2016-07-14 Nr. AB-14419-3-61-3-04852-2015-0 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-3875-662/2016

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-04852-2015-0

Procesinio sprendimo kategorija 3.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. liepos 14 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (kolegijos pirmininkas), Audriaus Bakavecko (pranešėjas) ir Artūro Drigoto, rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjų O. F. ir V. B. skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. balandžio 25 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjų O. F. ir V. B. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Pareiškėjai O. F. ir V. B. (toliau – ir pareiškėjai) kreipėsi į teismą su skundu, prašydami: 1) panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Departamentas, atsakovas) 2015 m. rugsėjo 21 d. sprendimą Nr. (15/4-1)31-1000(00185) (toliau – ir Sprendimas); 2) įpareigoti Departamentą prašymą dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo išnagrinėti iš naujo. Taip pat prašė priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas.

Pareiškėjai paaiškino, kad ginčijamu sprendimu atsakovas nepagrįstai atsisakė pakeisti pareiškėjui išduotą leidimą gyventi Lietuvoje dėl šeimos susijungimo. Jų santuoka nėra fiktyvi, pareiškėjas didžiąją laiko dalį buvo Lietuvoje, išskyrus kai kelis kartus buvo išvykęs į Suomiją, kur konsultavosi dėl galimybės užsiimti verslu. Tai, kad atsakovo pareigūnai nerasdavo pareiškėjų namuose yra tik atsitiktinumas ar sutapimas. Pareiškėjai pažymėjo, kad teisės aktai neįpareigoja po santuokos privalomai pasikeisti pavardę, turėti bendrą gyvenamąjį plotą. Sutuoktinių finansinės galimybės neleidžia įsigyti būsto, todėl jie nuomojasi vieną kambarį trijų kambarių bute. Apsisprendimas turėti vaikų yra išimtinė sutuoktinių teisė. Departamento išvados, kad pareiškėjas Lietuvoje negyvena, yra visiškai nepagrįstos. Pagal Europos Sąjungos Komisijos 2009 m. liepos 2 d. komunikatą, vien ta aplinkybė, kad trečiosios šalies pilietis po santuokos sudarymo įgyja galimybę laisvai keliauti Šengeno erdvėje, savaime nesudaro pagrindo teigti, kad santuoka yra fiktyvi. Departamento priimtas sprendimas pažeidžia pareiškėjų teises, yra neproporcingas ir neteisėtas, todėl naikintinas.

Atsakovas Departamentas prašė pareiškėjų skundą atmesti.

Atsakovas paaiškino, kad ginčijamas sprendimas priimtas vadovaujantis Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas) 35 straipsnio 1 dalies 2 punktu ir remiantis surinktais duomenimis, sudarančiais pagrindą manyti, kad sudaryta santuoka yra fiktyvi. Atsakovas pažymėjo, kad santuokos įvertinimo tvarką nustato Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2005 m. spalio 12 d. įsakymu Nr. 1V-329 patvirtintas Leidimų laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje užsieniečiams išdavimo, keitimo, panaikinimo, taip pat įvertinimo, ar santuoka, registruota partnerystė, įvaikinimas ar įmonė yra fiktyvūs, tvarkos aprašas (toliau – ir Aprašas). Atsakovas pažymėjo, kad Sprendime aiškiai ir išsamiai išdėstytos aplinkybės, kuriomis vadovaujantis buvo nuspręsta, kad pareiškėjų santuoka yra fiktyvi. Šios aplinkybės turi būti vertinamos sistemiškai, o ne atsietai vienos nuo kitų. Patys pareiškėjai patvirtino, kad pareiškėjas Lietuvoje negyvena ir grįžta tik per šventes. Atsakovas tvirtino, kad nėra pagrindo vadovautis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. vasario 13 d. nutartimi, nes iš esmės skiriasi šių bylų faktinės aplinkybės. Pareiškėjo prašymas buvo išnagrinėtas išsamiai ir nuodugniai įvertinus visą turimą informaciją, kurios pagrindu buvo nustatyta, kad santuoka buvo sudaryta neturint tikslo sukurti šeimą, o tik siekiant gauti leidimą gyventi Lietuvos Respublikoje.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2016 m. balandžio 25 d. sprendimu pareiškėjų O. F. ir V. B. skundą atmetė.

