2019-09-11 Nr. AB-17372-3-61-3-03802-2017-6 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. A-1668-520/2019

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03802-2017-6

Procesinio sprendimo kategorija 20.2.3.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2019 m. rugsėjo 11 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ramūno Gadliausko, Stasio Gagio (kolegijos pirmininkas) ir Dalios Višinskienės (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos ekonomikos ir inovacijų ministerijos, apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. kovo 7 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjų P. C., E. C. ir N. L. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos ekonomikos ir inovacijų ministerijos, (tretieji suinteresuoti asmenys – likviduotas Valstybinis turizmo departamentas prie Ūkio ministerijos, bankrutavusi uždaroji akcinė bendrovė „Freshtravel“, atstovaujama bankroto administratoriaus uždarosios akcinės bendrovės „Valdsita“) dėl turtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjai P. C., E. C. ir N. L. (toliau – ir pareiškėjai) kreipėsi į teismą su skundu, prašydami priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos ūkio ministerijos (nuo 2019 m. sausio 1 d. Ūkio ministerijos pavadinimas pakeistas į Ekonomikos ir inovacijų) (toliau – ir Ministerija), po 304,35 Eur turtinei žalai atlyginti ir 5 proc. dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo iki visiško teismo sprendimo įvykdymo.

2. Pareiškėjai nurodė, kad 2014 m. spalio 23 d. su bankrutavusia uždarąja akcine bendrove „Freshtravel“ (toliau – ir UAB „Freshtravel“) sudarė turizmo paslaugų teikimo sutartį Nr. PT004153 dėl kelionės į Egiptą, Šarm el Šeichą (toliau – ir Paslaugų sutartis) ir sumokėjo 3 317 Lt (960,67 Eur). Kelionė neįvyko dėl 2014 m. lapkričio 11 d. paskelbto UAB „Freshtravel“ nemokumo. Pareiškėjai paaiškino, kad dalis sumokėtų pinigų, t. y. 47,62 Eur, pagal Valstybinio turizmo departamento prie Ūkio ministerijos (toliau – ir Departamentas) nurodymą pareiškėjams buvo grąžinta, tačiau 913,05 Eur suma liko negrąžinta.

3. Pareiškėjų nuomone, Lietuvos Respublikos turizmo įstatymo (toliau – ir Įstatymas) 8 straipsnyje įtvirtintu teisiniu reguliavimu Lietuvos valstybė netinkamai įgyvendino 1990 m. birželio 13 d. Europos Bendrijų Tarybos direktyvos „Dėl kelionių, atostogų ir organizuotų išvykų paketų (90/314/EEB)“ (toliau – ir Direktyva) 7 straipsnio nuostatas, t. y. neužtikrino tinkamo nacionalinės teisės aktų reglamentavimo, susijusio su turizmo paslaugų teikimu, jog vartotojams būtų tinkamai ir laiku atlyginta jų patirta žala turizmo paslaugų tiekėjo nemokumo atveju. Pareiškėjai teigė, kad dėl netinkamo teisinio reguliavimo patyrė žalą, kurią, jų nuomone, turi atlyginti Lietuvos valstybė.

4. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Ministerijos, atsiliepime į skundą prašė jį atmesti.

5. Atsakovo vertinimu, pareiškėjai abejoja tiek paties Įstatymo teisėtumu, tiek Lietuvos Respublikos Seimo (kaip valstybės įstatymų leidžiamosios institucijos) veiksmais priimant Įstatymą, politinio ir ekonominio tikslingumo dėl kelionių organizatoriaus prievolių įvykdymo užtikrinimo būdo ir dydžio požiūriu ir prašo teismo šį tikslingumą įvertinti, nors tai daryti teismui draudžia Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos (toliau – ir ABTĮ) 3 straipsnio 2 dalyje bei 18 straipsnio 2 dalyje nustatytas imperatyvus reglamentavimas, todėl pareiškėjų skundas turi būti atmestas.

6. Nei ABTĮ, nei Lietuvos Respublikos teismų įstatymas, nei kiti nacionaliniai ar tarptautiniai teisės aktai nesuteikia apygardos administraciniam teismui įgaliojimų spręsti ir vertinti, ar Lietuvos valstybė, kaip Europos Sąjungos (toliau – ir ES) narė, tinkamai įvykdė pareigas pagal ES sutartis (taip pat, ar tinkamai perkėlė ES direktyvas į nacionalinę teisę), taip pat nagrinėti bylas dėl žalos, atsiradusios dėl ES direktyvų perkėlimo į nacionalinę teisę, atlyginimo. Be to, teisės aktai nenustato apygardos administraciniam teismui kompetencijos spręsti dėl Lietuvos valstybės civilinės atsakomybės, kylančios dėl nepasiektų ES direktyvų perkėlimo į nacionalinę teisę tikslų, ir šiuo aspektu konstatuoti valstybės padarytus ES teisės pažeidimus. Pareiškėjų nurodyta aplinkybė, jog Lietuvos valstybė, kaip ES narė, neįvykdė Direktyvoje nustatytos pareigos visiškai apsaugoti turisto teises, negali būti laikoma teisėtu pagrindu tenkinti pareiškėjų skundą.

