2016-06-17 Nr. AB-12942-3-64-3-01953-2015-2 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-1567-624/2016

Teisminio proceso Nr. 3-64-3-01953-2015-2

Procesinio sprendimo kategorija 2.5; 8.2; 9.5; 35.3; 38; 59

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. birželio 17 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimės Baltrūnaitės (kolegijos pirmininkė), Arūno Dirvono (pranešėjas) ir Veslavos Ruskan, teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Telšių regiono atliekų tvarkymo centras“ apeliacinį skundą dėl Panevėžio apygardos administracinio teismo 2015 m. rugpjūčio 27 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Telšių regiono atliekų tvarkymo centras“ prašymą atsakovams L. M. ir A. V. M. dėl nesumokėtos vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Pareiškėjas UAB „Telšių regiono atliekų tvarkymo centras“ (toliau – ir pareiškėjas, TRATC) kreipėsi į teismą ir prašė iš atsakovų L. M. ir A. V. M. priteisti po 68,46 Eur vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą, apskaičiuotos nuo 2010 m. balandžio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. bei po 18,15 Eur išlaidų advokato pagalbai apmokėti.

Nurodė, kad TRATC yra Telšių, Plungės, Mažeikių rajonų ir Rietavo savivaldybių įsteigtas komunalinių atliekų tvarkymo sistemos administratorius. Pagal Lietuvos Respublikos atliekų tvarkymo įstatymo 30 straipsnio 3 dalies 3 punktą, komunalinių atliekų tvarkymo sistemos administratorius gali pateikti savivaldybės institucijai įmokos už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų bei komunalinių atliekų tvarkymą dydžio apskaičiavimą ir ją rinkti. Mažeikių rajono savivaldybės tarybos (toliau – Taryba) 2013 m. birželio 28 d. sprendimu Nr. T1-189 patvirtinti Mažeikių rajono savivaldybės vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą nuostatai (toliau – 2013 m.

Nuostatai) nustato, kad TRATC apskaičiuoja vietinės rinkliavos dydį (24 p.), administruoja vietinės rinkliavos surinkimą (45 p.), vykdo vietinės rinkliavos išieškojimą iš vietinės rinkliavos mokėtojų (59 p.). Pagal Atliekų tvarkymo įstatymo 301 straipsnio 2 dalies nuostatas, nekilnojamojo turto objektų savininkas arba įgalioti asmenys privalo mokėti nustatytą rinkliavą. 2013 m. Nuostatuose įtvirtinta, kad vietinės rinkliavos mokėtojai yra komunalinių atliekų turėtojai, visi fiziniai ir juridiniai asmenys, nuosavybės ar kita teise valdantys, naudojantys, disponuojantys nekilnojamuoju turtu (išskyrus žemės sklypus) savivaldybės teritorijoje (6 p.), vietinės rinkliavos dydis nustatomas visiems komunalinių atliekų turėtojams, fiziniams ir juridiniams asmenims, valdantiems, naudojantiems ir disponuojantiems nekilnojamąjį turtą (išskyrus žemės sklypus) savivaldybės teritorijoje (34 p.).

Pagal 2013 m. Nuostatų 31 punktą, vietinė rinkliava nustatoma bei privalo būti mokama pagal ataskaitinį laikotarpį – už kiekvienus kalendorinius metus. Atsakovams nuosavybės teise priklauso Mažeikių rajono savivaldybės teritorijoje esantis nekilnojamasis turtas, todėl jie yra pareiškėjo administruojamos vietinės rinkliavos mokėtojai. Nurodė, kad, vadovaujantis Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo nuostatomis, pareiškėjas turi teisę reikalauti iš atsakovų sumokėti 136,92 Eur dydžio vietinę rinkliavą už 2010 metų II, III, IV ketvirčius bei 2011 – 2013 metus, o vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) nuostatomis – atsakovai privalo atlyginti pareiškėjui ir jo patirtas su bylos nagrinėjimu susijusias išlaidas.