Teismas nustatė, kad Sprendimu Departamentas atsisakė pakeisti pareiškėjui O. F. išduotą leidimą laikinai gyventi Lietuvoje, nes buvo rimtas pagrindas manyti, kad sudaryta fiktyvi santuoka. Teismas taip pat nustatė, kad Departamentas konstatavo, jog pareiškėjų santuoka galbūt yra fiktyvi – nėra sudaryta siekiant sukurti šeimos teisinius santykius, nes sutuoktiniai kartu negyvena, bendro ūkio neveda, bendro gyvenamojo ploto, vaikų neturi, užsienietis gyvena užsienyje ir į Lietuvos Respubliką atvyksta tik per šventes. Teismas nurodė, jog atlikto patikrinimo metu surinkti duomenys tvirtina, kad 2015 metais, iki Sprendimo priėmimo, pareigūnai pareiškėjus tikrino 5 kartus, t. y. 2015 m. sausio 19 d., 2015 m. vasario 3 d., 2015 m. vasario 5 d., 2015 m. balandžio 22 d. ir 2015 m. birželio 30 d. ir buvo nustatyta, kad pareiškėjas adresu Darbininkų g. 14A-9, Vilnius, kurį buvo nurodęs 2014 metais teikdamas prašymą išduoti leidimą gyventi Lietuvoje, negyvena.

Pareiškėjų teigimu, jie kartu su drauge gyvena nuomojame trijų kambarių bute, esančiame adresu Trakų g. 13-8, Vilniuje. Nors butą nuomojasi pareiškėja V. B. kartu su drauge, buto savininkas žino, kad šiame bute gyvena ir pareiškėjos sutuoktinis ir tam neprieštarauja. Nustatyta, kad nė vieno iš patikrinimų, vykdytų 2015 m. sausio 19 d., 2015 m. vasario 3 d. ir 2015 m. balandžio 22 d., pareiškėjo nurodytame bute nebuvo. 2015 m. vasario 5 d. tikrinimo metu nustatytos aplinkybės patvirtina, kad pareiškėjas neturi šio buto raktų, nežino laiptinės įėjimo kodo, bute jo asmeninių daiktų nėra, nežino, kur ir kokie daiktai yra laikomi.

Teismas pažymėjo, kad teismo posėdyje pareiškėjas negalėjo nurodyti tikslaus buto adreso, kambarių skaičiaus. Buto savininkas patvirtino, kad apie tai, jog kartu su nuomininkėmis gyvena ir V. B. vyras, jis nežino. Pareigūnams 2015 m. sausio 19 d. buto duris atidariusi nuomininkė Eglė nepatvirtino, kad bute kartu su jomis gyvena pareiškėjas O. F. Pareiškėjas nežino kiek yra mokama už buto nuomą ar komunalines paslaugas, teigia, kad pinigų už tai V. B. neduoda, nes neturi. 2015 m. birželio 30 d. vykusios apklausos metu pareiškėja V.

B. raštu nurodė, kad jos sutuoktinis Lietuvoje buvo 2014 metų spalio–lapkričio mėnesiais, nuo 2014 metų gruodžio vidurio iki 2015 metų sausio vidurio, nuo 2015 metų vasario pradžios iki kovo pradžios, 2015 metais per Velykas, nuo 2015 metų gegužės vidurio iki birželio 1 dienos, nuo 2015 m. birželio 27 d. iki dabar (2015 m. birželio 30 d.). Tuo metu, kai nebūna Lietuvoje pareiškėjas dirbą Suomijoje.

Sistemiškai įvertinęs nustatytus faktus, teismas pažymėjo, kad pareigūnų atliktų patikrinimų metu pareiškėjas buvo išvykęs iš Lietuvos Respublikos. Teismui nėra pateikti jokie objektyvūs duomenys (lėktuvo, traukinio, autobuso bilietai ir kt.), patvirtinantys, kad V. B. rašte nurodytais laikotarpiais pareiškėjas buvo Lietuvoje. Pareigūnai 2015 m. balandžio 22 d. įpareigojo pareiškėją V. B., vyrui grįžus į Lietuvą, atvykti pokalbiui. Šį įpareigojimą pareiškėjai įvykdė tik 2015 m. birželio 30 d., nors teigia, kad pareiškėjas O. F. Lietuvoje buvo nuo 2015 metų gegužės vidurio iki birželio 1 dienos. Atsižvelgęs į tai, teismas kritiškai vertino objektyviais duomenimis nepagrįstas pareiškėjos V. B. nurodytas aplinkybes apie tai, kiek laiko Lietuvoje praleidžia O. F.