7. Atsakovo teigimu, kompetentingos ES institucijos, t. y. Europos Komisija (toliau – ir Komisija) ir Europos Sąjungos Teisingumo Teismas (toliau – ir ESTT), nėra konstatavę jokių Lietuvos valstybės, kaip ES narės, pagal ES sutartis padarytų pažeidimų, susijusių su Direktyvos perkėlimu į nacionalinę teisę, o nesant Komisijos arba ESTT sprendimo, nėra jokio pagrindo spręsti, kad Lietuvos valstybė, kaip ES narė, neįvykdė Direktyvoje nustatytos pareigos užtikrinti visišką turisto patirtų nuostolių atlyginimą, tokiu būdu padarydama ES teisės pažeidimą, už kurį valstybei kyla atsakomybė ir pareiškėjai būtų priteisiama turtinė žala.

8. Atsakovo vertinimu, ginčui aktualios redakcijos Įstatymas bei Įstatymo įgyvendinamieji teisės aktai ginčui aktualiu momentu galiojo ir Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo nebuvo pripažinti prieštaraujančiais Lietuvos Respublikos Konstitucijai, todėl konstatuoti, jog ginčui aktualios redakcijos Įstatymo ar jo įgyvendinamųjų teisės aktų nuostatos dėl kelionių organizatoriaus, kelionių agentūros ir kelionių agento prievolių įvykdymo užtikrinimo buvo neteisėtos, nėra pagrindo. Nenustačius neteisėtų Lietuvos valstybės veiksmų šiuo atveju valstybei negali būti taikoma civilinė atsakomybė. Nenustačius bent vienos deliktinės atsakomybės sąlygų, valstybei pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnį nekyla prievolė atlyginti žalą, todėl pareiškėjų skundo dalis dėl turtinės žalos atlyginimo turi būti atmesta, o atmetus pagrindinį pareiškėjų reikalavimą dėl turtinės žalos atlyginimo, turi būti atmestas ir papildomas reikalavimas priteisti 5 proc. dydžio procesines palūkanas.

9. Atsakovo įsitikinimu, į bylą pateikti pareiškėjų įrodymai (Paslaugų sutartis, 2014 m. lapkričio 3 d. ir lapkričio 5 d. mokėjimo kvitai) nepatvirtina skundo reikalavimo priteisti turtinę žalą. Atsakovas pažymėjo, kad Paslaugų sutartis nėra pasirašyta nei vienos šalies, todėl negali būti laikoma, kad Paslaugų sutartis tarp pareiškėjų ir UAB „Freshtravel“ buvo sudaryta. Atsakovas nurodė, kad iš į bylą pateiktų mokėjimo kvitų matyti, jog pareiškėjas P. C. sumokėjo uždarajai akcinei bendrovei „Cherry Media LT“ (toliau – ir UAB „Cherry Media LT“) 867,99 Eur (2 997 Lt), nors yra visiškai neaišku, kokiu pagrindu 867,99 Eur (2 997 Lt) suma buvo pervedama į UAB „Cherry Media LT“ banko sąskaitą, kadangi šis juridinis asmuo pagal Paslaugų sutartį nėra šios sutarties šalis, taip pat iš skunde nurodytų faktinių aplinkybių nežinomi ir kiti pinigų pervedimo aptariamam juridiniam asmeniui pagrindai. Ministerija pažymėjo, kad pareiškėjos E. C. ir N. L. į bylą nepateikė jokių tinkamų įrodymų, kurie pagrįstų, kad jos atliko kokius nors mokėjimus už kelionių organizatoriaus UAB „Freshtravel“ organizuotas keliones. Asmens, kaip turisto, nurodymo sutartyje aplinkybė (nesant atliktą mokėjimą patvirtinančių įrodymų) nepatvirtina fakto, kad toks asmuo pagal sutartį realiai sumokėjo už kelionę, be to, atliktą mokėjimą pagrindžia ne sutartis, o mokėjimą patvirtinantys specialūs dokumentai (mokėjimo nurodymai, pinigų priėmimo kvitai ir kt.). Ministerijos nuomone, pirmiau nurodytų pareiškėjų reikalavimai dėl turtinės žalos atlyginimo turi būti atmesti, kadangi jie nėra pagrįsti jokiais tinkamais įrodymais.

10. Atsakovas nurodė, kad vadovaujantis Įstatymo 8 straipsniu, kelionių organizatoriaus UAB „Freshtravel“ turėto prievolių įvykdymo užtikrinimo apsauga neapima prievolės kompensuoti neįvykusios kelionės vizų mokesčius. Kadangi vizų mokesčiai nėra tinkamos išlaidos, kurių kaip turtinės žalos atlyginimo galima reikalauti iš kelionių organizatoriaus, atitinkamai, vizų mokesčių, kaip turtinės žalos atlyginimo, negali būti reikalaujama ir iš Lietuvos Respublikos.