II. Panevėžio apygardos administracinis teismas 2015 m. rugpjūčio 27 d. sprendimu prašymą patenkino ir priteisė pareiškėjui UAB „Telšių regiono atliekų tvarkymo centras“ iš atsakovų L. M. ir A. V. M. po 68,46 Eur vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą, apskaičiuotos už laikotarpį nuo 2010 m. balandžio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. Taip pat priteisė pareiškėjui iš atsakovų po 7,00 Eur atstovavimo išlaidų, kitą prašymo dalį dėl atstovavimo išlaidų atlyginimo atmetė kaip nepagrįstą.

Teismas vadovavosi Lietuvos Respublikos rinkliavų įstatymo 2 straipsnio 3 dalies, 11 straipsnio 1 dalies 8 punkto, 12 straipsnio 1-2 punktų, 16 straipsnio 2 dalies nuostatomis, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika (2005 m. spalio 18 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A11-1574/2005; 2008 m. liepos 18 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A556-1333/2008; 2012 m. rugpjūčio 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A822-2403/2012, 2014 m. sausio 28 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A556-334/2014).

Ginčo laikotarpiu Mažeikių rajono savivaldybės teritorijoje vietinės rinkliavos teisinius santykius reguliavo Tarybos 2010 m. vasario 26 d. sprendimu Nr. T1-54 patvirtinti nuostatai (toliau – 2010 m. Nuostatai), 2012 m. balandžio 27 d. sprendimu Nr. T1-130 patvirtinti nuostatai (toliau – 2012 m. Nuostatai) bei nuo 2013 m. liepos 1 d. įsigalioję 2013 m. Nuostatai, patvirtinti Tarybos 2013 m. birželio 28 d. sprendimu Nr. T1-189. Remiantis išvardintais Nuostatais, daryta išvada, kad vietinę rinkliavą privalo mokėti asmenys, turintys nekilnojamojo turto Mažeikių rajono savivaldybės teritorijoje, t. y. atliekų turėtojų pareiga mokėti vietinę rinkliavą siejama su savivaldybės teritorijoje esančio atitinkamo nekilnojamojo turto valdymu, naudojimu, disponavimu.

Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko duomenimis, ginčo laikotarpiu nekilnojamojo turto objektą – butą, esantį (duomenys neskelbtini), Mažeikių mieste, Mažeikių rajono savivaldybėje, bendrosios dalinės nuosavybės teise lygiomis dalimis valdė L. M. ir A. V. M.. Remiantis 2010 m. Nuostatų, 2012 m. Nuostatų ir 2013 m. Nuostatų 6 punktais, atsakovai laikomi vietinės rinkliavos mokėtojais, t. y. turi pareigą mokėti vietinę rinkliavą šiuose nuostatuose nustatyta tvarka. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 4.76 straipsnio nuostatomis, kiekvienas iš bendraturčių proporcingai savo daliai atsako tretiesiems asmenims pagal prievoles, susijusias su bendru daiktu (turtu), taip pat privalo apmokėti išlaidas jam išlaikyti ir išsaugoti, mokesčiams, rinkliavoms ir kitoms įmokoms. Atsižvelgus į Nuostatuose nurodytus vietinės rinkliavos dydžius ir įvertinus TRATC pateiktus apskaičiavimus, teismas sprendė, jog nėra pagrindo abejoti pareiškėjo Pažymoje Nr. R-MŽ-93 pateiktais duomenimis apie vietinės rinkliavos įsiskolinimo laikotarpį ir dydį. Nagrinėjant bylą nenustatyta, jog atsakovai būtų atleisti nuo pareigos mokėti vietinę rinkliavą vykdymo ar sumokėję šį įsiskolinimą. Atsižvelgus į aukščiau nurodytą teisinį vietinės rinkliavos reguliavimą bei įvertinus byloje nustatytas faktines aplinkybes, daryta išvada, jog pareiškėjo reikalavimas priteisti iš atsakovų nuo 2010 m. balandžio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. po 68,46 Eur nesumokėtos vietinės rinkliavos yra teisėtas ir pagrįstas.