Teismas taip pat pažymėjo, kad atliktų pareiškėjo O. F. apklausų metu jis nurodė neteisingą sutuoktinės gimimo datą, t. y. 2014 m. birželio 20 d. apklausos metu – 1988 m. liepos 27 d., o 2015 m. birželio 30 d. apklausos metu – 1987 m. liepos 27 d., nors V. B. yra gimusi 1988 m. liepos 24 d. Ginčo byloje dėl to, kad O. F. pažįsta V. B. šeimą, yra su jais bendravęs, byloje nėra. Leidimą gyventi Lietuvoje pareiškėjui pakeisti atsisakyta, nes jie kartu negyvena ir neveda bendro ūkio, pareiškėjas gyvena užsienyje.

Teismas sprendė, kad išvadai, jog tarp pareiškėjų sudaryta santuoka galimai yra fiktyvi pagrįsti buvo surinkta pakankamai faktinių duomenų, kurių pareiškėjai nepaneigė, nors turėjo realias ir objektyvias galimybes tai padaryti. Kaip liudytojas apklaustas V. B. brolis tik patvirtino, kad yra bendravęs su pareiškėju, jis buvo atvykęs per šventes, tačiau tai nepaneigia nustatytų aplinkybių, kad pareiškėjai kartu negyvena. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas nežino tikslaus buto, kuriame teigia gyvenantis su sutuoktine, adreso, kambarių skaičiaus, nuomos kainos ar mokesčių už komunalines paslaugas dydžio, neturi buto raktų, nežino laiptinės durų kodo, bute neturi asmeninių daiktų. Duomenys, kad pareiškėjai veda bendrą ūkį, dalinasi finansiniais ir (ar) kitais įsipareigojimais, teismui nėra pateikti.

Teismas atmetė pareiškėjų argumentus, kad Sprendimu yra paneigiama pareiškėjo teisė į laisvą judėjimą Šengeno erdvėje. Teismas pažymėjo, kad leidimą gyventi pareiškėjui atsisakyta pakeisti ne dėl to, jog jis dirba užsienio valstybėje, bet dėl to, kad nebuvo nustatyta jokių objektyvių aplinkybių, patvirtinančių, kad sutuoktiniai (pareiškėjui būnant Lietuvoje) gyvena kartu ir veda bendrą ūkį.

Teismas konstatavo, kad Departamentas surinko pakankamai faktinių aplinkybių, patvirtinančių, jog tarp pareiškėjų sudaryta santuoka galimai yra fiktyvi, teisingai jas įvertino, todėl turėjo teisinį pagrindą atsisakyti pakeisti pareiškėjui O. F. išduotą leidimą laikinai gyventi Lietuvoje.

III. Pareiškėjai O. F. ir V. B. apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. balandžio 25 d. sprendimą ir bylą grąžinti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Pareiškėjai nurodo, kad teismo sprendimas turi būti panaikintas, nes buvo pažeistos administracinės bylos nagrinėjimo taisyklės ir principai, pareiškėjų teisė į gynybą, kadangi teismas netenkino jų prašymų papildomais liudytojais apklausti pareiškėjos mamą ir kambario draugę.

Atsakovas Departamentas prašo pareiškėjų apeliacinį skundą atmesti.

Atsakovas nurodo, kad teismas išsamiai išnagrinėjo ir įvertino visus skundo argumentus ir padarė pagrįstą išvadą, jog buvo surinkta pakankamai įrodymų pagrįsti išvadą, jog tarp pareiškėjų sudaryta santuoka galbūt yra fiktyvi. Atsakovas pažymi, kad pareiškėjai teismui nebuvo pateikę prašymo apklausti apeliaciniame skunde nurodytą kambario draugę, taip pat nenurodė aplinkybių, kurias ji galėtų paliudyti. Atsakovas pažymi, kad pareiškėja, paklausta, kokias aplinkybes galėtų paliudyto jos mama, ji nurodė, jog tas pačias, kurias liudydamas teisme nurodė jos brolis. Atsižvelgęs į tai, atsakovas tvirtina, jog pareiškėjai nepagrįstai teigia, kad buvo pažeistas betarpiškumo principas bei pareiškėjų teisė į gynybą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Nagrinėjamoje byloje pareiškėjai O. F. ir V. B. ginčija Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2015 m. rugsėjo 21 d. sprendimo Nr. (15/4-1)31-1000(00185), kuriuo atsisakyta pakeisti pareiškėjui O. F. išduotą leidimą laikinai gyventi Lietuvoje, teisėtumą ir pagrįstumą.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2016 m. balandžio 25 d. sprendimu pareiškėjų skundą atmetė ir pripažino Departamento Sprendimą teisėtu ir pagrįstu.