11. Atsakovas nurodė, kad Vilniaus apygardos teismas 2015 m. vasario 3 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. B2-478-653/2015 iškėlė UAB „Freshtravel“ bankroto bylą. Vilniaus apygardos teismo 2016 m. gegužės 3 nutartyje civilinėje byloje Nr. B2-2316- 653/2016 pareiškėjas P. C. su 960,67 Eur finansiniu reikalavimu įtrauktas į UAB „Freshtravel“ kreditorių sąrašą šios bendrovės bankroto byloje, todėl patenkinus skundą, pareiškėjai įgis teisę iš UAB „Freshtravel“ ir Lietuvos valstybės reikalauti dvigubo žalos atlyginimo, t. y. pagal paminėtą patvirtintą finansinį reikalavimą ir pagal teismo sprendimą. Teisės aktai nenustato galimybės pareiškėjams gauti dvigubą jos patirtos žalos atlyginimą dėl UAB „Freshtravel“ nemokumo.

12. Trečiasis suinteresuotas asmuo Departamentas atsiliepime į skundą prašė jį atmesti.

13. Departamentas nurodė, kad įstatymo leidėjas, perkeldamas Direktyvą, numatė, jog sėkmingai vystančio veiklą kelionių organizatoriaus įsipareigojimai turistams didės, todėl Įstatymo 8 straipsnio 3 dalies 2 ir 3 punktais nustatė papildomą saugiklį / reikalavimą, kad vykdančio veiklą kelionių organizatoriaus prievolių įvykdymo užtikrinimo suma visais atvejais yra priklausoma nuo jo gautų praėjusių kalendorinių metų metinių įplaukų ir negali būti mažesnė kaip 7 proc. minėtų įplaukų dydžio. Įstatymo leidėjas, susiedamas kelionių organizatoriaus prievolių įvykdymo užtikrinimo sumą su kelionių organizatoriaus praėjusių kalendorinių metų metinėmis įplaukomis ir nustatydamas, kad ji turi būti ne mažesnė kaip 7 proc., nesiekė apriboti garantija dengiamos rizikos dydžio, bet pateikė visiems kelionių organizatoriams taikomą privalomos (minimalios) prievolių įvykdymo užtikrinimo sumos apskaičiavimą, proporcingą prisiimtiems įsipareigojimams. Įstatymas nurodo, kad prievolių įvykdymo užtikrinimo suma turi būti „ne mažesnė“, tačiau jos maksimalių dydžių apribojimo nėra, todėl kelionių organizatorius, būdamas atsakingu verslo subjektu, gali ir privalo pats įvertinti galimą veiklos riziką bei turistų turtinius interesus užtikrinti pasirinkdamas tinkamo dydžio prievolių įvykdymo užtikrinimo sumą, ir ši suma turi būti apskaičiuojama taip, kad ji užtikrintų turisto interesus, jei paaiškėtų, kad kelionės organizatorius tampa nemokus.

14. Departamentas paaiškino, kad vizos mokestis nėra tinkamos atlyginti išlaidos, t. y. kelionių organizatorių turėto prievolių įvykdymo užtikrinimo apsauga neapima prievolės kompensuoti neįvykusios kelionės vizų mokesčius, atitinkamai, vizos mokesčio, kaip turtinės žalos atlyginimo, negali būti reikalaujama ir iš atsakovo, todėl skundo reikalavimai atlyginti turtinės žalos dydį turėtų būti sumažinti mokėjimo už vizas suma. Iš analogiškose bylose turistų pateiktų dokumentų galima daryti išvadą, kad tuo metu trumpalaikė viza į Egiptą kainavo 23,17 Eur (80 Lt).

15. Departamento nuomone, pareiškėjai patirtos žalos atlyginimo pirmiausia turėtų siekti reikšdami kreditorinius reikalavimus bankroto byloje, kuri iškelta Vilniaus apygardos teismo 2015 m. vasario 3 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. B2-478-653/2015.

II. 16. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2018 m. kovo 7 d. sprendimu pareiškėjų P. C., E. C. ir N. L. skundą tenkino iš dalies, t. y. priteisė pareiškėjams iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Ministerijos, po 281,18 Eur turtinei žalai atlyginti ir 5 proc. dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme, t. y. nuo 2017 m. lapkričio 5 d., iki visiško teismo sprendimo įvykdymo; kitą skundo dalį atmetė.

17. Teismas, vadovaudamasis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo administracinėje byloje Nr. eA-990-502/2017 pateiktais išaiškinimas, konstatavo, kad netinkamas Direktyvos 7 straipsnio perkėlimas į nacionalinę teisę jau yra konstatuotas nacionalinių teismų, todėl šia aplinkybe pareiškėjai pagrįstai grindžia skunde reiškiamus reikalavimus, atsakovo Lietuvos valstybės neteisėtus veiksmus ir kitas atsakovo civilinei atsakomybei nagrinėjamoje byloje kilti būtinąsias sąlygas CK 6.271 straipsnio prasme.