Pareiškėjas taip pat prašė iš atsakovų priteisti po 18,15 Eur išlaidų, patirtų advokato pagalbai apmokėti. Pareiškėjo pateikti rašytiniai įrodymai patvirtino, kad prašomą priteisti 36,30 Eur sumą sudaro prašymo teismui paruošimo ir surašymo išlaidos. Teismas vadovavosi ABTĮ 44 straipsnio 1 ir 6 dalimis, Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 98 straipsnio 2 dalimi, Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 12 d. įsakymu Nr. 1R-85 (2015 m. kovo 19 d. įsakymo Nr. 1R-77 redakcija) patvirtintomis Rekomendacijomis dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio (toliau – Rekomendacijos).

Pažymėjo, jog ABTĮ neriboja administracinio proceso šalių galimybių pasitelkti teisminiam nagrinėjimui advokatą. Tačiau Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje suformuotas aiškinimas, kad bylos proceso šalies apsisprendimas naudotis advokato paslaugomis savaime nereiškia, kad šio atstovo darbo apmokėjimui patirtos išlaidos turi būti priteisiamos iš bylą pralaimėjusios šalies. Be to, pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojamą praktiką, administracinis teismas, spręsdamas, ar priteisti ir kokio dydžio atstovavimo išlaidas priteisti, turi kompleksiškai įvertinti, ar, atsižvelgus į atitinkamo subjekto vidinius administravimo pajėgumus ir bylos pobūdį, advokato pasitelkimas buvo būtinas.

Nors nagrinėjamoje byloje pareiškėjo prašoma priteisti turėtų atstovavimo išlaidų suma neviršijo Rekomendacijų 8.2 punkte numatyto maksimalaus dydžio, tačiau teismas atsižvelgė į administracinėje byloje pareiškėjui suteiktų teisinių paslaugų pobūdį, pareiškėjo prašymo turinį, pareiškėjo teismui pateiktų analogiškų pareiškimų kiekį, teisinių paslaugų teikimo pareiškėjui pastovumą analogiško pobūdžio bylose, taip pat į tai, kad teismų praktika šioje byloje aktualiais klausimais yra suformuota, atsakovai bylos nagrinėjime buvo neaktyvūs ir neteikė atsiliepimų.

Nagrinėjamu atveju vertintas ir pareiškėjo teisinis statusas. Pareiškėjui jį įsteigusios vietos savivaldos institucijos yra perdavusios dalį įgalinimų vietinės rinkliavos administravimo srityje ir tuo tikslu jam yra skiriami atitinkami savivaldybių biudžeto asignavimai, todėl pareiškėjas privalo užtikrinti tokią savo vidaus administravimo struktūrą, kuri jam leistų tinkamai įgyvendinti steigėjų suteiktas administravimo funkcijas. Įvertinęs nurodytas aplinkybes, teismas sprendė, jog teismui pateikto prašymo rengimas nereikalavo didelių teisinio darbo resursų, teisinių paslaugų kompleksiškumo ar specialių žinių, administracinė byla yra nesudėtinga, be to inicijuota per LITEKO viešųjų elektroninių paslaugų EPP sistemą.

Atsižvelgęs į aukščiau išdėstytus motyvus ir formuojamą teisminę praktiką analogiško pobūdžio bylose bei vadovaudamasis teisingumo ir protingumo kriterijais, teismas konstatavo, kad pareiškėjui priteistinų atstovavimo išlaidų atlyginimas mažintinas iki 14 Eur, priteisiant iš kiekvieno atsakovo po 7 Eur.

III. Pareiškėjas UAB „Telšių regiono atliekų tvarkymo centras“ apeliaciniame skunde prašo pakeisti Panevėžio apygardos administracinio teismo 2015 m. rugpjūčio 27 d. sprendimą, panaikinant sprendimo dalį, kurioje UAB „Telšių regiono atliekų tvarkymo centras“ priteistos sumažintos bylinėjimosi išlaidos, bei priimant sprendimą priteisti pareiškėjui visas šio patirtas bylinėjimosi išlaidas.