Pareiškėjai apeliaciniame skunde teigia, kad minėtas pirmosios instancijos teismo sprendimas turi būti panaikintas, nes buvo pažeistos administracinės bylos nagrinėjimo taisyklės ir principai, kadangi teismas netenkino jų prašymų papildomomis liudytojomis apklausti pareiškėjos mamą ir kambario draugę .

Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 79 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas bylą, privalo ištirti byloje įrodymus: išklausyti proceso šalių paaiškinimų, liudytojų parodymų, specialistų paaiškinimų ir ekspertų išvadų, susipažinti su rašytiniais įrodymais, apžiūrėti daiktinius įrodymus.

ABTĮ 60 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad asmuo, prašantis šaukti liudytoją, privalo nurodyti jo vardą, pavardę, gyvenamąją vietą ar darbo vietą ir tas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, kurias šis liudytojas gali patvirtinti.

ABTĮ 82 straipsnio 6 dalyje įtvirtinta, kad bylos nagrinėjimas iš esmės pradedamas teisėjo pranešimu, kuriame nurodomas ginčo dalykas, pagrindai, ginčo ribos bei kitos esminės bylos aplinkybės. Po to žodis suteikiamas pareiškėjui (pareiškėjams), atsakovui (atsakovams), trečiajam suinteresuotam asmeniui (asmenims) ir (ar) jų atstovams. <...> Po šalių pasisakymų ištiriami kiti įrodymai: išklausomi liudytojų parodymai, specialistų paaiškinimai ir ekspertų išvados, apžiūrimi daiktiniai įrodymai, paskelbiami rašytiniai įrodymai. <...> Prieš baigiant bylos nagrinėjimą iš esmės, išsprendžiami nauji šalių prašymai.

Jeigu teisminių ginčų metu paaiškėja naujų aplinkybių, kurias reikia ištirti, teismas gali priimti nutartį atnaujinti bylos nagrinėjimą iš esmės. Po to teisminiai ginčai vyksta ta pačia tvarka. (ABTĮ 82 straipsnio 9 dalis).

Išklausius pirmosios instancijos teismo 2016 m. vasario 2 d. ir 2016 m. balandžio 5 d. posėdžių garso įrašus, nustatyta, kad, prieš baigiant bylos nagrinėjimą iš esmės, sprendžiant naujus proceso šalių prašymus, teismui paklausus, ar pareiškėja pageidauja, jog teisme liudytojomis būtų apklausta jo motina ir kambario draugė, V. B. atsakė, kad norėtų, jog jos motina būtų apklausta kaip liudytoja, tačiau tuo pačiu patvirtino, kad motina paliudytų iš esmės tas pačias aplinkybes kaip ir pareiškėjos brolis.

Pažymėtina, kad apeliaciniame skunde pareiškėjai būtinumo apklausti pareiškėjos motiną nepagrindžia jokiais faktiniais argumentais. Nors pareiškėjai nurodo, kad kambario draugės paaiškinimai dėl sutuoktinių gyvenimo yra vieni iš esminių įrodymų šioje byloje, tačiau taip pat nemotyvuoja, kokias konkrečias faktines aplinkybes, kurios turėtų įtakos priimto pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumui, minėtas asmuo galėtų paliudyti. Be to, iš byloje pateikto 2014 m. liepos 2 d. tarnybinio pranešimo „Dėl santuokos patikrinimo“ (II t., b. l. 35) matyti, kad, Departamento specialistams nuvykus į V. B. gyvenamąją vietą ir apklausus pareiškėjos kambario draugę, ji nepatvirtino, kad pareiškėjai gyvena kartu. Todėl ją apklausti kaip liudytoją teismo posėdyje nebuvo būtinybės.

Atsižvelgdama į nustatytas aplinkybes, byloje esančius duomenis bei pateiktus apeliacinės instancijos teismo motyvus, teisėjų kolegija neturi pagrindo daryti išvados, kad, pareiškėjams, nepagrindusiems iškviesti papildomus liudytojus būtinumo, pirmosios instancijos teismas išnagrinėjo ne visas bylos aplinkybes ir įrodymus, todėl pažeidė bylos nagrinėjimo betarpiškumo principą.

Įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 35 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatyta, kad esant rimtam pagrindui manyti, jog sudaryta fiktyvi santuoka, išduoti ar pakeisti leidimą gyventi užsieniečiui atsisakoma. Pagal Įstatymo 2 straipsnio 62 dalį, fiktyvi santuoka – Lietuvos Respublikos piliečio arba teisėtai Lietuvos Respublikoje gyvenančio užsieniečio ir užsieniečio, kuris nėra Europos Sąjungos valstybės narės pilietis, santuoka, kai ji sudaroma siekiant gauti leidimą gyventi Lietuvos Respublikoje ir nesiekiant sukurti Lietuvos Respublikos teisės aktų nustatytų kitų santuokos teisinių pasekmių.