18. Teismas, nenustatęs pagrindų, galinčių pateisinti ar nulemti objektyvią būtinybę nesilaikyti teismų sprendimuose suformuoto ratio decidendi (argumentas, kuriuo grindžiamas sprendimas) ir nukrypti nuo analogiškose bylose priimtų sprendimų esminio turinio, konstatavo, jog nagrinėjamos bylos kontekste atsakovui Lietuvos valstybei kyla pareiga atlyginti pareiškėjams jų patirtą žalą.

19. Teismas, pasisakydamas dėl atsakovo argumentų, susijusių su netinkamais įrodymais (nepasirašyta Paslaugų sutartis, pinigai pervesti kitam juridiniam asmeniui), pažymėjo, kad nagrinėjamu atveju nekyla abejonių, jog pareiškėjai 2014 m. lapkričio 3 d. ir 2014 m. lapkričio 5 d. mokėjimo nurodymais pervedė 3 317 Lt (960,67 Eur) sumą į UAB „Chery Media LT“ ir UAB „Freshtravel“ banko sąskaitas kelionių organizatoriaus UAB „Freshtravel“ naudai už interneto portale www.beta.lt užsakytą kelionę į Egiptą, Šarm el Šeichą.

20. Teismas, vadovaudamasis Įstatymo nuostatomis (2 str. 26 d., 8 str. 1 d. 2 p.), konstatavo, kad mokestis už vizas nėra laikomas turistine paslauga Įstatymo prasme ir šio mokesčio grąžinimo neužtikrina Įstatymo 8 straipsnyje nustatytos garantijos. Atsižvelgęs į tai, teismas konstatavo, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjams priteistina 843,54 Eur suma (913,05 Eur bendra kelionės kaina – 69,51 Eur mokestis už vizas), t. y. kiekvienam iš pareiškėjų priteistina po 281,18 Eur.

21. Įvertinęs pareiškėjų reikalavimą priteisti 5 proc. dydžio metines palūkanas nuo bylos iškėlimo dienos iki visiško teismo sprendimo įvykdymo, teismas nurodė, kad pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo jurisprudenciją, tokio pobūdžio bylose, t. y. bylose dėl žalos, padarytos valdžios institucijų neteisėtais veiksmais, atlyginimo, priteisiamos tokios palūkanos ir šį reikalavimą tenkino.

III. 22. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Ministerijos, apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. kovo 7 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjų skundą atmesti.

23. Atsiliepimas į apeliacinį skundą grindžiamas iš esmės tais pačiais argumentais, kuriais atsakovas grindė atsiliepimą į skundą.

24. Papildomai atsakovas nurodo, kad teismas pažeidė ABTĮ 87 straipsnio 4 dalyje įtvirtintą pareigą motyvuoti sprendimą, kadangi iš sprendimo turinio neaišku, kodėl teismas sprendė, jog egzistuoja valstybės deliktinei atsakomybei kilti būtinųjų sąlygų visuma (CK 6.246, 6.247, 6.249 ir 6.271 str.). Nemotyvuotas teismo sprendimas turi būti pripažintas negaliojančiu ir panaikintas (ABTĮ 146 str. 2 d. 5 p.). Atsakovas taip pat pažymi, kad teismas priteisė pareiškėjų naudai netiksliai nustatytą turtinės žalos sumą. Pareiškėjai už vizas sumokėjo 92,68 Eur, tai nurodė ir skunde, tačiau teismas iš priteistinos žalos sumos atėmė ne 92,68 Eur, o 69,51 Eur. Atsižvelgdamas į tai, teismas iš priteistinos žalos dydžio turėjo atimti visą už vizas sumokėtą sumą t. y. 92,68 Eur.

25. Trečiasis suinteresuotas asmuo Departamentas atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį tenkinti.

26. Trečiasis suinteresuotas asmuo nurodo, kad atsiliepime į skundą, pateiktame pirmosios instancijos teismui, išsamiai išdėstė bylos faktines aplinkybes ir nurodė ginčui aktualias kelionių organizatorių prievolių užtikrinimą reglamentuojančias teisės aktų nuostatas, ir pritaria apeliacinio skundo argumentams.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 27. Byloje ginčas kilo dėl 913,05 Eur turtinės žalos atlyginimo priteisimo pareiškėjams P. C., E. C. ir N. L. iš Lietuvos valstybės, Ministerijos, pagal CK 6.271 straipsnį dėl to, kad Europos Tarybos 1990 m. birželio 13 d. direktyvos „Dėl kelionių, atostogų ir organizuotų išvykų paketų (90/314/EEB)“ nuostatos, susijusios su vartotojo nuostolių, patirtų dėl kelionių organizatoriaus nemokumo, kompensavimo sąlygomis, buvo netinkamai perkeltos į nacionalinius teisės aktus.

28. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjų skundą tenkino iš dalies, t. y. priteisė pareiškėjams po 281,18 Eur turtinei žalai atlyginti, nustatęs, kad yra visos būtinosios sąlygos valstybės atsakomybei atsirasti, nustatytos CK 6.271 straipsnyje (valstybės valdžios institucijų neteisėti veiksmai (neveikimas), žala ir priežastinis ryšys tarp valstybės valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos). Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs byloje surinktus įrodymus, konstatavo, kad nacionaliniais teisės aktais nebuvo užtikrintas Direktyvos garantuojamas turisto teisių į visišką pinigų, sumokėtų už kelionę, grąžinimas kelionės organizatoriaus nemokumo atveju, ir dėl to pareiškėjai patyrė turtinę žalą – tiesioginius nuostolius, kuriuos privalo atlyginti Lietuvos valstybė. Taip pat pareiškėjams buvo priteistos 5 proc. dydžio metinės palūkanos (procesinės palūkanos) už priteistą sumą nuo skundo priėmimo teisme, t. y. nuo 2017 m. lapkričio 5 d., iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

29. Atsakovas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, teigia, kad nepagrįstai ir neteisėtai iš dalies buvo tenkintas pareiškėjų skundas, nes šiuo atveju neegzistuoja deliktinei atsakomybei atsirasti būtinųjų sąlygų visuma, pirmosios instancijos teismas neturėjo teisės spręsti, kad Lietuvos valstybė neįvykdė Direktyvoje nustatytos pareigos apsaugoti turisto teises, be to, pareiškėjams suteikta teisė gauti dvigubą žalos atlyginimą.

30. Byloje nustatyta, kad pareiškėjai su kelionių tarpininku UAB „Cherry Media LT“ 2014 m. lapkričio 3 d. sudarė turizmo paslaugų sutartį Nr. PT004153 (b. l. 11) ir įsigijo kelionę, už kurią sumokėjo iš viso 960,67 Eur (3 317 Lt) (b. l. 12, 14). Kelionė nebuvo suorganizuota, nes turizmo paslaugų teikėjas UAB „Freshtravel“ tapo nemokus. Aplinkybę, kad pareiškėjas P. C. kelionių organizatoriui UAB „Freshtravel“ sumokėjo 960,67 Eur, patvirtina tai, kad Vilniaus apygardos teismas 2016 m. gegužės 3 d. nutartimi UAB „Freshtravel“ bankroto byloje patvirtino pareiškėjo P. C. kreditorinį reikalavimą 960,67 Eur sumai (b. l. 33). Duomenų, kad pareiškėjui P. C. ar pareiškėjoms būtų išmokėta visa bankroto byloje priteista už kelionę sumokėta pinigų suma, nepateikta, be to, pareiškėjo kreditorinis reikalavimas patvirtintas ne dėl to, jog pareiškėjams buvo padaryta žala. Byloje pateikti duomenys, kad pareiškėjui P. C. pagal Departamento nurodymą (b. l. 16) buvo grąžinta 47,62 Eur suma. Atsižvelgiant į tai, šiuo atveju pareiškėjams liko negrąžinta 913,05 Eur suma.

31. Išnagrinėjus ir įvertinus atsakovo apeliacinio skundo argumentus dėl pirmosios instancijos teismo nustatytų valstybės valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir priežastinio neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos ryšio, pripažintina, kad atsakovo apeliacinio skundo argumentai šiuo aspektu nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvadų pagrįstumo ir teisėtumo.

32. Lietuvos vyriausiojo administracinio teisėjų kolegija, nagrinėdama analogišką administracinę bylą dėl žalos, patirtos dėl kelionių organizatoriaus (UAB „Freshtravel“) nemokumo, atlyginimo, konstatavo, kad tokio pobūdžio ginčas privalo būti sprendžiamas, atsižvelgiant į Direktyvos 7 straipsnio nuostatas bei tikslus, o tai, kad atsakovo atstovas nėra gavęs jokių kompetentingų ES institucijų ar ESTT sprendimų, kurie konstatuotų, jog Lietuvos Respublika netinkamai į nacionalinę teisę perkėlė Direktyvą, negali būti laikoma tinkamo Direktyvos perkėlimo į nacionalinę teisę patvirtinimo pagrindu (2017 m. gegužės 8 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-990-502/2017).