Nurodo, kad atsižvelgiant į tai, jog: pareiškėjo prašymas buvo patenkintas visiškai; pareiškėjas pirmosios instancijos teisme sąžiningai naudojosi procesinėmis teisėmis ir sąžiningai atliko procesines pareigas; pareiškėjo prašoma priteisti bylinėjimosi išlaidų suma yra daugiau nei 49 kartus mažesnė nei Rekomendacijose nurodytas maksimalus dydis; vadovaujantis teisės aktų nuostatomis bei Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojama teismų praktika, atsakovai privalo atlyginti visas pareiškėjo patirtas, su šios bylos nagrinėjimu susijusias, bylinėjimosi išlaidas; pareiškėjo patirtų išlaidų mažinimas neatitinka jokių proporcingumo, protingumo ir / ar teisingumo kriterijų, neteisėtai riboja pareiškėjo teisę į pažeistų teisių gynybą bei formuoja teisinio reglamentavimo neatitinkančią praktiką, neteisėtai skatinančią asmenis vengti naudotis profesionalia advokatų teisine pagalba, akivaizdu, jog nagrinėjamu atveju nėra teisinio pagrindo mažinti priteistinas išlaidas advokato pagalbai apmokėti. Pažymi, kad skolų išieškojimas yra atliekų tvarkymo sistemos dalis ir, atitinkamai, skolų išieškojimo išlaidos sudaro atliekų tvarkymo sistemos išlaidų dalį. Pareiškėjas, vykdydamas jam pavestas funkcijas, viešojo pirkimo būdu įsigijo teisinio atstovavimo, išieškant vietinę rinkliavą iš skolininkų, paslaugas. Lietuvos Respublikos viešųjų pirkimų įstatymas draudžia keisti viešojo pirkimo būdu sudarytą sutartį, taip pat ir joje numatytą paslaugų teikimo kainą. Atkreipia dėmesį, kad Vietinės rinkliavos nuostatų 25 punktas numato, jog vietinės rinkliavos dydis apskaičiuotas taip, kad gaunamos pajamos padengtų visas atliekų tvarkymo sistemos išlaidas. Teigia, jog Panevėžio apygardos administracinio teismo praktika akivaizdžiai skatina vengti naudotis profesionalia advokatų teisine pagalba bei skatina skolų išieškojimui samdyti teisininkus darbo santykių pagrindu.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl nesumokėtos vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą bei tvarkymą priteisimo iš atsakovų L. M. ir A. V. M..

Panevėžio apygardos administracinis teismas 2015 m. rugpjūčio 27 d. sprendimu pareiškėjo prašymą tenkino ir priteisė pareiškėjui iš atsakovų po 68,46 Eur vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą, apskaičiuotos už laikotarpį nuo 2010 m. balandžio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. Teismas taip pat priteisė pareiškėjui iš atsakovų po 7 Eur atstovavimo išlaidų.

Pareiškėjas, nesutikdamas su tokiu pirmosios instancijos teismo sprendimu, padavė apeliacinį skundą. Apeliacijos dalykas – pirmosios instancijos teismo sprendimo dalies, kuria tik iš dalies patenkintas pareiškėjo prašymas priteisti atstovavimo išlaidų atlyginimą, pagrįstumas ir teisėtumas.

Teisėjų kolegija pažymi, kad sprendžiant klausimą dėl nagrinėjant administracinę bylą patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimo yra svarbūs ne aplinkos teisės principai, pavyzdžiui, pareiškėjo akcentuojamas principas „teršėjas moka“, o proceso teisės normos, reglamentuojančios proceso šalių išlaidų atlyginimą, ir šiuo aspektu suformuota teismų praktika, kurioje, be kita ko, yra pateikti išaiškinimai dėl nustatant priteistinas išlaidas ir konkretų jų dydį aktualių principų taikymo. Kaip teisingai pažymi pareiškėjas apeliaciniame skunde, vadovaujantis bendruoju ABTĮ 44 straipsnio 1 dalyje įtvirtintu bylinėjimosi išlaidų atlyginimo principu – proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos šalies savo išlaidų atlyginimą. Ši norma išreiškia Lietuvos administraciniame procese vyraujančią bendrąją bylinėjimosi išlaidų paskirstymo proceso šalims taisyklę „pralaimėjęs moka“ (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. liepos 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1330-556/2015). Pagal ABTĮ 44 straipsnio 6 dalį proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę reikalauti atlyginti jai atstovavimo išlaidas, kurių atlyginimo klausimas sprendžiamas CPK ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka.

