų trečiųjų šalių piliečiai, kirsdami valstybių narių išorines sienas, privalo turėti vizą. Tarptautinės civilinės aviacijos konvencijos 9 priedo „Formalumų mažinimas“ 3.33 punkte imperatyviai nurodyta, jog prieš įveždami užsieniečius vežėjai privalo įsitikinti, ar keleiviai turi tinkamus įvažiavimo dokumentus ir privalo imtis visų reikiamų priemonių užtikrinti šios pareigos vykdymą. Pareiškėjo atskraidinti trečiųjų šalių piliečiai atvyko į Kauno oro uostą ir buvo jame neturėdami jokių jų teisę būti Šengeno erdvėje patvirtinančių dokumentų, todėl visiems jiems Kauno oro uosto užkardos pareigūnai nedelsiant surašė atsisakymus leisti atvykti kertant sieną.

17.2. Įvertinus byloje esančius duomenis apie pareiškėjo pastangas gauti aktualią informaciją, darytina išvada, jog pareiškėjas galėjo ir privalėjo imtis aktyvių veiksmų sužinoti apie tranzitinių keleivių vykimo per Kauno oro uostą ypatybes Vilniaus oro uosto laikino uždarymo laikotarpiu, ši informacija buvo prieinama TIMATIC atitinkamuose įrašuose (esant neaiškumams yra galimybė patikslinti duomenis tiesiogiai prisijungus prie duomenų bazės internete), šia informacija disponavo antžeminio atstovavimo paslaugas vežėjams teikusios įmonės UAB „Baltic Ground Services“ ir UAB „Litcargus“, taip pat šio užsakomojo skrydžio iniciatorius UAB „Rudenta“, visokeriopą pagalbą vežėjams pagal kompetenciją nuolat teikia ir Lietuvos Respublikos valstybės institucijos (oro uostai, Tarnyba ir pan.), tačiau pareiškėjas nesiėmė jokių aktyvių veiksmų reikiamiems duomenims gauti ir Šengeno bei Lietuvos Respublikos teisės aktų reikalavimus šiuo klausimu sąmoningai ignoravo. Teisminio nagrinėjimo metu pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų, kad prieš įveždamas užsieniečius (keleivius) į Lietuvos Respubliką jis atliko veiksmus įsitikinti, jog jo oro transportu gabenami keleiviai turi reikiamus dokumentus teisėtai atvykti į Lietuvos Respubliką, todėl akivaizdu, jog būtent dėl šio pareiškėjo neveikimo pareiškėjui kilo atitinkamos pasekmės.

17.3. Pareiškėjo kaltė buvo individualizuota bylos nagrinėjimo metu ir patvirtinta teisminio proceso metu. Pareiškėjas, veikdamas nerūpestingai, nesiėmė jokių veiksmų sužinoti apie tranzito zonos buvimą Kauno oro uoste, veikė savo rizika, dėl ko 2017 m. rugpjūčio 7 d. Kauno oro uosto užkardos pareigūnai minėtų pareiškėjo atskraidintiems trečiųjų šalių piliečiams surašė atsisakymus leisti atvykti kertant sieną. Neigiamas pasekmes dėl minėtų užsieniečių (keleivių) atskraidinimo į Kauno oro uostą sukėlė aplinkybė, jog dėl pareiškėjo kaltės į Šengeno erdvę buvo atgabentas didelis kiekis trečiųjų šalių piliečių, neturinčių teisės atvykti ir būti nei vienoje iš Šengeno erdvės šalių, dėl šių aplinkybių, mobilizavus visus Tarnybos Vilniaus rinktinės Kauno oro uosto užkardos ir Kauno oro uosto keleivių aptarnavimo įmonių žmogiškuosius resursus vykdant neatidėliotinus veiksmus kuo skubiau išgabenti neteisėtai atvykusius asmenis iš šalies, buvo iš dalies sutrikdyta šių valstybės institucijų veikla ir apsunkinta valstybės sieną kertančių asmenų kontrolė, o Kauno oro uoste buvę keleiviai dėl ilgiau trunkančių pasienio tikrinimo procedūrų patyrė papildomų nepatogumų.