33. Šioje nurodytoje nutartyje teisėjų kolegija, įvertinusi ES ir nacionalinius teisės aktus, ESTT praktiką, susidariusią faktinę situaciją, kai kelionių organizatoriui tapus nemokiam, jo organizuota kelionė neįvyko, o pareiškėjas gavo tik dalį už kelionę sumokėtų pinigų, kadangi Įstatymo 8 straipsnio nustatytos prievolių įvykdymo užtikrinimo priemonės buvo nepakankamos, konstatavo, kad nacionaliniais teisės aktais nustatytas teisinis reguliavimas neužtikrino Direktyvos 7 straipsnyje įtvirtinto visiško turisto patirtų nuostolių atlyginimo kelionių organizatoriui tapus nemokiam, t. y. neužtikrino turisto teisių apsaugos. Teisėjų kolegija taip pat konstatavo, kad Lietuvos valstybė šiuo atveju netinkamai perkėlė ir įgyvendino Direktyvos 7 straipsnį. Įvertinusi Įstatymo 8 straipsnio (2014 m. gegužės 8 d. įstatymo Nr. XII-873 redakcija) 1, 3 ir 4 dalyse įtvirtintą reguliavimą, teisėjų kolegija nustatė, kad nei Įstatyme, nei Kelionių organizatoriaus prievolių įvykdymo tvarkos apraše, išdėstytame nauja redakcija 2015 m. gruodžio 23 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu Nr. 1426 „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. birželio 12 d. nutarimo Nr. 756 „Dėl Kelionių organizatoriaus prievolių įvykdymo užtikrinimo tvarkos aprašo patvirtinimo“ pakeitimo“ (toliau – ir Aprašas), nėra reglamentuotas turistų patirtų nuostolių dalies, likusios po Aprašo 33 punkte nustatyto kompensavimo, atlyginimas, nors, Direktyvos 7 straipsnis draudžia nacionalinės teisės aktus, kuriuose įtvirtinta tvarka negalima pasiekti to, kad vartotojui realiai būtų užtikrinta, jog kelionių organizatoriaus nemokumo atveju visi jo sumokėti pinigai bus grąžinti ir jis bus repatrijuotas. Jei Direktyvos 7 straipsnis būtų tinkamai įgyvendintas Lietuvos Respublikos teisėje, kelionių organizatoriaus nemokumo (bankroto) atveju asmeniui būtų kompensuota visa už neįvykusią kelionę sumokėta suma.

34. Teisėjų kolegija administracinėje byloje Nr. eA-990-502/2017, nustačiusi, kad Direktyvos 7 straipsnis nebuvo tinkamai įgyvendintas, t. y. nebuvo užtikrintas Direktyvos garantuojamas turisto teisių į visišką pinigų, sumokėtų už kelionę, grąžinimas kelionės organizatoriaus nemokumo atveju, o asmeniui už neįvykusią kelionę buvo kompensuota tik dalis jo sumokėtos sumos, padarė išvadą, kad tarp minėto ES teisės pažeidimo ir asmens patirtos turtinės žalos ES teisės taikymo prasme yra tiesioginis priežastinis ryšys, todėl valstybė privalo atlyginti asmens patirtą žalą.

35. Nagrinėjamos bylos kontekste pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismo pozicija tenkinti pareiškėjų skundą dėl turtinės žalos atlyginimo priteisimo pagal CK 6.271 straipsnį atitinka Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, suformuotą 2017 m. gegužės 8 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. eA-990-502/2017. Administraciniai teismai, nagrinėdami analogiškus ginčus, nuosekliai laikosi minėtoje nutartyje suformuotos praktikos (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. spalio 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2691-602/2018; 2018 m. rugpjūčio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1841-629/2018; 2018 m. lapkričio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-3633-756/2018; kt. ).

36. Teismų įstatymo 3 straipsnio 4 dalis nustato, kad teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių sukurtų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose. Žemesnės instancijos teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi aukštesnės instancijos teismų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose. Teismų praktika atitinkamų kategorijų bylose turi būti keičiama ir naujos teisės aiškinimo taisyklės analogiškose ar iš esmės panašiose bylose gali būti kuriamos tik tais atvejais, kai tai yra neišvengiama ar objektyviai būtina.

37. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2006 m. kovo 28 d. nutarime pabrėžė, kad „Konstitucijoje įtvirtintas teisinės valstybės principas suponuoja jurisprudencijos tęstinumą <....>. Užtikrinant iš Konstitucijos kylantį bendrosios kompetencijos teismų praktikos vienodumą (nuoseklumą, neprieštaringumą), taigi ir jurisprudencijos tęstinumą, lemiamą reikšmę (be kitų svarbių veiksnių) turi šie veiksniai: bendrosios kompetencijos teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių sukurtų precedentų – sprendimų analogiškose bylose; žemesnės instancijos bendrosios kompetencijos teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi aukštesnės instancijos bendrosios kompetencijos teismų sprendimų – precedentų tų kategorijų bylose; aukštesnės instancijos bendrosios kompetencijos teismai privalo, peržiūrėdami žemesnės instancijos bendrosios kompetencijos teismų sprendimus, tuos sprendimus vertinti vadovaudamiesi visuomet tais pačiais teisiniais kriterijais; tie kriterijai turi būti aiškūs ir ex ante (iš anksto) žinomi teisės subjektams, inter alia (be kita ko) žemesnės instancijos bendrosios kompetencijos teismams (vadinasi, bendrosios kompetencijos teismų jurisprudencija turi būti prognozuojama); bendrosios kompetencijos teismų praktika atitinkamų kategorijų bylose turi būti koreguojama ir nauji teismo precedentai tų kategorijų bylose gali būti kuriami tik tada, kai tai yra neišvengiamai, objektyviai būtina; toks bendrosios kompetencijos teismų praktikos koregavimas (nukrypimas nuo teismus ligi tol saisčiusių ankstesnių precedentų ir naujų precedentų kūrimas) visais atvejais turi būti deramai (aiškiai ir racionaliai) argumentuojamas atitinkamuose bendrosios kompetencijos teismų sprendimuose“.