Teisėjų kolegija pažymi, kad ABTĮ neriboja juridinio asmens, esančio bylos šalimi, galimybės būti atstovaujamam advokato, tačiau tai savaime nereiškia, kad kiekvienos šalies samdant advokatus patirtos išlaidos turi būti priteisiamos iš bylą pralaimėjusios kitos šalies, nes Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nuosekliai laikosi pozicijos, kad priteistinos tik būtinos, pagrįstos ir suinteresuotos šalies realiai turėtos bylinėjimosi išlaidos (2009 m. rugpjūčio 21 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS146-460/2009; 2011 m. sausio 21 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS525-34/2011; 2012 m. sausio 20 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS63-49/2012). Sprendžiant, ar prašomos atlyginti išlaidos buvo būtinos, taip pat turi būti atsižvelgiama į tai, ar proceso šalys savo procesinėmis teisėmis naudojosi sąžiningai, ar proceso šalies išlaidavimas nebuvo perteklinis (ABTĮ 53 str. 3 d.) (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gegužės 9 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS525-201/2013; 2013 m. liepos 3 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS858-211/2013; 2013 m. spalio 2 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS438-726/2013; 2015 m. gegužės 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS-816-438/2015 ir kt.).

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2015 m. birželio 9 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. P858-104/2014 atkreipė dėmesį į tai, kad ekonomiškumo principas suponuoja byloje dalyvaujančių asmenų pareigą procesinius veiksmus atlikti racionaliai, taupyti savo ir kitų proceso dalyvių lėšas. Taigi, nors teisminės gynybos prieinamumas yra tiesiogiai susijęs su teises ginančių asmenų galimybėmis pakelti bylinėjimosi išlaidų naštą, tačiau pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodoma aplinkybė, jog jo prašymas buvo patenkintas visiškai, per se nepatvirtina pareiškėjo teisės gauti iš kitos šalies visų savo išlaidų atlyginimą, nes yra galimybė susigrąžinti tik pagrįstas ir racionalias išlaidas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. liepos 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1330-556/2015).

Teisėjų kolegija sutinka su pareiškėjo argumentais, kurie atitinka Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. spalio 2 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. AS492-657/2013 suformuotą praktiką, kad bylinėjimosi išlaidų (tarp jų ir atstovavimo išlaidų) priteisimas iš bylą pralaimėjusios šalies padeda užtikrinti šalių teisę į teisminę gynybą, nes priešingu atveju, žinodamos, kad net ir laimėjusios bylą negalės gauti patirtų išlaidų atlyginimo, jos vengtų atstovauti byloje pasitelkti advokatus. Todėl administraciniame procese turi būti ieškoma pusiausvyros, kad bylinėjimosi išlaidų paskirstymas taptų teisę į teisminę gynybą užtikrinančia, o ne ribojančia priemone (žr., pvz., 2011 m. gruodžio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS822-774/2011).