Veiksniai, dėl kurių gali atsirasti pagrindas manyti, kad sudaryta santuoka arba registruota partnerystė yra fiktyvi, nustatyti Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2005 m. spalio 12 d. įsakymu Nr. 1V-329 patvirtintame Leidimų laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje užsieniečiams išdavimo, keitimo, panaikinimo, taip pat įvertinimo, ar santuoka, registruota partnerystė, įvaikinimas ar įmonė yra fiktyvūs, tvarkos aprašo 91 punkte: susituokus arba sudarius registruotos partnerystės sutartį negyvenama kartu (9.1 punktas); sutuoktiniai arba asmenys, sudarę registruotos partnerystės sutartį, netvarko bendro ūkio (91.2 punktas); iki santuokos arba iki registruotos partnerystės sutarties sudarymo asmenys niekada anksčiau nebuvo susitikę (91.3 punktas); sutuoktiniai arba asmenys, sudarę registruotos partnerystės sutartį, apie save, apie pirmąjį susitikimą arba apie kitas su jais susijusias aplinkybes pateikia prieštaringus duomenis (91.4 punktas); sutuoktiniai arba asmenys, sudarę registruotos partnerystės sutartį, nekalba abiem suprantama kalba (91.5 punktas); santuokai arba registruotos partnerystės sutarčiai sudaryti buvo sumokėti pinigai (91.6 punktas); yra įrodymų, kad vienas ar abu sutuoktiniai praeityje buvo sudarę fiktyvių santuokų arba kad vienas ar abu asmenys, sudarę registruotos partnerystės sutartį, praeityje buvo sudarę fiktyvių registruotų partnerysčių (69.7 punktas); yra kitų požymių, kad vienas ar abu sutuoktiniai yra sudarę fiktyvią santuoką arba kad vienas ar abu asmenys, sudarę registruotos partnerystės sutartį, yra sudarę fiktyvią registruotą partnerystę (69.8 punktas).

Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad išvadai, jog tarp pareiškėjų sudaryta santuoka galimai yra fiktyvi, pagrįsti buvo surinkta pakankamai faktinių duomenų, kurių pareiškėjai nepaneigė, nors turėjo realias ir objektyvias galimybes tai padaryti. Kaip liudytojas apklaustas V. B. brolis tik patvirtino, kad yra bendravęs su pareiškėju, jis buvo atvykęs per šventes, tačiau tai nepaneigia nustatytų aplinkybių, jog pareiškėjai kartu negyvena. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas nežino tikslaus buto, kuriame teigia gyvenantis su sutuoktine, adreso, kambarių skaičiaus, nuomos kainos ar mokesčių už komunalines paslaugas dydžio, neturi buto raktų, nežino laiptinės durų kodo, bute neturi asmeninių daiktų. Duomenys, kad pareiškėjai veda bendrą ūkį, dalinasi finansiniais ir (ar) kitais įsipareigojimais, teismui nėra pateikti.

Pažymėtina, kad pareiškėjai apeliaciniame skunde nepateikia argumentų, kuriais ginčytų pirmosios instancijos teismo nustatytas aplinkybes. Teisėjų kolegija, įvertinusi bylos duomenis ir pirmosios instancijos teismo sprendimą, sutinka su teismo išvada, kad Departamentas Sprendime pagrįstai konstatavo, jog, nagrinėjamu atveju nustačius, kad pareiškėjai neveda bendro ūkio ir gyvena atskirai, yra rimtas pagrindas manyti, jog pareiškėjų santuoka sudaryta fiktyviai.

Atsižvelgus į pateiktus argumentus, pripažintina, kad Departamento Sprendimas, priimtas vadovaujantis Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 2 punktu, kuriuo atsisakyta pareiškėjui pakeisti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, nes yra rimtas pagrindas manyti, kad pareiškėjų sudaryta santuoka yra fiktyvi, yra teisėtas ir pagrįstas.

Apibendrindama išdėstytus motyvus teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, nustatęs bylai reikšmingas aplinkybes, teisingai pritaikęs ginčo teisinius santykius reguliuojančias teisės normas, priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą. Todėl tenkinti pareiškėjų apeliacinį skundą nėra pagrindo.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. balandžio 25 d. sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjų O. F. ir V. B. apeliacinį skundą atmesti.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Laimutis Alechnavičius Audrius Bakaveckas Artūras Drigotas