38. Paminėtos nuostatos dėl jurisprudencijos tęstinumo taikytinos ir administracinių teismų praktikos atžvilgiu. ABTĮ 15 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, jog vienodą administracinių teismų praktiką aiškinant ir taikant įstatymus bei kitus teisės aktus formuoja Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas.

39. Atsižvelgiant į minėtą Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo doktriną dėl jurisprudencijos tęstinumo, konstatuotina, kad nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas pagrįstai vadovavosi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo administracinėje byloje Nr. eA-990-502/2017 ir kitose analogiškose bylose suformuota praktika. Atsakovo apeliaciniame skunde išsakyti argumentai nesudaro teisinio pagrindo konstatuoti, jog yra sąlygos kurti naują precedentą ar nukrypti nuo jau suformuotos Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos analogiškose bylose. Be to, apeliaciniame skunde nėra nurodyta jokių bylos faktais ir teisės aktų normomis pagrįstų argumentų, kuriais remiantis turėtų būti padaryta išvada, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai vadovavosi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo administracinėje byloje Nr. eA-990-502/2017 ir kitose analogiškose bylose suformuota praktika.

40. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į apeliacinio skundo argumentus, kuriais iš esmės nesutinkama su Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuota praktika, pažymi, kad ESTT 2019 m. liepos 10 d. sprendime byloje Nr. C-163/18 HQ ir kt. prieš Aegean Airlines SA akcentavo, jog Direktyvos 7 straipsnyje, aiškinamame atsižvelgiant į jos 21 konstatuojamąją dalį, inter alia (be kita ko), nustatyta, kad kelionių organizatorius turi pateikti pakankamai garantijų, kad įmokėti pinigai nemokumo ar bankroto atveju bus grąžinti. ESTT yra nusprendęs, kad Direktyvos 7 straipsnyje nustatytas įpareigojimas pateikti tam tikrą rezultatą, t. y. užtikrinti kelionių paslaugų paketo pirkėjų teisę į garantuotą sumokėtų pinigų grąžinimą kelionių organizatoriaus bankroto atveju, ir kad šia garantija vartotojai bus apsaugoti nuo nemokumo (nesvarbu, dėl kokių priežasčių) padarinių (žr. 1999 m. birželio 15 d. sprendimo byloje Nr. C-140/97 Rechberger ir kt., EU:C:1999:306, 74 p.; 2014 m. sausio 16 d. nutarties byloje Nr. C-430/13 Baradics ir kt., EU:C:2014:32, 35 p.). ESTT yra nusprendęs, kad minėtame straipsnyje nustatyti įpareigojimai laikomi tinkamai perkeltais į nacionalinės teisės aktus tik tada, jeigu (nesvarbu, kaip) jais pasiekiamas rezultatas – keleiviui realiai užtikrinamas visų jo sumokėtų pinigų grąžinimas kelionių organizatoriaus nemokumo atveju (žr. 1999 m. birželio 15 d. sprendimo byloje Nr. C-140/97 Rechberger ir kt., EU:C:1999:306, 64 p.; 2014 m. sausio 16 d. nutarties byloje Nr. C-430/13 Baradics ir kt., EU:C:2014:32, 38 p.). Jeigu tai nėra, iš ESTT suformuotos jurisprudencijos matyti, kad keleivis bet kuriuo atveju turi galimybę pareikšti ieškinį atitinkamai valstybei narei dėl atsakomybės už žalą, kuri jam padaryta dėl Europos Sąjungos teisės pažeidimo (žr. 2010 m. lapkričio 25 d. sprendimo byloje Nr. C-429/09 Fuß prieš Stadt Halle, EU:C:2010:717, 45–48 p. ir juose nurodytą jurisprudenciją).

41. Nors apeliaciniame skunde atsakovas pabrėžia, jog pirmosios instancijos teismas turtinę žalą priteisė ir pareiškėjoms, kurios nepateikė tinkamų įrodymų apie turtinės žalos patyrimo faktą, argumentuodamas tuo, kad mokėjimus pirkdami keliones atliko ne visi asmenys – pavedimus atlikdavo vienas asmuo už kelis kitus asmenis, teisėjų kolegijos vertinimu, šis argumentas nėra teisiškai svarbus. Pažymėtina, kad byloje yra pateikti duomenys (b. l. 11), jog visi pareiškėjai su kelionių organizatoriais sudarytose turizmo paslaugų teikimo sutartyse buvo nurodyti kaip turistai, t. y. jie visi iš esmės buvo galutiniai naudos gavėjai, kurie nusipirko kelionių organizatoriaus paslaugas. Tai, kad prievolė sumokėti už perkamas keliones buvo įvykdyta vieno asmens už kelis kitus asmenis, minėto vertinimo nekeičia, todėl laikytina, kad visi pareiškėjai, kurie sudarė sutartis dėl turizmo paslaugų teikimo, patyrė žalą kelionių organizatoriui tapus nemokiam ir negrąžinus didžiosios dalies patirtų išlaidų dėl kelionės paketo įsigijimo.