Nors pareiškėjas apeliaciniame skunde atkreipia dėmesį į faktą, jog jo prašoma priteisti bylinėjimosi išlaidų suma yra daugiau nei 49 kartus mažesnė nei Rekomendacijose nurodytas maksimalus dydis, tačiau pažymėtina, kad aplinkybės, jog prašoma priteisti išlaidų advokato pagalbai apmokėti suma neviršija Rekomendacijose nustatytų dydžių ir jog ši suma yra žymiai mažesnė už maksimaliai pagal Rekomendacijas galimą priteisti dydį, savaime nėra pakankamas teisinis pagrindas prašymą dėl patirtų išlaidų priteisimo tenkinti visiškai: Rekomendacijos nustato tik priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalų dydį, todėl teismas, nustatydamas priteistino užmokesčio už teikiamas teisines paslaugas dydį, kiekvienu konkrečiu atveju atsižvelgia į Rekomendacijų 2 punkte įtvirtintus kriterijus (bylos sudėtingumą; teisinių paslaugų kompleksiškumą, specialių žinių reikalingumą; ankstesnį (pakartotinį) dalyvavimą toje byloje; būtinybę išvykti į kitą vietovę, negu registruota advokato darbo vieta; ginčo sumos dydį; teisinių paslaugų teikimo pastovumą ir pobūdį; sprendžiamų teisinių klausimų naujumą; šalių elgesį proceso metu; advokato darbo laiko sąnaudas; kitas svarbias aplinkybes).

Iš skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo matyti, kad pirmosios instancijos teismas nustatė, jog pareiškėjas šiuo atveju rašytiniais įrodymais pagrindė, kad realiai patyrė prašomas priteisti atstovavimo išlaidas (36,30 Eur) už prašymo paruošimą (surašymą), o spręsdamas dėl patirtų išlaidų būtinumo, atsižvelgė į nagrinėjamu atveju svarbių aplinkybių visumą (į pareiškėjui suteiktų teisinių paslaugų pobūdį, į pareiškėjo prašymo turinį, į pareiškėjo teismui pateiktų analogiškų prašymų kiekį, į teisinių paslaugų teikimo pareiškėjui pastovumą analogiško pobūdžio bylose, į tai, kad teismų praktika šioje byloje aktualiais klausimais yra suformuota, o atsakovai bylos nagrinėjime buvo neaktyvūs ir neteikė atsiliepimų) ir išsamiai pasisakė dėl jų vertinimo. Konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas, įvertinęs nurodytas aplinkybes, pagrįstai sprendė, jog teismui pateikto prašymo rengimas nereikalavo didelių teisinio darbo resursų, teisinių paslaugų kompleksiškumo ar specialių žinių, nes ginčas, kurio dalyko piniginė išraiška nėra didelė, yra nesudėtingas, faktinė situacija ir reikšmingas teisinis reguliavimas yra pasikartojantis visose tokios kategorijos bylose. Šių aplinkybių pareiškėjas apeliaciniame skunde nepaneigė.

Nors nėra pagrindo abejoti, kad pareiškėjas pirmosios instancijos teisme sąžiningai naudojosi procesinėmis teisėmis ir sąžiningai atliko procesines pareigas, t. y. pareiškėjo procesinis elgesys laikytinas tinkamu, tačiau teisėjų kolegija akcentuoja, jog priimtinas teismo sprendimas turi būti ne tik teisėtas, bet ir teisingas. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2015 m. liepos 9 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. eA-1330-556/2015 pažymėjo, kad išnagrinėto pobūdžio (dėl nesumokėtos vietinės rinkliavos priteisimo) administracinė byla ir joje kelti reikalavimai jau ne kartą spręsti tiek pirmosios instancijos apygardų administracinių teismų, tiek Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo ir suformuotos pakankamai aiškios teisinės kryptys įvairaus pobūdžio aspektais; tokia situacija suponuoja išvadą, kad kreipiantis į teismą su tapataus pobūdžio reikalavimais advokato pagalbos poreikis išlieka itin minimalus, nes administracinėje byloje paprastai keičiasi tik šalis, laikotarpis, už kurį prašoma priteisti vietinę rinkliavą, ir prašoma priteisti pinigų suma, o šiems duomenims surašyti kvalifikuota teisinė pagalba labiau perteklinis momentas, nes pastarojo pobūdžio darbas gali būti atliekamas ir teisinio vieneto, atsakingo už vietinės rinkliavos surinkimą, jėgomis. Atsižvelgęs į tai, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas šioje byloje sprendė, kad pirmosios instancijos teismo tvirtinimas, jog administracinė byla nebuvo sudėtinga, nereikalavo teisinių paslaugų kompleksiškumo ir specialių žinių, yra visiškai teisingas, o teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijai pritaikyti tinkamai, t. y. prašomas priteisti atlyginimas už advokato pagalbą galėjo ir turėjo būti sumažintas iki 50 Lt (14,48 Eur).