18. Trečiasis suinteresuotas asmuo VĮ Lietuvos oro uostai atsiliepime į apeliacinį skundą nurodo, kad palaiko argumentus, išdėstytus 2018 m. sausio 17 d. atsiliepime į skundą bei pateiktuose papildomuose rašytiniuose paaiškinimuose ir prašo apeliacinį skundą nagrinėti savo nuožiūra.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 19. Byloje nagrinėjamas ginčas kilo dėl Tarnybos 2017 m. rugsėjo 1 d. Nutarimo, kuriuo vežėjai aviakompanijai „Aeroflot – Russian Airlines“ už TVPĮ 20 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos pareigos, įvežant užsieniečius į Lietuvos Respublikos teritoriją per valstybės sieną, užtikrinti, kad šie turėtų kelionės dokumentus, kurie reikalingi įvažiuoti į Lietuvos Respubliką, pažeidimą skirta 82 836 Eur bauda, teisėtumo ir pagrįstumo.

20. Iš Nutarimo turinio matyti, kad TVPĮ 20 straipsnio 1 dalies pažeidimas konstatuotas ir bauda pareiškėjui paskirta Tarnybai nustačius, kad 2017 m. rugpjūčio 7 d. 22.50 val. į Vilniaus rinktinės Kauno oro uosto pasienio kontrolės punktą reisu SU2120 iš Maskvos (reisinis skrydis) atskraidinta 18 Rusijos Federacijos piliečių ir 8 Ukrainos Respublikos piliečiai be galiojančių Šengeno vizų ar pasų, turinčių biometrinių duomenų nuskaitymo lustus. Nutarime konstatuota, kad pareiškėjas neužtikrino, jog keleiviai (užsieniečiai) turėtų visus atvykimui į Lietuvos Respubliką reikiamus dokumentus. Taip pat Nutarime konstatuota, kad pareiškėjas žinojo, jog Kauno oro uoste nėra tarptautinės tranzito zonos, vežėjo atstovas buvo įspėtas, kad jūreiviai bus neįleisti į Lietuvos Respubliką, nes neturi galiojančių vizų ar atitinkamų dokumentų, tačiau į tai nekreipė dėmesio, nesidomėjo tranzito galimybėmis Kauno oro uoste ir vadovavosi ankstesne skrydžių praktika.

21. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą atmetė. Jis pažymėjo, kad byloje nėra ginčo dėl pažeidimo fakto, o pareiškėjas savo poziciją iš esmės grindžia tuo, kad nebuvo tinkamai informuotas, jog Kauno oro uoste nebus įrengta tranzito zona. Ištyręs bylos duomenis, teismas priėjo prie išvados, kad pareiškėjas TIMATIC sistemoje buvo tinkamai informuotas apie Kauno oro uoste neteikiamas tranzito paslaugas, ir nors pagal TVPĮ 20 straipsnį turėjo pareigą prieš priimdamas keleivius gabenti į Kauno oro uostą, įsitikinti, ar šiame oro uoste yra įrengta tranzito zona ir ar pareiškėjo keleivių turimi kelionės dokumentai yra tinkami atvykti į Kauno oro uostą, šios pareigos neįvykdė. Teismas įvertinęs, jog dėl padaryto pažeidimo kilo neigiami padariniai, pareiškėjui skirta minimali bauda, sprendė, kad Nutarimas yra teisėtas ir pagrįstas, bei kad nėra pagrindo mažinti paskirtą baudą.

22. Atsakovas su pirmosios instancijos teismo sprendimu nesutinka, o apeliacinį skundą iš esmės grindžia šiais pagrindiniais argumentais: 1) teigia, kad teismas formaliai taikė TVPĮ 20 straipsnio nuostatas, nes jis nesurinko pareiškėjo kaltę ir atsakomybę pagrindžiančių įrodymų, o sprendimą iš esmės grindė tik faktu, jog keleiviai buvo atskraidinti be vizų; 2) teismas nepagrįstai nustatė, jog pareiškėjas buvo informuotas apie tranzitinės zonos nebuvimą Kauno oro uoste; 3) teismas nevertino, ar atsakovas atliko visas būtinas procedūras, pagrindžiančias pareiškėjo atsakomybės taikymą; 4) teismas nepagrįstai sprendė, kad nėra pagrindų baudos mažinimui.

23. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalimi, šioje byloje priimtas pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumas ir teisėtumas tikrinamas neperžengiant apeliacinio skundo ribų. Byloje nenustatytos aplinkybės, nurodytos ABTĮ 140 straipsnio 2 dalyje, t. y. aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos. Todėl šios bylos apeliacinėje proceso stadijoje pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumas ir pagrįstumas vertinamas atsižvelgiant tik į apeliaciniame skunde akcentuojamus aspektus (nurodytus argumentus (aplinkybes).

24. Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) praktikoje ne kartą pažymėta, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus (pareiškimo Nr. 16034/90), 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją (pareiškimo Nr. 20772/92); LVAT 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011). Vadovaujantis ABTĮ 142 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik tuomet, jeigu teismas pripažino, jog tai būtina. Taigi apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., LVAT 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007, 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013).

25. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pažymi, kad pagal ABTĮ 56 straipsnio 6 dalį teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Nagrinėjamoje byloje nėra faktinio ir teisinio pagrindo nustatyti, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė įrodymų vertinimo taisykles ir byloje esančių įrodymų pagrindu neteisingai nustatė aplinkybes, kurios turi bylai esminės reikšmės. Todėl teisėjų kolegija, patikrinusi bylą teisės taikymo ir įrodymų vertinimo aspektu, iš esmės sutinka su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis. Priimdamas ginčijamą sprendimą, teismas rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir teisminio bylos nagrinėjimo metu patikrintais įrodymais, sprendime nuosekliai ir išsamiai išdėstė, kuriais įrodymais grindžiamos teismo išvados. Pareiškėjo apeliaciniame skunde nėra argumentų, kuriais remiantis reikėtų pirmosios instancijos teismo ištirtus įrodymus vertinti iš naujo. Teisėjų kolegija, papildomai patikrinusi bylą, pritaria pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvams ir jų nebekartoja, tačiau atsižvelgdama į pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodytus argumentus, juos papildo.

26. Atsakant į pirmąją apeliacinio skundo argumentų grupę, primintina, kad TVPĮ 20 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog vežėjai, kurie verčiasi keleivių vežimu oro ar jūros keliais ar kurie tarptautinio susisiekimo maršrutais autobusais sausuma veža keleivių grupes specialiais ir užsakomaisiais reisais, įveždami užsieniečius į Lietuvos Respublikos teritoriją per valstybės sieną privalo užtikrinti, kad šie turėtų kelionės dokumentus, kurie reikalingi įvažiuoti į Lietuvos Respubliką; vežėjai turi teisę tikrinti keleivių kelionės dokumentus, kad įsitikintų, ar keleivis turi kelionės dokumentus, reikalingus įvažiuoti į Lietuvos Respubliką. Šio straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad jeigu Valstybės sienos apsaugos tarnyba nustato, kad šio straipsnio 1 dalyje nurodyto vežėjo vežamas užsienietis neturi kelionės dokumentų, kurie reikalingi įvažiuoti į Lietuvos Respubliką, vežėjui skiriama bauda nuo trijų tūkstančių šimto aštuoniasdešimt šešių iki penkių tūkstančių dviejų šimtų keturiolikos eurų už kiekvieną be reikalingų kelionės dokumentų vežamą užsienietį.

27. Nagrinėjamos bylos kontekste pabrėžtina, kad TVPĮ 20 straipsnio 1 dalyje eksplicitiškai įtvirtinta, jog vežėjai, kurie verčiasi keleivių vežimu oro keliais, įveždami užsieniečius į Lietuvos Respublikos teritoriją per valstybės sieną, turi pareigą užtikrinti, kad keleiviai turėtų visus kelionės dokumentus, kurie reikalingi įvažiuoti į Lietuvos Respubliką. Vežėjai, įgyvendindami paminėtą pareigą, privalo veikti aktyviai, inter alia (be kita ko), iš anksto susirinkti visą informaciją apie konkretaus Lietuvos oro uosto, kuriame planuojama leistis, galimybes priimti keleivius (užsieniečius) ir tai, kokius konkrečius kelionės dokumentus tokie keleiviai privalo turėti. Šiuo aspektu teisėjų kolegija pabrėžia ir tai, kad pareiškėjui, kaip ekonominę veiklą vykdančiam ūkio subjektui, kuriam, be kita ko, taikytini aukštesni atidumo, rūpestingumo standartai, yra taikomas ir aukštesnio lygmens – profesionalumo kriterijus, o tai, be kita ko, reiškia, kad pareiškėjas, vykdydamas ekonominę veiklą, turi įvertinti su ja susijusius teisės aktų reikalavimus ir juos vykdyti.

28. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas 18 Rusijos Federacijos piliečių ir 8 Ukrainos Respublikos piliečių be tinkamų kelionės dokumentų į Lietuvos Respublikos teritoriją atskraidino 2017 m. rugpjūčio 7 d., nepaisydamas, inter alia, neginčijamai nustatytos aplinkybės, kad per TIMATIC sistemą buvo informuotas apie tai, jog nuo 2017 m. liepos 14 d. iki 2017 m. rugpjūčio 17 d. visi skrydžiai bus nukreipti į Kauno oro uostą (KUN), nebus teikiamos tranzito paslaugos. Atsižvelgdama į paminėtą aplinkybę, Nutarties 26 ir 27 punktuose išdėstytus argumentus, pritardama pirmosios instancijos teismo motyvams ir jų nebekartodama, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija sprendžia, kad byloje yra pakankamai duomenų daryti išvadą, jog nagrinėjamu atveju pareiškėjas turėjo pakankamai informacijos apie tai, kad bylai aktualiu laikotarpiu skrydis bus organizuotas per Kauno oro uostą ir apie šio oro uosto galimybes priimti užsieniečius. Nepaisant to, pareiškėjas nebuvo pakankamai atidus, rūpestingas ir profesionalus ir nesiėmė pakankamų priemonių TVPĮ 20 straipsnio 1 dalyje įtvirtintai pareigai tinkamai įvykdyti, t. y. neužtikrino, kad paminėti 26 užsieniečiai turėtų kelionės dokumentus, kurie reikalingi įvažiuoti į Lietuvos Respubliką.

29. Atsižvelgusi į Nutarties 28 punkte išdėstytus argumentus, įvertinusi pirmosios instancijos teismo motyvų turinį, teisėjų kolegija kaip nepagrįstus atmeta pareiškėjo teiginius, kad teismas formaliai taikė TVPĮ 20 straipsnio nuostatas, kad nesurinko pareiškėjo kaltę ir atsakomybę pagrindžiančių įrodymų, kad sprendimą grindė tik faktu, jog keleiviai buvo atskraidinti be vizų ir kad nepagrįstai nustatė, jog pareiškėjas buvo informuotas apie tranzitinės zonos nebuvimą Kauno oro uoste.

30. Apeliaciniame skunde teigiama, kad pirmosios instancijos teismas nevertino, ar atsakovas atliko visas būtinas procedūras, pagrindžiančias pareiškėjo atsakomybės taikymą. Pareiškėjas nenurodė, kokias konkrečias procedūras, jo nuomone, Tarnyba pažeidė. Atsižvelgdama į tai ir nenustačiusi, kad priimdama Nutarimą Taryba būtų padariusi esminių procedūrinių pažeidimų, teisėjų kolegija paminėtą apeliacinio skundo argumentą atmeta kaip nepagrįstą. Taip pat teisėjų kolegija nesutinka su pareiškėju, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai sprendė, jog nėra pagrindų mažinti baudą. Šiuo aspektu teisėjų kolegija pabrėžia, kad Nutarimu pareiškėjui skirta minimali bauda, o įvertinus pareiškėjo nurodytas aplinkybes, dėl kurių ji turėtų būti sumažinta, pažymi, kad šioje byloje nėra pateikta jokių įrodymų, kuriais remiantis būtų galima suabejoti Nutarimu paskirtos baudos dydžiu.

31. Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai nustatė visas bylai svarbias aplinkybes, visapusiškai ir objektyviai jas ištyrė, teisingai pritaikė ginčo teisinius santykius reglamentuojančias teisės normas bei priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą, kurio keisti ar naikinti apeliacinio skundo argumentais nėra pagrindo. Todėl apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo aviakompanijos „Aeroflot – Russian Airlines“ apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. kovo 7 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Rytis Krasauskas

Vaida Urmonaitė-Maculevičienė

Skirgailė Žalimienė