42. Pagal suformuotą Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką nagrinėjant analogiško pobūdžio bylas, išlaidos, patirtos įsigyjant vizas turistinėms kelionėms, laikomos neatsiejamai susijusiomis su kelionių organizatoriaus organizuotomis kelionėmis, kurios neįvyko dėl minėto kelionių organizatoriaus nemokumo, todėl šių pareiškėjų patirtų išlaidų atimti iš prašomos priteisti turtinės žalos atlyginimo nėra pagrindo (žr., pvz., 2018 m. rugpjūčio 29 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-1841-629/2018; 2019 m. vasario 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1226-662/2019; kt.). Pirmosios instancijos teismas, nustatęs, kad negrąžinta suma pareiškėjams yra 913,05 Eur (į šią sumą buvo įskaičiuoti vizų mokesčiai), pareiškėjams kaip turtinės žalos atlyginimo nepriteisė ir jų sumokėtų mokesčių už vizas (nepriteisė dalies mokesčių). Teisėjų kolegija pažymi, kad pareiškėjai nepateikė apeliacinio skundo, todėl vadovaujantis non reformatio in peius (draudimas bloginti skundą padavusio asmens padėtį) principu, konstatuotina, jog pirmosios instancijos teismo sprendimu nustatyta suma turtinei žalai atlyginti negali būti didinama. Tačiau teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, kad pareiškėjams turėjo būti priteistas mokestis už vizas, pažymi, jog nagrinėjamu atveju nėra pagrindo mažinti pareiškėjams priteistos sumos.

43. Nesutiktina su atsakovo apeliacinio skundo teiginiu dėl netinkamai įvykdytos pirmosios instancijos teismo pareigos motyvuoti sprendimą, nes pirmosios instancijos teismas atsakė į pagrindinius bylos faktinius ir teisinius aspektus, teisingai išnagrinėjo tarp bylos šalių kilusį ginčą, pirmosios instancijos teismo sprendimas atitinka ABTĮ 86 ir 87 straipsnių reikalavimus.

44. Pirmosios instancijos teismo sprendimas negali būti panaikintas dėl ABTĮ straipsnio 2 dalies 5 punkto pažeidimo, t. y. dėl to, kad sprendimas yra be motyvų, nes teismo sprendimo (nutarties) motyvų nebuvimas ABTĮ 146 straipsnio 2 dalies 5 punkto aspektu vertinamas atsižvelgus būtent į teismo sprendime išdėstytus argumentus, dėl kurių teismas sprendimo rezoliucinėje dalyje pateikia atitinkamas išvadas. Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje nurodyta, jog teismo pareigos nurodyti priimto sprendimo motyvus apimtis gali skirtis priklausomai nuo sprendimo prigimties ir turi būti analizuojama konkrečių bylos aplinkybių kontekste (žr. 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk v Netherlands (pareiškimo Nr. 16034/90); 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle v Finland (pareiškimo Nr. 20772/92); 1999 m. sausio 21 d. sprendimą byloje Garcia Ruiz v Spain (pareiškimo Nr. 30544/96)).

45. Tai, kad atsakovas nesutinka su teismo sprendimo motyvais, dėl kurių iš esmės patenkintas pareiškėjų skundas, ABTĮ 146 straipsnio 2 dalies 5 punkto prasme negali būti prilyginama motyvų nebuvimui ar tapatinama su motyvų nebuvimu. Šiuo aspektu pažymėtina ir tai, kad tuo atveju, kai teismo sprendimo motyvai yra neišsamūs, šis pažeidimas gali būti pripažintas esminiu, jeigu sprendimo motyvuojamojoje dalyje neatsakyta į pagrindinius (esminius) bylos faktinius ir teisinius aspektus, ir dėl to byla galėjo būti išspręsta neteisingai. Jei teismo sprendimo motyvuojamojoje dalyje argumentuotai atsakyta į pagrindinius išnagrinėto ginčo aspektus, tai negali būti pagrindas vien dėl formalių pažeidimų panaikinti iš esmės teisingą teismo sprendimą.

46. Nagrinėjamoje byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos atsakovo apeliacinio skundo ribos, ir nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka išnagrinėjo ir patikrino pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas atsakovo apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

47. Apibendrindama šioje nutartyje aptartas bylos faktines ir teisines aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės tinkamai ir laikydamasis ABTĮ reikalavimų įvertino byloje surinktus įrodymus bei nustatė atsakovo apeliaciniame skunde ginčijamas teisiškai reikšmingas aplinkybes bylai išspręsti, šiuo aspektu teisingai pritaikė ginčo teisinius santykius reglamentuojančias materialiosios teisės normas, nenukrypo nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotos praktikos.

48. Atsakovo apeliacinio skundo argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvadų pagrįstumo ir teisėtumo, skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas yra pagrįstas bylos faktais ir teisės aktų normomis, todėl jis paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos ekonomikos ir inovacijų ministerijos, apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. kovo 7 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Ramūnas Gadliauskas

Stasys Gagys

Dalia Višinskienė