Pažymėtina, kad pareiškėjas apeliaciniame skunde nenurodė jokių teismų praktikos pavyzdžių, kurie patvirtintų jo teiginį, jog administracinių teismų praktikoje nagrinėjant analogiškas bylas teismai pripažįsta, jog 36,30 Eur išlaidos advokato pagalbai apmokėti yra vertintinos kaip ne per didelės, protingos bei pagrįstos, todėl jas priteisia nesumažintas. Šiuo atveju pirmosios instancijos teismas tinkamai vadovavosi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo iš esmės analogiško pobūdžio bylose suformuota praktika. Pirmosios instancijos teismo skundžiamame sprendime nurodytose bylose Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (2015 m. sausio 21 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS-197-602/2015; 2015 m. kovo 4 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eAS-462-556/2015; 2015 m. liepos 9 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-1330-556/2015) paliko nepakeistus Klaipėdos apygardos administracinio teismo procesinius sprendimus, kuriais juridiniams asmenims už prašymų dėl nesumokėtos vietinės rinkliavos priteisimo parengimą buvo priteista 14–15 Eur atstovavimo išlaidų suma advokato pagalbai apmokėti.

Teisėjų kolegija sutinka su pareiškėjo pozicija, kad netinkamas bylinėjimosi išlaidų mažinimo pagrindų taikymas praktikoje negali būti toleruojamas, tačiau šiuo atveju nenustatyta, jog pirmosios instancijos teismas bylinėjimosi išlaidas būtų sumažinęs nepagrįstai, kaip teigia pareiškėjas. Nagrinėjamu atveju nėra faktinio ir teisinio pagrindo pripažinti, kad pareiškėjo patirtų 36,30 Eur dydžio išlaidų sumažinimas iki 14 Eur neatitinka proporcingumo, protingumo ir teisingumo kriterijų, neteisėtai riboja pareiškėjo teisę į pažeistų teisių gynybą bei formuoja teisinio reglamentavimo neatitinkančią praktiką, neteisėtai skatinančią asmenis vengti naudotis profesionalia advokatų teisine pagalba. Akcentuotina, kad prašomos priteisti bylinėjimosi išlaidos (inter alia išlaidos advokato pagalbai apmokėti) gali būti mažinamos ne tik nustačius pareiškėjo nurodytus CPK 93 straipsnio 2, 4 dalyse ir 98 straipsnio 2 dalyje expressis verbis įtvirtintus pagrindus, bet ir kitais atvejais atsižvelgiant į šioje nutartyje nurodytus proceso šalių išlaidų atlyginimo principus ir reikšmingus kriterijus. Situacijos teisinio vertinimo šiuo atveju nekeičia ir tai, kad atstovavimo paslaugos buvo įsigytos viešojo pirkimo būdu. Teisėjų kolegijos vertinimu, pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodyta teismų praktika, jo veiklos specifika ir sąžiningų vietinės rinkliavos mokėtojų interesai nepatvirtina pirmosios instancijos teismo sprendimo dalies, kuria tik iš dalies patenkintas pareiškėjo prašymas priteisti atstovavimo išlaidų atlyginimą, nepagrįstumo ir / ar neteisėtumo.

Apibendrindama išdėstytas aplinkybes bei padarytas išvadas, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pareiškėjo apeliacinio skundo motyvai nepaneigia pirmosios instancijos teismo padarytos išvados dėl nustatytino patirtų atstovavimo išlaidų dydžio teisėtumo ir pagrįstumo, todėl Panevėžio apygardos administracinio teismo 2015 m. rugpjūčio 27 d. sprendimas paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Telšių regiono atliekų tvarkymo centras“ apeliacinį skundą atmesti.

Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2015 m. rugpjūčio 27 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimė Baltrūnaitė

Arūnas Dirvonas

Veslava Ruskan